Pamatinis klausimas mūsų pasaulėžiūroje – kas yra žmogus? Atsakymas į jį ir lemia visa kita. Ir atsakome: žmogus – daugiau negu gyvūnas, kad ir socialinis; žmogus – ne vien fiziologinė ar socialinė, bet dvasinė būtybė, kuri „gyva ne viena duona“[1]. O iš dvasios – laisvė, kūryba. Tai, be ko nei dorovė, nei apskritai kultūra – neįmanoma.
Ir žmogų, ir gyvenimą, apskritai pasaulį – mes suvokiame kaip procesą. Ir tikime*, kad žmogiškosios evoliucijos, žmogaus tobulėjimo galimybės – tiek atskiro asmens, tiek ištisų visuomenių (o galop, visos žmonijos) lygyje, yra iš principo beribės. „Į priekį ir – aukštyn“[2], – kaip teigė Gorkis. Tokiame beribiame kilime – visos Istorijos, kaip žmogaus tapimo Žmogumi, esmė ir prasmė.
Seniai yra įgytos mokslinės-techninės žinios, kurias atitinkamai naudojant galima ir garantuoti kiekvieno žmogaus pamatinius poreikius (kaip kad maistas, būstas ir t. t.), ir laipsniškai išlaisvinti visuomenę nuo alinančių darbo valandų, paverčiant darbą visų pirma kūrybine veikla – asmens savirealizacija. Bet būtina to sąlyga – visuotine savitarpio pagalba paremta visuomenė, kurioje „kiekvieno laisvas vystymasis būtų visų laisvo vystymosi sąlyga“[3]. O mūsų santykiai, pradedant vyraujančiąja ūkio sankloda, ir baigiant jos formuojama bendra dorove – remiasi konkurencija ir išnaudojimu. Štai čia – kapitalizmo pagimdytas didysis epochos prieštaravimas, kurio teigiamame išsprendime slypi sekantis žingsnis pirmyn bendrojoje žmonijos evoliucijoje.
Kaip kairieji, mes įsitikinę, kad toks sprendimas – galimas. Ir žinome, kad alternatyva jam – globali katastrofa, civilizacijos apskritai, o gal netgi pačios žmonijos pražūtis.
XX amžiuje šį sprendimą – šį Kairįjį projektą, kaip pasaulinę alternatyvą kapitalizmui, bandė įgyvendinti Tarybų Sąjunga. Milžiniški ekonominiai bei kultūriniai TSRS laimėjimai, kaip ir jos pergalė 1941-1945 metų Didžiajame Tėvynės kare prieš nacizmą mums aiškiai rodo, kad iš dalies jai tai pavyko. Tačiau tik iš dalies, nes galiausiai TSRS susinaikino iš vidaus, o tiksliau – buvo sunaikinta persigimusios partinės biurokratijos rankomis. Tuo būdu, ne tik išnyko pasaulį balansavusi alternatyva – bet buvo diskredituota pati kairioji idėja.
Ant TSRS griuvėsių ir iškilo esama pasaulio sankloda, dalijanti žmoniją į privilegijuotą „globalių piliečių“ mažumą ir pastaruosius aptarnaujančių varguolių daugumą, o šalis – į vis stekenamas neokolonijines teritorijas ir taip vadinamo „auksinio milijardo“ valstybes. Kapitalizmui likus be alternatyvos, įsibėgėjo tiek paskutiniojo šimtmečio socialinių iškovojimų (antai nemokamo švietimo, medicinos, aštuonių valandų darbo dienos ir pan.), tiek bendra kultūros bei visuomenės erozija.
Vykstančiame planetos perdalijime, JAV ir Kinija tėra konkurentai. O mūsų Lietuva – prie minėtojo „auksinio milijardo“ (žodžiu, Vakarų) prisiplakusi paribio šalis, kuriai, kaip daliai antirusiško Rytų Europos buferio, tiesiogiai gresia tapti karo zona. Kaip patriotų, čia mūsų negali nejaudinti Lietuvos ir lietuvių tautos, jos valstybingumo perspektyva. Kaip internacionalistų – solidarumas su visais engiamais ir išnaudojamaisiais sluoksniais, vienijimasis visų pirmiausia socialiniu pagrindu, per bendras pažiūras, idėjas, o ne susiskaldymas „tautinėmis“ stovyklomis.
Suvokiame, kad priešais mus – net ne reakcija, bet tikrų tikriausias regresas (socialinis, kultūrinis, politinis), grasinantis XXI amžiui naujų, technologizuotų bei nužmogintų viduramžių epocha, kurioje antiutopijas atrastume jau nebe fantastiniuose romanuose, o realiame visuomenės gyvenime. Ir vis dėlto neabejojame, kad kol gyva bus žmonija, tol ir kairioji idėja – iš tikrųjų žmogiškos visuomenės idėja, kad ir kintančiais pavidalais, bet vėl ir vėl atgims, kol galop bus įgyvendinta. Nes link jos įgyvendinimo veržiasi pati žmogaus esmė, jo prigimtis – pati Istorija.
Iš šios aplinkybės semiamės tam tikro optimizmo, be kurio toks darbas – neįmanomas. Atitinkama dvasia ir dirbame: darome, ką privalome, o bus – kaip bus.
* Taip, būtent „tikime“, nes ir racionalūs argumentai, ir faktai šituo atveju teikia pagrindo tiek tikėjimui, tiek netikėjimui. Tad pats šis klausimas – tikėjimo dalykas.
[1] Mt 4, 4.
[2] M. Gorkis. Raštai. T. 4. V., 195, p.
[3] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 27.