Anotacija: Žemiau pateikiamas antradienį, vasario 3 d. rusiškame leidinyje „Svabodnaja presa“ (Свободная Пресса) išėjęs interviu su kelis dešimtmečius Čilėje gyvenančiu, rusų politologu, kanalo „TeleSUR“ korespondentu Olegu Jasinskiu; jame aptariamos einamosios regiono aktualijos, ypatingai JAV agresija Venesuelos ir Kubos atžvilgiu bei galimos ilgalaikės Trampo veiksmų pasekmės.

* * *

JAV Valstybės departamentas paskelbė Vakarų pusrutulį esant išimtine savo interesų zona. O kaip gi pačių Lotynų Amerikos šalių interesai? Ką reiškia vadinamoji „Donro doktrina“?

Čia nėra nieko naujo: visos JAV vyriausybės – ir demokratų, ir respublikonų – skirtingais metodais vykdydavo vieną ir tą pačią politiką. „Monro doktrina“ ir buvo, ir yra JAV politikos Vakarų pusrutulyje pagrindas. O demokratai ir respublikonai atitinkamai tiesiog vaidino gerąjį ir blogąjį policininką. Nei viena JAV vyriausybė rimtai neatsižvelgė į Lotynų Amerikos tautų ir valstybių interesus.

Mums iš istorijos žinomos dešimtys JAV organizuotų karinių perversmų. Trampas tiesiog ciniškiau, bet tuo pačiu mažiau veidmainiškai patvirtino, kad viskas ko JAV reikia iš Lotynų Amerikos – tai besąlygiškas paklusnumas, resursai ir pilna kontrolė. O tai, ką Jungtinės Valstijos mėgina daryti Venesuelos ir Kubos atžvilgiu – išreiškia jų požiūrį į visą kontinentą.

Kas laukia Venesuelos? Yra nuomonė (nors pagrobimo ir nepateisinanti), kad Maduro – ne toks pragmatiškas ir efektyvus vadovas kaip Čavezas, savo ruožtu po Džordžo Bušo pasisakymo iš JTO tribūnos galėjęs ištarti, kad „čia dvokia siera“, bet tuo pačiu su JAV nesipykti ir palaikyti ekonomiką.

Atėjęs į valdžią Čavezas ir nesiruošė nutraukti santykių su JAV. Venesuela tenorėjo nepriklausomybės ir kad į ją būtų žiūrima pagarbiai. Bet per NATO vykdytą Jugoslavijos bombardavimą, Venesuela neleido į Europą skrendantiems amerikiečių karo lėktuvams jos teritorijoje pildytis degalų. O Čavezas pasakė, kad yra už kovą su terorizmu, bet parodė nužudytų palestiniečių vaikų nuotraukas. Jis atvirai ištarė tai, ką pasaulis galvoja, bet ko ištarti nedrįsta.

Žinoma, JAV tai priėmė kaip karo paskelbimą, ir ilgainiui sankcijos išaugo į tikrą ekonominę blokadą bei bandymus prieš Čavezą nuversti, į opozicijos pavidalu besidangstančių teroristų rėmimą.

Maduro politikos JAV atžvilgiu nepakeitė. Tai JAV keitė politiką Venesuelos atžvilgiu, kol įvyko tai kas dabar įvyko. Bet Venesuelos teritorijoje toliau veikia prie Čavezo priimta Konstitucija. Vyksta informacinis karas yra labai daug „feikų“, prasimanymų, interpretacijų.

O kas dabar vyksta Venesueloje?

Venesuela išgyvena sudėtingą vidinį procesą. Pakrantę blokuoja amerikiečių karinės jūrų pajėgos; šalies ekonominės galimybės itin ribotos; ekonominė situacija sudėtinga, nors per paskutinius du metus ji pagerėjo. Reformos PDVSA (Venesuelos valstybinėje naftos kompanijoje) jau prasidėjo. Kompanija atsivers daugeliui užsienio investuotojų, bet, kaip tvirtina Venesuelos vyriausybė, kalba yra ne vien apie atsivėrimą amerikiečių, bet ir Rusijos, ir Kinijos investuotojams – visiems.

Pačioje PDVSA objektyviai būta stagnacinių biurokratinių reiškinių, o esamas modelis (nežiūrint jo politinio korektiškumo ir gražumo) neveikia – ir reikėjo reformų. Bet aš neskubėčiau daryti išvadų. Žinoma, padėtis Lotynų Amerikoje nelabai gera. Ji net yra bloga, bet ne tokia košmariška, kaip mėgsta pasakoti amerikiečių žiniasklaida.

Ar egzistuoja reali grėsmė Venesuelos scenarijui pasikartoti Kuboje?

Kuboje yra vidinių problemų, kurių didžioji dalis susijusi su blokada, o kita – su ryškiomis vyriausybės klaidomis. Kuba išgyvena sunkiausią krizę per visą savo istoriją. Tai sudėtingiau nei „ypatingasis periodas“ (ekonominė krizė Kuboje po TSRS iširimo – Red. past.). „Ypatingojo periodo“ laikotarpiu buvo Fidelis Kastro. Gyva buvo ir itin aukštą moralinę kartelę iškėlusi Kastro karta.

Dabar Kuboje ekonominės reformos pasėkoje vyksta socialinis susisluoksniavimas. Formuojasi visai turtingų žmonių sluoksnis, tuo tarpu kol dauguma kubiečių gyvena itin kukliai. Bet pagrinde kubiečiai, nežiūrint jų nepasitenkinimo, grįžti kapitalizman ir vėl tapti amerikiečių kolonija – nenori. Ir į agresiją Kubos atžvilgiu bus atsakas iš visos Lotynų Amerikos. Juk tai – agresija prieš visą žmonija. Kuba pasauliui išlieka svarbiu pasipriešinimo simboliu.

Ką daryti pilnos blokados prieš Kubą atveju?

Jei Jungtinės Valstijos prieš Kubą griebtųsi pilnos jūrų blokados, tada manau, turėtų įsitraukti Rusija, Kinija bei Kubos sąjungininkai pačioje Lotynų Amerikoje. Dedasi beprotiški dalykai kuriuos galvojome pasilikus kažkur XIX ir XX amžių sankirtoje. Dabar Jungtinės Valstijos grįžo prie tokios pat politikos.

O kokios jėgos dabar populiarios Lotynų Amerikoje? Imkime pavyzdžiu Argentiną: dešinįjį Milėjų giria dėl šalyje sumažėjusio nusikalstamumo bei visai neliberalios kainų kontrolės. Kiek tame tiesos?

Tokio nusikalstamumo kaip dabar dar nėra buvę Argentinos istorijoje. Argentinoje auga absoliutus skurdas. Milėjus sunaikino praktiškai visas socialines programas. Iki jo pergalės manėme, kad jisai populistas, kaip ir dauguma Lotynų Amerikos prezidentinių kandidatų. Bet pasirodė, kad jis atsako už savo žodžius.

Pažadėjo imtis visiško Argentinos valstybės sunaikinimo – ir tą daro. Žinoma, tai ne Milėjaus, o globalistinių elitų projektas. Dabar Lotynų Amerika paversta eiline naujosios pasaulio tvarkos laboratorija. Argentina – poligonas, kad į jį mes visi pažvelgtume kaip į ateities veidrodį ir išvystume kas mūsų laukia.

Dar neseniai Lotynų Amerikoje būta kairiųjų vyriausybių, o dabar kontinentas „dešinėja“?

Prieš 15-20 metų Lotynų Amerikoje iš tiesų kalbėta apie raudoną/rožinę arba kairiąją bangą. Bet tai terminas iš amerikiečių spaudos, kur visi nesantys ultradešiniaisiais laikomi mirtina grėsme. Apie kairiąją bangą kontinente taip pat kalbėta ir Rusijoje. Bet žvelgiant iš vidaus buvo matyti ir silpnumas, ir prieštaravimai tų vyriausybių, mėginusių kurti socialdemokratiją tokiomis sąlygomis, kokiomis ją kurti itin sudėtinga, o gal ir neįmanoma.

Socialdemokratijos nesėkmę matome net turtingose Europos šalyse. Juo labiau tai prognozuotina Lotynų Amerikoje. Reformistinės vyriausybės pasisakė už viską kas gera ir prieš viską kas bloga; norėjo sukurti geresnes gyvenimo sąlygas; kalbėjo apie revoliuciją; mosavo revoliucinėmis vėliavomis, dainavo revoliucines dainas. Bet tuo pačiu bijojo įžeisti JAV, norėjo išvengti konfliktų su vietiniais elitais, su valdančiomis klasėmis, su stambiu nacionaliniu kapitalu.

To pasėkoje, pagrindiniu kovos prieš šias vyriausybes įrankiu tapo privačiose vietinės oligarchijos rankose pasilikusi bei JAV remiama spauda. O daugelis progresyvių Lotynų Amerikos vyriausybių iš vietinių elitų naiviai tikėjosi patriotizmo. Galiausiai visa tai tokias atsargias vyriausybes smarkiai susilpnino, ir dešinieji perėjo į kontrpuolimą (ypatingai po kontinento ekonomikai stipriai smogusios pandemijos).

Prie to galime pridėti ir vakarietiškų socialinių tinklų įtaką, ir paskutinės mados europietiškas tendencijas. Ir Sorošo Fondas, ir privatūs fondai iš Vakarų Europos „iškastravo“ kairįjį judėjimą Lotynų Amerikoje, atitraukiant socialines jėgas ir jaunimą, sumenkinant socialinę, klasinę kovą ir antiimperializmą, pakeičiant juos sava „darbotvarke“.

Lotynų Amerikoje tai ypatingai tragiška. Skirtingai nei Europoje, čia dešimtmečiais būta realių antiimperialistinių kairiųjų jėgų. Bet daugelis sėja viltis su draugu Trampu: jis Lotynų Amerikoje gali pažadinti antiimperialistines nuotaikas primindamas naujoms kartoms, kas tai yra nacionalinio orumo jausmas.

O kur Lotynų Amerikoje liko antiimperialistinės jėgos?

Tai ne politinės partijos. Brazilijoje yra toks įdomus bežemių valstiečių, tiksliau, bežemių dirbančiųjų, judėjimas. Tai – keli milijonai Brazilijos politiką įtakojančių žmonių. Tai – indėnų judėjimai Kolumbijoje, Čilėje, Meksikoje, Peru ir Ekvadore kurie dažnai tampa paskutiniu barjeru prie naftos, dujų, aukso ir kt. gamtinių išteklių telkinių besiveržiančių transnacionalinių korporacijų kelyje. Kalba dabar eina apie šių jėgų susivienijimą, apie bendros darbotvarkės sudarymą. Šia prasme, ir Rusija, ir Lotynų Amerika dabar susiduria su vienu ir tuo pačiu uždaviniu.

Kokia galėtų būti strategija ekonominiam ir politiniam Rusijos bei Lotynų Amerikos šalių bendradarbiavimui?

Man visada buvo apmaudu, kad Rusija tiek dėmesio skiria kitiems regionams, o Lotynų Ameriką pamiršo. bet dabar kurį laiką daugiau vilčių teikia Afrika, negu Lotynų Amerika. Mat Afrikoje vyksta tikra kova už nepriklausomybę.

Jie pasimokė iš 1970 ir 1980 metų klaidų, ir nenori parazituoti Rusijos ar Kinijos sąskaita tiesiog gaudami pinigus už socializmo paskelbimą ar mojavimą vėliavomis. Jie nori kurti abipusiai naudingus santykius kaip lygūs su lygiais. Bet Lotynų Amerikoje tokių nuoseklių vyriausybių nėra, ir vos išgirdę šūksnį iš Baltųjų rūmų, vietiniai elitai tarp kojų susikišę uodegą ima teisintis.

Rusijai tokioje situacijoje partnerių reiktų ieškoti tarp organizacijų, socialinių judėjimų, provincinių valdžių. Be to, juk Lotynų Amerikoje mus puikiai vertina. Vietinė inteligentija yra išauklėta ant XX amžiaus rusų bei tarybinės literatūros ir kultūros. Mus atsimena, mus myli ir vertina už tai, kas buvo Tarybų Sąjunga, kuri pasipriešino monstrui.

Свободная Пресса

Versta iš rusų k.