Redakcijos komentaras: Ivanas Jefremovas (1908-1972) – tarybinis rusų paleontologas, vienas žymiausių XX amžiaus rašytojų-fantastų, savo kūriniuose kėlęs asmenybės tobulėjimo, gyvenimo prasmės ir visuomenės sanklodos problemas. Savo 1958 m. knygoje „Andromedos ūkas“, Jefremovas piešia futuristinį į kosmines erdves išėjusios, neįtikėtinų tiek medžiaginės, tiek dvasinės kultūros aukštumų pasiekusios komunistinės visuomenės paveikslą. Herojų nuotykiai ir išgyvenimai atskleidžia Jefremovo socialinę filosofiją, ypač pamatinę nuostatą, kad šviesiai žmonijos ateičiai būtinas ne tik materialinis-techninis progresas, bet iš esmės ir fiziškai, ir dvasiškai atsinaujinęs, į priekį žengiantis žmogus.
***
IV. LAIKO UPĖ
Veda Kong ir Dar Vėtras stovėjo ant mažytės apvalios skraidomosios aikštelės, lėtai plaukiančios viršum begalinių stepių. Vėjelis ritino plačias bangas žydinčiu tankios žolės kilimu. Tolumoje, kairėje pusėje, ganėsi daugybė juodmargių galvijų – tai buvo palikuonys gyvulių, kadaise išvestų, kryžminant jakus, karves ir buivolus.
Žemos kalvos, lėtos upės, plaukiančios plačiais kloniais – nuo šio stabilaus ir plokščio Žemės plutos ploto, kadaise vadinamo Vakarų Sibiro žemuma, dvelkė ramybe ir platybėmis.
Dar Vėtras susimąstęs žvelgė į žemę, kurioje kadaise telkšojo begalinės, niūrios pelkės ir augo retučiai, skurdūs Šiaurės Sibiro miškai. Jis prisiminė senovės laikų dailininko paveikslą, dar vaikystėje jam padariusį neišdildomą įspūdį.
Aukštame iškyšulyje, apjuostame didžiulės upės vingio, stovėjo nuo laiko papilkėjusi vieniša medinė cerkvė, žvelgdama į užupio laukų ir pievų platybes. Viršum bonios po sunkiais nukarusiais debesimis juodavo plonas kryžius. Mažytėse kapinėse už cerkvės pulkelis beržų ir gluosnių vėjyje lankstė savo pašiauštas viršūnes. Nusvirusios šakos beveik lietė gerokai aptrūnijusius kryžius, metų ir audrų išvartytus, kyšančius iš vešlios, šlapios žolės. Už upės grūdosi tirštų, pilkai violetinių debesų luitai. Plati upė spindėjo rūsčiai, tarsi plieninė. Tas pats šaltas spindesys tvieskė visur. Tolumos ir artimasis gamtovaizdis buvo permirkęs nuo įkyraus rudens lietaus, kuris čia, šaltose ir nejaukiose šiaurės platumose, retai kada liaudavosi. Ir visa paveikslo melsvų-pilkų-žalių spalvų gama bylojo, kokios čia nederlingos žemės platybės, kur žmogų nuolat lydi vargas, šaltis ir badas, kur taip juntamas jo vienišumas, būdingas seniesiems, neprotingiems laikams.
Šis paveikslas, aptiktas muziejuje skaidraus apsauginio šarvo gilumoje, restauruotas ir apšviestas nematomų spindulių, Dar Vetrui buvo tarsi langas, atvertas į labai tolimą praeitį.
Dar Vėtras tyliai atsigręžė į Vedą. Jaunoji moteris padėjo ranką ant platformos borto turėklų. Palenkusi galvą, ji kažką giliai mąstė, žvelgdama į vėjo lankstomas aukštas žoles. Lėtai vilnijo sidabrinės ašuotės, neskubėdama viršum stepės plaukė apvali skraidomoji aikštelė. Netikėtai į keliautojus padvelkė mažyčiai karšto vėjo sūkuriai, ėmė plaikstyti Vedai plaukus ir suknelę, padaužiškai pūsti karštį Dar Vetrui į akis. Tačiau automatinis lygintuvas veikė greičiau negu mintis, ir todėl skraidomoji aikštelė tik nežymiai suvirpėdavo ar truputį imdavo suptis.
Dar Vėtras pasilenkė prie kursografo rėmelių. Žemėlapio juostelė judėjo greitai, rodydama, kur jie skrenda, – turbūt, jie per daug toli buvo įsibrovę į šiaurę. Jie seniai paliko šešiasdešimtąją lygiagretę, perskrido Irtyšiaus ir Obės santaką ir prisiartino prie aukštumų, vadinamų Sibiro gūbriais.
Abu keliautojai, jau keturis mėnesius kasinėję senovinius kurganus, išsimėčiusius karštose Altajaus prieškalnių stepėse, buvo apsipratę su stepių platybėmis. Praeities tyrinėtojai tarsi pasinėrė į tuos laikus, kai dar tik ginkluotų raitelių būriai jodinėjo pietinėmis stepėmis.
Veda atsigręžė ir tylėdama parodė į priekį. Ten, karšto oro srovėje, plaukiojo tamsi salelė, tarsi atplėšta nuo žemės. Po keleto minučių skraidomoji aikštelė prisiartino prie nedidelės kalvos – turbūt, sąvartyno, išlikusio nuo tų laikų, kai čia buvo rūdos kasyklos. Iš buvusių šachtų čia nieko nebeliko – vien kauburys, tankiai apaugęs vyšniomis.
Apskrita skraidomoji aikštelė staiga smarkiai pakrypo į šoną.
Dar Vėtras, tarsi automatas, pačiupo Vedą per liemenį ir šoko į iškilusį aikštelės kraštą. Aikštelė vieną akimirką atgavo lygsvarą, bet tuoj pat trenkė į kalvos skardį. Įsijungė amortizatoriai, ir naujas smūgis išsviedė Vedą ir Dar Vėtrą į kalvos šlaitą, tiesiai į dygių krūmų tankmę. Valandėlę stojo tyla, o paskui stepių ramybę sudrumstė žemas, gilus Vedos juokas. Dar Vėtras vaizdavosi savo nustebusį ir subraižytą veidą ir ėmė juoktis, kaip ir Veda, džiaugdamasis, kad ji nesužeista ir kad avarija pasibaigė laimingai.
– Ne be reikalo draudžiama šiomis aikštelėmis skraidyti aukščiau, kaip aštuoni metrai, – sunkiai kvėpuodama, tarė Veda Kong. – Dabar aš suprantu…
– Sugedusi mašina tuoj pat krinta, ir vienintelė pagalba – amortizatoriai. Nieko nepadarysi, pelnytas užmokestis už lengvumą ir patogų dydį. Matyt, kad mums teks dar kartą užmokėti už visus sėkmingus skraidymus, – dėdamasis abejingu, tarė Dar Vėtras.
– O būtent? – surimtėjo Veda.
– Mechanizmai, kurie užtikrina nepriekaištingą lygsvaros prietaisų darbą, be abejo, yra labai sudėtingi. Bijau, kad aš, kol juos perprasiu, sugaišiu daug laiko. Teks iš čia keliauti vargingiausiųjų protėvių būdu…
Veda, su vylingais žiburėliais akyse, ištiesė ranką, ir Dar Vėtras lengvai prikėlė jaunąją moterį. Jie atėjo prie nukritusios aikštelės, subraižytas vietas pasitepė gydomuoju skysčiu, susiklijavo apdraskytus drabužius. Dar Vėtras paguldė Vedą krūmo paunksmėje, o pats pradėjo ieškoti avarijos priežasčių. Kaip jis ir numanė, buvo sugedęs automatinis lygintuvas, kurio blokavimo įtaisas išjungė motorą. Dar Vėtras atidarė prietaiso dėžę ir iš karto suvokė, kad nėra ko nė galvoti apie remontą – per ilgai užtruktų, kol jis suprastų visas sudėtingiausios elektronikos paslaptis. Apmaudžiai atsidusęs, jis ištiesė pavargusią nugarą ir dirstelėjo į krūmą, po kuriuo nerūpestingai snaudė Veda Kong. Karštoje stepėje, kiek tik akys aprėpė, nesimatė nė gyvos dvasios. Du dideli plėšrūnai paukščiai pamažu suko ratus viršum virpančio žydro miražo.
Paklusni mašina pavirto negyvu bejėgiu disku, riogsančiu ant sausos žemės. Dar Vėtras pasijuto vienišas ir atskirtas nuo viso pasaulio.
Ir kartu jam buvo visai nebaisu. Tegu atslenka naktis, tada plika akimi galima toliau įžiūrėti; jie, be abejo, pamatys kur nors šviesą ir eis jos kryptimi. Jie išskrido visai lengvabūdiškai, nepasiėmę nei radiotelefono, nei žibintų, nei maisto.
„Kadaise stepėje, nepasiėmus su savimi didelių maisto ir vandens atsargų, buvo galima žūti nuo bado… Ir troškulio!“ – mąstė buvęs išorinių stočių vedėjas, prisidengdamas akis nuo ryškios šviesos. Jis nužiūrėjo vyšnios metamą nedidelį šešėlį šalia Vedos ir nerūpestingai išsitiesė ant žolės, kurios sudžiūvę stiebeliai badė kūną pro lengvus drabužius. Glostomas vėjelio ir šilumos, jis užsimiršo: lėtai plaukė jo mintys; pamažu keisdamiesi atmintyje, slinko tolimosios praeities vaizdai – slinko ilga virtinė senovės tautų, genčių, atskirų žmonių. Tarsi iš ten, iš praeities, būtų plaukusi didžiulė kas akimirką besikeičiančių įvykių, veidų ir drabužių upė.
– Vėtrai! – pro snaudulį jis išgirdo mielą balsą, nubudo ir atsisėdo.
Raudonas saulės kamuolys jau lietė patamsėjusią horizonto liniją, apmirusiame ore nebuvo jaučiama nė mažiausio dvilktelėjimo.
– Mano pone, Vėtrai, – padaužiškai jam nusilenkė Veda, pamėgdžiodama senovės Azijos moteris, – gal teiktumėtės pabusti ir mane prisiminti?
Padaręs keletą gimnastikos pratimų. Dar Vėtras visai išsiblaivė. Veda pritarė jo sumanymui palaukti nakties. Tamsa juos užklupo karštai besvarstančius atliktą darbą. Staiga Dar Vėtras pastebėjo, kad Veda dreba. Jos rankos buvo šaltos, ir jis suprato, kad lengvi Vedos drabužiai visai negali jos apsaugoti nuo šiaurinės nakties vėsumos.
Vasaros naktis čia, prie šešiasdešimtosios lygiagretės, buvo šviesi, ir jiems pasisekė surinkti didelę krūvą žabų.
Dar Vėtras paspaudė galingo skraidomosios aikštelės akumuliatoriaus mygtuką, garsiai spragtelėjo elektros kibirkštis, ir netrukus skaisti laužo liepsna dar labiau sutirštino tamsą aplinkui, atgaivindama žmones savo šiluma.
Susigūžusi Veda vėl atsitiesė, tarsi žiedas, pajutęs saulės spindulius, ir abu, lyg užhipnotizuoti, giliai susimąstė. Kažkur žmogaus sielos gilumoje per tuos šimtus tūkstančių metų, kai ugnis buvo svarbiausias žmogaus prieglobstis ir apsauga, išliko neišdildomas jaukumo ir ramybės jausmas, kurį sukeldavo ugnis, kai žmogų supdavo šaltis ir tamsa…
– Kas jums slegia širdį, Veda? – sudrumstė tylą Dar Vėtras.
– Aš prisiminiau tą, su skepetaite… – tyliai atsakė Veda, neatitraukdama akių nuo žarijų, žėrinčių tarsi auksas.
Dar Vėtras iš karto viską suprato. Prieš pat šį skridimą stepėse jie baigė atidengti didelį tiltų kurganą. Išlikusiame mediniame baublyje buvo liuko vado griaučiai, aplink kuriuos gulėjo arklių ir vergų kaulai, pridengti kurgano velėnos. Senasis vadas buvo paguldytas su kalaviju, skydu ir šarvais, o jo kojūgalyje gulėjo susirietę visai jaunutės moters griaučiai. Prie kaulėtų jos kaukolės bruožų buvo prilipusi šilkinė skepetaitė, kuria kadaise buvo standžiai apmuturiuotas veidas. Išsaugoti sveikos skepetaitės nepavyko, nors ir buvo panaudotos visos gudrybės; vis dėlto per tą keletą minučių, kol dar skepetaitė nesuspėjo subyrėti į smulkias dulkelytes, pavyko tiksliai nukopijuoti žavaus veiduko bruožus, atsispaudusius audekle prieš tūkstančius metų. Skepetaitė išdavė dar vieną baisią paslaptį – šilke buvo likęs moters akių, iššokusių iš savo duobučių, atspaudas – moteris, be abejo, buvo uždusinta šia skepetaite ir įmesta į savo vyro kapą lydėti jo paslaptingaisiais pomirtinio pasaulio takais. Ji turėjo ne daugiau, kaip devyniolika metų, jis – ne mažiau, kaip septyniasdešimt, – tais laikais tai buvo garbingas amžius.
Dar Vėtras prisiminė diskusiją, kilusią dėl šio radinio Vedos ekspedicijos dalyvių tarpe. Savo valia ai prievarta moteris nusekė savo vyro keliu? Kodėl? Kas ją paskatino? Jei gili, begalinė meilė, tai kaip ji galėjo būti nužudyta, užuot apsaugojus jos gyvybę, kaip šviesiausią mirusiojo atminimą gyvųjų pasaulyje?
Tada prabilo Veda Kong. Ji ilgai neatitraukė degančių akių nuo tamsaus kurgano kauburio, norėdama proto žvilgsniu prasiskverbti pro nuslinkusių praeitin laikų dangą.
– Stenkitės suprasti tų laikų žmones. Vienintelė susisiekimo priemonė tuomet buvo arkliai, kupranugariai, jaučiai, ir todėl senovės stepių erdvės iš tikrųjų buvo beribės. Ir šiose neaprėpiamose platybėse klajojo paskiros gyvulių augintojų gentys, kurios ne tik kad nepalaikė jokių ryšių, bet ir nuolatos tarpusavyje kovodavo. Iš kartos į kartą kaupėsi skriaudos ir pyktis: kiekvienas atėjūnas buvo priešas, kiekviena gentis – grobis, teikiąs gyvulių ir vergų, tai yra žmonių, kurie dirbo prievarta, kaip galvijai, bizūnų genami. Tokioje visuomenės santvarkoje klestėjo didelė, mums nesuprantama atskiro žmogaus smulkių aistrų ir norų laisvė, ir, antra vertus, neįtikėtinas asmenybės atsiribojimas nuo kitų žmonių, jos minčių siaurumas. Jei tautelė ar gentis būdavo negausi ir jos nariai galėdavo pramisti iš medžioklės ir surenkamų vaisių, tai šiuos laisvus klajoklius nuolat persekiojo baimė, kad juos gali užpulti ir pavergti arba išžudyti karingi kaimynai. Tačiau ir šalyse, kuriose gyventojų buvo daug ir kurie galėjo sukurti didelę karinę galią, žmonės už apsaugą nuo priešų antpuolių taip pat mokėjo laisvės kaina, nes tokiose stipriose valstybėse visuomet įsigalėdavo despotizmas ir tironija. Taip buvo senovės Egipte, Asirijoje ir Babilonijoje.
Moterys, ypač gražios, senovėje buvo galingesnio grobis ir žaislas. Jos negalėjo likti gyvos be vyro valdžios ir apsaugos.
Pačių moterų troškimai ir valia reiškė taip mažai, taip be galo mažai, kad, kenčiant tokią vergovę… kas gali žinoti… Gal mirtis atrodė labiau viliojanti…
Nujausdama jo mintis, Veda pasislinko arčiau, lėtai ėmė judinti degančias šakas, stebėdama, kaip žarijomis rangosi melsvos liepsnos liežuvėliai.
– Reikėjo turėti nepaprastą vidinę stiprybę, – tik tuo atveju anais laikais buvo galima išlikti pačia savimi, nenusmukti, o nuolatos tobulėti!..– tyliai pratarė Veda Kong.
Mano manymu, – prieštaravo Dar Vėtras, – mes per daug niūriomis spalvomis piešiame senovės gyvenimą. Maža to, kad toks gyvenimas buvo įprastas, jo netobulumas gimdė daugybę įvairiausių atsitiktinumų.
Žmogaus valia ir jėga ir tokiame gyvenime Įskeldavo romantiškų džiaugsmų blykstelėjimus, tarsi kibirkštis iš pilko akmens.
– Man taip pat nesuprantama, – tarė Veda, – kodėl taip ilgai mūsų protėviai negalėjo suprasti paprasčiausio dėsnio, kad visuomenės likimas tepriklauso nuo jų pačių, kad visuomenė yra tokia, koks moralinis- idėjinis jos narių tobulėjimas, nulemiamas ekonomikos.
– Kad tobula moksliškai sutvarkytos visuomenės forma – ne vien paprasta kiekybinė gamybinių jėgų sankaupa, bet kad tai yra kokybinė pakopa – juk čia taip paprasta, – atsakė Dar Vėtras.– Ir dar dialektinio priežastingumo supratimas, kad naujieji visuomeniniai santykiai yra lygiai taip pat neįmanomi be naujų žmonių, kaip ir nauji žmonės – be tos naujos ekonomikos. Kai šis dėsnis buvo suprastas, pagrindinis visuomenės dėmesys nukrypo į auklėjimą, fizinį ir dvasinį žmogaus tobulinimą. Kada pagaliau tai prasidėjo?
– SPE, baigiantis Skilimo amžiui, netrukus po ADR –. Antrosios Didžiosios Revoliucijos.
– Gerai, kad ne vėliau! Naikinamoji karo technika…
Dar Vėtras nutilo ii’ atsigręžė į tamsią properšą, juodavusią kairėje tarp laužo ir kalvos atšlaitės. Visai netoli pasigirdo sunkus trypimas ir galingas trūkčiojantis kvėpavimas, privertęs pašokti abu keliautojus.
Priešais laužą išniro didžiulis juodas bulius. Jo niršulingose, iššokusiose akyse mirguliavo kruvini liepsnos atspindžiai. Šnopuodamas ir kasdamas kanopomis žemę, siaubūnas rengėsi pulti. Blausioje šviesoje bulius atrodė nepaprastai didelis, palenkta galva priminė granito riedulį, tarsi kalnas kilo aukšta guga su išsišovusiais muskulų gurvuoliais. Niekada nei Veda, nei Dar Vetras nebuvo susidūrę akis į akį su tokia pražūtinga ir nirtulinga gyvulio jėga, kurio neprotingi smegenys buvo nejautrūs proto poveikiui.
Veda stipriai prispaudė rankas prie krūtinės ir sustingo, tarsi ją būtų užhipnotizavęs reginys, ūmai išniręs iš tamsos. Dar Vėtras, paklusęs galingam instinktui, išbėgo priešais bulių, savo kūnu užstodamas Vedą, kaip tūkstančių tūkstančius kartų darydavo jo protėviai. Tačiau naujosios eros žmogus buvo beginklis.
– Veda, šok dešinėn… – vos spėjo jis ištarti, ir gyvulys puolė artyn.
Gerai ištreniruoti abiejų keliautojų kūnai galėjo palenktyniauti vikrumu su judriu laukiniu buliumi. Milžinas prašniokštė pro šalį ir brozdėdamas nėrė į tankius krūmus, o Veda ir Dar Vėtras atsidūrė tamsoje per keletą žingsnių nuo skraidomosios aikštelės. Atokiau nuo laužo naktis atrodė visai ne tokia jau tamsi, ir Vedos drabužiai, be abejo, buvo matomi iš tolo. Bulius išlindo iš krūmo. Dar Vėtras vikriai švystelėjo į orą savo bendrakeleivę, ir ji, padariusi salto, atsidūrė ant skraidomosios aikštelės. Kol gyvulys apsisuko, kanopomis surausdamas žemes, Dar Vėtras įšoko į mašiną pas Vedą. Jie akimirką žvilgtelėjo vienas į kitą, ir savo bendrakeleivės akyse jis teįskaitė atvirą susižavėjimą. Variklio gaubtas buvo atvožtas dar dieną, kai Dar Vėtras mėgino perprasti sudėtingąjį įtaisą. Dabar, sukaupęs visą jėgą, jis atplėšė nuo aikštelės turėklų lygsvaros lauko laidą, pakišo jo pliką galą po transformatoriaus pagrindinio gnybto spyruokle ir atsargiai atstūmė Vedą į šalį. Tuo tarpu bulius ragu užkabino turėklus, ir, galingai truktelėta, skraidomoji aikštelė susvyravo. Dar Vėtras laido galu bakstelėjo gyvuliui į šnerves. Gelsvas žaibas, kurtus trenksmas – ir įnirtęs gyvulys sunkiai žnektelėjo ant žemės.
– Jūs jį nužudėte! – pasipiktinusi sušuko Veda.
– Nemanau, žemė sausa! – nusišypsojo patenkintas gudragalvis didvyris.
Lyg patvirtindamas jo žodžius, bulius tyliai sumykė, atsistojo ir, nesidairydamas į šalis, nulapnojo per stepę, tarsi pajutęs gėdą. Keliautojai grįžo prie laužo. Įmetė glėbį šakų, užgesusi ugnis vėl suliepsnojo.
– Man nebešalta, – tarė Veda. – Lipame į kalvą.
Kauburio viršus užstojo laužą, blankios šiaurinės vasaros žvaigždės, lyg miglos rutuliukai, tirpo prie horizonto.
Vakarų pusėje nieko nebuvo matyti, šiaurėje, kalvų šlaituose, mirksėjo kažkokių vos įžiūrimų ugnelių virtinės; pietuose, taip pat tolumoje, spindėjo ryški gyvulių augintojų stebimojo bokšto žvaigždė.
– Nesiseka. Visą naktį teks eiti… – sumurmėjo Dar Vėtras.
– Ne, ne, žiūrėkite! – ir Veda parodė į rytus, kur ūmai įsižiebė keturi žiburėliai, sudarydami kvadratą. Iki jų tebuvo keletas kilometrų. Pagal žvaigždes nustatę kryptį, jiedu grįžo prie laužo. Veda stabtelėjo prie blausios žarijų liepsnos, tarsi norėdama kažką prisiminti.
– Sudie, mūsų buveine…– susimąsčiusi tarė ji. – Turbūt, klajokliai visuomet tenkinosi tokiu prieglobsčiu – nepastoviu ir nepatikimu. Ir aš šiandien pasijutau tos epochos moterimi.
Ji atsigręžė į Dar Vėtrą ir su pasitikėjimu padėjo jam ant peties ranką.
– Aš taip stipriai pajutau, kad man būtina apsauga!.. Aš nebijojau, ne! Tačiau kažkoks viliojantis nuolankumas likimo jėgoms, kaip atrodo…
Vedu sudėjo rankas už galvos ir grakščiai pasistiebė priešais ugnį. Po akimirkos jos apsiblaususios akys vėl įgavo pirmykštį vylingą spindesį.
– Ką gi, veskite… didvyri! – Jos žemas, sodrus balsas pasidarė kažkoks paslaptingas ir švelnus.
Sviesi naktis buvo prisigėrusi žolių kvapo, aplink čiužėjo žvėreliai, klykavo nakties paukščiai. Veda ir Dar Vėtras žengė atsargiai, bijodami įkristi į nematomą urvą ar sausos žemės plyšius. Ašuotės slydo kulnimi Dar Vetras, vos lik stepėje pastebėdavo kūpsančiu tumulus krūmus, rūpestingai apsižvalgydavo.
Veda tyliai nusijuokė:
Galbūt, reikėjo pasiimti akumuliatorių ir laidus?
– Jus lengvabūdė, Veda, – geraširdiškai atsikirto Dar Vėtras, – didesnė, negu aš galvojau!
Jaunoji moteris ūmai surimtėjo.
– Aš per daug stipriai pajutau jūsų saugią ranką.
Ir Veda ėmė kalbėti, tikriau sakant, balsu galvoti, apie tolesnę savo ekspedicijos veiklą. Pirmasis darbų etapas stepių kurganuose buvo baigtas, jos bendradarbiai grįžo dirbti ankstesnių darbų arba pasirinko naujus. Tačiau Dar Vėtras, nepasirinkęs jokio kito darbo, buvo laisvas ir galėjo keliauti drauge su mylimąja. Sprendžiant iš gautų pranešimų, Mvenas Masas darbavosi sėkmingai. Pagaliau jei jam ir nekaip būtų sekęsi, Taryba taip greit nebūtų skyrusi Dar Vetro vėl į tą pačią vietą. Didžiojo Žiedo epochoje buvo galvojama, kad žmonėms ilgai dirbti tą patį darbą yra nenaudinga. Atbukdavo brangiausia darbuotojo savybė – kūrybinis įkvėpimas – ir tik po didelės pertraukos būdavo galima grįžti į seną darbą.
– Šešerius metus jūs bendravote su kosmosu, ir argi jums mūsų darbas nepasirodė menkas ir monotoniškas? – aiškus ir atidus Vedos žvilgsnis ieškojo jo žvilgsnio.
– Darbas visiškai ne menkas ir ne monotoniškas, – užginčijo Dar Vėtras, – bet čia nėra tos įtampos, prie kurios aš buvau pripratęs. Aš darausi geraširdis ir per daug ramus, tarsi būčiau gydomas žydraisiais sapnais!
– Žydraisiais?.. – dar kartą paklausė Veda ir sulaikė kvapą, tuo pasakydama Dar Vetrui daug daugiau, negu jos išraudę, bet tamsoje nematomi skruostai.
– Aš tęsiu kasinėjimus toliau į pietus, – pertraukė ji pati save, – tačiau tik tada, kai susirinks naujoji savanorių kasinėtojų grupė. O iki tol aš prisidėsiu prie jūros dugno kasinėtojų, kurie jau seniai mane kviečia į pagalbą.
Dar Vėtras viską suprato, ir jo širdis ėmė smarkiai plakti iš džiaugsmo. Tačiau tuojau pat jis sutramdė savo jausmus ir paskubėjo Vedai į pagalbą, ramiai paklausdamas:
– Jūs galvojate apie povandeninio miesto kasinėjimus į pietus nuo Sicilijos? Atlantidos Rūmuose aš mačiau iš ten atgabentų nuostabių daiktų.
– Ne, mūsų kasinėjimai dabar vykdomi prie rytinių Viduržemio jūros bei Raudonosios jūros pakraščių ir Indijos pakrantėse. Ieškome po vandeniu dingusių kultūros lobių, kuriuos paliko Kretos-Indijos kultūra ir vėlesni laikotarpiai iki pat Tamsiųjų amžių pradžios.
– Tai, kas buvo slepiama ar šiaip metama į jūrą, žlungant civilizacijos židiniams, kai užplūsdavo naujos Jėgos, barbariškai šviežios, beveik laukinės ir nerūpestingos– šitai aš suprantu, – susimąstęs kalbėjo Dar Vėtras, visą laiką stebėdamas balkšvą lygumą.– Suprantu ir didžiulį senosios kultūros sunaikinimą, kai antikinės valstybės, pasiekusios didelės galios dėl savo ryšių su gamta, negalėjo pakeisti pasaulio, susidoroti su vis labiau išsigimstančia vergove ir parazituojančia visuomenės viršūne.
– Ir žmonės pakeitė antikos vergovę feodalizmu ir viduramžių religine naktimi, – pritarė Veda. – Tai kas gi Jums liko nesuprantama?
Aš tiesiog maža ką teišmanau apie Kretos-Indijos kultūrą.
Jūs nesate susipažinę su naujausiais tyrinėjimais. Šios kultūros pėdsakai dabar randami didžiuliuose plotuose – pradedant nuo Amerikos ir toliau per Kretą, Vidurinės Azijos pietus ir Šiaurės Indiją ir Vakarų Kiniją.
– Aš niekad nesitikėjau, kad jau gilios senovės laikais galėjo būti steigiamos slaptavietės meno lobiams saugoti, kaip buvo padaryta Kartaginoje, Graikijoje arba Romoje.
– Vykstame su manimi, pamatysite, – tyliai tarė Veda.
Dar Vėtras, nesakydamas nė žodžio, ėjo greta. Prasidėjo lėkšta atkalnė. Jie užkopė šlaitu iki viršaus, ir Dar Vėtras ūmai sustojo.
– Ačiū už kvietimą, aš vykstu…
Veda, truputį nepatikėdama, pasuko galvą, tačiau šiaurinės nakties sutemose jos palydovo akys buvo tamsios ir neįžiūrimos.
Užkopus ant kalvos paaiškėjo, kad žiburiai visai arti. Žibintai su poliarizuojančiais gaubtais nesklaidė spindulių, ir todėl jie atrodė esą toliau, negu buvo iš tikrųjų. Koncentruotas apšvietimas bylojo, kad čia vyksta naktinis darbas. Aukštos įtampos srovė zyzė vis garsiau. Ažūrinių sijų kontūrai, aukštų žydrų lempų apšviesti, spindėjo tarsi sidabriniai. Įspėjamasis kaukimas privertė keleivius sustoti – ėmė veikti apsauginis robotas.
– Pavojinga, eikite į kairę, nesiartindami prie stulpų linijos! – stūgavo nematomas stiprintuvas.
Jie paklusniai pasuko į tą pusę, kur baltavo keliolika kilnojamų baltų namukų.
– Nežiūrėkite į lauko pusę! – vėl įspėjo automatas.
Dviejų namukų durys atsidarė vienu metu, du šviesos pluoštai susikryžiavę nušvietė tamsų kelią. Vyrų ir moterų būrelis linksmai pasveikino keliautojus, stebėdamiesi, kodėl jie pasirinko tokį netobulą keliavimo būdą, ir, be to, dar naktį.
Ankšta kabina, kurioje kryžiavosi dujų ir elektros prisotintos aromatinio vandens srovės ir linksmai bliksėjo ant odos masažuojantys elektros iškrūviai, buvo ramaus džiaugsmo kampelis.
Atsigaivinę keliautojai susitiko prie stalo.
– Mielasis Vėtrai, mes užklydome pas mūsų darbo draugus!
Veda pripildė siauras taures auksaspalvio gėrimo, ir stiklai iš karto aprasojo nuo šalčio.
– Čia „dešimt tonusų“! – jis linksmai siekė savo taurės.
– Buliaus nugalėtojau, stepėje jūs darotės laukinis, – ėmė protestuoti Veda.– Aš jums pranešu įdomias naujienas, o jūs tegalvojate apie valgį!
– Čia vyksta kasinėjimai? – suabejojo Dar Vėtras.
– Tačiau ne archeologiniai, bet paleontologiniai. Tyrinėjamos permės periodo gyvūnų iškasenos, išgulėjusios žemėje du šimtus milijonų metų. Menkniekis vargani mūsų tūkstantmečiai…
– Iš karto tyrinėjamos, neiškasus? Kaipgi taip?
– Taip, iš karto. Tačiau kaip tai daroma, aš dar nespėjau sužinoti.
Liesas goltonveidis vyriškis, sėdėjęs prie stalo, įsiterpė | pokalbį:
Mūsų grupė netrukus pakeis kitą grupę. Tik ką baigėme paruošiamuosius darbus ir netrukus pradėsime peršvietimu.
Kietaisiais spinduliais? – spėjo Dar Vėtras.
Jei jūs esate nelabai pavargę, patariu pažiūrėti, (lytoj mes savo aikštelę iškeliame toliau, o tai jums bus neįdomu.
Veda ir Dar Vėtras mielai sutiko. Vaišingi svečiai pakilo nuo stalo, nuvedė juos į gretimą namą. Ten, nišose, viršum kurių buvo indikatorių ciferblatai, kabojo apsauginiai kostiumai.
– Mūsų galingi vamzdeliai sukelia labai stiprią ionizaciją, – lyg pasiteisindama, tarė aukšta, kiek pakumpusi moteris, padėdama Vedai apsivilkti standų apsiaustą, užsidėti permatomą šalmą ir užsegdama jai ant nugaros krepšelį su baterijomis.
Poliarizuotoje šviesoje kiekviena kalvikė, kylanti kauburiuotame paviršiuje, buvo matoma nenatūraliai aiškiai. Už kvadratinio lauko, aptverto plonais strypais, kažkas dusliai suvaitojo. Iškilo žemės kaupas, supleišėjo ir atsivėrė duobutė, iš kurios išlindo žvilgąs cilindras aštriu smaigaliu. Aplink jo poliruotas sieneles vyniojosi spiralinė briauna, priekiniame gale sukosi sudėtingas melsvo metalo elektrinis frezeris. Cilindras persirito per duobės kraštą, apsisuko, atgręžęs užpakalyje greitai šmėžuojančias menteles, ir vėl ėmė raustis gilyn keletą metrų į šalį nuo duobės, beveik statmenai įbedęs savo poliruotą snapą į žemę.
Dar Vėtras pastebėjo, kad prie cilindro yra pritaisyti dvigubi laidai – vienas laidas izoliuotas, kitas blizgančio metalo. Veda truktelėjo Dar Vetrui už rankovės ir parodė į priekį, už magnio strypų užtvaros. Ten iš žemės išsikapstė antras toks pat cilindras, kaip ir pirmasis, apsivertė į kairę pusę ir vėl dingo, pasinerdamas į žemę, tarsi į vandenį.
Geltonveidis žmogus davė ženklą paskubėti.
– Aš jį pažinau, – sušnabždėjo Veda, pasivydama priekyje ėjusią grupę tyrinėtojų. – Tai Liao Lanas, paleontologas, kuris įminė Azijos žemyno apgyvendinimo paleozoinėje eroje mįslę.
– Jis kinų kilmės? – paklausė Dar Vėtras, prisiminęs mokslininko siaurų, truputį įstrižų akių tamsų žvilgsnį.– Gėda prisipažinti, bet aš nesu girdėjęs apie jo darbus.
– Matau, kad jūs mažai domėjotės paleontologija, – pastebėjo Veda. – Turbūt, kitų žvaigždžių pasaulių paleontologija jums geriau pažįstama.
Dar Vetro mintyse sumirgėjo begalinė gyvybės formų įvairybė: milijonai keistų skeletų, išlikusių įvairiausių planetų uolienų sluoksniuose – praėjusių laikų atmintis, slypinti kiekvieno gyvenamo pasaulio kloduose. Atmintis, sukurta pačios gamtos ir jos rašyta iki tų laikų, kol atsirado mąstanti būtybė, sugebanti ne tik įsiminti, bet ir atkurti užmirštus dalykus.
Jie atėjo į nedidelę aikštelę, pritvirtintą prie stačios ažūrinės pusarkės galo. Grindų viduryje buvo didelis dulsvas ekranas. Visi aštuoni žmonės susėdo ant žemų suolų, pastatytų aplink ekraną, ir tylėdami laukė.
Tuojau „kurmiai“ baigs savo darbą, – prabilo Lino Lanas.– Kaip jūs jau numanote, jie varsto uolienų sluoksnius plikais laidais ir neria metalinį tinklą. Išmirusių gyvūnų skeletai guli puriame smiltainyje keturiolikos metrų gylyje. Žemiau, septynioliktame metre, visame plote nutiestas metalinis tinklas, prijungiąs prie galingų induktorių. Sukuriamas atspindžio laukas, atmušantis rentgeno spindulius į ekraną, kur gaunamas suakmenėjusių kaulį} atvaizdas.
Du dideli metaliniai rutuliai pasisuko ant masyvių cokolių įsižiebė prožektorini, sukaukė sirenos. Milijonų voltų (tampos nuolatinė srovė padvelkė gaiviu ozonu pavertė visus gnybtus, izoliatorius ir pakabas lydini Švytėti.
Atrodė, kad Liao Lanas visai nerūpestingai sukalioja Ir spaudo valdymo skydo mygtukus. Didelis ekranus švietė vis stipriau, o jo gilumoje lėtai plaukė kažkokie neaiškūs kontūrai, kur-ne-kur išmėtyti regimajame lauke. Reginys liovėsi judėti, neaiškūs didelės dėmės kontūrai užgožė beveik visą ekraną, pasidarė ryškesni.
Dar keletas manipuliacijų valdymo skyde, ir stebėtojai miglotoje šviesoje išvydo keistos būtybės griaučius. Plačios, su dideliais nagais letenos buvo palenktos po sunkiu kūnu, ilga uodega susisukusi į žiedą. Dėmesį patraukė nepaprastai stori ir masyvūs kaulai plačiais sumestais galais, su keteromis, prie kurių būdavo priaugę galingi raumenys. Kaukolė sučiauptais nasrais buvo iššiepusi stambius priešakinius dantis. Ji buvo matoma iš viršaus ir atrodė, kad ten guli sunkus kaulinis luitas nelygiu, duobėtu paviršiumi. Liao Lanas pakeitė židinio gilumą ir didinimą – visą ekraną užgožė senovės roplio galva; jis čia šliaužiojo tekėjusios upės krantais prieš du šimtus milijonų metų.
Kaukolės viršugalvio kaulai buvo nepaprastai stori, ne mažiau, kaip dvidešimties centimetrų storio. Viršum akiduobių stypsojo kaulinės ataugos, tokie pat gumbai iš viršaus dengė smilkinių įdubas ir kaukolės iškilimų vingius. Pakaušio pakraštyje buvo didelis kūgis, kuriame juodavo didžiulės viršugalvio akies duobė. Susižavėjęs Liao Lanas garsiai atsiduso.
Dar Vėtras, neatitraukdamas akių, žiūrėjo į gremėzdiškus, sunkius senovės padaro griaučius. Didėjanti raumenų jėga skatino storėti skeleto kaulus, kurie dabar turėjo pakelti didelį svorį, o didėjęs griaučių svoris vertė dar labiau stiprėti raumenis. Taip tiesioginė archainių organizmų vidinė priklausomybė atvesdavo daugelio gyvūnų vystymosi kelius į aklavietę, kol koks nors svarbus fiziologijos patobulinimas sudarydavo sąlygas pašalinti senus prieštaravimus ir pakilti į naują evoliucijos pakopą. Nesinorėjo tikėti, kad šie padarai – tai vieni iš daugelio žmogaus protėvių, žmogaus, turinčio nuostabų, nepaprastai judrų ir tikslių judesių kūną.
Dar Vėtras žiūrėjo j storus gyvūno antakių gumbus, pabrėžiančius permės periodo buką roplio žiaurumą, ir šalia matė grakščiąją Vedą, jos žydras akis, protingą, gyvą veidelį… Koks milžiniškas gyvosios materijos sandaro skirtumas! Dar Vėtras nejučiomis dirstelėjo į Vedą, norėdamas pro šalmą įžiūrėti jos bruožus, o kada vėl pažvelgė į ekraną, išvydo jau kitą vaizdą. Plačią parabolišką, plokščią kaip lėkštė amfibijos– senovės salamandros – kaukolę. Šie gyvūnai buvo pasmerkti tūnoti šiltame ir tamsiame permės balos vandenyje ir laukti, ar nepasisuks netoliese koks nors gyvis. Tada – greitas judesys pirmyn, platūs nasrai susičiaupdavo, ir… vėl begalinis kantrus beprasmiškas tūnojimas. Kažkas erzino Dar Vėtrą, jį slėgė šitie be galo ilgos ir .žiaurios gyvybės evoliucijos priminimai. Jis atsitiesė, ir Liao Lanas, atspėjęs jo savijautą, pasiūlė jiems grįžti į namuką pailsėti. Nepasotinamai smalsi Veda vos atsitraukė nuo ekrano, pamačiusi, kad mokslininkai paskubėjo įjungti elektronines mašinas, kuriomis buvo daromos nuotraukos ir drauge įrašomas garsas, kad be reikalo nereikėtų eikvoti galingos srovės.
Netrukus Veda gulėjo ant. plačios kanapos moterų moliuko svetainėje Dar Vėtras valandėlę paklaidžiojo lygioje aikštelėje priešais namą, perkratydamas atmintyje įspūdžius.
Šiaurės rytmečio rasa nuplovė per dieną apdulkėjusias žoles. Ramusis Liao Lanas grįžo iš naktinio darbo Ir pašildė svečius nuvežti iki artimiausios aviobazės „elfu“ – mažyčiu akumuliatoriniu automobiliuku. Šuolinių reaktyvinių lėktuvų bazė buvo nepertoliausiai, už kokio šimto kilometrų į pietų rytus, Trom-Jugano upės žemupyje. Veda paprašė leisti pakalbėti su jos ekspedicija, tačiau kasinėtojai neturėjo reikiamo galingumo radijo siųstuvo. Nuo to laiko, kai mūsų proseneliai suprato, kad radijo spinduliavimas kenkia žmonėms ir įvedė griežtą režimą, kryptingąjį spindulinį transliavimą, ypač dideliais nuotoliais, buvo galima atlikti tik sudėtingais aparatais. Be to, buvo žymiai sumažintas stočių skaičius. Liao Lanas nusprendė užmegzti ryšį su artimiausiu gyvulių augintojų stebimuoju bokštu. Tokie bokštai tarpusavyje kalbėdavosi kryptingosios transliacijos pagalba ir galėdavo pranešti bet kokias žinias į centrinę savo rajono stotį. Jauna praktikantė, kuri pasisiūlė vairuoti „elfą“ iki aviobazės ir grąžinti jį atgal, patarė užsukti į bokštą: tada patys svečiai galėsią pakalbėti TVF[1] – televizofonu. Dar Vėtras ir Veda nudžiugo. Stiprus vėjas nešė į šalį negausias dulkes, kedeno tankius, trumpai kirptus vairuotojos plaukus. Jie vos sutilpo siauroje, trijų vietų sėdynėje – buvusio išorinių stočių vedėjo meškiškas kūnas gerokai suspaudė bendrakeleives. Gryname žydrame danguje vos buvo matomas lieknas stebėjimo bokšto siluetas. Netrukus „elfas“ sustojo prie bokšto papėdės. Plačiai išskėstos metalinės kojos laikė plastmasinę pastogę, po kuria stovėjo toks pat „elfas“. Centre po pastoge aukštyn kilo lifto strypai. Mažytė kabina vieną po kito užkėlė atvykėlius į patį bokšto viršų, kur juos pasitiko įdegęs, pusnuogis vaikinas. Jų savarankiškoji vairuotoja staiga sumišo, ir Veda suprato, kad trumpaplaukės paleontologės nuovoka turi kur kas gilesnes šaknis…
Apvalus krištolinių sienų kambarys gerokai svyravo, ir lengvas bokštas monotoniškai gaudė, tarsi stipriai įtempta styga. Kambario lubos ir grindys buvo tamsiai dažytos. Prie langų stovėjo siauri stalai, ant kurių gulėjo binokliai, skaičiavimo mašinos, užrašų knygutės. Iš devyniasdešimties metrų aukščio buvo matomi didžiuliai stepių plotai iki gretimo bokšto matomumo ribų. Iš čia buvo nuolat stebimos galvijų bandos ir apskaičiuojamos pašarų atsargos. Stepėje rangėsi žali, koncentriniai žiedai – melžimo labirintai, per kuriuos dukart per dieną buvo pervaromos karvės. Pamelžtas pienas, nerūgstantis, kaip Afrikos antilopių, buvo čia pat supilamas ir atšaldomas požemio šaldytuvuose ir gulėjo išstovėti labai ilgai. Į kitą vietą banda buvo per- genama „elfų“ pagalba – juos turėjo kiekvienas bokštus. Stebėtojai turėjo laisvo laiko mokytis, todėl daugelis jų buvo dar mokiniai, nebaigę mokslo. Vaikinas nuvedė Vedų ir Dar Vėtrą įvijais laiptais į gyvenamąjį aukštų, kabojusį tarp kryžminių sijų keliais metrais žemiau. Patalpos sienos buvo padengtos garsą izoliuojančiu medžiaga, ir keliautojus apgaubė visiška tyla. Tik nesiliaująs supimas priminė, kad kambarys yra iškilęs labui unkštai, ir kiekvienas neatsargumas galėjo baigtis pražūtimi.
Kilus vaikinas kaip tik buvo prie radijo. Jo ekrano pašnekovės įmantri šukuosena ir ryškūs drabužiai bylojo, kad ryšys palaikomas su centrine stotimi, – žmonės, dirbantieji stepėje, nešiojo lengvus ir trumpus kombinezonus. Ekrano mergina užmezgė ryšį su zonine Muilini, Ir netrukus bokšto TVF pasirodė Miiko Eigoro – pirmosios Vedos Kong padėjėjos liūdnokas veidukas ir maža figūrėlė. Jos tamsios įkypos kaip ir Liao Limo akys nušvito iš džiaugsmo, ir mažytė burna prasivėrė iš nuostabos. Po trumpos valandėlės į Vedą ir Dar Vėtrą žvelgė abejingas veidas, nereikšdamas nieko kito, tik domėjimąsi reikalais. Užlipęs aukštyn, Dar Vėtras užtiko paleontologę, gyvai besišnekučiuojančią su pirmuoju vaikinu, ir išėjo į žiedinę aikštelę, juosusią stiklinį kambarį. Drėgną ryto gaivumą jau seniai buvo pakeitęs karštas vidudienis, išblukinęs spalvų ryškumą ir nutrynęs mažus dirvos nelygumus. Po karštu ir tyru dangaus skliautu stepė plytėjo plati ir laisva. Dar Vėtrą vėl apėmė šiaurinės ir drėgnos savo protėvių žemės ilgesys. Pasirėmęs ant siūbuojančios aikštelės turėklų, buvęs išorinių stočių vedėjas dabar visu ryškumu pa-juto įsikūnijusias senovės žmonių svajones. Žmogaus ranka atšiaurią gamtą pastūmėjo toli į šiaurę, ir gaivi pietų šiluma užliejo šias lygumas, kadaise žvarbusias po šaltais debesimis.
Veda Kong įėjo į krištolinį kambarį ir pareiškė, kad toliau juos vežti apsiėmęs radijo operatorius. Trumpaplaukė mergina istorikei padėkojo ilgu žvilgsniu. Pro skaidrią sieną buvo matoma užsisvajojusio Dar Vetro plati nugara.
– Jūs užsisvajojote, – išgirdo jis balsą už savęs, – galbūt, apie mane?
– Ne, Veda, aš galvojau apie vieną senovės indų filosofijos posakį. Jis teigia, kad pasaulis nėra sukurtas žmogui, ir pats žmogus tik tada pasiekia savo didybę, kai jis įsisąmonina kito – gamtos – gyvenimo visą vertę ir grožį…
– Jūs nebaigėte minties, ir man neaišku.
– Turbūt, nebaigiau. Aš dar pridurčiau, kad tik vienas žmogus gali suvokti ne vien grožį, bet ir sunkiąsias, tamsias gyvenimo puses. Ir tik jis vienas sugeba svajoti ir kurti gražesnį gyvenimą!
– Suprantu, – tyliai tarė Veda ir po ilgos pauzės pridūrė: – Jūs pasikeitėte, Vėtrai.
– Žinoma, kad pasikeičiau. Keturis mėnesius pa-prasčiausiu kastuvu jūsų kurganuose kasiau sunkius akmenis ir sutrešusius rąstus. Nejučiomis imi žiūrėti į gyvenimą paprasčiau, ir jo kasdieniai džiaugsmai pasidaro mielesni…
– Nejuokaukite, Vėtrai, – apsiblausė Veda, – aš kalbu rimtai. Kai aš pamačiau jus, valdžiusį visą Žemės jėgą, kalbėjusį su tolimais pasauliais… Ten, jūsų observatorijose, jūs galėjote būti antgamtinė senųjų laikų būtybė, kaip jie vadindavo – dievas! O čia, dirbdamas vienodai su kitais mūsų paprastą darbą, jūs… – Veda nutilo.
Na ir ką gi? – smalsiai paklausė jos pašnekovas, – praradau didybę? Tačiau, ką gi jūs būtumėte pasakiusi, pamačiusi mane, kai aš, ateidamas dirbti į astrofizikos institutą, buvau Spiralinio Kelio mašinistas? Čia taip pat mažiau didybės? Arba kai buvau tropikuose vaisių surenkamųjų mašinų mechanikas?
Veda skardžiai nusijuokė.
– Atidengsiu jums savo jaunystės paslaptį. Besimokydama trečiojo ciklo mokykloje aš buvau įsimylėjusi Spiralinio Kelio mašinistą – nieko aukštesnio aš tuomet negalėjau įsivaizduoti… Beje, šit eina radijo operatorius. Eime, Vėtrai!
Prie lėktuvo lakūnas dar kartą paklausė, ar Vedos ir Dar Vetro sveikata pajėgs pakelti staigiai didėjantį šuolinio lėktuvo greitį. Jis griežtai laikėsi taisyklių. Antrą kartą gavęs teigiamą atsakymą, lakūnas abu juos pasodino į gilias sėdynes, įrengtas permatomame, į lietaus lašą panašaus aparato pirmgalyje. Veda jautėsi labai nepatogiai: aukštyn iškilusiame korpuse sėdynės atsilošė atgal. Nuskambėjo įspėjamasis gongas, galinga spyruoklė beveik statmenai sviedė lėktuvą aukštyn, Vedos kūnas lėtai nugrimzdo į krėslo gilumą, tarsi į stangrų skystį. Dar Vėtras sunkiai pasuko galvą, norėdamas Vedą padrąsinti šypsena. Lakūnas įjungė variklį. Jis ėmė staugti, visas kūnas nepaprastai pasunkėjo, ir lašo formos lėktuvas nuskrido, sukdamas ratą dvidešimt trijų tūkstančių metrų aukštyje. Atrodė, kad tepraėjo vos kelios minutės, o keliautojai, jausdami silpnumą keliuose, jau lipo iš lėktuvo priešais savo namiūkščius Paaltajo stepėse, ir lakūnas mojo jiems ranka, reikalaudamas paėjėti toliau nuo lėktuvo. Dar Vėtras suprato, kad variklį lakūnas turės įjungti nuo pat žemės. Čia nebuvo katapultos, kuri bazėje lėktuvą išmetė aukštyn. Dar Vėtras, tempdamas paskui save Vedą, nubėgo pasitikti lengvai atbėgančios Miiko Eigoro. Moterys apsikabino, tarsi jos būtų nesimačiusios ilgą laiką.
Šaltinis: I. Jefremovas. (1960). Andromedos ūkas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, pp. 136-160.
[1] TVF – stereoteleviziofonas – prietaisas, kurio pagalba vienu metu kalbamasi ir perduodami stereoskopiniai vaizdai (fantastinis).
