Ir taip 2017 metų sausio pradžioje pradėjau dirbti viename iš Londono maisto fabrikų. Tas fabrikas nedidelis – tuo metu jame dirbo arti tūkstančio žmonių, bet jis yra stambios tarptautinės kompanijos „Bakkavor“ dalis, kurios centras yra Islandijoje ir kurios fabrikai yra Jungtinėje karalystėje, Airijoje, JAV ir net Kinijoje.
Kadangi mano pareigos vadinosi Multiskilled Engineer (lietuviškai net nežinau, kaip būtų, bet realiai tai plataus profilio remontininkas)*, kur reikia ne tik suprasti mechaniką, pneumatiką, hidrauliką, pramoninę elektrotechniką ir elektroniką, bet ir fabriko inžinerijos specifiką, tai tam reikėjo ne tik žinių ir patirties, bet ir specialaus apmokymo. Kaip jau minėjau, savo CV esu primelavęs, kad tokią patirtį įgijau dirbdamas panašų darbą Lietuvos fabrikuose. Iš tikrųjų turėjau kažkiek patirties su pramonine elektrotechnika, minimalų supratimą apie elektroniką, kažkiek apie pneumatiką ir mechaniką. Jeigu sąžiningai tai būčiau pasakęs nors viename iš trijų interviu, būčiau paprasčiausiai negavęs darbo.
* Pažodžiui, tai būtų „daugiakvalifikacinis (angl. „skill“ – įgūdis, sugebėjimas) inžinierius“. – Red. past.
Jeigu užsiminiau apie interviu arba darbo pokalbius, tai grįždamas šiek tiek atgal papasakosiu apie juos. Kaip jau minėjau ankstesniuose pasakojimuose, buvau užsiregistravęs daugelyje įdarbinimo agentūrų Anglijoje ir Lietuvoje. Ir kai sukūriau CV ne koks yra iš tikrųjų, bet kokio reikia darbdaviams, pradėjau gauti atsiliepimus iš kai kurių agentūrų. Pradėjo siuntinėti į konkrečias darbovietes darbo pokalbiams. Tie pokalbiai būdavo skirtingi, kai kur tik paklausinėdavo kažkokių nereikšmingų smulkmenų ir su malonia šypsena išlydėdavo, prižadėję susisiekti jei nuspręs, kad jiems esu reikalingas. Kitur konkrečiai tikrindavo žinias ir reikėdavo atsakinėti į techninius klausimus. Dabartinė mano darbovietė buvo ketvirta vieta, kur buvau nusiųstas darbo pokalbiui. Pasitiko pusamžis tamsaus gymio, rimto veido vyrukas, kaip vėliau sužinojau, vieno iš „Bakkavor“ fabrikų, tų taip vadinamų inžinierių, viršininkas šrilankietis. Tikrų anglų fabrikuose galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Taigi, gavau keletą popieriaus lapų su klausimais apie elektrotechniką, elektroniką, mechaniką. Paskyrė tam 45 minutes laiko. Paėmė mano telefoną. Pasibaigus laikui, patikrino mano atsakymus ir, kiek supratau, liko patenkintas. Davė pora praktinių uždavinių, sujungti elektrinę schemą ir ją išbandyti. Ne į visus klausimus atsakiau, bet buvau pakviestas antram interviu su žmogiškųjų išteklių skyriaus darbuotoja ir inžinerijos skyriaus vyresniuoju vadovu. Antrame interviu manęs klausinėjo apie kompaniją ir jos taip vadinamas „vertybes“, kurių buvo net šešios. Taip pat klausinėjo apie mano patirtį ir kaip įsivaizduoju būti naudingu kompanijai. Buvau susikūręs CV, kad Anglijoje dirbau laisvai samdomu elektriku, apie darbą metro stotyje nutylėjau. Po to interviu, mane siuntusi įdarbinimo agentūra pranešė, kad turėsiu ateiti dar į trečią interviu jau konkrečiame fabrike, kuriame dirbsiu. Ten jau labai nekankino, truputį paklausinėjo, aprodė cechus, įrengimus, gamybos procesą ir koks mano vaidmuo ten būtų, supažindino su būsimais kolegomis ir pasakė datą, kada turiu pradėti darbą.
Pirmos savaitės buvo skirtos susipažinimui su įrengimais, dokumentacija, schemomis ir darbo specifika. Be manęs buvo dar vienas toks pat naujokas, kuris irgi, ko gero, buvo suklastojęs CV, nes pastebėjau, kad kai kuriais įrankiais net nežinojo kaip naudotis. Po mėnesio, perkėlė į naktinę pamainą kur trūko vieno žmogaus. Dirbau kartu su serbų tautybės inžinieriumi. Kartu dirbdavome tris dienas per savaitę, po to per mano dvi išeigines dirbdavo jis vienas, o per jo dvi išeigines man vienam priklausydavo dirbti, bet kadangi aš dar buvau nepatyręs, tai per tas dienas, kurias turėdavau dirbti vienas, paskirdavo iš kitos pamainos ką nors. Bandomasis laikotarpis tęsėsi tris mėnesius. Po to buvau iškviestas pas savo tiesioginį viršininką, kuris pasakė, kad yra manimi nusivylęs, kad aš prastai ir lėtai dirbu, kad produkcijos darbuotojai, o taip pat ir kiti skundžiasi ir manimi yra nepatenkinti. Man buvo didelis šokas, svarbiausia, kad nei vienas niekada nėra man asmeniškai jokių pretenzijų pareiškęs, o be to – aš niekada nedirbdavau vienas. Davė dar vieną mėnesį. Dar kartą pajutau kapitalistinio „rojaus“ realijas ir supratau, kad reikia kažkur ieškoti pagalbos. Įstojau į profsąjungą ir garsiai visiems apie tai pranešiau. Žinojau, kad ta profsąjunga nelabai daug ką gali ir ji dirba irgi už pinigus, t. y. už jos dalyvių nario mokesčius. Na, bet vis tiek administracija kažkiek jos prisibijo.
Kadangi darbas tikrai yra gana sudėtingas ir plataus profilio, viską perprasti tikrai reikia nemažai laiko, ne tik trijų mėnesių, bet ir metų yra mažai. Bet darbo specifika yra ta, kad kažkuria prasme mūsų darbas yra neprognozuojamas. Vieną dieną gali būti labai sunku – daug ir sudėtingų gedimų, o kitą – atvirkščiai. Būna dienų, kai per visą pamainą nepasitaiko nei vieno gedimo.
Pasitaiko tokių sudėtingų gedimų, kad net labiausiai patyrę nesusitvarko. Tokiais atvejais būna labai daug triukšmo iš produkcijos vadovybės pusės, jiems reikia padaryti užsakymus, o įrengimai neveikia. Po kažkiek laiko, pradėjau dirbti dvi dienas per savaitę vienas ir, atrodo, apsipratau – didelių problemų produkcijai per mane nebūdavo. Bet vis tiek pamainos vyriausias vadovas, egiptietis, buvo nuomonės, kad aš nevykęs, ir kad manimi reikia kažkokiu tai būdu atsikratyti. Jam pavyko įtikinti patį didžiausią mūsų fabriko bosą, kurio aš net nepažinojau, (turbūt ir jis manęs – tik apie mane buvo girdėjęs iš kitų).
Maisto pramonė turi daugybę taisyklių ir apribojimų, prie įėjimo į gamybos zoną yra specialus persirengimo kambarys, kuriame pirmiausia turi ant galvos užsidėti specialias dvi kepuraites, kurios turi paslėpti visus plaukus. Juokingiausia, kad ir visiškai plikiems tas reikalavimas taikomas. Jeigu turi barzdą ar ūsus, dar papildomai turi užsidėti pusę veido dengiančius specialius uždangalus, angliškai beard snood. Po to turi nusiauti batus ir pasidėti į specialią lentyną. Tada perlipti metalinį barjerą į kitą persirengimo kambario zoną, kurioje negalima būti be kepuraitės ir su savo batais. Ten susirandi specialius tau išduotus guminius batus, apsirengi specialų chalatą ir jį užsisagstai. Chalatai yra trijų spalvų: šviesiai mėlyni produkcijos darbuotojams, tamsiai mėlyni mums, inžinieriams ir pilki – švaros darbuotojams. Toliau, nusiplauni rankas, ir jau gali eiti į gamybines patalpas. Norėdamas išeiti, visą tą pačią procedūrą atlieki atvirkštine tvarka. Reikia kokį įrankį atsinešti ir turi nueiti į dirbtuves – vėl reikia persiauti batus ir persirengti, o grįžus vėl tą patį pakartoti. Ir šitaip per pamainą kartais daugiau kaip 10 kartų, kartais vos kelis, kartais nė karto. Yra ir kitos durys tarp gamybinės zonos ir dirbtuvių, kurios skirtos nedideliems įrengimams įnešti ir išnešti. Kartais jomis pasinaudojama ir trumpam ateiti pasiimti kokį įrengimą ar remontui skirtą detalę. Faktiškai, tai jau yra darbo higienos pažeidimas, bet paprastai į tai žiūrima pro pirštus. Ne tik mes trumpam užeidavome į dirbtuves su gamybinio cecho rūbais, bet ir kai kurie gamybos smulkūs vadovai ateidavo pranešti apie gedimus. Šituo pažeidimu ir pabandė pasinaudoti mano minėtas pamainos produkcijos viršininkas iš Egipto. Kadangi visame fabrike pilna kamerų, tai buvo atspausdintos kelios mano nuotraukos pažeidimo metu ir surašytas protokolas. Už savaitės buvo surengtas taip vadinamas tiriamasis pokalbis (investigating meeting), kuriame bandžiau teisintis, kad dauguma taip daro, bet maloniai buvo paaiškinta, kad kalba vyksta ne apie kitus, o apie mane. Pasibaigus tam pokalbiui, buvau informuotas, kad administracija nuspręs ką toliau daryti – surengti disciplinarinį pokalbį, ar nedaryti nieko. Tokia pas anglus darbovietėse tvarka: pirmiausia turi būti tiriamasis pokalbis, kuriame turi atsakyti į tau metamus kaltinimus, o taip pat gali bandyti pasiteisinti. Po to administracija sprendžia, ar turi būti surengtas disciplinarinis svarstymas. Jeigu nusprendžia, kad taip, tai jame jau tikrai būsi daugiau ar mažiau nubaustas, arba atleistas. Daugiau kaip pusė disciplinarinių svarstymų baigiasi atleidimais. Niekam iš tų maloniai besišypsančių veidų nesvarbu, kad tuo jie sugriauna galbūt ne vieno žmogaus gyvenimą. Apie tai nemėgsta daryti publikacijų jokie „drąsūs“ žurnalistinių tyrimų meistrai.
Ir taip, po tiriamojo susitikimo praėjus maždaug dviem savaitėms, gavau kvietimą disciplinariniam svarstymui. Supratau, kad virš galvos pakibo Damoklo kardas. Ir vėl norėčiau, kad mano kailyje kažkiek pabuvotų dabartinio kapitalistinio „rojaus“ garbintojų, kurių apstu netgi tarp man artimų žmonių… Likus porai dienų, pareiškiau, kad man reikia profsąjungos atstovo. Kol buvo derinamas atstovavimo klausimas, svarstymas buvo atidėtas. Kadangi dirbau naktinėse pamainose, tai svarstymo laiką prašiau paskirti arba vakare, prieš darbą, arba anksti ryte, pasibaigus darbui. Surasti atitinkamus žmones tam laikui buvo problema, be to, tada buvo vasara, daug kas atostogavo.
Taigi, to svarstymo data nusitęsė kelis mėnesius. Per tą laiką darbe pradėjo sektis vis geriau ir geriau. Egiptietis viršininkas nelabai norėjo to pripažinti, bet jo padėjėja, jauna lenkė, visada stengėsi mane užtarti. Kaip minėjau, kartu su manimi darbą pradėjo ir apsukrus vyrukas iš Nigerijos, kuris buvo dar mažiau patyręs, bet turėjo miklų liežuvį ir iš pradžių sugebėdavo visus įtikinti, koks jis kietas specialistas, o jei ir ko nepavykdavo padaryti, tai įrodydavo, kad kitaip ir nebuvo įmanoma. Jis kaip tik dirbo pamainoje, kurią keisdavau aš. Ir pasitaikė keletas kartų, kai jo neišspręstą problemą ar nepadarytą darbą, sėkmingai padarydavau aš. Tokiais atvejais ta lenkė kiek galima daugiau administracijos žmonių informuodavo, koks nevykėlis tas mano kolega ir koks šaunus aš, ir kaip progresuoju. Bet kvietimą tam disciplinariniam svarstymui po kažkiek laiko vis tiek gavau. Nusprendžiau eiti vienas, pasiruošiau maždaug, ką kalbėsiu. Laikas buvo paskirtas buvo 6 valandai ryto, pusvalandis prieš mano darbo pabaigą. Persirengiau, nuėjau prie žmogiškųjų išteklių kabineto lygiai 6. Keista: kabinetas užrakintas, nieko koridoriuose nėra, kaip ir normaliai tokiu laiku. Palaukiau pusę valandos ir išėjau namo. Niekas po to niekada nebeužsiminė apie tą neįvykusį svarstymą.
Po truputį įveikiau tą naujoko pripažinimo kelią, nors ir nelengvai ir su dideliu stresu. Ir aplamai, mūsų darbas kelia nemažai streso. Nedidelis žioplumas, neatsargumas ar neapdairumas, ir gali ne tik kad nepašalinti problemos, bet ir pridaryti daug žalos, sugadinti įrengimą, medžiagas arba produkciją. Ir tai gali kainuoti labai brangiai.
Norėdamas pilnai viską įsisavinti, stengiausi visas užduotis atlikti savo rankomis nuo pradžios iki galo, ir kadangi dirbdavome dviese, pasisiūlydavau viską daryti vienas. Tas labai patiko tuometiniam mano kolegai serbui, kuris tą laiką praleisdavo prie kompiuterio, žiūrėdamas filmus apie sąmokslo teorijas arba šiaip kažką veikdamas. Palaipsniui ir tas pats egiptietis produkcijos viršininkas pakeitė nuomonę apie mane, ir dabar visai draugiškai elgėsi. Per 8 metus fabrike savo profesijoje patobulėjau turbūt dvigubai, negu iki to per visą savo darbo karjerą. Tik, deja, nebelabai bus kur panaudoti tą patirtį, nes po kelių metų išeisiu į pensiją…
Ne visiems taip gerai pasisekdavo su disciplinariniais svarstymais, kaip man. Po metų, tas apsukrus afrikietis padarė dvi rimtas klaidas. Pirma, skubėdamas ir per neatsargumą, susižalojo galvą į aštrų nuo lubų einantį varžto galą taip, kad net reikėjo medikų pagalbos. Už tai gavo įspėjimą, galiojantį metus laiko. Po kelių mėnesių, norėdamas pakeisti susidėvėjusį mygtuką, neatsargiai išmetė iš rankų visą pultelį, kuris pakibo ant laidų, o po to nutrūko. Įrengimas neveikė pusę pamainos. Už tai žmogelis neteko darbo. Patariau nepasiduoti, stoti į profsąjungą, stengtis kovoti, bet jam atrodė kitaip. Niekam nerūpėjo, kad jis išlaikė šeimą. Kapitalizmas. Po kurio laiko, prieš Kalėdas, produkcijos darbininkai šventė bendroje valgykloje per pertrauką. Kažkas atsinešė alkoholio, kažkas pasirūpino muzikine aparatūra ir linksmai šoko bei smaginosi. Gal viskas ir būtų praėję, jei vienas iš jų nebūtų įdėjęs video į feisbuką. Pamatė tą video ir fabriko administracija. Apie 10 žmonių neteko darbo. Tarp jų ir du gamybos viršininkai, kurie tame pasilinksminime net nedalyvavo. Po kurio laiko dar du žmonės „skrido“ iš darbo už tai, kad prakiurus palubėje suspausto oro vamzdeliui, garsiai pradėjo šnypšti oras ir jie, nelaukę kol bus sutvarkyta, pasilipę ant vieno įrengimo ir pasistiepę užsuko kraną. Vienas jų irgi buvo produkcijos viršininkas, pradirbęs gal 20 metų. Jis nenorėjo eiti į disciplinarinį svarstymą, tačiau administracija jį ramino, žadant teduoti paprastą įspėjimą. Bet kai atvyko, jis buvo atleistas iš darbo. Dar vėliau, mano kolega serbas padarė klaidą. Dirbdamas vienas ir būdamas pavargęs, jis užmiršo prožektorių kepimo krosnyje, taip sugadindamas nemažą partiją produkcijos. Už tai ir jam teko atsisveikinti su darbu. Nieko nepadarysi – kapitalizmas.
Maždaug apie metus laiko po to, savo pamainoje dirbau vienas, gana dažnai dar ir viršvalandžius. Kaip minėjau, už viršvalandžius čia moka pusantro karto daugiau, be to administracija visai kitaip į tokį žmogų žiūri, negu į tą, kuris atsisako viršvalandžių.
Žinau vieną sumuštinių fabriką, kuriame dirba daug lietuvių ir į kurį norėjau įsidarbinti, nes yra arti mano gyvenamos vietos ir atlyginimas kažkiek didesnis. Nežiūrint to, jie visada ieško inžinierių. Į vieną darbo vietą stengiasi pasikviesti ne mažiau kaip 15 kandidatų. Iš jų pasirinkę vieną, dažniausiai po pusės metų, kai baigiasi bandomasis laikotarpis, atleidžia be jokių kompensacijų. Šitaip jie renkasi idealius, neklystančius, su viskuo sutinkančius ir nesiginčijančius darbuotojus. Kapitalizme darbo žmogus yra paprasčiausia prekė.
Dar kai ką sužinojau iš vieno mūsų tiesioginio viršininko, kuris išėjo iš darbo, nes rado kažkur geresnį. Šis atviraudamas pasakė, kad geriau jiems turėti kad ir blogesnį specialistą, bet kad būtų besąlygiškai paklusnus. Sakė, kad jie labai nemėgsta tų, kurie nors kiek pasiginčija, kad ir dėl darbo sąlygų kažkokiame konkrečiame darbe. Ir taip pat nurodė, kad aš ginčijuosi. Iš tikrųjų, prieš kurį laiką aš buvau parašęs mūsų darbuotojų grupės internetiniame pokalbių portale, kad vienas kontrolinis pultas yra įrengtas netinkamoje vietoje, nes atsiradus jame gedimų toje vietoje ima kauptis karšto aliejaus garai, ir būtent ten reikia kurį laiką dirbti gedimą. Ne tik parašiau mūsų grupėje, bet ir pasakiau besilankantiems darbo apsaugos specialistams. Jiems nurodžiau tris punktus, kur pažeidžiamos saugios darbo sąlygos. Ir visa tai jau nebepatinka mūsų bosams ir, manau, manimi jie atsikratytų, atsiradus progai. Iki pensijos jau liko nebe tiek daug metų, tai visgi tikiuosi sulaukti jos šiame darbe.
Prieš du metus fabriko ekonominė būklė šiek tiek suprastėjo, daugiausia dėl produkcijos realizacijos problemų. Vadovybė priėmė sprendimą pereiti nuo 7 darbo dienų per savaitę prie 5. Tuo pačiu iš tuo metu dirbusių gamyboje 4 pamainų palikti tik 2. Taigi buvo atleistas geras trečdalis fabriko darbuotojų, pagrinde darbininkų. Niekam nerūpėjo, kad jie išlaiko šeimas. Nieko nepadarysi – kapitalizmas. Kiek suprantu, dabar padėtis tapo žymiai geresnė, bet grįžti prie 7 dienų fabrikas nesiruošia. Buvo įsigytos dvi automatinės pakavimo ir viena automatinė produkcijos gamybos linijos, prie kurių žmonių reikia labai nedaug. Aišku, mums prisidėjo papildomo darbo ir priėmė keletą naujų specialistų.
Tai tokia yra mano patirtis Anglijos maisto fabrike.
Pabaigai norėčiau dar kai ką pridurti ir palyginti. Čia vėl pasitvirtino mano anksčiau įvardytas pagrindinis kapitalizmo trūkumas, kad gali bet kada lengvai prarasti darbą, kitaip sakant, pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Didelę dalį žmonių ta perspektyva persekioja visą laiką. Būtent to prie socializmo nebuvo. Kas yra bedarbystė, niekas tada net neįsivaizdavo. Kai dirbau Radviliškio mašinų gamykloje, o vėliau Panevėžio „Ekrane“, ( kurio jau 19 metų nebėra) neturėjau tokios baimės nei aš, nei bet kuris iš pažįstamų. Atleisti iš darbo galima buvo tik už pravaikštas, gėrimą arba produkcijos vagystę. Nepatinka darbas, išeik, lengvai rasi kitą. Nepatinka miestas, kelkis į kaimą, gausi gyvenamą namą, darbą ir žemės sklypą. Baimės prarasti pragyvenimo šaltinį nebuvo. O vėliau, atėjus „laisvei“, ta baimė palaipsniui atsirado ir dabar daugelis ją turi, net ir liaupsinantys kapitalizmą – tik nenori to pripažinti.
Negana to, dargi pasirodo susirgti neturi teisės, arba turi tokią teisę, tik ribotą, kaip mūsų fabrike. Jeigu metų bėgyje turėsi daugiau kaip du atvejus, kada neatvyksti į darbą dėl ligos, jau tave išsikviečia pokalbiui, o jeigu dar kartą taip „pasielgsi“, gausi žodinį įspėjimą. Toliau jau seks raštinis įspėjimas. Tai va, kokia „nuostabi“ sistema yra kapitalizmas. Būtent neseniai ir buvau iškviestas tokiam pokalbiui su tuo pačiu gamybos viršininku, kuris kažkada norėjo mane išėsti. Jis man paprasčiausiai paaiškino kompanijos taisykles tokiam atvejui ir sutiko su mano pastaba, kad tai yra visiškas absurdas. Ir tai yra didelėje sėkmingoje kompanijoje, kuri giriasi savo „vertybėmis“. O ką bekalbėti apie mažas privačias įmones, kuriose dirba keli ar keliolika darbininkų? Jie tiesiog yra po didinamuoju stiklu, ir darbdavys išnaudoja kaip begalėdamas. Todėl daugelis sirgdami eina į darbą, prieš tai saują tablečių išgėrę. Tuo tarpu, prie socializmo sunegalavęs žmogus kreipiasi į polikliniką, kur būna priimtas tą pačią dieną ir gauna nedarbingumo lapelį tokiam laikui, kad pilnai užtektų pasveikti, nebijodamas, kad dėl to turės nemalonumų darbe. Ir nedarbingumo lapeliai būdavo pilnai apmokami nuo pirmos sirgimo dienos. Šito nenori girdėti kapitalizmo liaupsintojai.
Galutinė išvada: socializmas yra žymiai geresnė, žmoniškesnė, pažangesnė sistema už kapitalizmą.
