Redakcijos komentaras: Ėrichas Fromas (1900-1980) – XX amžiaus psichologas ir filosofas, vienas iš vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovų, savo darbuose jungęs psichoanalizę ir marksizmą. 1976 metais išėjusioje knygoje „Turėti ar būti?“ Fromas nagrinėja du priešingus gyvenimo būdus, „turėjimą“ (orientuotą į turtus, vartotojiškumą, valdžią ir t. t.) ir „buvimą“ (orientuotą į meilę, kūrybą ir solidarumą), tuo pačiu negailestingai kritikuodamas visą tuometę visuomenę, socialinę ir politinę santvarką. Kaip savotiška Fromo minties santrauka, ši knygelė nepraranda aktualumo ir šiandien – tiek diagnozuojant opias žmonijos problemas, tiek ieškant jų sprendimų.
* * *
PIRMA DALIS
SKIRTUMO TARP TURĖJIMO IR BUVIMO SUPRATIMAS
I. PIRMAS ŽVILGSNIS
Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo svarba
Turėjimo arba buvimo alternatyva prieštarauja sveikam protui. Turėti, atrodo, yra normali mūsų gyvenimo funkcija: kad gyventumėm, mes privalome turėti daiktų. Dar daugiau, mes privalome turėti daiktų, kad galėtume jais džiaugtis. Kaip gali tokia alternatyva atsirasti visuomenėje, kurios svarbiausias tikslas yra turėti – ir turėti vis daugiau ir daugiau, – kurioje apie žmogų galima pasakyti: „vertas milijono dolerių“? Priešingai, atrodo, kad pati buvimo esmė yra turėjimas: kas nieko neturi, tas yra niekas.
Tačiau didieji Gyvenimo Mokytojai savo sistemose turėjimo ir buvimo alternatyvą laikė svarbiausiu klausimu. Buda moko, kad, norėdami pasiekti aukščiausią žmogaus išsivystymo pakopą, mes privalome netrokšti turtų. Jėzus moko: „Kas nori išgelbėti savo gyvybe, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9, 24-25). Mokytojas Ekhartas mokė, jog nieko neturėti ir tapti atviram bei „tuščiam“, neleisti savajam ego tapti kliūtimi yra dvasinio turtingumo, dvasinės stiprybės įgijimo sąlyga. Marksas tikino, kad prabanga yra tokia pat blogybė kaip ir skurdas ir kad mūsų tikslas – daugiau būti, o ne daugiau turėti. (Turiu omenyje tikrąjį Marksą, radikalų humanistą, o ne vulgarią tarybinę jo traktuotę.)
Daug metų mane stebino šis turėjimo ir buvimo skirtumas, ir aš stengiausi pagrįsti jį empiriškai, psichoanalitiniu metodu tirdamas individus ir grupes. Mano tyrimų rezultatai leido man padaryti išvadą, jog skirtumas tarp turėjimo ir buvimo, kaip ir skirtumas tarp meilės gyvenimui ir meilės mirčiai, išreiškia esmingiausią egzistencijos problemą; jog empiriniai antropologiniai bei psichoanalitiniai duomenys liudija, kad turėjimas ir buvimas yra du fundamentalūs patyrimo būdai, kurių kiekvieno stiprumas nulemia individų charakterių bei įvairių socialinio charakterio tipų skirtumus.
Įvairūs poezijos pavyzdžiai
Kad geriau suprastume, kuo šie du egzistavimo būdai – turėjimas ir buvimas – skiriasi vienas nuo kito, norėčiau iš pradžių pailiustruoti tai dviem panašaus turinio eilėraščiais, kuriuos D. T. Sudzuki yra minėjęs savo „Paskaitose apie dzenbudizmą“. Vienas iš jų – japonų poeto Basho (1644-1694) haiku, kitas – XIX a. anglų poeto Tenisono eilėraštis. Abu poetai aprašo panašią patirtį – savo reakciją į gėlę, kurią išvydo pasivaikščiodami. Tenisono eilėraštis skamba šitaip:
Išaugus tarp griuvėsių gėle,
Nuo akmenų tave skinu,
Štai tu visa
su šaknimis ir stiebeliu,
manam delne guli.
Tokia maža gėlė gaili –
Bet jei galėčiau aš suprasti,
kas tavo šaknys, tavo stiebas,
kas tavo gėliška esmė visa,
Žinočiau aš, kas Dievas,
žinočiau, kas žmogus yra.
Išverstas į anglų kalbą Basho haiku skamba šitaip:
When I look carefully
I see the nazuna blooming
By the hedge!*
* Basho haiku skamba maždaug taip:
Pažvelgęs atidžiai,
Prie gyvatvorės išvystu
„Piemenės krepšį“ žydint!
Skirtumas tarp šių dviejų eilėraščių stulbinantis. Tenisonas, išvydęs gėlę, trokšta ją turėti. Jis „išrauna“ ją „su visomis šaknimis“. Ir nors poetas baigia eilėraštį intelektualiais svarstymais apie tai, jog gėlė gali padėti jam perprasti Dievo ir žmogaus esmę, tačiau pačią gėlę šis susidomėjimas ja pražudo. Tenisoną, kokį mes jį matome šiame eilėraštyje, galime palyginti su Vakarų mokslininku, kuris siekia tiesos numarindamas gyvybę.
Visai kitaip reaguoja į gėlę Basho. Jis nenori jos nuskinti, jis netrokšta net jos paliesti. Jis tik „atidžiai žiūri“, kad ją „pamatytų“. Štai kaip tai aprašo Sudzuki:
Panašu, kad Basho ėjo kaimo keliu, kai prie gyvatvorės jis pastebėjo kažką visai ne-reikšminga. Tuomet jis prisiartino, atidžiai pažvelgė ir išvydo, jog tai – neišvaizdus ir praeivių nepastebimas laukinis augalas. Tai – banalus faktas, aprašomas eilėraštyje be jokio poetinio jausmo,– jis galbūt prasiveržia nebent paskutiniuose dviejuose skiemenyse, kurie japoniškai skaitomi k ana. Ši dalelė, dažnai pridedama prie daiktavardžio, būdvardžio ar prieveiksmio, išreiškia pagarbą ar pagyrimą, sielvartą ar džiaugsmą. Verčiant į anglų kalbą, jos reikšmė kartais beveik tiksliai gali būti perteikta šauktuku. Šiame haiku visas eilėraštis baigiamas šauktuku.
Atrodo, jog Tenisonui tam, kad perprastų žmogų ir gamtą, reikia turėti gėlę, bet ją turėdamas – sunaikina. Basho nori matyti ir ne tik žiūrėti į gėlę, bet visai susilieti su ja ir leisti jai gyventi. Skirtumą tarp Tenisono ir Basho paaiškina štai šis Getės eilėraštis:
RADAU
Klajojau šiaip sau
Aš po girias.
Nė nesvajojau
Tenai ko rast.
Gėlelė žydi,
Žiū, pagiry –
Kaip žvilgsnis tyras,
Žvaigždė skaidri.
Ji švelniai tarė,
Kai skint lenkiaus:
„Aš greit nuvysiu. ..
Ak, nenuskausk!“
Tad su šaknelėm
Iškasęs ją,
Nešiaus į sodą
Panamėje.
Tylioj kertelėj
Pasodinau –
Čia tarpsta, žydi
Ji kaip seniau**.
* Getė J. V. Poezija. – V., 1986. – P. 117.
Kartą, kai Getė be jokio tikslo vaikštinėjo, jo dėmesį patraukė maža skaisti gėlė. Jis prisipažįsta pajutęs tokį pat impulsą kaip Tenisonas – nuskinti gėlę. Bet, kitaip negu Tenisonas, jis suvokia, jog nuskinti gėlę reikštų ją sunaikinti. Getei gėlė yra tokia gyva, jog ji kalba, perspėja jį, ir poetas išsprendžia problemą kitaip nei Tenisonas ar Basho. Jis išrauna gėlę „su visomis šaknimis“ ir persodina ją taip, kad gėlės gyvybė nebūtų sunaikinta. Gėtės pozicija yra tarsi tarpinė tarp Tenisono ir Basho: lemiamu momentu gyvenimo jėga yra stipresnė už gryną intelektualinį smalsumą. Ar verta aiškinti, jog šiuo puikiu eilėraščiu Gėtė išreiškia savo gamtos tyrinėjimo koncepcijos esmę.
Tenisono santykis su gėle nusako turėjimo būdą arba nuosavybę – ne materialinę, bet žinojimo nuosavybę. Basho ir Gėtės santykis su gėle, kurią kiekvienas iš jų regi, įkūnija buvimo būdą. Buvimas, mano supratimu, yra toks egzistavimo būdas, kai žmogus nieko neturi ir nieko negeidžia turėti, bet esti džiugus, jaučia vienybę su pasauliu ir kūrybingai naudoja savo sugebėjimus.
Gėtė, didysis gyvenimo mylėtojas, vienas žymiausių kovotojų prieš žmogaus suskaldymą ir mechanistinį jo traktavimą, daugelyje savo eilėraščių akcentavo buvimo pranašumą prieš turėjimą. Jo „Faustas“ – dramatiškas konflikto tarp buvimo ir turėjimo (jam atstovauja Mefistofelis) aprašymas. Štai ir šiame trumpame eilėraštyje Gėtė labai paprastai teigia buvimo vertę:
TURĖJIMAS
Žinau, kad nieks man nepriklauso,
Tik mintis, kuri, užgimus sieloj,
Nevaržoma iš jos išplaukia,
Likimo mirksnis palankus,
Kuriuo jis maloningas ir dosnus
Man visa siela leidžia džiaugtis.
Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo iš esmės nėra skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Veikiau tai skirtumas tarp visuomenės, orientuotos į daiktus, ir visuomenės, orientuotos į žmones. Turėtojiška orientacija būdinga industrinei Vakarų visuomenei, kurioje pinigų, šlovės ir valdžios vaikymasis tapęs dominuojančia gyvenimo tema. Mažiau susvetimėjusios visuomenės – tokios kaip viduramžių visuomenė, zuni indėnai, Afrikos gentinės bendruomenės,– kurių nepaveikė šiuolaikinės „pažangos“ idėjos, dar turi savo Basho. Gal po kelių kartų dėl industrializacijos ir japonai turės savo Tenisonų. Esmė ne ta, kad (kaip manė Jungas) Vakarų Žmogus nepajėgia visiškai suprasti Rytų sistemų, tokių kaip dzenbudizmas, bet ta, kad šiuolaikinis žmogus negali perprasti dvasios tokios visuomenės, kuri nėra orientuota į nuosavybę ir godumą. Juk Mokytojo Ekharto raštai (kuriuos taip pat sunku suprasti kaip ir Basho poeziją ar Dzen) ir Budos tekstai yra tik du tos pačios kalbos dialektai.
Idiomatiniai pokyčiai
Apie kai kuriuos pokyčius, vartojant žodžius „turėjimas“ ir „buvimas“, byloja tai, kad pastaraisiais amžiais Vakarų kalbose vis dažniau vartojami daiktavardžiai ir vis rečiau – veiksmažodžiai.
Daiktavardis yra tiesioginis daikto denotatas. Aš galiu pasakyti, kad turiu daiktų, pvz. aš turiu stalą, namą, knygą, automobilį. Tiesioginis veiksmo, proceso denotatas yra veiksmažodis, pvz„ aš esu, myliu, aš geidžiu, aš nekenčiu ir t. t. Tačiau vis dažniau veiksmas išreiškiamas turėjimo sąvoka, t. y., užuot vartoję veiksmažodį, vartojame daiktavardį. Bet veiksmo reiškimas veiksmažodžio „turėti“ ir daiktavardžio junginiu yra klaidingas kalbos vartojimo požiūriu, nes procesai ir veiksmai nėra turimi, juos galima tik patirti.
Senesnės įžvalgos: Diu Mare – Marksas
Jau XVIII amžiuje buvo pripažinti neigiami šios painiavos padariniai. Diu Mare savo veikale „Teisingi gramatikos principai“ (1769), paskelbtame po jo mirties, labai tiksliai suformulavo šią problemą. Jis rašo: „Siame pavyzdyje „Aš turiu laikrodį“ išraišką „aš turiu“ reikia suprasti tiesiogine prasme; tačiau, sakant „Aš turiu idėją“, „aš turiu“ pasakoma perkeltine prasme. Tai pasiskolintas pasakymas. „Aš turiu idėją“ reiškia „aš manau, aš įsivaizduoju tai taip ir taip“. Aš turiu „troškimą“ reiškia „aš trokštu“. „Aš turiu norą“ reiškia „aš noriu“ ir t. t.“ (Aš dėkingas daktarui Noamui Chomskiui už nuorodą į Diu Mare.)
Praėjus šimtui metų po to, kai Diu Mare atkreipė dėmesį į šį veiksmažodžių pakeitimo daiktavardžiais reiškinį, tą pačią problemą, tik kur kas radikaliau, nagrinėjo Marksas ir Engelsas „Šventojoje šeimoje“. Šių autorių Edgaro Bauerio „Kritinės kritikos“ kritikoje randame nedidelį, tačiau labai svarbų esė apie meilę. Čia cituojamas toks Bauerio teiginys: „Meilė yra žiauri deivė, kuri, kaip ir kiekviena dievybė, trokšta užvaldyti visą žmogų ir nepasitenkina tol, kol žmogus paaukoja jai ne tik savo sielą, bet ir savo fizinį „aš“. Jos kultas – kančia, šio kulto viršūnė – pasiaukojimas, savižudybė“.
Marksas ir Engelsas atsako: „Baueris paverčia meilę „deive“, ir dargi „žiauria deive“, iš mylinčio žmogaus, arba žmogaus meilės, padarydamas meilės žmogų, atskirdamas nuo žmogaus „meilę“ kaip atskirą esybę ir jai pripažindamas visišką savarankiškumą“.
Marksas ir Engelsas čia kaip lemiamą faktorių nurodo daiktavardžio vartojimą vietoj veiksmažodžio. Daiktavardis „meilė“, kuris yra tik veiksmo „mylėti“ abstrakcija, atskiriamas nuo žmogaus. Mylintis žmogus tampa meilės žmogumi. Meilė tampa deive, stabu, į kurį žmogus projektuoja savo meilę. Šiame susvetimėjimo procese jis nustoja jausti meilę, dabar jis pajėgia mylėti tik paklusdamas deivei Meilei. Jis nustoja būti aktyvus, jaučiąs Žmogus, jis virsta susvetimėjusiu stabo garbintoju.
Šiuolaikinė vartosena
Per du šimtus metų nuo Diu Mare ši veiksmažodžių pakeitimo daiktavardžiais tendencija išaugo tiek, kad vargu ar jis pats galėjo tai numatyti. Štai tipiškas, gal kiek perdėtas šiandieninės kalbos pavyzdys. Tarkime, kad asmuo, kuriam reikia psichoanalitiko pagalbos, pradeda pokalbį tokiu sakiniu: „Gydytojau, aš turiu problemą; aš turiu nemigą. Nors aš ir turiu puikų namą, mielus vaikus ir laimingą santuoką, aš turiu daug rūpesčių“*. Prieš keletą dešimtmečių pacientas, užuot sakęs „aš turiu problemą“, būtų pasakęs „aš susirūpinęs“, užuot sakęs ,,aš turiu nemigą“, būtų pasakęs ,,aš negaliu užmigti“; užuot sakęs ,,aš turiu laimingą santuoką“, būtų pasakęs ,,aš esu laimingai vedęs“.
* Šiame skirsnyje daugumos idiomų vertimas – pažodinis, nes siekiama perteikti kalbos vartojimo ypatumus. – Vert. past.
Šiuolaikinė šneka rodo, kad vyrauja didžiulis susvetimėjimas. Sakydamas ,,aš turiu problemą“, užuot sakęs ,,aš susirūpinęs“, eliminuoju subjektyvų patyrimą: patyrimo „aš“ pakeičiamas beasmeniu nuosavybės objektu. Aš transformuoju savo jausmą į tai, ką aš turiu – į problemą. Tačiau žodis „problema“ abstrakčiai išreiškia įvairių rūšių sunkumus. Aš negaliu turėti problemos, nes ji nėra daiktas, kurį galima valdyti, tačiau ji gali mane užvaldyti. Kitaip tariant, aš paverčiu save „problema“ ir dabar esu valdomas savo kūrinio. Toks šnekėjimas atskleidžia paslėptą, nesąmoningą susvetimėjimą.
Žinoma, galima ginčytis, kad nemiga yra toks pats fizinis simptomas kaip gerklės ar dantų skausmas, ir todėl lyg teisėtai galėtume pasakyti, jog turiu nemigą, kaip ir tai, jog turiu skaudančią gerklę. Vis dėlto egzistuoja skirtumas: skaudanti gerklė ar geliąs dantis yra kūno pojūčiai, kurie gali būti daugiau ar mažiau stiprūs, tačiau psichinio pobūdžio jie neturi. Galima turėti skaudančią gerklę, nes turime gerkles, kaip galima turėti ir skaudantį dantį, nes turime dantis. Nemiga, priešingai, yra ne kūno pojūtis, bet psichinė būsena – negalėjimas užmigti. Jei aš sakau „turiu nemigą“, užuot sakęs „negaliu užmigti“, aš atskleidžiu savo norą atsikratyti susirūpinimo, nerimo, įtampos pojūčių, kurie trukdo man užmigti, ir noriu elgtis su šiuo psichiniu reiškiniu taip, tarsi jis būtų kūno negalavimo simptomas.
Dar vienas pavyzdys: sakyti „Aš turiu didžiulę meilę jums” (I have great love for you) yra beprasmiška. Meilė – ne daiktas, kurį galima turėti, bet procesas, vidinė veikla, kurios subjektas yra žmogus. Aš galiu mylėti, aš galiu būti įsimylėjęs, bet mylėdamas aš nieko… neturiu. Iš tikrųjų, kuo mažiau aš turiu, tuo labiau aš galiu mylėti.
Terminų kilmė
„Turėti“ yra apgaulingai paprastas žodis. Kiekvienas žmogus ką nors turi: kūną*, drabužius, pastogę ir t. t., baigiant tuo, ką turi šiuolaikiniai vyrai ar moterys: automobilį, televizorių, skalbimo mašiną ir kt. Gyventi nieko neturint faktiškai neįmanoma. Kodėl tuomet turėjimas galėtų būti problema? Žodžio „turėti“ lingvistinė istorija rodo, kad jis tikrai yra problema. Tie, kurie įsitikinę, jog turėjimas yra natūraliausia žmogaus egzistavimo kategorija, gali nustebti sužinoję, kad daugelis kalbų neturi žodžio „turėti“. Pvz., hebrajų kalba „aš turiu“ išreiškiama netiesiogine forma jesh li („tai yra man“). Iš tikrųjų dominuoja kalbos, kurios nuosavybę išreiškia šitaip, o ne „aš turiu” forma. Įdomu pažymėti, jog daugelyje kalbų, joms besiplėtojant, konstrukcija „tai yra man“ vėliau pakeičiama konstrukcija „aš turiu“, tačiau, kaip nurodė Emilis Benvenistas, priešinga kryptimi kalbų evoliucija nevyksta** . Šis faktas leidžia tarti, jog žodžio „turėti“ raida susijusi su privatinės nuosavybės įsitvirtinimu, tuo tarpu visuomenės, kuriose vyrauja funkcinė nuosavybė, t. y. nuosavybė, skirta naudoti, jo neturi. Tolesni sociolingvistiniai tyrinėjimai galbūt parodys, kiek pagrįsta ši hipotezė.
* Čia bent prabėgomis reikia paminėti, jog egzistuoja būtiškas santykis ir su savo kūnu, kai kūnas suvokiamas kaip gyvas; šį santykį galime geriau išreikšti sakydami: „Aš esu mano kūnas“ negu „Aš turiu kūną“. Visa sensorinio suvokimo patirtis siekia tokio būtiško santykio su savo kūnu.
** Ši bei kitos lingvistinės citatos paimtos iš Emilio Benvenisto darbų.
Jei turėjimas atrodo palyginti paprasta sąvoka, tai buvimas ar forma „būti“ yra kur kas sudėtingesnė, sunkiau suvokiama. Veiksmažodis „būti“ vartojamas įvairiai: (1) kaip jungtis, pavyzdžiui, „Aš esu aukštas“ (angl. „I am tall“), „Aš esu baltasis” (angl. „I am white“), „Aš esu neturtingas“ (angl. „I am poor“), t. y. kaip gramatinis identiškumo denotatorius (daugelis kalbų neturi šia prasme vartojamo žodžio „būti”; ispanų kalboje yra išskiriamos pastovios savybės s e r, kurios apibūdina subjekto esmę, ir atsitiktinės savybės estar, kurios nėra esminės); (2) kaip pasyvinė neveikiamoji veiksmažodžio forma, pavyzdžiui, anglų kalba „I am beaten“ („Aš esu mušamas“) reiškia, kad aš esu kito asmens veiksmo objektas, o ne savo veiksmo subjektas, pavyzdžiui, ,,I beat“ (,,Aš mušu“); (3) kaip reikšmė „egzistuoti“. Kaip parodė Benvenistas, šiuo atveju jį reikėtų skirti nuo tapatumą žyminčios jungties „būti“: „Abu šie žodžiai egzistavo kartu ir gali toliau egzistuoti kartu, tačiau yra jie visiškai skirtingi“.
Benvenisto tyrinėjimai naujai nušviečia žodžio „būti“ kaip savarankiško veiksmažodžio, o ne kaip jungties reikšmę. Indoeuropiečių kalbos žodį „būti“ išreiškia šaknimi es, kurios reikšmė yra „egzistuoti”, „būti realiai”. Egzistencija ir realybė apibūdinamos kaip tai, „kas autentiška, pastovu, tikra” (sanskrito kalba sant –„egzistuojantis“, „tikrai geras“, „tikras“; aukščiausiasis laipsnis Sattama –„geriausias“). Taigi „būti“ savo etimologine šaknimi yra daugiau nei subjekto ir jo atributo tapatumo teigimas, daugiau nei deskriptyvinis fenomeno terminas. Šis žodis pažymi to, kas yra, gyvos būtybės ar daikto, egzistavimo realumą; jis teigia jo ar jos, ar negyvo daikto autentiškumą ir tikrumą. Teigimas, kad kas nors – gyva būtybė ar daiktas – yra, nusako jų esmę, ne jo ar jos, ar negyvo daikto išorę.
Preliminariai aptarę žodžių „turėti” ir „būti“ reikšmes, galime padaryti tokias išvadas:
(1) Kalbėdamas apie turėjimą ar buvimą, aš turiu omeny ne tam tikras atskiras subjekto ypatybes, kurias iliustruoja tokie teiginiai kaip „Aš turiu automobilį“ ar „Aš esu baltasis“, ar „Aš esu laimingas“. Kalbu apie du pagrindinius egzistavimo būdus, apie dvi skirtingas orientacijas savęs ir pasaulio atžvilgiu, apie dvi skirtingas charakterio struktūras, kurių vienos dominavimas lemia asmens minčių, veiksmų, jutimų visumą.
(2) Turėjimas, kaip egzistavimo būdas, lemia savininkišką mano santykį su pasauliu, kai aš siekiu valdyti visus ir viską, taip pat ir save, paversti viską savo nuosavybe.
(3) Kalbant apie buvimą, kaip egzistavimo būdą, reikia skirti dvi buvimo formas. Viena iš jų, kaip parodo Diu Mare teiginys, yra priešinga turėjimui ir išreiškia gyvybingumą bei autentišką ryšį su pasauliu. Antroji buvimo forma yra priešinga regimybei ir nusako tikrą asmens ar daikto prigimtį, tikrąją realybę, priešingą apgaulingai regimybei, kaip tai patvirtina Benvenistas žodžio „būti“ etimologijos pavyzdžiu.
Filosofinės būties sampratos
Nagrinėti būties sampratą sunku dar ir todėl, kad ji buvo daugelio tūkstančių filosofijos knygų tema ir kad klausimas „Kas yra būtis?“ – vienas iš esminių Vakarų filosofijos klausimų. Nors būties sampratą čia analizuosiu antropologiniu ir psichologiniu aspektais, filosofinė jos aptartis, žinoma, nėra atsieta nuo antropologinių problemų. Netgi glausta būties sampratos raidos filosofijos istorijoje – nuo Sokrato pirmtakų iki nūdienės filosofijos – apžvalga netilptų į šią knygą, tad aš atkreipsiu dėmesį tik į vieną svarbų aspektą – į proceso, veiklos ir judėjimo, kaip būties elemento, sampratą. Kaip nurodė Georgas Zimelis, idėją, jog buvimas implikuoja keitimąsi, t. y. jog būtis yra tapsmas, išreiškė du didžiausi ir visiškai nepripažįstantys kompromiso Vakarų filosofijos pradžios ir jos klestėjimo atstovai – Heraklitas ir Hėgelis.
Parmenido, Platono ir scholastų „realistų“ požiūris, kad būtis yra pastovi, antlaikiška, nekintanti substancija, priešinga tapsmui, turi prasmę tik tuo atveju, jei remsimės idealistine prielaida, kad mintis (idėja) yra aukščiausia realybės forma. Jei meilės idėja (platoniškąja prasme) yra realesnė už meilės patirti, galima tarti, jog meilė kaip idėja yra pastovi ir nekintanti. Tačiau jei pažvelgtume į būnančių, mylinčių, neapkenčiančių, besikankinančių žmonių realybę, tai nerastume čia būtybės, kuri tuo pačiu metu netaptų, nesikeistų. Gyvos struktūros gali būti tik tapdamos, jos gali egzistuoti tik kisdamos. Kaita ir augimas yra neatsiejamos gyvenimo proceso savybės.
Radikalią Heraklito ir Hėgelio koncepciją, kad gyvenimas yra procesas, o ne substancija, Rytų kultūroje atitinka Budos filosofija. Budizmo filosofijoje nėra pastovios nekintančios substancijos, pastovių daiktų ar pastovaus „aš“ sampratos. Nėra nieko tikra, išskyrus procesus*. Šiuolaikinė mokslo mintis tapo filosofinės „mąstymo kaip proceso“ koncepcijos renesansu – ji atrado šią koncepciją ir pritaikė ją gamtos mokslams.
* Z. Fišeris, vienas iškiliausių, nors ir mažai žinomų čekų filosofų, budistinę proceso sampratą susiejo su autentiška Markso filosofija. Deja, šis jo darbas skelbtas tiktai čekų kalba ir todėl Vakarų skaitytojui sunkiai paskaitomas. (Aš su juo susipažinau iš asmeniškai man atlikto vertimo į anglų kalbą.)
Turėjimas ir vartojimas
Prieš aptariant keletą paprastų turėjimo ir buvimo kaip egzistavimo būdų pavyzdžių, reikėtų paminėti kitą turėjimo apraišką – inkorporavimą. Daikto inkorporavimas, pavyzdžiui, jį suvalgant ar išgeriant, yra archaiška jo pasisavinimo forma. Tam tikru vystymosi laikotarpiu kūdikis stengiasi visus daiktus, kurių jis nori, paimti į burną. Tokia forma kūdikis savinasi daiktus tol, kol fizinis jo išsivystymas dar neleidžia jam kitomis formomis kontroliuoti savo nuosavybę. Tokį pat ryšį tarp inkorporavimo ir pasisavinimo matome daugelyje kanibalizmo formų. Pavyzdžiui, suvalgydamas kitą žmogų, aš įgaunu jo jėgą (taigi kanibalizmas gali būti magiškas vergų įsigijimo ekvivalentas); suvalgęs drąsaus žmogaus širdį, aš įgaunu jo drąsą, suvalgęs gyvūną-totemą, aš įgyju dieviškąją substanciją, kurią simbolizuoja šis gyvūnas-totemas.
Žinoma, daugumos objektų negalima inkorporuoti fiziškai (jei tai ir būtų galima, šalinimo proceso metu jų vėl netektumėm). Tačiau yra ir simboliškas bei magiškas inkorporavimas. Jei aš tikiu, kad inkorporavau dievo, tėvo ar gyvūno įvaizdį, niekas negali jo iš manęs nei atimti, nei pašalinti. Aš praryju objektą simboliškai ir tikiu simboliniu jo buvimu manyje. Štai, pavyzdžiui, Froidas superego aiškino kaip introjektuotą tėvo draudimų ir įsakymų visumą. Šitaip galima introjektuoti autoritetą, institutą, idėją, įvaizdį: aš juos turiu, jie visam laikui apsaugoti, jie tarsi mano viduriuose. („Introjekcija“ ir „identifikacija“ dažnai vartojama kaip sinonimai, tačiau sunku nustatyti, ar tai iš tiesų tas pats procesas. Kiekvienu atveju terminas „identifikacija“ neturėtų būti vartojamas laisvai, ypač tada, kai geriau būtų kalbėti apie imitaciją ar subordinaciją.)
Yra daug kitų inkorporavimo formų, nesusijusių su fiziologiniais poreikiais, todėl neapribotų. Vartotojiška nuostata siekia praryti visą pasaulį. Vartotojas – amžinai žindomas kūdikis, kuris verkia buteliuko su pienu. Tai akivaizdžiai rodo tokie patologiniai reiškiniai kaip alkoholizmas ir narkomanija. Šiuos du žalingus įpročius išskiriame tikriausiai todėl, kad dėl jų poveikio žmonės nepajėgia atlikti savo vaidmens visuomenėje. Nors stiprus rūkymas yra ne mažiau žalingas įprotis, tačiau rūkaliai nėra taip smerkiami, nes rūkymas netrukdo jiems atlikti socialinių funkcijų, o galbūt „tik“ patrumpina jų gyvenimą.
Toliau šioje knygoje dar atkreipsime dėmesį į daugybę kasdieniame gyvenime stebimų vartotojiškumo formų. Čia tik norėčiau pažymėti, kad laisvalaikiu automobiliai, televizorius, kelionės ir seksas yra pagrindiniai šiuolaikinio vartotojiškumo objektai, ir nors mes tokį laisvalaikį vadiname aktyviu, teisingiau būtų vadinti jį pasyviu.
Apibendrindami pasakytume, jog vartojimas yra viena iš turėjimo formų, galbūt net pag- rindinė šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje. Vartojimui būdingos prieštaringos savybės: jis nuslopina nerimą, nes to, ką turime, niekas negali atimti; tačiau, antra vertus, mes verčiami vartoti vis daugiau, nes tai, ką įsigijome anksčiau, mūsų nebepatenkina. Šiuolaikinius vartotojus galima nusakyti tokia formule: aš esu tai, ką aš turiu, ir tai, ką aš suvartoju.
Šaltinis: Turėti ar būti? / Ėrichas Fromas. – Vilnius: Mintis, 1990. – pp. 30-47.
