Šeštadienį, sausio 24 d. savo namuose Berklyje (Kalifornijos valst.) mirė kairysis amerikiečių publicistas, istorikas ir politikos mokslininkas Maiklas Parentis (Michael Parenti, 1933-2026).

Pas mus palyginti mažai težinomas, JAV ir anglakalbiame pasaulyje Parentis buvo žinomas ne tiktai dėl daugybės savo paskaitų bei knygų, bet ir išskirtinių pedagoginių, oratorinių sugebėjimų, ir dėl išskirtinės pilietinės drąsos.

Gimęs prieškario Niujorke, italų darbininkų šeimoje, pats savu kailiu patyrė ir vargą, ir nepriteklių, ir tik per didelį triūsą išėjo į mokslininko kelią (pirma, Niujorke baigdamas istoriją, o po to, Jeilio universitete įgydamas politikos mokslų daktaro laipsnį).

Bet iš darbininkų klasės pakilęs į akademinės inteligentijos sluoksnį, Parentis netapo dar vienu karjeristu – „rūmų istoriku“ ar „politologu“. Priešingai, jis liko ištikimas savo liaudiškai kilmei, kaip apsisprendęs kairiųjų revoliucinio socialinio išsivadavimo idėjų šalininkas savąsias žinias bei įgytą profesoriaus poziciją panaudodamas tiek pažangiai nusiteikusio jaunimo, tiek tų pačių darbo žmonių sąmoningumui kelti.

Maža to. Ėmęs dėstyti Ilijonaus universitete, Maiklas Parentis, skirtingai nei būtų derėję „padoriam“ profesoriui, aktyviai įsitraukė į judėjimą prieš JAV karą Vietname. O per 1970 metais vykusį protestą, vietinės policijos buvo stipriai sumuštas ir, už nepaklusimą bei pasipriešinimą pareigūnams, įkaltintas. Kelis mėnesius užsitęsęs teisinis procesas faktiškai užbaigė Parenčio kaip universitetinio profesoriaus, karjerą (mat netrukus jis buvo atleistas su neoficialiu „vilko bilietu“).

Tai žymėjo kartu ir dar didesnį Parenčio įsitraukimą į visuomeninę-politinę veiklą, ir apskritai jo, kaip radikalaus, tikrai nepriklausomo viešojo intelektualo, kelio pradžią.

Ne už ilgo, 1974 metais išėjo stambus Parenčio veikalas, – „Demokratija išrinktiesiems“ (Democracy for the Few), kuriame iš pagrindų demaskuojama Jungtinių Valstijų politinė sistema: formaliai – tikrų tikriausia „laisvė ir demokratija“; faktiškai – nuožmi, stambiosioms korporacijoms tarnaujanti oligarchija. Bėgant laikui, šią knygą sekė eilė kitų, antai „Tikrovės išradimas: masinės žiniasklaidos politika“ (Inventing Reality: The Politics of the Mass Media), „Doleris ir kalavijas: imperializmas, revoliucija ir ginklavimosi varžybos“ (The Sword and the Dollar: Imperialism, Revolution, and the Arms Race), „Įsivaizduojama žiniasklaida: pramogų politika“ (Make-believe Media: The Politics of Entertainment), „Prieš imperiją“ (Against Empire), „Nacijos nužudymas: išpuolis prieš Jugoslaviją“ (To Kill a Nation: the Attack on Yugoslavia), „Imperializmo veidas“ (The Face of Imperialism).

Ir kaip rašytojas, ir kaip viešas kalbėtojas, Maiklas Parentis sugebėjo pritraukti publiką, prikaustant dėmesį bei paprastam žmogui sudėtingas, ne visada pasiekiamas sąvokas (sociologines, kultūrines, politines ir t. t.) perteikti suprantama kalba, neiškreipiant dalyko esmės.

Dar daugiau. Ir prieš, ir po Tarybų Sąjungos žlugimo, Maiklas Parentis nebijojo iškelti teigiamų tarybinės santvarkos socialinių, kultūrinių laimėjimų kurių istorinė ir žmogiškoji reikšmė, jo požiūriu, žymiai nusvėrė iš tikrųjų egzistavusias, nepaneigiamas tosios valstybės bei santvarkos ydas. Šituo Parentis ryškiai išsiskyrė iš daugumos XX amžiaus pabaigos kairiųjų intelektualų Vakarų pasaulyje kurie, tik prasidėjus Perestroikai, arba sužlugus TSRS, perėjo į atvirai antikomunistines pozicijas.

Iškalbinga šiuo požiūriu yra Maiklo Parenčio pažinties su kitu, atseit, „kairiuoju“ amerikiečių veikėju, senatoriu Berniu Sandersu (g. 1941) istorija: politinę karjerą susikūręs pakildamas ant anų laikų antikarinių, antirasistinių ir profsąjunginių judėjimų „bangos“, 1999 metais B. Sandersas kaip JAV senatorius kartu su kitais pasisakė už NATO agresiją prieš Jugoslaviją (tuo tarpu kai Parentis į jį, kaip seną pažįstamą, kreipėsi su raginimu pasinaudojant savąja pozicija, šį nusikalstamą veiksmą užprotestuoti, Sandersas su pastaruoju tiesiog nutraukė visus ryšius, ir daugiau nebesikalbėjo).

Kūrybiškai vaisingas Parenčiui buvo ir gyvenimo saulėlydis: jis aktyviai reiškiasi ir kaip JAV karų Afganistane bei Irake, ir kaip Džordžo Bušo prezidentavimo metu išplėtoto policinio režimo kritikas (šiuo požiūriu įsidėmėtina 2002 metais išėjusi jo knyga „Terorizmo spąstai: rugsėjo 11-oji ir kas po to“ (The Terrorism Trap: September 11 and Beyond); taip pat tęsia paskaitas ir viešus pasisakymus, kurių išlikę įrašai iki šiolei padeda jaunimui susivokti XXI amžiaus politinėse realijose.

Paskutiniai du Maiklo Parenčio veikalai, 2013 metais išėjusi autobiografija „Laukiant vakardienos: puslapiai iš gatvės vaiko gyvenimo“ (Waiting for Yesterday: Pages from a Street Kid’s Life), ir 2015 metais pasirodžiusi „Pelno patologija ir kitos niekšybės“ (Profit Pathology and Other Indecencies), kurioje Parentis negailestingai nuplėšia Amerikos imperijos buržuazinio „padorumo“ skraistę, parodydamas kaip kapitalistinės sistemos ir jos valdančiųjų sluoksnių interesai persipina tiek su negrų vergove, tiek indėnų genocidu, tiek su pedofilų klanais, tiek kitais kriminaliniais susivienijimais. O kaip alternatyvą šiai niekšybei, Parentis iškelia visuomenine nuosavybe ir demokratine liaudies savivalda paremtos santvarkos idėją.

Prisitaikėliams ir miesčionims, žinoma – nei Parentis, nei jo kūryba nebus įdomi (tik dar vienas keistuolis-išsišokėlis, ir tiek). Tuo tarpu tiesos ir laisvės ieškotojams, ypatingai jauniems, dar tik į gyvenimą bekimbantiems – jo darbai turi nemenką išliekamąją vertę. O ir jo gyvenimiškas pavyzdys, taip pat. Mat Parentis, sutinki su visais jo požiūriais ar ne, buvo ir drąsus, ir principingas, ir itin plačios erudicijos žmogus. Būtent to iš jo vertėtų pasisemti ir kitiems.

P. S. Susidomėjusiems rekomenduojame pagal žemiau duodamas nuorodas ir pasiklausyti Parenčio paskaitų, ir atsisiųsti jo knygas (ir angliškus originalus, ir porą rusiškų vertimų):

The Michael Parenti Library

Duombazė