Skirtingai nei kitus, atseit, „antisisteminius“, judėjimus, mus vienija daugiau, negu nepritarimas esamai šalies politikai. Mes atmetame pačią šios visuomenės santvarką: socialinę, ekonominę, politinę. Kartu atmetame ja paremtą, o kartu ją įtvirtinančią kultūrą, moralę, pasaulėžiūrą – miesčionišką, formule „dirbk-pirk-mirk“ išreiškiamą gyvenseną. Šis atmetimas – principinis, paremtas supratimu, kad kalbama gyvenimo kryptis veda prie vis didesnio susvetimėjimo su viskuo, kas iš tikrųjų daro žmogų žmogumi. Mūsų požiūriu – tai degradacija, regresas. Mes žiūrime į šitaip judančią visuomenę, kaip pirmieji krikščionys į tuometę Romą: gyvename šiame pasaulyje, bet patys jam nepriklausome. Tai yra, atmesdami jį, mes teigiame kokybiškai kitokio pasaulio, kitokios visuomenės, kitokio gyvenimo galimumą. Ir būtent šiam galimumui skiriame savąjį darbą, jėgas bei pastangas. Tad mums nereikalingi tie, kurie pavydi esantiems viršūnėje, kurie tenori juos nuversti, kad patys perimtų ištuštėjusias „šiltas vietas“. Mums reikalingi žmonės, siekiantys švaraus, doro gyvenimo ir kurie, jo siekdami, prieš eidami visuomenėn, politikon, pirmiausia pradeda patys nuo savęs.
(Skaityti toliau: V. Bendrystė).