Redakcijos komentaras: Vincas Kapsukas (1880-1935) – vienas žymiausių XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo ir revoliucinės socialdemokratijos veikėjų; buvęs „varpininkas“, vėliau – socialdemokratas, bolševikas, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) kūrėjas, 1918-1919 metų Lietuvos Tarybų respublikos vadovas. Knyga „Caro kalėjimuos“ – tai revoliucionieriaus užrašai ir atsiminimai iš 1906-1913 metais trūkusio kalėjimo, katorgos ir ištremties. Jos puslapiai mums atveria ir tą epochą, ir joje gyvenusio, kančių kelius praėjusio, bet visgi nepalūžusio, kovotojo vidinį pasaulį.
* * *
Lietuvos politiniams kaliniams, kankinamiems „laisvosios“ Lietuvos budelių kalėjimuose, aukštai nešantiems raudonąją proletarinės revoliucijos vėliavą, aukoju šiuos užrašus.
V. KAPSUKAS
1928 m. lapkričio 7 d.
APIE UŽRAŠUS
Šie užrašai padaryti įvairiuose caro kalėjimuose nuo 1906 iki 1913 metų.
Dviem tarpais man teko išbūti tuomet kalėjime apie 6,5 metų: 1906 m. pradžioje Kalvarijos kalėjime (svetima pavarde) apie 3 mėnesius ir visai trumpai Suvalkų kalėjime – iš ten mane ginkluoti draugai išlaisvino; paskui apie metus nelegaliai dirbau; 1907 m. gegužės mėn. vėl buvau areštuotas Vilniuje, ir šį kartą teko išbūti kalėjime 6 su viršum metus. Sėdėjau Vilniaus kalėjime (Lukiškių), Suvalkų, Varšuvos (Arsenalo) kalėjimuose ir Vladimiro katorgos kalėjime. Be to, einant iš vieno kalėjimo į kitą, o paskui į Sibirą trėmiman, teko sėdėt Gardino kalėjime, Maskvos Butirkose, Nižnij-Novgorodo, Samaros, Krasnojarsko, Jeniseisko ir Irkutsko kalėjimuose.
Pradedant nuo 1907 m., visur, kur tik galėdamas, aš vedžiau dienoraštį. Jį čionai ir skelbiu. Tik iš Kalvarijos kalėjimo nėra tai dienoraštis, o mano laiškai. Pilnumo dėlei duodu savo korespondenciją ir studento A. Garmaus korespondencijas iš Kalvarijos kalėjimo, paskelbtas 1906 m. „Darbininko“ Nr. 7-8 ir 9.
Kaip pamatys skaitytojai, mano kalėjimo dienoraštyje yra didelių tarpų. Dalykas tas, kad ne visuomet galėjau aš jį vesti. Kartais būdavo tokios sąlygos, kad ne tik dienoraščio vesti nebūdavo galima, bet gangreit ir jokio laiško „laisvėn“ negalima būdavo parašyti. Taip buvo 1908-1909 metais, sėdint man mažiukam, bet be galo bjauriam Suvalkų kalėjime. Už mažiausią pieštuko gabalėlį ir popieriaus sklypelį ten grėsė kalėjimo viršininko Pižalskio tyčiojimasis, karceris ir kitokios pabaudos. Vis tik ir ten man pasisekė parašyti paveikslėlį „Ponas viršininkas“, kuriame aš stengiausi duoti to niekšo paveikslą*. Be to, parašiau „Baisųjį kalinį“, kuriame, nieko neperdėdamas, aprašiau pats save. Ten parašiau taip pat plačią Kudirkos biografiją, kurioje ypatingą atydą kreipiau į jo gadynės apibūdinimą; ir šiaip keletą užrašų padariau. Kolektyviai su draugais-kaliniais parašėme į Krokuvos „Naprzod‘ą“ ir Amerikos „Kovą“ apie savo bylos eigą, apie kalinių mušimus, bjauriausią provokaciją ir kitus kalėjimo viršininko Pižalskio ir policmeisterio Tomaševičaus darbus[1]. Gaila, kad to rašto aš negalėjau gauti, pataisyti ir įdėti į šį rinkinį.
* Man pasisekė tą paveikslėlį pasiųsti į Vilnių, ir ten jis buvo paskelbtas be mano žinios likvidatorių „Visuomenėje“. Taip pat ir kai kurie kiti mano raštai, parašytieji 1910 metais Varšuvos kalėjime, paskelbti „Visuomenėje“ be mano žinios. Specialiai į „Visuomenę“ aš parašiau tik vieną straipsnį. Tai buvo plati „Visuomenės“ kritika, jos atsisakymo nuo nelegalaus darbo, nuo partijos, jos oportunizmo kritika ir t. t. Tas straipsnis buvo gautas, bet nepaskelbtas. Karo metu jis kažkur žuvo. – Aut. past.
** Beveik visa Kudirkos biografija žuvo Šveicarijoje karo metu, taip pat ir daugelis Kudirkos laiškų[2]. – Aut. past.
Rašydavau Suvalkų kalėjime ant mažiukų popieriaus sklypelių, kartais net ant papirosinio popieriaus, trumpučiu pieštuko gabalėliu, kurį į pirštus galima buvo paimti tik popierium stipriai apvyniojus ir tuo būdu popierinį „kotelį“ padarius; rašydavau, kada prie mano durų geras kareivis stovėdavo (man buvo pastatyta speciali sargyba). Parašęs vieną kitą lapelį, tuoj išsiųsdavau per patikimą sargą „laisvėn“.
Dar blogiau buvo Vladimiro katorgos kalėjime (1911-1913 m.). Ten per pusantrų su viršum metų jokio susisiekimo su „laisve“ nebuvo. Paskui šiaip taip pasisekė mums suorganizuoti savo „paštą“, bet taip mažai buvo galima siųsti, kad apie dienoraščio tęsimą negalėjo būti nė kalbos. Iš Vladimiro laikų liko tik i sąsiuviniai su daugybe ištraukų iš įvairių knygų, perskaitytų kalėjime, ir svarbesnių straipsnių sąrašų; hm pat yra mano raštas apie „Draugo“ organizaciją, Višinskio biografija, mano autobiografijos pradžia, tyrinėjimas apie 1906-1907 m. Nižnij-Novgorodo ekspropriacijas ir šiokie tokie užrašai, iš kurių aš čia kai ką duodu[3]. Be to, vienam sąsiuviny, kuris liko buvusio katorgininko menševiko Bašlykovo rankose, yra platus mano referatas žemės klausimu, nukreiptas ypatingai prieš rusų eserus.
Pora žodžių dėl užrašų turinio. Rašant juos, visuomet reikėjo būti pasirengus, kad gali sučiupti kalėjimo sargai arba administracija. Užtat reikėjo rašyti labai atsargiai. Daugelio klausimų visiškai negalima buvo paliesti, visų pirma susisiekimo su „laisve“, bendradarbiavimo partijos organuose ir apskritai politinių klausimų, ginčų politinių kalinių tarpe ir t. t. Negalima dargi buvo atvirai rašyti apie knygų skaitymą (kaip kas patiko), lavinimąsi, nes ir toks raštas, pakliuvęs į administracijos rankas, galėjo sukelti represijas (svarbiausia, knygų atėmimą). Šitas spragas aš stengiuosi užkišti vienu kitu atsiminimu, dabar parašytu.
* * *
Manau, nereikia čia plačiau rašyti apie tai, kad tas kelias, kurį aš anais laikais laikiau teisingu, dabar man nebe taip atrodo.
Kada pirmą kartą pakliuvau į kalėjimą, aš dar tik pradėjęs buvau eiti nuo siauro lietuviško darbo į tarptautinį. Aš jau buvau artimai susirišęs su darbininkų klase, bet dar neįstengiau atsikratyti siauro lietuviško, iš esmės smulkiaburžuazinio užsisklendimo. Gindamas Vilniaus Steigiamąjį seimą, aš įrodinėjau, kad jis daugiau duosiąs Lietuvos darbininkams ir mažažemiams, užtat Lietuvai reikia kelti šį obalsį, o ne bendrą visos senosios Rusijos Steigiamąjį seimą. Pabėgęs iš kalėjimo, aš padariau šiuo žvilgsniu žymų žingsnį pirmyn, pamažu perėjau nuo federalistų prie autonomistų, stojau už socialdemokratų sujungimą, bet ant tvirtų marksizmo ir tarptautinės socialdemokratijos pamatų atsistojau tik antrą kartą pakliuvęs į kalėjimą ir nuodugniai susipažinęs su pamatiniais Markso, Engelso, Kautskio, Plechanovo, dalinai Lenino ir kitų veikalais. Tačiau ir tuomet dar bolševikas aš nebuvau. Buvau antilikvidatorius, revoliucinis tarptautinis socialdemokratas, bet dar ne bolševikas. Juo tapau tik didžiojo karo metu. Ir vis tik aš negaliu atmesti viso to, kas seniau buvo veikta ir nuveikta. Be to, kas aš seniau buvau, nebūčiau galėjęs likti ir tuo, kas dabar esu. Užtat, negailestingai kritikuodamas senąsias savo programines, taktines ir organizacines klaidas, aš vis tik randu daug ką, ko man išsižadėti nereikia, kas turi būti įrašyta į mano ir kitų panašių į mane draugų aktyvą, o ne pasyvą: tai yra toji nenuilstama revoliucinė kova su caro valdžia, kurią aš bent nuo 1903 m. pradėjau vesti, tai yra sunkus kelias nuo socialpatriotizmo į revoliucinį marksizmą, tai yra darbininkų klasės ir vargingųjų valstiečių organizavimas ir vedimas į kovą su savo išnaudotojais ir budeliais, tai yra kova dėl darbininkų klasės ir visos pavergtosios ir išnaudojamosios žmonijos dalies išlaisvinimo iš caro jungo ir kapitalo vergijos, kova dėl socializmo, tai yra pagaliau ilgų metų kančios, kurias man teko dėl tų kovų pakelti, pakliuvus į priešų nelaisvę, ir sunkiausiomis sąlygomis Raudonosios Vėliavos aukštai iškėlus nešimas. Visoje toje kovoje aš matau didelių klaidų, kurių anaiptol nereikia slėpti ir mažinti, tačiau ir teigiamo darbo ten buvo. Tai padrąsina mane ir šiuos mano užrašus viešai paskelbti.
* * *
Seniai, taip seniai, rodos, tai buvo. Skaitau savo užrašus, ir daug kas atrodo man tarytum sapne matyta. Tačiau tai ne sapnas. Tai pergyventa, perkentėta. Ir dabar dar darbininkų klasės kovotojai turi pakelti panašius, dažnai dar bjauresnius kalėjimus, panašų niekinimą ir tyčiojimąsi. Tiesa, Rusijos proletariatas ir vargingieji valstiečiai jau išsivadavo ne tik nuo caro valdžios ir caro kalėjimų, bet ir nuo buržuazijos viešpatavimo. Penktojoj žemės rutulio daly jau nebe darbininkai ir jų reikalų gynėjai kišami į kalėjimus, o jų budeliai ir išnaudotojai. Bet kitose šalyse, dargi plačiai garbinamose seniau „laisvose“, „demokratiškose“ valstybėse, kalėjimų durys dabar dar plačiau atsidarė darbininkų klasei, ir dažnai juose dar žiauriau elgiamasi su kapitalo belaisviais, negu buvusiuose caro kalėjimų urvuose. Tą patį mes matome ir „laisvoje“, „demokratiškoje“ Lietuvos respublikoje. Visiškai neperdėdamas, aš, valgęs buizą iš daugelio caro kalėjimų katilų, galiu pasakyti, kad caro laikais Lietuvos kalėjimai ir „ochrankos“ urvai nėra matę tokių žvėriškų kankinimų, mušimų ir tyčiojimosi iš politinių kalinių, kaip „laisvosios“, „demokratiškosios“ Lietuvos respublikos žvalgybos ir kalėjimų urvai. Užtat manau, kad šitie mano užrašai turi ne tik istorinės vertės. Jie ne tik gali supažindinti, bent dalinai, mūsų jaunuosius draugus su ta gadyne, kada šie užrašai buvo rašomi, bet ir pamokyti juos, kaip reikia kovoti ir laiką sunaudoti, dargi kalėjime būnant. Jie gali prisidėti prie revoliucinės patvaros kėlimo. Tai ir paskatino mane šiuos užrašus paskelbti.
1925 m. vasara
______
Ilgai vilkinau aš šių užrašų spaudon atidavimą: vis norėjau pilniau juos surinkti ir geriau sutvarkyti, daugiau atsiminimų iš kalėjimo laikų duoti. Tačiau dėl laiko stokos negalėjau to padaryti. Galų gale nutariau duoti spaudai bent tai, kas jau yra parengta, ir netaisyti daug savo užrašų. Tegul jie būna tokie, kokie buvo parašyti, – su įvairiais trūkumais, su jų autoriaus žmogiškais ir net politiniais trūkumais. Tuomet jie turės didesnės istorinės vertės.
Šiuos užrašus skaitydami, draugai turi visuomet atsiminti, kokiomis sąlygomis ir kokiu metu buvo rašyti mano užrašai. Apie sąlygas aš jau aukščiau kalbėjau, o metas tai buvo didžiosios reakcijos. Tik 1912 metais pradėjo prasimušti pas mus į Vladimiro katorgos kalėjimą žinios apie naują darbininkų judėjimo kilimą. Iki to laiko vien tik liūdnos žinios ateidavo. Tai negalėjo neatsiliepti ir į kalinių gyvenimą ir jų ūpą. Vis tik tikėjimo nauju darbininkų judėjimu ir revoliucijos kilimu aš niekad nenustojau. Be to, užrašus, skaitant, dar reikia visuomet atsiminti, kad jų autorius, juos rašydamas, dar nebuvo bolševikas.
Vis tik tikiuosi, kad ir ši medžiaga, kurią surankiojęs čia duodu, padės draugams skaitytojams ir skaitytojoms šiek tiek susipažinti su caro laikais, caro kalėjimais ir anų laikų revoliucionierių kova; tikiuosi, kad ji bent šiek tiek padės augti naujiems revoliucionieriams, kovojantiems jau nebe dėl caro valdžios nuvertimo, o dėl buržuazijos viešpatavimo sugriovimo ir proletariato diktatūros įvedimo.
1928 m. vasario 3 d.
V. Kapsukas
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 17-23.
[1] Turima galvoje plati V. Kapsuko korespondencija „Nekaltųjų kartuvės laukia. Lapas į naujosios inkvizicijos istoriją“, kuri V. Mickevičiaus parašu buvo paskelbta JAV lietuvių socialistų laikraštyje „Kova“ (1909 m. gegužės 7 d., Nr. 19). Joje aprašoma, kaip buvo sudaryta garsioji byla dėl V. Kapsuko išvadavimo iš Suvalkų kalėjimo ligoninės, organizuoto 1906 m. kovo 4 (17) d. Šioje byloje 1908-1909 metais buvo patraukta atsakomybėn apie 20 žmonių, kurių dauguma nieko bendro neturėjo su V. Kapsuko ir kitų kalinių išvadavimu. (Kaip žinoma, V. Kapsuką tuomet išvadavo iš kalėjimo LSDP kovos kuopos nariai.) Korespondencijoje tarp kita ko rašoma: „Drąsus, gerai apgalvotas ir nusisekęs užpuolimas 1906 m. kovo 4 [17] d. ant Suvalkų kalėjimo ligonbučio nedavė ramumo Suvalkų policijai; dveji metai šnipinėjimų jokių vaisių neatnešė, – užpuolikai kiaurai į žemę nulindo. Tada Suvalkų policmeisteris sumanė patraukti atsakomybėn ir visai nekaltus žmones, kad tik padaryta „piktadarybė“ dykai nenueitų…
1907 metų pavasarį Vilniuj buvo areštuotas vienas lietuvis; jis parodė policijai pasą, bet policija neįtikėjo tam pasui ir susekė, kad suimtasis yra Vincas Mickevičius. Apkaltino jį už priklausymą prie LSDP ir nuteisė trims metams tvirtovėn. Policijai kažin ko atėjo į galvą, kad pabėgęs iš Suvalkų ligonbučio minėtas Jaks-Tyris esąs tas pats Mickevičius. Mickevičių nugabeno į Suvalkus. Neužteko policijai apkaltinti Mickevičių tariamojo Jaks-Tyrio padarytais darbais, – apkaltino jį, kad padėjo užpuolikams įvykdyti aną ginkluotą užpuolimą ant ligonbučio. Kad byla būtų didelė, garsi, reikėjo „surasti“ ir pačius užpuolikus. Suvalkų policmeisteris pradėjo suiminėti žmones; kas tik jo rankon pakliuvo, visus kaltino, kad dalyvavę užpuolime. Suimtiesiems žadėjo pinigų, girdė degtine, mušė, kankino, kad tik jie prisipažintų dalyvavę arba pasakytų, kad dalyvavę tie žmonės, kuriuos nurodys jis, policmeisteris. Taip buvo sudaryta didelė byla; Mickevičius ir 20 su viršum žmonių iš įvairių miestų, įvairių luomų bus atiduoti karo teismui – jei ne mirties bausmė, tai jau tikrai katorga jų laukia.“
Kartu su korespondencija apie bylos eigą minėtame „Kovos“ numeryje paskelbti ir dokumentai prieš policmeisterį Tomaševičių – kalinių ir liudininkų parodymai, kaip jie buvo prievarta verčiami pripažinti tai, ko iš tikrųjų nebuvo padarę.
[2] Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, V. Kapsukas 1914 metų rudenį iš Galicijos persikėlė į Šveicariją (Berną), o iš ten tų pačių metų gruodžio mėn. išvyko į Londoną. Išvažiuodamas į Angliją, didelę dalį savo senesnių rankraščių – kai kuriuos kalėjime rašytus straipsnius, tarp jų ir monografinį darbą apie V. Kudirką, jis laikinai paliko Šveicarijoje. Vėliau šių rankraščių, deja, nepavyko surasti. Apie čia minimos V. Kapsuko parašytos V. Kudirkos biografijos apimtį, pagrindinius jos skyrius tegalima spręsti iš vieno V. Kapsuko laiško, rašyto 1908 ar 1909 m. Jame V. Kapsukas praneša iš Suvalkų kalėjimo:
„Gatava jau 100 su viršum puslapių smulkaus rašto: I. Charakteristika 60-ųjų metų reformų; II. Lietuvių apmirimo ir atgijimo priežastys; III. „Aušros“ gadynės charakteristika; IV. Nuo „Aušros“ iki „Varpo“ (charak[teristi]ka); V. „Varpo“ gadynės charakteristika (ypatingai iki 99 m.); VI. Kudirka ir jo svarbumas lie[tuv]ių judėji]me (norint apie Kud[irką] yra visuose skyriuose po šiek tiek). Liko V ir VI skyrius.“ (LTSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos rankraščių skyrius, VUN – 276, 5 1.).
[3] Iš minėtų V. Kapsuko darbų, parašytų Vladimiro katorgos kalėjime, dabar tėra išlikę tik rusiški jo autobiografijos ir atsiminimų apie „Draugo“ organizacijos veiklą nuorašai. Jie saugomi LKP CK Partarchyve. Kiek platesnės apimties rašinys yra autobiografija – apie 55 mašinraščio puslapiai. Svarbesnės ištraukos iš jos antrosios dalies (apie mokslą Marijampolės gimnazijoje) buvo paskelbtos „Priekale“ (1937 m., Nr. 3). Tačiau ne mažiau reikšminga yra ir pirmoji autobiografijos dalis, kurioje V. Kapsukas gyvai prisimena savo vaikystę, praleistą Būdviečiuose (dabar Vilkaviškio raj.), suteikdamas įdomių žinių apie tėvus ir artimuosius. Jis gimė ir augo praturtėjusių po baudžiavos panaikinimo valstiečių šeimoje. Jo tėvas Simanas Mickevičius buvo kiek prasilavinęs – baigęs Pajevonio parapijinę mokyklą. Vyresniuosius vaikus (brolį Juozą ir dvi seseris) tėvai taip pat išmokė rašto, bet į mokslus neleido. Tėvas buvo griežtas ir net despotiškas tiek su vaikais, tiek ir su samdomaisiais darbininkais, kurie dėl to nenoriai eidavo tarnauti į jo gana stambų ūkį. Tačiau visai kitokia buvo Vinco motina Barbora Kriaučiūnaitė – antroji Simano Mickevičiaus žmona. Tai buvo nepaprastai švelni ir nuoširdi moteris, tiesa, mažaraštė ir labai religinga. Todėl ir didžiausias jos troškimas buvo gabiausią iš visų savo vaikų Vincuką matyti kunigu.
„Eidamas penktuosius metus, – rašo V. Kapsukas minėtoje autobiografijoje, – aš jau išmokau šiaip taip skaityti, ir tėvas pradėjo mane mokyti lenkiško rašto. Tarsi per sapną prisimenu, kaip aš ilgais žiemos vakarais sėdėdavau susirietęs ant tėvo kelių, įsisupęs į jo kailinius, ir lazdele vedžiodavau po elementorių. Ir, galbūt, veikiamas kalbų apie kunigus ir apie tą pagarbą bei šilumą, kuri buvo jaučiama kiekvieną kartą, kai tik kas ištardavo jų vardą, aš, dar visai mažas, sakydavau, jog būsiu kunigu. Apie tai man tėvai vėliau kalbėdavo, kai aš nenorėjau stoti į dvasinę seminariją…
Aštuonerių metų mane pasiuntė į bažnyčią, kur per dvi savaites kunigas mokė vaikus „krikščionybės mokslo“. Jis buvo labai patenkintas mano katekizmo žinojimu ir laikė mane pirmuoju iš visų tokių, kaip aš, 200 žmonių. Pavyzdžiui, jis klausė, kiek yra dievų,– ir aš neužsikirsdamas atsakydavau, kad dievas yra vienas trijuose asmenyse, nors nieko o nieko nesuprasdavau, ką tai reiškia, ir niekas nė nemėgindavo man tai paaiškinti. Kunigas klausdavo: kur yra dievas, ir kai aš jam atsakydavau, kad yra visur, kiekvienoje vietoje, jis kartą paklausė:
– O štai, pavyzdžiui, karčiamoje ar yra dievas?
Aš atsakiau – yra.
– O papečky arba mano tabokinėje?
Aš nesvarstydamas atsakiau – yra, o daugelis mano bendramokslių abejojo: ar gali būti dievas papečkyje arba tabokinėje.
Senasis klebonas mane laikė geriausiu katekizmo žinovu ir to neslėpė nuo motinos…
Visa tai buvo motinai ženklas, kad aš gimęs kitokiam gyvenimui. O kunigai, buvodami pas tėvus, kaip pas labiau pasiturinčius valstiečius, ir žinodami apie mano troškimą mokytis ir mano gabumus, patardavo jiems žūtbūt leisti mane į mokyklą, o paskui į gimnaziją… Su ašaromis akyse maldavau motiną, kad mane leistų mokytis, o motina įkalbinėjo tėvą. Aš jai žadėjau, kad visuomet gerai mokysiuos, gerai elgsiuos ir būsiu kunigu. Tėvas taip pat labai mane mylėjo ir norėjo matyti kunigu, bet jis buvo neryžtingas, juo labiau, kad 90-jų metų pradžioje aplinkybės staigiai pasikeitė. Pirmiausia iš septynių Marijampolės gimnazijos mokinių, kilusių iš mūsų parapijos, tik du tapo kunigais.
Tačiau, nors senų pažiūrų žmones, kuriems priklausė ir mano tėvas, gąsdino visa tai, kas nauja, vis dėlto mane išleido mokytis dėl mano ir motinos prašymų. 1890 metų vasarą aš laikiau egzaminus į Marijampolės gimnazijos pirmąją klasę, bet tebuvau priimtas j parengiamąją. Tada man ėjo vienuoliktieji metai. Ką gi aš išsinešiau iš gimtųjų namų? Tą pat, ką ir visi iš šių sluoksnių išėję žmonės. Nepatyriau ten nei bado, nei šalčio. Visada buvau sotus, šiltai aprengtas ir visų mylimas. Bet nemačiau ir prabangos – patriarchaliniai santykiai valstiečių šeimoje tuomet dar tvirtai laikėsi, ir valstiečių vaikai (net ir labiau pasiturinčių) augo bendroje gryčioje be medinių grindų, valgė iš vieno bliūdo su samdiniais, kartu su jais ganė, paskui dirbo…“
V. Kapsukas prisimena, kad šeima valgiusi sočiai, bet gyvenusi kukliai ir taupiai. Tik gamtinė aplinka buvusi nelabai jauki – sodyboje ir arti jos nebuvo nei miško, nei sodo. Teaugę vos keli medeliai, pasodinti senelės ir motinos, nes tėvas nenorėjęs tokiomis „kvailystėmis“ užsiimti. Todėl vaikai nepaprastai džiaugdavęsi, kada motina ar senelė, grįždamos iš svečių, parnešdavo jiems po obuolį.
Seneliai dažnai pasakodavę anūkams apie baudžiavos baisybes, apie ponias ir ponus, kurie ruošdavę katėms ir šunims iškilmingas laidotuves, o baudžiauninkus užplakdavę rykštėmis. Šeimoje daug buvo kalbama ir apie sukilimus. Tėvas aiškiai smerkė sukilusius prieš carą, o senelis, nors pats ir nebuvo sukilėliu, smerkė tik sukilimo vadus – ponus, kurie, esą, už auksą išdavė juos priešui.
Nors Vinco tėvas pats kurį laiką buvo lovininku (valsčiaus teismo tarėju), tačiau labai nemėgo caro valdžios atstovų, vadindavo juos lupikais, rakaliais. Taigi ir sūnų Vincą leido į mokslą ne tam, kad būtų „valdžios žmogum“. Tačiau paties Vinco jau nuo trečios gimnazijos klasės vienintelė svajonė buvo ne kunigystė, o pasaulietinis mokslas, kad, įsigijęs kuo daugiau žinių, galėtų tarnauti vargstančiai liaudžiai.
