Jaunystė šiandien nebe amžius, o pilietinė pareiga. Atsimerki ryte – jau vėluoji, jau kažkas gražesnė, lieknesnė, šviežesnė už tave. Instagramas šviečia tobulais veidais, reklamos bruka tau į galvą, kad turi būti jauna

Ir tada ateina gelbėtojai. Ozempic, Wegovy, Zepbound – vardai kaip iš fantastinio filmo, bet efektas tikras. Meti svorį, meti metus, virsti tuo, kuo visada norėjai būti. Kol vieną dieną kažkas pasako: „Klausyk, ar tau viskas gerai? Atrodai… pavargusi.“ Pažiūri į veidrodį ir pamatai ne save, o savo močiutę. Tik su modernia šukuosena.

Nes štai kur bajeris: tie vaistai vagia ne tik riebalus, bet ir tavo veidą. Tą putlumą, kuris jaunina, tas apvalias formeles, kurios sako „aš dar ne visai subyrėjau“. Viskas dingsta. Ir staiga tu esi liekna, bet atrodai vyresnė nei prieš metus. Ironija? Tragedija? Verslo planas.

Nes plastikos chirurgai jau laukia eilėj. „Sveika sugrįžusi, – sako jie. – Mes žinojom, kad ateisi. Ko reikia? Riebalų persodinimo? Užpildų? Tempimo? Mes tave sutvarkysim, padarysim vėl jauną.“ Ir tu guliesi ant stalo, leidiesi duriama, kaitinama, šaldoma, kad tik atgautum tai, ką praradai vaikydamasi tobulybės.

O farmacijos gigantai tuo tarpu krauna pinigus abiejuose galuose. Parduoda tau lieknėjimą, paskui parduoda senėjimą, o galiausiai – kremus nuo to senėjimo. Ir taip ratu. Kol tu galvoji, kad sprendi problemas, tu tiesiog keiti jų tipą. Ir moki. Ir moki. Ir moki…

Žmonės tampa amžinais projektais kapitalistinėje sistemoje. Niekas nebėra „tiesiog žmogus“. Kiekvienas – renovuojamas, tobulinamas, atnaujinamas objektas. Ir viskas dėl vieno – tos prakeiktos jaunystės iliuzijos, kurią mums pardavė kaip vienintelį būtį vertą gyvenimo būdą. Epšteinai šitoj pasakoj ne išimtis, o taisyklė. Visada atsiras kas nors, kas pasakys: „Tu dar ne gana gera, jauna. Bet aš tave pataisysiu. Už tam tikrą mokestį.“

Ir jie minta tavo svajonėmis, tavo veidu, tavo gyvenimu. Jie kaip vampyrai minta tavo krauju.

Foma Žalias