Atsimetimas nuo esamos pasaulio tvarkos, kurį mes skelbiame, yra ir bus bejėgis, kol neapims platesnių masių. Bet jame pačiame slypi itin pavojinga galimybė pulti į sektantiškumą. O sektantiškumas, kaip itin sureikšmintas užsisklendimas savame kevale, – pragaištingas. Mat, net jei šiam pasauliui nepriklausome, mes visgi esame jame ir iš jo, kaip kad jame ir iš jo bus visi, kas prie mūsų jungsis. Vadinasi, kad gyvuotume ir augtume kaip kolektyvas, privalome su šiuo pasauliu sąveikauti. Ne su juo susilieti ir ne nuo jo atsiskirti, bet būtent sąveikauti, tai yra – į jį eiti, kartu nešantis bei skleidžiant savo idealus, pasaulėžiūrą. Tokiu požiūriu, galima ir reikia rasti sąlyčio taškus su kitaminčiais (tiek asmenimis, tiek organizacijomis), ir ties tais taškais bendradarbiauti, tuo pačiu suvokiant, kur pakeliui, o kur – ne. Tai reikalauja kartu jungti, ir, atsižvelgiant į situaciją, derinti lankstumą su principingumu. Mes atmetame fanatizmą ir užsisklendimą, įsivaizduojant ar save, ar savo vienminčių grupę esant „išskirtine“, „pranašiausia“, ir todėl, atseit, viską už visus geriau išmanančia. Tik žmogus, atviras pasauliui ir pasiruošęs iš jo mokytis, gali tobulėti. Ir tik ideologija, kuri atvira ir polemikai, ir kritikai, iš tikrųjų gali būti gyvybinga. Atitinkamai, kaip priešnuodį visokiai kolektyvinei puikybei, mes iškeliame pakantą ir savikritiškumą. „Pakanta“ mums reiškia pagarbą kitokiam, negu tu pats, sugebant, iškilus reikalui, kovoti prieš klaidingas pažiūras ar net veiksmus, asmeniškai nekonfliktuojant su tas pažiūras reiškiančiu ar tuos veiksmus atliekančiu, žmogumi. Tad esame pasiruošę diskusijoms su kitaminčiais be įžeidinėjimų. Savikritika, tuo tarpu, reiškia pažinti save. Pirmiausia – kiekvienam asmeniškai, nes tik pažinęs savo privalumus ir ydas gali prieiti teisingų išvadų ir, remiantis jomis, kryptingai vystytis. Ir, antra, kolektyviniame lygyje – kalbant apie organizacijos veikimą ir jos narius.
(Skaityti toliau: X. Didžiosios Pergalės šventumas).