Valdžia pritraukia tam tikro tipo žmones – tuos, kurie labiau linkę dominuoti, manipuliuoti. Sistema jau nuo jaunystės tarsi „atsijoja“ dorus, sąžiningus žmones – jie paprasčiausiai nepakliūva į tą žaidimą.

Ne visi trokšta valdžios. Jos ieško tie, kuriems į kraują įaugęs noras valdyti arba būti valdomiems. Valdžia jiems nėra tik pareiga ar atsakomybė – tai erdvė, kur gali atsiskleisti tam tikras sadomazochistinis žaidimas: malonumas kontroliuoti kitus, malonumas paklusti stipresniam. Ir kartais sunku pasakyti, kas čia svarbiau – pati valdžia ar jos žaidimo džiaugsmas.

Valdžia keistas dalykas. Ne tik ta, apie kurią rašo laikraščiai, o ir ta, kuri kiekviename žingsny – darbe, namie, tarp pažįstamų. Visur susikuria tie patys mechanizmai: vieni liepia, kiti klauso.

Įdomiausia, kad į valdžią dažniausiai traukia tuos, kuriems pats tas jausmas – galėjimas kažkam įsakinėti – teikia malonumą. Ne rezultatas, ne atsakomybė, o būtent tas momentas, kai kitas paklūsta.

O jeigu tą jausmą pavyktų atimti? Jeigu valdžia taptų tiesiog funkcija, be jokio papildomo svorio, be to blizgesio, dėl kurio kiti pasiruošę eiti per galvas? Gal tada ir patys žmonės kitaip žiūrėtų – ir į tuos, kurie viršuj, ir į save.

Tada, galbūt, neliktų nei garbinimo, nei baimės. Liktų tiesiog žmonės. Su savo stiprybėm ir silpnybėm, kaip ir visi.

Valdžia visada tarnauja tiems, kas turi daugiau pinigų ir galios, o paprasti žmonės lieka tik įrankiais jų rankose – todėl ji ir traukia būtent tuos, kuriems malonu spausti kitus. Jeigu mes norim, kad valdžia taptų nebe vienų dominavimo įrankiu, o visų bendru reikalu, turime išardyti tą sistemą, kur vieni žmonės gyvena iš kitų prakaito, – tada ir dingtų tas geismas valdyti ar būti valdomam kaip kokiam žaidimui.

Foma Žalias