October 12, 2024

Principai. VIII. Prieš ekstremizmą

Siekdami mus supantį pasaulį iš pagrindų suprasti, o taip pat iš pagrindų jį keisti – pagal apibrėžimą esame radikalai. Ir būtent todėl mes – ne ekstremistai, tai yra, kraštutinių, perteklinių priemonių šalininkai. Mes sutinkame, kad tikslas pateisina priemones, bet tik tokias, kurios tą tikslą atitinka tiek doroviniu, tiek pragmatiniu aspektu. Mat, jei keliame humanistinės dorovės principais paremtą tikslą, bet siekiant jo naudosime šiuos principus paneigiančias priemones, tai neišvengiamai rizikuosime paneigti patį tikslą. Taipogi, bet kokia priemonė vertintina ir pagal tai, kiek ji realiai priartina ar atitolina norimą rezultatą. Ir jei praktika byloja, kad veikimas to rezultato nepriartina, vadinasi, jis neadekvatus situacijai. Tuo tarpu, bet kokie radikalūs pokyčiai atsiremia į liaudies masę. Anot klasiko: „Idėja virsta materialine jėga, kai tik ji užvaldo mases.“* Čia mūsų užduotis – nešti Idėją, kaip Gerąją žinią liaudžiai. Ir čia iš vienos pusės gresia oportunizmas, kaip ilgalaikių tikslų aukojimas vardan trumpalaikės naudos, populiarumo, ne keliant masių sąmoningumą, bet tik patiems nusmunkant į miesčionių lygį. O iš kitos – ekstremizmas, kuris ir kyla dėl atotrūkio nuo masės, ir per ekscesus jį tik didina. Tokie ekscesai gali pasireikšti pertekliniais pareiškimais, ar net veiksmais – terorizmu. Bet istorija mums rodo, kad siekiant liaudies išvadavimo, terorizmas (atentatai, sprogdinimai, kt. prievartos akcijos) yra veikiau žalingas, nei naudingas. Per jį, visų pirma, pražudomi vertingi kadrai. Ir, antra, rizikuojama nekaltomis gyvybėmis, o su tuo, ir galimybe prarasti veidą – diskredituoti pačią išsivadavimo idėją. Apskritai, mes laikomės įstatymų ribose, kiek šie tiesiogiai mums netrukdo gyventi pagal savo idealus bei juos taikingai skleisti. Tuo tarpu prievartą pateisiname tik esant išskirtinėms aplinkybėms – pirmiausia kaip savigyną. Trokštantys  smurto, ar tiesiog avantiūrų bei skandalų teeina kitur.


* K. Marksas, F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958, p. 39.

(Skaityti toliau: IX. Prieš sektantiškumą).