Priešrinkiminiai debatai tarp Eduardo Vaitkaus ir „Taikos koalicijai“ atstovaujančių Vyt. Mikalausko ir E. Pavlovičiaus, puikiai parodė esminį šių dviejų sąrašų skirtumą: abu du kalba apie taiką, bet tik Vaitkaus atveju yra konkretika – aiški laikysena klausimu dėl NATO ir Lietuvos militarizavimo (o būtent, antikarinė pozicija).
Taipogi, iš E. Pavlovičiaus lūpų teko išgirsti štai kokį palyginimą: NATO – tik mašina; o juk galima pakeisti jos vairuotoją, ir viskas bus gerai… Ir čia išryškėja gerokai gilesnė, visą šiuolaikinę visuomenę kankinanti problema: vienamatis mąstymas (mąstymas, apsiribojantis tik tuo, kas yra, kaip absoliučia duotybe, nežiūrintis giliau nei į priežastis, nei juo labiau potencialias alternatyvas).
Ir kai kurie debatai, pavyzdžiui, „Žinau ką renku“, atrodo lyg tyčia ribojantys tiek diskusiją, tiek apskritai mąstymą. O būtent: kandidatai apribojami itin siaurais, paprastai asmeninio ar siaurai techninio pobūdžio klausimais. Tačiau esminės problemos, skirtingos programos ar juoba pasaulėžiūros – neaptarinėjamos. Tai, taipogi, irgi daug pasako apie vienamačio mąstymo problemą, kuri, savo ruožtu, tiesiogiai susijusi su tuo, kodėl neturime realios opozicijos esamai sistemai.
Štai apie tai – ši laida.
