* * *
Veikti – vadinasi, būti.
Lao-Dze
Žmonės turėtų rūpintis ne tiek tuo, ką reikia daryti, kiek tuo, kokie jie yra…
Mokytojas Ekhartas
Kuo menkesnis tu esi, kuo mažiau išreiški savo gyvenimą, tuo daugiau tu turi, tuo didingesnis yra susvetimintas tavo gyvenimas…
Karlas Marksas
PRATARMĖ
Šioje knygoje aš vėl grįžtu prie dviejų ankstesnių savo darbų temų. Visų pirma čia aš toliau tęsiu radikalios humanistinės psichoanalizės tyrinėjimus, ypatingą dėmesį skirdamas egoizmo ir altruizmo – dviejų pagrindinių charakterio orientacijų – analizei. Paskutinėje, trečioje, knygos dalyje plėtoju temą, kurią gvildenau knygose „Sveikoji visuomenė“ ir „Vilties revoliucija“, – šiuolaikinės visuomenės krizė ir galimybės ją įveikti. Todėl buvo neįmanoma išvengti anksčiau išsakytų minčių pakartojimo, tačiau tikiuosi, kad naujas požiūris, kuriuo remiantis parašytas šis nedidelis darbas, ir ankstesnių sampratų išplėtojimas bus atpildas netgi tiems skaitytojams, kurie susipažinę su ankstesniais mano darbais.
Šios knygos pavadinimas beveik identiškas dviejų anksčiau pasirodžiusių knygų pavadinimams. Tai Gabrielio Marselio „Būti ir turėti“ bei Baltazaro Štelino „Turėjimas ir buvimas“. Visos trys knygos parašytos humanizmo dvasia, tačiau pačią problemą gvildena labai įvairiai: Marselis rašo iš teologinių ir filosofinių pozicijų; Štelino knyga yra konstruktyvi materializmo šiuolaikiniame moksle aptartis, indėlis į Wirklichkeitsanalyse; šis veikalas yra empirinė psichologinė bei socialinė dviejų egzistavimo būdų analizė. Tiems skaitytojams, kurie iš tiesų domisi šia problema, aš rekomenduoju Marselio ir Štelino knygas. (Iki šiol aš nežinojau, jog išleistas Marselio knygos vertimas anglų kalba, todėl skaičiau puikų vertimą, kurį man asmeniškai atliko Beverli Hjuzas. Bibliografijoje nurodytas publikuotas knygos vertimas.)
Tam, kad ši knyga būtų lengviau skaitoma, iki minimumo sumažinau išnašų skaičių ir apimtį. Knygų, kurios pateiktos pačiame tekste skliaustuose, tikslių nuorodų reikia ieškoti Bibliografijoje.
Dar norėčiau paaiškinti ir vieną stiliaus ypatybę – giminę žyminčio žodžio „man“ (žmogus, vyras) ir „he“ (jis) vartoseną. Aš tikiuosi, kad išvengiau „vyriškai orientuotos“ kalbos ir esu dėkingas Marion Odomirok už tai, jog ji įtikino mane, kad kalbos vartojimas šiuo požiūriu yra kur kas svarbesnis, negu aš maniau. Mudu nesutarėme tik dėl vieno, dėl požiūrio į seksizmą* kalboje, tai yra dėl žodžio „man“ kaip termino, nusakančio Homo sapiens rūšį. Žodžio „man“ vartojimas šiame kontekste, nediferencijuojant lyties, turi seną tradiciją humanistiniame mąstyme, ir aš nemanau, jog galima išsiversti be žodžio, aiškiai pažyminčio žmonių rūšies pobūdį. Vokiečių kalboje neiškyla tokių sunkumų: žodis Mensch reiškia žmogų nediferencijuojant jo lyties. Tačiau net ir anglų kalboje žodis „man“ vartojamas ta pačia prasme kaip vokiečių Mensch – nediferencijuojant lyties, jis reiškia žmogų ar žmonių rūšį. Aš manau, kad geriau sugrąžinti žodžiui „man“ šią lyties nenurodančių reikšmę, negu keisti jį neįprastais žodžiais. Šioje knygoje „Žmogus“ rašau didžiąja raide, pabrėždamas, jog vartoju šį terminą nediferencijuodamas jo minėtu lyties požiūriu.
* Nuomonė, jog viena lytis žemesnė už kitą, paprastai, kad moterys žemesnės už vyrus.
Belieka tik maloni pareiga padėkoti tiems, kurie padėjo tobulinti šios knygos turinį bei stilių. Visų pirma norėčiau padėkoti Raineriui Funkui, kuris man daug padėjo: ilgos diskusijos su juo man leido geriau suprasti krikščioniškosios teologijos subtilumus; jis nepavargdavo nurodinėdamas man teologinę literatūrą, jis keletą kartų perskaitė mano rankraštį ir nepaprastai dalykiškais pasiūlymais bei kritika gerokai padėjo jį praturtinti, išvengti kai kurių klaidų. Aš be galo dėkingas Marion Odomirok, padėjusiai dėmesingu redagavimu tobulinti šią knygą. Dėkoju ir Džoanai Hjuz, kuri sąžiningai ir kantriai spausdino ir perspausdino daugybę rankraščio variantų ir davė puikių patarimų dėl stiliaus ir kalbos. Pagaliau aš dėkingas Ani From, kuri perskaitė kelis rankraščio variantus ir kaskart pateikdavo įžvalgių vertingų pasiūlymų.
Ė. F.
Niujorkas
Birželis, 1976