2025 m. gegužės 22 dieną Lietuva žengė dar vieną žingsnį gilyn į Rytų Europos militarizaciją – Vokietija oficialiai dislokavo karinę brigadą mūsų šalies teritorijoje. Šį įvykį lydėjo iškilmingos ceremonijos, karinė technika, vėliavos ir kalbos apie „tvirtą partnerystę“ bei „kolektyvinę gynybą“. Vaikams buvo dalinamos Vokietijos vėliavėlės, o susidomėjusieji buvo supažindinami su vokiška technika. Tačiau po visa šia simbolika slypi ir mažiau aptariama realybė – vis gilėjantis regiono įsitraukimas į galimų konfliktų epicentrą.
Dislokuojama brigada – tai ne simbolinė misija ar mokymo vienetas. Kalbame apie realią kovinę jėgą: šarvuočiai, tankai, oro gynybos sistemos, logistikos centrai. Lietuvoje faktiškai įsitvirtina užsienio karinė infrastruktūra (LR Konstitucijos 137 straipsnis: Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių), kuri galės būti panaudota tiek kaip atgrasymo priemonė, bet, labiau tikėtina – kaip puolimo platforma. Ar mes tikrai pasiruošę tapti dar viena fronto linija?
Atvykęs Vokietijos kancleris savo kalboje pažymėjo, kad Vokietija esą „masiškai investuoja į Bundesverą“ ir kad brigados dislokavimas – tai atsakas į „Rusijos revizionizmą“. Pasak jo, Vokietijos tikslas – saugoti Europą, siųsti signalą sąjungininkams ir stiprinti NATO rytinį flangą. Bet ar šie tikslai iš tiesų atspindi Lietuvos žmonių interesus? Ar mes turėtume būti ta vieta, kur siunčiami kariniai signalai, o ne taikos iniciatyvos?
Savaime suprantama, dalis visuomenės į tai žiūri kaip į apsaugą nuo galimų grėsmių. Vis dėlto verta paklausti – ar ginkluotės kaupimas šalia kaimynų sienų išties mažina riziką? Ar tai nėra veikiau provokacija, kuria siekiama dar labiau eskaluoti įtampą regione? Prisiminkime, kad karinė technika pažymėta juodu vokiečių kryžių prieš kiek daugiau nei 80 metų važinėjo po Lietuvą ir engė gyventojus. Šiandien šiuo ženklu pažymėtos haubicos išdidžiai puikuojasi pačiame Vilniaus centre.
Šiandien Ukrainos stepėse tokie patys tankai, kuriuos dabar sveikiname savo žemėje, dega nuo raketų ir dronų. Istorija rodo, kad kariniai sprendimai retai atneša taiką, o dažniausiai – naujas tragedijas. Artėjant panašiam scenarijui mūsų regione, kyla esminis klausimas: ar Lietuva dar turi savarankišką sprendimų priėmimą saugumo klausimais, ar mūsų pasirinkimai jau tampa didesnių geopolitinių žaidimų dalimi? O dar blogiau, kodėl mūsų bendrapiliečiai tokią militarizaciją ir konstituciją pažeidžiančią veiklą ne pasmerkia, o sveikina? Kodėl buvęs Vilniaus meras R. Šimašius ragina vasarą gatvėje sutiktiems vokiečių kareiviams pirkti alaus arba kavos?
Lietuvos žmonėms siūloma džiaugtis ir švęsti, tačiau tai gėdingas ir juodas puslapis šiuolaikinės Lietuvos istorijoje, o šio žingsnio pasekmes pajusime visi, jei ir toliau nesimokysime iš svetimų klaidų artimoje savo kaimynystėje.
Šaltinis: Facebook
