Pasisakydami prieš esamą gyvenimo sanklodą, mes teigiame kitą. Neigdami individualizmą, egoizmą, parazitizmą ir puikybę, teigiame kolektyvizmą, altruizmą, darbštumą ir kuklumą. Norėdami gyventi tokius pradus įkūnijančioje visuomenėje, pirmiausia juos įgyvendiname savo pačių tarpe. Iš čia – bendrystės principas: „vienas už visus – visi už vieną“. Tai yra, mūsų susivienijimas – visiškai laisvanoriškas, paremtas bendrais principais, bendru tikėjimu. Atitinkamai, iš vienos pusės, kiekvienas jo narys aukoja jėgas bendram reikalui; iš kitos, kolektyvas visada pagelbsti atskiriems draugams. Dar daugiau, čia kalba apie brolišką meilę, reikalaujančią ne vien savitarpio pagalbos, bet realaus, gyvo intereso kiekvieno draugo asmenybiniu augimu, tobulėjimu (fiziniu, intelektualiniu, doroviniu). Tokia nuostata taip pat numato horizontalius santykius, narių lygybę visame kame, konkrečiuose darbuose bei sprendimų priėmime taip pat atsižvelgiant į skirtingas jų žinias, sugebėjimus. Žinoma, taip teveikia tie, kurie ateina kolektyvan ne imti, o duoti. Būtent tokiais draugais ir remiamės.
(Skaityti toliau: VI. Nesavanaudiškumas).