Redakcijos komentaras: Vincas Kapsukas (1880-1935) – vienas žymiausių XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo ir revoliucinės socialdemokratijos veikėjų; buvęs „varpininkas“, vėliau – socialdemokratas, bolševikas, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) kūrėjas, 1918-1919 metų Lietuvos Tarybų respublikos vadovas. Knyga „Caro kalėjimuos“ – tai revoliucionieriaus užrašai ir atsiminimai iš 1906-1913 metais trūkusio kalėjimo, katorgos ir ištremties. Jos puslapiai mums atveria ir tą epochą, ir joje gyvenusio, kančių kelius praėjusio, bet visgi nepalūžusio, kovotojo vidinį pasaulį.
* * *
SUVALKŲ KALĖJIME
(1908-1909 m.)
Suvalkų kalėjime man teko sėdėti didžiausios reakcijos metais (1908-1909). Tai buvo sunkiausi metai. Ir sėdėjimo sąlygos buvo be galo sunkios. Kokiomis sąlygomis man teko sėdėti, tai aš nupiešiau „Didžiajame nusikaltėlyje“. Kalėjimo viršininko Pižalskio paveikslą, norint toli nepilną, daviau 1909 metų pradžioje vaizdeliuose bendru vardu „Ponas viršininkas“. Jie be mano žinios buvo išspausdinti 1910 m. likvidatorių „Visuomenės“ Nr. 1 ir 2.
Tą sifilitiką, sadistą viršininką (Pižalskį) paskui mums pasisekė pasodinti j kalėjimą: pirmiausia mes paskelbėm apie jo darbus užsienio spaudoje; paskui per mano teismą už pabėgimą 1906 metais iš kalėjimo pasisekė aikštėn ištraukti politinių kalinių kankinimus, kuriems jis vadovavo; jo darbai būro iškelti ir dūmoje. Iškilo toks didelis skandalas, kad reikėjo jį teisman. atiduoti, ir jis buvo nuteistas pusantrų metų „areštantų rotų“ 1 . Pabėgo į užsienį – Galicijon. Bet ten pasigėręs ėmė skandalyti, susidūrė su vienu suvalkiečiu, Zablockiu, pabėgusiu nuo mano bylos, kuris pasirūpino, kad tas šunsnukis, kaip pabėgęs kriminalistas, būtų išduotas Rusijai. Pakliuvęs į Suvalkų kalėjimą, jis ėmė kvailioti. Kuo pasibaigė tas jo kvailiojimas, man trūksta žinių.
Tas Pižalskis ir Suvalkų policmeisteris Tomaševičius ypatingai ir prisidėjo prie didelės bylos sudarymo sąryšy su mano išlaisvinimu 1906 metais iš Suvalkų ligoninės. Išlaisvinimas labai gerai pavyto. Nieks tuomet nebuvo sąryšy su juo areštuotas ir nebuvo jokių duomenų, kieno tai darbas. Dabar, po dvejų metų, šitie šunsnukiai nutarė sudaryti didelę bylą. Bet kaip ją sudaryti, kad jokių duomenų apie išlaisvinimą nėra? Kada mane atpažino ligoninės užvaizdas ir kalėjimo sargai, aš pasisakiau, kad iš tikrųjų sėdėjau 1906 metų pradžioje Suvalkų kalėjime Jaks-Tyrio pa-varde ir pabėgau iš ligoninės. Paaiškinau, kad tuomet sirgau ir nieko nežinau, kas organizavo išlaisvinimą ir kaip jį organizavo. Pasakiau, kad mane, kaip ligonį, ant rankų išnešė ir pasodino į vežimą, kuris laukė netoli ligoninės. (Iš tikrųjų aš puikiausiai pats išėjau iš ligoninės ir pėsčias perėjau per visą miestą.) Nesitikėdamas iš manęs ką nors išgauti, policmeisteris „liudininku“ pastatė vieną savo šnipą, Ručinską, kuris, jo papirktas, pasisakė pats dalyvavęs politkalinių išlaisvinime ir nurodė, kas kartu su juo dalyvavęs. Išvardijo apie 40 žmonių, daugiausia Suvalkų darbininkų ir studentą Jaščoltą, kuris buvęs viso ginkluoto užpuolimo organizatorius. Iš tikrųjų išlaisvinime dalyvavo iš viso 14 žmonių. Jo organizatorius buvo dabartinis renegatas, o tuomet revoliucionierius ir artimas mano draugas Vladas Požėla. Bet Ručinsko parodymus patvirtino policmeisterio primuštas ir pribaugintas silpnavalis Suvalkų darbininkas Jarmolovičius: jis taip pat pasisakė dalyvavęs išlaisvinime ir nurodė tuos pačius jo talkininkus, kaip ir šnipas Ručinskas. Jis viską patvirtino, ko tik policmeisteris ir kalėjimo viršininkas iš jo reikalavo.
Prasidėjo išvardytųjų areštavimai, bauginimai ir kankinimai. Tuos savo parodymus Ručinskas ir Jarmolovičius davė ir tardytojui, ir visi jų nurodytieji buvo apkaltinti ginkluotu išlaisvinimu iš ligoninės. Tik dalis jų pabėgo į užsienį. Kiti, kad ir būtų galėję pasislėpti, to nepadarė. Jie buvo tikri, kad, jei ir areštuotų juos, vis tiek greitai paleisią: jokių jų kaltės įrodymų negali būti, nes jie nedalyvavo išlaisvinime. Tokiu būdu areštuota 20 su viršum žmonių ir visiems sudaryta didelė byla už ginkluotą manęs išlaisvinimą iš ligoninės. Dalyvavusių išlaisvinime tarp jų buvo vos 1-2. Daugelis kaltinamųjų manęs visiškai nepažino ir dargi nieko nebuvo apie mane girdėję, bet tuo mažiausia rūpinosi caro budeliai. Prie bylos buvo pritrauktas ir studentas Jaščoltas, kairiosios Lenkų socialistų partijos[1] narys, kuris per ligoninės užpuolimą visiškai nebuvo Suvalkuose: jis buvo užsieny, Lvove, ir tik iš laikraščių patyrė apie ginkluotą ligoninės užpuolimą ir politkalinių išlaisvinimą. Tam įrodyti jis suteikė aiškiausių duomenų, tarp kita ko paso antspaudus pereinant sieną, bet ir tai nieko negelbėjo, nes policmeisteris ir kalėjimo viršininkas buvo padarę jį vyriausiuoju užpuolimo vadu. Paleidus jį, būtų reikėję paleisti ir daugelį kitų, gangreit visus.
Prie bylos buvo pritrauktas ir vienas rusas darbininkas, Sipiaginas. Jis buvo labai mažai klasiniu atžvilgiu susipratęs ir mėgo išgerti. Užtat policmeisteris ir kalėjimo viršininkas manė, kad degtine, prikalbinėjimais, bauginimais, karceriu ir mušimais ir jį pasiseksią priverst liudyti viską, ką tik jie nori. Bet Sipiaginas pasirodė doras darbininkas. Kada policmeisteris duodavo jam gerti, jis gerdavo; bet kada reikalaudavo, kad jis pasisakytų dalyvavęs išlaisvinime iš kalėjimo ir paliudytų, kad tokie ir tokie kartu su juo dalyvavę, jis griežtai atsisakydavo tai daryti.
– A, tai tu, bjaurybe, degtinę geri, o kai reikia pasakyti, kas dalyvavo, nesakai!.. Na tai pats grandines valkiosi, supūsi kalėjime! – pasakė jam policmeisteris, kada ir mušimas nieko negelbėjo, ir tikrai įtaisė šunsnukiai jam grandines.
Šiuos bjaurius budelių darbus vėliau mums pasisekė aprašyti užsienio spaudoje. Kaliniai patys aprašė, ką su jais darė policmeisteris ir kalėjimo viršininkas. Viską teisingai aprašė ir Ručinskas su Jarmolovičium. Ir teisme visa tai pasakė. Dargi vienas senas kalėjimo sargas paliudijo apie areštuotųjų mušimus, karcerin grūdimą, degtine girdymą… Visa tai buvo taip skandališka, kad net Suvalkų apygardos karo teismas, kuriam buvo perduota byla, išteisino visą eilę kaltinamųjų ir tik 7 nuteisė katorgon: mane, Jaščoltą, Ručinską ir Jarmolovičių – visi gavo po 8 metus; trys, kaip nepilnamečiai tuomet, kada „nusikaltimas” buvo padarytas, gavo po 5 metus ir 4 mėn. – Sipiaginas ir du broliai kurpiai Tomaševskiai; be to, vienas gavo 6 mėnesius kalėjimo už tai, kad žinojęs apie rengiamą politkalinių išlaisvinimą, bet policijai nepranešęs; trys, kaip nepilnamečiai, už tą patį gavo po 3 mėnesius.
Prokuroras buvo nepatenkintas tokiu sprendimu ir užprotestavo prieš jį aukštesnėj instancijoj. Byla buvo perduota naujai išnagrinėti Varšuvos teismo rūmams. Varšuvos teismas, nežiūrint to, kad mus gynė labai geri advokatai*, vis tik panaikino „per minkštą“ Suvalkų teismo sprendimą ir davė visiems išteisintiesiems ir kitiems po 10 metų katorgos, nepilnamečiams – po 6 metus ir 8 mėnesius, tik man paliko 8 metus.
* Mane gynė pirmą kartą Suvalkuose garsusis tais laikais Petrapilio advokatas socialdemokratas Sokolovas, paskui jo padėjėjas Kerenskis ir Volkenšteinas; Jaščoltą gynė Varšuvos advokatas Makovskis, vėliau Pilsudskio ministras; policmeisterio, Pižalskio ir kitų šunybes aikštėn kėlė advokatas A. Bulota, tuomet dūmos narys; Varšuvoje dar gynė garsusis advokatas Patekas, vėliau Lenkijos pasiuntinys Tarybų Sąjungoje.
Manęs nenustebino toks sprendimas. Aš jį tvirtai priėmiau. Bet nabagas Jaščoltas jokiu būdu negalėjo su juo susitaikyti. Jis visą laiką buvo tikras, kad jį turi išteisinti dargi caro teismas. Prie to dar prisidėjo asmeninė tragedija: jis buvo karštai pamylėjęs vieną „panelę“, kuri tarytum atsakė tokia pat karšta meile. Jis baisiai kankinosi dėl jos. Kada Varšuvos teismo rūmai jam davė 10 metų, jis tiesiog norėjo nusižudyti. Galvą į sieną daužė. Aš ir kiti draugai nutarėm neduoti jam to padaryti. Mes dargi naktį jį saugojom – Varšuvoje aš sėdėjau su juo iš pradžių bendroje kameroje. Paskui toji jo mylimoji ir „be galo mylinti” panelė kitą susirado ir pametė Jaščoltą. Tai suteikė jam dar didesnį skausmą. Vis tik pasisekė mums sulaikyti jį nuo žudymosi. Tiesa, jis mus už tai dažnai dargi žandarais koliodavo. Mes to nepaisėme. Kalėjimo vyresnybė ir advokatai, matydami tokį jo stovį, siūlė jam paduoti maldavimą caro vardu. Tikino, kad tikrai jo maldavimas būsiąs išklausytas. Jis su paniekinimu tai atmetė. Pagaliau ir jis aprimo, užsidarė savyje… Išsėdėjo apie 7 metus. Jau būtų greitai išėjęs iš kalėjimo, bet neišlaikė ir 1915 metais mirė Jaroslav[li]o katorgos kalėjime. Nesulaukė jis užtekėsiant mums laisvės saulutės. Bent šiais atminimais aš noriu pagerbti to prakilnaus, kūdikiškai gryno kankinio vardą.
Iš kitų mano bendraprocesininkų vienas Tomaševskių mirė Pskovo katorgos kalėjime. Šnipą Ručinską kelis kartus mėgino užmušti Varšuvos politkaliniai, bet gajus bjaurybė pasirodė. Paskui pats pasikorė Vologdos katorgos kalėjime. Jarmolovičius mirė Sliselburgo katorgos kalėjime. Koks Sipiagino likimas, man trūksta žinių. Žinau tik, kad, Varšuvoje sėdėdamas, jis labai karštai buvo užsiėmęs mokslu, ir galėjo išeiti iš jo geras darbininkas. Apie kitus bendraprocesininkus man visiškai trūksta žinių, nes 1911 metais buvome išsklaidyti po įvairius Rusijos katorgos kalėjimus ir jokių ryšių negalėjom palaikyti.
* * *
Suvalkų kalėjime sėdėdamas, aš beveik nieku negalėjau užsiimti. Daugiau laiko sutrumpinimui pradėjau rašyti Kudirkos biografiją. Rašiau ją apie metus laiko ir po 1-2 lapelius siuntinėjau „laisvėn“. Rašiau ją, plačiai nušviesdamas marksistiniu žvilgsniu visą lietuvių atgimimo istoriją, ypatingai nuodugniai apibūdindamas tą gadynę, kurioje dirbo V. Kudirka, apsistodamas ties Lietuvos ekonomika ir klasių santykiais. Deja, didelė to rašinio dalis karo metu žuvo. Liko tik atskiros jo dalys.
Užrašų tęsti Suvalkų kalėjime negalėjau. Iš tų laikų liko tik laiškai. Tarp jų yra ir gana įdomių laiškų, bet daugiausia asmeninio pobūdžio, užtat aš čia jų neskelbiu. Dažnai juose rašoma apie sunkią kalėjimo padėtį ir dar sunkesnę padėtį „laisvėj“, tačiau juose vilties nenustojamą. Kad lengviau būtų pakelti tą ne dienos naštą, rūpinausi sujungti savo skausmus su milijonų darbininkų vargais ir skausmais, ir tuomet man rodydavosi mano skausmai tik menku lašu palyginti su tų vargų ir skausmų jūromis. Į savo sėdėjimą kalėjime žiūrėjau kaip į priešų nelaisvę, kurią reikia pakelti, kad išėjęs vėl galėčiau stoti prie nutrauktojo darbo. Dėl to reikia neatsilikti nuo gyvenimo, reikia gauti daugiau žinių iš „laisvės“, o jų visuomet taip maža buvo. Laiškai pilni nusiskundimų dėl žinių stokos.
„Kiekviena žinia iš jūsų padangės, – rašiau 1909 metais, – tai man gaivinąs vėjelis, norint įkartais tokios liūdnos tos žinios būna. Bet aš geriau noriu turėti kad ir liūdnas, juodas žinias, negu būti neregiu. Jas turėdamas, aš tarytum kartu gyvenu, savaip reaguoju į viską, o tai neduoda supelyti.“
Kitame laiške rašiau:
„Aš rūpinausi neatsilikti nuo gyvenimo, sekti kiekvieną jo apsireiškimą. Tuo tikslu ir prašiau nuolat informuoti mane apie viską kuo smulkiausiai, o ypatingai apie tai, kokios knygos išeina (ne tik lietuvių, bet ir svarbiausios rusų kalba), koks įvairių sluoksnių ūpas, kur jų energija suvartojama ir t. t.“
Už kiekvieną žinutę iš „laisvės”, kaip ir visi politiniai kaliniai, ir seniau, ir dabar aš buvau labai dėkingas, užtat ir dabar aš labai gerai suprantu informacijos politiniams kaliniams reikalingumą, tik ne visuomet galima dėl daugybės darbų tą informavimą kaip reikiant sutvarkyti.
Kuo mažiausiai žinių gaudavau apie darbininkų judėjimą ir partijos darbą, kuris tuomet gyveno didelę krizę. Nelegalų laikraštį. gavau tik porą kartų. Pirmiausia tai buvo bolševikų „Proletaras“, rodos, Nr. 47-48. Atvežė jį man Kerenskis. Jis buvo eseras ir laikė tuomet save labai kairiu. Jis man papasakojo labai „interesingų“ dalykų. Labiausiai įsiskverbė mano atmintin jo pasakojimas apie tai, kad Leninas padešinėjęs, atsisakęs nuo senųjų bolševikų pozicijų. Išaiškinau tai sau kaip ypatingą jauno esero „kairumą“. Ieškojau atsakymo į įvairius klausimus gautajame „Proletare“, bet žymi to numerio dalis buvo skirta kovai su „otzovistais“, reikalavusiais atšaukti iš dūmos socialdemokratų atstovus, „bogostroiteliais“ („dievo tvėrėjais“) ir Maksimovu-Bogdanovu – tai nedaug man davė; daugiau davė kova prieš likvidatorius, kuriai aš pritariau[2].
Daugiau „naujienų“ suteikė drg. Prūseika, tuomet jaunas Petrapilio studentas, pakliuvęs 1909 metų rudenį į kalėjimą. Po teismo man pasisekė trumpam laikui pakliūti į bendrą su juo kamerą (kalėjimo viršininkas tuomet buvo jau kitas, gana žmoniškas valdininkas, užtat neilgai išbuvo). Viename laiške aš tuomet rašiau: „Sėdžiu dabar labai geroj kompanijoj, ir tai neleidžia kirminui per daug krimsti mane.“ Kitame rašiau: „Daug naujo jis (Prūseika) atnešė į šį supelėjusį gyvenimą…“
Sėdėjom tuomet bendroje kameroje: aš, Prūseika, Jaščoltas, P. Bliūdžius, Verbyla. Drg. Prūseika smulkiai papasakojo apie padėtį Lietuvoje, apie paskutinius areštus, apie slapta leistąjį „Darbininkų žodį“, apie petrapiliškių studentų sumanytąjį „bepartinį“ laikraštį ar priedą prie „Vilniaus žinių“, apie LSDP VIII suvažiavimą, įvykusį 1909 metų pradžioje ir atmetusį specialią žemės programą[3]; šį tą papasakojo ir apie Rusijos socialdemokratų veikimą ir vidujinę jų kovą. Ypatingai patiko man pats „Darbininkų žodžio“ pasirodymo faktas. Man teko matyti kalėjime porą jo numerių. Jis buvo silpnas, technika bloga. Tačiau pats jo pasirodymas žiauriausios reakcijos metu buvo labai svarbus. Petrapilio lietuviai studentai, neva socialdemokratai, bijantieji nelegalaus darbo, susitelkusieji vėliau aplink likvidatorių „Visuomenę“, pradėjusią eiti 1910 metais, smarkiai kritikavo tą laikraštuką dėl jo silpnumo ir menkumo, bet nieku jam nepagelbėjo. Aš jokiu būdu negalėjau sutikti su jų kritika ir jų siūlymais leisti „bepartinį“ laikraštį ar priedą. Prieš tai aš griežtai stojau savo 1909 m. lapkričio 27 d. laiške petrapiliečiams, kuris čionai dedamas . Aš siūliau pirmiausia atgaivinti nelegalų partijos organą, gaivinti nelegalią partiją, bet kartu išnaudoti ir legalias galimybes. Antra, daug ginčų buvo dėl LSDP VIII suvažiavimo nutarimo apie specialios žemės programos atmetimą. Aš įrodinėjau, kad tai buvo didelė klaida, nes nebuvo atsižvelgta į feodalines liekanas, į gamybinių jėgų plėtojimosi reikalą, į žemės badą sodžiuje ir kovą dėl žemės. Tai turį didžiausios reikšmės pirmiausia Rusijos sodžiui, bet turį didelės reikšmės ir Lietuvos sodžiui…
Drg. Angarietis, minėdamas savo istorijos antrojoj daly[4] tuos mano ginčus, rašo: „V. Kapsukas, 1909 metais būdamas Suvalkų kalėjime, vedė karštus ginčus su menševiku A. V. ir pats gynė bolševikų pusę, kaip simpatizuojantis jiems.“ Iš tikrųjų, kai kuriais pamatiniais klausimais aš jau tuomet, 1909 metais, simpatizavau bolševikams, pavyzdžiui, likvidatorių klausimu, bet ligi aiškaus bolševikinio nusistatymo visais pamatiniais klausimais man dar toli šaukė.
1928 m.
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 189-197.
[1] Kairiąja Lenkų socialistų partija čia vadinama PPS-levica.
[2] Bolševikiniame laikraštyje „Proletarij“, Nr. 47-48 (1909 m. rugsėjo 5(18) d.) buvo paskelbti šie V. Lenino kūriniai: „Demaskuotieji likvidatoriai“, „Dėl Maskvos apygardos komiteto Vykdomosios komisijos atviro laiško“, „Dėl rinkimų Peterburge (žinutė)“, „Apie otzovizmo ir dievostatos šalininkų frakciją“ (žr. V. I. Leninas. Raštai, 16 t., Vilnius, 1953, 1-45 psl.).
[3] LSDP VIII suvažiavimas, įvykęs Vilniuje 1909 m. sausio mėn., atmetė menševikinio pobūdžio agrarinius reikalavimus, kurie buvo priimti VII suvažiavime. Tačiau jokių naujų nutarimų šiuo klausimu nebuvo priimta.
LSDP VIII suvažiavimo darbai aprašyti Z. Angariečio straipsnyje, išspausdintame „Kovoje“ (1909 m., Nr. 9 ir 10, 131-132 ir 147 psl.), ir plačioje P. Eidukevičiaus korespondencijoje, kuri buvo paskelbta RSDDP centriniame organe – laikraštyje „Social-Demokrat“ (1909 m., Nr. 5, 23 psl.). Abiejuose laikraščiuose paskelbti ir pagrindiniai suvažiavimo nutarimai.
[4] Cituojama iš Z. Angariečio knygos „Lietuvos revoliucinio judėjimo ir darbininkų kovos istorija. Partijos istorija nuo 1896 iki 1907 metų“, II t., [Smolenskas], 1921.
