Pirmadienį, balandžio 7 d. eidamas 87-erius metus, mirė lietuvių rašytojas, vertėjas ir Sibiro tremtinys, visuomenininkas Rimantas Greičius (g. 1938).
Skirtingai nei oficialieji „rūmų tremtiniai“, Greičius nejautė priešiškumo nei Tarybų Sąjungai, nei Rusijai ir rusų tautai. Net priešingai – ir savo kūryboje, ir viešuose pasisakymuose, Greičius pasireiškė kaip tautų draugystės šalininkas. Ne atsitiktinumas buvo ir Greičiaus objektyvus, įvairiapusis, o kartu žmogiškai jautrus mūsų istorijos, ypatingai skaudžiausių XX amžiaus sukrėtimų, supratimas, kuriuo jo kūryba rėmėsi.
„Man nereikia likimo kito“, „Sugrįžimai“, „Slenksčiai“, „Šviesa ir šešėliai“, „Dilgėlynų rojuj“ – tik dalis daugybės tiek lietuvių, tiek rusų kalba išėjusių R. Greičiaus romanų bei apsakymų rinkinių, kuriuose meniškai pateikiamas daugeliui senos kartos lietuvių pažįstamas, bet dabarties oficiozui neparankus palyginti netolimos praeities matymas.
Kad suprastume Greičiaus vietą mūsų, XXI amžiaus Lietuvos istorijoje, palyginimui prisiminkime taip pat neseniai iš gyvųjų tarpo pasitraukusį žurnalistą, tikrą rūmų numylėtinį A. Čekuolį (g. 1931): pastarasis, kaip ir Greičius, nugyveno tikrai ilgą ir savotiškai produktyvų gyvenimą. Bet savąją poziciją, taip sakant „kailį“ – ar tai būtų santvarkos (tarybinė ar kapitalistinė), ar Rusijos (draugas ji ar priešas) problema – Čekuolis keitė pagal besikeitusią konjunktūrą. Ir atitinkamai – padarė karjerą, o, šiam mirus, valdiški klapčiukai jam gieda ditirambus. Tuo tarpu Greičius savųjų pažiūrų laikėsi nuosekliai, nežiūrint nei santvarkos, nei kokių kitų politinių virsmų: stovėjo jis tvirtai ir ramiai – kaip uola. Taipogi atitinkamai – rūmų žiniasklaidoje nerasi jam nei nekrologo, nei apskritai doresnio paminėjimo.
Beje, simptomiška ir aplinkybė, kad tėvo pažiūras bei pilietinę drąsą perėmęs jo sūnus, ilgametis Klaipėdos kultūrininkas Aleksejus Greičius šiandien mūsų „laisvos“ ir „demokratinės“ Lietuvos teismų sprendimu yra pūdomas kalėjime dėl savo darbų puoselėjant šalyje palaidotų Didžiojo Tėvynės karo veteranų atminimą.
Būtent ši stoiška tvirtybė įgalino R. Greičių rašyti tiesą apie savo nugyventą laikmetį. Tačiau tiesa, kada jos sakymas priverstas tapti socialinės kovos ir protesto išraiška – gali brangiai atsieiti. Brangiai atsiėjo ji ir Rimantui, ir jo sūnui Aleksejui. Tačiau tuo R. Greičius mums idėjiškai brangus bei artimas. Nes, galų gale – tik dėl tiesos ir yra prasmė aukotis, apskritai – prasmė gyventi. Kaip sakė Vytautas Petkevičius: „Tiesa – kaip gamta. Ją sunaikinus, išnyksime ir patys“…
1 thought on “Mirė Rimantas Greičius”