Maksimas Gorkis. Motina. Antroji dalis. XXI-XXIX skyriai

Redakcijos komentaras: Maksimas Gorkis (1868-1936), tarybmečiu aukštintas, paskui su purvais maišytas, o dabar Lietuvoje beveik užmirštas rašytojas. Bet iš tikrųjų, rusų literatūros klasikas vienoje gretoje su Dostojevskiu ir Tolstojumi – tik išsiskyręs savo radikalia kairiąja pasaulėžiūra, kūrybos ir veiklos revoliucingumu. Čia dalimis skelbsime pirmąkart 1906 m. Amerikoje išėjusį jo kūrinį, „Motina“ – realiais įvykiais paremtą apysaką apie į socialistinį pogrindį įsitraukusį jauną darbininką iš Sormovo, Pavlą Vlasovą, jo draugus ir motiną, Pelagėją Nilovną. Gorkio rašyta lyg savotiška judėjimo evangelija, „Motina“ – daugiau negu siaurai „politinis“ romanas, ar netgi tos epochos atspindys; tai – tikro žmonių, jaunų ir senų, mažų ir didelių dvasinio virsmo iš vieno veikiant, dirbant ir kovojant vardan kilnių idealų, paliudijimas.

* * *

XXI

Vakare jis sėdėjo mažame pusrūsio kambarėlyje ant kėdės priešais Vesovščikovą ir žemu balsu, suraukęs kaktą, jam kalbėjo:

– Į vidurinį langelį keturis kartus…

– Keturis? – susirūpinęs pakartojo Nikolajus.

– Iš pradžių tris, štai šitaip!

Ir pabeldė sulenktu pirštu į stalą, skaičiuodamas:

– Viens, du, trys. Paskui, palūkėjęs, dar kartą.

– Suprantu.

– Atidarys rudaplaukis mužikas, paklaus – pribuvėjos? Jūs jam atsakysite – taip, nuo dirbtuvės savininko! Daugiau nieko, jis jau supras.

Juodu sėdėjo, galvas palenkę vienas į antrą, abudu stambūs, tvirti, ir, prislopinę balsus, kalbėjosi, o motina, susinėrusi ant krūtinės rankas, stovėjo prie stalo ir žiūrėjo į juos. Visi šie slapti beldimai, sutartiniai klausimai ir atsakymai vertė ją širdyje šypsotis, ir ji mąstė:

„Dar vaikai…“

Ant sienos degė lempa, apšviesdama ant grindą aplamdytus kibirus, cinkuotos skardos gabalus. Kambarys buvo pilnas rūdžių, aliejinių dažų ir drėgmės kvapo.

Ignatas buvo apsivilkęs storu gauruotos medžiagos rudeniniu apsiaustu, kuris jam patiko, motina matė, kaip meiliai glostė jis delnu rankovę, kaip žiūrinėjo save, sunkiai sukiodamas tvirtą kaklą. Ir jos krūtinėje švelniai plazdėjo:

„Vaikai! Brangieji mano…“

– Štai! – tarė Ignatas atsistodamas. – Vadinasi, atsiminsite – pirmiausia pas Muratovą, paklauskite senelio…

– Įsidėmėjau! – atsakė Vesovščikovas.

Bet Ignatas, matyt, juo nepatikėjo, vėl pakartojo visus beldimus, žodžius bei ženklus ir pagaliau ištiesė ranką:

– Linkėjimų jiems! Žmonės geri – pamatysite…

Jis apmetė save patenkintu žvilgsniu, paglostė rankomis apsiaustą ir paklausė motiną:

– Eiti?

– Ar rasi kelią?

– Na! Rasiu… Iki pasimatymo, vadinasi, draugai!

Ir išėjo, aukštai iškėlęs pečius, atstatęs krūtinę, pakreipęs ant šono naują kepurę, solidžiai susikišęs rankas į kišenes. Jo smilkiniuose linksmai virpėjo šviesios garbanos.

– Na, štai ir aš dirbu! – tarė Vesovščikovas, švelniai priėjęs prie motinos. – Man jau buvo nuobodu pasidarę… išlėkiau iš kalėjimo – kam? Tik slapstausi. O ten aš mokiausi, ten Pavlas taip spaudė smegenis – vienas malonumas! O kaip, Nilovna, kaip dėl pabėgimo nuspręsta?

– Nežinau! – atsakė ji, nejučiomis atsidusdama.

Padėjęs jai ant peties sunkią ranką ir prikišęs veidą, Nikolajus prašneko:

– Tu pasakyk jiems – jie tavęs paklausys – tas labai lengva! Tu žiūrėk pati: štai – kalėjimo siena, šalia žibintas. Priešais – tyrlaukiai, kairėje – kapinės, dešinėje – gatvės, miestas. Prie žibinto prieina žibinčius – dieną lempos valyti, stato kopėčias prie sienos, užlipo, užkabino už sienos briaunos virvinių kopėčių kablius, nuleido jas į kalėjimo kiemą ir – marš! Ten, už sienos, žino laiką, kada tas bus padaryta, paprašys kriminalinių kalinių, kad jie sukeltų triukšmą, arba patys sukels, o tie, kuriems reikia, tuo metu kopėčiomis per sieną – viens, du – ir baigta!

Jis skėsčiojo rankomis prieš motinos veidą, piešdamas savo planą, viskas jam darėsi paprastai, aiškiai, mikliai. Ji pažinojo jį kaip nerangų, gremėzdišką. Seniau jo siauros akys į viską žiūrėjo su paniurusiu pykčiu ir nepasitikėjimu, o dabar, tartum naujai prasivėrusios, tvieskė lygia, šilta šviesa, įtikindamos ir jaudindamos motiną…

– Tu pagalvok, juk tas bus dienos metu!.. Būtinai dienos metu. Kam ateis j galvą, kad kalinys ryžtasi bėgti dienos metu, viso kalėjimo akivaizdoje?..

– O jei nušaus? – krūptelėjusi pratarė moteriškė.

– Kas? Kareivis – ne, prižiūrėtojai revolveriais vinis kala…

– Labai jau viskas paprasta…

– Pamatysi – tikrai! Ne, tu pakalbėk su jais. Mano viskas paruošta: virvinės kopėčios, kabliai joms – šeimininkas bus žibinčius…

Už durų kažkas krebždėjo, kosėjo, žvangėjo geležys.

– Štai jis! – tarė Nikolajus.

Pro atviras duris įlindo skardinė vonia, kimus balsas niurnėjo:

– Lįsk, velne…

Paskui pasirodė apvali, žila vienplaukė galva, išplėstomis akimis, ūsuota, geraširdiška.

Nikolajus padėjo įtraukti vonią, pro duris įžengė aukštas, sulinkęs žmogus, nusikosėjo, išpūsdamas nuskustus skruostus, nusispjovė ir kimiu balsu pasisveikino:

– Sveiki gyvi…

– Štai paklausk jį! – sušuko Nikolajus.

– Mane? Apie ką?

– Apie pabėgimą…

– A-a! – tarė šeimininkas, šluostydamas ūsus juodais pirštais.

– Štai, Jakovai Vasiljevičiau, ji netiki, kad tai paprasta.

– Mm – netiki? Vadinasi – nenori. O mudu norim, na – ir tikim! – ramiai tarė šeimininkas ir, staiga sulinkęs pusiau, pradėjo dusliai kosėti. Atsikosėjo, trindamas krūtinę, ilgai stovėjo vidury kambario, šniokštuodamas ir išverstomis akimis apžiūrėdamas motiną.

– Tatai nuspręsti turi Paša ir jo draugai, – tarė Nilovna.

– Kas tas – Paša? – paklausė šeimininkas atsisėsdamas.

– Mano sūnus.

– Kuo pavarde?

– Vlasovas.

Jis linktelėjo galvą, išsiėmė tabokinę, pypkę ir, kimš-damas j ją taboką, trūkčiojančiu balsu kalbėjo:

– Girdėjau. Mano sūnėnas pažįsta jį. Jis taip pat kalėjime, sūnėnas – Jevčenka, girdėjote? O mano pavardė – Gobunas. Na, netrukus visus jaunuolius į kalėjimą sukis, tuomet mums, seniams, erdvu bus! Žandaras žada mano sūnėną net į Sibirą ištremti. Ištrems, šuo!

Užsirūkęs jis kreipėsi į Nikolajų, dažnai spjaudydamas ant grindų.

– Tai nenori? Jos reikalas. Žmogus laisvas, pavargai sėdėdamas – eik, pavargai eidamas – sėdėk. Apiplėšė – tylėk, muša – kentėk, užmušė – gulėk. Tą visi žino. O aš Savką ištrauksiu. Ištrauksiu.

Jo trumpi, tartum lojimas, sakiniai kėlė motinai abejojimą, o paskutinieji žodžiai sužadino pavydą.

Eidama gatve prieš šaltą vėją ir lietų, ji galvojo apie Nikolajų:

„Koks pasidarė – sakyk tu man!“

Ir, prisimindama Gobuną, beveik maldingai mąstė:

„Matyt, ne aš viena naujai gyvenu!“

O po to jos širdyje iškilo mintis apie sūnų:

„Kad jis sutiktų!“

XXII

Sekmadienį, kalėjimo raštinėje atsisveikindama su Pavlu, ji pajuto savo rankoje mažą popierinį rutulėlį. Krūptelėjusi, tarytum jis būtų nudeginęs jai delno odą, ji žvilgterėjo į sūnaus veidą, prašydama ir klausdama, bet negavo atsakymo. Mėlynos Pavlo akys šypsojosi įprasta pažįstama šypsena, ramia ir tvirta.

– Lik sveikas! – tarė ji atsidusdama.

Sūnus dar kartą padavė jai ranką, ir kažkoks lipšnumas perbėgo jo veidu.

– Lik sveika, motin.

Ji laukė, neišleisdama rankos.

– Nesirūpink, nepyk! – pratarė jis.

Šie žodžiai ir atkakli kaktos raukšlė atsakė jai.

– Na, ką tu? – murmėjo ji, nuleidusi galvą. – Ką ten…

Ir paskubomis išėjo, nepažvelgusį į jį, kad ašarotomis akimis ir drebančiomis lūpomis neišduotų savo jausmo. Kelyje jai atrodė, kad kaulus tos rankos, kurioje ji tvirtai spaudė sūnaus atsakymą, gelia ir visa ranka pasunkėjo, lyg nuo smūgio per petį. Namie, įbrukusi Nikolajui į ranką raštelį, ji atsistojo priešais jį ir, laukdama, kol jis išlygins kietai susuktą popierėlį, vėl pajuto suvirpant viltį. Bet Nikolajus tarė:

– Žinoma! Štai ką jis rašo: „Mes nebėgsime, draugai, negalime. Nė vienas mūsų. Nustotume savigarbos. Atkreipkite dėmesį į neseniai suimtą valstietį. Jis nusipelnė jūsų rūpesčio, vertas pastangų. Jam čia per daug sunku. Kasdien susikirtimai su vyresnybe. Buvo jau uždarytas parai į karcerį. Jį nukankins. Mes visi prašome dėl jo. Nuraminkite, paguoskite mano motiną. Papasakokite jai, ji viską supras.“

Motina pakėlė galvą ir tyliai, suvirpėjusiu balsu tarė:

– Na, kam pasakoti man? Aš suprantu!

Nikolajus skubiai nusisuko į šalį, išsiėmė nosinę, garsiai nusišnypštė ir sumurmėjo:

– Slogą gavau, matote…

Paskui, uždengęs rankomis akis, kad galėtų pasitaisyti akinius, ir, vaikščiodamas po kambarį, jis prabilo:

– Matote, juk mes nesuspėtume, vis tiek…

– Nieko! Tegu teisia! – kalbėjo motina, suraukusi antakius, o krūtinę užliejo rūškana, miglota širdgėla.

– Štai aš gavau laišką nuo draugo iš Peterburgo…

– Juk jis iš Sibiro gali pabėgti… gali?

– Žinomai Draugas rašo, kad bylą greit paskirsią: sprendimas žinomas – visiems ištrėmimas. Matote? Šitie smulkūs sukčiai savo teismą paverčia labiausiai nuvalkiota komedija. Jūs suprantate – sprendimas padarytas Peterburge, dar prieš teismą…

– Nekalbėkite apie tai, Nikolajau Ivanovičiau! – griežtai tarė motina. – Nereikia manęs guosti, nereikia aiškinti. Paša bloga nepadarys, be reikalo nekankins nei savęs, nei kitų! Ir mane jis myli, taip! Jūs matote – galvoja apie mane. Išaiškinkit, rašo, nuraminkit, a?..

Jos širdis plakė greitai, galva kvaito iš susijaudinimo.

– Jūsų sūnus – puikus žmogus! – sušuko neįprastai garsiu balsu Nikolajus. – Aš jį labai gerbiu!

– Štai ką, imkime dabar ir pagalvokime apie Rybiną! – pasiūlė ji.

Ji norėjo daryti kažką tučtuojau, eiti kažkur, vaikščioti iki nuvargstant.

– Taip, gerai! – atsakė Nikolajus, vaikštinėdamas po kambarį. – Reikėtų Sašenką…

– Ji ateis. Ji visuomet ateina tą dieną, kai aš matausi su Paša…

Susimąstęs, nuleidęs galvą, kramtydamas lūpas ir sukdamas barzdelę, Nikolajus atsisėdo ant sofos šalia motinos.

– Gaila – nėra sesers…

– Tą padaryti reikėtų tuojau, kol Paša ten – jam bus malonu! – kalbėjo motina.

Patylėjo, ir staiga motina tarė iš lėto ir tyliai:

– Nesuprantu, kodėl jis nenori?..

Nikolajus pašoko, bet pasigirdo skambutis. Jie iš karto dirstelėjo vienas į antrą.

– Tai Saša, hm! – tyliai pratarė Nikolajus.

– Kaip jai pasakysi? – taip pat tyliai paklausė motina.

– Ta-aip žinote…

– Jos labai gaila…

Skambutis pasikartojo ne taip garsiai, tarytum žmogus už durų taip pat nesiryžtų. Nikolajus ir motina atsistojo ir nuėjo kartu, bet prie virtuvės durų Nikolajus atsitraukė j šalį, tardamas:

– Geriau – jūs…

– Nesutinka? – tvirtai paklausė mergina, kai motina atidarė duris.

– Ne.

– Aš tą žinojau! – paprastai ištarė Saša, bet jos veidas išblyško. Ji atsisagstė apsiausto sagas ir, vėl dvi užsegusi, pamėgino jį nusivilkti. Tas jai nepasisekė. Tuomet ji tarė:

– Lietus, vėjas – bjauru! Ar sveikas?

– Taip.

– Sveikas ir linksmas, – negarsiai tarė Saša, žiūrinėdama savo ranką.

– Rašo, kad Rybiną reikia išvaduoti! – pranešė motina, nežiūrėdama į merginą.

– Taip? Man atrodo, mes turime panaudoti tą planą, – palengva ištarė mergina.

– Ir aš taip manau! – tarė Nikolajus, pasirodydamas duryse. – Sveika, Saša!

Padavusi ranką, mergina paklausė:

– Ko gi bereikia? Juk visi sutinka, kad planas vykęs?..

– O kas suorganizuos? Visi užsiėmę…

– Leiskite man! – greitai tarė Saša atsistodama. – Aš turiu laiko.

– Galite! Bet reikia atsiklausti kitų…

– Gerai, aš paklausiu. Aš tuojau ir eisiu.

Ir vėl tvirtais plonų pirštų judesiais ji ėmė segiotis apsiausto sagas.

– Pailsėtumėte! – pasiūlė motina.

Ji tyliai šyptelėjo ir, švelnindama balsą, atsakė:

– Nesirūpinkite, aš nepavargau…

Ir, tylėdama paspaudusi jiems rankas, išėjo, vėl šalta ir griežta.

Motina ir Nikolajus, prisiartinę prie lango, žiūrėjo, kaip mergina perėjo kiemą ir dingo už vartų. Nikolajus ėmė tyliai švilpauti, atsisėdo prie stalo ir ėmė kažką rašyti.

– Imsis to darbo, ir jai bus lengviau, – tarė motina, susimąsčiusi ir tyliai.

– Taip, žinoma! – atsiliepė Nikolajus ir, atsigręžęs į motiną, su šypsena gerame veide, paklausė: – O jus, Nilovna, aplenkė ši taurė, – jums neteko ilgėtis mylimo žmogaus?

– O! – sušuko ji, numojusi ranka. – Koks ten ilgesys? Apimdavo baimė, kad štai už to ar už ano neišleistų manęs.

– Ir nė vienas nepatiko?

Ji pagalvojo ir atsakė:

– Nepamenu, mano brangusis. Kur nepatiks?.. Tikriausiai kas nors patiko, bet – nepamenu!

Pasižiūrėjo į jį ir paprastai, su ramiu liūdesiu, baigė;

– Vyras mane labai mušdavo, ir viskas, kas pirma buvo, kažkaip išdilo iš atminties.

Jis nusigręžė į stalą, o ji valandėlei išėjo iš kambario, ir, kai sugrįžo, Nikolajus, švelniai žiūrėdamas į ją, ėmė kalbėti, tyliai ir meiliai glamonėdamas žodžiais savo atsiminimus.

– O aš, žinotumėt, turėjau tokią pat istoriją, kaip Saša. Mylėjau merginą – nuostabus ji buvo žmogus, nepaprastas. Kokių dvidešimties metų ją susitikau ir nuo to laiko myliu, ir dabar tebemyliu, tiesą sakant! Myliu vis taip pat – visa širdimi, dėkingai ir amžinai…

Stovėdama šalia jo, motina matė jo akis, apšviestas šilta ir aiškia šviesa. Padėjęs rankas ant kėdės atlošo, o ant jų savo galvą, jis žiūrėjo kažkur tolyn, ir visas jo kūnas, išdžiūvęs ir laibas, bet stiprus, atrodė besiveržiąs pirmyn, lyg augalo stiebas į saulės šviesą.

– Ką gi jūs – vestumėte! – patarė motina.

– O! Ji jau penkti metai ištekėjusi…

– Tai kodėl gi anksčiau?..

Pagalvojęs jis atsakė:

– Matote, mudviem vis taip išeidavo: kai ji kalėjime – aš laisvas, kai aš laisvas – ji kalėjime arba ištrėmime. Tatai labai panašu į Sašos padėtį, iš tiesų. Pagaliau ją ištrėmė dešimčiai metų į Sibirą, baisiai toli! Aš norėjau vykti net kartu su ja. Bet pasidarė gėda ir man, ir jai. O ji tenai susitiko kitą žmogų – mano draugą, labai gerą vaikiną. Paskui jie abu drauge pabėgo, dabar gyvena užsienyje, taip…

Nikolajus baigė kalbėti, nusiėmė akinius, nušluostė juos, pažiūrėjo į stiklus prieš šviesą ir vėl ėmė šluostyti.

– Ech, mielasis jūs mano! – linguodama galvą, meiliai sušuko moteris. Jai buvo jo gaila, ir sykiu kažkas jame vertė ją šypsotis šilta motiniška šypsena. O jis pakeitė pozą, vėl nusitvėrė plunksną ir ėmė kalbėti, žymėdamas rankos mostais savo kalbos ritmą.

– Šeimos gyvenimas mažina revoliucionieriaus energiją, visuomet mažina! Vaikai, neturtas, būtinumas daug dirbti dėl duonos. O revoliucionierius turi nepaliaujamai ugdyti savo energiją, vis giliau ir plačiau. To reikalauja laikas: mes visuomet turime eiti priešakyje visų, nes mes – darbininkai, istorijos pašaukti sugriauti senąjį pasaulį, sukurti naują gyvenimą. O jeigu mes atsiliekame, pasiduodami nuovargiui arba susiviliodami artimo mažyčio laimėjimo galimybe – tai blogai, tai kuone išdavimas. Nėra nieko, su kuo mes galėtume eiti kartu, nesudarkydami savo tikėjimo, ir niekuomet neturime pamiršti, kad mūsų uždavinys – ne smulkūs laimėjimai, o tik visiška pergalė.

Jo balsas pasidarė tvirtas, veidas išblyško ir akyse sužibo įprasta, santūri ir lygi jėga. Vėl pasigirdo garsus skambutis, kuris, Nikolajui nebaigus žodžio, pertraukė jo kalbą – tai atėjo Liudmila, šitokiu laiku, o su plonu apsiaustu, su paraudusiais nuo šalčio skruostais. Nusimaudama suplyšusius kaliošus, piktu balsu ji tarė:

– Paskirtas teismas – po savaitės!

– Ar tikrai? – riktelėjo iš kambario Nikolajus.

Motina greitai nuėjo pas jį, nežinodama, kas ją jaudina – džiaugsmas ar išgąstis. Liudmila, eidama šalia jos, ironiškai kalbėjo žemu balsu:

– Tikrai! Teisme visiškai atvirai kalbama, kad sprendimas jau paruoštas. Bet kas gi tai? Vyriausybė bijo, kad jos valdininkai per švelniai gali pasielgti su jos priešais! Taip ilgai, taip uoliai tvirkinusi tarnus, ji vis dar nėra tikra, kad jie bus pasinešę būti niekšai?..

Liudmila atsisėdo ant sofos, trindamasi delnais liesus skruostus; jos matinėse akyse degė panieka, balsas vis labiau tvino pykčiu.

– Jūs be reikalo eikvojate paraką, Liudmila, – ra-minamai tarė Nikolajus. – Juk jie negirdi jūsų…

Motina įtemptai klausėsi jos kalbos, bet nieko nesuprato, nejučiomis kartodama pati sau vis tuos pačius žodžius:

– Teismas, po savaitės teismas!

Ji staiga pajuto artėjant kažką nepermaldaujamą, nežmoniškai griežtą.

XXIII

Taip šiame svyravimų ir nusiminimų debesyje, po skausmingo lūkesio našta, ji tylėdama gyveno dieną, dvi, o trečiąją atėjo Saša ir tarė Nikolajui:

– Viskas paruošta! Šiandien pirmą valandą…

– Jau paruošta? – nustebo jis.

– Na, tai ko gi? Man tereikėjo pasirūpinti vieta ir drabužiais Rybinui, o visa kita atlikti apsiėmė Gobunas. Rybinui reikės pereiti tik vieną kvartalą. Gatvėje jį pasitiks Vesovščikovas – nusigrimavęs, aišku – užmes jam ant pečių apsiaustą, įduos kepurę ir parodys kelią. Aš lauksiu jo, perrengsiu ir išvesiu.

– Neblogai. O kas tas Gobunas? – paklausė Nikolajus.

– Jūs esate jį matęs. Jo bute jūs darbavotės su šaltkalviais.

– A! Atsimenu! Keistokas senis…

– Jis atsargos kareivis, stogdengys. Mažai išprusęs, kupinas neišsemiamos neapykantos bet kokiai prievartai… Truputį filosofas, – susimąsčiusi kalbėjo Saša, žiūrėdama pro langą. Motina tylėdama klausė jos, ir joje pamažu brendo kažkoks neaiškumas.

– Gobunas nori išvaduoti savo sūnėną, – atsimenate, jums patiko Jevčenka, toks dabita ir švareiva?

Nikolajus linktelėjo galvą.

– Viskas jo gerai paruošta, – kalbėjo toliau Saša, – bet aš pradedu abejoti pasisekimu. Pasivaikščiojimai bendri; aš manau, kai kaliniai pamatys kopėčias – daugelis jų panorės bėgti…

Ji užsimerkusi patylėjo, motina pasislinko arčiau prie jos.

– Ir sukliudys vieni kitiems…

Jie visi trys stovėjo prie lango, motina – už Nikolajaus ir Sašos. Jų greitas pokalbis žadino jos širdyje nerimastį…

– Aš eisiu ten! – staiga tarė ji.

– Ko? – paklausė Saša.

– Neikite, brangioji! Dar ko gero pakliūsite! Nereikia! – patarė Nikolajus.

Motina pažiūrėjo į jį ir tyliau, bet atkakliau pakartojo:

– Ne, aš eisiu…

Jie greitai pažvelgė vienas į kitą. Ir Saša, gūžteldama pečiais, tarė:

– Tas suprantama…

Atsigręžusi į motiną, ji paėmė ją už parankės, palinko prie jos ir ėmė kalbėti paprastu, artimu motinos širdžiai balsu:

– Aš vis dėlto pasakysiu jums, jūs be reikalo laukiate…

– Balandėle! – sušuko motina, spausdama ją prie savęs drebančia ranka. – Paimkite mane, nesukliudysiu! Man – reikia. Netikiu aš, kad čia galima – pabėgti!

– Ji eis! – tarė mergina Nikolajui.

– Kaip sau norite! – atsakė jis, nulenkdamas galvą.

– Mes negalime būti drauge. Jūs eikite į laukus, prie daržų. Iš ten matyti kalėjimo siena. Bet jeigu jūsų kas paklaus, ką jūs ten veikiate?

Nudžiugusi motina tvirtai atsakė:

– Rasiu ką atsakyti!..

– Nepamirškite, kad jus pažįsta kalėjimo prižiūrėtojai! – kalbėjo Saša. – Ir jeigu jie jus ten pamatys…

– Nepamatys! – sušuko motina.

Jos krūtinėje staiga ligūstai skaidriai plykstelėjo visą laiką nepastebimai rusenusi viltis ir atgaivino ją…

„O gal ir jis taip pat…“ – pagalvojo ji, skubiai rengdamasi.

Po valandos motina buvo laukuose už kalėjimo. Aplinkui ją lakstė aštrus vėjas, plaikstė jos drabužius, daužėsi j sušalusią žemę, sūpavo sena daržo tvora, pro kurią ji ėjo, ir visu smarkumu daužėsi j neaukštą kalėjimo sieną. Persivertęs per sieną, vėjas šlavė nuo kiemo kažkieno šūksnius, draikė juos ore, nešė į padanges. Ten greitai plaukė debesys, praskleisdami mažus pragiedrulius į mėlynas aukštumas.

Motinai už nugaros buvo daržas, priešakyje kapinės, o dešinėje, už kokios dešimties sieksnių, kalėjimas. Prie kapinių kareivis varinėjo pririštą arklį, o kitas, stovėdamas šalia jo, garsiai trypė kojomis, šaukė, švilpė ir juokėsi. Daugiau prie kalėjimo nieko nebuvo.

Ji pamažu nuėjo pro juos prie kapinių aptvaro, atsargiai žvalgydamasi dešinėn ir atgal. Ir staiga pajuto, kad jos kojos sudrebėjo, pasunkėjo, tarytum prišalo prie žemės; pro kalėjimo kampą greitai, kaip kad paprastai vaikščioja žibinčiai, išėjo sulinkęs žmogus, nešdamas ant pečių kopėčias. Motina, išgąstingai mirktelėjusi, greitai dirstelėjo į kareivius – jie tebetrypė vienoje vietoje, o arklys bėgiojo aplink juos; pažiūrėjo į žmogų su kopėčiomis – jis jau pastatė jas prie sienos ir lipo nesiskubindamas. Pamojęs ranka į kiemą, skubiai nulipo, dingo už kampo. Motinos širdis plakė greitai, sekundės slinko lėtai. Ant tamsios kalėjimo sienos per purvo dėmes ir nubyrėjusį tinką, apnuoginusį plytas, kopėčių linijos vos buvo pastebimos. Ir staiga viršum sienos pasirodė juoda galva, išaugo kūnas, persivertė per sieną, nušliaužė ja. Pasirodė kita galva su gauruota kepure, ant žemės nusirito juodas gumulas ir greitai dingo už kampo. Michailas išsitiesė, apsižvalgė, papurtė galvą…

– Bėk, bėk! – šnibždėjo motina, trepsėdama koja.

Jai ausyse spengė, ji girdėjo garsius šauksmus – štai viršum sienos pasirodė trečioji galva. Motina, nusitvėrusi rankomis už krūtinės, apmirdama žiūrėjo. Šviesiaplaukė be barzdos galva veržėsi į viršų, lyg norėdama atitrūkti ir staiga – dingo už sienos. Rėkavo vis garsiau, audringiau, vėjas sklaidė ore plonus švilpukų triliavimus. Michailas žengė pasieniu, štai jis jau pralenkė ją, išėjo į atvirą plotą tarp kalėjimo ir miesto namų. Jai atrodė, kad jis eina labai lėtai ir be reikalo taip aukštai iškėlęs galvą: kiekvienas, pažvelgęs jam į veidą, atmins jį visados. Ji šnibždėjo:

– Greičiau…. greičiau!..

Už kalėjimo sienos kažkas sausai pokšterėjo, – pasigirdo plonas sumušto stiklo skambesys. Kareivis, įsispyręs kojomis į žemę, traukė į save arklį, kitas, pridėjęs prie burnos kumštį, kažką šaukė kalėjimo pusėn ir surikęs pasuko į tą šalį galvą, atstatydamas ausį.

Motina įtemptai sukiojo kaklą į visas puses, jos akys, viską matydamos, niekuo netikėjo: per daug paprastai ir greitai įvyko tai, ką ji vaizdavosi esant baisu ir sudėtinga, ir tas greitumas, apsvaiginęs ją, migdė sąmonę. Gatvėje jau nesimatė Rybino, ėjo kažkoks aukštas, apsivilkęs ilgu apsiaustu žmogus, bėgo mergaitė. Pro kalėjimo kampą iššoko trys prižiūrėtojai, jie lėkė vienas prie pat kito ir vis tiesė dešines rankas į priekį. Vienas kareivis puolė prie jų, kitas bėgiojo apie arklį, stengdamasis ant jo užšokti; šis nesidavė, trypė, ir kartu su juo šokinėjo viskas aplinkui. Springdami garsais, orą nepaliaujamai raižė švilpukai. Jų neramūs pašėlę klyksmai sukėlė moteriai pavojaus supratimą; krūptelėjusi ji nuėjo kapinių patvoriu, sekdama prižiūrėtojus, bet jie ir kareiviai užbėgo už kito kalėjimo kampo ir dingo. Ten pat paskui juos, su atsegiotu munduru, nubėgo ir jos pažįstamas kalėjimo viršininko padėjėjas. Iš kažkur atsirado policija, rinkosi žmonės.

Vėjas sukosi, blaškėsi, lyg ko džiaugdamasis, ir motinos ausis pasiekė išdraikyti, supainioti klyksmai, švilpimas. Tas sąmyšis džiugino ją, motina ėmė žingsniuoti greičiau, galvodama:

„Vadinasi, galėjo ir jisai!“

Priešais ją pro tvoros kampą staiga išlindo du policininkai.

– Stok! – sušuko vienas, sunkiai alsuodamas. – Ar nematei žmogaus su barzda?

Ji parodė ranka į daržus ir ramiai atsakė:

– Ten nubėgo – o ką?

– Jegorovai! Švilpk!

Ji nuėjo namo. Jai buvo kažko gaila, širdį slėgė kažkoks kartumas, apmaudas. Kai ji iš laukų įėjo į gatvę, skersai kelio pravažiavo vežikas. Pakėlusi galvą, ji pamatė puskarietėje jauną žmogų su šviesiais ūsais ir išblyškusiu, nuvargusiu veidu. Jis taip pat pažiūrėjo į ją. Sėdėjo jis skersomis, ir dėl to, turbūt, jo dešinysis petys buvo aukštesnis už kairįjį.

Nikolajus pasitiko ją linksmai.

– Na, kaip ten?

– Lyg ir pavyko…

Stengdamasi prisiminti visas smulkmenas, ji pradėjo pasakoti apie pabėgimą ir kalbėjo taip, lyg perduodama kieno pasakojimą, abejodama jo teisingumu.

– Mums sekasi! – tarė Nikolajus, trindamas rankas. – Bet kaip aš bijojau dėl jūsų! Velniai žino kaip! Klausykite, Nilovna, priimkite mano draugišką patarimą – nebijokite teismo! Juo greičiau teismas, juo arčiau Pavlui laisvė, patikėkite! Galbūt, jis pabėgs kelionėje. O teismas – tai maždaug toks dalykas…

Jis ėmė vaizduoti jai teismo posėdį; ji klausėsi ir suprato, kad jis kažko bijo, nori ją nuraminti.

– Galbūt, jūs manote, kad aš ten ką nors pasakysiu teisėjams? – staiga paklausė ji. – Paprašysiu jų ko nors?

Jis pašoko, sumosavo jai rankomis ir užsigavęs sušuko:

– Ką jūs?

– Aš bijau, tikrai! Ko bijau – nežinau!.. – Ji patylėjo, klaidžiodama akimis po kambarį.

– Kartais rodosi – pradės jie Pašą užgaulioti, tyčiotis iš jo. Ak tu, mužike, pasakys, mužiko sūnau tu! Ką sumanei? O Paša – išdidus, jis jiems taip pat atsakys. Arba –Andrejus pasijuoks iš jų. Ir visi jie ten karšti. Tai ir galvoji – o gal neiškęs… Ir nuteis juos taip, kad niekuomet nebepamatysi!

Nikolajus niūriai tylėjo, pešiodamas sau barzdelę.

– Šitų minčių neišvarysi iš galvos! – tyliai tarė motina. – Tatai baisu – teismas! Kai ims viską nagrinėti ir svarstyti! Labai baisu! Ne bausmė baisi, bet teismas. Nemoku aš to pasakyti…

Ji jautė, kad Nikolajus jos nesupranta, ir tas dar labiau sunkino jos norą išsipasakoti savo baimę.

XXIV

Ši baimė, panaši į pelėsius, užgulusi alsavimą it sunki drėgmė, iškerojo jos krūtinėje, ir, kai atėjo teismo diena, į posėdžio salę ji atsinešė drauge sunkią, tamsią naštą, sulenkusią jos nugarą ir kaklą.

Gatvėje su ja sveikinosi priemiesčio pažįstamieji, ji tylėdama linkčiojo, skverbdamasi pro paniurusią jų minią. Teismo koridoriuose ir salėje ją sutiko teisiamųjų giminės ir taip pat pusbalsiu kažką kalbėjo. Žodžiai jai atrodė nereikalingi, ji jų nesuprato. Visi žmonės buvo apimti to paties liūdno jausmo – tas persidavė motinai ir dar labiau ją slėgė.

– Sėskis šalia! – tarė Sizovas, pasislinkdamas ant suolo.

Klusniai atsisėdo, susitvarkė drabužius, apžvelgė aplinkui. Prieš jos akis ėmė plaukti kažkokios susiliejusios žalios ir melsvai raudonos juostos, dėmės, sublizgėjo plonos, geltonos gijos.

– Pražudė tavo sūnus mūsų Grišą! – tyliai prabilo moteriškė, sėdinti šalia jos.

– Tylėk, Natalja! – niūriai atsakė Sizovas.

Motina pažiūrėjo į moteriškę – čia buvo Samoilova; toliau sėdėjo jos vyras, plikas, orios povyzos žmogus, plačia, ruda barzda. Jo veidas kaulėtas; primerkęs akis, jis žiūrėjo į priekį, ir jo barzda drebėjo.

Pro aukštus langus į salę liejosi drumzlina šviesa, iš lauko pusės stiklais šliaužė sniegas. Tarp langų kabėjo didelis caro portretas, įstatytas į storus, auksu riebiai žibančius rėmus, sunkios aviečių spalvos langų užuolaidos iš šonų dengė rėmus tiesiomis klostėmis. Priešais portretą, kuone per visą salės platumą, užtiestas žalia gelumbe, stovėjo stalas, dešinėje prie sienos už grotų du mediniai suolai, kairėje dvi eilės aviečių spalvos kėdžių. Po salę, su žaliomis apykaklėmis bei auksinėmis sagomis ant krūtinės ir ant pilvo, patylomis bėgiojo tarnautojai. Drumstame ore nedrąsiai klajojo tylus šnibždesys, plaukiojo mišrus vaistinės kvapas. Visa tai – spalvos, blizgučiai, garsai ir kvapai – slėgė akis, alsuojant spraudėsi į krūtinę ir pripildė nualintą širdį sustingusių, margų gūdžios baimės drumzlių.

Staiga vienas iš žmonių kažką garsiai pasakė, motina krūptelėjo, visi atsistojo, ji taip pat pakilo, nusitvėrusi už Sizovo rankos.

Kairiajame salės kampe atsidarė aukštos durys, pro kurias svyruodamas Įėjo akiniuotas seniukas. Ant pilko jo veidelio virpčiojo baltos, retos žandenos, viršutinė nuskusta lūpa buvo įkritusi į burną, smailūs skruostikauliai ir smakras rėmėsi į aukštą munduro apykaklę; atrodė, kad po apykaklę nėra kaklo. Iš užpakalio jį prilaikė už parankės aukštas jaunas žmogus porcelianiniu, labai raudonu ir apvaliu veidu, o paskui juos pamažu ėjo dar trys žmonės auksu išsiuvinėtais mundurais ir trys civiliai.

Jie ilgai knebinėjosi užstalėje, sėsdami į kėdes, o kai susėdo, vienas jų, atsegiotu munduru, tingiu, nuskustu veidu, pradėjo kažką kalbėti seniukui, be garso ir sunkiai judindamas putlias lūpas. Seniukas klausėsi, sėdėdamas keistai tiesiai ir nejudamai; už jo akinių stiklų motina matė dvi mažas bespalves dėmeles.

Gale stalo, prie pulto, stovėjo aukštas, apyplikis žmogus, kosčiojo, šnabždino popierius.

Seniukas pasviro į priekį, prakalbo. Pirmą žodį jis tarė aiškiai, o kiti žodžiai kažkaip šliaužė plonomis ir pilkomis jo lūpomis.

– Atidarau… įveskite…

– Žiūrėk! – sušnibždėjo Sizovas, tyliai kumštelėdamas motinai, ir atsistojo.

Sienoje už grotų atsivėrė durys, įėjo kareivis su nuogu kardu ant peties, o paskui jį – Pavlas, Andrejus, Fedia Mazinas, abudu Gusevai, Samoilovas, Bukinas, Somovas ir dar penki jaunuoliai, kurių vardų motina  nežinojo. Pavlas meiliai šypsojosi, Andrejus, taip pat rodydamas dantis, lingavo galvą; nuo jų šypsenų, pagyvėjusių veidų ir judėjimo, kurį jie įnešė į nemalonią slogią tylą, salėje pasidarė kažkaip šviesiau ir paprasčiau. Riebus aukso blizgėjimas ant mundurų priblėso, sušvelnėjo; žvalaus pasitikėjimo dvelkimas, gyvos jėgos pūstelėjimas palietė motinos širdį, gaivindamas ją. Ir ant suolų už jos nugaros, kur ligi šiolei žmonės prislėgti laukė, dabar taip pat išaugo negarsus, atliepiamas gaudesys.

– Nebijo! – išgirdo ji Sizovo šnibždesį, o iš dešinės pusės tyliai sukūkčiojo Samoilovo motina.

– Tyliau! – pasigirdo rūstus šauksmas.

– Perspėju… – tarė seniukas.

Pavlas ir Andrejus atsisėdo šalia, kartu su jais ant pirmutinio suolo susėdo Mazinas, Samoilovas ir Gusevai. Andrejus buvo nusiskutęs barzdą, jo ūsai užaugo ir nusviro žemyn, darydami jo galvą panašią į katės galvą. Kažkas nauja atsirado jo veide: aštrumas ir kandumas jo burnos raukšlėse, tamsumas akyse. Ant viršutinės Mažino lūpos juodavo du ruoželiai, veidas pasidarė pilnesnis, Samoilovas buvo toks pat garbanotas, kaip ir anksčiau, ir taip pat plačiai šaipėsi Ivanas Gusevas.

– Ech, Fedka! Fedka! – nuleidęs galvą, šnibždėjo Sizovas.

Motina klausėsi vos girdimų seniuko klausimų – jis klausinėjo, nežiūrėdamas į teisiamuosius, ir jo galva ne-judėdama gulėjo ant munduro apykaklės; girdėjo ramius, trumpus sūnaus atsakymus. Jai atrodė, kad vyresnysis teisėjas ir visi jo draugai negali būti pikti, žiaurūs žmonės. Atidžiai apžiūrinėdama teisėjų veidus, ji, stengdamasi kažką įspėti, tyliai klausėsi, kaip jos krūtinėje ėmė kilti nauja viltis.

Porcelianinis žmogus abejingai skaitė popierių, jo vienodas balsas pripildė salę nuobodulio, ir žmonės, jo apimti, sėdėjo nejudėdami, lyg sustingę. Keturi advokatai tyliai, bet gyvai kalbėjosi su teisiamaisiais; visi jie judėjo tvirtai, greitai ir priminė didelius, juodus paukščius. Iš vienos seniuko pusės savo kūnu kėdę buvo užpildęs storas, putnus, mažytėmis, aptukusiomis akimis teisėjas, iš kitos -– sulinkęs, rusvais ūsais, išblyškusiu veidu. Jis, lyg nuvargęs, buvo atlošęs galvą ant kėdės atkaltės ir prisimerkęs kažką mąstė. Prokuroro veidas buvo taip pat nuvargęs, nuobodus. Už teisėjų, susimąstęs, glostydamas veidą, sėdėjo miesto galva – apkūnus, solidus vyras; bajorų vadovas – žilas, didele barzda, išpūstomis, geromis akimis, raudonveidis žmogus; valsčiaus viršaitis su pavilkiniu, su didžiuliu pilvu, kurio, matyt, gėdinosi – jis visą laiką stengėsi jį pridengti pavilkinio skvernu, bet skvernas vis nuslinkdavo.

– Čia nėra nusikaltėlių, nėra teisėjų, – pasigirdo tvirtas Pavlo balsas, – čia tik belaisviai ir nugalėtojai…

Pasidarė tylu, keletą sekundžių motina girdėjo tik ploną, greitą plunksnos čeženimą popieriumi ir savo širdies plakimą.

Ir vyresnysis teisėjas taip pat lyg kažko klausėsi, laukė. Jo draugai sujudėjo. Tuomet jis tarė:

– N-na taip, Andrejus Nachodka! Ar prisipažįstate jūs…

Andrejus palengva kilstelėjo, išsitiesė ir, pešiodamas ūsus, iš paniūrų žiūrėjo į seniuką.

– Kuo gi aš galiu prisipažinti kaltas? – progiesmiu ir neskubėdamas kaip visuomet prabilo ukrainietis, gūžtelėjęs pečiais. – Aš neužmušiau, nepavogiau, aš tik nesutinku su tokia gyvenimo tvarka, kurioje žmonės yra priversti plėšti ir žudyti vienas kitą…

– Atsakinėkite trumpiau, – sunkiai, bet aiškiai tarė senis.

Užnugaryje suoluose motina jautė pagyvėjimą; žmonės kažką patylomis šnibždėjosi ir judėjo, lyg išsivaduodami iš porcelianinio žmogaus pilkų žodžių voratinklio.

– Girdi, kaip jie? – šnibžtelėjo Sizovas.

– Fiodoras Mazinas, atsakykite…

– Nenoriu! – aiškiai pasakė pašokęs Fedia. Jo veidą išpylė susijaudinimo raudonis, akys sužibo, jis kažkodėl paslėpė rankas už nugaros.

Sizovas tyliai aiktelėjo, motina nustebusi išplėtė akis.

– Aš atsisakiau gynimo, aš nieko nekalbėsiu, jūsų teismą laikau neteisėtu! Kas jūs? Ar liaudis davė jums teisę mus teisti? Ne, ji nedavei Aš jūsų nepažįstu!

Jis atsisėdo ir paslėpė savo nukaitusį veidą už Andrejaus peties.

Storasis teisėjas palenkė galvą prie vyresniojo ir kažką šnibžtelėjo. Teisėjas su išblyškusiu veidu pakėlė akių vokus, šnairomis pasižiūrėjo į teisiamuosius, ištiesė ranką ant stalo ir brūkštelėjo pieštuku popieriuje, kuris gulėjo prieš jį. Valsčiaus viršaitis palingavo galvą, atsargiai sukeitęs kojas, padėjo pilvą ant kelių ir pridengė jį rankomis. Nejudindamas galvos, seniukas pasuko kūną į rudąjį teisėją, be garso pakalbėjo su juo, šis išklausė jį, palenkęs galvą. Bajorų vadovas kuždėjosi su prokuroru, miesto galva klausėsi jų, trindamas skruostą. Vėl suskambėjo blanki vyresniojo teisėjo kalba,

– Kaip atrėžė? Tiesiog – geriau už visus! – nustebęs šnibždėjo motinai į ausį Sizovas.

Motina nesuvokdama šypsojosi. Visa, kas čia įvyko, iš pradžių jai atrodė nereikalinga ir nuobodi įžanga į kažkokią baisybę, kuri atsitiks ir iš karto sutriuškins visus šaltu siaubu. Bet ramūs Pavlo ir Andrejaus žodžiai nuskambėjo taip drąsiai ir tvirtai, lyg jie būtų buvę pasakyti mažoje priemiesčio lūšnelėje, o ne teisėjų akivaizdoje. Karštas Fedios išsišokimas pagyvino ją. Salėje augo kažkokia drąsa, ir iš žmonių judėjimo užnugaryje motina ėmė suprasti, kad ne ji viena tą jaučia.

– Jūsų nuomonė? – tarė seniukas.

Apyplikis prokuroras atsistojo ir, viena ranka laikydamasis už pulto, ėmė greitai kalbėti, pateikdamas skaičius. Jo balse nebuvo girdėti nieko baisaus.

Bet tuo pačiu metu sausos, geliančios nuosėdos skaudino ir baugino motinos širdį, ji neaiškiai juto kažkokį priešiškumą. Jis negrasino, nerėkė, bet plito nematomas, neapčiuopiamas. Tingiai ir beprasmiškai jis bangavo kažkur aplink teisėjus, lyg apsupdamas juos nepermatomu debesim, pro kurį jų niekas negalėjo pasiekti. Ji žiūrėjo į teisėjus, ir visi jie buvo jai nesuprantami. Jie nepyko ant Pavlo ir Fedios, kaip kad ji tikėjosi, jų neužgauliojo žodžiais, bet visa, ko jie klausinėjo, jai atrodė jiems nereikalinga, jie klausinėja lyg nenoromis, vos išklauso atsakymus, viską iš anksto žino, niekuo nesidomi.

Štai priešais juos stovi žandaras ir bosu kalba.

– Pavlą Vlasovą visi laikė svarbiausiu kurstytoju…

– O Nachodką? – tingiai ir negarsiai paklausė storasis teisėjas.

– Ir jį taip pat…

Vienas advokatas pakilo sakydamas:

– Ar galiu?

Seniukas kažką klausia.

– Jūs nieko neturite?

Visi teisėjai motinai atrodė nesveiki žmonės. Ligūstas nuovargis reiškėsi jų pozose ir balsuose, jis buvo matyti jų veiduose – ligūstas nuovargis ir įkyrus, pilkas nuobodulys. Matyti, jiems sunku ir nepatogu visa tai – mundurai, salė, žandarai, advokatai, prievolė sėdėti kėdėse, klausinėti ir klausytis.

Priešais juos stovi pažįstamas išgeltęs karininkas ir oriai, nutęsdamas žodžius, garsiai pasakoja apie Pavlą, apie Andrejų. Motina, klausydamasi jo, nejučiomis mąstė:

„Nedaug tu težinai…“

Ir žiūrėjo į žmones už grotų, nesigailėdama jų, nesi-baimindama dėl jų: jiems netiko gailesys, jie visi kėlė jai tik nustebimą ir meilę, švelniai apglėbusią širdį; nustebimas buvo ramus, meilė – džiaugsmingai giedra. Jauni, tvirti, jie sėdėjo šone prie sienos, beveik nesikiš- darni į monotonišką liudininkų ir teisėjų pokalbį, į advokatų ginčus su prokuroru. Kartais kas nors niekinamai šyptelėdavo, kažką sakydavo draugams, kurių veidais taip pat prabėgdavo pašaipi šypsena. Andrejus ir Pavlas beveik visą laiką tyliai kalbėjosi su vienu gynėju – motina išvakarėse matė jį pas Nikolajų. Jų pasikalbėjimo klausėsi Mazinas, pagyvėjęs ir judresnis negu kiti, Samoilovas kartais kažką sakė Ivanui Gusevui, ir motina matė, kad Ivanas kiekvieną kartą, nepastebimai alkūne atstumdamas draugą, vos tramdo juoką, kad jo veidas rausta, skruostai pučiasi, jis palenkia galvą. Du kartus jis jau prunkštelėjo, o po to kelias minutes sėdėjo pasipūtęs, stengdamasis būti rimtesnis. Ir vienaip ar kitaip kiekviename jų virė jaunystė, lengvai nugalėdama pastangas sulaikyti jos gyvą veržlumą.

Sizovas palengvėle palietė ją už alkūnės, ji pasisuko į jį – jo veidas buvo patenkintas ir truputį susirūpinęs. Jis šnibždėjo:

– Tu pažiūrėk, kaip jie įsidrąsino, kad juos devyni, a? Kaip kokie baronai, a?

Salėje kalbėjo liudininkai – greitai, bespalviais balsais, teisėjai – nenoriai ir abejingai. Storasis teisėjas žiovavo, prisidengdamas burną putlia ranka; rudaūsis dar labiau išblyško; kartais jis pakeldavo ranką ir, smarkiai spausdamas pirštu smilkinio kaulą, graudingai išplėstomis akimis spoksodavo į lubas. Prokuroras protarpiais pieštuku kažką braižė popieriuje ir vėl tęsė begarsį pokalbį su bajorų vadovu, o šis, glostydamas žilą barzdą, spogino didžiules gražias akis, šypsojosi, išdidžiai Tiesdamas kaklą. Miesto galva sėdėjo užsidėjęs koją ant kojos, tyliai barbeno pirštais į kelį ir susikaupęs stebėjo piršto judesius. Tiktai valsčiaus viršaitis, įtvirtinęs ant kelių pilvą ir rūpestingai prilaikydamas jį rankomis, sėdėjo palenkęs galvą ir, atrodė, pats vienas klausėsi monotoniško balsų čiurlenimo, ir seniukas, įspraustas į kėdę, knapsojo joje nejudėdamas kaip vėtrungė ramią dieną. Tas truko ilgai, ir vėl pastyręs nuobodulys apakino žmones.

– Skelbiu… – tarė seniukas ir, plonomis lūpomis sutraiškęs paskesnius žodžius, atsistojo.

Ūžesys, atodūsiai, tylūs šūksniai, kosėjimas ir kojų čiaužiojimas pripildė salę. Teisiamuosius išvedė; išeidami jie šypsojosi, linkčiojo galvas giminėms ir pažįstamiems, o Ivanas Gusevas kažkam negarsiai šūktelėjo:

– Nebūkštauk, Jegorai!..

Motina ir Sizovas išėjo į koridorių.

– Ar eisi smuklėn išgerti arbatos? – rūpestingai ir susimąstęs paklausė ją senis. – Turime pusantros valandos laiko!

– Nenoriu.

– Tai ir aš neisiu. Na – kokie vyr.ai, a? Sėdi taip, lyg jie tik ir būtų tikrieji žmonės, o visi kiti – niekam tikę! O Fedka, a?

Prie jų priėjo Samoilovo tėvas, laikydamas rankoje kepurę. Jis niūriai šypsojosi ir kalbėjo:

– O mano Grigorijus? Gynėjo atsisakė ir kalbėti nenori. Jis pirmutinis, matai, šitaip išgalvojo. Tavasis, Pelagėja, norėjo advokatų, o maniškis pasakė – nenoriu! Ir tuomet keturi atsisakė…

Šalia jo stovėjo žmona. Greitai mirkčiodama akimis, skarelės kampu ji šluostėsi nosį. Samoilovas suėmė ranka barzdą ir kalbėjo toliau, žiūrėdamas į grindis:

– Juk štai kas dedasi! Žiūri į juos, velnius, supranti – be reikalo jie visa tai prasimanė, be reikalo save žudo. Ir staiga pradedi galvoti – o gal jų teisybė? Prisimeni, kad fabrike jų skaičius auga ir auga, juos nuolat griebia, o jie nenyksta kaip pūgžliai upėje, ne! Vėl galvoji – o gal ir jėga su jais?

– Sunku mums, Stepanai Petrovai, suprasti tą reikalą! – tarė Sizovas.

– Sunku, taip! – sutiko Samoilovas.

Jo žmona, stipriai patraukusi nosimi oro, pastebėjo:

– Sveiki visi, nelabieji…

Ir, nesulaikydama šypsenos plačiame suvytusiame veide, kalbėjo toliau:

– Tu, Nilovna, nepyk – neseniai aš tau leptelėjau, kad, girdi, tavasis kaltas. O šuva juos žino, kuris kaltesnis, teisybę sakant. Antai apie mūsų Grigorijų žandarai ir šnipai ką kalbėjo? Irgi pasistengė, rudasis kipšas!

Ji, matyti, didžiavosi savo sūnumi, galbūt, nesupras-dama savo jausmo, bet jos jausmas buvo pažįstamas motinai, ir ji atsakė į jos žodžius malonia šypsena, tyliais žodžiais:

– Jauna širdis visuomet arčiau teisybės.

Koridoriumi slankiojo žmonės, rinkosi būriais, susi-jaudinę ir įsigilinę kalbėjosi dusliais balsais. Beveik niekas nestoviniavo vienas – visų veiduose buvo matyti aiškus noras kalbėti, teirautis, klausytis. Bjaurioje baltoje oloje tarp dviejų sienų žmonės švaistėsi šen ir ten lyg nuo stipraus vėjo gūsių, ir atrodė, kad visi stengėsi ant kažko atsistoti tvirtai ir stipriai.

Vyresnysis Bukino brolis, aukštas ir taip pat išblukęs, mosavo rankomis, guviai sukinėdamasis į visas puses, ir įrodinėjo:

– Valsčiaus viršaitis Klepanovas čia ne vietoje…

– Tylėk, Konstantinai! – atkalbinėjo jį tėvas, mažytis seniukas, ir baimingai žvalgėsi.

– Ne, aš pasakysiu! Eina gandai, kad jis praėjusiais metais savo ūkvedį užmušė dėl jo žmonos. Ūkvedžio žmona su juo gyvena – kaip tą suprasti? Ir, be to, jis žinomas vagis…

– Ak tu, Konstantinai, susimildamas!

– Tikrai, – tarė Samoilovas. – Tikrai! Teismas ne visai pagal teisybę…

Bukinas išgirdo jo balsą, greitai priėjo, patraukdamas paskui save visus, ir, mosuodamas rankomis, paraudęs iš susijaudinimo, sušuko:

– Palaukit, – už vagystę, už žmogžudystę – teisia prisiekusieji, paprasti žmonės, valstiečiai, miestiečiai! O žmones, kurie prieš valdžią, teisia valdžia – kaipgi taip? Jei tu mane nuskriausi, o aš tau duosiu per dantis, ir tu mane už tai teisi – aišku, aš liksiu kaltas, o pirmasis nuskriaudė kas – tu? Tu!

Sargas, žilas, kumpanosis, su medaliais ant krūtinės, praskirstė minią ir, grūmodamas pirštu, tarė Bukinui:

– Ei, nerėkauk! Kas čia tau – smuklė?

– Palaukit, kavalieriau, aš suprantu! Paklausykit, jeigu aš jums sudrošiu ir aš pats paskui teisiu jus, kaip jūs manote…

– O štai aš liepsiu tave iš čia išvesti! – tarė griežtai sargas.

– Kurgi? Kodėl?

– Į gatvę. Kad gerklės nelaidytum…

Bukinas apžvelgė visus ir negarsiai pratarė:

– Jiems svarbiausia, kad žmonės tylėtų…

– O kaip tu manei?! – sušuko senis griežtai ir šiurkščiai.

Bukinas skėstelėjo rankomis ir ėmė kalbėti tyliau:

– Ir vėlgi, kodėl į teismą neleidžiami žmonės, o tik giminės? Jeigu tu teisi teisingai, tai teisk prie visų – ko čia bijoti?

Samoilovas pakartojo, bet jau garsiau:

– Teismas nesąžiningas, tas tiesa!..

Motina norėjo pasakyti jam tai, ką ji buvo girdėjusi iš Nikolajaus apie teismo neteisėtumą, bet ji tą blogai suprato ir iš dalies pamiršo žodžius. Stengdamasi juos prisiminti, ji pasitraukė į šalį nuo žmonių ir pastebėjo, kad j ją žiūri kažkoks jaunas, šviesiais ūsais žmogus. Dešiniąją ranką jis laikė kelnių kišenėje, todėl jo kairysis petys buvo žemesnis, ir ši figūros ypatybė motinai pasirodė pažįstama. Bet jis nusigręžė nuo jos, o ji buvo susirūpinusi atsiminimais ir tuojau jį pamiršo.

Bet po valandėlės jos ausį palietė negarsus klausimas:

– Šita?

Ir kažkas garsiau, džiaugsmingai atsakė:

– Taip!

Ji atsigręžė. Žmogus kreivais pečiais stovėjo šonu į ją ir kažką sakė savo kaimynui, juodabarzdžiui vyrukui su trumpu apsiaustu ir batais iki kelių.

Vėl jos atmintis neramiai krustelėjo, bet neatkūrė nieko aiškaus. Jos krūtinėje liepiamai žiebėsi noras kalbėti žmonėms apie sūnaus tiesą, ji norėjo išgirsti, ką žmonės pasakys prieš šią tiesą, norėjo iš jų žodžių įspėti teismo sprendimą.

– Argi taip teisia? – atsargiai ir negarsiai pradėjo ji, kreipdamasi į Sizovą. – Klausinėja, kas ką padarė, o dėl ko padarė – neklausia. Ir jie visi seni; jaunuosius jauniems reikėtų teisti…

– Taip, – tarė Sizovas, – sunku mums suprasti šį reikalą, sunku! – Ir susimąstęs palingavo galvą.

Sargas, atidaręs salės duris, riktelėjo:

– Giminės! Parodykite bilietus…

Paniuręs balsas lėtai prabilo:

– Bilietus – tarytum į cirką!

Dabar buvo jaučiama, kad visi žmonės neramiai susierzinę, niūriai įsikarščiavę, – jie ėmė elgtis laisviau, triukšmavo, ginčijosi su sargais.

XXV

Sėsdamas į suolą, Sizovas kažką murmėjo.

– Ko tau? – paklausė motina.

– Taip! Kvaili žmonės…

Suskambėjo varpelis. Kažkas abejingai paskelbė:

– Teismas eina…

Vėl visi atsistojo, ir vėl tokia pat tvarka įėjo teisėjai, susėdo. Įvedė kaltinamuosius.

– Laikykis! – šnibždėjo Sizovas. – Kalbės prokuroras.

Motina ištiesė kaklą, visu kūnu palinko j priekį ir apmirė vėl, laukdama baisumų.

Stovėdamas šonu į teisėjus, pasukęs į juos galvą, remdamasis alkūne j pultą, prokuroras atsiduso ir, smarkiai mosčiodamas ore dešine ranka, pradėjo kalbėti. Pirmutinių žodžių motina nesuprato, – prokuroro balsas buvo sklandus, storas ir liejosi nelygiai, čia – palengva, čia – greičiau. Žodžiai monotoniškai tįso į ilgą eilę kaip siūlo dygsniai ir staiga paskubomis lėkė, sukosi kaip juodų musių spiečius apie cukraus gabalą. Bet ji nerado juose nieko baisaus, nieko grasinančio. Salti kaip sniegas ir pilki kaip pelenai, jie biro, biro, pripildydami salę kažkokio nemalonaus įkyrumo kaip smulkios sausos dulkės. Ši kalba, šykšti jausmų, gausi žodžių, turbūt, nepasiekė Pavlo ir jo draugų – matyti, visiškai jų nekliudė, – visi sėdėjo ramiai ir, kaip ir anksčiau, pašnibždomis šnekėdamiesi, kartais šypsojosi, kartais raukėsi, slėpdami šypseną.

– Meluoja! – šnibždėjo Sizovas.

Ji nebūtų galėjusi to pasakyti. Ji girdėjo prokuroro žodžius, suprato, kad jis kaltina visus, nieko neišskirdamas; prasitaręs apie Pavlą, jis imdavo kalbėti apie Fedią, o sugretinęs jį su Pavlu, atkakliai traukė prie jų Bukiną, – atrodė, jog jis pakuoja, užsiuva visus viename maiše, kraudamas vieną prie pat kito. Bet išorinė jo žodžių prasmė nejaudino, nepatenkino ir negąsdino jos; ji vis dėlto laukė baisesnių dalykų ir atsidėjusi jų ieškojo už jo žodžių – prokuroro veide, akyse, balse, jo baltoje rankoje, kuri neskubiai šmėsčiojo ore. Kažkoks baisumas buvo, ji tą jautė, tačiau neapčiuopiamas, – sunku buvo jį apibūdinti, ir todėl jos širdį vėl užgulė sausas ir aitrus jausmas.

Ji žiūrėjo į teisėjus – jiems, be abejo, buvo nuobodu klausyti šios kalbos. Negyvi, pageltę ir pilki veidai buvo bereikšmiai. Prokuroro žodžiai skleidė ore nematomas miglas, kurios vis didėjo ir tvenkėsi apie teisėjus, tirščiau apgaubdamos juos abejingumo ir varginančio lūkesčio debesimi. Vyresnysis teisėjas nejudėjo, sustiro, tiesioje pozoje, pilkos dėmelės už jo akinių kartais išnykdavo, pasklisdamos po veidą.

Ir, matydama šį negyvą abejingumą, šį nekerštingą šaltumą, motina nesuprasdama klausdavo savęs:

„Teisia?“

Klausimas gniaužė jai širdį ir, pamažu išsunkdamas iš jos baisybės laukimą, gnaibė gerklę aštria nuoskauda.

Prokuroro kalba nutrūko kažkaip netikėtai – jis smeigė kelis greitus, smulkius dygsnius, nusilenkė teisėjams ir, trindamas rankas, atsisėdo. Bajorų vadovas palingavo jam galvą, išversdamas akis, padavė ranką, o miesto galva žiūrėjo į savo pilvą ir šypsojosi.

Bet jo kalba teisėjų, matyti, nepradžiugino, jie nejudėjo.

– Žodis, – prabilo seniukas, prisikišdamas prie veido kažkokį popierių, – Fedosejevo, Markovo ir Žagaravo gynėjui.

Atsistojo advokatas, kurį motina buvo mačiusi pas Nikolajų. Jo veidas buvo geras, platus; jo mažos akys spindulingai šypsojosi – atrodė, kad iš po rusvų antakių kyšo pora ašmenų, kurios lyg žirklės kažką karpo ore. Jis prabilo neskubėdamas, skardžiai ir aiškiai, bet motina negalėjo įsiklausyti į jo kalbą. Sizovas šnibždėjo jai į ausį:

– Ar supratai, ką jis kalbėjo? Supratai? žmonės, sako, išnervinti, neprotingi. Ar tai – Fiodoras?

Ji neatsakė, sunkaus nusivylimo prislėgta. Nuoskauda augo, guldama sielą. Dabar Vlasovai pasidarė aišku, kodėl ji laukė teisingumo: manė pamatysianti griežtą, garbingą sūnaus tiesos ginčą su jo teisėjų tiesa. Ji įsivaizdavo, kad teisėjai klausinės Pavlą ilgai, atidžiai ir smulkmeniškai apie visą jo širdies gyvenimą, žvaliomis akimis jie peržiūrės sūnaus mintis ir darbus, visas jo dienas. Ir kai jie pamatys jo teisumą, tai teisingai, garsiai pasakys:

– Šitas žmogus teisus!

Bet nieko panašaus nebuvo: atrodė, kad teisiamieji be galo toli nuo teisėjų, o teisėjai – nereikalingi jiems. Nuvargusi motina nustojo domėtis teismu ir, neklausydama žodžių, Įsižeidusi galvojo:

„Argi taip teisia?“

– Taip juos! – pritardamas sušnibždėjo Sizovas.

Jau kalbėjo kitas advokatas – mažas, griežtu, išblyškusiu ir pašaipiu veidu, o teisėjai trukdė jam.

Pašoko prokuroras, greitai ir piktai kažką pasakė apie protokolą, paskui sudrausdamas prabilo seniukas, – advokatas, pagarbiai palenkęs galvą, išklausė jų ir kalbėjo toliau.

– Knibinėk! – pastebėjo Sizovas. – Išknibinėk…

Salė ėmė gyvėti, žaibavo karingas Įniršimas, advokatas savo aštriais žodžiais dirgino seną teisėjų odą. Teisėjai lyg arčiau susiglaudė, pasipūtė ir išpampo, kad atmuštų dygius ir šiurkščius žodžių sprigtus.

Bet štai pakilo Pavlas, ir staiga netikėtai pasidarė tylu. Motina visu kūnu pasviro į priekį. Pavlas prabilo ramiai:

– Būdamas partinis žmogus, aš pripažįstu tik savo partijos teismą ir kalbėsiu ne gindamasis, bet vykdydamas valią savo draugų, kurie taip pat atsisakė gynimo, mėginsiu paaiškinti jums tai, ko jūs nesupratote. Prokuroras mūsų pasirodymą po socialdemokratijos vėliava pavadino maištu prieš aukščiausiąją valdžią ir visą laiką žiūrėjo į mus kaip į maištininkus prieš carą. Aš turiu pareikšti, kad patvaldystė mums nėra vienintelė grandinė, surakinusi krašto kūną, ji tiktai pirmutinė ir artimiausioji grandinė, kurią mes turime nuplėšti nuo liaudies…

Tyla didėjo skambant tvirtam balsui, jis tartum praplėtė salės sieną. Pavlas lyg atsitraukė nuo žmonių toli į šalį, pasidarydamas iškilesnis.

Teisėjai sujudėjo sunkiai ir neramiai. Bajorų vadovas kažką sušnibždėjo tingaus veido teisėjui, tas linktelėjo galvą ir kreipėsi į seniuką, o tuo pačiu metu iš kitos pusės kalbėjo jam j ausį ligūstas teisėjas. Sūpuodamasis kėdėje dešinėn ir kairėn, seniukas kažką pasakė Pavlui, bet jo balsas nuskendo lygioje ir plačioje Vlasovo kalbos srovėje.

– Mes – socialistai. Tas reiškia, kad mes esame priešai privatinės nuosavybės, kuri skaldo žmones, apginkluoja juos vienus prieš kitus, sukuria nesutaikinamą interesų priešingumą, meluoja, stengdamasi nuslėpti arba pateisinti tą priešingumą, ir visus tvirkina melu, veidmainiavimu ir pagieža. Mes sakome: visuomenė, kuri žiūri į žmogų tiktai kaip į savo praturtėjimo įrankį – priešžmogiška, ji priešiška mums, mes negalime susitaikinti su jos morale, dviveide ir melaginga; jos požiūris į asmenybę, cinizmas ir žiaurumas mums yra bjaurūs, mes norime kovoti ir kovosime prieš visas formas, kuriomis tokia visuomenė sieks fiziškai ir moraliai pavergti žmogų, prieš visus būdus žmogui skaldyti gobšumo naudai. Mes, darbininkai – žmonės, kurių darbas viską sukuria, pradedant gigantiškomis mašinomis ir baigiant vaikų žaislais, mes – žmonės, kuriems atimtos teisės kovoti už savo žmogišką vertę, mus kiekvienas stengiasi ir gali paversti įrankiu savo tikslams siekti, mes norime dabar turėti tiek laisvės, kad ji įgalintų mus ilgainiui iškovoti visą valdžią. Mūsų šūkiai paprasti – šalin privatinė nuosavybė, visos gamybos priemonės – liaudžiai, visa valdžia – liaudžiai, darbas – privalomas visiems. Jūs matote – mes ne maištininkai!

Pavlas šyptelėjo, palengva perbraukė ranka per plaukus, .jo žydrų akių ugnis plykstelėjo šviesiau.

– Prašau arčiau reikalo! – tarė pirmininkas ryškiai ir garsiai. Jis pasisuko krūtine į Pavlą, žiūrėjo j jį, ir motinai pasirodė, kad apsiblaususi jo kairioji akis ima liepsnoti pikta, godžia ugnimi. Ir visi teisėjai žiūrėjo į jos sūnų taip, jog atrodė, kad jų akys limpa prie jo veido, prisisiurbia prie jo kūno, trokšta jo kraujo, kad juo atgaivintų savo nuvalkiotus kūnus. O jis, tiesus, aukštas, stovėdamas tvirtai ir stipriai, tiesė į juos ranką ir negarsiai, aiškiai kalbėjo:

– Mes – revoliucionieriai ir būsime tokie tol, kol vieni – tiktai įsakinėja, kiti – tiktai dirba. Mes kovojame su visuomene, kurios interesus jums įsakyta ginti, kaip nesutaikomi jos ir jūsų priešai, ir susitaikymas tarp mūsų neįmanomas, kol mes nugalėsime! Nugalėsime mes, darbininkai! Jūsų įgaliotojai visai ne tokie stiprūs, kaip jiems rodosi. Toji pati nuosavybė, kurią kaupdami ir saugodami jie aukoja milijonus jų pavergtų žmonių, toji pati jėga, kuri jiems leidžia valdyti mus, jų tarpe kelia priešingą trynimąsi, ardo juos fiziškai ir moraliai. Nuosavybė reikalauja per daug pastangų sau apginti, ir iš esmės jūs visi, mūsų valdovai, esate didesni vergai negu mes – jūsų dvasia pavergta, mes – tik fiziškai. Jūs negalite nusikratyti prietarų ir įpročių priespaudos, priespaudos, kuri numarino jus dvasiškai – mums niekas nekliudo iš vidaus būti laisviems – nuodai, kuriais jūs mus nuodijate, yra silpnesni už tuos priešnuodžius, kuriuos jūs – nenorėdami – pilate į mūsų sąmonę. Ji auga ir plečiasi nesulaikomai, vis smarkiau ji įsidega ir paskui save patraukia visa, kas geriausia ir dvasiškai sveika net iš jūsų pačių aplinkos. Pasižiūrėkite – jūsų tarpe jau nebėra žmonių, kurie idėjiškai galėtų kovoti dėl jūsų valdžios, jūs jau išeikvojote visus argumentus, kurie galėtų jus apsaugoti nuo istoriškojo teisingumo puolimo, jūs nebegalite sukurti jokių naujų idėjų, jūsų dvasia – bevaisė. Mūsų idėjos auga, jos vis skaisčiau įsidega, jos apima liaudies mases, organizuodamos jas kovai dėl laisvės. Darbininko didžiojo vaidmens įsisąmoninimas sulieja visus pasaulio darbininkus į vieną sielą, jūs negalite suturėti šio gyvenimo atsinaujinimo proceso niekuo, tik žiaurumu ir cinizmu. Bet cinizmas – aiškus, žiaurumas – erzina. Ir rankos, kurios šiandien smaugia mus, netrukus draugiškai spaus mums rankas. Jūsų energija, – mechaninė aukso augimo energija, ji jungia jus į grupes, turinčias tikslą praryti viena kitą; mūsų energija – nuolatos augančio visų darbininkų sąmoningo solidarumo gyvoji jėga. Visa, ką jūs darote – nusikaltimas, nes tatai nukreipta žmonėms pavergti; mūsų darbas išvaduoja pasaulį iš šmėklų ir pabaisų, kurias sukūrė jūsų melas, pagieža, gobšumas – pabaisų, įbauginusių liaudį. Jūs atplėšėte žmogų nuo gyvenimo ir sunaikinote jį; socializmas vienija jūsų sugriautą pasaulį į vieną didžiulę visumą, ir tatai – įvyks!

Pavlas valandėlei sustojo ir pakartojo tyliau, tvirčiau:

– Tatai – įvyks!

Teisėjai šnibždėjosi, darydami keistas grimasas, ir vis neatitraukė godžių akių nuo Pavlo, o motina jautė, kad savo žvilgsniais jie bjauroja jo liauną, tvirtą kūną, pavydėdami jam sveikatos, jėgos, skaistumo. Teisiamieji atidžiai klausėsi draugo kalbos, jų veidai išblyško, akys spindėjo džiaugsmu. Motina ryte rijo sūnaus žodžius, ir jie darniomis eilėmis smigo į jos atmintį. Seniukas kelis kartus buvo pertraukęs Pavlą, kažką aiškino jam, kartą net liūdnai nusišypsojo – Pavlas tylėdamas išklausydavo ir vėl kalbėdavo rūsčiai, bet ramiai, versdamas jo klausytis, savo valiai pajungdamas teisėjų valią. Bet pagaliau senis suriko, ištiesęs ranką į Pavlą; atsakydamas jam, kiek pašaipiai, liejosi Pavlo balsas:

– Aš baigiu. Asmeniškai jūsų užgauti aš nenorėjau, atvirkščiai – ne savo noru dalyvaudamas šioje komedijoje, kurią jūs vadinate teismu, aš beveik užjaučiu jus. Vis dėlto – jūs žmonės, o mums visuomet skaudu matyti žmones, nors ir priešiškus mūsų tikslui, bet kuriuos taip begėdiškai yra pažeminęs tarnavimas smurtui, kurie šitiek yra praradę savo žmogiškosios vertės supratimą…

Jis atsisėdo, nežiūrėdamas į teisėjus; motina, sulaikiusi kvapą, įsmeigusi akis, žiūrėjo į teisėjus, laukė.

Andrejus, visas spindėdamas, tvirtai paspaudė Pavlui ranką, Samoilovas, Mazinas ir visi kiti gyvai pasislinko prie jo, jis šypsojosi, truputį sumišęs dėl draugų entuziazmo, pažvelgė ten, kur sėdėjo motina, ir linktelėjo jai galvą, lyg klausdamas:

„Ar taip?“

Ji atsakė jam giliu džiaugsmo atodūsiu, visa užlieta karštos meilės bangos.

– Štai – prasidėjo teismas! – sušnibždėjo Sizovas. – Ka-aip jis juos, a?

Ji tylėdama lingavo galvą, patenkinta, kad sūnus taip drąsiai kalbėjo, – galbūt, dar labiau patenkinta, kad jis pabaigė. Jos galvoje baimingai knitėjo klausimas:

„Na? Kaipgi jūs dabar?“

XXVI

Tatai, ką kalbėjo sūnus, jai nebuvo naujiena, tos mintys jai pažįstamos, bet pirmą kartą čia, teismo akivaizdoje, ji pajuto keistą, patraukiančią jo tikėjimo jėgą. Ją nustebino Pavlo ramumas, ir jo kalba susiliejo jos krūtinėje į spinduliuojantį lyg žvaigždė kamuolį, tvirtai įtikindama savo teisumu ir pergale. Dabar ji laukė, kad teisėjai pradės su juo smarkiai ginčytis, piktai jam prieštarauti, iškeldami savo tiesą. Bet štai atsistojo Andrejus, pasviro, iš paniūrų pažvelgė į teisėjus ir prabilo:

– Ponai gynėjai…

– Prieš jus teismas, o ne gynėjai! – piktai ir garsiai pastebėjo jam ligoto veido teisėjas. Iš Andrejaus veido išraiškos motina įspėjo, kad jis nori paikioti, jo ūsai virpėjo, akyse spindėjo jai pažįstamas klastingas katės meilumas. Ilga ranka jis stipriai pasikasė galvą ir atsiduso.

– Nejaugi? – tarė jis, linguodamas galvą. – Aš maniau – jūs ne teisėjai, o tik gynėjai…

– Aš paprašysiu jus kalbėti apie dalyko esmę! – sausai pareiškė seniukas.

– Apie esmę? Gerai! Aš jau prisiverčiau pagalvoti, kad jūs iš tikrųjų teisėjai, žmonės nepriklausomi, garbingi…

– Teismui nereikalinga jūsų charakteristika!

– Nereikalinga? Hm – na, vis dėlto aš kalbėsiu toliau… Jūs – žmonės, kuriems nėra nei savų, nei svetimų, jūs – laisvi žmonės. Štai prieš jus stovi dvi šalys, ir viena skundžiasi – jis mane visiškai apiplėšė ir už- kamavo! O antroji atsako – turiu teisę plėšti ir kamuoti, nes aš turiu ginklą…

– Ar jūs turite ką nors pasakyti iš esmės? – pakeldamas balsą, paklausė seniukas. Jo ranka drebėjo, ir motinai buvo malonu matyti, kad jis pyksta. Bet Andrejaus elgesys jai nepatiko, jis nesiderino su Pavlo kalba – ji norėjo rimto ir griežto ginčo.

Ukrainietis tylėdamas pasižiūrėjo į seniuką, paskui, kasydamasis galvą, tarė rimtai:

– Iš esmės? Bet kam gi aš su jumis kalbėsiu iš esmės? Kas jums reikėjo žinoti – pasakė draugas. Visa kita, atėjus laikui, baigs sakyti kiti…

Seniukas atsistojo ir paskelbė:

– Atimu jums žodį! Grigorijus Samoilovas!

Kietai sučiaupęs lūpas, ukrainietis tingiai atsisėdo ant suolo, šalia jo, krestelėjęs garbanas, atsistojo Samoilovas.

– Prokuroras vadino draugus laukiniais, kultūros priešais…

– Reikia kalbėti tik apie tai, kas liečia jūsų bylą!

– Tatai – liečia. Nėra nieko, kas neliestų dorų žmonių. Ir aš prašau nepertraukti manęs. Aš klausiu jus, kas yra toji jūsų kultūra?

– Mes čia ne ginčytis su jumis! Prie reikalo! – rodydamas dantis, kalbėjo seniukas.

Andrejaus pasielgimas regimai pakeitė teisėjus, jo žodžiai lyg kažką nutrynė nuo jų, ant pilkų jų veidų pasirodė dėmės, akyse degė šaltos, žalios žiežirbos. Pavlo kalba juos suerzino, bet tramdė suerzinimą savo jėga, nejučiomis įkvėpdama pagarbos, ukrainietis nuplėšė tą santūrumą ir lengvai apnuogino tai, kas po juo buvo. Jie šnibždėjosi tarpusavy, keistai vaipydamiesi, ir ėmė ne pagal save per daug greitai judėti.

– Jūs auklėjate šnipus, jūs tvirkinate moteris ir merginas, jūs statote žmogų į vagies ir žudiko padėtį, jūs nuodijate jį degtine, tarptautinės skerdynės, visuotinis melas, ištvirkimas ir sužvėrėjimas, štai – jūsų kultūra! Taip, mes šitos kultūros priešai!

– Prašau jus! – sušuko seniukas, drebindamas smakrą. Bet Samoilovas, visas išraudęs, žybčiodamas akimis, taip pat šaukė:

– Bet mes gerbiame ir vertiname tą, kitą kultūrą, kurios kūrėjus jūs pūdėte kalėjimuos, iš proto varėte…

– Atimu žodį! Fiodoras Mazinas!

Mažasis Mazinas pakilo, tarytum staiga būtų išlindusi yla, ir trūkinėjančiu balsu tarė:

– Aš… aš prisiekiu! Aš žinau – jūs pasmerkėte mane.

Jis užduso, išblyško, jo veide liko tik vienos akys, ir, ištiesęs ranką, jis sušuko:

– Aš – garbės žodis! Kad ir kur ištremsite mane – pabėgsiu, grįšiu, dirbsiu visada, visą gyvenimą. Garbės žodis!

Sizovas garsiai krankštelėjo, subruzdo. Ir visa publika, pasiduodama nuolat didėjančiai susijaudinimo bangai, keistai ir dusliai ūžė. Viena moteris verkė, kažkas kimiai kosėjo. Žandarai į teisiamuosius žiūrėjo bereikšmiu žvilgsniu, nustebę, į publiką – piktai. Teisėjai lingavo, senis plonu balsu šaukė:

– Ivanas Gusevas!

– Nenoriu kalbėti!

– Vasilijus Gusevas!

– Nenoriu!

– Fiodoras Bukinas!

Sunkiai pakilo baltaplaukis išblukęs vyras ir, linguodamas galvą, lėtai tarė:

– Gėdą turėtumėt! Aš sunkus žmogus ir tai suprantu teisingumą! – Jis pakėlė ranką aukščiau galvos ir nutilo, primerkęs akis, lyg įsižiūrėdamas į ką tolumoje.

– Ką sakai? – susierzinęs, nustebęs suriko senis, apsiversdamas kėdėje.

– A, trauk jus…

Bukinas niūriai atsisėdo ant suolo. Kažkas didinga, svarbu buvo tamsiose jo akyse, buvo kažkas liūdnai priekaištinga ir naivu. Tatai pajuto visi, ir net teisėjai sukluso, lyg laukdami, ar nepasigirs aidas, aiškesnis negu šie žodžiai. Ir publikos suoluose taip pat visi apmirė, tiktai tylus verksmas suposi ore. Paskui prokuroras, gūžtelėjęs pečiais, šyptelėjo, bajorų vadovas skardžiai nusikosėjo, ir vėl pamažu atsirado šnibždesys, jaudinamai sklisdamas po salę.

Motina, pasilenkusi prie Sizovo, paklausė:

– Ar teisėjai kalbės?

– Viskas baigta… tik nuosprendį paskelbs…

– Daugiau nieko?

– Taip…

Ji nepatikėjo juo.

Samoilova neramiai judėjo suole, kumšėdama motiną petim ir alkūne, ir tyliai kalbėjo vyrui:

– Kaipgi čia? Argi taip galima?

– Matai – galima!

– Kas gi bus jam, Grišai?

– Atstok…

Buvo jaučiama, kad visi kažkaip sujudę, sutrikę, suirę, žmonės nesusivokdami mirkčiojo apžlibusiomis akimis, lyg kažkokia ryškybė būtų prieš juos nušvitusi, neaiškių kontūrų, nesuprantamos reikšmės, bet masinančios galios. Ir, nesuprasdami netikėtai atsivėrusio didingumo, žmonės paskubomis eikvojo tuos jiems naujus jausmus viskam, kas smulku, vaizdu, jiems suprantama.

Vyresnysis Bukinas nesivaržydamas garsiai šnibždėjo:

– Atsiprašau, kodėl neleidžia kalbėti? Prokuroras gali kalbėti viską ir kiek nori…

Palei suolus stovėjo valdininkas ir, mosuodamas žmonėms ranka, pusbalsiu kalbėjo:

– Tyliau! Tyliau!..

Samoilovas atsilošė ir už žmonos nugaros gaudė, trūksmingai svaidydamas žodžius.

– Žinoma, sakysime, jie kalti. Bet tu leisk paaiškinti! Prieš ką jie ėjo? Aš noriu suprasti! Aš taip pat turiu savo interesą…

– Tyliau! – grūmodamas jam pirštu, sušuko valdininkas.

Sizovas niūriai lingavo galvą.

O motina, neatitraukdama akių, žiūrėjo į teisėjus ir matė – jie vis labiau jaudinosi, kalbėdami tarpusavy nenugirstamais balsais. Jų kalbos garsas, šaltas ir slidus, lietė jos veidą ir savo lytėjimu kėlė drebulį skruostuose, ligūstą, šlykštų skonį burnoje. Motinai kažkodėl atrodė, kad jie visi kalba apie jos sūnaus ir jo draugų kūnus, apie jaunuolių raumenis ir sąnarius, pilnus karšto kraujo ir gyvos jėgos. Šitie kūnai įžiebia juose negerą elgetų pavydą, glitų išvargusių ir ligotų žmonių godumą. Jie čepsi lūpomis ir gaili tų kūnų, gebančių dirbti ir turtinti, gėrėtis ir kurti. Dabar šie kūnai išeina iš judrios gyvenimo apyvartos, atsižada jo, su savim nusineša galimybę juos valdyti, naudoti jų jėgą, suėsti ją. Ir todėl jaunuoliai sukelia senų teisėjų sielose kerštingą, liūdną susierzinimą nusilpusio žvėries, kuris mato šviežią maistą, bet jau neturi jėgų jam nutverti, nebesugeba sotintis svetima jėga ir ligūstai urzgia, gūdžiai staugia, matydamas, kad tolsta nuo jo sotumo šaltinis.

Kuo atidžiau motina žiūrėjo į teisėjus, tuo ši mintis, šiurkšti ir keista, ėmė darytis ryškesnio pavidalo. Jai atrodė, kad jie neslėpė godumo ir bejėgiško įniršimo, kilusio alkaniesiems, kurie kažkada galėjo daug suryti. Jai, moteriai ir motinai, kuriai sūnaus kūnas visuomet ir tikrai brangesnis už tai, kas vadinama siela – jai buvo baisu žiūrėti, kaip tos užgesusios akys šliaužiojo jo veidu, čiupinėjo jo krūtinę, pečius, rankas, siurbėsi į karštą odą, tarytum ieškodamos galimybės plykstelėti, įsidegti ir sušildyti kraują sustingusiose gyslose, suglebusiuose raumenyse tų pusgyvių žmonių, kurie dabar šiek tiek atsigavo, pajutę godumą ir pavydą jaunam gyvenimui, kurį jie turėjo nuteisti ir atimti iš savęs pačių. Jai atrodė, kad sūnus jaučia šiuos gličius, nemaloniai kutenančius prisilietimus ir krūpčiodamas žiūri į ją.

Pavlas žvelgė į motinos veidą šiek tiek pavargusiomis akimis, ramiai ir meiliai. Kartais lingavo jai galvą, šypsojosi.

„Netrukus laisvė!“ – kalbėjo jai toji šypsena ir tarytum glostė motinos širdį švelniais prisilietimais.

Staiga teisėjai visi kartu atsistojo. Motina taip pat nejučiom pakilo.

– Išėjo! – tarė Sizovas.

– Nuosprendžio? – paklausė motina.

– Taip…

Jos įsitempimas staiga atlyžo, visą kūną apėmė troškus nusilpimas, ėmė trūkčioti antakis, o kaktą išpylė prakaitas. Slogus nusivylimo ir nuoskaudos jausmas ūžtelėjo į širdį ir greitai pavirto sielą slegiančia neapykanta teisėjams ir teismui. Jausdama skausmą antakiuose, ji stipriai perbraukė ranka per kaktą, apsižvalgė – teisiamųjų giminės artinosi prie grotų, salę pripildė pasikalbėjimų klegesys. Ji taip pat priėjo prie Pavlo ir, tvirtai suspaudusi jam ranką, pravirko, pilna nuoskaudos ir džiaugsmo, painiodamasi prieštaringų jausmų chaose. Pavlas kalbėjo jai švelnius žodžius, ukrainietis krėtė pokštus ir juokėsi.

Visos moterys verkė, bet labiau iš papratimo negu iš sielvarto. Sielvarto, svaiginančio staigiu, buku smūgiu, netikėtai ir nematomai krintančio ant galvų, nebuvo, – buvo liūdnas nujautimas, kad reikia skirtis su vaikais, bet jisai skendo, tirpo šios dienos sukeltuose įspūdžiuose. Tėvai ir motinos žiūrėjo į vaikus neramiu jausmu, kur nepasitikėjimas jaunyste, įprastas savo pranašumo prieš vaikus supratimas keistai liejosi su kitu jausmu, artimu pagarbai, ir liūdna, įkyri mintis – kaip reiks gyventi – šipo, susidūrusi su smalsumu, kurį pažadino jaunystė, drąsiai ir be baimės kalbanti, kad galimas naujas, geras gyvenimas. Jausmai buvo santūrūs, nes niekas nemokėjo jų išreikšti, žodžiai liejosi gausiai, tačiau buvo kalbamasi apie paprastus daiktus, apie skalbinius ir drabužius, kad reikia saugoti sveikatą.

O Bukino brolis, mosuodamas rankomis, įtikinėjo jaunesnįjį brolį:

– Kaip tik – teisingumas! Ir daugiau nieko!

Jaunesnysis Bukinas atsakė:

– Tu saugok varnėną…

– Bus sveikas!..

O Sizovas laikė už parankės sūnėną ir iš lėto kalbėjo:

– Tad, Fiodorai, vadinasi, važiuoji tu…

Fedia pasilenkė ir kažką pašnibždėjo jam į ausį, šelmiškai šypsodamasis. Kareivis palydovas taip pat nusišypsojo, bet tuojau padarė rūstų veidą ir kostelėjo.

Motina kalbėjo su Pavlu, kaip ir kiti, apie tą patį – apie drabužius, apie sveikatą, o jos krūtinėje knibždėjo dešimtys klausimų apie Sašą, apie save, apie jį. Bet po visu tuo buvo ir pamažu didėjo sūnaus meilės perteklius, įtemptas noras jam patikti, būti artimesnei jo širdžiai. Baisybių laukimas išnyko, palikdamas tik nemalonų šiurpą, prisiminus teisėjus, ir kažkur nuošaly tamsią mintį apie juos. Ji juto savyje gimstant didelį, šviesų džiaugsmą, nesuprato jo ir drovėjosi. Matydama, kad ukrainietis kalbasi su visais, ir suprasdama, kad jam švelnus žodis labiau reikalingas negu Pavlui, ji ėmė kalbėtis su juo:

– Nepatiko man teismas!

– O kodėl, brangioji? – dėkingai šypsodamasis, sušuko ukrainietis. – Malūnas senas, bet dar dundena…

– Ir nebaisu, ir nesuprantama žmonėms – kieno gi teisybė? – neryžtingai pasakė ji.

– Oho, ko jūs įsigeidėt! – sušuko Andrejus. – Argi čia dėl teisybės bylinėjasi?..

Krūptelėjusi ir šypsodamasi, ji tarė:

– O aš maniau, kad – baisu…

– Teismas eina!

Visi skubiai puolė į savo vietas.

Viena ranka atsirėmęs j stalą, uždengęs veidą popieriumi, pradėjo silpnai zirziančiu kamanės balsu skaityti vyresnysis teisėjas.

– Pasmerkia! – tarė Sizovas įsiklausydamas.

Pasidarė tylu. Visi sustojo, žiūrėdami į seniuką. Mažas, sausas, tiesus, jis buvo kažkaip panašus į lazdą, kurią laiko nematoma ranka. Teisėjai taip pat stovėjo: viršaitis-– palenkęs galvą ant peties ir žiūrėdamas į lubas, miesto galva – sukryžiavęs ant krūtinės rankas, bajorų vadovas – glostydamas barzdą. Ligoto veido teisėjas, putnus jo draugas ir prokuroras žiūrėjo teisiamųjų pusėn. O už teisėjų, iš portreto, pro jų galvas, su raudonu munduru, abejingu baltu veidu žiūrėjo caras, ir jo veidu šliaužiojo kažkoks vabalas.

– Ištremia! – lengviau atsidusęs, tarė Sizovas. – Na, baigta, dėkui tau, viešpatie! Šnekėjo – katorga! Nieko, motin! Tas nieko!

– Aš juk žinojau, – atsakė ji pavargusiu balsu.

– Vis dėlto! Dabar jau tikrai! 0 šiaip kas juos gali žinoti? – Jis pasisuko į jau vedamus nuteistuosius ir garsiai tarė:

– Iki pasimatymo, Fiodorai! Ir – visi! Dieve jums padėk!

Motina tylėdama linkčiojo galvą sūnui ir visiems.

Norėjosi pravirkti, bet buvo gėda.

XXVII

Ji išėjo iš teismo ir nustebo, kad viršum miesto jau naktis, lempos dega gatvėse ir žvaigždės danguje. Prie teismo grūdosi būreliai žmonių, šaltame ore girgždėjo sniegas, per vienas kitą skambėjo jauni balsai. Žmogus su pilku gobtuvu pažiūrėjo Sizovui į veidą ir paklausė:

– Koks nuosprendis?

– Ištrėmimas.

– Visiems?

– Visiems.

– Dėkui!

Žmogus atsitraukė.

– Matai? – tarė Sizovas. – Klausinėja…

Staiga juos apsupo apie dešimt jaunuolių ir merginų, ir greitai pasigirdo šūksniai, sudominusieji žmones. Motina ir Sizovas sustojo. Klausinėjo apie nuosprendį, apie tai, kaip laikėsi teisiamieji, kas sakė kalbas, apie ką – ir visuose klausimuose skambėjo ta pati godaus smalsumo gaida, nuoširdi ir karšta, žadinanti norą jį patenkinti.

– Ponai! Tai Pavlo Vlasovo motina! – sušuko kažkas negarsiai, ir ne iš karto, bet greitai visi nutilo.

– Leiskite paspausti jums ranką!

Kažkieno stipri ranka suspaudė motinos pirštus, kažkieno susijaudinęs balsas prabilo:

– Jūsų sūnus mums visiems bus drąsos pavyzdys…

– Tegyvuoja rusų darbininkas! – pasigirdo skambus šauksmas.

Šauksmai didėjo, gausėjo, pasigirsdami šen ir ten, iš visur bėgo žmonės, telkdamiesi aplink Sizovą ir motiną. Ore ėmė aidėti policijos švilpukai, bet jų garsai nenustelbė šauksmų. Senis juokėsi, o motinai visa tai atrodė malonus sapnas. Ji šypsojosi, spaudė rankas, linkčiojo, ir geros, šviesios ašaros spaudė gerklę; jos kojos drebėjo iš nuovargio, bet širdis, perpildyta džiaugsmo, sugerdama viską, atspindėjo įspūdžius lyg šviesus ežero paviršius. O netoli jos kažkieno aiškus balsas nervingai kalbėjo:

– Draugai! Pabaisa, ryjanti rusų liaudį, šiandieną vėl prarijo savo bedugniais, godžiais nasrais…

– Ką gi, motin, eime! – tarė Sizovas.

Ir tuo metu iš kažkur atsirado Saša, paėmė motiną už parankės ir skubiai nutempė paskui save į kitą pusę gatvės, sakydama:

– Eikite, ko gero, pradės mušti. Arba suims. Ištrėmė? Į Sibirą?

– Taip, taip!

– O kaip jis kalbėjo? Aš, beje, žinau. Jis buvo visų stipriausias ir paprasčiausias – visų rūsčiausias, be abejo. Jisai jautrus, švelnus, tačiau gėdinasi save parodyti.

Jos karštas pusgarsis kuždesys, jos meilės žodžiai ramino motinos susijaudinimą, kėlėjos nusilpusias jėgas.

– Kada važiuosite pas jį? – tyliai ir švelniai paklausė ji Sašą, prispausdama jos ranką prie savo kūno. Su pasitikėjimu žiūrėdama į priekį, mergina atsakė:

– Kai tik surasiu, kas galėtų perimti mano darbą. Juk aš taip pat laukiu nuosprendžio. Tikriausiai jie mane taip pat į Sibirą – aš tuomet pareikšiu, kad noriu būti ištremta ton vieton, kur bus jisai.

Už nugaros pasigirdo Sizovo balsas:

– Tuomet pasveikinkite jį mano vardu! Sizovas, girdi. Jis žino. Fiodoro Mažino dėdė…

Saša sustojo, atsigręžė, ištiesdama ranką.

– Aš pažįstama su Fedia. Mano vardas Aleksandra.

– O pagal tėvelį?

Ji pažiūrėjo į jį ir atsakė:

– Aš neturiu tėvo.

– Vadinasi, mirė…

– Ne, jis gyvas! – atsakė susijaudinusi mergina, ir kažkoks atkaklumas suskambėjo jos balse, atsirado veide. – Jis dvarininkas, dabar – zemstvos viršininkas, apvaginėja valstiečius…

– T-aip! – prislėgtas atsiliepė Sizovas ir, eidamas šalia merginos, dirsčiodamas į ją šnairomis, patylėjęs tarė:

– Na, motin, lik sveika! Man reikia eiti kairėn. Iki pasimatymo, panele, griežtai jūs kalbate apie tėvą! Žinoma, jūsų reikalas…

– O jeigu jūsų sūnus – netikęs žmogus, žalingas žmonėms, bjaurus jums – ar jūs to nepasakytumėt? – karštai sušuko Saša.

– Na – pasakyčiau! – ne tuoj atsakė senis.

– Vadinasi, jums teisybė – brangesnė už sūnų, o man ji – brangesnė už tėvą…

Sizovas nusišypsojo, linguodamas galvą, paskui pasakė atsidusęs:

– Oho! Vikriai jūs! Jeigu ilgam jūsų pakaks – nugalėsite senius – labai jūs atkaklūs!.. Lik sveika, linkiu jums viso labo! Ir žmonėms – būk geresnė, a? Lik sveika, Nilovna! Pamatysi Pavlą, pasakyk – girdėjau, sakyk, jo kalbą. Ne viskas suprantama, net baisu kai kas, bet – pasakyk – teisinga!

Jis kilstelėjo kepurę ir oriai pasuko už gatvės kampo.

– Geras, turbūt, žmogus! – pastebėjo Saša, palydėdama jį šypsančiu savo didelių akių žvilgsniu.

Motinai pasirodė, kad šiandien mergaitės veidas švelnesnis ir geresnis kaip visuomet.

Namie jos susėdo ant sofos, prisiglaudė viena prie kitos, ir motina, besilsėdama tyloje, vėl ėmė kalbėti apie Sašos kelionę pas Pavlą. Susimąsčiusi, pakėlusi tankius antakius, mergina žiūrėjo j tolumą didelėmis, užsisvajojusiomis akimis, ir jos išblyškusiame veide švietė ramus susigodojimas.

– Paskui, kai jums gims vaikų, aš atvažiuosiu pas jus, prižiūrėsiu juos. Ir gyvensime sau ten ne blogiau kaip čia. Paša darbo susiras, jo rankos – auksinės…

Apmetusi motiną smalsiu žvilgsniu, Saša paklausė:

– O jūs argi nenorite dabar tuojau važiuoti paskui jį?

Atsidususi motina tarė:

– Kam aš jam? Tik sukliudysiu, jeigu bėgtų. Be to, jis ir nesutiktų…

Saša linktelėjo galvą:

– Nesutiks.

– Be to, man – darbas! – pridūrė motina, šiek tiek pasididžiuodama.

– Taip! – atsiliepė susimąsčiusi Saša. – Tas gerai…

Ir staiga krūptelėjusi, lyg numesdama kažką nuo savęs, prabilo paprastai ir negarsiai:

– Jis ten negyvens. Jis – bėgs, be abejo…

– O kaipgi jūs? Ir kūdikis, jeigu…

– Tada ir pamatysime. Jis neturi su manimi skaitytis, ir aš jo nevaržysiu. Man bus sunku su juo persiskirti, bet, suprantama, aš susitvarkysiu. Aš nesuvaržysiu jo, ne.

Motina pajuto, kad Saša sugebės padaryti tai, ką kalba, ir jai pagailo merginos. Apkabinusi ją, ji tarė:

– Mieloji jūs mano, sunku jums bus!

Saša švelniai nusišypsojo, prisiglausdama prie jos visu kūnu.

Parėjo nuvargęs Nikolajus ir nusirengdamas greitai prabilo:

– Na, Sašenka, jūs nešdinkitės, kol sveika! Paskui mane nuo pat ryto sekioja du šnipai ir taip atvirai, kad kvepia areštu. Aš nujaučiu. Kažkas kažkur atsitiko. Beje, štai pas mane Pavlo kalba, ją nuspręsta išspausdinti. Nuneškite ją Liudmilai, maldaukite sparčiau dirbti. Pavlas puikiai kalbėjo, NilovnaL Saugokitės šnipų, Saša…

Kalbėdamas jis stipriai trynė sustyrusias rankas ir, priėjęs prie stalo, ėmė skubiai traukti stalčius, rinkdamas iš jų popierius: vienus draskė, kitus dėliojo į šalį, susirūpinęs ir neramus.

– Ar seniai čia aš viską išvaliau, o štai jau vėl kiek visokio nieko prisirinko – po šimts! Matote, Nilovna, jums, galbūt, taip pat geriau namie nenakvoti, a? Dalyvauti šioje muzikoje gana nuobodu, o jie gali ir jus pasodinti, jums gi reikės ir šen, ir ten pavažinėti su Pavlo kalba…

– Na, kam gi jiems manęs? – tarė motina.

Nikolajus, mosuodamas prieš akis plaštaka, tvirtai tarė:

– Aš turiu uoslę. Be to, jūs galėtumėt padėti Liudmilai, a? Eikite, kad ir jums nebūtų bėdos…

Dalyvauti sūnaus kalbą spausdinant jai buvo malonus dalykas, ji atsakė:

– Jei taip – aš išeisiu.

Ir, pati nesitikėdama, tarė tvirtai ir garsiai:

– Dabar aš nieko nebijau – garbė tau, Kristau!

– Puiku! – sušuko Nikolajus, nežiūrėdamas į ją. – Štai ką – jūs man pasakykite, kur mano lagaminas ir mano skalbiniai, nes jūs suglemžėte viską savo grobuoniškomis rankomis, ir aš visai nebeturiu galimybės laisvai tvarkyti savo paties nuosavybę.

Saša tylėdama degino krosnyje sudraskytus popierius ir, jiems sudegus, rūpestingai maišė pelenus.

– Jūs, Saša, išeikite! – tarė Nikolajus, paduodamas jai ranką. – Iki pasimatymo! Nepamirškite aprūpinti knygomis, jeigu bus kas įdomaus. Na, iki pasimatymo, brangi drauge! Būkite atsargesnė…

– Ar jūs ilgam ruošiatės? – paklausė Saša.

– O velniai juos žino! Matyti, ką nors turi prieš mane. Nilovna, eikite kartu, a? Dvi sunkiau sekti – gerai?

– Einu! – atsakė motina. – Tuoj apsirengsiu…

Ji akylai sekė Nikolajų, bet, išskyrus susirūpinimą, kuris gaubė jo įprastą, gerą ir švelnią veido išraišką, nieko daugiau nepastebėjo. Jokių pernelyg skubių judesių, jokios jaudinimosi žymės ji nematė šiame žmoguje, kuris buvo jai brangesnis už kitus. Visiems vienodai atidus, su visais malonus ir taikus, visuomet ramiai vienišas, visiems jis liko toks pat, kaip ir seniau, gyvenąs slaptą gyvenimą savo viduje ir kažkur žmonių priešakyje. Bet ji žinojo, kad jis pasidarė jai artimesnis negu visi kiti, ir mylėjo jį atsargia ir kažkokia pati savimi netikinčia meile. Dabar jai buvo neapsakomai jo gaila, bet ji tramdė savo jausmą, žinodama, kad jeigu parodys – Nikolajus sutriks, susigės ir kaip visuomet pasidarys truputį- juokingas – ji nenorėjo jo matyti tokio.

Ji vėl įėjo į kambarį, jis, spausdamas Sašai ranką, kalbėjo:

– Nuostabu! Tatai, esu tikras, labai gera ir jam, ir jums. Truputis asmeninės laimės – ne pro šalį. Jūs jau pasiruošėt, Nilovna?

Jis priėjo prie jos, šypsodamas ir taisydamas akinius.

– Na, iki pasimatymo, aš manyčiau – po trijų mėnesių, keturių, po pusės metų pagaliau! Pusė metų – tai labai daug gyvenimo… Saugokitės, susimildamos, a? Na, apsikabinkime…

Liesas ir plonas, jis apkabino jos kaklą stipriomis rankomis, pažvelgė jai į akis ir susijuokė kalbėdamas:

– Aš, atrodo, įsimylėjau jus – vis glebėsčiuoju!

Ji tylėjo, bučiuodama jo kaktą ir skruostus, o jos rankos virpėjo. Kad jis to nepastebėtų, jinai atleido jas.

– Žiūrėkit, rytoj – atsargiau! Štai ką padarykite: rytą atsiųskite vaiką – ten pas Liudmilą yra toks vaikezas – tegu jis pažiūri. Na, iki pasimatymo, draugai! Viskas gerai!..

Gatvėje Saša tyliai tarė motinai:

– Šitaip paprastai jis ir mirti eis, jeigu reikės, ir taip pat, galbūt, ims truputį skubintis. O kai mirtis pažiūrės jam į akis, jis pasitaisys akinius, pasakys – nuostabu! – ir numirs.

– Myliu aš jį! – sušnibždėjo motina.

– Aš stebiuosi, bet mylėti – ne! Gerbiu – labai. Jis kažkoks sausas, nors geras, ir netgi kartais, galbūt, meilus, bet visa tai – nepakankamai žmogiška… Rodosi, mus seka? Išsiskirkime. Ir neikite pas Liudmilą, jeigu jums pasirodytų, kad yra šnipas.

– Aš žinau! – tarė motina, bet Saša primygtinai pridūrė:

– Neužeikite! Tuomet pas mane. Likite sveika, tuo tarpu!

Ji greit pasisuko ir grįžo atgal.

XXVIII

Po kelių minučių motina sėdėjo mažame Liudmilos kambarėlyje prie krosnies ir šildėsi. Apsivilkusi juodais drabužiais, perjuostais diržu, šeimininkė pamažu vaikščiojo po kambarį, pripildydama jį šlamesio ir komanduojančio balso garsų.

Krosnyje, traukdama iš kambario orą, tratėjo ir ūžė ugnis, vienodai skambėjo moters kalba.

– Žmonės kur kas labiau kvaili negu pikti. Jie sugeba matyti tik tai, kas arti jų, ką galima tuojau paimti.

O visa, kas arti – pigu; brangu – tolima. Juk, tikrai kalbant, visiems būtų naudinga ir malonu, jeigu gyvenimas pasidarytų kitoks, lengvesnis, o žmonės – išmintingesni. Tačiau dėl to tuojau reikia susirūpinti pačiam…

Staiga, sustojusi prieš motiną, ji tarė tyliai ir lyg atsiprašydama:

– Retai tematau žmones ir, kai užeina kas nors, imu kalbėti. Juokinga?

– Kodėl gi? – atsiliepė motina. Ji stengėsi atspėti, kur toji moteris spausdina, ir nematė nieko ypatinga. Kambaryje su trimis langais į gatvę stovėjo sofa ir knygų spinta, stalas, kėdės, pasienyje lova, kampe prie jos praustuvas, kitame kampe – krosnis, ant sienų vaizdelių fotografijos. Viskas buvo nauja, stipru, švaru, ir vienuoliška šeimininkės figūra viskam teikė šaltą šešėlį. Visur jautei kažką nematomą, paslėptą, bet negalėjai atspėti kur. Motina apžiūrėjo duris – pro vienas ji įėjo čia iš mažo prieškambario, prie krosnies buvo antros durys, siauros ir aukštos.

– Aš pas jus su reikalu! – droviai tarė ji, pajutusi, kad šeimininkė ją stebi.

– Aš žinau! Pas mane kitko nevaikščioja…

Kažkas keista pasigirdo motinai Liudmilos balse, ji pažiūrėjo jai į veidą, toji šypsojosi plonų lūpų kampučiais, už akinių stiklų žibėjo matinės akys. Nukreipdama savo žvilgsnį į šalį, motina padavė jai Pavlo kalbą.

– Štai, prašo kuo greičiau išspausdinti!..

Ir ėmė pasakoti, kad Nikolajus rengiasi suėmimui.

Liudmila, nieko nesakydama, užkišo popierių už juostos, atsisėdo ant kėdės; jos akinių stikluose atsispindėjo raudonas ugnies blizgesys, karštos jos šypsenėlės nušvietė nejudantį Liudmilos veidą.

– Kai jie ateis pas mane – aš į juos šausiu! – negarsiai ir ryžtingai prabilo ji, išklausiusi motinos pa-sakojimą. – Aš turiu teisę gintis nuo smurto ir kovoti su juo, jeigu kitus tam skatinu.

Ugnies atšvaitai nuslinko nuo jos veido, ir jis vėl pasidarė rūstus, truputį pasipūtęs.

„Nelengva tau gyventi!“ – staiga švelniai pagalvojo motina.

Liudmila pradėjo skaityti Pavlo kalbą nenorom, paskui vis arčiau lenkėsi prie popieriaus, greitai dėdama į šalį perskaitytus lapelius, o perskaičiusi atsistojo, išsitiesė, priėjo prie motinos.

– Čia – gerai!

Ji pamąstė valandėlę, nuleidusi galvą.

– Aš nenorėjau kalbėti su jumis apie jūsų sūnų – nepažįstu jo ir nemėgstu liūdnų pasikalbėjimų. Žinau, ką tas reiškia, kai artimas žmogus yra ištremiamas! Bet – aš norėjau jūsų paklausti, ar gera turėti tokį sūnų?..

– Taip, gera! – atsakė motina.

– Ir – baisu, taip?

Ramiai šypsodamasi, motina atsakė:

– Dabar jau – nebaisu…

Liudmila, tamsia ranka taisydama lygiai sušukuotus plaukus, nusisuko į langą. Vos žymus šešėlis virpėjo jos skruostuose, – gal tai buvo sulaikomos šypsenos šešėlis.

– Aš greitai surinksiu. Jūs gulkitės, jūs praleidote sunkią dieną, pavargote. Gulkitės čia, į lovą, aš nemiegosiu, o naktį, galbūt, pažadinsiu jus padėti man… Kai atsigulsite, užgesinkite lempą.

Ji pakišo porą pagalių į krosnį, išsitiesė ir išėjo pro siauras prie krosnies duris, gerai uždarydama jas iš paskos. Motina akimis išlydėjo ją ir ėmė rengtis, galvodama apie šeimininkę:

„Kažko ilgisi…“

Nuovargis svaigino jos galvą, o sieloje buvo keistai ramu, ir viskas akyse švytėjo švelnia ir meilia šviesa, tyliai ir vienodai pripildančia krūtinę. Tokia ramybė jai buvo .jau pažįstama: ji visuomet atsirasdavo po smarkių susijaudinimų ir seniau truputį baugindavo ją, bet dabar tik plėtė sielą, stiprindama ją dideliu ir galingu jausmu. Ji užgesino lempą, atsigulė į šaltą patalą, susirietė po antklode ir greit užmigo kietu miegu…

O kai pravėrė akis – kambarys buvo pilnas šalto, balto giedros žiemos dienos spindesio; šeimininkė su knyga rankose gulėjo ant sofos ir, neįprastai šypsodamasi, žiūrėjo jai į veidą.

– O, kad tave dievai! – sušuko sumišusi motina. – Štai kaip aš – kuris dabar metas, a?

– Labas rytas! – atsiliepė Liudmila. – Netrukus dešimta, kelkitės, gersime arbatą.

– Kodėl gi jūs manęs nepažadinote?

– Norėjau. Priėjau prie jūsų, o jūs taip gražiai šypsojotės per miegą…

Lanksčiais viso kūno judesiais ji pakilo nuo sofos, priėjo prie lovos, pasilenkė prie motinos veido, ir jos matinėse akyse motina pastebėjo kažką brangu, artima ir suprantama.

– Man buvo gaila jus sutrukdyti, gal jūs laimingą sapną sapnavote…

– Nieko nesapnavau!

– Na, vis tiek! Bet man patiko jūsų šypsena. Tokia rami, gera… didelė!

Liudmila nusijuokė, jos juokas skambėjo negarsiai, švelniai.

– Aš ir ėmiau galvoti apie jus… Ar jums sunku gyventi?

Motina, pakeldama antakius, tylėjo ir galvojo.

– Žinoma, sunku! – sušuko Liudmila.

– Net nebežinau! – atsargiai tarė motina. – Kartais atrodo sunku. O visko tiek daug – viskas taip rimta, nuostabu, viena paskui kita greitai juda, taip greitai…

Krūtinėje ėmė kilti jai pažįstamo žvalaus susijaudinimo banga, pripildydama širdį vaizdų ir minčių. Ji atsisėdo lovoje, skubiai apvalkstydama mintis žodžiais.

– Eina, eina – viskas į vieną… Daug sunkumų, žinote! Žmonės kenčia, juos muša, žiauriai muša, ir daugelis džiaugsmų jiems uždrausta – tai labai sunku!

Liudmila, greitai atmetusi galvą, pažvelgė j ją apglėbiančiu žvilgsniu ir pastebėjo:

– Jūs kalbate ne apie save!

Motina pažiūrėjo į ją, išlipo iš lovos ir rengdamasi kalbėjo:

– Ir kaipgi pasiliksi nuošalyje, jeigu ir aną myli, ir šitas brangus, ir už visus baugu, kiekvieno gaila – visa skverbiasi į širdį… Kaipgi pasitrauksi į šalį?

Stovėdama pusiau apsirengusi viduryje kambario, valandėlę ji susimąstė. Jai pasirodė, kad ji jau nebe ta, kuri taip nerimastavo ir baiminosi dėl sūnaus, kuri tiek galvojo, kaip apsaugoti jo kūną – nebėra dabar jos tokios: ji atsiskyrė, pasitraukė kažkur toli, o gal ir visiškai sudegė jaudinimosi ugnyje, ir tatai palengvino, apvalė sielą, naujomis jėgomis atgaivino širdį. Ji klausėsi savęs, norėdama pažvelgti” į savo širdį ir bijodama vėl ten pažadinti kažką sena, nerimastinga.

– Apie ką susimąstėte? – švelniai paklausė šeimininkė, prieidama prie jos.

– Nežinau! – atsakė motina.

Patylėjo, žiūrėdamos viena į antrą, nusišypsojo abi, paskui Liudmila išėjo iš kambario, sakydama:

– Kažin kaip mano virtuvas?

Motina pažiūrėjo pro langą, lauke spindėjo šalta, giedra diena; jos krūtinėje taip pat buvo šviesu, bet karšta. Kilo noras kalbėti apie viską, daug, džiaugsmingai, su neramiu dėkingumo jausmu kažkam nežinomam už viską, kas telkėsi širdyje ir žėravo joje vakarine saulėlydžių šviesa. Seniai bekilęs noras pasimelsti jaudino ją. Prisiminė kažkieno jaunas veidas, skambus balsas riktelėjo atmintyje: „Tai Pavlo Vlasovo motina!..“ Džiugiai ir švelniai žybtelėjo Sašos akys, iškilo tamsi Rybino figūra, šypsojosi tvirtas bronzinis sūnaus veidas, sumišęs mirksėjo Nikolajus, ir staiga viskas susiūbavo giliu, lengvu atodūsiu, susiliejo ir susimaišė į skaidrų, margaspalvį debesį, ramybės jausmu apglėbusį visas mintis.

– Nikolajus buvo teisus! – tarė Liudmila įeidama. – Jį suėmė. Aš buvau nusiuntusi ten berniuką, kaip jūs sakėte. Jisai kalbėjo, kad kieme policija, matė policininką, kuris slėpėsi už vartų. Ir sekliai vaikščioja, berniukas juos pažįsta…

– Taip! – tarė motina, linguodama galvą. – Ak, vargšas…

Atsiduso, tačiau be liūdesio, ir tyliai nusistebėjo tuo.

– Pastaruoju metu jis daug skaitė miesto darbininkams, ir apskritai laikas buvo jam įkliūti! – niūriai ir ramiai pastebėjo Liudmila. – Draugai sakė – išvažiuok! Nepaklausė! Mano nuomone, tokiais atvejais reikia priversti, o ne įkalbinėti…

Tarpduryje pasirodė juodaplaukis raudonskruostis berniukas gražiomis mėlynomis akimis ir kumpa nosim.

– Galiu įnešti virtuvą? – skambiai paklausė jis.

– Prašau, Serioža! Mano auklėtinis.

Motinai atrodė, kad Liudmila šiandien kitokia, paprastesnė ir artimesnė jai. Lanksčiuose jos kūno judesiuose buvo daug grožio ir jėgos, šiek tiek švelninančios griežtą ir išblyškusį veidą. Per naktį paakiuose jai padidėjo juodi ratilai. Ir buvo jaučiama joje didelė pastanga, sieloje smarkiai įtempta styga.

Berniukas įnešė virtuvą.

– Susipažink, Serioža! Pelagėja Nilovna, motina to darbininko, kurį vakar nuteisė.

Serioža tylėdamas nusilenkė, paspaudė motinai ranką, išėjo, atnešė pyrago ir atsisėdo prie stalo. Liudmila, pildama arbatą, įtikinėjo motiną neiti namo, kol paaiškės, ko tenai laukia policija.

– Gal jūsų! Jus veikiausiai tardys…

– Tegu tardo! – atsiliepė motina. – Ir jei suimtų – nedidelė bėda. Tik pirmiau reikėtų Pašos kalbą išsiuntinėti.

– Ji jau surinkta. Rytoj ją bus galima paskleisti mieste ir priemiestyje… Jūs pažįstate Natašą?

– O kaipgi!

– Nuvešite jai…

Berniukas skaitė laikraštį, tartum nieko negirdėdamas, bet kartais jo akys pro lapą žiūrėjo į motinos veidą, ir, kai ji sutikdavo gyvą jų žvilgsnį, jai buvo malonu, ji šypsojosi. Liudmila vėl prisiminė Nikolajų, neapgailestaudama, kad jį suėmė, o motinai atrodė visai natūralus jos tonas. Laikas bėgo greičiau kaip kitas dienas, – kai baigė gerti arbatą, buvo jau beveik vidudienis.

– Beje! – sušuko Liudmila.

Ir tuo metu kažkas skubiai pasibeldė. Berniukas atsistojo ir, primerkęs akis, klausiamai pažvelgė į šeimininkę.

– Atidaryk, Serioža. Kas gi čia?

Ir ramiu judesiu ji nuleido ranką į sijono kišenę, sakydama motinai:

– Jeigu žandarai, jūs, Pelagėja Nilovna, atsistokite štai čia, į šį kampą. O tu, Serioža…

– Aš žinau! – tyliai atsakė berniukas dingdamas.

Motina nusišypsojo. Šis pasiruošimas jos nejaudino – ji nejautė nelaimės.

Įėjo mažasis daktaras. Jis skubiai kalbėjo:

– Visų pirma – Nikolajus suimtas. Aha, jūs čia, Nilovna? Jūs nebuvote jį suimant?

– Jis mane išsiuntė čia.

– Hm, aš nemanau, kad tas jums naudinga!.. Antra, šiąnakt įvairūs jaunuoliai išspausdino hektografais apie penkis šimtus Pavlo kalbos lapelių. Aš mačiau – padaryta neblogai, ryškiai, aiškiai. Jie nori vakare išmėtyti mieste. Aš prieš: miestui patogiau spausdinti lapeliai, o šituos reikia pasiųsti kur nors kitur.

– Štai aš juos ir nuvesiu Natašai! – gyvai sušuko motina. – Duokite šen!

Ji baisiai norėjo greičiau išplatinti Pavio kalbą, sūnaus žodžiais nuberti visą žemę, ir ji žiūrėjo į daktaro veidą atsakymo laukiančiomis akimis, pasiryžusi prašyti.

– Bala žino, ar dabar patogu jums imtis to darbo! – neryžtingai tarė daktaras ir išsiėmė laikrodį. – Dabar vienuolikta keturiasdešimt trys, traukinys – antrą penkios, kelionė ten – penkta penkiolika… Jūs nuvažiuosite vakare, bet nepakankamai vėlai. Ir ne tai svarbu…

– Ne tai! – pakartojo šeimininkė, suraukusi antakius.

– O kas? – paklausė motina, prisislinkdama prie jų. – Tiktai kad būtų padaryta…

Liudmila atidžiai pasižiūrėjo į ją ir, trindama kaktą, tarstelėjo:

– Jums – pavojinga…

– Kodėl? – karštai ir reikalaujančiu tonu sušuko motina.

– Štai kodėl! – prabilo daktaras greit ir neaiškiai. – Jūs išvykote iš namų valandą prieš Nikolajaus suėmimą. Jūs išvažiavote į fabriką, kur jus pažįsta kaip mokytojos tetą. Jums atvykus, fabrike pasirodė žalingi lapeliai. Visa tai kaip kilpa užsineria ant jūsų kaklo.

– Manęs ten nepastebės! – įtikinėjo motina užsidegdama. – O jei sugrįšiu, suims, paklaus, kur buvau…

Valandėlę stabtelėjusi, ji sušuko:

– Aš žinau, ką pasakyti! Iš ten aš nuvažiuosiu tiesiog į priemiestį, ten aš turiu pažįstamą, Sizovą – aš ir pasakysiu, kad, girdi, tiesiai iš teismo atėjau pas jį, skausmas, sakysim, atvedė. O jam taip pat širdį skauda – sūnėną nuteisė. Jis tą patį pasakys. Matote?

Jausdama, kad jie nusileis jos stipriam norui, stengdamasi kuo greičiau palenkti juos, ji kalbėjo vis atkakliau. Ir jie nusileido. 

– Ką gi, važiuokite! – nenoriai sutiko daktaras.

Liudmila tylėjo, susimąsčiusi vaikštinėdama po kambarį. Jos veidas apsiblausė, sulyso, o galvą, pastebimai įtempdama kaklo raumenis, ji laikė taip, tarytum staiga ji būtų pasidariusi sunki ir nejučiomis svirtų ant krūtinės. Motina tą pastebėjo.

– Visi jūs saugote mane! – šypsodama tarė ji. – O patys nesisaugote…

– Netiesa! – atsakė daktaras. – Mes saugomės, turime saugotis! Ir labai barame tą, kuris be reikalo eikvoja savo jėgas, taip! Dabar štai kas: kalbą jūs gausite geležinkelio stotyje…

Jis paaiškino jai, kaip tatai bus padaryta, paskui pažvelgė jai į veidą ir tarė:

– Na, linkiu pasisekimo!

Ir vis dėlto išėjo kažkuo nepatenkintas. Kai durys paskui jį užsidarė, Liudmila priėjo prie motinos, be balso juokdamasi.

– Aš jus suprantu…

Paėmusi ją už parankės, ji vėl tyliai ėmė žingsniuoti po kambarį.

– Aš taip pat turiu sūnų. Jam jau trylika metų, bet jis gyvena pas tėvą. Mano vyras – prokuroro padėjėjas. Ir berniukas – su juo. Kas jis bus? – dažnai galvoju sau…

Jos skambus balsas suvirpėjo, paskui vėl susimąsčiusi ir tyliai ėmė lietis kalba:

– Jį auklėja sąmoningas priešas tų žmonių, kurie man artimi, kuriuos aš laikau geriausiais žmonėmis žemėje. Sūnus gali išaugti mano priešas. Su manimi jam gyventi negalima: aš gyvenu svetimu vardu. Aštuonerius metus nesu jo mačiusi – daug – aštuoneri metai!

Sustojusi prie lango, jinai žiūrėjo į balkšvą, gryną dangų, tęsdama:

– Jeigu jis būtų su manim, aš būčiau tvirtesnė, ne-turėčiau širdyje žaizdos, kurią visada skauda. Ir jeigu jis net numirtų – man lengviau būtų…

– Balandėle tu mano! – tyliai tarė motina, jausdama, kaip užuojauta degina jai širdį.

– Jūs laiminga! – šypteldama tarė Liudmila. – Tatai puiku – motina ir sūnus greta – tai retenybė!

Vlasova, pati nesitikėdama, sušuko:

– Taip, gera! – Ir, lyg pasakydama paslaptį, nuleidusi balsą, kalbėjo toliau: – Visi – jūs, Nikolajus Ivanovičius, visi tiesos žmonės – taip pat greta. Staiga žmonės pasidarė artimi – visus suprantu. Žodžių nesuprantu, o visa kita – suprantu!

– Štai kaip! – pratarė Liudmila. – Štai kaip…

Motina padėjo ranką jai ant krūtinės ir, palengva stumdama ją, kalbėjo beveik pašnibždomis ir lyg pati gilindamasi į tai, ką kalba:

– Per pasaulį eina vaikai! Štai ką aš suprantu – pasauliu eina vaikai, per visą žemę, visi, iš visur – į vieną! Eina geriausios širdys, doro proto žmonės, atkakliai puldami visa pikta, eina, tvirtomis kojomis mindžioja melą. Jauni, sveiki, neša savo nenugalimą jėgą visi į vieną – į teisingumą! Eina nugalėti viso žmonių vargo, traukia į žygį išnaikinti visos žemės nelaimių, eina nugalėti piktybės ir – nugalės! Naują saulę uždegsime, sakė man vienas, ir – uždegs! Sujungsime visas nuskriaustas širdis į vieną – sujungs!

Ji ėmė prisiminti pamirštų maldų žodžius, uždegančius naujam tikėjimui, ji bėrė juos iš savo širdies tartum žiežirbas.

– Viskam neša meilę vaikai, einą tiesos ir proto keliais, ir viską apvelka nauju dangum, visa nušviečia negęstama ugnimi – iš širdies. Vaikų meilės visam pasauliui liepsnoje kuriasi naujas gyvenimas. Ir kas užgesins šitą meilę, kas? Kokia jėga galingesnė už šią, kas nugalės ją? Žemė ją pagimdė, ir visas gyvenimas trokšta jos pergalės – visas gyvenimas!

Ji atšlijo nuo Liudmilos, nuvargusi iš susijaudinimo, ir atsisėdo, sunkiai alsuodama. Liudmila taip pat pasitraukė, tylomis, atsargiai, lyg bijodama kažką suardyti. Ji grakščiai judėjo po kambarį, žiūrėjo priešais save giliu matinių akių žvilgsniu ir pasidarė lyg dar aukštesnė, tiesesnė, plonesnė. Liesas, griežtas jos veidas buvo susikaupęs ir lūpos nervingai sučiauptos. Kambario tyla greitai nuramino motiną; pamačiusi Liudmilos nuotaiką, ji paklausė kaltai ir negarsiai:

– Gal aš ką ne taip pasakiau?..

Liudmila greitai atsisuko, pasižiūrėjo į ją lyg išsigandusi ir skubiai ėmė kalbėti, tiesdama rankas į motiną, lyg norėdama kažką sulaikyti:

– Viskas taip, taip! Bet nekalbėsime daugiau apie tai. Tegul palieka taip, kaip pasakyta. – Ir nurimdama tęsė: – Jums jau netrukus reikės važiuoti – juk toli!

– Taip, netrukus! Ak, kaip man smagu, kad jūs žinotumėte! Sūnaus žodį nuvešiu, savo kraujo žodį! Juk čia – kaip sava siela!

Jinai šypsojosi, bet jos šypsena neaiškiai atšvito Liudmilos veide. Motina jautė, kad savo santūrumu Liudmila vėsina jos džiaugsmą, ir staiga jai pašoko atkaklus noras perlieti savo ugnį į šią atšiaurią sielą, uždegti ją – tegu ji taip pat sutartinai skamba su pilna džiaugsmo širdimi. Ji paėmė Liudmilos rankas, tvirtai suspaudė jas, kalbėdama:

– Brangioji jūs mano! Kaip gera, kai žinai, jog žemėje jau yra šviesa visiems žmonėms, ir – ateis laikas – pamatys jie ją, dvasia susijungs su ja!

Jos platus, geras veidas krūpčiojo, akys spindulingai šypsojosi ir virš jų virpėjo antakiai, lyg teikdami sparnus jųjų spindėjimui. Ją svaigino didelės mintys, ji dėliojo į jas viską, kuo degė jos širdis, viską, ką spėjo pergyventi, ir telkė mintis į kietus, talpius šviesių žodžių kristalus. Jų vis daugiau atsirado rudeninėje širdyje, apšviestoje kūrybinių pavasario saulės jėgų, jie vis aiškiau žydėjo ir žėravo joje.

– Juk tai – lyg naujas dievas gimsta žmonėms! Visi – visiems, visi – viskam! Taip jus visus aš suprantu! Iš tikrųjų visi – draugai, visi – giminės, visi – vaikai vienos motinos – tiesos!

Vėl užpilta savo susijaudinimo bangos, ji stabtelėjo, atsikvėpė ir, plačiu mostu išskėsdama rankas, lyg norėdama apsikabinti, tarė:

– Ir kai aš sau tariu šį žodį – draugai! – širdim girdžiu – eina!

Jinai pasiekė, ko norėjo: Liudmilos veidas nustebęs užsiplieskė, lūpos drebėjo, iš akių ritosi ašaros, didelės, skaidrios.

Motina tvirtai ją apkabino, tyliai nusijuokė, švelniai didžiuodamasi savo širdies pergale.

Joms atsisveikinant, Liudmila pažiūrėjo jai į veidą ir tyliai paklausė:

– Ar jūs žinote, kad su jumis – gera?

XXIX

Gatvėje šaltas oras sausai ir tvirtai apkabino kūną, įsiskverbė į gerklę, pakuteno nosį ir valandėlei užgniaužė krūtinėje kvapą. Motina stabtelėjo, apsižvalgė: netoli jos, prie kampo, stovėjo vežikas gauruota kepure, toli – ėjo kažkoks žmogus, sulinkęs, traukdamas galvą į pečius, o priešakyje jo, trindamas ausis, šokinėdamas, bėgo kareivis.

„Turbūt, į krautuvę pasiuntė kareivėlį!“ – pamanė ji ir nuėjo, patenkinta klausydama, kaip jaunai ir skambiai girgžda po kojomis sniegas. Į stotį ji atėjo anksti, jos traukinys dar nesiruošė išeiti, bet purvinoje, nuo dūmų aprūkusioje trečios klasės salėje jau buvo susirinkę daug žmonių: šaltis suvijo čia kelio darbininkus, atėjo pasišildyti vežikai ir kažkokie prastai apsirengę, benamiai žmonės. Buvo ir keleivių, keletas valstiečių, storas pirklys meškenų kailiniais, šventikas su dukterimi, šlakuota mergina, penketas kareivių, neramių miesčionių. Žmonės rūkė, kalbėjosi, gėrė arbatą, degtinę. Prie bufeto kažkas garsiai kvatojo, viršum galvų plaukiojo dūmų bangos. Girgždėjo atidaromos durys, drebėjo ir skambėjo stiklai jas trankant. Tabako ir sūdytos žuvies kvapas smarkiai mušė į nosį.

Motina atsisėdo prie durų matomoje vietoje ir laukė. Kai atidarydavo duris, ją užtvindavo šalto oro debesis; tas buvo jai malonu, ir ji giliai traukdavo jį pilna krūtine. Ėjo žmonės su ryšuliais rankose, sunkiai apsirengę; jie nerangiai strigo tarpdury, keikėsi ir, numetę ant grindų ar ant suolo daiktus, purtė sausą šerkšną nuo apsiaustų apykaklių ir nuo rankovių, braukė jį nuo barzdų, nuo ūsų, krenkštė.

Įėjo jaunas vyras su geltonu lagaminu rankoje, greitai apsižvalgė ir pasuko tiesiai prie motinos.

– Į Maskvą? – negarsiai paklausė jis.

– Taip. Pas Tanią.

– Štai!

Jis pastatė šalia jos ant suolo lagaminą, greitai išsiėmė papirosą, užsirūkė ir, kilsterėjęs kepurę, tylėdamas nuėjo prie kilų durų. Motina paglostė ranka šaltą lagamino odą, pasirėmė ant jo ir patenkinta ėmė apžiūrinėti publiką. Po valandėlės ji atsistojo ir nuėjo prie kito suolo arčiau perono durų. Lagaminą ji lengvai laikė rankoje, jis buvo nedidelis, ir ji ėjo pakėlusi galvą, žiūrėdama į veidus, šmėsčiojančius priešais ją.

Vienas jaunas vyras su trumpu apsiaustu, pastatyta apykakle, susidūrė su ja ir tylėdamas atšoko, kilstelėjęs prie galvos ranką. Jai pasirodė kažkas pažįstama jame, ji atsigręžė ir pamatė, kad jis viena šviesia akimi žiūri į ją iš po apykaklės. Sis įdėmus žvilgsnis pervėrė ją, ranka, kurioje ji laikė lagaminą, sudrebėjo, ir našta staiga pasunkėjo.

„Aš jį kažkur mačiau!“ – pamanė ji, sukeldama šia mintimi nemaloni} ir neramų pojūtį krūtinėje, neleisdama kitiems žodžiams apibūdinti jausmo, kuris pamažėle, bet valdingai gniaužė širdį šalčiu. O jis augo ir slinko prie gerklės, pripildė burną sauso kartumo, ji be galo panoro atsisukti, dar kartą žvilgterėti į jį. Ji tą padarė – žmogus, atsargiai trypčiodamas, tebestovėjo toje pačioje vietoje; atrodė, kad jis kažko nori ir nesiryžta. Jo dešinė ranka buvo užkišta už apsiausto atlapo, antrąją jis laikė kišenėje, todėl jo dešinysis petys atrodė aukštesnis už kairįjį.

Ji neskubėdama priėjo prie suolo ir atsisėdo, atsargiai, pamažu, lyg bijodama savyje kažką perplėšti. Atmintis, sudirginta aštraus nelaimės nujautimo, du kartus priminė jai šį žmogų: vieną kartą, laukuose, už miesto, po Rybino pabėgimo, antrą – teisme. Ten šalia jo stovėjo tas policijos valdininkas, kuriam ji klaidingai nurodė Rybino kelią. Ją pažinojo, ją sekė – čia jau aišku.

„Pakliuvau?“ – mintimi ji paklausė savęs. Ir čia pat sau atsakė, krūpčiodama:

„Gal dar ne…“

Ir tuoj pat prisivertusi griežtai tarė:

„Pakliuvau!“

Žvalgėsi ir nieko nematė, o mintys viena po kitos žiežirbomis blykčiojo ir geso jos smegenyse.

„Palikti lagaminą, išeiti?“

Bet šviesiau plykstelėjo kita žiežirba:

„Mesti sūnaus žodį? į tokias rankas…“

Ji prispaudė prie savęs lagaminą.

„O gal – su juo išeiti?.. Bėgti…“

Šios mintys jai rodėsi svetimos, lyg kažkas prievarta jai būtų jas įkalęs. Jos degino ją, jų deginimas skaudžiai svilino smegenis, čaižė širdį kaip ugniniai siūlai. Ir, keldamos skausmą, žeidė moterį, vydamos ją šalin nuo pačios savęs, nuo Pavlo ir visko, kas jau buvo suaugę su jos širdimi. Ji jautė, kad ją atkakliai spaudžia priešiška jėga, slegia jai pečius ir krūtinę, žemina ją, panarindama negyvoje baimėje; jos smilkiniuose smarkiai tvinksėjo gyslos, ir plaukų šaknys kaito.

Tuomet viena didele ir griežta širdies pastanga, kuri ją visą lyg papurtė, ji užgesino visus šiuos gudrius, mažus, silpnus žiburėlius, įsakomai tarusi sau:

„Gėdinkis!“

Jai tuojau pasidarė lengviau, ir ji visai sustiprėjo, pridūrusi:

„Nedaryk gėdos sūnui! Niekas nesibijo.“

Jos akys susitiko kažkieno liūdną, baikštų žvilgsnį. Paskui atmintyje šmėstelėjo Rybino veidas. Kelios svyravimo akimirkos lyg sutvirtino ją visą. Širdis ėmė plakti ramiau.

„Kas gi dabar bus?“ – galvojo ji stebėdama.

Šnipas pašaukė sargą ir kažką šnibždėjo jam, rodydamas ją akimis. Sargas apžiūrinėjo jį ir traukėsi atbulas. Priėjo kitas sargas, pasiklausė, suraukė antakius. Jis buvo senas, stambus, žilas, nesiskutęs. Štai jis linktelėjo šnipui galva ir nuėjo prie suolo, kur sėdėjo motina, o šnipas greitai kažkur dingo.

Senis žingsniavo neskubėdamas, piktomis akimis atidžiai žiūrėdamas į jos veidą. Ji pasitraukė suolu tolyn.

„Kad tik nemuštų…“

Jis atsistojo šalia jos, patylėjo ir negarsiai, rūsčiai paklausė:

– Ko žiūri?

– Nieko.

– Tai – vagilė! Sena jau, o – irgi ten!

Jai pasirodė, kad jo žodžiai smogė jai per veidą, kartą, antrą; pikti, kimūs, jie gylė, lyg draskydami skruostus, kapodami akis…

– Aš? Aš ne vagilė, meluoji! – sušuko ji visa krūtine, ir viskas prieš ją ėmė suktis jos pasipiktinimo verpete, svaigindamas širdį nuoskaudos kartumu. Ji timptelėjo lagaminą, ir jis atsidarė.

– Žiūrėk! Žiūrėkite visi! – šaukė ji atsistodama, mostelėjusi virš galvos pluoštu ištrauktų proklamacijų. Pro ūžesį ausyse ji girdėjo subėgančių žmonių klyksmus ir matė – bėgo greitai, visi, iš visur.

– Kas atsitiko?

– Štai seklys…

– Kas čia?

– Sako, pavogė…

– Tokia garbinga išvaizda – ai, ai, ai!

– Aš ne vagilė! – kalbėjo motina pilnu balsu, truputį nurimusi, regėdama žmones, glaudžiai apgulusius ją iš visų pusių.

– Vakar teisė politinius, ten buvo mano sūnus – Vlasovas, jis pasakė kalbą – štai ji! Aš vežu ją žmonėms, kad jie skaitytų, galvotų apie tiesą…

Kažkas atsargiai truktelėjo popierius iš jos rankų, ji mostelėjo jais ore ir metė į minią.

– Už tai taip pat nepagirsi – sušuko kažkieno baimingas balsas.

– Motina matė, kad žmonės popierius graibsto, slepia užančiuose, kišenėse – tatai vėl ją smarkiai sustiprino. Ramiau ir tvirčiau, visa įsitempusi ir jausdama savyje augant pažadintą išdidumą, įsidegantį nuslopintą džiaugsmą, ji kalbėjo, traukdama iš lagamino pluoštus popierių ir mėtydama juos kairėn ir dešinėn į kažkieno vikrias ir godžias rankas.

– Ar jūs žinote, už ką nuteisė mano sūnų ir visus, kurie su juo? Aš jums pasakysiu, o jūs patikėkite motinos širdimi, jos žilu plauku – vakar žmones teisė už tai, kad jie jums visiems neša tiesą! Vakar aš sužinojau, kad toji tiesa… niekas negali jai prieštarauti, niekas!

Minia nutilo ir augo, darydamasi vis gausesnė, ankštai supdama moterį gyvo kūno žiedu.

– Neturtą, badą ir ligas – štai ką duoda žmonėms jų darbas. Viskas prieš mus, mes dvesiame visą savo gyvenimą diena iš dienos darbe, visuomet purvuose, apgavystėje, o mūsų triūsu džiaugiasi ir persiryja kiti ir laiko mus kaip pririštus šunis tamsybėje – mes nieko nežinome ir baimėje – visko bijomės! Naktis – mūsų gyvenimas, tamsi naktis!

– Taip, – pasigirdo atsakymas.

– Užčiaupkite jai gerklę!

Minios užnugaryje motina pastebėjo šnipą ir du žandarus, ir ji skubėjo atiduoti paskutinius pluoštus, bet kai jos ranka nusileido į lagaminą, ten ji užčiuopė kažkieno svetimą ranką.

– Imkite, imkite! – tarė ji pasilenkdama.

– Išsiskirstyti! – šaukė žandarai, į šalis stumdydami žmones. Stumdymams jie pasidavė nenoriai, savo mase spaudė žandarus, kliudė jiems, galbūt, to nenorėdami. Juos valdingai traukė prie savęs žila moteris, didelėmis, doromis akimis gerame veide, ir, gyvenimo suskaldyti, vienas nuo kito atplėšti, jie dabar susiliejo į kažkokią visumą, sušildyti karšto žodžio, kurio, galbūt, seniai ieškojo ir troško daugelis gyvenimo neteisybės nuskriaustų širdžių. Arčiausiai stovintieji tylėjo, motina matė jų godžias, įdėmias akis ir jautė ant savo veido šiltą alsavimą.

– Išeik, sene!

– Tuojau suims!..

– Ak, drąsi!

– Šalin! Skirstykitės! – vis arčiau girdėjosi žandarų riksmas. Žmonės prieš motiną sverdinėjo, tverdamiesi vienas už kito.

Jai atrodė, kad visi pasiryžę ją suprasti, patikėti ja, ir ji norėjo, skubėjo žmonėms pasakyti visa, ką žinojo, visas mintis, kurių jėgą jautė. Jos lengvai plaukė iš jos  širdies gilumos ir liejosi j dainą, bet ji skausmingai jautė, kad jai trūksta balso, jis švokščia, virpa, trūkinėja.

– Mano sūnaus žodis – grynas darbo žmogaus, nepaperkamos sielos žodis! Pažinkite nepaperkamą drąsumą!

Kažkieno jaunos akys su entuziazmu ir baime žiūrėjo jai į veidą.

Kažkas jai kumštelėjo į krutinę, ji pasverdėjo ir atsisėdo ant suolo. Viršum žmonių galvų šmėsčiojo žandarų rankos, jie stvarstė už apykaklių ir pečių, mėtė į šalis kūnus, traukė nuo galvų kepures ir svaidė jas tolyn. Viskas pajuodo, susiūbavo motinos akyse, bet, nugalėdama savo nusilpimą, ji dar šaukė, kiek beturėdama balso:

– Sutelki, liaudie, savo jėgas į vieną jėgą!

Žandaras didele raudona ranka nutvėrė ją už apykaklės, papurtė:

– Tylėk!

Pakaušiu ji atsitrenkė j sieną, širdis valandėlę apsigaubė gaižiais baimės dūmais, bet, juos išsklaidžiusi, skaisčiai plykstelėjo iš naujo.

– Eik! – tarė žandaras.

– Nieko nebijokite! Nėra kančios, skaudesnės už tą, kuria jūs alsuojate visą gyvenimą…

– Tylėt, sakau! – Žandaras paėmė ją už parankės, truktelėjo. Kitas nutvėrė antrą ranką, ir stambiais žingsniais jie nuvedė motiną.

– … kuri kas dieną graužia širdį, džiovina krūtinę!

Šnipas užbėgo jai už akių ir, grūmodamas jai prie veido kumščiu, spiegiamu balsu suriko:

– Tylėk tu, rupūže!

Jos akys prasiplėtė, žybtelėjo, suvirpėjo žandikaulis. Įsispirdama koja į slidžias akmenines grindis, ji sušuko:

– Atgimusios sielos – neužmuš!

– Kalė!

Greitai užsimojęs ranka, šnipas jai smogė per veidą.

– Gerai jai, senai stipenai! – pasigirdo piktai džiūgaująs balsas.

Juodai ir raudonai kažkas valandėlę aptemdė motinos akis, sūrus kraujo skonis pripildė burną.

Dažni, skardžiai prapliumpą šauksmai atgaivino ją.

– Nedrįsk mušti!

– Vyrai!

– Ak tu, niekše!

– Duok jam!

– Nepaskandins kraujyje proto!

Ją kumščiavo j sprandą, nugarą, mušė per pečius, per galvą, viskas susimaišė, susisuko lyg tamsus verpetas šauksmuos, staugime, švilpime, kažkas tirštas, kurtinantis smelkėsi į ausis, spraudėsi į gerklę, smaugė, grindys smego po jos kojomis, siūbavo, kojos linko, kūnas virpėjo, skausmo deginamas, pasunkėjo ir bejėgis svyravo. Bet jos akys neužgeso ir matė daug kitų akių – jos degė jai pažįstama drąsia, aštria ugnimi, – jos širdžiai artima ugnimi.

Ją stūmė tarpdurin.

Ji ištraukė ranką, nusitvėrė už durų staktos.

– Kraujo jūromis neužgesins tiesos…

Sudavė per ranką.

– Tiktai tulžies sukaupsite, bepročiai! Ant jūsų jinai kris!

Žandaras nutvėrė ją už gerklės ir ėmė smaugti.

Ji gargaliavo.

– Nelaimingieji…

Kažkas atsakė jai garsiu raudojimu.

Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T. VI. V., 1955, pp. 314-378.