Viešoje veikloje – tiek politinėje, tiek religinėje, ir ne tik, yra apstu narcizų. Susireikšminusių, visų pirma save aukštinančių veikėjų, kuriems ir idėjos, ir netgi kiti žmonės šiuo požiūriu tėra tik įrankiai. Mums tai – nepriimtina. Todėl puikybės netoleruojame. Netoleruojame ir bet kokių santykių, grindžiamų prievarta, apgaule ar kitokia manipuliacija. Tokie ir panašūs polinkiai privalo būti raunami su šaknimis. Jiems priešpastatome devizą: „Jei kas nori būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“* Tai – nesavanaudiškumo principas, kuris visų pirmiausia taikomas tiems, kam tenka vadovaujantis vaidmuo. Iš tiesų, mus vienija kilnios idėjos, kurios ir kilnina, ir savotiškai išaukština kiekvieną joms tarnaujantį žmogų. Ir čia narciziška puikybė gali pasireikšti kaip egoizmas po „kilniu“, atseit idėjiniu, šydu. Tačiau mylėti turime, kaip sakoma, ne save idėjoje, bendrame reikale, bet būtent tą idėją, tą bendrą reikalą, esantį, gyvuojantį kiekviename iš mūsų. Toks nesavanaudiškumo principas būtinai numato ir kuklią, paprastą laikyseną tiek tarpasmeniniame bendravime, tiek pasirengime dirbti visokiausią, įskaitant juodą fizinį darbą dėl bendro reikalo, suvokiant, kad ir toks darbas žmogų puošia.
* Mk 9, 35.
(Skaityti toliau: VII. Paprastumas – ne prasčiokiškumas).