Mūsų pasaulėžiūroje 1941-1945 metų Didžiajam Tėvynės karui tenka ypatinga vieta. Akivaizdžiausias motyvas čia – supratimas, kad būtent šis konfliktas sprendė ištisų Rytų Europos tautų, tarp jų ir lietuvių – būti ar nebūti klausimą. Tai yra, kad jeigu ne Tarybų Sąjungos laimėjimas prieš nacistinę Vokietiją, šiandien nei jokios „Lietuvos“, nei „lietuvių“ – tiesiog nebūtų. Ir tai – dalis tiesos, kurios negalima pamiršti. Bet tai – ne viskas. Didysis Tėvynės karas – tai karas prieš fašizmą. O fašizmo esmė – ne tiek rasizme ar nacionalizme, kiek pamatinėje nuostatoje, kad žmonės iš principo nelygiaverčiai, kad vieni, „antžmogiai“, turi teisę kitus, atseit, „nežmones“, utilizuoti, juos panaudojant lyg trąšas savajam sodui. Ir tai, kad demokratinė Europa prieš fašizmą kapituliavo, o realiai atsilaikė tik Tarybų Sąjunga – ne atsitiktinumas. Šiuo požiūriu, tai buvo karas tarp Gėrio ir Blogio, tarp Šviesos ir Tamsos, tarp Gyvybės ir Mirties, realiai sprendęs visos žmonijos likimą. Jau vien už tai mums Didžioji Pergalė – šventa. Tačiau fašizmas niekur nedingo, nes nedingo jį pagimdžiusios jėgos. Ir, kaip matyti aplinkui, XXI amžiuje jis vėl kelia galvą. Tiesa, jau kitokiais pavidalais, bet ne mažiau grėsmingai. Todėl mums, kaip antifašistams, nepakanka vien saugoti istorinę atmintį, priešinantis jos trynimui ar klastojimui. Mūsų pareiga – būti pasiruošusiems duoti atkirtį visoms ir visokiausioms fašizmo apraiškoms, nežiūrint to, po kokia vėliava ir iš kur jos beeitų.