Bendrystė, nesavanaudiškumas ir lygybė jau pagal nutylėjimą numato, kad saviškių mes neskirstome nei pagal socialinę padėtį, nei išsilavinimą. Tai yra, asmens vertė nepriklauso nuo to, turtuolis jis ar vargšas. Jokios aplinkybės nepateisina socialiai motyvuojamų patyčių, užgauliojimų. Pas mus ne vieta nei pižonams, nei „runkelius“, „budulius“ niekinantiems snobams. Taipogi, neprikaišome draugams, kurie patys iš pasiturinčių šeimų. Svarbiausia, kad čia visi esame lygūs, o su tuo – paprasti, „paprastumą“ suvokdami kaip kuklumą, nuoširdumą ir tiesumą bendravime, kaip minimalizmą buityje. Kiek kitaip – su išsilavinimu, mokslu. Viena vertus, priimsime tiek mokslų daktarą, tiek vidurinės nepabaigusį darbininką. Formalus išsilavinimas čia – ne rodiklis. Kita vertus, ateinantiems pas mus teks mokytis: nes, norint pasaulį keisti, pirmiausia reikia jį pažinti, o tai reiškia, anot klasiko – mokytis, mokytis, mokytis. Visiems. Visur. Visada. Todėl, iškeldami paprastumą, jo nepainiokime su prasčiokiškumu: tiek storžieviška bendravimo maniera, tiek prasčiokiška panieka mokslui, inteligentijai. Taip, mūsų inteligentija išdavė liaudį. Tačiau be inteligentijos – joks tėvynės atgimimas neįmanomas. Tad būtent į naujos, liaudinės inteligentijos užgimimą, mes kreipiame savąsias pastangas.
(Skaityti toliau: VIII. Prieš ekstremizmą).