Redakcijos komentaras: Džekas Londonas (1876-1916) – amerikiečių rašytojas-realistas, „Baltosios ilties“, „Jūrų vilko“ bei daugybės kitų klasikinių kūrinių autorius, JAV socialistų partijos narys. Jo 1909 m. romanas „Martinas Idenas“ – tai autobiografiniais motyvais paremtas pasakojimas apie jaunąjį Martiną Ideną, ir jo sunkų kelią nuo darbininko ir jūreivio iki garsaus bei pripažinto rašytojo. Bet, pasiekęs regimos sėkmės viršūnę, Martinas nusižudo, suvokęs, kad tiek visuomenė, tiek jo branginta moteris iš tiesų tevertina pinigą ir statusą, bet ne tikrąją kūrybą ir, juo labiau – ne žmogiškąjį asmenį. Tragišką istoriją autorius parašė kartu ir kaip buržuazinės visuomenės, jos veidmainiškumo ir susvetimėjimo, ir kaip individualistinės filosofijos, Nyčės „antžmogio“ idėjos kritiką.
* * *
XXI SKYRIUS
Buvo puiki rudens diena, šilta ir ilgesinga, kupina besibaigiančios vasaros tylumo, tikra kalifornietiška bobų vasara, kai saulė šviečia lyg pro miglą, o iš jūros atklydęs silpnas vėjelis nepajėgia išjudinti mieguisto oro. Perregimi purpuriniai ūkai, tarytum ne vandens garai, o spalvotų gijų skraistė, slapstėsi lomose tarp kalvų. Kaip dūmų debesis tysojo anapus įlankos San Franciskas. Įlanka blizgėjo blankiai tarsi ištirpęs metalas, joje bolavo nejudančios ar drauge su tingia srove plaukiančios burės. Tolumoje, vos įžiūrimas sidabrinėje migloje, kaip didžiulis milžinas stūksojo Tamalpaiso kalnas, o Aukso Vartai iš tiesų spindėjo auksu besileidžiančios saulės spinduliuose. Už jų tvyrojo beribis, padūmavęs Ramusis vandenynas su dunksančiais horizonte debesų tumulais, kurie palengva slinko sausumos link, atnešdami įspėjantį rūsčios žiemos dvelksmą.
Vasarai buvo laikas iškeliauti. Bet ji vis delsė, vysdama ir leipdama tarp kalnų, tirštindama slėnių purpurą, ausdama miglų drobulę iš savo nykstančių jėgų ir išsipildžiusių troškimų, merdėdama rami ir patenkinta, kad gyveno, ir gyveno gerai. O tarp kalnų, ant savo pamėgto kauburėlio, vienas šalia kito sėdėjo Martinas su Rūta, palenkę galvas ties knyga; jis garsiai skaitė meilės sonetus, parašytus moters, kuri taip mylėjo Brauningą, kaip retas vyras būna mylimas.
Bet skaityti nesisekė. Per stiprūs buvo vystančio grožio kerai. Auksinė vasara ir mirties agonijoje liko tokia pat kaip gyvendama – graži, neatgailaujanti smaguriautoja, užtvindžiusi orą savo ekstazės ir malonumų atsiminimais. Šis alsus svajingumas smelkėsi į juos, silpnindamas valią, aptraukdamas jų moralines nuostatas ir protą purpurinėmis miglomis. Martinas pasidavė lepiam silpnumui, šiltos bangos tolydžio plaukė per jo kūną. Jo galva buvo visai arti Rūtos galvos, o kai klaidžiojančios vėjo dvasios pakedendavo jos plaukus ir jie paliesdavo jo veidą, spausdintos eilutės susiliedavo jam akyse.
– Man rodos, kad jūs neatsimenate nė vieno perskaityto žodžio, – tarė ji, kai jis pametė, kur buvo skaitęs.
Jis pažvelgė į ją degančiomis akimis, tačiau neišsidavė ir tuoj sumetė, ką atsakyti.
– O man atrodo, kad jūs irgi neprisimenate. Apie ką buvo paskutinis sonetas?
– Nežinau, – atvirai nusijuokė ji. – Jau pamiršau. Nebeskaitykime daugiau. Tokia graži diena.
– Negreit dabar ateisime į kalnus, – rimtai pasakė jis. – Ten, horizonte, tvenkiasi audra.
Knyga išslydo iš jo rankų ant žemės; jie sėdėjo romūs, be žado žiūrėdami į snaudžiančią įlanką užsisvajojusiomis ir nieko nematančiomis akimis. Rūta skersomis žvilgtelėjo į jo kaklą. Ji ne pati palinko prie jo. Ją patraukė kažkokia nežinoma jėga, stipresnė už žemės trauką, galinga kaip likimas. Juos skyrė tik koks vienas colis, ir ji atsišliejo į Martiną, neklausydama savo valios. Jos petys palietė jo petį švelniai, kaip plaštakė gėlę, ir Martinas taip pat švelniai atsišliejo į Rūtą. Ji išsyk pajuto jo petį ir virpulį, nubėgusį Martino kūnu. Dabar pats laikas atsitraukti. Bet ji jau viską darė automatiškai, malonios beprotybės apimta, visai negalvodama apie valią ar susitvardymą.
Jo ranka palengva ėmė glėbti jos pečius. Kankinamai džiūgaudama, ji sekė lėtą jo judesį. Ji laukė, pati nežinodama ko, dusdama iš susijaudinimo – lūpos jai džiūvo, širdis daužėsi, gyslomis karštligiškai pulsavo kraujas. Jo ranka pakilo aukščiau ir lėtai, švelniai priglaudė Rūtą prie savęs. Ilgiau ji nebegalėjo laukti. Sunkiai atsidususi, staigaus impulso pagauta, nieko negalvodama, ji staigiai padėjo galvą jam ant krūtinės. Jis greit pasilenkė, ir jos lūpos nedvejodamos pasitiko artėjančias jo lūpas.
Čia tikriausiai meilė, pagalvojo Rūta, kai vieną akimirką prablaivėjo protas. Jeigu ne meilė, tai būtų baisi gėda. Ne, negali būti niekas kitas, tik meilė. Ji myli vyriškį, kuris laiko ją apkabinęs ir bučiuoja. Ir Rūta dar stipriau prigludo prie Martino, prisišliejo visu kūnu. Po valandėlės ji pabandė ištrūkti iš jo glėbio, bet staiga džiaugsmingai ir ryžtingai pati apkabino abiem rankom įdegusį Martino Ideno kaklą. Taip aštriai persmelkė ją meilė ir išsipildęs troškimas, jog ji tyliai sudejavo, nuleido rankas ir beveik be sąmonės nuleipo jo glėbyje.
Ilgai juodu nepratarė nė žodžio. Du kartus jis pasilenkė ir bučiavo Rūtą, ir abu kartus jos lūpos droviai pasitiko jo lūpas, ji laiminga visu kūnu glaudėsi prie jo. Ji nesitraukė, nepajėgė atsitraukti, o jis sėdėjo, laikydamas ją glėbyje, ir nereginčiomis akimis žiūrėjo į miglos užklotą didmiestį anapus įlankos. Bent kartą jo vaizduotė nekūrė jokių reginių. Jis matė tik spalvas, šviesą ir spindulius, karštus kaip ši diena, karštus kaip jo meilė. Jis pasilenkė prie jos. Tada Rūta prabilo.
– Kada jūs mane pamilote? – sušnibždėjo ji.
– Iš karto, iš pat pirmo karto, vos tik jus pamačiau. Jau tada beprotiškai pamilau ir nuo to laiko kasdien vis labiau myliu. Dabar aš tikras beprotis, brangioji. Aš kaip lunatikas, galva man svaigsta iš džiaugsmo.
– Kaip aš džiaugiuosi, kad esu moteris, Martinai… mielasis, – tarė ji, giliai atsidususi.
Jis vėl ir vėl spaudė ją glėbyje, paskui paklausė:
– O jūs? Kada jūs pirmą sykį pajutote?
– Ak, visą laiką jutau, beveik nuo pat pradžios.
– O aš buvau aklas kaip kurmis! – sušuko jis, ir apmaudas nu-skambėjo jo balse. – Supratau tik dabar, kai… kai pabučiavau jus.
– Aš ne apie tai kalbu. – Ji truputį atsitraukė ir pažvelgė į jį. – Norėjau pasakyti, kad beveik iš pat pradžių pajutau jūsų meilę.
– O jūs? – teiravosi jis.
– Aš supratau staiga. – Ji kalbėjo labai lėtai, jos akys žvelgė blausiai ir švelniai, skruostai visą laiką kaito. – Nežinojau iki pat šios valandėlės, kol… jūs apkabinote mane. Ir niekada nė nepagalvojau, kad galėčiau ištekėti už jūsų, Martinai, iki pat šios valandėlės. Kuo jūs šitaip mane pakerėjote?
– Nežinau, – nusijuokė jis, – tikriausiai savo meile, nes mano meilė tokia karšta, kad galėtų sutirpdyti akmenį, ne tik gyvos moters širdį.
– Anksčiau aš meilę įsivaizdavau visai kitaip, – prasitarė ji.
– O kaip jūs ją įsivaizdavote?
– Nemaniau, kad ji bus tokia.
Ji žvilgtelėjo į jį, o paskui, nuleidusi akis, kalbėjo toliau:
– Matote, aš visai nežinojau, kas yra meilė.
Jis vėl panoro priglausti Rūtą prie savęs, bet bijojo pasirodyti per daug įkyrus ir tik truputį pajudino ranką, kuria buvo ją apglėbęs. Paskui pajuto, kad ji pati linksta prie jo, ir dar sykį stipriai apkabino, ir jų lūpos vėl susitiko.
– Ką pasakys namiškiai? – paklausė ji, staiga apimta blogos nuojautos.
– Nežinau. Bet tą lengvai galėsime sužinoti, kada tik panorėsime.
– O jei mama prieštaraus? Aš iš tiesų bijau jai prisipažinti.
– Aš pats jai pasakysiu, – narsiai pasisiūlė jis. – Man atrodo, kad jūsų motina manęs nemėgsta, bet aš ją palenksiu. Žmogus, kuris galėjo palenkti jus, palenks bet ką. O jei mums ne…
– Tai ką?
– Vis vien nesiskirsime. Bet, man rodos, tokio pavojaus nėra, jūsų motina turėtų pritarti mūsų vedyboms. Ji per daug jus myli.
– Bijau, kad jai neplyštų širdis, – susimąsčiusi tarė Rūta.
Martinas norėjo įtikinti ją, kad motinų širdys ne taip greit plyšta, bet pasakė ką kita:
– Juk meilė svarbiausias dalykas pasaulyje.
– Žinote, Martinai, kartais jūs mane gąsdinate. Ir dabar baiminuosi, kai galvoju apie jus ir prisimenu, koks jūs buvote. Jūs turite būti man labai, labai geras. Atsiminkite, kad aš… aš tikras vaikas. Aš dar niekada nemylėjau.
– Ir aš ne. Mes abu vaikai. Ir užvis laimingiausi, nes vienas kitame suradome savo pirmąją meilę.
– Tai neteisybė! – sušuko ji, staigiai išsisukdama iš jo glėbio. – Taip negali būti. Jūs buvote jūrininkas, o aš girdėjau, kad jūrininkai turi… turi…
Ji užsikirto ir nutilo.
– Turi kiekviename uoste po žmoną? – padėjo jis Rūtai. – Jūs taip norėjote pasakyti?
– Taip, – tyliai atsakė ji.
– Bet tai nėra meilė, – autoritetingai pareiškė jis. – Aš esu buvęs daugelyje uostų, bet niekada nepajutau meilės iki to vakaro, kai pirmą kartą pamačiau jus. Žinote, kai tą vakarą, atsisveikinęs su jumis, aš ėjau namo, manęs vos neareštavo.
– Vos neareštavo?
– Taip. Policininkas pamanė, kad aš girtas. Ir aš tikrai buvau girtas… iš meilės.
– Bet jūs sakėte, kad mes abu vaikai, o aš sakiau, kad jūs… kad taip negali būti, taigi mes nuklydome nuo temos.
– Aš sakau, kad nieko nemylėjau, išskyrus jus, – tarė jis. – Jūs esate mano pirmoji meilė, pati pirmoji.
– Bet jūs buvote jūrininkas, – nesutiko ji.
– Ir vis dėlto jus pamilau pirmąją.
– Bet jūs turėjote moterų… kitų moterų… o!
Ir kaip Martinas Idenas nustebo, kai Rūta paplūdo ašaromis; jam teko ilgai ją bučiuoti ir glamonėti, kol aprimo. Ir visą laiką mintyse jam skambėjo eilutė iš Kiplingo poezijos: „Kilminga dama ir mergaitė prastuolė –iš molio vienodo abi“. Jis nusprendė, kad tai tiesa, nors, prisiskaitęs romanų, galvojo kitaip. Iš romanų jis buvo susidaręs nuomonę, kad aukštojoje visuomenėje moterį gali turėti tik oficialiai pasipiršęs. Tarp žmonių, iš kurių jis buvo kilęs, jaunuoliai ir merginos suartėdavo be jokių formalumų; tačiau toje aukštojoje egzaltuotoje visuomenėje toks meilės išreiškimas atrodė neįmanomas. Taigi romanai melavo. Dabar jis turi įrodymą. Tos pačios glamonės ir mylavimai be žodžių vienodai veikia ir darbininkes, ir aukštuomenės merginas. Jos vis dėlto „iš molio vienodo“; jis pats būtų galėjęs tatai suprasti, jei būtų prisiminęs Spenserį. Laikydamas Rūtą glėbyje ir ramindamas ją, jis guodėsi mintimi, kad ir kilmingos damos, ir prastuolės merginos panašios. Tokia mintis priartino Rūtą prie jo, ji pasidarė prieinama. Brangus jos kūnas buvo toks, kaip ir kitų žmonių, kaip jo paties kūnas. Niekas negalėjo trukdyti jų vedyboms. Vienintelis jų skirtingumas, ir tai tik išorinis, buvo klasinis. Bet jo galima nepaisyti. Jis buvo skaitęs, kad vienas Romos vergas iškilo iki purpurinės togos. Tai kodėl jis negalėtų iškilti iki Rūtos? Juk nežiūrint jos tyrumo, šventumo, išprusimo ir dvasinio grožio, ji paprasta mergina, tokia kaip Liza Konoli, kaip ir viso pasaulio Lizos Konoli. Visa, kas būdinga joms, būdinga ir jai. Ji gali mylėti, neapkęsti, gal net pulti isterijon; ji, be abejo, gali pavyduliauti, kaip dabar pavyduliauja, palengva rimdama jo glėbyje.
– Be to, aš vyresnė už jus, – staiga prabilo ji, atsimerkusi ir pažvelgusi į jį, – trejetu metų vyresnė.
– Tylėkite, jūs esate vaikas, o aš savo patirtimi keturiasdešimčia metų vyresnis, – atsakė jis.
Iš tiesų jie abu tiek teišmanė apie meilę kiek vaikai, tokie naivūs ir nesubrendę, kai reikėjo tą meilę išreikšti, nors ji buvo baigusi universitetą ir turėjo mokslinį laipsnį, o jis – prisiskaitęs filosofinių teorijų ir turėjo nelengvo patyrimo.
Juodu sėdėjo, gėrėdamiesi gęstančios dienos grožiu, kalbėdami tai, ką paprastai kalba įsimylėjusieji, stebėdamiesi didžiu meilės stebuklu ir netikėtai juos suvedusiu likimu, kuo tvirčiausiai tikėdami, kad myli vienas kitą taip karštai, kaip niekas dar šiame pasaulyje nebuvo mylėjęs. Jie vis svarstė savo pirmąjį susitikimą, stengdamiesi atkurti įspūdį, kurį vienas kitam padarė, beviltiškai bandydami tiksliai nustatyti, ką tada pajuto vienas kitam ir koks buvo tas jausmas.
Debesų kalnai vakariniame horizonte užgožė besileidžiančią saulę. Dangus buvo rausvas, o viršum jų galvų plytėjo toks pat šiltas skliautas. Juos supo ta rausva šviesa, sruvenanti aplink, ir Rūta uždainavo „Sudie, diena laiminga“. Ji dainavo tyliai, o jis liūliavo ją glėbyje, spausdamas jos rankas, ir abu jie laikė rankose vienas kito širdį.
XXII SKYRIUS
Jeigu ponia Mors ir nebūtų turėjusi motiniškos nuovokos, ji būtų viską supratusi iš namo sugrįžusios Rūtos veido. Aiškiau negu žodžiai kalbėjo degantys skruostai, o dar iškalbingiau bylojo plačiai išplėstos, žėrinčios akys, kurios negalėjo nuslėpti džiaugsmo.
– Kas atsitiko? – paklausė ponia Mors, kai Rūta atsigulė.
– Tu supratai? – virpančiomis lūpomis ištarė Rūta.
Užuot atsakiusi, motina apkabino ją ir ėmė švelniai glostyti plaukus.
– Jis nieko nekalbėjo, – staiga pratrūko Rūta. – Aš nenumaniau, kad taip atsitiks, aš niekad nebūčiau leidusi jam kalbėti… Bet jis nieko nekalbėjo.
– Bet juk nieko negalėjo atsitikti, jeigu jis nekalbėjo, tiesa?
– O vis tiek atsitiko.
– Dėl dievo meilės, vaikeli, ką tu plepi? – ponia Mors sumišo. – Aš juk iš tiesų nieko nežinau. Kas atsitiko?
Rūta nustebusi žiūrėjo į motiną.
– Maniau, kad tu supratai. Mudu su Martinu susižadėjome.
Neslėpdama apmaudo, ponia Mors nepatikliai nusijuokė.
– Ne, jis nieko nekalbėjo, – aiškino Rūta. – Jis myli mane, ir viskas. Aš nustebau taip pat, kaip tu dabar stebiesi. Jis neištarė nė žodžio. Tik apkabino mane. Ir… ir aš visai apkvaitau. Jis pabučiavo mane, ir aš pabučiavau. Negalėjau kitaip. Būtinai turėjau pabučiuoti. Tada supratau, kad myliu jį.
Ji nutilo, laukdama ir tikėdamasi laiminančio motinos bučinio, bet ponia Mors šaltai tylėjo.
– Žinau, tai siaubinga, – vėl prabilo Rūta slopiu balsu. – Kažin, ar galėsi man kada nors atleisti. Bet aš negalėjau kitaip. Iki tos akimirkos man niekad nė į galvą nebuvo atėję, kad myliu jį. Ir tu turėsi viską pasakyti tėtei.
– O gal tėtei geriau būtų nesakyti? Leisk man susitikti su Martinu Idenu, pasikalbėti su juo ir išsiaiškinti. Jis viską supras ir grąžins tavo duotąjį žodį.
– Ne! Ne! – pašokusi riktelėjo Rūta. – Aš nenoriu atsiimti žodžio. Aš myliu jį, o mylėti taip gera. Ištekėsiu už jo, žinoma, jei jūs leisite.
– Mūsų planai, mano ir tėvo planai, brangioji Rūta, visai kiti… O ne, ne, mes neperšame tau nė vieno vyriškio, nė iš tolo. Mes tik manome, kad tu turėtum ištekėti už savo luomo žmogaus, gero ir garbingo džentelmeno, kurį pamilusi pati išsirinksi.
– Bet aš jau myliu Martiną, – gailiai priešinosi ji.
– Mes visai nenorime versti tave rinktis tą ar kitą, bet tu esi mūsų dukra, ir mes negalime sutikti, kad ištekėtum už tokio žmogaus. Už tavo subtilumą ir delikatumą jis negalės atsilyginti niekuo kaip tik šiurkštumu ir nederamu elgesiu. Jis tau visai netinka. Jis negalės tavęs išlaikyti. Mes nepuoselėjame kvailų minčių apie didelį turtą, bet patogų, ramų gyvenimą vyras turi užtikrinti žmonai, ir mūsų duktė turėtų ištekėti bent jau už tokio žmogaus, kuris galėtų ją aprūpinti, o ne už kokio perėjūno be skatiko kišenėje, jūrininko, kaubojaus, kontrabandininko ir dievai žino ko, kuriam, be viso kito, dar vėjai švilpauja galvoje ir kuris neturi nė menkiausio atsakomybės jausmo.
Rūta tylėjo. Kiekvienas motinos žodis jai atrodė teisingas.
– Jis gaišta laiką rašydamas, norėdamas pasiekti tai, ką tik kartais pasiekia genijai ir neeiliniai žmonės, baigę aukštąjį mokslą. Vyras, kuris galvoja apie vedybas, turi joms ruoštis. O jis? Aš jau sakiau, ir tu sutikai su manim, kad jis neturi atsakomybės jausmo. Kam jam ta atsakomybė? Visi jūrininkai tokie. Jis niekada nemokėjo gyventi taupiai ir saikingai. Įprato švaistytis į visas puses, ir tai jau įaugo jam į kraują. Žinoma, čia ne jo kaltė, bet jis toks ir liks. O ar pagalvojai, kokį nedorovingą gyvenimą jis gyveno? Juk žinai, ką reiškia santuoka.
Rūta sudrebėjo ir stipriau prisiglaudė prie motinos.
– Aš galvojau. – Rūta ilgai tylėjo, formuluodama savo mintį. – Tai baisu. Aš tau jau sakiau, kad jį pamilti būtų siaubinga, bet nieko nebegaliu padaryti. Argi tu galėtum nemylėti tėčio? Taip ir aš negaliu. Kažkas yra manyje ir jame. Iki šios dienos aš nieko nežinojau, bet kažkas yra, dėl to ir myliu jį. Niekada negalvojau, kad pamilsiu, bet matai, myliu, – užbaigė ji, ir jos balse pasigirdo nedrąsi džiaugsmo gaidelė.
Jiedvi kalbėjosi ilgai, bet nieko nenusprendė, tik susitarė palūkėti kurį laiką ir nieko nedaryti.
Tą vakarą, tik vėliau, ponia Mors panašiai susitarė su savo vyru, prisipažinusi jam, kaip netikėtai pakrypo jos planai.
– Vargu ar galėjo kitaip baigtis, – pareiškė ponas Morsas. – Tas jūrininkas – vienintelis vyriškis, su kuriuo ji bendravo. Vis vien anksčiau ar vėliau ji turėjo nubusti; nubudo – ir štai! Tuo momentu arčiausiai buvo tasai jūrininkas, ir, žinoma, bematant jį įsimylėjo ar bent taip vaizduojasi, o tai beveik tas pats.
Ponia Mors ėmėsi lenkti Rūtą iš lėto, aplinkiniais keliais, neprade-dama atviros kovos. Laiko buvo pakankamai, nes Martinas vedyboms nepasiruošęs.
– Tegu ji susitikinėja su juo, kiek tik nori, – patarė ponas Morsas. – Einu lažybų, kad juo geriau jį pažins, juo mažiau mylės. Duok jai progų pamatyti, kaip jis skiriasi nuo kitų. Tegu mūsų namuose lankosi jaunimas. Tegu lankosi merginos ir vaikinai, jauni, protingi vyrai, žmonės, kurie yra ką nors nuveikę ar ką nors dirba, mūsų luomo vyriškiai, džentelmenai. Ji galės palyginti. Tada paaiškės, ko jis yra vertas. Galų gale, jis tik dvidešimt vienerių metų vaikėzas, o Rūta visiškas kūdikis. Jų meilė vaikiška ir praeis pati savaime.
Taip jie ir nusprendė. Šeimoje buvo pripažinta, kad Rūta su Martinu susižadėję, bet viešai apie sužadėtuves jie nieko neskelbė. Šeima galvojo, kad niekada ir nereikės skelbti. Be to, ir be žodžių buvo aišku, kad iki vedybų dar toli. Jie neragino Martino imtis kokio darbo, liautis rašius. Jie neketino skatinti, kad jis pasitaisytų. O pats Martinas irgi nekliudė jiems puoselėti nedraugiškų sumanymų, nes kuo mažiausiai galvojo apie darbą.
– Nežinau, ar jums patiks mano žygiai, – po kelių dienų pasakė jis Rūtai. – Nutariau, kad gyventi pas seserį per brangu, todėl nuo šiolei versiuos pats. Išsinuomojau nedidelį kambarėlį Šiauriniame Ouklende, tykų, ramų ir visa kita, ir nusipirkau žibalinę krosnelę valgiui gaminti.
Rūta buvo sužavėta. Žibalinė krosnelė ją itin džiugino.
– Šitaip ir ponas Batleris pradėjo, – tarė ji.
Širdyje Martinas nelabai buvo patenkintas palyginimu su tuo garbingu džentelmenu, bet pasakojo toliau:
– Vėl supakavau visus savo rankraščius ir išsiuntinėjau į redakcijas. Šiandien persikraustau, o rytoj pradedu dirbti.
– Radote darbą! – sušuko ji, visa nušvitusi iš džiaugsmo, prisiglaudė prie Martino ir šypsodamasi suspaudė jo ranką. – Kodėl anksčiau nesakėte? Kur dirbsite?
Jis papurtė galvą.
– Norėjau pasakyti, kad vėl imsiu rašyti. – Jos veidas apsiniaukė, o jis skubiai kalbėjo toliau:– Nesmerkite manęs. Šį kartą aš nepasiduodu rausvoms svajonėms. Apskaičiavau viską dalykiškai, šaltai, proziškai. Taip geriau, negu vėl plaukti į jūrą. Uždirbsiu daugiau pinigų, negu ką nors kita dirbdamas Ouklende be specialybės. Matote, per šitas atostogas turėjau laiko pagalvoti. Aš nedirbau sunkaus darbo, nieko nerašiau, bent jau spaudai. Tiek ir teveikiau – mylėjau jus ir mąsčiau. Kai ką skaičiau, daugiausia žurnalus, bet ir skaitydamas mąsčiau. Galvojau apie save, apie pasaulį ir savo vietą jame, apie galimybes išsikovoti tokią padėtį, kuri derėtų jums. Skaičiau Speserio „Stiliaus filosofiją“ ir daug ką radau, kas liečia mane, tiksliau – mano kūrybą, taip pat ir rašinius, kurie kas mėnesį spausdinami žurnaluose. Ir štai svarbiausia išvada iš viso mano mąstymo, skaitymo, meilės – aš būsiu literatas-amatininkas. Negalvosiu daugiau apie šedevrus, rašysiu anekdotus, feljetonus, laikraštinius straipsnelius, humoristines ir lengvo turinio eiles – visokį šlamštą, kuris, atrodo, turi didelę paklausą. Juk yra laikraščių agentūros, trumpų laikraštinių asakymėlių ir sekmadieninių priedų agentūros. Galiu kurpti jiems reikalingą medžiagą ir uždirbti ne blogiau kaip kur nors kitur. Žinote, yra tokių rašeivų, kurie uždirba po keturis penkis šimtus per mėnesį. Aš nesistengsiu būti toks kaip jie; noriu tik užsidirbti pragyvenimui, turėti daug laisvo laiko, kurio neturėčiau dirbdamas kitur. Laisvalaikį ketinu skirti mokslui ir tikram darbui. Trindamasis tarp tų girnų, miklinsiu ranką, mokysiuos ir ruošiuos kurti šedevrus. Ir taip negaliu atsistebėti, kaip toli esu pažengęs. Kai pirmą sykį pabandžiau rašyti, neturėjau apie ką, išskyrus vieną kitą niekų vertą nuotykį, kurių pats nesupratau ir nemokėjau įvertinti. Neturėjau minčių. Tikrai neturėjau. Net nežinojau sąvokų, kuriomis galėčiau mąstyti. Mano patyrimas buvo tartum atskiri, bereikšmiai paveikslai. O kai daugiau su-žinojau, išmokau daug naujų žodžių, tada ir savo patyrime pamačiau kažką daugiau, ne tik paprastus vaizdus. Aš atkūriau tuos vaizdus ir sugebėjau juos interpretuoti. Tada pradėjau rašyti gerus dalykus, parašiau „Nuotykį“, „Džiaugsmą“, „Katilą“, „Gyvenimo vyną“, „Judriąją gatvę“, „Meilės sonetus“ ir „Jūros lyriką“. Rašysiu ir daugiau tokių kūrinių, dar geresnių; bet rašysiu juos laisvalaikiu. Dabar aš tvirtai stoviu ant kojų. Pirmiausia šlamštas ir pinigai, paskui šedevrai. O dabar noriu parodyti jums pustuzinį tokių niekelių, kuriuos parašiau vakar vakare humoristiniams savaitraščiams. Buvau beeinąs gulti, ir tada staiga šovė į galvą mintis pabandyti trioletą, humoristinį trioletą, ir per valandą sukūriau keturis. Už juos galima gauti po dolerį. Štai ir yra keturi doleriai už kelias minteles ruošiantis į lovą. Žinoma, tie rašinukai visai nevertingi, rašyti juos nuobodu ir bjauru, bet lygiai taip pat nuobodu ir bjauru tvarkyti popierius kontoroje už šešiasdešimt dolerių per mėnesį ar iki gyvenimo pabaigos skaičiuoti begalines beprasmiškų skaičių virtines. Be to, rašydamas šiuos niekus, aš vis vien lavinsiu ranką ir turėsiu laiko rimtesniems bandymams.
– Bet kas iš tų rimtų kūrinių, tų šedevrų? – pasiteiravo Rūta. – Jų niekas neperka.
– O, pirks… – pradėjo jis, bet ji pertraukė.
– Nė vienas iš kūrinių, kuriuos jūs minėjote, kurie jums pačiam atrodo geri, nė vienas iš jų nėra parduotas. Mes negalime tuoktis, pasikliaudami šedevrais, kurių niekas neperka.
– Tai pasikliaukime trioletais, kuriuos pirks, – ryžtingai pasakė jis, apkabindamas ir glausdamas prie savęs taip nepalankiai nusiteikusią mylimąją. – Paklausykite, – tarė jis, dėdamasis linksmu. – Tai ne menas, tai doleris:
Kai jis įėjo pro duris,
Aš nebuvau namie.
Norėjo gaut monetų jis,
Įėjęs pro duris.
Tik pamanykit
Koks kvailys:
Jisai išėjo pro duris,
O aš ir vėl namie.
Žaismingas eilėraštukas visai nesiderino su slogia nuotaika, kuri atsispindėjo jo veide, kai jis baigė deklamuoti. Rūta net nešyptelėjo. Tik susirūpinusi ir rimta žiūrėjo į jį.
– Gal čia ir doleris, – tarė ji, – bet tai juokdario doleris, klouno uždarbis. Negi jūs nesuprantate, Martinai, kaip visa tai žema. Aš noriu, kad mano mylimas ir gerbiamas vyriškis dirbtų tauresnį ir kilnesnį darbą, užuot rezgęs paikas eiles kaip koks komediantas.
– Jūs norite, kad jis būtų kaip… na, kaip ponas Batleris? – paklausė Martinas.
– Žinau, jūs nemėgstate pono Batlerio… – pradėjo ji.
– Ponas Batleris puikus žmogus, – pertraukė Martinas, – ir aš matau tik vieną jo trūkumą – nesveiką skrandį. Bet, dievaži, nesuprantu, koks skirtumas, ar aš rašau humoristinius niekelius ir eiles, ar barškinu mašinėle, diktuoju raštus ir sėdžiu kontoroje. Visa tai tik priemonės tikslui pasiekti. Jūs man siūlote pradėti nuo kontoros, kad paskui galėčiau tapti gerai uždirbančiu juristu ar komersantu. O aš noriu iš rašeivos pasidaryti rašytoju.
– Skirtumas yra, – nenusileido ji.
– Koks?
– Tų gerų kūrinių, kuriuos jūs pats vadinate gerais, niekam nereikia. Bandėte parduoti, bet matote – redakcijos neperka.
– Duokite man laiko, brangioji, – prašė Martinas. – Tie niekeliai – laikinas dalykas, aš nežiūriu į juos rimtai. Duokite bent dvejus metus. Per tą laiką mane pripažins, ir redaktoriai mielai pirks geruosius mano kūrinius. Žinau, ką kalbu, tikiu savimi. Žinau, ką sugebu; dabar aš žinau, kas yra literatūra, žinau, kas yra tas nevertingas šlamštas, kuriuo negabūs rašeivos užpila žurnalus, žinau taip pat, kad po dvejų metų kelias į pasisekimą man bus atviras. O biznierius iš manęs niekada neišeis. Toji veikla manęs netraukia. Ji man atrodo nuobodi, kvaila, savanaudiška ir apgaulinga. Žodžiu, aš tokiai veiklai netinku. Likčiau visą amžių klerkas, o kaip mudu galėtume būti laimingi, gyvendami iš menkutės klerko algelės? Aš noriu, kad jūs turėtumėte visa, kas yra geriausia šiame pasaulyje, o jei nustočiau to norėti, tai tik vardan dar ko nors geresnio. Ir gausiu viską, viską turėsiu. Pono Batlerio pajamų nėra net ko lyginti su pripažinto rašytojo pajamomis. Jei mano parašyta knyga gerai eis, gausiu už ją nuo penkiasdešimt iki šimto tūkstančių dolerių – gali kartais būti šiek tiek mažiau ar šiek tiek daugiau, bet netoli to.
Ji tylėjo; ji aiškiai buvo nepatenkinta.
– Na, kaip? – paklausė jis.
– Aš tikėjausi ir planavau visai kitaip. Maniau ir dabar manau, kad jums geriausia būtų išmokti stenografijos – mašinėle rašyti jūs jau mokate – ir stoti dirbti į tėvo įstaigą. Jūs gabus, todėl aš tikiu, kad galėtumėte tapti geru juristu.
XXIII SKYRIUS
Rūta netikėjo Martino literatūriniais gabumais, tačiau dėl to ji nepasikeitė ir nesumenko jo akyse. Per trumputį atokvėpį, paties pasiskirtas atostogas, Martinas praleido daug valandų save analizuodamas ir daug ką apie save sužinojo. Jis patyrė mylįs grožį labiau nei garbę, o garbės siekiąs svarbiausia dėl Rūtos. Tik dėl jos jis taip troško garbės. Jis norėjo išgarsėti visuomenėje, norėjo „prasisiekti“, kaip jis sakydavo, kad mylima moteris galėtų juo didžiuotis ir jį vertinti.
Martinas taip karštai mylėjo grožį, kad tarnauti tam grožiui buvo jam geriausias atlyginimas. Bet dar labiau už grožį jis mylėjo Rūtą. Meilė atrodė jam puikesnė už viską pasaulyje. Juk meilė iš pagrindų
pakeitė jį, netašytą jūreivį, paskatino mokytis ir tapti menininku; tad meilė atrodė jam dar puikesnė ir didingesnė už tuos abu dalykus – mokslą ir meną. Jis jau buvo suvokęs, kad turi geresnę galvą negu Rūta, geresnę negu jos broliai ir tėvas. Jo intelektas gerokai pranoko Rūtos intelektą, nepaisant visų privalumų, kuriuos jai teikė aukštasis mokslas, nepaisant jos mokslinio laipsnio; maždaug per vienerius metus jis savarankiškai tiek išmoko, tiek įgijo žinių apie pasaulį, meną, gyvenimą, kiek Rūta nė svajoti negalėjo.
Visa tai jis suprato, bet šis supratimas nesumažino nei jo meilės, nei Rūtos meilės. Meilė buvo per daug puiki, per daug kilni, o jis – per daug atsidavęs jai, kad galėtų sutepti tą meilę savo kritika. Kuo čia dėta meilė, jei Rūta visai kitaip žiūri į meną, gerą elgesį, prancūzų revoliuciją ar visuotinę rinkimų teisę? Pažiūros yra protiniai procesai, o meilė nepriklauso smegenų sferai, ji yra aukščiau proto. Jis negalėjo menkinti meilės. Jis garbino ją. Meilė gyveno kalnų aukštybėse, stūksančiose viršum proto lygumų. Ji buvo didžiausia gyvenimo palaima, būties viršūnė, kurią retas gauna pasiekti. Iš savo pamėgtų filosofų jis žinojo biologinę meilės reikšmę; tačiau vystydamas jų teiginius toliau, priėjo išvadą, kad žmogaus organizmas meilėje pasiekia aukščiausią tikslą, kad meilė turi būti priimama besąlygiškai, kaip didžiausia gyvenimo dovana. Taigi jis laikė mylintį žmogų palaimintu tarp visų gyvų būtybių, ir jam patiko galvoti apie „jaunuolį, meilės apkerėtą“, kuris stovi aukščiau žemiškų dalykų, aukščiau turto, šalto apskaičiavimo, viešosios nuomonės ir viešų pagyrų, kuris pranoksta visus mirtinguosius ir „dėl bučinio numirti pasiryžęs“.
Daugelį šitų dalykų Martinas buvo perpratęs anksčiau, kai kas atėjo į galvą ir vėliau, o tuo tarpu jis gyveno spartietiška! ir dirbo neatsikvėpdamas, išskyrus tas valandėles, kai eidavo aplankyti Rūtos. Jis mokėjo po pustrečio dolerio per mėnesį už mažą kambarėlį, kurį jam nuomojo portugalė Marija Silva, smarki, aršaus būdo našlė; ji daug ir sunkiai dirbo, kad galėtų kaip nors išmaitinti didelį būrį vaikų, ir kartkartėmis skandino savo sielvartus ir nuovargį silpname, rūgščiame vyne, kurį pirkdavosi kaimyniniame bare už penkiolika centų. Iš pradžių Martinas nemėgo nei jos, nei pikto jos liežuvio, o paskui, pamatęs, kaip narsiai toji moteris kovoja už būvį, ėmė ja gėrėtis. Atidavusi Martinui vieną iš keturių mažo namelio kambarių, šeimininkė pasiliko sau tris. Viename jų, svetainėje, buvo linksma nuo spalvotų gijų kilimo, bet vieno iš daugelio mirusių jos vaikų laidotuvių nuotrauka kėlė liūdesį. Svetainė buvo skiriama tik svečiams, langai joje visada būdavo užtraukti, ir basakojis pulkas galėdavo peržengti šventai saugomą slenkstį tik ypatingomis progomis. Marija gamindavo valgį ir valgydindavo visus virtuvėje, kur skalbdavo, krakmolydavo ir lygindavo baltinius kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius; didžiąją dalį pajamų ji ir gaudavo už baltinius, kuriuos skalbdavo labiau pasiturintiems kaimynams. Buvo dar miegamasis, toks pat mažas kaip ir Martino kambarėlis, kuriame gyveno ir miegojo ji pati su septyniais savo mažaisiais. Martinas niekaip nesuprato, kaip jie ten susitalpina. Per ploną pertvarą jis kasvakar girdėdavo, kaip jie ruošiasi gulti, kaip spygauja ir pešasi, kaip mieguisti švelniai čiepsi tarsi paukščiukai lizde. Kitas Marijos pajamų šaltinis buvo karvės, dvi karvės, melžiamos rytą ir vakarą, kurios slapčia ganydavosi dykvietėse ar pešiodavo abipus šaligatvių augančią žolę, saugomos kelių apdriskusių vaikiūkščių, kurių svarbiausia pareiga buvo stebėti, ar nepasirodys iš kur policininkas.
Savo mažame kambarėlyje Martinas miegojo, mokėsi, rašė ir šeimininkavo. Prie vienintelio lango, žiūrinčio į mažutę verandą, stovėjo virtuvinis stalas, ant kurio jis rašė, laikė knygas ir rašomąją mašinėlę. Lova prie galinės sienos užėmė du trečdalius viso kambario. Viename stalo gale stovėjo pretenzinga spintelė, pagaminta svarbiausia dėl pelno, o ne vartotojo patogumo; nuo jos kasdien vis trupėjo plonutė fanera. Ši spintelė stovėjo viename kampe, o priešingame kampe, iš kitos stalo pusės, buvo įrengta virtuvė: dėžėje nuo smulkių prekių sudėti indai ir puodai, ant dėžės pastatyta žibalinė krosnelė, lentynoje – maistas, ant grindų – kibiras vandens. Vandenį Martinui tekdavo nešioti iš virtuvės, nes kambaryje nebuvo čiaupo. Tomis dienomis, kai verdant prisirinkdavo daug garų, faneruota spintelė ypač nukentėdavo. Viršum lovos, palubėje, Martinas pakabino dviratį. Iš pradžių buvo pastatęs jį rūsyje, bet greitai turėjo pasiimti, nes Silvos gauja išsukiodavo varžtelius ir subadydavo padangas. Paskui bandė laikyti mažutėje verandoje, tačiau vieną sykį pietryčių vėjo atneštas lietus plovė jį visą naktį. Tada teko atsinešti į kambarį ir pasikabinti virš galvos.
Siauroje sieninėje spintoje Martinas laikė drabužius ir knygas, kurių jau nemaža buvo prisirinkę ir kurios netilpo nei ant stalo, nei pastalėje. Skaitydamas jis įprato užsirašinėti įvairias pastabas ir prisirašė tiek daug, kad ankštame būste visai nebūtų likę vietos jam pačiam, jeigu nebūtų ištempęs skersai kambario kelių virvių baltiniams džiauti ir sukabinęs ant jų užrašų sąsiuvinius. Bet vis tiek per daiktus kambaryje nebuvo kur apsisukti. Norėdamas atidaryti duris, pirma turėdavo uždaryti sieninę spintą, ir atvirkščiai. Pereiti kambario tiesia linija negalėdavo. Nuo durų iki lovos galvūgalio reikėjo keliauti zigzagais, o patamsy jam niekad nepasisekdavo nueiti to kelio į ką nors neatsitrenkus. Šiaip taip susitvarkęs su durimis, turėdavo staigiai sukti į dešinę, kad neužkliudytų virtuvės. Paskui imdavo kursą kairėn, ap-lenkdamas lovos kampą, bet jei pasukdavo per staigiai, užkliūdavo už stalo kampo. Mikliai sukiodamasis ir manevruodamas, laikydamasis dešinės, jis įplaukdavo lyg į kokį kanalą, kur lova buvo vienas krantas, o stalas – kitas. Kai vienintelė kėdė stovėdavo savo vietoje prie stalo, kanalas navigacijai netikdavo. Kai kėdė nebūdavo naudojama, ji stovėdavo ant lovos. Kartais jis sėdėdavo ant jos, ruošdamas valgį, ir skaitydavo, laukdamas, kol užvirs vanduo. Jis net įsigudrino perskaityti po kelis skyrius, kol kepdavo mėsa. Virtuvės kampelis buvo toks mažas, kad Martinas sėdėdamas pasiekdavo viską, ko reikėjo. Virti sėdint buvo netgi patogiau; stovėdamas jis dažnai tik kliudė pats sau.
Martinas mokėjo pasigaminti patiekalų, kurie buvo maistingi ir pigūs, be to, stiprus jo skrandis virškino viską. Nuolatinis jo valgis buvo žirnių sriuba, taip pat bulvės ir pupos, didelės rudos pupos, kurias jis taisydavo meksikietiškai. Ryžiai, išvirti taip, kaip jokia amerikietė šeimininkė neverda ir niekada neišmoks virti, būdavo ant Martino stalo bent kartą per dieną. Uogienė iš džiovintų vaisių, kurie buvo pigesni už šviežius, visada stovėdavo po ranka ir būdavo tepama ant duonos vietoj sviesto. Retkarčiais jis paįvairindavo savo meniu bifšteksu ar nuo kaulų nuvirta sriuba. Kavą be grietinėlės ar pieno gerdavo du kartus per dieną, o vakarais – arbatą; ir kava, ir arbata būdavo puikiai išvirta.
Žūtbūt reikėjo gyventi taupiai. Atostogos surijo beveik visus pinigus, uždirbtus skalbykloje, o savo rašinius jis buvo nusiuntęs taip toli, kad atsakymo galėjo laukti ne greičiau kaip po kelių savaičių. Jis gyveno kaip atsiskyrėlis, per dieną nuveikdavo tiek, kiek kitas per tris dienas, susitikinėdavo tik su Rūta ir kartais užbėgdavo pas seserį Gertrūdą. Miegodavo vos penkias valandas. Tik geležinės sveikatos žmogus būtų galėjęs ištverti tiek kiek Martinas, diena dienon dirbdamas po devyniolika valandų. Nė minutės jis nepraleisdavo veltui. Už veidrodžio rėmo buvo užkišti lapeliai su naujų sąvokų ir naujų žodžių tarimu ir paaiškinimais; skusdamasis, rengdamasis ar šukuodamasis, jis kalė tuos žodžius. Panašius lapelius buvo pritaisęs ir ant sienos ties žibaline krosnele – virdamas valgį ar plaudamas indus jis irgi galėjo iškalti ten užrašytus žodžius. Lapeliai buvo visą laiką keičiami. Kiekvieną knygoje sutiktą naują ar neaiškų žodį jis tuojau pat pasižymėdavo, o paskui, kai tokių žodžių susirinkdavo atitinkamas kiekis, perspausdindavo juos mašinėle ir lapelį prismeigdavo prie veidrodžio ar sienos. Jis net nešiodavosi tuos lapelius kišenėse ir žvilgčiodavo į juos, kada tik pasitaikydavo proga, eidamas gatve ar laukdamas maisto produktų parduotuvėse.
Paskui lavinosi dar toliau. Skaitydamas jau pripažintų autorių veikalus, jis pasižymėdavo geriausiai nusisekusias vietas ir nagrinėdavo, kokiom priemonėm išgautas efektas – pasakojimo ar vaizdavimo, stiliaus ar požiūrio ypatumais, kontrastais ar satyra. Tas vietas išsirašydavo ir nagrinėdavo. Jis nenorėjo beždžioniauti. Ieškojo dėsningumų. Sudarinėjo įvairių rašytojų naudojamų efektyviausių ir labiausiai žavinčių literatūrinių priemonių sąrašus, norėdamas suvokti bendruosius principus ir tuo remdamasis pats ieškoti naujų ir originalių priemonių, jas apgalvoti, įvertinti. Panašiai Martinas rinko charakteringus posakius, liaudiškus išsireiškimus, kandžius it nuodai ir deginančius it liepsna, arba sodrius ir aromatingus lyg nunokę vaisiai, kurie puošė sausą kasdieninės šnekos dykumą. Jis visą laiką ieškojo potekstės, to, kas slypi tarp eilučių. Stengėsi perprasti, kaip tas ar kitas dalykas padaromas; tik tada, žinojo, galės ir pats jį padaryti. Jam nepakakdavo išvysti grožį iš arti. Ankštoje savo kambarėlio laboratorijoje, pilnoje virtuvės kvapų ir Silvos vaikų šurmulio, jis atlikdavo skrodimą; nes, tik išnagrinėjęs grožio anatomiją, jis galėjo tikėtis ir pats tą grožį sukurti.
Martinas taip jau buvo sutvertas, kad galėjo dirbti tik sąmoningai. Jis negalėjo kurti apgraibomis, tamsoje, nežinodamas, ką kuria, pasitikėdamas atsitiktinumu ir laiminga žvaigžde, kuri padės jo genijui parašyti puikų ir įspūdingą kūrinį. Jam trūko kantrybės vaikytis atsitiktinės sėkmės. Jis norėjo žinoti, „kodėl“ ir „kaip“. Kiekvienas jo kūrinys buvo iš anksto apgalvotas – prieš pradėdamas apsakymą ar eilėraštį, Martinas jau būdavo jį visą sukūręs mintyse, numatęs pabaigą ir aiškiai žinodavo, kaip jis bus parašytas. Kitaip visos jo pastangos būtų pasmerktos žlugti. Antra vertus, jis pripažino atsitiktinius žodžius bei sakinius, lengvai, be pastangų ateinančius į galvą, kurie vėliau pasirodydavo esą labai gražūs ir įspūdingi, turintys ypatingos, sunkiai apibūdinamos galios. Šitais dalykais jis pagarbiai stebėdavosi, nes žinojo, kad jie yra aukščiau sąmoningos kūrybinės žmogaus veiklos. Daugybę sykių Martinas skrodė grožį, ieškodamas pagrindinių principų, bet jautė, kad pačios giliausios grožio paslapties nepasiekė, kad jos nebuvo pasiekęs nė vienas žmogus. Iš Spenserio veikalų jis puikiai žinojo, kad žmogus negali iki galo suvokti dalykų esmės, kad grožio paslaptis yra ne mažesnė už gyvybės paslaptį, gal net didesnė, kad grožio ir gyvybės gijos susipynusios, kad jis pats yra dalelė to neišaiškinamo kūrinio, sudėto iš saulės šviesos, žvaigždžių dulkių ir stebuklo.
Šitokių minčių skatinamas, Martinas parašė straipsnį „Žvaigždžių dulkės“, kuriame puolė ne kritikos pagrindus, o pagrindinius kritikus. Straipsnis buvo puikus – prasmingas, filosofiškas, trykštantis laisvu, grakščiu humoru. Ir jį, vos tik gavę, tuojau pat atmetė visi žurnalai. O Martinas, išliejęs rūpėjusias jam mintis, ramiai žengė savo keliu toliau. Jis jau įprato pirma išpuoselėti ir subrandinti kokią nors mintį, tik paskui sėsti prie rašomosios mašinėlės. Nelabai jis jaudinosi, kad jo kūrinio nespausdina. Rašymas jam buvo ilgo mintijimo proceso kulminacija, rašydamas jis suvesdavo išblaškytas minčių gijas į vieną tašką ir galutinai apibendrindavo visa, kas slėgė smegenis. Parašęs tokį straipsnį, jis sąmoningai apvalydavo savo protą ir paruošdavo vietą naujoms mintims bei problemoms. Tatai buvo panašu į dažnai pasitaikantį tiek vyrų, tiek moterų tarpe įprotį kartkartėmis, po ilgo, kankinančio tylėjimo išsipasakoti, išlieti iki paskutinio žodelio visą savo tikrą ar pramanytą nuoskaudą.
XXIV SKYRIUS
Slinko savaitės. Martinas išleido visus pinigus, o redakcijų čekiai taip ir nesirodė. Visi vertingieji jo rankraščiai grįžo atgal ir vėl buvo išsiųsti, visas niekalas irgi susilaukė panašaus likimo. Martino meniu pasidarė labai neįvairus, nes jo virtuvėlėj buvo likęs tik pusmaišis ryžių ir keli svarai džiovintų abrikosų. Penkias dienas iš eilės jis po tris kartus per dieną valgė ryžius su abrikosais. Paskui pradėjo imti produktus skolon. Krautuvininkas portugalas, kuriam Martinas anksčiau visad mokėdavo grynais, nutraukė kreditą, kai tik sąskaitoje pasirodė įspūdinga trijų dolerių aštuoniasdešimt penkių centų suma.
– Jeigu tu, – pasakė krautuvininkas, – negausi darbas, tai aš neteksiu pinigai.
Ir Martinas neturėjo ką atsakyti. Kaip jis galėjo pasiaiškinti? Biznio
principai neleidžia duoti skolon sveikam ir pajėgiam darbininkui, jei šis tingi dirbti.
– Gausi darbas, duosiu daugiau maistas, – užtikrino krautuvininkas Martiną. – Darbas nėra, maistas nėra. Toks yra biznis. – Paskui, norėdamas parodyti, kad jis tikrai vadovaujasi vien biznio sumetimais, o apie Martiną nieko blogo negalvoja, pasiūlė: – Išgeriam po stiklelis. Aš vaišinu. Aš draugas ir tu draugas.
Ir Martinas, kaip visada nesibrangindamas, išgėrė, norėdamas įrodyti savo draugiškumą, paskui nevakarieniavęs nuėjo gulti.
Daržoves Martinas pirkdavo kitoje krautuvėje, kurią laikė amerikietis. Šito krautuvininko biznio principai buvo tokie netvirti, kad jis nutraukė kreditą Martinui tik tada, kai skola išaugo iki penkių dolerių. Kepėjo kreditas baigėsi dviem doleriais, mėsininko – keturiais. Martinas susumavo visas skolas ir pamatė, kad yra įsiskolinęs viso labo keturiolika dolerių aštuoniasdešimt penkis centus. Atėjo laikas mokėti ir už rašomąją mašinėlę, bet jis sumetė, kad dar du mėnesius galės naudotis kreditu, kol skola išaugs iki aštuonių dolerių. O tada ilgiau laikyti mašinėlę bus neįmanoma.
Paskutinį kartą daržovių krautuvėje jis gavo maišelį bulvių ir visą savaitę valgė bulves, vienas bulves tris kartus per dieną. Atsitiktiniai pietūs pas Rūtą palaikydavo jo jėgas, nors didžiausia kankynė būdavo ištverti nesuvalgius per daug, kai tokia gausybė patiekalų žadinte žadindavo apetitą. Kartais, slapčia kamuojamas gėdos, jis nueidavo pas seserį per pietus ir valgydavo tiek, kiek išdrįsdavo, – daugiau negu prie Morsų stalo.
Jis rašė diena po dienos, o laiškanešys diena po dienos nešė jam atmestus rankraščius. Pinigų pašto ženklams nebebuvo, todėl rankraščiai kaupėsi į krūvą po stalu. Paskui atėjo laikas, kai jis dvi paras neturėjo kąsnio burnoje. Rūta buvo dviem savaitėm išvažiavusi į San Rafaelį, todėl pavalgyti pas ją nebuvo vilties, o pas seserį eiti gėdijosi. Negana to, tą pačią dieną laiškanešys atnešė dar penkis atmestus rankraščius. Tada Martinas išėjo į Ouklendą su apsiaustu ir grįžo be jo, užtat kišenėje žvangėjo penki doleriai. Visiems keturiems krautuvininkams Martinas sumokėjo po dolerį ir savo virtuvėje išsitroškino kepsnį su svogūnais, išsivirė kavos ir didelį puodą slyvų. Papietavęs sėdo už rašomojo stalo ir iki vidurnakčio baigė straipsnį, kurį pavadino „Lupikavimo orumas“. Perrašęs straipsnį mašinėle, Martinas sviedė jį po stalu, nes iš penkių dolerių nebuvo likę nė cento pašto ženklams.
Paskui jis užstatė savo laikrodį, o vėliau – dviratį ir, sumažinęs išlaidas maistui, nusipirko pašto ženklų, supakavo ir išsiuntė visus rankraščius. „Pelningieji“ rašiniai jį apvylė. Niekas nenorėjo jų pirkti. Palyginęs juos su kitais panašiais rašiniais laikraščiuose, savaitraščiuose ir pigiuose žurnaluose, Martinas nusprendė, kad jo kūriniai geresni, kur kas geresni už vidutiniškus. Ir vis dėlto neperkami. Paskui jis patyrė, kad dauguma laikraščių spausdina nemaža vadinamosios agentūrų medžiagos, ir sužinojo vienos tokios spaudos agentūros adresą. Kūriniai, kuriuos Martinas ten nusiuntė, grįžo atgal su standartiniu blanku, pranešančiu, kad visą reikalingą medžiagą parūpina etatiniai darbuotojai.
Jis pastebėjo, kad viename storokame jaunimo žurnale daug vietos skiriama smulkiam humorui ir anekdotams. Štai proga! Tačiau jo kūriniai grįžo ir iš ten, jis vėl juos nusiuntė, bet nė vienas taip ir nebuvo priimtas. Vėliau, kai Martinui tokie dalykai jau neberūpėjo, jis sužinojo, kad redaktoriai ir redakcijų darbuotojai, norėdami daugiau uždirbti, patys tą medžiagą paruošia. Humoristiniai savaitraščiai grąžino atgal jo „linksmas nuotrupas“ ir satyrines eiles, o lengvos populiarios eilės, parašytos stambiesiems žurnalams, irgi neturėjo paklausos. Liko dar pabandyti trumpus apsakymėlius laikraščiams. Martinas žinojo galįs parašyti geresnių apsakymėlių už tuos, kurie buvo spausdinami. Susiradęs kelių spaudos agentūrų adresus, jis užvertė jas savo kūriniais. Kai išsiuntė dvidešimt ir nė vieno nerado išspausdinto, Martinas liovėsi rašęs. Ir vis dėlto kasdien skaitė panašius apsakymėlius dienraščiuose bei savaitraščiuose, perskaitė jų šimtus ir nerado nė vieno, kuris prilygtų jo sukurtiesiems. Labai nusiminęs, jis nusprendė, kad pats, savo kūrinių užhipnotizuotas, nesugeba jų kritiškai vertinti ir tuščiai apsigaudinėja.
O bejausmė leidybinė mašina dirbo kaip visada sklandžiai. Martinas dėdavo į vokus rankraščius kartu su pašto ženklais, mesdavo juos į dėžutę, o po trijų savaičių ar mėnesio laiškanešys užlipdavo laipteliais ir grąžindavo jam tuos pačius rankraščius. Tikriausiai ten, kur jis juos siųsdavo, nebuvo gyvų žmonių, vien tik sraigteliai, krumpliaračiai, tepalinės – guvūs, automatiškai valdomi mechanizmai. Apimtas nevilties, jis net suabejojo, ar redaktoriai apskritai egzistuoja. Nė vienas iš jų neparodė jokių gyvybės ženklų, niekada nepaaiškino, kodėl atmeta rankraštį, todėl atrodė visai įtikėtina, kad redaktorius yra mitas, pramanytas bei paskleistas kurjerių, spaustuvininkų ir reporterių.
Vienintelės laimingos valandos buvo tos, kurias jis praleisdavo su Rūta, bet irgi ne visos. Martiną tolydžio graužė skaudus nerimas, kankinantis labiau negu anuomet, kai jis dar nebuvo mylimas – nors jis ir turi jos meilę, bet pačios Rūtos neturi, kaip ir anksčiau. Jis prašė palaukti dvejus metus, tačiau laikas bėgo, o jis nieko nebuvo nuveikęs. Be to, visą laiką Martinas jautė, kad Rūta nepritaria jo darbui. Tiesiai ji jam nepriekaištavo, bet davė suprasti taip aiškiai, kad geriau nė žodžiais nebūtų pasakiusi. Ji nesipiktino, ji tik nepritarė; šiurkštesnio charakterio moteris būtų pasipiktinusi, jinai buvo tik nusivylusi. Rūtai nepatiko, kad vyriškis, kurį ji ėmėsi formuoti savaip, nesidavė formuojamas. Iki tam tikro momento jis atrodė labai nuolaidus, o paskui užsispyrė, neleisdamas lipdyti savęs pagal jos tėvo ir pono Batlerio pavyzdį.
Ji nematė, kas jame buvo svarbiausia ir gražiausia, ar dar blogiau – nesuprato. Šį vyriškį, kuris buvo toks lankstus, kad sugebėjo gyventi bet kokioje žmogaus egzistavimo sferoje, Rūta laikė savavaliu ir didžiausiu užsispyrėliu, nes neprivertė jo gyventi savo sferoje, kurią vienintelę pažinojo. Ji nesugebėjo sekti Martino minčių polėkio ir, atsilikusi nuo jo, laikė jį klystančiu. Dar niekas iki tol nebuvo protu jos aplenkęs. Tėvo ir motinos, brolių ir Olnio samprotavimai jai visada būdavo suprantami, o Martino ji nesuprato ir kaltę už tai primesdavo jam. Tokia yra amžina tragedija vidutinybės, pasišovusios mokyti visą pasaulį.
– Jūs garbinate tuos, kuriuos įprasta garbinti, – kartą tarė jai Martinas, kai jie ginčijosi dėl Prapso ir Vandervoterio. – Aš sutinku, kad jie yra autoritetai, kuriais galima remtis, kad jie didžiausi Jungtinių Valstijų literatūros kritikai. Kiekvienam kaimo mokyklos mokytojui Vandervoteris yra Amerikos kritikos pažiba. Bet aš skaičiau jo rašinius ir man atrodo, kad jis sugebėjo labai tobulai atskleisti visą savo neišmanymą. Ir dėkui Dželetui Berdžesui, parodžiusiam jo banalų tuščiažodžiavimą. Prapsas irgi ne geresnis. Jo „Šilo samanos“, pavyzdžiui, puikiai parašytos. Visi kableliai teisingai sudėlioti, o tonas, ak, koks iškilmingas, koks iškilmingas tonas! Jis gauna didžiausius honorarus iš visų Amerikos kritikų. Tačiau, teatleidžia man dievas, kokia gi ta jo kritika! Nė nepalyginsi su anglų kritika. Jie gieda visiems žinomą giesmelę, todėl ji atrodo graži, padori ir visus patenkina. Jų straipsniai kaip sekmadieniniai pamokslai. Jie nėra viešosios nuomonės garsiakalbiai. Jie labai palaiko jūsų anglų kalbos profesorius, o jūsų anglų kalbos profesoriai palaiko juos. Iš tikrųjų nei vienų, nei kitų makaulėse nerasite nė vienos originalios minties. Jie žino tik tai, kas jau visų pripažinta, ir patys faktiškai tiek teverti, kad yra pripažinti. Jų proteliai menki, ir pripažintosios idėjos limpa prie jų taip lengvai kaip alaus daryklos etiketės prie alaus butelių. O jų pareiga kontroliuoti visus universitete studijuojančius jaunuolius, išguiti iš jų galvų kiekvieną originalią mintį, jeigu ji ten yra, ir paženklinti juos pripažintų minčių štampais.
– Manau, kad laikydamasi pripažintų idėjų, – atsakė Rūta, – esu arčiau tiesos negu jūs, puldamas autoritetus kaip koks laukinis svetimą dievuką.
– Ne laukiniai, o kaip tik misionieriai naikina dievukus, – nusijuokė jis. – Gaila, kad visi misionieriai išvažinėjo pas pagonis ir nėra kam sunaikinti tas senas statulas – poną Vandervoterį ir poną Prapsą.
– Ir universitetų profesorius, – pridūrė ji.
Jis energingai papurtė galvą.
– Ne, gamtos mokslų profesoriai tegu lieka. Jie dirba rimtą darbą. Bet labai vertėtų nusukti sprandus devyniems dešimtadaliams filologų, tų mažų tuščiagalvių papūgėlių.
Rūstus buvo toks požiūris į filologus, o Rūtai atrodė tikra šventvagystė. Ji nenorom lygino tuos filologus, valyvus, elegantiškai apsitaisiusius, kalbančius gerai moduliuojamu balsu mokslininkus, kultūringus ir subtilius žmones, su šiuo neaprašomu, bet jos kažkodėl pamiltu jaunuoliu, kuris dėvi blogai pasiūtus rūbus, kurio tvirti raumenys byloja apie sunkų darbą, kuris kalbėdamas karščiuojasi, užuot šaltai ir ramiai teigęs, šūkauja ir netenka savitvardos, kai reikia būti oriam ir pakančiam. Profesoriai bent jau gerai uždirba ir – ne, ji negalėjo to nepripažinti – yra džentelmenai; o Martinas nesugeba užsidirbti nė cento ir j džentelmeną visai nepanašus.
Rūta nesigilino į Martino žodžius, nesvarstė jo argumentų. Labai paviršutiniškai – tiesa, nesąmoningai – ji nusprendė, kad Martino samprotavimai klaidingi. Jie, filologai, teisingai sprendžia apie literatūrą, nes jiems gyvenime pasisekė. O Martinas neteisingai, nes jis negali parduoti savo kūrinių. Jo žodžiais tariant, aniems viskas susiklostė gerai, o jam nesiklosto. Betgi nesąmonė – negali būti teisus jis, tas pats nerangus jaunuolis, kuris taip neseniai stovėjo šiame kambaryje visas nukaitęs iš sumišimo, kad reikia susipažinti su jos namiškiais, baikščiai dairėsi į šalis, bijodamas siūbuojančiais pečiais užkliudyti ir numesti kokį trapų daiktelį, klausė, ar seniai miręs Svinbernas, ir didžiuodamasis pasigyrė, jog yra skaitęs „Excelsior“ bei „Gyvenimo psalmę“.
Taip Rūta nejučiomis pati prisipažino garbinanti tai, kas visų pripažinta. Martinas gerai suprato jos mintis, bet neskubėjo daryti išvadų. Juk jis myli ją ne dėl to, ką ji galvoja apie Prapsą, Vandervoterį ar anglų kalbos profesorius, – juo toliau, juo tvirčiau Martinas įsitikino, kad jis įžengė į tokias mąstymo bei žinojimo erdves, apie kurias ji nieko nenutuokia ir net nežino, kad tokių esama.
Ji galvojo, kad jis nesupranta muzikos, o apie operą ne tik neišmano, bet tyčia nusistatęs priešiškai.
– Kaip jums patiko? – paklausė ji vieną vakarą, kai juodu ėjo namo iš operos.
Jis buvo pakvietęs ją į teatrą už pinigus, kuriuos visą mėnesį griežčiausiai atidėliojo nuo maisto. Nesulaukusi, kol Martinas pirmas pasakys savo nuomonę, vis dar neatsipeikėjusi nuo įspūdžio, kurį jai padarė matytas ir girdėtas spektaklis, Rūta užklausė pati.
– Man patiko uvertiūra, – atsakė jis. – Uvertiūra buvo puiki.
– Taip, bet pati opera?
– Irgi puiki, tai yra, orkestras grojo puikiai, tik man būtų labiau patikę, jei tos skudurinės lėlės būtų stovėjusios ramiai arba visai dingusios nuo scenos.
Rūta buvo pritrenkta.
– Nejaugi jūs taip kalbate apie Tetralani ir Barilją? – paklausė ji.
– Apie visus, apie visą kompaniją.
– Juk jie garsūs artistai, – užprotestavo ji.
– Bet jie darkė muziką savo vaipymusi ir kraipymus!.
– Nejaugi Bariljo balsas jums nepatiko? – paklausė Rūta. – Jis juk laikomas antruoju Karuzu.
– Žinoma, patiko. O Tetralani dar labiau patiko. Jos balsas nuostabus… bent man taip atrodo.
– Bet… bet, – Rūta užsikirto, – tada aš nežinau, ką jūs turite omenyje. Žavitės jų balsais, o sakote, kad jie darko muziką.
– Taip ir yra. Daug ką atiduočiau, jei galėčiau išgirsti jų koncertą, bet atiduočiau dar daugiau, kad nereikėtų klausytis jų operoje. Matyt, esu nepataisomas realistas. Garsūs dainininkai ne visada būna geri aktoriai. Įstabu, tikrai įstabu klausytis, kaip Bariljas angelo balsu dainuoja meilės ariją, o Tetralani irgi angelo balsu jam atsiliepia tokios tobulos, spalvingos, tiesiog žėrinčios muzikos fone. Aš ne tik neneigiu, aš tvirtinu, kad taip yra. Bet vos tik pažvelgiu į juos – į Tetralani, didelę kaip bokštas, dviejų šimtų svarų damą, ir į Barilją, vos keturių pėdų neūžaugą aptukusiu veidu ir kalvio krūtine, – visas įspūdis dingsta. Ši porelė pozuoja, graibstosi už širdies ir skėsčioja rankomis tarsi pamišėliai iš beprotnamio, o aš turiu įsivaizduoti lieknos, gražios princesės ir dailaus, romantiško princo meilės sceną. Bet aš negaliu įsivaizduoti, ir tiek. Juk tai kvailystė, absurdas. Tai nerealu. Štai kodėl man nepatinka. Tai nerealu. Argi kas nors pasaulyje taip mylisi? Jeigu aš šitaip būčiau prisipažinęs jums, jūs būtumėte davusi man antausį.
– Bet jūs neteisingai suprantate, – prieštaravo Rūta. – Kiekviena meno šaka turi savo specifiką. – Ji stengėsi prisiminti universitete girdėtą paskaitą apie meno sąlygiškumą. – Tapyboje yra tik du matavimai, tačiau jūs įsivaizduojate tris, nes dailininkas savo talento dėka sukuria drobėje tokią iliuziją. Rašytojas irgi turi būti visažinantis. Jūs nė kiek nedvejodamas patikite autoriaus pasakojimu apie slaptas herojės mintis, nors puikiai žinote, kad nei autorius, nei kas nors kitas negalėjo jų išgirsti. Taip yra ir dramoje, skulptūroje, operoje, taip yra visose meno šakose. Reikia pripažinti ir priimti kai kuriuos neatitikimus.
– Taip, aš suprantu, – atsakė jis. – Kiekvienas menas turi savų konvencionalumų. (Rūta nustebo, kad Martinas pasakė tokį žodį. Tarsi jis būtų mokęsis universitete, o ne atsitiktinai prisigraibstęs žinių iš knygų, pakliuvusių po ranka bibliotekoje.) Bet ir konvencionalumai turi būti realūs. Mes įsivaizduojame, kad ant plokščio kartono nupaišyti ir abipus scenos sustatyti medžiai yra miškas. Tai gana realus sąlygotumas. Bet, antra vertus, niekada neįsivaizduosime miško, žiūrėdami į scenoje nupieštą jūrą. To neįmanoma įsivaizduoti. Tai būtų mūsų pojūčių prievartavimas. Todėl negalima pripažinti, kad tų dviejų lunatikų vaipymasis, staipymasis ir pamaiviškos konvulsijos – įtikinanti meilės scena.
– Nejaugi jūs tariatės išmanąs daugiau už visus muzikos kritikus? – nesutiko ji.
– O ne, visai ne. Aš tik pasilieku teisę turėti savo nuomonę. Pasakiau jums, ką galvoju, norėdamas paaiškinti, kodėl drambliški madam Tetralani šuoliai trukdė man klausytis orkestro. Žymieji muzikos kritikai gali būti visai teisūs. Bet aš esu aš ir nenoriu, kad mano skonis priklausytų nuo vienbalsio kitų žmonių sprendimo. Jei aš ko nemėgstu, tai nemėgstu, ir gana; aš nematau rimtos priežasties, kuri priverstų mane beždžioniškai mėgti ką nors vien dėl to, kad dauguma tą mėgsta ar tariasi mėgstanti. Aš negaliu taikyti savo skonio prie mados.
Rūta nenorėjo sutikti.
– Bet, žinote, muzikai suprasti reikia pasiruošimo, o ypač operai suprasti. Galbūt…
– Aš nepakankamai pasiruošęs? – pertraukė jis.
Ji linktelėjo galvą.
– Tikriausiai, – sutiko jis. – Ir jaučiuosi labai laimingas, kad nuo mažų dienų nebuvau ruošiamas. Jei būčiau paruoštas, tai šį vakarą būčiau liejęs sentimentalias ašaras, o klouniškas tos neįkainojamos porelės kraipymasis man būtų tik paryškinęs jų balsų ir muzikos grožį. Jūsų tiesa. Svarbiausia būti paruoštam. O dabar aš per senas. Man reikia realybės arba nieko. Iliuzija, kuri neįtikina, yra aiškiausias melas, štai kaip man atrodo didžioji opera, ypač tada, kai mėšlungio tampomas mažasis Bariljas karštligiškai griebia į glėbį milžinę Tetralani, irgi panašiai mėšlungio tampomą, ir pradeda aiškinti, kaip aistringai ją mylįs.
Bet Rūta kaip visuomet vertino Martino samprotavimus labai paviršutiniškai, lygindama su pripažintomis tiesomis, kuriomis ji pasikliovė. Kas jis toks, kad manosi esąs teisus, o visas kultūringas pasaulis klysta? Jo žodžiai ir mintys nepadarė jai įspūdžio. Ji per daug tvirtai tikėjo seniai pripažintomis tiesomis ir todėl nepritarė revoliucingoms idėjoms. Ji nuo mažens buvo pratusi prie muzikos, nuo mažens gėrėjosi operomis, kaip ir visi ją supantys žmonės. Tad kokią teisę turi Martinas Idenas, taip neseniai atėjęs iš pasaulio, kuriame girdėjo tik sinkopinius šokių ritmus ir darbininkų daineles, spręsti apie pasaulinę muziką? Toks požiūris erzino Rūtą, ir ji, eidama šalia, net jautėsi įsižeidusi. Geriausiu atveju – didžiadvasiškai nusprendė ji – šiuos samprotavimus galima laikyti kaprizu ar netikusiu pokštu. Bet kai Martinas prie durų apkabino ją ir atsisveikindamas švelniai pabučiavo, ji staiga viską užmiršo iš meilės. Paskui, gulėdama lovoje ir negalėdama užmigti, ilgai svarstė, kaip ne kartą pastaruoju metu buvo svarsčiusi, kodėl pamilo tokį keistuolį ir myli jį prieš artimųjų valią.
O kitą dieną Martinas Idenas metė šalin savo „pelningą“ darbą ir karštligiškai, vienu ypu parašė esė, kurį pavadino „Iliuzijos filosofija“. Pasipuošęs pašto ženklu, šis kūrinys išvyko į kelionę, bet jam buvo lemta puoštis dar daugeliu ženklų ir dar daug mėnesių klaidžioti.
XXV SKYRIUS
Marija Silva buvo neturtinga ir gerai žinojo, kas yra skurdas. Rūtai skurdas buvo tik žodis, reiškiantis sunkų gyvenimą. Daugiau ji nieko neišmanė. Ji žinojo, kad Martinas neturtingas, ir lygino jo gyvenimą su Abraomo Linkolno, pono Batlerio ir kitų žmonių, kurie vėliau sulaukė sėkmės. Be to, suprasdama, kad būti neturtingam nėra malonu, Rūta, kaip ir visi jos luomo žmonės, buvo įsitikinusi, kad neturtas – stiprus stimulas siekti karjeros kiekvienam, kuris turi bent kiek proto ir gabumų. Todėl sužinojusi, kad Martinui iš skurdo teko užstatyti laikrodį ir apsiaustą, ji visai nesijaudino. Jai net atrodė, kad taip geriau, kad toks gyvenimas tikriausiai anksčiau ar vėliau privers jį liautis rašius.
Rūta niekad neįžvelgė alkio žymių Martino veide, nors jis sulyso ir skruostai dar giliau įdubo. Jai net patiko tokia permaina. Dabar, suliesėjęs ir netekęs dalies tos gyvuliškos jėgos, kuri ją traukė ir drauge buvo nemaloni, Martinas rodėsi Rūtai subtilesnis. Kartais, būdama su juo, Rūta pastebėdavo jo akyse keistą spindesį, jai labai gražų, nes tada Martinas būdavo labiau panašus į poetą ar mokslininką – tokį žmogų, kokiu jis pats norėjo būti ir koks jai būtų labai patikęs. Bet Marija Silva iš įdubusių skruostų ir degančių akių išskaitydavo kitokią istoriją; ji stebėjo kasdien besikeičiantį Martino veidą ir iš to sprendė apie Martino sėkmes ir nesėkmes. Ji matė, kaip jis išėjo iš namų su apsiaustu, o grįžo be jo, nors oras buvo žvarbus ir drėgnas, paskui matė, kaip jo skruostai papilnėjo ir alkio ugnis akyse užgeso. Ji žinojo, kad panašiai dingo dviratis ir laikrodis, ir pastebėjo, kaip po to jis vėl trumpam atgavo jėgas.
Ji taip pat žinojo, kiek jis dirba, nes matė, kiek šviesos išdegina per naktis. Ir kaip dirba! Ji žinojo, kad jis dirba daugiau už ją, nors ir visai kitokį darbą. Ji labai stebėjosi patyrusi, kad juo mažiau Martinas turi ką valgyti, juo intensyviau dirba. Kartais, nujausdama, kad badas jį visiškai prispyrė, ji lyg tarp kitko duodavo jam šviežios duonos kepaliuką, negudriai pajuokaudama, – esą paragauk, pats nemokėtum taip iškepti. Arba liepdavo kuriam nors savo mažyliui nunešti Martinui didelį dubenį karštos sriubos, nors širdyje ilgai svarstydavo, ar turi teisę nutraukti tą kąsnį nuo savo vaikų, savo kūno ir kraujo. Martinas buvo jai dėkingas, nes gerai pažino vargšų gyvenimą ir suprato, kad šita labdarybė yra tikrai nuoširdi.
Vieną dieną, pamaitinusi savo šeimą tuo, kas dar buvo likę namuose, Marija už paskutinius penkiolika centų nupirko galoną pigaus vyno ir pakvietė Martiną, atėjusį į virtuvę vandens, kartu išgerti. Jis išgėrė į jos sveikatą, paskui ji išgėrė j jo. Paskui ji išgėrė už tai, kad jo reikalai gerai klotųsi, o jis už tai, kad greičiau pasirodytų Džeimsas Grantas ir sumokėtų jai už skalbimą. Džeimsas Grantas buvo laisvai samdomas dailidė, jis netvarkingai mokėdavo sąskaitas ir buvo skolingas Marijai tris dolerius.
Tiek Marija, tiek Martinas gėrė ant tuščios širdies, todėl rūgštus vynas greit mušė abiem į galvą. Šiuodu žmonės buvo visai skirtingi, bet abu vieniši kentė skurdą, ir tasai skurdas, nors apie jį nebuvo pasakyta nė žodžio, kaip tik ir suartino juos. Marija labai nustebo išgirdusi, kad Martinas yra buvęs Azorų salose, kur ji gyveno iki vienuolikos metų. Dar labiau nustebo sužinojusi, kad jis buvo Havajuose, kur ji paskui persikėlė su tėvais. Ir jau visai apstulbo, kai Martinas pasakė buvęs Mauje, toje pačioje saloje, kur ji ištekėjo. O Kahuluje, kur ji pirmą sykį sutiko savo būsimą vyrą, jis, Martinas, buvo buvęs net du kartus! Taip, ji prisimena cukraus prikrautus laivus. Ir jis ten plaukiojęs? Pamanykite, koks mažas tas pasaulis! O Vailuku! Ir ten jis buvęs? O gal jis prisimena vyriausiąjį plantacijų prižiūrėtoją? Žinoma, net keletą kartų su juo yra gėręs.
Taip jie kalbėjosi prisimindami senus laikus ir malšino alkį šviežiu, rūgščiu vynu. Ateitis nebeatrodė Martinui tokia miglota. Sėkmė jau čia pat, bereikia tik ją nutverti. Jis įsižiūrėjo į giliomis raukšlėmis išvagotą, sunkaus darbo nualintos moters veidą, prisiminė sriubą, šviežios duonos kepalėlius ir staiga pajuto jai karštą dėkingumą ir norą padėti.
– Marija, – sušuko jis, – ką jūs norėtumėt turėti?
Ji pažvelgė į jį nesuprasdama.
– Ką jūs norėtumėte gauti dabar, šiuo momentu, jeigu būtų įmanoma?
– Batai dėl visi vaikai, septyni porai batai.
– Gausite juos, – pareiškė jis, o ji liūdnai palingavo galvą. – Bet aš kalbu apie didelį norą, didelį dalyką, kurio jūs norėtumėte.
Jos akys smagiai žybtelėjo. Jis nori pajuokauti su ja, Marija, su kuria dabar jau mažai kas tejuokauja.
– Rimtai pagalvokite, – įspėjo jis, kai ji jau buvo besižiojanti sakyti.
– Gerai, – tarė ji, – jau pagalvota. Aš noriu šitas namas, kad būtų mano namas be mokestis, be septyni doleriai per mėnesis.
– Namas bus jūsų, – užtikrino jis, – ir labai greitai. O dabar pasakykite didžiausią savo norą. Įsivaizduokite, kad aš esu dievas ir galiu duoti viską, ko tik panorėsite. Sakykite, ko norėtumėt, aš klausiu.
Valandėlę Marija rimtai galvojo.
– Ar jūs neišsigąs? – perspėjo ji.
– Ne, ne, – nusijuokė jis. – Neišsigąsiu. Sakykit.
– Didžiai didelis noras, – vėl įspėjo ji.
– Gerai, gerai. Žiebkite.
– Mano noras… – sakydama svarbiausią dalyką, kurį norėjo gauti iš gyvenimo, ji tarsi vaikas giliai atsikvėpė, – aš noriu turėti pieno ferma, gera pieno ferma. Daug karvė, daug žemė, daug žolė. Norėčiau turėti ferma prie San Leanas, miestas, kur gyvena mano sesuo. Pienas aš parduočiau dėl Ouklendas. Daug turėčiau pinigai. Džo ir Nikas nebėgiotų paskui karvė. Jie eitų į mokyklą. Būtų geras inžinierius, statytų geležinkelis. Taip, aš noriu pieno ferma.
Ji nutilo ir žiūrėjo į Martiną spindinčiomis akimis.
– Jūs turėsite fermą, – nedvejodamas tarė jis.
Ji linktelėjo galvą, mandagiai priglaudė stiklą prie lūpų ir išgėrė, atsidėkodama už dovanas, kurių žinojo niekad negausianti. Jis turi gerą širdį, ir ji nuoširdžiai įvertino jo pažadus, tarsi jau būtų apdovanota.
– Ne, Marija, – kalbėjo jis, – Nikui ir Džo nereikės pardavinėti pieno. Visi vaikai galės mokytis ir kiaurus metus avėti batais. Jūsų pieno ferma bus pirmos rūšies, puikiausiai įrengta. Bus gyvenamasis namas, arklidės ir, žinoma, tvartai. Turėsite vištų, kiaulių, daržovių, vaismedžių ir visa kita; turėsite tiek karvių, kad galėsite laikyti net kelis darbininkus. Tada jums nereikės nieko dirbti, tik prižiūrėti vaikus. O jei rasite gerą vyriškį, galėsite ištekėti. Tada jis tvarkys fermą, o jūs lengviau atsikvėpsite.
Pažėręs tokias gausias dovanas iš busimojo turto, Martinas nunešė užstatyti vienintelį savo išeiginį kostiumą. Šis žygis buvo labai sunkus, nes uždarė kelią pas Rūtą. Kito tinkamo kostiumo jis neturėjo, tik tokius drabužius, su kuriais galėjo nueiti pas mėsininką, pas kepėją, dar pas seserį, bet niekad nebūtų išdrįsęs ir pagalvoti apie apsilankymą Morsų namuose.
Jis rašė toliau, nusiminęs ir beveik netekęs vilties. Vis dažniau ateidavo mintis, kad antrasis mūšis pralaimėtas ir reikės ieškotis darbo. Jei jis šitaip padarys, bus patenkinti visi – krautuvininkai, sesuo, Rūta, net Marija, kuriai jis jau antras mėnuo nemokėjo nuomos. Du mėnesius buvo nemokėta už rašomąją mašinėlę, ir agentūra reikalavo sumoketi arba mašinėlę grąžinti. Visai nusivylęs, nutaręs pasiduoti ir susitaikyti su likimu iki to laiko, kol vėl galės imtis savo darbo, Martinas ryžosi laikyti geležinkelio paštininko egzaminus. Jis labai nustebo, išlaikęs juos geriausiai iš visų. Tarnyba buvo jam pažadėta, tik niekas nežinojo, kada bus laisva vieta.
Kaip tik tuo, pačiu sunkiausiu metu sklandžiai veikusi redakcinė mašina sugedo. Gal nusmuko koks sraigtelis, gal tepalinė išdžiūvo, nes vieną rytą laiškanešys atnešė mažą, ploną voką. Martinas žvilgtelėjo j viršutinį voko kampą kairėje ir perskaitė mėnesinio žurnalo „Transkontinentalinis“ pavadinimą bei adresą. Jo širdis suspurdėjo, paskui apėmė bejėgiškas silpnumas, keistai ėmė virpėti keliai. Nusvirduliavęs į savo kambarį, jis atsisėdo ant lovos, laikydamas rankoje vis dar neatplėštą voką, ir tą akimirką suprato, kaip kartais žmonės, gavę ypač džiugią žinią, krenta negyvi.
Voke, be abejo, džiugi žinia. Tokiame ploname voke rankraštis negali tilpti, taigi jis priimtas. Martinas prisiminė, ką buvo nusiuntęs „Transkontinentaliniui“ – vieną iš savo siaubo apsakymų, pavadintą „Varpų skambesys“, lygiai penkių tūkstančių žodžių. O kadangi pirmarūšiai žurnalai išmoka honorarą dar neišspausdinę rankraščio, tai voke tikriausiai yra čekis. Du centai už žodį – dvidešimt dolerių už tūkstantį; tad jis turėtų gauti šimto dolerių čekį. Šimtas dolerių! Plėšdamas voką, jis mintimis perbėgo visas savo skolas: krautuvininkui portugalui – trys doleriai aštuoniasdešimt penki centai, mėsininkui – keturi doleriai, kepėjui – du doleriai, daržovių krautuvei – penki doleriai; viso – keturiolika dolerių aštuoniasdešimt penki centai. Už kambarį reikėjo mokėti du dolerius penkiasdešimt centų ir už mėnesį į priekį – dar du dolerius penkiasdešimt centų, nuomos už rašomąją mašinėlę susirinko aštuoni doleriai, dar už mėnesį į priekį – keturi doleriai, viso trisdešimt vienas doleris aštuoniasdešimt penki centai. Paskui dar reikėjo išpirkti užstatytus daiktus ir sumokėti procentus: už laikrodį – penkis dolerius penkiasdešimt centų, už apsiaustą – penkis dolerius penkiasdešimt centų, už dviratį – septynis dolerius septyniasdešimt penkis centus, už kostiumą – penkis dolerius penkiasdešimt centų (šešiasdešimt procentų, bet argi ne vis tiek?). Bendra suma – penkiasdešimt šeši doleriai dešimt centų. Tarsi išrašyta žėrinčiais ženklais, švietė jam prieš akis ši suma, o taip pat ir liekana – keturiasdešimt trys doleriai devyniasdešimt centų. Sumokėjęs visas skolas, atsiėmęs visus užstatytus daiktus, jis dar žvangins kišenėje keturiasdešimt tris dolerius ir devyniasdešimt centų. Negana to, visam mėnesiui į priekį bus apmokėta nuoma už rašomąją mašinėlę ir kambarį.
Tuo momentu jis ištraukė iš voko mašinėle prirašytą popieriaus lapą ir išskleidė. Čekio nebuvo. Jis pažvelgė į voką, iškėlė jį prieš šviesą, bet negalėjo patikėti savo akimis, todėl baisiai skubėdamas visai jį perplėšė. Čekio nebuvo. Jis ėmė skaityti laišką, greit bėgdamas akimis per eilutes, nesigilindamas į redaktoriaus pagyrimus, ieškodamas svarbiausio – paaiškinimo, kodėl nėra čekio. Tokio paaiškinimo nebuvo, bet jis perskaitė žodžius, kurie staiga atėmė jam jėgas. Laiškas išslydo iš rankų. Džiaugsmo kibirkštėlės akyse užgeso, Martinas griuvo į lovą ir iki smakro užsitraukė antklodę.
Penki doleriai už „Varpų skambesį“, penki doleriai už penkis tūkstančius žodžių! Vietoj dviejų centų už žodį – vienas centas už dešimt žodžių! O redaktorius dar giria apsakymą. Ir čekį jis gaus tik tada, kai apsakymas bus išspausdintas. Taigi visos kalbos, kad minimalus honoraras – du centai už žodį ir kad čekis siunčiamas už dar neišspausdintą rankraštį – muilo burbulas. Tas melas jį ir suklaidino. Jei būtų žinojęs, niekada nebūtų pradėjęs rašyti. Būtų ėjęs dirbti, dirbti dėl Rūtos. Jis prisiminė dieną, kai pirmą sykį sėdo rašyti, ir pasibaisėjo, kad šitiek laiko iššvaistyta veltui, – kad galų gale gautum vieną centą už dešimt žodžių. Tikriausiai ir tai, ką buvo skaitęs apie kitokį žinomų rašytojų atlyginimą, irgi melas. Visos nuogirdos apie rašytojus yra prasimanymas, nes štai aiškiausias įrodymas.
„Transkontinentalinio“ numeris kainuoja dvidešimt penkis centus, orus ir meniškas jo viršelis liudija, kad tai pirmarūšis leidinys. Šitas solidus, garbingas žurnalas pradėtas leisti dar tada, kai Martino pasauly nebuvo. Kiekviename viršelyje spausdinami vieno garsaus visame pasaulyje rašytojo žodžiai, skelbiantys didžiulius „Transkontinentalinio“ uždavinius; mat minėto rašytojo literatūrinė žvaigždė pirmą sykį sužibėjo kaip tik šio žurnalo puslapiuose. Ir šis garbingas, didingas, paties dangaus palaimintas „Transkontinentalinis“ moka po penkis dolerius už penkis tūkstančius žodžių! Tada Martinas prisiminė, kad tas garsusis rašytojas neseniai mirė baisiausiai nuskurdęs svetimame krašte. Nėra ko stebėtis, jei autoriams taip elgetiškai mokama.
Taigi laikraščiai melavo apie rašytojus ir jų honorarus, o jis, užkibęs ant šitos meškerės, veltui sugaišo dvejus metus. Dabar reikia išspjauti kabliuką. Daugiau jis nerašys nė vienos eilutės. Jis gyvens taip, kaip nori Rūta, kaip nori visi – eis tarnauti. Pagalvojęs apie darbą, prisiminė Džo. Džo dabar nieko neveikdamas bastosi po pasaulį. Martinas pavydžiai atsiduso. Išdirbęs tiek laiko po devyniolika valandų per dieną, jis jau ėmė bodėtis darbu. Betgi Džo nieko nemylėjo, neturėjo jokių įsipareigojimų, todėl galėjo ramiai sau klajoti dykūnų takais. Jis, Martinas, turi dėl ko dirbti, jis būtinai eis dirbti. Rytoj nuo pat ryto eis ieškoti darbo. Ir praneš Rūtai, kad pakeitė savo gyvenimo būdą, kad sutinka dirbti jos tėvo kontoroje.
Penki doleriai už penkis tūkstančius žodžių, dešimt žodžių už centą, štai kokia rinkos kaina menui! Jis nieko daugiau negalvojo, kaip tik apie savo nusivylimą, visą tąjį melą ir gėdą, o po užmerktais vokais ugnimi tviskėjo skaičiai 3.85 – trys doleriai aštuoniasdešimt penki centai, kuriuos jis buvo skolingas krautuvininkui. Martinas pasipurtė ir pajuto, kad skauda kaulai. Strėnas ypač smarkiai gėlė. Gėlė galvą, gėlė viršugalvį, gėlė smilkinius, gėlė smegenis ir kaktą taip nepakenčiamai, kad visa galva atrodė sutinusi. O žemiau kaktos, po vokais švietė negailestingieji 3.85. Jis atsimerkė, kad nematytų tų skaičių, bet balta šviesa kambaryje tarsi nutvilkė akis ir privertė užsimerkti, ir jis vėl išvydo 3.85.
„Penki doleriai už penkis tūkstančius žodžių, dešimt žodžių už centą“, – ši mintis gręžte gręžė smegenis, ir jis negalėjo atsikratyti jos, kaip negalėjo nematyti skaičių – 3.85. Paskui tie skaičiai ėmė nykti, o už jų ryškėjo kažkokie kiti, ir Martinas smalsiai laukė, kol pamatė – 2.00. „Ak, – prisiminė jis, – čia skola kepėjui!“ Kitas skaičius buvo 2.50. Jis nustebo ir ilgai suko galvą, norėdamas žūt būt prisiminti, kam skolingas tuos pinigus. Jis kažkam skolingas pustrečio dolerio, nėra jokios abejonės, bet kam gi? Kažkokia nepermaldaujama būtinybė primygtinai reikalavo atsakyti į šį klausimą, ir jis ilgai klaidžiojo begaliniais savo minčių koridoriais, atidarinėdamas visus kampelius ir užkaborius, prikrautus įvairiausių prisiminimų nuotrupų bei žinių, bet veltui ieškojo atsakymo. Paskui, lyg kelis šimtmečius pralaukęs, jis visai lengvai, be jokių pastangų, prisiminė, kad tiek skolingas Marijai. Su didžiausiu palengvėjimu Martinas tarėsi atsikratęs kankinančio reginio. Uždavinys išspręstas,, dabar galima pailsėti. Bet ne, 2.50 išblėso, o jų vietoje įsižiebė 8.00. Kas čia dabar? Vėl reikia raustis po tamsius minčių užkampius, kol surasi, kam skolingas šitą sumą.
Kiek laiko praėjo beieškant, jis nežinojo, bet jam atrodė, kad neapsakomai daug. Jis atsipeikėjo tik tada, kai išgirdo Mariją beldžiant į duris ir klausiant, ar tik jis nesusirgęs. Dusliu balsu, kurio pats nepažino, Martinas atsakė snaudžiąs, ir tiek. Jis nustebo pamatęs, kad lauke naktis, o laišką buvo gavęs antrą valandą dienos. Tada jis suprato sergąs.
Vėl 8.00 ėmė rusenti jo akyse, ir jis vėl susikaupė. Bet dabar bus gudresnis. Nėra reikalo klajoti po savo prisiminimus. Koks jis buvo kvailys. Martinas paspaudė rankeną, ir mintys pradėjo suktis aplink jį tarsi milžiniškas fortūnos ratas, prisiminimų karuselė, amžinas išminties skliautas. Vis greičiau ir greičiau skriejo ratas, kol pagavo jį sūkurin ir nusinešė, sukdamas verpetu, per juodą chaosą.
Štai Martinas skalbykloje – brūžkuoja krakmolytus rankogalius. Brūžkuodamas mato ant rankogalių skaičius. Turbūt, galvoja jis, čia naujas būdas baltiniams žymėti, o paskui, arčiau pasižiūrėjęs, pastebi, kad ant vieno rankogalio užrašyta – 3.85. Tada jam paaiškėja, kad čia krautuvininko sąskaita, kad aplink dundančias brūžkas sklaistosi jo sąskaitos. Ir jam dingteli nuovoki mintis – mesti visas sąskaitas žemėn, tada nereikės jų apmokėti. Kaip tarė, taip ir padarė: įniršęs glamžo sąskaitas ir meta jas ant baisiai purvinų grindų. Sąskaitų krūva vis didėja, ir visos pasidaugina tūkstančius kartų, tik pustrečio dolerio sąskaita, jo skola Marijai, lieka viena. Tai reiškia, kad Marija nereikalaus kuo greičiausiai ją apmokėti, todėl Martinas didžiadvasiškai nutaria, kad tą vienintelę sąskaitą jis ir apmokės, ir ima ieškoti jos krūvoje ant grindų. Jis ieško jos kaip pašėlęs, ieško ilgus amžius, ieško, ieško, kol ateina viešbučio savininkas, storasis olandas. Olando veidas dega pykčiu, jis šaukia griausmingu balsu, aidinčiu per visą dangaus skliautą: „Aš išskaičiuosiu už šiuos rankogalius tau iš algos!“ Rankogalių krūva virsta kalnu, ir Martinas žino, kad jis pasmerktas plūktis tūkstančius metų, kol atsilygins už juos. Ką gi, jam belieka užmušti savininką ir padegti skalbyklą. Tačiau kūningasis olandas sužlugdo tuos planus, griebdamas Martiną už pakarpos ir imdamas jį šokdinti. Olandas šokdina Martiną ant lyginimo stalų, ant krosnies, ant brūžkų, paskui skalbimo kambaryje ant skalbimo ir gręžimo mašinų, šokdina tol, kol Martinui ima kalenti dantys ir gelti galva. Ir jis negali atsistebėti olando stiprumu.
Paskui jis vėl stovi prie brūžkų ir priiminėja rankogalius, kuriuos kažkokio žurnalo redaktorius deda iš kitos pusės. Kiekvienas rankogalis – čekis, ir Martinas su didžiausia viltimi nerimastingai apžiūrinėja juos, tačiau visi čekiai tušti. Šitaip jis priiminėja tuščius čekius gal kokį milijoną metų, nepraleisdamas nė vieno, nes bijo, kad gali nepastebėti užpildyto. Pagaliau suranda. Drebančiomis rankomis pakelia prie šviesos. Tai čekis penkiems doleriams. „Cha! Cha!“ – juokiasi redaktorius anapus brūžkų. „Jeigu taip, tai aš jus užmušiu“, – sako Martinas. Jis eina į skalbimo kambarį pasiimti kirvio ir randa ten Džo, krakmolijantį rankraščius. Jis bando sustabdyti Džo, paskui sviedžia į jį kirvį. Bet tasai ginklas taip ir lieka pakibęs ore, o Martinas vėl atsiduria lyginimo kambaryje, kur siaučia pūga. Ne, ne sniegas krinta, bet didelės vertės čekiai, ir mažiausias – tūkstančio dolerių. Martinas ima rinkti juos ir rūšiuoti, dėliodamas po šimtą ir tvirtai suriš- damas kiekvieną pakelį virvute.
Pakėlęs galvą, jis pamato, kad Džo stovi priešais jį ir žongliruoja lygintuvais, krakmolytais marškiniais bei rankraščiais. Kartais jis nugriebia čekių pakelį ir ima sukti savo žonglieriškame rate, kuris, išsiveržęs pro stogą, nyksta iš akių. Martinas užsimoja kirviu, bet Džo griebia kirvį ir ima sukti rate. Paskui čiumpa Martiną ir taip pat sviedžia į viršų. Martinas išlekia pro stogą, stvarstydamas rankraščius, o krisdamas atgal jau turi jų pilną glėbį. Bet, vos palietęs žemę, vėl kyla aukštyn antrą kartą, trečią kartą – jis apsisuka begalinę daugybę ratų, o tolumoje girdi vaikišką diskantą, dainuojantį: „Dar pašok su manim, dar pašoki, Vili“.
Čekių, krakmolytų marškinių ir rankraščių Paukščių Tako vidury jis randa kirvį ir pasiruošia, kai nusileis, užmušti Džo. Bet Martinas nebenusileidžia. Užtat antrą valandą nakties, pro ploną pertvarą išgirdusi jo vaitojimus, į kambarį ateina Marija, deda prie jo kūno karštus lygintuvus ir drėgnus skudurėlius prie skaudančių akių.
Šaltinis: Henris, O. ir Londonas, Dž. (1986). Apsakymai. Martinas Idenas. Vaga, pp. 365-395.
