Peisachas Freidheimas. Lietuva Antrajame pasauliniame kare (IV) Tarybinė Lietuva: politiniai, ekonominiai ir socialiniai pertvarkymai. Lietuvos tarptautinė padėtis

Redakcijos komentaras: Viena labiausiai ideologizuotų, todėl ir iškreiptai vaizduojamų, temų Lietuvos istorijoje, yra Antrasis pasaulinis karas: nuo Lietuvos įsijungimo į TSRS sudėtį iki vokiškosios okupacijos bei vietinių kolaborantų rankomis vykdyto žydų genocido. Šiuolaikiniai lietuvių istorikai nepasižymi dideliu objektyvumu analizuodami šį laikotarpį. Tačiau Peisacho Freidheimo (1923–2009) monografija  „Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939-1945. Naujas požiūris į dramatišką istorijos laikotarpį“ šiuo atžvilgiu itin išsiskiria. Nepriekaištingai dokumentuotame darbe, istorikas į miltus sumala daugybę dabarties „patriotų“ prasimanymų bei mitų. Vien todėl ją perskaityti verta kiekvienam tiesos ieškančiam piliečiui.

* * *

III. TARYBINĖ LIETUVA:POLITINIAI, EKONOMINIAI IR SOCIALINIAI PERTVARKYMAI. LIETUVOS TARPTAUTINĖ PADĖTIS

1. Lietuvos istorijos lapui užsiverčiant.

Liaudies vyriausybė ir jos veikla

Sutikęs priimti Tarybų Sąjungos ultimatumą, Kaunas vis dėlto dar mėgino laviruoti. Naktį iš 14-osios į 15-ąją susirinkęs prezi­dentūroje Lietuvos valdantysis elitas karštai ir atkakliai ieškojo išsi­gelbėjimo kelių. Bet kur jie buvo, tie keliai? Apie penktą valandą ryto A. Smetona netikėtai pasiūlė naujos vyriausybės ministru pir­mininku paskirti generolą Stasį Raštikį, kurio kandidatūra, prezi­dento nuomone, galėtų būti priimtina Maskvai. Atstatydintas A. Smetonos iš kariuomenės vado pareigų, S. Raštikis išėjo į dimisiją ir tuo metu faktiškai niekur nedirbo. Iškviestas į posėdį ir išklausęs posėdžio dalyvių bei prezidento vienbalsį pritarimą savo kandida­tūrai, S. Raštikis, jo paties žodžiais, sutiko „eiti į ugnį“. Ir čia pat pradėjo sudarinėti savo būsimą ministrų kabinetą. Tačiau A. Sme­tona, anot paties S. Raštikio, primetė jam, nežiūrint jo dažnų prieš­taravimų, savo ministrų kabineto sąstatą, kuris buvo vien iš tautininkų,[1] t. y. partijos, kuri tautoje seniai praradusi bet kokį autori­tetą ir pasitikėjimą. Buvo visiškai aišku, kad tokia vyriausybė tuo­metinėmis konkrečiomis sąlygomis bus nepriimtina nei tautai, nei Maskvai. Ji iš anksto buvo pasmerkta. Diktatoriai, kaip sakoma,

būna tai kruvini, tai klastingi, tai juokingi. Smetonos padiktuotos naujosios vyriausybės sąstatas, busimųjų ministrų fotonuotraukos ir biografijos jau buvo atiduotos spaudai – į tautininkų oficiozą „Lietuvos aidas“, kai žinia apie tai pasiekė TSRS atstovybę Kaune. Pasiuntinys N. Pozdniakovas skubiai perdavė tą žinią į Maskvą. Reakcija buvo žaibiška. Užsilikęs dar Maskvoje J. Urbšys apie pu­siaudienį telegrafavo į Kauną: „Generolas Raštikis, kaip Ministeris pirmininkas, Kremliui nepriimtinas“. Maskva aiškiai davė supras­ti, kad reikalai eina ne apie įprastą valdžios dekoracijos kaitą, o apie radikalias politines permainas, nors visų savo planų ir neatskleidė.

Taip pasibaigė paskutinis Lietuvos Vyriausybės posėdis. Pali­kęs už save eiti prezidento pareigas ministrui pirmininkui A. Mer­kiui, A. Smetona su keliais savo bendražygiais pabėgo į Vokietiją. Tą pačią birželio 15-ąją, 15 vai., tarybinė armija pradėjo žygiuoti į Lietuvą. Lietuvos kariuomenė gavo kariuomenės vado gen. V. Vit­kausko ir kariuomenės štabo viršininko gen. S. Pundzevičiaus įsa­kymą: „Žygiuojančiai tarybinei kariuomenei taikyti visas manda­gumo ir draugiškų santykių taisykles, panašiai kaip jos buvo taiko­mos anksčiau įvestai kariuomenei.“ Divizijų vadams buvo nurody­ta organizuoti kariuomenės vorų sutikimą.[2]

Prisimindamas pirmąsias tarybinės kariuomenės įžengimo į Kau­ną valandas, V. Gustainis rašo: „<…> raiteliai man atrodė grėsmin­gi, bijojau arčiau prieiti, bet čia pat mačiau, kad kai kurie iš vieti­nių žmonių su jais draugiškai kalbasi, moterys vienam kitam po raudoną gėlę įteikia. Kiek tuomet Kaune buvo žmonių, nusiteiku­sių taip, kaip aš, ir kiek buvo priešingai įsitikinusių – kokia neme­luojanti statistika galėjo tuomet apskaičiuoti?“[3]

Nežinau, kiek patikima yra statistika, ypač jei ji tendencinga. Bet apie tą 1940-ųjų metų vasarą išliko pakankamas kiekis istori­nių liudijimų, vadinamoji gyvoji statistika: įvykių kronika, kino kadrai, nuotraukos, įvairūs archyviniai dokumentai, daugybė atsi­minimų, gyventojų kelių visuotinių balsavimų rezultatai.

1940 m. birželio 16 d. per radiją į tautą prabyla einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ministras pirmininkas Anta­nas Merkys. Primindamas klausytojams pastarųjų dienų įvykius, A. Merkys kalbėjo: „Turėdami galvoje pagrindinius gyvybinius mū­sų tautos gyvenimo reikalus, būtent, taikos ir ramaus kūrybinio

darbo būtiniausias sąlygas, mes turime vertinti ir šią naujai susida­riusią situaciją. Mes esame įsitikinę, kad Tarybų Sąjungos kariuo­menės naujų dalinių atvykimas į Lietuvą yra įvykęs kaip tik dėl pačios Lietuvos ir Tarybų Sąjungos didesnio saugumo sumetimų. Todėl ši kariuomenė pas mus atvyko draugiška sąjungine ka­riuomene. Taip ji mūsų kariuomenės buvo sutikta, taip yra ir trak­tuojama <…>. Šis mūsų sąjunginės kariuomenės jėgų padidinimas Lietuvoje dabartiniais laikais yra visai suprantamas.“ Nurodyda­mas, kad „pagrindinis šio momento reikalavimas“ yra „tvarka bei rimties išlaikymas, normalaus darbo nė mažiausias nesutrukdymas visose valstybinėse įstaigose bei įmonėse ir visame privačiame ūky­je“, A. Merkys pareikalavo „daugiau pasitikėjimo savimi <…>, vengti nepagrįstų gandų, kurie kelia paniką ir nusiminimą“ [4] (paryškinta mano — P. F.).

O gyvenimas ėjo savo įprasta vaga. Darbo ir gyvenimo ritmas nesikeitė. Kaip ir anksčiau, kiekvieną dieną eidavome į darbą, gat­vės buvo pilnos žmonių. Visur buvo tylu. Rusų kariškiai iš gatvių išnyko. Atrodė, kad niekas nepasikeitė. Bet tai buvo apgaulingas jausmas. Niekas nežinojo, kokį scenarijų atsivežė į Lietuvą TSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas V. Dekanozovas, gavęs plačiausius Stalino įgaliojimus ir nurodymus.

Kurdami savo scenarijų, Tarybų Sąjungos vadovai su Lietuvos komunistais nesitarė, nors gerai suprato, kad kariuomenės pagalba politinių problemų neišspręsi, kad galutinis ir sprendžiamas žodis priklausys lietuvių tautai. Scenarijaus įgyvendinimas negalėjo vyk­ti be vidinių politinių jėgų visiško palaikymo, plačios liaudies pa­ramos ir pritarimo. Ir Stalinas stengėsi šį pritarimą gauti. Pasiskel­bęs mažų tautų gynėju, Stalinas gerai suprato, kad įvedus į Baltijos šalis kariuomenę ir pradėjus ten vykdyti struktūrinius pertvarky­mus, faktiškai ant kortos buvo pastatytos pačios socialistinės šalies moralinės dorovinės vertybės. Ir jis stengėsi daryti viską, kad tie veiksmai negalėtų būti traktuojami kaip okupacija. Todėl jis griež­tai pareikalavo, kad visi pertvarkymai ir politiniai paskyrimai vyktų pagal veikiančią Lietuvos Respublikos Konstituciją, griežtai laikantis Lietuvos įstatymų. Tai iš tiesų buvo unikalus atvejis, nežinantis analogo istorinėje praktikoje.

Kol Laisvės alėjos ir Donelaičio gatvės politiniuose kuluaruose buvo tikslinamas scenarijus, kartu su Lietuvos komunistais ir anti­fašistais aptariami kadriniai paskyrimai, einąs Lietuvos Respubli­kos Prezidento pareigas ministras pirmininkas Antanas Merkys ir jo vyriausybė rūpinosi naujomis dekoracijomis. Viskas turėjo atro­dyti gražiai ir iškilmingai bei atitikti Lietuvos įstatymus. V. Gus­tainis liudija, kad būdamas teisininkas A. Merkys „rūpinosi valsty­bės valdžios nenutrūkstamumo išlaikymu. Net Lietuvos istorijos lapui radikaliai užsiverčiant, prasidedant visai naujai erai, Merkys pirmiausia galvojo, kam ir kaip jis perduos valstybinį Lietuvos vai­rą <…>, kad juridiniu požiūriu būtų išlaikytas oficialus valdžios perdavimo formalumas. Beje, išgirdę, kad vyriausybei vadovauti skiriamas Justas Paleckis – jį mes visi Kaune pažinojome kaip dorą lietuvį – mudu su Merkiu lengviau atsidusome“.[5]

1940 m. m. birželio 17 d. einantis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas A. Merkys, pasirėmęs Lietuvos Konstitucijos 97 str., paskyrė Justą Paleckį Ministru pirmininku ir pavedė jam sudaryti Ministrų Tarybą. Tą pačią dieną A. Merkys patvirtino J. Paleckio pristatytus pirmuosius šešis naujos vyriausybės ministrus. Minist­ro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru tapo žino­mas Lietuvos rašytojas ir kultūrininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministru ir kariuomenės vadu buvo paskirtas gen. Vincas Vitkauskas, teisingumo ministru – Povilas Pakarklis, finan­sų ministru ir laikinai einančiu susisiekimo ministro pareigas – inžinierius Ernestas Galvanauskas, žemės ūkio ministru ir laikinai einančiu vidaus reikalų ministro pareigas – Matas Mickis, sveika­tos apsaugos ministru – dr. Leonas Koganas. Visi jie, kaip mato­me, buvo Lietuvai gerai žinomi žmonės. Pirminiame ministrų ka­bineto sąstate nebuvo nė vieno komunisto, du ministrai perėjo iš ankstesnės vyriausybės. Bet tai jau buvo liaudies vadovybė, o tai reiškė, kad visa politinė valdžia atiteko liaudžiai. Paskesnėmis die­nomis ministrų kabinetas buvo papildytas naujais ministrais; švie­timo ministru tapo rašytojas Antanas Venclova (nuo 1940-06-18), vidaus reikalų ministru – Mečislovas Gedvilas (nuo 1940-06-19), darbo ministru – Junčas Kučinskas (nuo 1940-06-26), pramonės ministru – Chaimas Alperavičius (nuo 1940-06-24), valstybės kon­trolieriumi – Liudas Adomauskas (nuo 1940-06-24), prekybos ministru – Marijonas Gregorauskas (nuo 1940-06-31), įgaliotiniu

Vilniui ir jo sričiai – Karolis Didžiulis (nuo 1940-06-25), įgaliotu ministru – Pijus Glovackas (nuo 1940-06-24). Iš penkiolikos Liau­dies vyriausybės narių paskyrimo momentu – tik trys buvo komu­nistų partijos nariai. Visi kiti buvo nepartiniai, bet Lietuvos liau­džiai užsitarnavę žmonės.

Taip dramatiškai užsivėrė vienas Lietuvos istorijos lapas ir atsi­vėrė naujas, nežinomas ir paslaptingas. Draskoma vidinių priešta­ravimų į praeitį nugrimzdo ištisa epocha. Šlovinga ir bešlovė. Gar­binga ir begarbė. Suskaldyta ir supriešinta. Vieniems buvusi tėviš­kai maloninga, kitiems – pikta pamotė. Bet visiems ji buvo ir liko Lietuva. Sava ir brangi. Visi kvėpavo vienu ir tuo pačiu gimtosios žemės oru, tuo dar nuo vaikystės taip gerai žinomu artimu ir sal­džiu tėviškės aromatu, lydinčiu žmogų per visą jo gyvenimą. Tėvy­nė buvo viena visiems.

1940 m. m. birželio 18 d. J. Paleckis paskelbė Liaudies vyriausybės artimiausius uždavinius. Deklaracija nubrėžė bendrus demo­kratinius uždavinius: garantuoti liaudies politines laisves ir teises, užtikrinti visų tautybių lygybės principą, kelti žmonių materialinę gerovę, plėtoti švietimą ir kultūrą, reformuoti sveikatos apsaugą, paleisti visus politinius kalinius, demokratinių rinkimų būdu su­daryti tikrus liaudį atstovaujančius valstybinės valdžios organus. Užsienio politikos srityje Liaudies vyriausybė pasižadėjo sąžiningai vykdyti 1939 m. Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartį, pa­laikyti ir plėtoti draugiškus santykius su Tarybų Sąjunga. Vyriausybė kvietė Lietuvos žmones nepriklausomai nuo padėties, tauty­bės, tikybos „darniai jungtis bendram darbui tėvynės gerovei.“[6] Kaip matome, deklaracijoje nėra jokių užuominų apie politinės santvarkos ir valstybingumo pobūdžio pakeitimą.

Liaudies vyriausybės deklaracija buvo šiltai sutikta darbo kolek­tyvuose ir visuomenėje. Visur vyko susirinkimai ir mitingai ją rem­ti. Iš įvairių šalies vietovių į Liaudies vyriausybę plaukė sveikinimai ir pareiškimai apie visišką pasitikėjimą ir paramą naujai Lietuvos vyriausybei „sukurti laisvą ir laimingą gyvenimą išlaisvintoje Lietuvoje“.[7] Apie lojalumą Lietuvos vyriausybei ir pažadėjimą tvirtai vykdyti „vyriausybės pavestus uždavinius tiek ginant krašto laisvę, tiek saugant tvarką viduje, tiek draugiškai bendradarbiaujant su TSRS kariuomene“ birželio 18-ąją pareiškė krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas. Kaip rašo istorikas Bronius Vaitkevičius, „niekam Lietuvoje tada nekilo abejonių Vy­riausybės teisėtumu“.[8]

A. Smetonos diktatūros režimo žlugimu, kariuomenės perėji­mu į liaudies pusę, darbo žmonių visuotinio pasitikėjimo ir para­mos Liaudies vyriausybei demonstracija faktiškai pasibaigė pirma­sis scenarijaus veiksmas. Stalinas neforsavo įvykių, ir tam buvo dvi priežastys.

Nors tarybinės kariuomenės įvedimo į Lietuvą (kaip ir į Latviją bei Estiją) momentas tarptautinės padėties požiūriu Tarybų Są­jungai buvo gan palankus – ir Vokietija, ir Anglija bei Prancūzija buvo užimtos tarpusavio karu tolimoje nuo Baltijos Prancūzijoje – J. Stalinas vis dėlto nebuvo tikras, kad į esamą scenarijų nereikės įnešti korektyvų. Niekas nežinojo, kokia bus šių šalių reakcija į TSRS veiksmus Pabaltijyje. Vienas iš tuometinių tarybinės politi­nės žvalgybos vadovų gen. P. Sudoplatovas, 1940 m. gegužės-birželio mėnesiais vedęs slaptas derybas su Latvijos vadovais, liudi­jo: „Mes neatmetėm to, kad mums teks grįžti prie derybų su Vo­kietija ir su Anglija dėl Pabaltijo šalių statuso“.[9]Todėl, anot Sudoplatovo, Tarybų Sąjunga stengėsi užsitikrinti Baltijos šalių kai kurių vadovų paramą, panaudojant juos kaip „karinę kortą“ gali­mose derybose su Vakarais. Įdomu tai, kad patys šie vadovai, anot Sudoplatovo, gan mielai sutiko vaidinti tokį vaidmenį, tikėdamie­si, kad būsimose vyriausybėse jie vėl užims vadovaujančius postus.

Tačiau keisti scenarijų Tarybų Sąjungai neprireikė. Tarybinės politinės žvalgybos duomenimis, 1940 m. birželio įvykiai Pabalti­jyje naciams buvo netikėti. Pirmoji reakcija buvo neutrali. Vokie­čių karo mašina tomis dienomis buvo užimta Vakaruose ir pero­rientuoti aviaciją, sausumos kariuomenę ir laivyną į Rytus buvo faktiškai neįmanoma. Tarybinės žvalgybos perimtoje vokiečių te­legramoje savo diplomatijos atstovybėms nurodoma, kad tarybinės armijos, nesutikusios jokio pasipriešinimo, įsitvirtinimas Pabalti­jyje kaip ir tarybinės vyriausybės atliktas jo vyriausybių reorgani­zavimas yra grynai Rusijos ir Pabaltijo šalių tarpusavio reikalas. Telegramoje buvo perspėta vengti bet kurių komplikacijų TSRS ir Vokietijos santykiuose. Hitleris jau tada turėjo savo toli einančius planus. Užbaigę Vakarų kampaniją, vokiečiai patikslina savo poziciją. Jie sutiko, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybės priim­tų tarybinius reikalavimus, nurodydami kartu, kad Pabaltijo šalių įjungimas į TSRS – laikinas reiškinys.[10]

Santūri buvo ir kitų didžiųjų valstybių pirminė reakcija. Angli­jos užsienio reikalų ministro pareiškimas Britanijos ministrų kabi­neto posėdyje, kad „kiek jis galįs spręsti, tarybinės kariuomenės koncentravimas Pabaltijo valstybėse yra gynybinė priemonė“[11], nu­ramino Staliną. Įdomu, kad panašią mintį paskutiniame Lietuvos vyriausybės posėdyje pas A. Smetoną yra išsakęs S. Raštikis, pabrė­žęs, kad papildomų tarybinės kariuomenės dalinių įvedimas į Lie­tuvą yra karinė akcija, nukreipta ne prieš Lietuvą, o prieš nacional­socialistinę Vokietiją.[12] Tai visiškai atitiko ir Tarybų Sąjungos po­ziciją, kuri savo veiksmus Pabaltijyje motyvavo savo ir Baltijos šalių gynybos sumetimais. Atrodė, kad Vakarai iš karto nesusigaudė įvy­kiuose. 1940 m. birželio 14 d. jie patyrė eilinį šoką – krito pasku­tinis demokratijos forpostas kontinente Paryžius. Padėtis pasaulyje buvo labai įtempta. Politikai ir diplomatai spėliojo, kaip vystysis tolesni įvykiai. J. Stalinas ramino ir tikino, kad Tarybų Sąjunga neturi jokių ketinimų iš anksto nulemti Pabaltijo šalių busimąją santvarką ir kad valstybinės valdymo sistemos klausimas yra išimti­nai tų šalių tautų reikalas. J. Stalinas griežtai atmetė kai kurių Lie­tuvos komunistų siūlymus, kad Liaudies vyriausybė paskelbtų ta­rybų valdžią, nurodydamas, kad tokį klausimą turi spręsti visa tau­ta per visuotinius rinkimus. Ir pasaulis patikėjo Stalinu.

Tuo tarpu atsistatydinęs iš einančio prezidento pareigas A. Mer­kys pasirūpinęs, kad juridiniu būdu būtų išlaikytas oficialus val­džios perdavimo protokolas, parengė atitinkamą iškilmingai sura­šytą aktą, kuriuo Justas Paleckis skiriamas eiti prezidento pareigas. Birželio 20-ąją pasveikinti naująjį prezidentą atėjo Lietuvos kariuo­menės ir Šaulių sąjungos vadovai. Kalbėdamas kariuomenės ir šau­lių vadovybės vardu krašto apsaugos ministras ir kariuomenės va­das gen. Vitkauskas užtikrino prezidentą ir Liaudies vyriausybę, kad kariuomenė iš Šaulių sąjunga sąžiningai vykdys vyriausybės iškeltus uždavinius laisvos tautos ir nepriklausomos valstybės labui ir saugumui“.[13] Kitą dieną, birželio 21-ąją, išreikšti savo pagarbą naujajai vyriausybei akredituotų Lietuvoje diplomatinių misijų še­fai surengė vizitą užsienio reikalų ministrui ir einančiam ministro pirmininko pareigas prof. V. Krėvei-Mickevičiui. Vizitus surengė apaštališkasis nuncijus monsinjoras Centoza, Vokietijos įgaliotasis ministras Cechlinas, JAV įgaliotasis ministras Noremas, Tarybų Sąjungos įgaliotasis ministras Pozdniakovas, Didžiosios Britanijos įgaliotasis ministras Prestonas, Prancūzijos įgaliotasis ministras Du- longas, Latvijos įgaliotasis ministras Sėja, Estijos įgaliotasis minist­ras Latikas, Italijos įgaliotasis ministras Kasinis, Švedijos laikinasis patikėtinis Vestringas ir Danijos laikinasis patikėtinis Vorsae.

Kaip matome, pats tarybinės kariuomenės įvedimas į Lietuvą nesukėlė demokratinio pasaulio neigiamos reakcijos. Hitlerinės Vo­kietijos agresijos ir pasaulinės hegemonijos siekimo akivaizdoje Ta­rybų Sąjungos veiksmai Pabaltijyje demokratiniam pasauliui buvo visiškai suprantami ir vertinami kaip gyvybinis būtinumas, kaip antinacinio fronto sustiprinimas ir Vokietijos agresijos galimybių Rytuose užkirtimas. O tai demokratinė Vakarų visuomenė vertino teigiamai. Birželio 22 d. Ministro pirmininko pavaduotojas ir už­sienio reikalų ministras V. Krėvė-Mickevičius Lietuvos pasiuntiny­bėms užsienyje išsiuntė telegramą, kurioje paaiškinamas 1940 m. birželio 15-22 d. įvykių Lietuvoje pobūdis. Nurodžius, kad nau­joji Lietuvos vyriausybė birželio 17 d. sudaryta konstitucine tvar­ka, telegramoje toliau rašoma: „<…> Valstybės santvarkos esminiai pagrindai nepakeisti. Nuosavybės teisė neliečiama. Numatomas politinės santvarkos pakeitimas bus vykdomas įstatymais. Užsie­nio politikos srityje, santykiuose su visomis valstybėmis bus tęsia­mi ligšioliniai geri santykiai, o kultivuoti gerus santykius su Tary­bų Sąjunga bus naujosios vyriausybės ypatingas rūpestis. Tarybi­nės kariuomenės įgulų padidinimas nepažeidžia krašto nepriklau­somybės bei ekonominių ar kitų interesų, nes tarybinių įgulų tin­klas glūdi išimtinai saugumo srityje. Savitarpio pagalbos paktas, sudarytas Maskvoje 1939 m. spalio 10 d., lieka pagrindu Lietuvos ir Tarybų Sąjungos santykiuose. Krašte neįvyko jokių incidentų. Gyvenimas eina normaliomis vėžėmis“[14] (paryškinta mano – P. F.).

Klausimas apie Lietuvos ateitį, apie busimąją santvarką tomis dienomis iš tiesų tvyrojo ore, buvo kiekvieno žmogaus lūpose. Bu­vo aišku, kad vien demokratiniais pertvarkymais nebus apsiribota. Kartu buvo aišku, kad kelio atgal į smetoninę diktatūrą nėra. Iš­laisvinta po 14 metų diktatūros priespaudos žmogaus valia reikalavo radikalių politinių, ekonominių ir socialinių permainų. Į akty­vią politinę veiklą įsijungė dešimtys tūkstančių darbo žmonių, anks­čiau politikoje nedalyvavusių. Birželio 24 d. į Kauno gatves de­monstruoti savo valią išėjo apie 70 tūkst. žmonių.[15]Apie gausias demonstracijas Lietuvoje informavo savo pranešimuose iš Lietuvos ir Lietuvoje veikiančios užsienio žvalgybos. Vyriausiosios reicho sau­gumo valdybos Berlyne (užsienio tarnybos) 1940-07-30 žvalgybi­niame pranešime apie nuotaikas Baltijos valstybėse nurodoma, kad demonstracijose „beveik visada dalyvauja pusė sostinės gyventojų“ ir kad „pirmomis trimis savaitėmis po birželio 15 d. jos įgydavo tikrąjį liaudies švenčių pobūdį“. Vokiečių žvalgyba daro išvadą, kad nepaprastai didelė Lietuvos gyventojų dauguma ne tik savanoriškai palaiko naują politinę kryptį, bet ir sąmoningai, dorai žavisi naują­ja sistema.[16]

Kaime subruzdo valstiečiai, žemės ūkio darbininkai, reikalau­dami pagerinti jų sąlygas. 201,7 tūkst. žmonių pareiškė norą gauti žemės. Vadinasi, kaip pažymėjo istorikas Liudas Truska, – kas tre­čia Lietuvos šeima. Ar reikia po to stebėtis, kodėl tiek daug žmonių rėmė Liaudies vyriausybę. Be reikalo L. Truska, rašydamas apie Liaudies vyriausybę, žodį „liaudies“ ima kabutėse.

Apie tai, kokios nuotaikos tada vyravo visuomenėje, rodo rezo­liucija, priimta 10 tūkst. Telšių miesto ir apylinkės darbininkų bei valstiečių mitinge 1940 m. birželio 30 dieną. Nurodydami, kad jie „be jokių sąlygų“ remia Liaudies vyriausybę ir visas jos priemones, mitingo dalyviai iš „savosios vyriausybės“ reikalavo:

1) Imtis visų priemonių kiek galima greičiau sukurti socialisti­nę Tarybų Lietuvą, kaip galutinį mūsų kovos tikslą;

2) Išvalyti valstybės aparatą nuo visų Smetonos pakalikų ir tau­tos priešų;

3) Konfiskuoti pabėgusių tautos išdavikų turtus ir juos panau­doti liaudies reikalams;

4) Atskirti bažnyčią nuo valstybės;

5) Atiduoti dvarų žemes tiems, kurie ją dirba;

6) Paimti valstybės žinion visus stambiuosius fabrikus bei įmo­nes ir bankus;

7) Suteikti darbo visiems, kurie dirbti gali ir nori;

8) Aprūpinti darbo žmones ligoje ir senatvėje;

9) Kovoti su tautinės neapykantos pasireiškimais vis tiek, iš kurios pusės tie pasireiškimai eitų.“[17]

Dešimtys tokio ar panašaus turinio rezoliucijų, priimtų dau­giatūkstantiniuose darbo žmonių mitinguose ir susirinkimuose, iš įvairių šalies vietovių kasdien plaukė į Liaudies vyriausybę. Keliami jose reikalavimai visiškai susišaukė su iš Maskvos atsivežtu scenari­jumi. Bet Stalinas gerai suprato, kad visiškai legalizuoti liaudies valią gali tik visuotiniai rinkimai, o jie, kaip liudija dokumentai ir amžininkai (pvz., tas pats Pavelas Sudoplatovas) Stalinui kėlė tam tikrą nerimą. Jis gerai žinojo ir apie tai ne kartą kalbėjo, kad Pabal­tijo valstybėse gyvos ir antikomunistinės nuotaikos. Tai ir buvo antroji priežastis, kodėl Stalinas neskubėjo įgyvendinti atsivežto scenarijaus.

Tačiau tarptautinė padėtis Staliną skubino. TSRS žvalgybos pra­nešimai rodo, kad vokiečiai skubos tvarka permeta savo divizijas iš Vakarų fronto į Rytus, prie TSRS ir Lietuvos sienos. Rytų fronte Hitleris pradėjo sudaryti motorizuotą ir mechanizuotą karinį kumš­tį. Stalinui tapo žinomi Hitlerio žodžiai, kad pabaigus kampaniją Vakaruose, visas dėmesys turi būti nukreiptas į Rytus. Skaityda­mas ir klausydamas savo generolų ir žvalgybos vadovų pranešimų apie karo eigą Vakaruose, Stalinas kankinosi spėlionėmis, kodėl vo­kiečiai, turėdami visas galimybes sutriuškinti anglų ekspedicinį kor­pusą Prancūzijoje, ne tik to nepadarė, bet leido jam laisvai persi­kelti į Angliją. Kas tai – ėjimas žirgu? Iš anksto suplanuota taktika, ar kas nors kita? Stalinas nepasitikėjo nei Hitleriu, nei Čerčiliu. Vienintelė išvada, kurią jis padarė – kaip galima greičiau sustiprin­ti savo vakarinių sienų saugumą. Tai padaryti skubino ir generali­nis štabas.

1940 m. liepos 1 d.  Prezidento J. Paleckio aktu  senasis Seimas, buvęs tik pagalbinis diktatoriško režimo įrankis, atstovavęs vien „tau­tos vadui“ A. Smetonai, buvo paleistas. Nustojo gyvavęs tariamas tautos atstovavimo organas, o iš tikrųjų – tik atstovavimo dekoraci­ja, beteisis diktatūros priedėlis. Tam, kad Seimo priimti įstatymų projektai įgytų įstatymo galią, juos turėjo tvirtinti Prezidentas A. Smetona, kuriam Konstitucija suteikė teisė bet kuriuo metu Seimą paleisti. Liepos 5 d. buvo paskelbti nauji rinkimai į Seimą. Jų data buvo paskelbta liepos 14 d. (vėliau rinkimai buvo pratęsti viena diena – liepos 15-ąją). Kartu buvo priimtas Liaudies Seimo rinki­mų įstatymas.

Liaudies vyriausybė gyvavo vos daugiau nei vieną mėnesį. Isto­riškai tai, žinoma, nepaprastai mažas laiko tarpas. Tačiau įvykių turtingumu ir savo priimtų nutarimų istorine reikšme jis prilygsta ištisai istorinei epochai. A. Smetonos diktatūros žlugimas buvo is­torinės reikšmės įvykis, nepriklausomai nuo to, kas jį sukėlė. Ab­surdiška, žinoma, neigti TSRS vaidmenį šiame procese, tačiau ab­surdiška ir neigti tą akivaizdų faktą, kad Tarybų Sąjungos veiksmai Lietuvos darbo žmonių masėse, liaudyje surado visišką pritarimą ir palaikymą. Tai, kas vyko Lietuvoje 1940 m. birželio antroje – liepos pirmoje pusėje, kitaip kaip demokratinė revoliucija nepava­dinsi.

Kuo paaiškinti tokį platų ir tvirtą darbo žmonių Liaudies vy­riausybės palaikymą ir priėmimą? Kuo paaiškinti, kad Tarybų Są­jungos veiksmai Lietuvoje rado tokį platų pritarimą įvairiuose vi­suomenės sluoksniuose?

Tai reikėtų paaiškinti tokiomis aplinkybėmis ir priežastimis.

1. 1940 m. birželio įvykiai Lietuvoje vyko hitlerinės Vokietijos tolesnio agresijos plitimo fone. Vakaruose krito paskutinieji demokra­tijos bastionai. Šio pavojaus akivaizdoje kiekvienam Lietuvos antifašis­tui darėsi aišku, kad vien savo jėgomis tokia maža valstybė kaip Lietu­va negali apginti savęs nuo nacių agresijos, kad tik bendromis su TSRS karinėmis pajėgomis galima užtikrinti savo saugumą.

2. Taiki ir net draugiška atmosfera, kurioje tarybinė armija bu­vo sutikta Lietuvoje, smarkiai kontrastavo su tuo, ką vokiečiai darė Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir kitose jų okupuotose šalyse. Antifašis­tinė, demokratinė Lietuva tarybiniame karyje matė visų pirma už­tvarą prieš galimą nacių agresiją, gynėją, kuris nesikišo į šalies poli­tinį gyvenimą. Ir tai ramino Lietuvos žmones.

3. Maskvos pasirinkta taktika Lietuvoje buvo labai originali, vi­siškai nepanaši į nusistovėjusį standartą. Ji veikė ne pagal savo, o pagal Lietuvoje veikusias taisykles ir įstatymus, Lietuvos Konstitu­ciją. Ir nors dirigentas buvo Maskvoje, orkestras, muzika, ansam­blis ir solistai buvo lietuviški. Ir jie lėmė viso scenarijaus sėkmę.

4. Liaudies vyriausybės pasirinkta taktika į bendrademokratinius pertvarkymus visiškai pasiteisino, nes atitiko plačiausių darbo žmonių lūkesčius. Jos keliami uždaviniai faktiškai atspindėjo pla­čiausių liaudies masių keliamus reikalavimus.

5. Pirmajame Maskvos scenarijaus veiksme nebuvo pasikėsinta į Lietuvos nepriklausomybę. Papildomas tarybinio karinio kontin­gento įvedimas, savaime, tarptautinės teisės atžvilgiu, negali būti traktuojamas kaip okupacija ir iš tiesų tarptautinės diplomatijos praktikoje taip nebuvo traktuojamas. Viskas, kas vyko Lietuvoje 1940 m. birželio 15 d.-liepos 15 d., vyko pagal tuomet veikusias tarptautines normas.

6. 1940 m. birželio 15-17 d. įvykiams Lietuvoje faktiškai opo­zicijos nebuvo. Senosios valdžios elitas, ištiktas netikėtumo, pasi­metė, nes nebuvo pasiruošęs tokiam staigiam posūkiui. Be to, jis neturėjo jokių naujų idėjų ir neturėjo ką pasiūlyti žmonėms.

7. Per 14 metų Lietuvos visuomenėje susikaupusi kritinė masė iki gyvo kaulo įgrisusiam A. Smetonos diktatoriniam režimui 1940 m. birželį pasiekė savo kritinį tašką. Ir darbo žmonės sveikino šio režimo griūtį, nesukdami sau galvos, kur ir kas uždegė tą bikfordo šniūrą.

8. Antikomunistinė visuomenės dalis dar nebuvo pakankamai organizuota ir iš dalies buvo paralyžiuota. Aktyvioji jos grupė, orientavusis į hitlerinę Vokietiją, ir iš ten, slaptųjų tarnybų diriguoja­ma, gavo nurodymus neaštrinti santykių su Tarybų Sąjunga ir ne­sipriešinti jos pasiūlymams, o ta visuomenės dalis, kuri orientavosi į Angliją ir Prancūziją, buvo demoralizuota, pasimetusi, nebuvo pasiruošusi aktyviems veiksmams.

2. Rinkimai į Liaudies Seimą. Liaudies Seimo priimti nutarimai. Įstojimas į TSRS sudėtį

1940 m. 1m.  liepos pirmosiomis dienomis naujojo Seimo rinkimu klausimai buvo svarstomi LKP CK posėdyje. Rinkimų įstatymo projektą pristatė Liaudies vyriausybės teisingumo ministras P. Pakarklis su CK nariu V. Niunka. Klausimai buvo ne iš paprastųjų. Iš vienos pusės, reikėjo išlaikyti valstybingumo tęstinumą, veikti pagal esamą (t. y. 1938 m.) Konstituciją bei įstatymus, bet iš kitos – buvo aišku, kad veikianti dar 1936 m. priimta rinkiminė sistema nėra demokratiška. Pagal 1936 m. Rinkimų įstatymą apie 25 proc. visų suaugusių Lietuvos piliečių dėl amžiaus, sėslumo, turto, poli­tinių kvalifikacijų ir kitokių priežasčių visai buvo nušalinti nuo Sei­mo rinkimų. Neturėjo teisės dalyvauti rinkimuose žemės ūkyje dir­bantys ir sezoniniai darbininkai, bedarbiai, namų šeimininkės, taip pat – jų šeimų nariai. Kandidatus į Seimą galėjo kelti tik apskričių ir miestų valdybų nariai, o tie faktiškai buvo vidaus reikalų minist­ro statytiniai. Suprantama, jog palikti Rinkimų įstatymą tokiu pa­vidalu Liaudies vyriausybė negalėjo. Žmonės nesuprastų.

Naujas Liaudies vyriausybės priimtas Rinkimų įstatymas pa­naikino visus A. Smetonos diktatūros metais galiojusius rinkimi­nius apribojimus ir įgalino Lietuvos liaudį visuotinės lygios ir tie­sioginės rinkimo teisės pagrindu, slaptu balsavimu išrinkti savo at­stovus į aukščiausiąjį Respublikos valstybinės valdžios organą. Rin­kimų teisę gavo visi Lietuvos piliečiai, kuriems prieš balsavimą su­kako 21 metai. Taip balsavimo teisę atgavo liaudies kariuomenės kariai. Buvo praplėstas liaudies atstovavimas Seime. Jei anksčiau vienas atstovas buvo renkamas nuo 50 tūkst. gyventojų, tai pagal Liaudies vyriausybės priimtą rinkimų įstatymą – nuo 35 tūkst. gyventojų, o kandidatai į Seimo narius buvo keliami visuotiniuose darbo žmonių rinkiminiuose susirinkimuose ir darbo kolektyvų. Vėliau, pradėdamas naujai išrinktojo Seimo posėdį, J. Paleckis pa­sakys: „Ligšiolinę Konstituciją, kuri jau buvo praeito režimo su­spėta sulaužyti, Liaudies vyriausybė tiek atitaisė Rinkimų įstaty­mu, kad grąžino aktyvias ir pasyvias rinkimų teises piliečiams nuo 21 metų amžiaus <…>. Taip pat praplėstas liaudies atstovavimas Liaudies Seime <…>. Tikiu, kad Liaudies Seimas už tuos pakeiti­mus vyriausybės nepasmerks ir tuos pakeitimus patvirtins.“[18]

Tie dabartiniai tyrinėtojai ir istorikai, kurie kritikuoja Liaudies Seimo rinkimų įstatymą kaip nedemokratinį, užmiršta vieną ap­linkybę – įstatymo priėmimo metu Lietuva dar nebuvo visiškai išėjusi iš tos santvarkos, kurioje ji buvo atsidūrusi 1926 metų pa­baigoje. Liaudies vyriausybė tik tą įstatymą kiek sudemokratino, bet suprantama, kad jis dar buvo toli nuo šiuolaikinių demokra­tinių rinkiminių sistemų standartų. Tačiau už tai kaltinti Liaudies vyriausybę absurdiška. Liepos 5 d., ryšium su Seimo rinkimais, Liaudies vyriausybė kreipėsi į Lietuvos liaudį. „Tautininkų plutokratijos vyriausybė, jos diktatoriškas režimas, kuris tarnavo tik ma­žos žmonių klikos praturtėjimo tikslams, – sakoma kreipimesi, – bijojo liaudies atstovybės. Todėl ji ir nešaukė Seimo daugiau kaip per dešimt metų, o vėliau išleido tokį Rinkimų įstatymą, iš kurio buvo išmesti visi punktai, nors menkiausiai priminę demokratizmą ir teikę Seimui tam tikras teises. Liaudies vyriausybė laiko būtinu <…>, kad Seimas priartėtų prie liaudies, kad jis pasidarytų tikrai demokratinis ir reikštų mūsų šalies darbo žmonių valią.“ Kartu vyriausybė pareiškė, kad „ji nori išklausyti tikrosios mūsų šalies liaudies valios ir jos pageidavimų, kad, pasiremdama liaudies ini­ciatyva ir parama, galėtų tęsti toliau savo darbą taikingo ir laimin­go mūsų tėvynės gyvenimo sukūrimo kryptimi“.[19]

Rinkimai į Liaudies Seimą vyko tokiomis sąlygomis, kai visos organizacijos, išskyrus Komunistų partiją ir jos įtakoje buvusias organizacijas, sąjungas ir draugijas, buvo uždarytos. Tačiau Lietu­vos komunistų partija nėjo į rinkimus atskiru sąrašu, o pasirinko liaudies fronto principą – ėjo Lietuvos darbo liaudies sąjungos var­du. Liepos 6 d. buvo paskelbta Sąjungos rinkiminė platforma. „Mes, darbininkų profesinių sąjungų, fabrikų ir įmonių komitetų atsto­vai, valstiečiai, darbo inteligentijos atstovai, rašytojai, menininkai, sporto organizacijos, laisvosios Lietuvos moterys, Lietuvos darbo jaunimas, taip pat Lietuvos Komunistų partija, – sakoma Lietuvos darbo liaudies sąjungos rinkiminėje platformoje, – suprasdami di­džiuosius rinkimų į Seimą kampanijos uždavinius, susijungiame į vieningą Lietuvos darbo liaudies sąjungą, kad išrinktume į Seimą pačius geriausius, atsidavusius liaudies sūnus, sugebančius ginti ir įkūnyti tikruosius liaudies troškimus.“[20]

Lietuvos darbo liaudies sąjunga (LDLS) nebuvo kažkoks naujas, nežinomas, būdingas vien Lietuvai reiškinys. Liaudies fronto taktika buvo plačiai taikoma ir kitose šalyse, tiek TSRS (partijos ir neparti­nio bloko pavidalu), tiek Vakaruose. Ši taktika sėkmingai buvo tai­kyta Prancūzijoje, Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Prancūzijo­je, Ispanijoje liaudies frontas net buvo atėjęs į valdžią. Todėl lietu­viams buvo iš ko pasimokyti. LSDS buvo gyvas organizmas, apėmęs įvairius socialinius sluoksnius, žmonių sąjungas ir grupes.

LDLS rinkiminė programa buvo apsvarstyta ir priimta darbo žmonių susirinkimuose ir darbo kolektyvuose – „Kauno audinių“ akcinės bendrovės, fabriko „Audimas“, tekstilės fabriko „Pluoštas“, stiklo fabriko „Aleksotas“, fabriko „Verpalit“, tekstilės fabriko „Cotton“, alaus bravoro akcinės bendrovės „Volfas-Engelmanas“, fabri­ko „Šilkas“, kojinių fabriko „Diana“ bei „Silvos“ fabriko darbinin­kų ir tarnautojų visuotiniuose susirinkimuose, Rokiškio ir Šakių apskričių įvairių kaimų valstiečių susirinkimuose. Rinkiminei plat­formai pritarė ir ją priėmė Lietuvos profsąjungų Centro biuras, Butų nuomininkų draugija, Laisvamanių sąjungos valdyba. Ji buvo pri­imta ir bendrame mokslininkų, kultūros darbuotojų bei meninin­kų susirinkime. Tarp tų 98 žmonių, kurie pasirašė rinkiminės plat­formos priėmimą, yra parašai tokių žymių Lietuvos žmonių, kaip profesoriai M. ir V. Biržiškos, P. Šalčius, doc. V. Girdzijauskas, rašytojai K. Binkis, K. Boruta, J. Būtėnas, P. Cvirka, S. Čiurlionie­nė, L. Dovydėnas, L. Gira, P. Juodelė, K. Korsakas, S. Nėris, A. Lastas, A. Rūkas, A. Venclova, skulptoriai J. Mikėnas, L. Strolis, dailininkai M. Bulaka, A. Gudaitis, P. Kalpokas, V. Mackevičius, J. Kuzminskis, J. Trečiokaitė, S. Ušinskas, S. Žukas, V. Vizgirda, artistai J. Grybauskas, R. Juknevičius, H. Kačinskas, K. Kymantatė-Gregorauskienė, P. Kubertavičius, B. Lukošius, J. Mažeika. Ją pasirašė daugelis žinomų agronomų, inžinierių, pedagogų, žurna­listų. Tai išties buvo visos liaudies rinkiminė platforma.

Šiandien, retrospektyviai žiūrint į tuos metus, stebina šios rin­kiminės platformos konkretumas ir aiškumas. Joje nėra bendrų pa­žadų, aptakių formuluočių, kurių niekas negali iššifruoti, kas labai būdinga šiuolaikinėms rinkiminėms programoms. Vidaus politi­kos srityje Lietuvos darbo liaudies sąjungos rinkiminėje platformo­je buvo numatyta: 1) atleisti darbo valstiečius nuo mokėjimų už nesumokėtus mokesčius ir skolas, panaikinti įvairias jų baudas; 2) neturtingųjų ir mažažemių valstiečių ūkius atleisti nuo bankinių skolų; 3) teikti visapusišką valstybinę paramą bežemiams ir maža­žemiams valstiečiams, aprūpinti juos žeme; 4) padidinti darbinin­kų ir tarnautojų darbo užmokestį, pagerinti darbo sąlygas; 5) dar­bo žmonių socialinį draudimą vykdyti įmonininkų arba valstybės lėšomis; 6) pasenusių darbininkų ir darbo invalidų aprūpinimas valstybės lėšomis; 7) padidinti ligoninių, sanatorijų, dispanserių, ambulatorijų tinklą; 8) užtikrinti neturtingųjų nuomininkų teises ir sumažinti butų nuomą. Ar galėjo darbo žmogus, darbininkas, valstietis, amatininkas likti abejingas rinkimams, kai juose buvo sprendžiami jų gyvybiniai reikalai? Visi šie į rinkiminę platformą įrašyti punktai buvo jų pačių reikalavimai.

Nors įvairiuose darbo žmonių mitinguose ir susirinkimuose skambėdavo reikalavimas paskelbti Lietuvoje tarybų valdžią, rinki­minėje platformoje nėra jokių socialinių reikalavimų. Visi joje iš­kelti reikalavimai tėra bendro demokratinio pobūdžio: 1) žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvė darbo žmonių reikalams gin­ti; 2) piliečių asmens ir turto neliečiamumas; 3) visiška tautų lygy­bė ir tikėjimo laisvė; 4) civilinės metrikacijos įvedimas; 5) kova su spekuliacija. Rinkiminė platforma numatė visapusiškai plėsti tau­tinę kultūrą, meną, mokslą bei liaudies švietimą. Kartu platformo­je nurodoma, kad „sustabdomas pašalpų ir pensijų mokėjimas tur­tuoliams ir liaudies priešams, panaikinami aukštesniųjų valdinin­kų asmens priedai ir sumažinamos besaikiškai išpūstos aukštų val­dininkų algos“. Ši nuostata buvo nuolat keliama įvairiuose darbo žmonių mitinguose bei darbininkų ir valstiečių susirinkimuose.

Užsienio politikos srityje pagrindinis reikalavimas buvo „Lietu­vos Respublikos ir Tarybų Sąjungos tautų draugiškumas ir tvirta bei nesulaužoma Lietuvos Respublikos ir Tarybų Socialistinių Res­publikų Sąjungos sąjunga“. Rinkiminė kampanija vyko su šūkiais: „Tegyvuoja laisvoji Lietuva!“, „Tegyvuoja broliška draugystė ir tvirta sąjunga su didžiąja ir nenugalima Tarybų Socialistinių Respubli­kų Sąjunga!“, „Už taiką, už laisvą tautų vystymąsi, už mūsų Tėvy­nės ekonominę pažangą!“[21]

Rinkiminė programa, su kuria Liaudies vyriausybė ėjo į rinki­mus, nebuvo importuota iš svetur, o buvo Lietuvos liaudies pro­grama, išreiškianti jos norus ir lūkesčius, ir to nuneigti negalima. Savo turiniu ji primena tą dar 1939 m. spalį Justo Paleckio prezidentūros kiemelyje skaitytą Darbo Lietuvos programą, už ką jis tada buvo ištremtas į Dimitravos stovyklą.

Maskva nekantriai ir nerimastingai laukė rinkimų rezultatų. Nuo jų priklausė viso jos scenarijaus likimas. Kartu – ir Lietuvos likimas.

Komunistai, komjaunuoliai, antifašistai ir Liaudies vyriausybės aktyvistai išplėtė aktyvią rinkiminę kampaniją. Tą 1940 m. vasarą į aktyvų politinį gyvenimą įsiliejo tūkstančiai naujų žmonių. Tai buvo žmonės iš liaudies – darbininkai, valstiečiai, inteligentai, kurie patys išėjo iš liaudies ir su jos kova susiejo savo gyvenimą. 1940 m. vasarą išsipildė Liudo Giros pranašystė, išsakyta dar 1939 m. lapkri­čio pabaigoje literatūriniame lietuvių ir žydų suartėjimo vakare, ku­riame teko dalyvauti ir šių eilučių autoriui. Rašytojas tada išreiškė įsitikinimą, kad netrukus pažangiųjų Lietuvos veikėjų klausysis di­džiulės auditorijos, kurioms prireiks ne salių, bet gatvių ir aikščių. „Greitai ateis naujas gyvenimas, – kalbėjo L. Gira. – Tai – neišven­giamai gyvenimo logikos rezultatas. Ir kai mes sulauksime šio gyve­nimo, tuomet mūsų žodis skambės visoje mūsų plačioje ir mylimoje tėvynėje garsiai, galingai ir laisvai – kaip pats gyvenimas.[22]

Liaudies atstovai į Seimą buvo renkami apygardomis. Kandida­tai į liaudies atstovus, kaip minėjome, buvo siūlomi apskričių dar­bo žmonių susirinkimuose, šaukiamuose apygardos rinkimų ko­misijos. Kandidatu į liaudies atstovus buvo laikytas tas pasiūlytas kandidatas, kuris gavo daugiausia balsų. Pasiūlytos kandidatūros buvo aptariamos ir darbo kolektyvuose. Dalyvauti susirinkimuose ir kelti kandidatus į Seimo narius galėjo visi piliečiai, tarp jų ir buržuazijos sluoksniai. Kai kur susirinkimuose, ypač kaimiškuose rajonuose, užvirdavo aštri kova. Bet ką galėdavo Liaudies vyriausy­bės oponentai pasiūlyti esant aiškiai ir konkrečiai Darbo liaudies sąjungos rinkiminei platformai, išskyrus bendrus komunizmo baubo prakeikimus, gąsdinimus lietuvių surusinimu, priverstiniu bažny­čių uždarymu ir tariamai numatomu priverstinių „kolchozų“ orga­nizavimu kaimuose? Todėl dauguma žmonių susirinkimuose pa­laikė Lietuvos darbo liaudies sąjungos iškeltus kandidatus. 1940 m. liepos 11d. Kaune Lietuvos komunistų partija suorganizavo daugiatūkstantinį darbininkų ir valstiečių rinkiminį mitingą. Vals­tiečiai atvyko iš visų Lietuvos vietų, tuo demonstruodami savo vie­nybę su darbininkais. Panašūs bendri darbininkų, valstiečių ir in­teligentų mitingai vyko visur rinkimų apygardose.

Dažnai teigiama, kad rinkimai į Liaudies Seimą buvo lyg žaidi­mas į vienus vartus, kad iš Liaudies vyriausybės oponentų buvo atimtos galimybės žaisti vienodai lygiomis sąlygomis. Savo auto­biografinėje knygoje „Be pagražinimų“ Aleksandras Bendinskas, nu­rodydamas, kad 1940 m. liepos 7 d. A. Sniečkus patvirtino „Lietuvos inteligentijos likvidavimo planą“, toliau rašo: „Šios skrupulin­gai įvykdytos akcijos tikslas – įbauginti žmones ir pašalinti įtakin­gus asmenis, galinčius veikti Liaudies Seimo rinkimus.“[23] Rinki­mų išvakarėse, liepos 12 d., prasidėję masiniai politinių veikėjų areštai galėjo, žinoma, bent kiek paveikti balsavimo rezultatus, ta­čiau tai negalėjo turėti esminės reikšmės. Areštai tęsėsi ir po rinki­mų. Tik ką sužinojus rinkimų į Seimą rezultatus iš karto, dar lie­pos 15-16 dienomis, prasidėjo suėmimai. Buvo suimti A. Merkys, J. Urbšys ir kai kurie kiti, kurie ne tik nesipriešino naujam reži­mui, bet atvirkščiai, skynė Maskvai kelius į Lietuvą. J. Stalinas gė­dingai sulaužė savo žodį, duotą šiems žmonėms. Ši diktatoriaus klasta nulėmė daugelio lietuvių elitinių inteligentų tolesnį elgesį, stūmė juos į priešo glėbį. Bet visa tai jau buvo po rinkimų. Rinki­mų išvakarėse dauguma lietuvių inteligentų, ypač tie, kurie nepri­klausė smetoniškam elitui, palaikė Liaudies vyriausybės rinkiminę platformą. Be jau minėtojo 98 mokslininkų, kultūros veikėjų, ra­šytojų, menininkų pasirašyto pritarimo rinkiminei platformai, ga­lima dar paminėti grupės inteligentų (13 parašų) kreipimąsi į me­nininkus, rašytojus ir mokslo darbuotojus – paremti Liaudies vy­riausybės rinkiminę platformą.

Liepos 14-15 dienomis vykusiuose rinkimuose buvo išrinkti visi Darbo liaudies sąjungos iškelti 79 kandidatai į Seimo narius. Oficialiais rinkimų komisijos paskelbtais duomenimis, balsavime dalyvavo rekordinis Lietuvai žmonių skaičius –- 1386569 rinkėjai, arba 95,51 proc. visų rinkėjų. Už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus balsavo 1375349 rinkėjai, arba 99,19 proc. visų balsavusiųjų.[24]

Rinkimų į Liaudies Seimą vertinimas tiek amžininkų, tiek isto­rikų labai kontraversiškas. Liaudies vyriausybės oponentai laiko rin­kimus į Seimą suklastotais. Tokia nuomonė plačiai atsispindi ir esamoje lietuvių istoriografijoje. Patikrinti rinkimų rezultatų ne­galima, nes jokių rinkimų dokumentų -– rinkiminių komisijų pro­tokolų ar balsavimo biuletenių – neišliko. Nėra ir dokumentinių liudijimų, rodančių apie pažeidimus pravedant rinkimus. Kokia gi argumentacija tų, kurie laiko, kad rinkimai buvo falsifikuoti?

Visa jų argumentacija grindžiama asmeniniais pastebėjimais. Bet tų pastebėjimų būta pačių įvairiausių. Kas suskaičiuos, kiek buvo vienų ir kiek priešingų tokių pastebėjimų, kokia statistika galima remtis? Knygos „Lietuvos laikinoji vyriausybė“ autorius A. Liekis kaip tokį įrodymą pateikia buvusio Liaudies Seimo nario ir Šiaulių apygardos rinkiminės komisijos pirmininko Prano Mickaus „prisiminimus“, išspausdintus vokiečių okupacijos metais, 1940 m. rugsėjo 1 d. laikraštyje „Į laisvę“. Juose buvęs agronomas iš Dot­nuvos rašo, kad „Lietuvoje balsavusiųjų skaičius neprašoko 30-50 proc. visų turinčiųjų aktyvią rinkimų teisę“ <…>, ir kad „per Liau­dies Seimo rinkimus galiojančių balsavimo kortelių buvo paduota ne daugiau kaip 16-19 proc.“[25]

Vis dėlto P. Mickaus atsiminimų autentiškumas kelia rimtų abejonių. Faktiškai tai buvo atsakymai į kažkieno užduotus klausi­mus. Skaitant šiuos „atsiminimus“ negalima atsikratyti jausmo, kad atsakymai jam buvo padiktuoti. Nereikia užmiršti, kad tai buvo pasmerktojo užrašai ir, kas žino, ar nebuvo tai mainai už paliktą jam gyvybę. Yra žinoma, kad karo metais P. Mickus rėmė hitleri­ninkų persekiojamus tarybinius piliečius, už ką 1944 m. buvo lie­tuvių antitarybinių rezistentų nužudytas.

Pasiremdamas išlikusiais atskirais tiesioginiais ir netiesioginiais šaltiniais, istorikas L. Truska atliko nuosavą tyrimą. Jis išnagrinėjo 19 apskričių (iš 22-jų buvusių Lietuvoje), kuriose gyveno 74,37 proc. visų Lietuvos gyventojų (2175,6 tūkst. iš 2925,3 tūkst.), saugumo policijos užfiksuotus balsavimo duomenis ir nustatė, kad šiose ap­skrityse balsavo 85,2 proc. turėjusių teisę balsuoti rinkėjų, o vien tai jau sudarė 52 proc. visų šalies gyventojų. Dar nežinia kiek balsuoti atėjo likusiose trijose apskrityse (Kauno, Kėdainių ir Panevėžio) bei Vilniaus ir Kauno miestuose, kur buvo 358,6 tūkst. rinkėjų. Koks bebūtų balsavimo rezultatas šiose vietovėse, jis tik galėtų padidinti bendrą balsavusiųjų vidurkį. „Šiaip ar taip, – reziumuoja L. Truska, – daugumos Lietuvos žmonių dalyvavimas 1940 m. Seimo rinki­muose – neabejotinas faktas.“[26] Patirtis rodo, kad istorijos posūkiuo­se rinkėjai nebūna abejingi savo likimui. Galėjo, žinoma, kai kas „pa­gražinti“ rinkimų rezultatus, ir tokia praktika žinoma, bet tai nega­lėjo iš esmės pakeisti bendro vaizdo. Tai nenuginčijamas faktas, kad 1940 m. liepą, rinkimų dienomis, darbo žmonės buvo labai akty­vūs. Kitas klausimas – kaip buvo balsuota už LDLS kandidatus. Pa­pildomi L. Truskos atlikti tyrimai leido jam padaryti išvadą, kad už iškeltus kandidatus atidavė savo balsus maždaug 55 proc. rinkėjų.[27] Vis dėlto, manyčiau, šis procentas buvo didesnis. Apie tai liudija ne tik autoriaus asmeniniai stebėjimai bei ta šventinė atmosfera, kuri buvo rinkimų dienomis, bet ir objektyvus absoliučios darbo žmonių daugumos gyvybinis suinteresuotumas LSLS platformoje skelbiamų nuostatų įgyvendinimu.

1940 m. liepos 21 d. naujai išrinktas Seimas susirinko į savo pirmąjį posėdį. Iš 79 išrinktųjų į posėdį atvyko 78 delegatai (vie­nas neatvyko dėl nežinomų priežasčių). Tai buvo jauniausias Sei­mas Lietuvos istorijoje. Delegatų amžiaus vidurkis nesiekė 38 me­tų, o Alytaus apygardos deputatų amžiaus vidurkis buvo 33,7 me­tų. Jauniausiems buvo 22 metai, vyriausieji neviršijo 60 metų. Iš 78 susirinkusiųjų į Seimą delegatų darbininkų buvo 21, valstiečių – 25, inteligentų ir tarnautojų – 27, amatininkų – 1. Be to, 1 kumetis ir 3 kareiviai. Į Seimą buvo išrinktos 8 moterys. Pusę Sei­mo narių sudarė komunistai. Seimas atstovavo visoms Lietuvoje gyvenančioms tautybėms. Lietuvių buvo 67 (arba 86 proc., žydų – 4, lenkų – 3, baltarusių – 2, rusų – 1, latvių – 1. Tai iš tiesų buvo Liaudies Seimas.[28]

Sveikindamas naujai išrinktą Liaudies Seimą, Justas Paleckis ap­žvelgė Lietuvos istorinę praeitį, jos nueitą iki šiol kelią. „Pažvelgę į senesnę praeitį, prisiminę mūsų tautos atgimimo laikus, – kalbėjo J. Paleckis, – mes matome ryškią ir nuolat vykstančią kovą tarp dviejų Lietuvų – tarp ponų Lietuvos ir valstiečių baudžiauninkų Lietuvos, tarp reakcionierių klerikalų Lietuvos ir pirmeivių lais­vamanių Lietuvos, tarp buržuazines ir proletarinės Lietuvos <…>. Buržuazinė Lietuva buvo dvarininkams, spekuliantams ir išnaudotojams rojus, o darbo žmonėms – pragaras. Bet dabar Lietuvos liaudis pasakė: „Gana to“. Nurodydamas, kad „savivalės ir smurto režimas, įsivyravęs Lietuvoje po 1926 metų, sunaikino ir tas menkas demokratijos iliuzijas, kuriomis Lietuva gyveno vos ke­lerius metus“, J. Paleckis pabrėžia, kad jei A. Smetonos 1936 me­tais sušaukto Seimo priimta Konstitucija buvo „instrumentas, nu­kreiptas prieš darbo liaudį“, tai Liaudies vyriausybė „tą patį in­strumentą panaudojo už darbo liaudį, prieš liaudies priešus. Tau­ta paėmė tą pačią lazdą, tik atsuko ją kitu galu galutinai Smeto­nos smurto režimui sutriuškinti“ <…>. „Sakydavo, – kalbėjo toliau J. Paleckis, – kad mūsų krašte nėra entuziazmo. O pažiūrė­kite, kaip daug entuziazmo atsirado dabar Lietuvoje. Kaip pra­bilo kraštas iškalbumu, dainomis, eilėraščiais, naujais kūriniais. Tas džiaugsmo entuziazmas turi virsti ir jau virsta darbo ir kū­rybos entuziazmu. Tas naujas darbo entuziazmas, kuris atneš darbo našumo padidėjimą, bus mūsų turto pagrindas, branges­nis už didžiausius kapitalus, už visus aukso fondus.“[29]

Pirmu darbotvarkės punktu Liaudies Seimas priėmė deklaraciją apie valstybės santvarką. „Tiktai Tarybų valdžia, – sakoma dekla­racijoje, – yra tikra liaudies valdžia, kuriai esant krašte valdo pati liaudis, be kapitalistų ir dvarininkų. Tiktai Tarybos yra darbinin­kų ir valstiečių sąjungos įsikūnijimas.“ Deklaracija skelbia, kad nauja valdžia kiekvienam Lietuvos žmogui laiduoja teisę į darbą, poilsį, nemokamą švietimą, nemokamai gauti medicininę pagalbą, būti materialiai aprūpintam senatvėje, sudaro tinkamas sąlygas iškilti iš liaudies įvairių valstybinio ūkinio ir visuomeninio gyvenimo sričių vadovams ir organizatoriams, įgalina pasireikšti liaudies gabumams ir talentams, užtikrina, kad šalyje nebus nacionalinės priespaudos ir nacionalinės nelygybės.[30]

Vienas iš centrinių Liaudies Seimo svarstomų klausimų, be abe­jo, buvo klausimas dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą. Prane­šimą šiuo klausimu padarė teisingumo ministras Povilas Pakarklis. Diskusijoje kalbėję Petras Cvirka, Liudas Gira, Michalina Meš­kauskienė ypač pabrėžė tuos pranašumus saugumo, ekonomikos ir kultūros srityse, kuriuos gaus Lietuva įstojusi į Tarybų Sąjungą. „Mes buvome du dešimtmečius nepriklausomi, – kalbėjo M. Meš­kauskienė. – Kokia tai buvo nepriklausomybė? Per tuos netolimos praeities metus mūsų Lietuva buvo lyg futbolas spardoma, daužo­ma, mėtoma. Kiekviena imperialistinė valstybė stengėsi primesti mums savo valią, diktuoti savo norus, atplėšti mums reikalingą kūno dalį. Tokių Lietuvą žeminančių atplėšimų, prievartos dikta­tų ir tautos garbę žeminančių ultimatumų mes patyrėme ne vieną kartą <…>. Kas Lietuvoje apie tuos metus jautėsi nepriklausomas? Be abejonių, tik kapitalistai, dvarininkai, stambūs pirkliai ir įvai­rių rūšių politiniai biznieriai. Kaip tarptautiniai vertelgos spardė mažas tautas, taip lygiai lietuviškieji viešpačiai mindžiojo savo darbo liaudį <…>. Mūsų inteligentija buvo verčiama darytis lėbaujančios lietuviškosios ponijos tarnaite. Dvasinis prievartavimas buvo mūsų tautinės kultūros ėdikas <…>. Per visą savo kančių ir kovų istoriją Lietuvos liaudis siekė tik vieno – sutraukyti priespaudos pančius ir pradėti kurti naują gyvenimą <…>. Tik įstoję į didžiąją Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą, mes galėsime vystytis ekonomiškai, galėsime visapusiškai ugdyti mūsų tautinę kultūrą, būsime apdrausti nuo bet kokių imperialistinių valstybių pasikė­sinimų <…>.“[31]

Priimtoje „Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį deklaracijoje“ nurodoma, kad Lietuvos Liaudies Seimas „yra įsitikinęs, kad tik įstojimas į TSRS sudėtį užtikrins tikrą Lietuvos valstybės suverenumą, tikrą pramonės ir žemės ūkio pakilimą, tikrą tautinės kultūros pražydimą, visišką medžiaginių ir dvasinių liaudies jėgų išsivystymą <…>. Gyvenimas parodė, kad tik susivienijusios tarybinės respublikos gali atsilaikyti prieš impe­rialistinių valstybių pastangas pavergti mažas tautas <…>.“[32]

Liaudies Seimas priėmė ir „Deklaraciją, paskelbusią žemę vals­tybės nuosavybe“. „Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovau­damasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, – sakoma deklara­cijoje, – Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę, su jos gel­mėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t. y. vals­tybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.“ Valstiečio ūkis buvo apribotas 30 ha. Visa likusi žemė turėjo būti išdalinta bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Visa žemė, esanti dirbančiųjų valstiečių rankose, užtvirtinama amžinam valstiečių nau­dojimui. „Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuo­savybę arba prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolūkių or­ganizavimą, – sakoma deklaracijoje, – bus griežtai nubausti kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.“ Seimas atleido valstiečius nuo visų išperkamųjų žemės mokesčių pagal įvykdytą anksčiau že­mės reformą. Seimas pavedė vyriausybei „peržiūrėti klausimą apie valstiečių padėties palengvinimo priemones ryšium su visais liku­siais skolų įsipareigojimais, apsunkinančiais valstiečių ūkius, taip pat peržiūrėti klausimus apie neteisingų mokesčių panaikinimą ir apie priemones, kaip palengvinti mokesčių naštą dirbantiems“. Valstiečiai buvo taip pat atleisti nuo mokesčių neprimokėjimų ir administracinių baudų.[33]

Seimas priėmė taip pat „Bankų ir stambiosios pramonės nacio­nalizavimo deklaraciją“, išrinko komisiją naujajai Lietuvos Konsti­tucijai paruošti bei komisiją, kuri turėjo vykti į Maskvą ir įteikti TSRS Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Tarybų Lietuvos įsto­jimo į TSRS. Į pastarąją komisiją (delegaciją) buvo išrinkti: Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Liudas Adomauskas, Matas Mickis, An­tanas Venclova, Liudas Gira, Vincas Vitkauskas, Motiejus Šumauskas, Karolis Didžiulis, Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Kazys Pet­rauskas, Pranas Zibertas, Stasė Vaineikienė, Icikas Meskupas-Adomas, Viktoras Ditkevičius, Pranas Petrauskas, Juozas Demskis, Ma­rija Kutraitė ir Birutė Abdulskaitė. Iš dvidešimties delegacijos na­rių buvo 11 LKP narių.

Liaudies Seimą sveikinti atvyko darbininkų, valstiečių, jauni­mo, karių bei inteligentijos delegacijos. Tarp tų, kurie pasirašė darbo inteligentijos sveikinimą, buvo profesoriai Stasys Šimkus, Juozas Gruodis, Zigmas Ivinskis, Petras Šalčius, docentai Juozas Matulis, Jonas Dagys, Paulius Galaunė, moksl. dr. Vytautas Girdzijauskas, Juozas Jurginis, Valerijonas Knyva, rašytojai Salomėja Nėris, Kazys Boruta, Kostas Korsakas, Julius Būtėnas, Jonas Marcinkevičius, Jo­nas Šimkus, Vincas Žilionis, dailininkai Stepas Žukas, Domicėlė Tarabildienė, Antanas Gudaitis, kompozitorius Juozas Talk-Kelpša, teatrologas Juozas Grybauskas, aktoriai Bronius Kelbauskas, Balys Lukošius, Juozas Mažeika, Kazimiera Kymantaitė, Marija Juozapaitytė, solistė Vladislava Grigaitienė, agronomai Vytautas Vazalinskas, P. Lamdanskis ir daugelis kitų.[34]

Liaudies Seimo dokumentuose bei deputatų pasisakymuose nėra užuominų apie galimą hitlerinės Vokietijos agresiją ir išpuolių prieš nacistinę Vokietiją, nors karo grėsmė, kaip Damoklo kardas, kabo­jo virš Lietuvos ir buvo jaučiama tiek Seimo kuluaruose, tiek tarp Seimo deputatų. Tai reikia paaiškinti visų pirma tuo, kad Tarybų Sąjunga, kruopščiai vykdydama TSRS ir Vokietijos nepuolimo pakto nuostatas, suprantama, nenorėjo aštrinti santykių su Vokietija ir savo propagandoje vengė išpuolių prieš Vokietiją bei susilaikė nuo nacių režimo kritikos. Matyt, Tarybų Sąjungos diplomatai pasi­stengė, kad tokia atmosfera vyrautų ir Lietuvos Seime.

Vokietija dėl Tarybų Sąjungos elgesio Lietuvoje užėmė visiškai neutralią, tiksliau sakant, – laukimo poziciją. Kaip nebūtų paradoksalų, Lietuvos „sovietizacija“ vokiečiams net buvo naudinga. Tai rei­kėtų paaiškinti dviem priežastimis. Visų pirma, Lietuvai įsijungus į Tarybų Sąjungą, vokiečiams žygiuoti į Tarybų Sąjungą reikėtų ne per nepriklausomą Lietuvą, kas galėjo pridaryti naciams papildomų rūpesčių, o „sovietų okupuotą“ teritoriją. Antra, Lietuvos „sovietizacija“ buvo Vokietijai ir ekonomiškai naudinga. Visi Tarybų valdžios nacionalizuoti šalies turtai – žemė, fabrikai, įmonės, miškai ir namai pagal nacių planus turėjo tapti Vokietijos valstybės nuosavybe. Kaip pamatysime, taip vėliau ir atsitiko. Visa Tarybų valdžios nacionali­zuota nuosavybė taip ir nebuvo grąžinta jos buvusiems šeiminin­kams, kas labai supykino lietuviškuosius „draugus“.

1940 m. rugpjūčio 3 d. Maskvoje įvykusi TSRS Aukščiausio­sios Tarybos septintoji sesija patenkino Lietuvos Liaudies Seimo prašymą ir priėmė Lietuvą į TSRS sudėtį. Lietuvos delegacija buvo labai šiltai sutikta ir priimta. Visi sesijoje kalbėję Lietuvos delega­cijos nariai – Justas Paleckis, Pranas Petrauskas, Salomėja Nėris, Matas Mickis, Pranas Zibertas – kalbėjo gimtąja lietuvių kalba (į rusų kalbą juos atitinkamai vertė: E. Vicas, A. Sniečkus, M. Zen­kevičius, P. Cvirka, M. Šumauskas). Salomėja Nėris perskaitė savo žinomą poemą apie Staliną. Liaudies Seimo Įgaliotosios komisijos narių ugningose, labai emocionaliose kalbose buvo išreikšti Lietu­vos liaudies jausmai, troškimai ir valia Tarybų liaudžiai. Baltarusi­jos TSR Aukščiausiosios Tarybos pasiūlymu, Baltarusija savanoriš­kai nutarė perduoti Lietuvai Švenčionių rajono Vydžių, Adutiškio, Astravo, Voranovo, Rodūnės rajonų teritorijas – Baltarusijos TSR dalį – su lietuvių gyventojų dauguma.

1940 m. rugpjūčio 24-25 dienomis Kaune įvyko Lietuvos Liau­dies Seimo nepaprastoji sesija. Sesija Liaudies Seimą paskelbus lai­kinąja Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąja Ta­ryba, priėmė naują LTSR Konstituciją. Konstitucija buvo pagrįsta tais pačiais principais ir nuostatais, kaip ir TSRS Konstitucija. Kal­bėdamas Konstitucijos rengimo komisijos vardu, teisingumo mi­nistras Povilas Pakarklis nurodė, kad rengdama šios Konstitucijos projektą, komisija „turėjo atsižvelgti į jaunos sąjunginės Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos savitumus“, kad ji tik pradeda eiti socializmo keliu. Šie ypatumai išreikšti Konstitucijos 8-ajame straipsnyje, kuris skelbia, kad „greta socialistinės ūkio sistemos Lietuvos TSR yra leidžiamas privatinis pavietinių valstiečių, amati­ninkų ir namudininkų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonės įstatymo nustatytose ribose“. „Šis Konstituci­jos (Pagrindinio įstatymo) projekto straipsnis, – kalbėjo Povilas Pakarklis, – padaro galą piktiems priešų tvirtinimams apie privers­tinę kolektyvizaciją, apie amatininkų, taip pat smulkių privačių pramonės ir prekybos įmonių persekiojimą.“[35]

Kaip ir TSRS Konstitucijoje, Lietuvos TSR Konstitucijoje įtvir­tintas principas: „Kas nedirba, tas nevalgo“ ir „Iš kiekvieno pagal jo gabumus, kiekvienam – pagal jo darbą“. „Sako, – kalbėjo Pakaklis, – kad šis principas nepatinka buržuazijai, dvarininkams ir ki­tiems išnaudotojams. Ką padarysi! Užtat jis labai patinka darbo žmonėms – darbininkams, valstiečiams, darbo inteligentijai, nes jis yra vienintelis teisingas ir vienintelis protingas žmonių tarpusa­vio santykių principas mūsų laikais“.

Kalbėdamas apie kultūrą, P. Pakarklis pasakė: „<…> tik dabar su­sidarė pačios plačiausios galimybės lietuvių tautos nacionalinei kultū­rai <…> augti. Mums <…> toli gražu nėra svetimas nacionalinės savi­garbos jausmas. Mes mylime savo kalbą ir savo tautą, mylime lietuviš­kas dainas bei pasakas ir dirbame, kad pakeltume darbo masių sąmo­nę <…>. Mes sieksime, kad mūsų tautos kultūra toliau augtų <…>. Mes esame už kultūrą, kuri tarnauja liaudžiai

Konstitucija suteikė rinkiminę teisę piliečiams, sulaukusiems 18 metų. Ypač reikšmingos darbo žmonėms buvo jiems Konstitu­cijos suteiktos socialinės teisės ir garantijos: garantuota teisė į dar­bą, poilsį („kasmetinių atostogų nustatymas darbininkams ir tar­nautojams, paliekant darbo užmokestį, ir suteikimas plataus tin­klo sanatorijų, poilsio namų ir klubų darbo žmonėms aptarnau­ti“), teisė į „medžiaginį aprūpinimą senatvėje, taip pat susirgus arba netekus darbingumo“, teisė į mokslą, kurią „užtiktino visuo­tinis privalomas pradžios mokslas, mokslo (taip pat ir aukštojo) nemokamumas, valstybinių stipendijų sistema didžiajai aukštojo­je mokykloje besimokančių daugumai, mokyklinis mokymas gim­tąja kalba“, teisė į nemokamą medicinos pagalbą. Buvo žymiai iš­plėstos moterų, motinų teisės. Nėščiai moteriai buvo užtikrintas atostogų suteikimas paliekant išlaikymą, platus gimdymo namų, vaikų lopšelių ir darželių tinklas. 96-asis Konstitucijos straipsnis skelbė: „Piliečių sąžinės laisvei užtikrinti Lietuvos TSR-oje bažny­čia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Religinių kul­tų atlikimo laisvė ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams.“ Lietuvos sostine Konstitucija paskelbė Vilnių.[36]

1940 m. rugpjūčio 25-26 dienomis įvyko LTSR Aukščiausio­sios Tarybos pirmoji sesija. Sesija patvirtino nutarimą „Apie sąjun­ginės Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vyriausybės ir val­džios įstaigų perkėlimą į Vilnių ir sudarė aukščiausios valdžios or­ganus. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo išrinktas Balys Baranauskas, o jo pavaduotojais – rašytojas Liudas Dovydėnas ir Marija Kutraitė. Buvo suformuotas taip pat Aukščiausiosios Tary­bos Prezidiumas iš 15 žmonių. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu­mo pirmininku buvo išrinktas Justas Paleckis, jo pavaduotojais – Karolis Didžiulis ir Domas Ročius, o Prezidiumo sekretoriumi – Stasys Pupeikis. Buvo išrinktas Aukščiausiasis Teismas. Jo pirmi­ninku tapo teisininkas Jurgis Blieka. Buvo sudaryta taip pat LTSR Liaudies Komisarų Taryba, kurią sudarė pirmininkas, du pavaduo­tojai ir 13 liaudies komisarų. Liaudies Komisarų Tarybos pirmi­ninku buvo išrinktas senas komunistas Mečys Gedvilas, jo pavaduotojais – Stasys Brašiškis ir Pijus Glovackis (kartu ėjo ir Plano komisijos pirmininko pareigas).

Tarybų valdžios paskelbimas, Lietuvos įstojimas į TSRS sudėtį atvertė naują lapą Lietuvos istorijoje. Bet kartu šie istoriniai aktai galutinai suskaldė Lietuvos visuomenę. Nacistinės Vokietijos gyva­vimas šalia Lietuvos tą suskaldymą gilino. 1940 m. vasarą Hitleris jau buvo apsisprendęs dėl karo prieš Tarybų Sąjungą, ir Vokietijos spectarnybos, remdamos Lietuvos antikomunistines jėgas, darė viską stiprindamos antitarybines nuotaikas ir kuriamą pogrindį, žadant greitą Lietuvos „išvadavimą“ nuo komunistinio valdymo.

Bet didžioji dauguma Lietuvos visuomenės palaikė šiuos tikrai revoliucinius pertvarkymus. Tam buvo rimtos priežastys. Palaikyti esamus pertvarkymus vertė ir aplinkybės.

Nors Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą buvo inspiruotas Mask­vos, bet tuo konkrečiu istoriniu momentu toks Lietuvos Liaudies Seimo aktas buvo prasmingas ne tik Tarybų Sąjungai, bet ir Lietu­vai, nes ir vienai, ir kitai iškilo Vokietijos agresijos grėsmė. Karo atveju Lietuva faktiškai taptų pirmąja agresijos auka. Visos antifašistinės jėgos gerai suprato, kad vienintelė galimybė atsilaikyti prieš hitlerinę Vokietiją, kuri tuomet buvo galingas motorizuotas kumš­tis, – visų tautų susitelkimas bendrai kovai su nacizmu. Toks tada buvo istorijos imperatyvas. Alternatyva tokiam susitelkimui tega­lėjo būti tik viena – kiekvienai šaliai žūti po vieną. Toks likimas buvo paruoštas ypač mažoms tautoms.

Istorinė ir šiuolaikinė karo praktika, o ir NATO bei ES praktika rodo, kad bendra gynyba reikalauja tamprių ekonominių ryšių, bendrų politinių sprendimų ir didesnio ekonomikos integravimosi lygmens. 1940 m. vasarą tai buvo akivaizdu. Tuometinis karo ve­dimo būdas, karinės technikos lygmuo, karo strategija ir taktika reikalavo iš besiginančiosios valstybės turėti iš anksto gerai įrengtą gynybinę liniją su kariniais įtvirtinimais, galinčią karo atveju sulai­kyti ir atremti priešo agresiją. Palikti šiuos bendros gynybos klau­simus spręsti jau karo veiksmams prasidėjus, „žaibo“ karo sąlygo­mis, kai smogiamosios grupuotės tankai gali judėti po 60 km į valandą, tolygu mirčiai, iš anksto pasmerkiant šalį pralaimėjimui.

Palaikyti istorinius Liaudies Seimo aktus daugeliui inteligentų, kaip tai nebūtų paradoksalu, padiktavo lietuvių tautos nacionali­niai interesai. Hitlerinės Vokietijos hegemonistinė politika, naciz­mo rasinė teorija ir praktika okupuotuose kraštuose iškėlė hitleri­nės agresijos dar išvengusių šalių politikams klausimą ne tik apie savo šalių nepriklausomybės išlaikymą, bet, o tai svarbiausia, ir apie pačių savo tautų fizinį išlikimą. Daugelis lietuvių, ypač inteligen­tų, gerai suprato, ką nacizmas neša tautoms, iš jų – ir lietuvių tau­tai. Sprendimas palaikyti Lietuvos Liaudies Seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą kilo ne iš karto, o brendo pa­laipsniui, o kai kam gimė per kančias. Bet tai buvo sąmoningas sprendimas. Iš vienos pusės, prieš akis buvo šimtmetinis istorinis patyrimas, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos istoriniai likimai. Sis patyrimas buvo ne vokiečių, o rusų naudai. Iš kitos pusės, buvo nacistinės Vokietijos patirtis, tai, ką ji išdarinėjo okupuotose teri­torijose – Klaipėdos krašte, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Generolas V. Vitkauskas, kuris gerai išmanė kariškus dalykus, vėliau parašys: „<…> Aš tvirtai tikiu, jog visi dori lietuviai, kur šiandien jie nebū­tų, gerai įsivaizduoja, koks žiaurus ir pražūtingas galėjo būti Lietu­vos likimas, įvykus bet kuriai lemtingai klaidai. Siaubingame kare

Lietuva, kaip ir kitos karo gaisro apimtos šalys, labai nukentėjo. Tačiau kas būtų buvę, jei karo sūkuriuose Lietuva būtų atsidūrusi viena, ne kaip galingas Tarybų Sąjungos narys! Pakliuvusi (nors ir prieš savo norą) į vokiečių rankas dar prieš 1940 metų birželį ir priversta kare aukotis už hitlerinę Vokietiją, karui baigiantis Lietu­va galėjo likti visiškai nuniokota, tuščia šalis, kaip tikras kapinynas. O buržuazinės Lietuvos parsidavėliški fašistiniai vadeivos jėga no­rėjo ją nutempti tuo pražūtingu keliu.“[37] Tautos išlikimo idėja buvo vienas iš svarbiausių motyvų, kuriuo tą 1940 m. vasarą vado­vavosi daugelis lietuvių inteligentų ne komunistų.

Prisimenu pokalbį, kurį aš tada turėjau su tuometiniu Liaudies vyriausybės švietimo ministru, rašytoju Antanu Venclova.

Atėjau pas jį iš anksto susitaręs – dėl mokslų tęsimo. Antaną Venclovą pažinojau dar nuo 1939 metų, iš bendrų lietuvių ir žydų suartėjimo literatūrinių vakarų. Tada A. Venclova palaimino mano pirmus bandymus poezijoje (jaunystės žavėjimas). Man įėjus į ka­binetą, A. Venclova atsikėlė iš už stalo ir išėjo manęs sutikti. Jis dėvėjo kažką panašaus į „stalinuvką“ ir senas lopytas kelnes. Su nuostaba apžvelgiau man neįprastą kabineto šeimininko aprangą. Venclova pagavo mano žvilgsnį ir šypsodamasis tarė:

– Stebiesi, proletarinis ministras, – ar negerai?

– Aš visą gyvenimą dėvėjau lopytas kelnes ir svajojau rengtis taip elegantiškai, kaip gerbiamas rašytojas, o štai…

Grįžęs prie stalo ir paprašęs sėstis, A. Venclova greitai sutvarkė mano reikalus ir pasakė:

– Vadinasi, nusprendei mokytis. Teisingai darai, Freidheimai. Greitai mums reikės daug mokytų žmonių, specialistų. Prasidės Lietuvos industrializavimas, jau dabar gimsta dideli planai, o Maskva žada rimtą pagalbą.

– Žmones jaudina karo klausimas, – sakau.

Venclova atsirėmė į krėslo nugarą, kiek susimąstė ir pasakė:

– Šis klausimas jaudina visus. Inteligentija sukruto. Vieni gal­voja apie Lietuvą, kiti – apie save Lietuvoje, o treti… Jiems ši Lietu­va nepriimtina. Jie žvelgia į Vokietiją. Jie nesimoko iš istorinės pa­tirties. Su rusais lietuviai visuomet surasdavo bendrą kalbą. Tai ne vokiečiai. Tarp rusų lietuviai nesiasimiliuos. Tarybų Sąjungoje mes ne tik išliksime taip tauta, bet dar sustiprėsime, išsitiesime. Vokietijos sudėtyje mes pražuvę. Tamsta tai geriau supranti, bet, žinok, galutinis mūsų likimas bus bendras… Aš mačiau, ką naciai išdari­nėja su lietuviais Klaipėdoje.

Toks tada buvo daugelio antifašistiškai nusiteikusių lietuvių in­teligentų mąstymas.

3. Naujoji tikrovė: šviesa iš šešėliai

Kokia buvo Lietuvos visuomenė 1940-1941 metais? Kaip susi­klostė jos visuomeniniai santykiai? Kuo gyveno žmonės, kaip suti­ko jie išties revoliucinius Tarybų valdžios pertvarkymus?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškosime ne subjektyviuose tos Lie­tuvos žmonių atsiminimuose, nors jie yra labai įvairūs, o objektyvio­se tuometinės Lietuvos ekonominėse bei socialinėse sąlygose. Me­muarinė literatūra, be abejo, labai svarbus istorijos šaltinis. Joje fokusuojasi tos socialinės terpės, kurioje autorius gyveno ir dirbo, pa­tirtis. Kartu ji perduoda ir asmeninį autoriaus požiūrį į aprašomąjį laikmetį ir į tuometinius įvykius. Bet išeivijoje išleistiems atsimini­mams būdingi vienašališkumas, istorinis ribotumas, ryškiai subjek­tyvistinis ir ideologiškai angažuotas požiūris į istoriją. Tai faktiškai buvusios tarpukario Lietuvos elitinės inteligentijos ar tautinio sąjū­džio atstovų gyvenimo atsiminimai. Šie žmonės Tarybų valdžią suti­ko priešiškai, jos nekentė. Bergždžia ieškoti juose sveiko grūdo. Jo nerasite. Deja, daugelis istorikų, tarp jų – ir šiuolaikiniai, nagrinėda­mi šį labai prieštaringą laikotarpį, remiasi vien šių žmonių atsimini­mais, visiškai ignoruodami gan plačią tarybinę istoriografiją.

Tuo tarpu apie 1940-1941 metus tarybiniais metais pasirodė dešimtys monografijų, kolektyvinių tyrinėjimų, disertacijų. Šie metai plačiai nušviesti daugiatomiame Lietuvos istorijos leidinyje ir Lie­tuvos komunistų partijos istorijos apybraižoje.[38] Nenuginčijami pa­teikti šioje literatūroje Lietuvos darbo žmonių ekonominių ir so­cialinių pasiekimų faktai, ivykęs tais metais ekonominis ir kultūri­nis augimas, socialinė visų pertvarkymų orientacija. Ir ši literatūra, žinoma, nelaisva nuo subjektyvizmo, nuo ideologinių apnašų. Dau­guma tarybinių istorikų, rašiusių apie šį laikotarpį, linkę laikyti tuometinę Komunistų partijos politiką Lietuvoje vienintele galima ir teisinga, nematydami jai jokios alternatyvos. Ar iš tikrųjų taip?

Istorinė patirtis rodo, kad ir tais tolimais artimais metais Lietu­vos komunistų partija nebuvo akla Maskvos nurodymų vykdytoja, nors jai tekdavo vykdyti TSRS centrinių organų ir nelabai malo­nius įpareigojimus. LKP, lietuvių tarybinė inteligentija savo veiks­muose visuomet vadovavosi Lietuvos ir jos liaudies interesais. Pasi­rinkusi socialistinį vystymosi kelią, lietuvių pažangi inteligentija gerai matė ir šešėlines to, tarybinio, socializmo puses ir visaip sten­gėsi apsaugoti nuo jų Lietuvą. Daugelis Lietuvos komunistų ir ta­rybinių inteligentų, mąstydami apie Lietuvos ateitį, ieškodami tikrų kelių, svajojo apie humanišką, demokratinį socializmą, stengėsi su­derinti bendrus socializmo principus su realia Lietuvos tikrove. Jie gerai suprato, kiek pavojinga užbėgti pirmyn, atsiplėšti nuo realios dirvos. Bet šie apmąstymai nesikirto su principialiu ir kertiniu jų nusistatymu likti Tarybų Sąjungos sudėtyje, nes jie gerai matė, kokį ekonominio ir kultūrinio vystymosi pagreitį Lietuva įgavo kaip sąjunginė respublika. Ir reikia pasakyti, kad šio vystymosi pagrei­čio iniciatorė buvo pati Maskva. Lietuvai skiriami ekonominiai ir finansiniai ištekliai bei resursai žymiai viršijo bendrasąjunginių ro­diklių vidurkį.

Atmintyje išliko vienas mano susitikimas su Juozu Grigalavičium ir Leiba Solominu. Tai buvo 1941 metų vasario viduryje, netrukus po LKP V suvažiavimo. Susitikome Laisvės alėjoje, Kaune. J. Grigalavičių buvau pažinojęs tik iš matymo, užtat su L. Solominu buvome geri pažįstami. Išsikalbėjome. Sekmadienis buvo vėjuotas, siautė nedidelė pūga, ir mes įėjome į šalia buvusią Konrado kavinukę. Abu, ir Griga­lavičius, ir Solominas, buvo LKP V suvažiavimo delegatai, o J. Griga­lavičius buvo ir LKP CK narys. Aš, suprantama, paprašiau juos pasi­dalyti įspūdžiais apie suvažiavimą. Kalbėjo daugiausia Solominas. Tai buvo pirmasis legalus LKP suvažiavimas ir, suprantama, įspūdžiai bu­vo šventiški. Tačiau toliau tęsiant pasakojimą, Solomino nuotaikos keitėsi. Pastebėjau, kad jis jaudinosi.

– Supranti, buvo suvažiavime ir nemalonių momentų, – paga­liau ištarė Solominas. –Stebėjome neatsakingus išpuolius prieš dau­gelį senų, autoritetingų komunistų, net prieš Antaną Sniečkų. Skambėjo reikalavimai jį nušalinti nuo partijos vadovo posto. Mus, lietuvių komunistus, kaltino klasinių pozicijų netekimu, buržua­ziniu nacionalizmu. Jautėsi net atviras nepasitikėjimas Lietuvos ko­munistais.

– Kas darė šiuos išpuolius, – paklausiau.

– Kariškiai, pagrindinai tai buvo kariškiai, kurie dislokuojasi Lietuvoje, jie yra Respublikos partinės organizacijos įskaitoje.

– –Tai naujai iškepti karo vadai, – įsiterpė į pokalbį J. Grigalavi­čius. – Jie mano, kad tik jie žino, kaip statyti socializmą, o mes, lietuviai, nieko neišmanom. Jie išmoko tik pūsti į valdžios dūdą, štai ir vaidenasi jiems visur liaudies priešai. Tik pamanyk, išreikš­tas nepasitikėjimas daugeliu senų komunistų, revoliucinio judėji­mo dalyvių, parodžiusių savo ištikimybę partijai, – tik todėl, kad jie kilę iš turtingų, buržuazinių šeimų. Užsimoję net prieš Snieč­kų, išvadino jį „buožių sūneliu“.

Dabar supratau, kodėl taip jaudinosi Leiba Solominas, juk jis iš turtingos, iš kapitalistų šeimos.

– Tai ką galvojate daryti? – paklausiau.

– Ką daryti, ką daryti? – pakartojo mano klausimą Grigalavi­čius. – Dirbkime, kaip ir dirbame. O kaip statyti socializmą, – jis ištęsė šiuos žodžius, – dar pamatysime.

– Juozas Grigalavičius ką tik paskirtas LKP Kauno miesto ko­miteto pirmuoju sekretoriumi, – pertraukė jį Solominas.

Užbėgdamas įvykiams į priekį, pasakysiu, kad jau po karo, Gri­galavičiui būnant LKP Kauno miesto pirmuoju sekretoriumi, jis ir grupė senų komunistų buvo apkaltinti buržuaziniu nacionalizmu ir tik dėl A. Sniečkaus griežtos pozicijos tas kaltinimas neturėjo rimtesnių pasekmių.

Tarpukario Lietuva buvo atsilikusi, agrarinė šalis su silpnai iš­vystyta pramone ir menka darbininkų klase. 1939 m. (dabartinėje Lietuvos teritorijoje) veikė 175 pramonės įmonės su 39800 dar­bininkų. Daugiau kaip 70 proc. visos pramonės produkcijos suda­rė maisto ir lengvosios pramonės gaminiai. Ir tik 11,7 proc. bendrosios pramonės produkcijos buvo mašinų gamybos ir metalo ap­dirbimo gaminiai.[39] Vyravo smulki ir vidutinė pramonė. 1940 m. spalio mėn. 40 proc. visų darbininkų dirbo nedidelėse įmonėse, turėjusiose iki 50 darbininkų, ir tik 7,6 proc. – įmonėse su dau­giau nei 500 darbininkų.

1940-1941 m. buvo nacionalizuotos visos pramones įmonės, kuriose dirbo daugiau nei 20 darbininkų ir įmonės, turinčios va­riklių ir daugiau nei 10 darbininkų. Iki 1941 m. vasario buvo na­cionalizuotos 902 pramonės įmonės, kuriose dirbo 39000 darbininkų ir 1397 didelės prekybos įmonės su 300 mln. Lt apyvarta ir 211 mln. Lt aktyvų.[40] Po pravestų ekonominių pertvarkymų gavo darbą 56000 bedarbių. Žymiai pasikeitė darbininkų klasės struk­tūra. Žymiai sumažėjo dirbančiųjų skaičius mažose pramonės įmo­nėse (iki 50 darbininkų). 1941 m. birželio pradžioje jie sudarė tik 6,4 procento, tuo metu dirbančiųjų stambiose pramonės įmonėse (daugiau nei 500 darbininkų) išaugo iki 27,6 procento.[41]

Nacionalizavimas apėmė visas liaudies ūkio šakas. Buvo nacio­nalizuotos ligoninės, poliklinikos, vaistinės, farmaceptinės įmonės, transporto ir ryšių įmonės, kino teatrai ir stambesni viešbučiai (dau­giau kaip 10 kambarių), gyvenamieji namai (stambiuose miestuo­se viršijantys 220 m², kituose miestuose ir gyvenvietėse – 170 m²). Kadangi visa užsienio prekyba buvo valstybės monopolizuota, li­kusios nenacionalizuotos privačios prekybos įmonės faktiškai buvo pasmerktos žlugti. 1941 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 14741 maž­meninė prekybos įmonė – 12227 privačios ir 2514 valstybinių bei kooperatinių, o 1941 m. balandžio pabaigoje liko tik 3000 priva­čių parduotuvių.[42] Pasklidus žiniai apie busimąją nacionalizaciją daugelis savininkų pradėjo slėpti deficitines, ypač užsienio, prekes. Reiškėsi spekuliacijos atvejai. Norint išvengti šių neigiamų reiški­nių, buvo įkurtas komisarų institutas. Prisimenu, kad ką tik pa­skirtas vienos „Paramos“ manufaktūros prekybos įmonės komisa­ru, atėjau į savo įmonę Jablonskio gatvėje. Jau iš toli mačiau, kaip minia žmonių veržiasi į parduotuvę, viską daužydama. Paaiškinau, kas aš esu ir prašiau paaiškinti tokių veiksmų priežastį. Paaiškėjo, kad vakar čia prekiavo balta drobe, kuri turėjo didelę gyventojų paklausą. Uždarius parduotuvę, buvo dar likę daug medžiagos, o šiandien savininkė pranešė, kad tos medžiagos daugiau nėra. Paža­dėjau išsiaiškinti. Pasirodė, kad savininkė iš tikrųjų buvo paslėpusi daug deficitinės medžiagos (angliškos medžiagos kostiumams ir pal­tams, japoniško šilko, krepdešino) ir 200 metrų tos drobės. Iš kar­to pradėjome ja prekiauti, ir incidentas buvo baigtas.

Buvusių savininkų likimas buvo sprendžiamas bendruose darbininkų ir tarnautojų susirinkimuose. Žinau atvejų, kada tarnau­tojai ir darbininkai palikdavo savo buvusius savininkus dirbti – jau dabar kaip tarybinius vedėjus ar direktorius. Tačiau ten, kur savi­ninkai elgėsi su tarnautojais ar darbininkais blogai, o tokių atvejų buvo apstu (klasikinė neapykanta buvo gan didelė), savininkai bu­vo paliekami įmonėse kaip eiliniai tarnautojai, arba iš viso šalinami iš kolektyvų. Tačiau niekur nebuvo nei linčo teismo, nei kitokių susidorojimų su savo „klasiniais priešais“.

1941 metais buvo priimtas pirmasis liaudies ūkio vystymo planas 1941 m. buvo numatyta plėsti pramonę, didinti bendrąjį visuomeni­nį produktą, gerinti darbo sąlygas ir darbo žmonių gerovę.

Socialistinė teorija perėjimui iš kapitalizmo į socializmą numa­to pereinamąjį laikotarpį, kurio metu šalia socialistinės sanklodos veikia ir smulkiaprekinė bei privatinė kapitalistinė sanklodos. Šio laikotarpio ilgumas, socializacijos tempai priklauso nuo gamybi­nių jėgų išsivystymo lygmens, kokia visuomenėje yra kapitalo ir gamybos koncentracija, industrializavimo bei darbininkų klasės są­moningumo laipsnio. Jei ir vadovautis šia teorija, vis dėlto kyla rimta abejonė, ar ekonomiškai ir politiškai buvo tada pateisinamas ir tikslingas toks masinis nacionalizavimas ir tokie greiti jo vykdy­mo tempai, turint omenyje, kad Lietuvoje kapitalistinė pramonė, anot M. Šumausko, buvo labai išskaidyta, „be galo susmulkinta, neorganizuota ir nepelninga“. Ar nebuvo paskubėta, užbėgta kiek pirmyn?

Tai patvirtina ir toks faktas. Liaudies vyriausybė į nacionalizuoti­nų pramonės įmonių sąrašą buvo įtraukusi 550 fabrikų ir įmonių. Šį skaičių M. Šumauskas paskelbė Liaudies Seimo nepaprastoje sesijoje 1940 m. rugpjūčio 24 d., nurodydamas, kad iki šios dienos jau na­cionalizuoti 465 fabrikai ir įmonės ir kad artimiausiomis dienomis bus nacionalizuota dar 80 įmonių.[43] Kas pakoregavo šį skaičių? Ma­nau, kad ne Lietuvos komunistai. Maskva skubėjo išlyginti kitų res­publikų ir Lietuvos socialinę ekonominę sanklodą, nepagalvojusi apie galimas socialines politines pasekmes. Dar labiau skubotai ir ma­siškai buvo nacionalizuota prekyba, nors objektyviai toks skubėjimas ir masiškumas niekuo nepamatuoti. Tiesa, Maskva užtat žadėjo su­teikti Lietuvai didesnę ekonominę pagalbą.

Lietuvos veidrodis, jos vizitinė kortelė buvo žemės ūkis. Žemės ūkiu vertėsi 75 proc. visų Lietuvos gyventojų. 1939 m. pabaigoje Lietuvoje (be Vilniaus krašto) tautininkų statistikos duomenimis buvo 295024 ūkiai, kuriems priklausė 4146542 ha žemės. Nuo 0,2 iki 10 ha turinčių valstiečių ūkių buvo 1405298 arba 47,65 proc. visų ūkių. Siems ūkiams priklausė 700536 ha, arba 16,89 proc. visos žemės. Tuo pačiu metu 27475 ūkiai, turintys po 30 ir daugiau hektarų (9,32 proc. visų ūkių), turėjo 2185242 ha, t. y. 52,7 proc. visos žemės. Taigi pusė Lietuvos valstiečių turėjo tris kartus mažiau žemės negu maždaug dešimtadalis stambiųjų ūkių. Dar ryškesnis kontrastas buvo palyginus stambiausius ūkius su smul­kiaisiais. 70000 ūkių, kurių dydis nuo 0,2 ligi 5 ha, turėjo 132568 ha, o 624 stambiausi ūkiai – 143527 ha. Taigi, 70 tūkst. smul­kiausių ūkių žemės turėjo mažiau negu 624 stambiausi ūkiai.[44] Žemės ūkyje samdomais darbininkais dirbo ar tarnavo už natūralų išlaikymą 263,8 tūkst. žmonių. Svarbiausia šių žmonių svajonė buvo gauti žemės. 1940 m. vasarą tokį norą pareiškė daugiau nei 207 tūkst. žmonių, faktiškai kas trečia Lietuvos šeima. Tik iki 1940 m. spalio 20 d. iš susidariusio 607600 ha valstybinio žemės fondo (fondą daugiausia sudarė suvalstybinta turėjusių daugiau nei 30 ha ūkių žemė) daugiau kaip pusė (393200 ha) buvo išdalyta 75300 bežemių ir mažažemių valstiečių šeimų. Tačiau žemės gavo 30 proc. norėjusių. Žemės reforma nebuvo užbaigta. Pritrūko žemės. Netu­rime 1941 metų duomenų. Neaprūpintos žeme liko dar 35320 bežemių ir mažažemių šeimų.

Tarybų valdžia kruopščiai vykdė savo priešrinkiminius pažadus, kuriuos faktiškai sudarė pačių valstiečių iškelti reikalavimai. Vals­tiečiai skendo skolose. Vien išperkamųjų žemės mokesčių sudarė 23 mln. litų, o bendras valstiečių įsiskolinimas siekė 277 milijo­nus litų. Nacionalizavus bankus, buvo visiškai ar iš dalies panai­kintos skolos už žemę (ūkiams iki 5 ha – visai, nuo 5 iki 10 ha – pusė, o nuo 10 iki 15 ha – ketvirtis). 1940 m. spalį naujakuriams buvo suteikta 20 mln. Lt kredito, o 1941 m. pradžioje naujaku­riams ir mažažemiams valstiečiams valstybė suteikė 4,6 mln. Lt kredito karvėms įsigyti. Naujakuriai buvo atleisti nuo privalomųjų pristatymų valstybei ir žemės ūkio mokesčio. 1940 m. žemės ūkio darbininkams buvo 20 proc. pakelti atlyginimai, o 1941 m. pra­džioje – dar 30 proc.[45]

Tarybų valdžia iš esmės pakeitė darbo valstiečių gyvenimą, pa­dėjo jiems išsitiesti, pajusti save žmonėmis. Daug metų valstietis kentėjo dėl žemų kainų jo gaminamiems maisto produktams. Mies­to kapitalistai, lietuviai ir užsieniečiai diktavo žemės ūkio gaminių kainas, jas numušdami, ir nustatydavo aukštas kainas pramonės gaminiams. Kainų žirklės nuolat didėjo. Valstietis atsidūrė visiško­je kapitalo priklausomybėje. Būtinumas kaip nors išgyventi vertė valstietį dirbti nuo tamsos iki tamsos. Ir vis dėlto skolos, procentai, nesumokėti mokesčiai, baudos, o su jais – ir valstiečių skurdas au­go kasmet. Jo padėties nepagerindavo nei geri derliai, nei produk­tyvūs gyvuliai. Per tarpukario metus buvo parduota iš varžytinių 25000 ūkių. Vien Žemės bankas ketvirto dešimtmečio pabaigoje pardavė iš varžytinių 913 ūkių su 28722 ha žemės. Apie žemės ūkio intensifikavimą negalėjo būti ir kalbos.

Liaudies vyriausybės žemės ūkio ministras Matas Mickis, pa­teikdamas Liaudies Seimui svarstyti žemės nacionalizavimo klausi­mą, papasakojo vieną įdomų epizodą. Tai buvo vienoje pakaunės pradžios mokykloje. Mokytojas ketvirto skyriaus mokiniams liepė parašyti darbelį: „Ką aš daryčiau, jei būčiau kapitalistas?“ Vienas vaikas parašė: „Kiekvieną dieną gerčiau pieną“. O paaiškėjo, kad tas vaikas yra valstiečio sūnus, jo tėvas turi keturias geras olandiš­kos veislės karves. Valstietis, pats gamindamas žemės ūkio produk­tus, pats negalėjo jų vartoti, nes buvo priverstas viską parduoti už pusę kainos, kad galėtų sumokėti mokesčius, skolas.[46]

Tarybų valdžia plačiai atvėrė jaunimui duris į mokslą. 1940-1941 m. pradinių mokyklų įkaičius padidėjo 148 mokyklomis, pro­gimnazijų – 25, gimnazijų – 3. Moksleivių visose mokyklose padau­gėjo beveik 30 tūkst. 1941 01 01 visose mokyklose mokėsi 388180 mokinių.[47]Prie Vilniaus ir Kauno universitetų buvo atidaryti darbi­ninkų ir valstiečių parengiamieji kursai (darbininkų fakultetai) stoti į aukštąsias mokyklas. 1941 m. juose mokėsi 286 klausytojai. Išsi­pildė darbo jaunimo, negalėjusio dėl materialinių sunkumų baigti gimnazijų, sena svajonė – tęsti mokslus aukštosiose mokyklose. Dar­bo žmonių vaikams buvo padidintas stipendijų kiekis, įsteigti nauji bendrabučiai. Kūrėsi naujos specmokyklos. 1940 m. buvo įkurta Vilniaus dailės mokykla, 1941 m. pavadinta Vilniaus dailės akade­mija. Amatų mokyklos buvo pertvarkytos į valstybinių darbo rezervų mokyklas, o jų moksleiviai gavo valstybės išlaikymą.

Smetoninis režimas paliko tautai didžiausią XX amžiaus gėdą – masinį neraštingumą. 1940 m. rugsėjo mėnesį Lietuvoje 186000 gyventojų (nuo 14 iki 50 metų amžiaus) buvo neraštingi, o 228000 – mažaraščiai. Tuo tarpu 1940 m. pradžioje Lietuvoje veikė tik 2 suaugusiųjų gimnazijos ir viena privati progimnazija, kuriose mo­kėsi 341 žmogus.[48] 1940 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais Lietuvoje atidarytos 2 vidurinės ir 11 nepilnų vidurinių suaugusiųjų mo­kyklų. Jose mokėsi 4278 mokiniai.[49] 1941 m. pradžioje Lietuvoje jau veikė 210 suaugusiųjų pradžios mokyklų su 6024 mokiniais, 654 bendrieji lavinimo kursai su 16914 klausytojų, 932 kalbų kursai su 28462 lankytojais, 8 liaudies universitetai, kur mokėsi 5771 žmogus. Įvairiomis formomis suaugusiųjų švietimo sistemo­je mokėsi 61,5 tūkst. žmonių. 1941 m. buvo priimtas nutarimas likviduoti neraštingumą ir mažaraštingumą. 1940-1941 m. visuose suaugusiųjų kursuose ir mokyklose mokėsi maždaug 137000 žmo­nių, iš jų apie 120 tūkst. beraščių ir mažaraščių.[50]

1940-1941 metais Lietuvoje prasidėjo tikra kultūrinė revoliu­cija, lietuvių kultūros auksinis laikotarpis. Atidaryti Muzikinės ko­medijos ir Vaikų teatrai, Vilniaus dramos ir Rusų dramos teatrai, Dramos teatrai Panevėžyje ir Marijampolėje, įkurti LTSR valstybi­nė filharmonija, Liaudies dainų ir šokių ansamblis, Dailės ir Puški­no muziejai Vilniuje, Liaudies kovų muziejus Kaune, Kino kroni­kos studija, Liaudies kultūros fondas, Kultūros paminklų apsaugos valdyba. Didžiulis įvykis kultūros ir mokslo gyvenime buvo Lietu­vos Mokslų akademijos įkūrimas (1941-01-16). Pirmuoju Akade­mijos prezidentu buvo išrinktas žinomas Lietuvos rašytojas, kultū­rologas ir visuomenės veikėjas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius.[51]

Didelės permainos vyko ir kitose kultūros ir švietimo srityse. Smarkiai išaugo knygų leidyba. 1940-1941 m. Lietuvoje išleista 1067 knygos lietuvių kalba. Visų išleistų knygų tiražas siekė 7965,3 tūkst. egzempliorių. Tokių knygų tiražų Lietuva dar nežinojo. Vie­šųjų bibliotekų padaugėjo nuo 161 iki 250. Knyga tapo prieina­ma kiekvienam žmogui. Gamyklose įsteigta apie 300 profsąjungi­nių bibliotekų. Komplektuojant naujų ir daugelio senų bibliotekų fondus, pagalbą suteikė daugelis Maskvos, Leningrado, Kijevo, Ode­sos ir kitų miestų bibliotekų.[52]

Per visą savo dvidešimt gyvavimo metų tarpukario Lietuva taip ir nesugebėjo išugdyti kiek didesnį inteligentijos sluoksnį. 1941 m. sausio 1 d. Lietuvoje su aukštuoju išsilavinimu buvo 7200 žmo­nių, o su specialiuoju viduriniu – 14 tūkst. žmonių.[53] Lietuvos inteligentija nebuvo vienalytė. Didžiąją jos dalį sudarė sena carinė lietuviškoji aristokratija, tarpukario Lietuvos aukštuomenė, valdan­tysis biurokratinis elitas, aukštesnioji karininkija, dalis naujosios Lietuvos buržuazijos, ideologinis ir jėgos aparatas, sudaręs tos san­tvarkos idėjinį ir politinį ramstį. Tarybų valdžią ši inteligentija su­tiko priešiškai ir kiek galėjo jai priešinosi. Bet gyvenime ne visuo­met socialinė kilmė ar socialinė padėtis lemia žmogaus visuomeni­nį elgesį. Tais lemtingais 1940 metais ne vienas šių žmonių perėjo į liaudies pusę, palaikydamas naujos valdžios pertvarkymus.

Buvo ir kita – liaudies inteligentija, kūrybinė inteligentija, ku­rios dauguma nedvejodama palaikė Liaudies vyriausybę ir jos per­tvarkymus. Ši inteligentija buvo kilusi iš liaudies ir visad tarnavusi Lietuvai bei jos žmonėms. Tarybų valdžia jai nesukėlė jokių pro­blemų, ji tokiam istorijos posūkiui buvo pasiruošusi.

Buvo ir gan skaitlingas inteligentų būrys, kuris nepritapo nei prie vienų, nei prie kitų. Šiems žmonėms nei vienas kraštutinumas nebuvo priimtinas. Jie kritiškai žiūrėjo į Smetonos diktatorišką re­žimą, jiems buvo visai nepriimtinas vokiškasis nacizmas, bet ne­simpatizavo jie ir Tarybų Sąjungai, ypač juos atbaidė vykdomos ten masinės represijos bei demokratinių laisvių varžymai. Šių žmo­nių tragizmas glūdėjo tame, kad pasaulis jau buvo suskilęs į dvi didžiules priešiškas stovyklas. Kur gi reikėjo dėtis vargšui lietuvių inteligentėliui, vadinamajam demokratui? Taip ir vilkosi jis gyve­nimo pakelėse, nuolat svyruodamas čia į vieną, čia į kitą pusę, kol pagaliau gyvenimo tikrovė jį nuskandino nežinioje.

Būtų neteisinga galvoti, kad tarybinė tikrovė nedavė maisto an­titarybinėms nuotaikoms. Lietuva neišvengė visų tų neigiamų reiš­kinių, kurie buvo būdingi stalininiam režimui – masinių represijų ir žmonių trėmimų, teisinio nihilizmo, pasireiškusio teisėtvarkos pažeidimais, demokratinių teisių ir laisvių ribojimu, pernelyg cen­tralizuota ūkio, administracinės komandinės ekonomikos valdymo sistemos. Prisidėjo ir specifiniai negatyvūs reiškiniai: ne visiškas pa­sitikėjimas nacionaliniais kadrais, nacionalinių ypatybių ignoravimo atvejai, per skubotas Lietuvos ekonomikos integravimas i visos sąjungos ūkio sistemą. Reiškėsi ir psichologinis barjeras priimant „tarybinio gyvenimo būdą“.

Iki rinkimų į Liaudies Seimą Maskvos veiksmus Lietuvoje gali­ma vadinti gan korektiškais. K. Skučo ar A. Povilaičio suėmimų represijomis nepavadinsi. Stalinas dar laikėsi žodžio, duoto kai ku­riems buvusios Lietuvos valdžios vadovams. Tačiau, kai tik buvo gauta žinia apie Liaudies vyriausybės didžiulę pergalę rinkimuose, Lietuvoje prasidėjo raganų medžioklė.

Neišvengė suėmimo ir žmonės, kurie savo veiksmais lemtingo­mis 1940 m. birželio dienomis padėjo TSRS vadovybei užtikrinti taikų sudėtingų procesų vystymąsi, dėl ko buvo išvengta kraujo praliejimo. Stalinas ne tik neištesėjo, bet klastingai sulaužė šiems žmonėms duotą žodį – užtikrinti jų saugumą ir laisvę. Tai buvo nedovanotina klaida, turėjusi gan neigiamas pasekmes. Daugelis šių žmonių nekėlė pavojaus nei tarybinei valdžiai, nei Tarybų Są­jungos saugumui.

1940 m. liepos 17 dieną kartu su žmona buvo suimtas buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Vienintelė šio žmogaus „kaltė“ buvo tai, kad jis buvo smetoninės Lietuvos mi­nistras, t. y. buvo „svetimas klasinis elementas“, nors ir buvo visai lojalus naujajai valdžiai, faktiškai net padėjęs jai ateiti į valdžią. K. Škirpa savo atsiminimuose pateikia vieną savo pokalbį su Juozu Urbšiu. K. Škirpos nuostabai, šiame pokalbyje Urbšys jam yra sa­kęs: „Jeigu esą Lietuvai tektų rinktis tarp Vokietijos Reicho ir Ta­rybų Sąjungos, tai jis būtų linkęs pasirinkti Tarybų Sąjungą. Mo­tyvas – vokiečiai mums kaip tautai pavojingesni už rusus ir, apskri­tai, slavus. Ta lietuvių tautos dalis, kuri 120 metų išbuvo po cari­nės Rusijos jungu, išsilaikė <…>. Viską ištvėrusi ir tautiškai atkutusi, ji net rado savyje jėgų atkurti nepriklausomą Lietuvos valsty­bę <…>. Visai kitaip atsitiko su kita lietuvių tautos dalimi. Ši mū­sų tautos dalis, nors ir įdėjusi pažymėtiną įnašą į bendrą lietuvių tautos tautinį atgimimą tamsiausiu carinės priespaudos laiku, pati vis dėlto neatsilaikė vokiškosios kultūros įtakai <…> ir todėl tapo nutautinta, pusiau suvokietinta.“[54]

Tarybų valdžios paskelbimas, Lietuvos įstojimas į TSRS sudėtį buvo staigus lūžis ne tik visuomeniniuose santykiuose, bet ir žmonių psichologijoje. O kiekvienas kiek gilesnis lūžis, kaip gerai žino­ma, yra skausmingas procesas, susietas su ištisų socialinių grupių katastrofomis, daugelio žmonių asmeninėmis tragedijomis, įvairiais socialiniais kataklizmais. Todėl visai natūralu, kad tam tikra visuo­menės dalis klasiniais, ideologiniais, religiniais ar kitais sumetimais nepriėmė naujos valdžios ir priešinosi jos vykdomiems pertvarky­mams. Atsigavęs po ištikto smūgio, antitarybinis sąjūdis pamažu pradėjo pergrupuoti savo jėgas. Vieni bėgo į Vokietiją, tapusią pa­grindiniu antitarybiniu centru, kiti pradėjo organizuoti antitary­binį pogrindį Lietuvoje. 1940 m. rudenį toks pogrindis jau pradė­jo formuotis, o susikūrus LAF’ui, visas pogrindis tapo vadovauja­mas ir diriguojamas iš vieno Berlyno centro. Faktiškai išnyksta riba tarp vokiečių spectarnybų ir Lietuvoje veikiančio antitarybinio po­grindžio, nes iš tikrųjų visi dirba vokiečių spectarnyboms, vienam šeimininkui – nacistinei Vokietijai. J. Ambrazevičius vokiečiams prisipažino, kad „jau iš pat pradžių Lietuvos inkorporavimą į Tary­bų Sąjungą visi lietuviai (?! – P. F.) laikė smurto aktu ir laukė Vokietijos intervencijos“.[55] Palikime J. Ambrazevičiaus sąžinei tei­ginį, kad visi lietuviai tik ir laukė nacių. Mums norėtųsi pažymėti tą faktą, kad tautinį sąjūdį labiausiai jaudino ne pats nepriklauso­mybės netekimo faktas (tai, kad Lietuva tada negalėjo išlaikyti savo neutralumo, suprato visi). Klausimas – kokia valstybė pirmoji įves į Lietuvą savo kariuomenę. Jei tai būtų hitlerinė Vokietija – tai visiškai patenkintų tautinį sąjūdį. Jo netenkino tik susitarimas su Tarybų Sąjunga. Įdomu ir tai, kad Ambrazevičius Vokietiją įvardi­ja kaip „Europos tvarkytoją“. Štai jie ir laukė, kad Hitleris sutvar­kytų ir Lietuvos reikalus.

Nė viena valstybė pasaulyje negali toleruoti priešiškos jai veik­los, ypač jei ją vykdo priešiškos valstybės spectarnybos. Ypač šis klausimas visu aštrumu iškyla karo grėsmės ar karo sąlygomis. Ant­rojo pasaulinio karo metais JAV prezidentui Franklinui Ruzveltui asmeniškai palaiminant, JAV specialiosios tarnybos Fiziškai susido­rojo su vokiečių žvalgyba savo teritorijoje. Vokiečių agentai (faktiš­kai tik įtariami šnipinėjimu) buvo likviduojami be tardymo ir teis­mo. Dešimtys šnipų taip ir dingo nežinioje su standartiniu paaiš­kinimu „išvyko į Kanadą“. Nuo „širdies smūgio“ staiga mirė JAV naftos magnatas 52-jų metų Viljamas Rods, sukūręs JAV teritorijoje platų vokiečių agentūros tinklą.[56] Panašiai su svetimos žvalgy­bos agentūra buvo susidorojama ir kai kuriose kitose valstybėse.

Lietuvių istoriografijoje veikiantis Lietuvoje antitarybinis po­grindis vaizduojamas kaip patriotinis sąjūdis Lietuvos nepriklauso­mybei atkurti. Iš tikrųjų jis toks nebuvo. Lietuviškasis pogrindis nebuvo nei savarankiškas, nei patriotinis. Jis buvo inspiruotas sve­timų jėgų ir galėjo gyvuoti tik todėl, kad šalia buvo nacistinė Vo­kietija ir „ant nosies“ buvo taip karštai jų laukiamas karas. Hitleri­nė Vokietija suteikė pogrindžiui jėgų, o karas prieš Tarybų Sąjun­gą – perspektyvų. Tai turėjo pripažinti ir daugelis to pogrindžio veikėjų. Vokiečių žvalgyba ir Lietuvos antitarybinis pogrindis bu­vo taip glaudžiai susipynę, kad faktiškai, kaip tai pamatysime kita­me skyriuje, daugelis oficialiai ir neužverbuoti agentai, teikdami Abverui jiems reikalingą informaciją, veikė kaip Abvero agentai-informatoriai. Be visuotinės Vokietijos pagalbos ir nuolatinio vo­kiečių spectarnybų pataikymo Lietuvos antitarybinis pogrindis grei­tai būtų buvęs likviduotas.

Vidaus reikalų liaudies komisariato duomenimis, Lietuvoje vei­kė 2857 vokiečių spectarnybos agentai. Dabar sunku pasakyti, kiek tikslus šis skaičius, bet turėkim omenyje tą aplinkybę, kad Abvero rezidentūra ir agentūra Lietuvoje tarybinei žvalgybai, vieno iš jos vadovų gen. P. Sudoplatovo žodžiais[57], buvo žinomos. Atsakingas tuometinio Lietuvos saugumo darbuotojas J. Vildžiūnas yra nuro­dęs, kad vokiečių žvalgybos centrai jiems buvo žinomi, pažymi, kad tik karas sutrukdė saugumui likviduoti išaiškintus centrus.[58]

Kalbant apie tarybinį laikotarpį, negalima, žinoma, apeiti to­kios skaudžios temos kaip masiniai trėmimai. Trėmimai – ne rusų ir ne bolševikų „išmislas“. Istorija nuo seno žino daugybę masinių žmonių bei ištisų bendruomenių, net tautų trėmimų ir prievarti­nių iškeldinimų iš savo gyvenamųjų vietovių faktų, įvykdytų užka­riavimo ir kolonizavimo tikslais arba ideologiniais, politiniais, et­niniais ar konfliktiniais sumetimais. Pagrindinės jų priežastys daž­niausiai būdavo rasinis, religinis ar tautinis nepakantumas, noras susidoroti su disidentiniu judėjimu ar pasiglemžti svetimą turtą.

XX amžiuje masiniai žmonių trėmimai bei iškeldinimai dau­giausia buvo vykdomi ryšium su karais, karo veiksmų grėsmės aki­vaizdoje – kariaujančiųjų šalių valdantieji sluoksniai, užtikrindami savo vidaus saugumą, stengdavosi atsikratyti nepatikimų elemen­tų, potencialios „penktosios kolonos“, išvalyti savo užnugarį nuo šiai santvarkai priešiškų elementų. 1915 m., kai vokiečių armija grasino užimti Lietuvą, caro valdžios įsakymu iš Kauno tvirtovės rajono prievarta buvo iškeldinti visi žydai, nes, caro valdžios nuo­mone, jie galėjo būti potencialūs vokiečių sąjungininkai.

Antrojo pasaulinio karto išvakarėse ir karo metais masiniai trė­mimai tapo gan dažnas reiškinys. 1942 m. JAV net buvo svarsto­mas projektas dėl visų vokiečių internavimo. Tuo metu JAV gyve­no 600 tūkst. vokiečių. Ir tik dėl techninių sunkumų bei fizinio įvykdymo negalimumo šis projektas buvo atidėtas. Užtat su japo­nais buvo pasielgta žiauriai. Jau pirmosiomis karo dienomis buvo suimti 1266 japonai kaip „įtariamieji“. F. Ruzvelto asmeniniu nu­rodymu, JAV atkampiose vietovėse buvo įkurtos koncentracijos sto­vyklos, kuriose už spygliuotos vielos atsidūrė daugiau nei 100 tūkst. japonų, iš jų 60 tūkst. moterų ir vaikų, kurie jokios grėsmės JAV saugumui nesudarė. Už spygliuotos vielos buvo uždaryti ir tie, ku­riuose buvo šešioliktoji dalis japonų kraujo.[59] Kai 1942 m. sausio pradžioje, sunerimęs pilietinių teisių būkle šalyje, teisingumo mi­nistras Frensis Bidlas šį klausimą referavo F. Ruzveltui, pastarasis tik šypsodamasis pasakė, jog prasidėjęs karas – rimtas dalykas ir žaidimas demokratija tokiu laiku netinka.[60]

1941 m. m. 5 gegužės mėnesį VKP(b)C CK politinis biuras priėme visiškai slaptą rezoliuciją „Dėl socialsvetimų elementų deportavi­mo iš Baltijos šalių“. Rezoliucija numatė iš Lietuvos ištremti: 14867 tautininkus, 1235 voldemarininkus, 492 socialdemokratus, 1318 policininkų, 1890 sionistinių bei kitų žydų organizacijų narių, 2857 vokiečių šnipus. Iš viso 22659 žmones. VRLK (NKVD) sudarė papildomą sąrašą, į kurį buvo įtraukti buvę fabrikantai, stambūs verslininkai, prekybininkai, namų savininkai, „buožės“, kai kurie kunigai, įvairių „smulkiaburžuazinių“ partijų – socialistai revoliu­cionieriai, bundininkai – bei „antipartinių grupių“ nariai ir „trockininkai“. Sąrašuose buvo net tokie „kontrrevoliuciniai elementai“, kaip Rotary ir Esperanto klubų nariai, filatelistai ir radijo mėgėjai.[61] Visi jie turėjo būti išvežti kartu su šeimomis.

Karas neturi humaniško vardo. Jis diktuoja savo sąlygas. Dažnai žiaurias ir negailestingas. Galima suprasti Tarybų Sąjungos veiksmus 1941 m. birželio dienomis karo grėsmės akivaizdoje, jos norą ir teisę užtikrinti savo vidaus saugumą ir iškeldinti iš „prifrontinės“ Lietuvos potencialiąją „penktąją koloną“, turėjusią aiškiai nacistinį pėdsaką ir veikusią kaip antitarybinis pogrindis. Tačiau pats sąrašų sudarymo kriterijus buvo ydingas. Jis neatsižvelgė į karo su hitleri­ne Vokietija specifiką. Ne visi „socialsvetimi elementai“ iš tikrųjų sudarė grėsmę Tarybų Sąjungai, galėjo tapti nacių sąjungininkais. Šalia tikrų nacių pasekėjų ir aktyvių antitarybinio pogrindžio na­rių į sąrašus buvo įtraukta ir išvežta daug žmonių, kurie jokio pavo­jaus Tarybų Sąjungai nekėlė. Ar galėjo, pavyzdžiui, tapti nors ir potencialiais priešo sąjungininkais keletas tūkstančių žydų, nors ir kapitalistų, stambūs verslininkai ir sionistai? (paradoksalu, bet šie žmonės galėjo būti dėkingi likimui, nes būtų jie likę Lietuvoje, visi jie būtų sunaikinti, o iš tremties grįžo gyvi). Nebuvo nacių šalinin­kai ir daugelis lietuvių inteligentų, amatininkų, valstiečių – sąra­šuose išvardytų kaip eiliniai įvairių partijų nariai. Klasinis kriteri­jus čia visai netiko, žmonių socialinė padėtis, filosofinė pasaulėžiū­ra (jei ji ne nacistinė) negalėjo būti išvežimo kriterijus, nes naciz­mas buvo mąstančios žmonijos priešas.

Nekaltų žmonių išvežimas turėjo neigiamų pasekmių, stiprino žmonių nepasitikėjimą valdžia, padidino kai kurių svyravimus. Dau­gelis širdyse save klausė: „Ar neatsitiks tai rytoj su manimi?“

Trėmimai, be abejo, buvo tūkstančių žmonių tragedija. Žmo­giškai tai suprantama. Bet ir nacių sukeltas karas buvo visų žmonių tragedija. Žuvimo galimybė fronte buvo nepalyginamai didesnė nei tremtyje, o žmogaus padėtis užnugaryje nedaug kuo skyrėsi nuo tremtinio. Žinoma, graudu, kai žmonės buvo vežami preki­niuose vagonuose. Bet ar milijonai žmonių – pabėgėlių ir karių – karo metais, ir ne tik Tarybų Sąjungoje, nebuvo vežami prekiniuo­se vagonuose? Tai buvo bendras skausmas, tik nevienodai suvoktas. Kiekvienas skausmas, suprantama, yra skausmas. Bet nedora su­priešinti savo skausmą bendram žmonijos skausmui.

Tai ypač sakytina tiems, kurie trėmimus traktuoja kaip lietuvių tautos genocidą. Trėmimai Lietuvoje vyko ne pagal tautinį, o pa­gal politinį klasinį požymį. Ir terminas „genocidas“ čia visiškai ne­tinka. Šis terminas turi visiškai aiškią sąvoką – gyventojų naikini­mas rasiniais, tautiniais arba religiniais motyvais.

Kiekviena valdžia, kiekviena santvarka vertinama pagal tai, kaip joje gyvena žmonės. Ne privilegijuota saujelė politinio ir ekonomi­nio elito (verslo pasaulyje jai visur gerai), o liaudis, plačiosios dar­bo žmonių masės. 1940 metais tai buvo itin akivaizdu. Tarybų valdžia šiems žmonėms davė tai, ko, deja, negalėjo jiems duoti ne­priklausoma Lietuva, A. Smetonos diktatūra, – garantuotą darbą ir uždarbį, nemokamą mokslą ir sveikatos apsaugą, aprūpintą senat­vę, socialinį draudimą ligos ir invalidumo atveju. Ir šie žmonės, o tai buvo tautos absoliuti dauguma, pasirinko Tarybų valdžią, pasi­rinko labiau aprūpintą gyvenimą, nesukdami sau galvos, kokie iš­orės faktoriai čia suveikė. Tarpukario Lietuvos valdančiam elitui – atvirkščiai, buvusi nepriklausomybė buvo privilegijuoto ir praban­gos gyvenimo sinonimas, tuo tarpu Lietuvai tapus tarybine, jis viso to neteko. Šiam elitui socializmas buvo nepriimtinas. Bet kuria jo forma, ar tai stalininis, ar tarybinis, ar dar kuria nors forma, jei tik tas socializmas panaikino privačią kapitalistinę nuosavybę. Nepri­imtina tiems žmonėms būtų ir nepriklausoma Tarybų Lietuva, nors, manyčiau, kad nepriklausomos socialistinės Lietuvos socialinė ba­zė būtų kiek platesnė.

Istorinis Tarybų Lietuvos nuopelnas, kad ši valdžia gebėjo žy­miai sumažinti visuomenėje prarają tarp turto, prabangos – iš vie­nos pusės, ir skurdo – iš kitos. Suprantama, neišeinant iš tos kon­krečios visuomenės ekonominių galimybių.

4. Okupacija, aneksija ar tautinis apsisprendimas

Kas buvo ta 1940-1941 metų Lietuva – okupuotas kraštas, kaip tvirtina vieni, aneksuota ir inkorporuota į TSRS valstybė, kaip teigia kiti, ar laisvai įsijungusi į Tarybų Sąjungą, kaip sako treti.

Šiuolaikinėje lietuvių politinėje leksikoje, tiek istorinėje litera­tūroje, tiek publicistikoje, antikomunistų lengva ranka visas tary­binis pusės amžiaus laikotarpis traktuojamas kaip okupacija. Tokia oficiali esamos valdžios, nepriklausomai nuo to, kokia politinė jėga esanti prie valstybės vairo, pažiūra į istoriją. Mitas apie okupaciją kalamas į galvą jaunajai kartai, to nežinančiai ir negyvenusiai tuo tarybiniu laikotarpiu, ji kartojama daugelyje mokyklų vadovėlių.

Didysis propagandos meistras Josefas Gebelsas, matyt, turėjo raci­jos, sakydamas, kad melas, pakartotas šimtą kartų, atrodo kaip tie­sa. Žodžius „sovietų okupacija“ ar „rusų okupacija“ žmonės dažnai vartojo mechaniškai, net nepagalvodami apie jų esmę. Politiniai terminai, kaip madingos „maikės“ ar kažkokie papuošalai tampa kasdienišku įpročiu, vartojami iš inercijos, ne visuomet net pagal­vojus, ką tie žodžiai iš tiesų reiškia. Ar ne paradoksas, kad kuo gar­siau vieni šaukia apie okupaciją, daugkartiniai įvairių sociologinių tarnybų (ir užsienio) atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad daugu­ma žmonių, gyvenusių tarybiniu laikotarpiu Lietuvoje, vertina jį kur kas geriau nei dabartinį gyvenamą laiką. Žodis „nostalgija“ ta­po dažnai politikų, politologų ir žurnalistų vartojamas žodis, vienų kaip prakeikimas, kitų – kaip verčiantis pamąstyti, o tretiems yra normalus ir neperdėtas malonus prisiminimas, nors šie žmonės ge­riau už kitus žino to gyvenimo šešėlines puses.

1940-1941 metų Tarybų Lietuva turėjo visus valstybingumo atributus: savo šalies Konstituciją, nuo apačios iki viršaus visų Lie­tuvos piliečių renkamus valdžios organus – įstatymų leidimo orga­ną – Seimą, o vėliau – Aukščiausiąją Tarybą, vietines darbo žmo­nių deputatų tarybas, savo vykdomąją valdžią – Liaudies komisarų tarybą, Aukščiausiąjį Teismą. Ji turėjo visą valstybingumo atribu­tiką – savo vėliavą, herbą, himną. Lietuvių kalba buvo valstybinė kalba. Šalyje nebuvo jokių okupacinių organų. Lietuvos santykius su kitomis respublikomis ir šalimis reguliavo sąjunginė Konstitucija. Lietuva turėjo konstitucinę teisę išeiti iš Sąjungos.

Įdomu tai, kad savo laiku to neneigė ir Lietuvos laikinoji vy­riausybė, atsiradusi vokiečiams okupavus Lietuvą. Užbėgdami kiek istorijai pirmyn, pažiūrėkime Laikinosios vyriausybės narių argu­mentaciją jų polemikoje su vokiečiais, kas buvo tarybinė Lietuva 1940-1941 metais.

Užpuolusi Tarybų Sąjungą ir realizuodama savo Rytų politiką, hitlerinė Vokietija žiūrėjo į Lietuvą ne kaip į valstybę, o kaip į jos okupuotos TSRS teritorijos dalį. Naciams Lietuva tebuvo tik geog­rafinė sąvoka. Jie atvirai ir ciniškai skelbė, jog savo santykius jie nustato ne su Lietuva kaip valstybe, kurios vardą net buvo uždrau­dę viešai paminėti, o su tais lietuviais, kurie yra pasiryžę su jais bendradarbiauti. Reicho komisaro Rytų kraštui 1941 m. liepos

28 dienos atsišaukimas į lietuvius apie Lietuvą kalba tik būtajame laike – apie kadaise buvusios valstybės žemę („das Gebiet des ehemaligen Freistaat Litauen“).

Tokia atvira antilietuviška politika šokiravo net daugelį tų, ku­rie uoliai talkininkavo naciams, patikėję K. Škirpos sukurtu mitu, jog Vokietija, „išvadavus“ Lietuvą, suteiksianti jai suverenios vals­tybės statusą, arba bus de facto priversta pripažinti LAF’o paskelbtą Laikinąją vyriausybę. Dabar šie žmonės pasijuto apgauti, nuskriaus­ti: nejau vokiečiai taip atsilygino už lietuvių pralietą kraują kovo­jant kartu su naciais prieš rusus?

„Nuskriausti“ lafininkai ėmė apeliuoti į nacių vadovybę. Bet jie gerai suprato, kad su vokiečiais negalima kalbėti ta kalba, kuri nau­dojama vidiniam vartojimui mulkinant gyventojus. Stengdamiesi motyvuotai pagrįsti savo nesutikimą su vokiečių argumentacija, Lai­kinosios vyriausybės nariai savo 1941 m. rugpjūčio 5 d. memoran­dume Vokietijos vyriausybei, įteiktame fon Rentelnui, įrodinėjo, kad „įjungim‘as į Tarybų Sąjungą“ bet kuriuo atveju, ar jis vyko „smurto keliu“, ar tuo atveju, jeigu kas laikytų, kad Lietuvos įjungimas į Tarybų Sąjungą esąs teisėtas“, „nepanaikino Lietu­vos valstybės“, „įjungta į Tarybų Sąjungą Lietuva juridiškai ne­nustoja savo suverenumo“. Laikinosios vyriausybės ministrai re­miasi TSRS Konstitucija. „Tarybinių Socialistinių Respublikų Są­jungos Konstitucijos XV straipsnis, – rašoma memorandume, – nustato: sąjunginių respublikų suverenitetas aprėžtas tik TSRS Kon­stitucijos 14 str. nurodytose ribose. Už šių ribų kiekviena sąjungi­nė respublika valstybinę valdžią vykdo savarankiškai. TSRS saugo suverenines sąjunginių respublikų teises.“ O jei būdama Tarybų Sąjungos sudėtyje, Lietuva išliko suverenia valstybe, tai išvada pati savaime suprantama: „<…> Lietuva jokiu būdu negali būti trak­tuojama kaip okupuotoji priešininkų teritorija“ (čia ir kitur pa­ryškinta mano – P. F.).

Taip argumentavo savo poziciją J. Ambrazevičius ir jo ministrai 1941 metais polemikoje su vokiečiais. Suprantama, ne tarybinio lai­kotarpio legitimizavimas rūpėjo Ambrazevičiui. Jo tikslas buvo kitas. Remdamasis TSRS Konstitucija, jis stengėsi įrodyti vokiečiams, jog „Lietuvos vyriausybė, paskelbdama Lietuvos nepriklausomybę atsta­tyta ir pravesdama atvirą kovą su Tarybų Sąjunga, tuo pačiu pasinaudojo laisve išeiti iš Tarybų Sąjungos <…>. Tuo būdu Lietuva negali būti traktuojama kitaip, kaip nepriklausoma valstybė“.[62]

Matote, kada jie norėjo ir kada jiems tai buvo naudinga, lietu­vių tautinio sąjūdžio vadovai mokėjo visiškai realiai ir sveikai mąs­tyti. Šie teiginiai kiek vėliau (1941 m. rugsėjo 15 d.) buvo pakar­toti ir LAF’o vadovybės memorandume Adolfui Hitleriui bei vo­kiečių karinei vadovybei. LAF’o vadovai memorandume vėl pabrė­žė, kad nepriklausomai nuo to, ar Lietuva įėjo į TSRS sudėtį teisė­tu būdu, ar įjungimas buvo įvykdytas „pagalba suklastotų rinki­mų“, ir vienu, ir kitu atveju „Lietuva nebuvo nustojusi egzistavu­si kaip suvereni respublika, kuri kiekvienu momentu turi teisę iš Tarybų Sąjungos išeiti“.[63] Ši nuostata atsispindi ir 1944 m. vasario 16 d. VLIK’o deklaracijoje.

Tarptautinių žodžių žodynas žodį „suverenitetus“ (suverenu­mas) aiškina taip: „suverenitetas – valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus.“ Šalies suverenumas neišnyksta jai įstojus į federaciją, konfederaciją ar ki­tokią šalių sąjungą. Keičiasi tik to suverenumo laipsnis ir pobūdis. Federacijoje ar kitoje valstybės sąjungoje kiekviena šalis dalį savo įgaliojimų savanoriškai deleguoja centrui. Taip buvo Tarybų Są­jungoje, taip yra Europos Sąjungoje. Skiriasi tik reguliuojančio me­chanizmo pobūdis ir integrumo laipsnis. Kanada, įeinanti į Di­džiosios Britanijos valstybių sandraugą, savo nacionalinę šventę šven­čia liepos 1-ąją, t. y. nuo tada, kai 1867-07-01 pirmoji iš Anglijos kolonijų tapo dominija, nors visišką nepriklausomybę Britanijos Nacijų Sandraugoje ji įgavo 1931 metais. Bet iki šiol formalus vals­tybės vadovas – Didžiosios Britanijos karalius, kuriam atstovauja jo 5 metams skiriamas ministro pirmininko rekomenduotas gene­ralgubernatorius. Pastarasis tvirtina parlamento priimtus įstatymų projektus, skiria ir atleidžia vyriausybę, šaukia ir paleidžia parla­mentą, skiria 102 senato senatorius. Nors kai kurių akimis tai gry­nas anachronizmas, tačiau kanadiečių tai nelabai jaudino ir jie ne­laikė savęs okupantais.

Bet suvokimas, kad Lietuva, būdama Tarybų Sąjungos sudėty­je, išlaikė savo tautinį suverenumą, savo tapatybę, gyvavo kaip vals­tybė, išlaikė savo tautiškumą ir tautinę kultūrą, griežtai nuneigia kaip neatitinkantį tikrovės teigimą apie Lietuvos okupaciją. Bet ar iš viso galima suderinti suverenumo sąvoką su okupacija? Suvere­numas okupacijos sąlygomis?.. Bet tai juk nonsensas. Negalima būti vienu bei tuo pačiu metu ir laisva, suverenia valstybe, ir oku­puota. Visame šiame dalyke stebino štai kas. Kaip lengvai, pasiro­do, galima manipuliuoti žmonių sąmone. Kada tai buvo naudin­ga, įrodinėjo viena, įrodinėjo karštai, argumentuotai, o pasikeitus konjunktūrai – „įrodinėja“ viską atvirkščiai. Dabar jau argumentai nereikalingi, apeliuojama į tautinius jausmus. Dabar jau kalba ne faktai, ne teisės kategorijos, o emocijos. Štai K. Ėringis įvade Albi­no Gražiūno knygai „Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940-1944“ rašo, kad „<…> kone visų lietuvių nuotaikos yra suprantamos: Vo­kietija užpuolė ir pasiglemžė ne Lietuvą, o kito okupanto užvaldy­tą grobį. – Ir dar pabrėžia: – Tai esminis skirtumas, nors pagal slaptus suokalbius aukščiausiu lygmeniu vienas okupantas buvo vertas kito“. Šie žodžiai jau parašyti 1996 metais. Matyt, pats to nesuprasdamas, K. Ėringis kartoja nacių teiginius, prieš ką tais ka­ro metais taip karštai prieštaravo J. Ambrazevičius ir visa Laikinoji vyriausybė. Ką gi, keičiasi laikas – keičiasi istoriniai vertinimai, nors istorija lieka ta pati. Konjunktūra gali viską! 1941 metais šie žmo­nės stebėjosi, kad naciai jų nesupranta, nepriima to, kas atrodo neginčijama, dabar jie pyksta ant tų, kurie kartoja jų pačių būtus argumentus.

Neigti patį faktą, kad sprendimą apie įstojimą į TSRS sudėtį priėmė visos tautos išrinktas organas, turėjęs teisinį pagrindą tai skelbti, žinoma, absurdiška. Tačiau tautinio sąjūdžio vadovai tuos rinkimus laiko suklastotais. Anksčiau jau rašyta, kad visi nešališki tyrinėtojai, net tvirtindami, jog rinkimų rezultatai galėjo būti ir „išpūsti“, vis dėlto laikosi tos nuomonės, kad Lietuvos darbo liau­dies sąjunga bet kuriuo atveju gavo daugiau nei pusės gyventojų palaikymą. Žiūrint į tai dabartinėmis akimis – tokio rezultato ga­lima tik pavydėti! Nedaug šiandien yra partijų ar judėjimų, kurie galėtų didžiuotis tokiais rezultatais! Dažnai svarbiausi šalies politi­niai, ekonominiai sprendimai priimami turint vos trečdalio ar ket­virtadalio gyventojų palaikymą. Ir visa tai nekelia jokių problemų.

1940-1941 metų Tarybų Lietuvoje nebuvo jokių rusų „vieti­ninkų“, „rusai okupantai“ neturėjo jokių privilegijų. Lietuvos eko­nominis vystymasis vyko sparčiau nei TSRS vidurkis ir sparčiau nei pačios Rusijos. Šios knygos pabaigoje yra dviejų laikotarpių – 1940-1941 m. tarybinio ir vokiečių okupacijos laikotarpio platus palyginimas, ir skaitytojas pats galės daryti išvadas. Žinoma, kiek­vienoje sąjungoje, kiekvienoje federacijoje ar net konfederacijoje yra centro ir į sąjungą įeinančių atskirų šalių santykių problema. Kaip rodo istorinė praktika, įvairiais laikais šie santykiai gali įgauti skir­tingą pobūdį ir įvairiai reikštis.

Šiuolaikinė pasaulio raida, vykstantis globalizavimo procesas, ku­ris yra objektyvi pasaulinio ūkio integravimosi išraiška, rodo, kad tautoms dažnai naudinga įeiti į stambesnes valstybių sąjungas ben­drai ekonominei, politinei, socialinei veiklai ir bendrai karinei gyny­bai. Ar turėjo tuometinė Lietuva tokią pat teisę? Liaudies vyriausy­bės argumentai Lietuvai stojus į TSRS sudėtį buvo kur kas svaresni, nei kai kurių dabartinių šalių argumentai stojant į ES ar į NATO. 1940 m. hitlerinės agresijos pavojus Lietuvai buvo akivaizdus. Tai gerai suprato ir demokratinis pasaulis. A. Smetonos diktatūra pama­žu, bet ryžtingai šliaužė į hitlerinį glėbį. Kada tai įvyks, buvo tik laiko klausimas, nes agresijos valandą nustatė pats Hitleris. Kas buvo tuometinėmis sąlygomis teisingiau: ar išlaukti ir stebėti, kaip hitleri­nė Vokietija praryja Lietuvą, ar nutraukti Lietuvos šliaužimą į nacių glėbį, net jei tam reikėtų panaudoti tam tikrą prievartą? Bet Europa tada jau buvo nacių išprievartauta ir išniekinta. Istorija parodė, kad prievartautojai žino tik vieną kalbą – jėgos kalbą. Demokratinės, an­tifašistinės Lietuvos žmonių sąmonėje tokia taiki prievarta buvo isto­riškai pateisinta, nes, iš vienos pusės – apsaugojo Lietuvą nuo naciz­mo, ir kitos – buvo prielaida giliems politiniams, ekonominiams ir socialiniams pertvarkymams pravesti. Istorinį ginčą, kokia Lietuvos orientacija: ar į nacistinę Vokietiją, ar į Tarybų Sąjungą, buvo teisin­ga, išsprendė pati istorija.

Ar buvo tarybiniais metais centro (Maskvos) ir Lietuvos Res­publikos santykių problema? Be abejo, buvo, bet esant iš abiejų pusių gerai valiai, nesutarimai visuomet buvo išspręsti visiems nau­dinga dvasia. Ši problema – objektyvi santykių išraiška. Ji glūdi pačiuose santykiuose ir busimieji nesutarimai iš anksto yra užprog­ramuoti. Skirtingas šalių, įeinančių į Sąjungą, politinio, socialinio ekonominio ir kultūrinio išsivystymo lygmuo, įvairios šalių istori­nės tradicijos bei tautiniai ypatumai, kai kurių šalių specifiniai ekonominiai interesai dažnai diktuoja skirtingus požiūrius į iškilusias problemas. Daug priklauso ir nuo to, kokios konkrečiai politinės jėgos stovi prie tų šalių vairo, nuo jų ideologinės orientacijos bei vadovų politinės išminties.

Prieštaravimas tarp centro ir periferijos – tai dialektinis priešta­ravimas. Tai, kas dažnai naudinga didelėms, ekonomiškai stiprioms valstybėms, gali būti nenaudinga mažoms, ekonomiškai silpniau išsivysčiusioms valstybėms. Gyvas pavyzdys gali būti žemės ūkio klausimų sprendimas Europos Sąjungoje, kuris itin nenaudingas Lietuvai. 1940-1941 metais skirtingi požiūriai apėmė tokius klau­simus, kaip Lietuvos socializacijos tempai ir mastas bei kai kurie teisėsaugos klausimai. Vėlesniais metais skirtingi Maskvos ir Vil­niaus požiūriai pasireiškė ir kitais klausimais, pvz., klausimu dėl Trakų pilies restauravimo, ekologiniu – Neringos – klausimu, sie­kiant eksploatuoti jos naftos telkinius. Kildavo, žinoma, ir kitų ne­sutarimų, bet dauguma jų buvo išspręsta atsižvelgiant į Lietuvos nacionalinius interesus.

Prieštaravimai tarp centro ir periferijos (nacionalinių valstybių) kartais gali įgauti ir savarankišką pobūdį. Centras tradiciškai siekia pasisavinti daugiau teisių, stengiasi stiprinti centralizmo tradici­jas, niveliuoti išlikusį skirtingą tautų gyvenimo būdą, naikinti esa­mas pertvaras tarp žmonių, tautų ir šalių, suteikti žalią gatvę žmo­nių ir prekių judėjimui. Toks griežtas centralizmo šalininkas buvo J. Stalinas. Ši centralizmo tendencija labai jautėsi visame stalinistiniame laikotarpyje. Savo ruožtu nacionalinės valstybės stengiasi iš­saugoti kuo daugiau teisių ir laisvių savo tautinei politikai vykdyti, turėti didesnį savarankiškumą ekonominiuose ryšiuose su kitomis šalimis.

Kalbant konkrečiai apie 1940-1941 metus reikia pabrėžti, jog šiam laikotarpiui buvo būdingos stalinizmo represijos bei nepatei­sinamas demokratinių teisių ir laisvių varžymas. Bet tai buvo visų Sąjungos tautų, tarp jų ir rusų, bėda ar nelaimė. Kaip tauta lietu­viai naudojosi tomis pačiomis teisėmis ir laisvėmis, kaip ir visos kitos, tarp jų ir rusų, tautos. Kalbos, kad Tarybų Sąjungoje lietu­viai patyrė tautinį engimą, neturi jokio pagrindo. Faktai kalba at­virkščiai. Būdama Tarybų Sąjungos sudėtyje, Lietuva savo ekono­minėje ir kultūrinėje raidoje darė didelį žingsnį pirmyn. Gal pirmą kartą savo gyvenime Lietuvos darbo žmonės pajuto, ką reiškia visuotinis nemokamas mokslas ir nemokama sveikatos apsauga, ga­rantuotas ir užtikrintas darbas bei užmokestis. Juokinga būtų lai­kyti rusų kalbos įvedimą į mokyklines programas – rusifikavimu. Beje, senoji lietuvių inteligentija gerai mokėjo rusų kalbą, tuo me­tu jaunimas, moksleivija ir didelė dalis studentijos, valstiečiai, dar­bininkai rusų kalbos nemokėjo. Bet 1940-1941 metais visuose valdžios organuose nuo centrinių iki vietinių sėdėjo lietuviai ar Lie­tuvos piliečiai, ir kiekvienas žmogus galėjo susikalbėti lietuviškai. Aš asmeniškai tais metais dirbdamas ir studijuodamas, visiškai ru­sų kalbos nemokėjau. Bet jokių nepatogumų nejaučiau. Tos repre­sijos ir asmens laisvės ribojimai, kurie tada buvo, tai ne tautinio, o klasinio, politinio pobūdžio ir nieko bendro su tautiniu engimu neturėjo. Kad ir kaip nesistengtų buvęs tarpukario Lietuvos elitas sutapatinti save su visa lietuvių tauta, kalbėti jos vardu ir savo nuo Tarybų valdžios patirtą skriaudą pateikti kaip visos tautos tragedi­ją, jis buvo tik maža tautos dalelytė, nors ir labai aktyvi ir agresyvi.

Ir pagaliau. Ar buvo Lietuvoje socialistinė revoliucija, ar galima tai, kas vyko Lietuvoje 1940-1941 metais, vadinti socialistine re­voliucija?

Revoliucija – tai perversmas, kokybinis gamtos, visuomenės, pa­žinimo reiškinių raidos pasikeitimas. Žmonija žino nemažai revo­liucijų, kurios įvyko įvairiose mokslų šakose, įvairias socialines re­voliucijas, kultūrines, net seksualines revoliucijas. Žmonės dažnai politinius pakitimus, kurie įvyko Ukrainoje, Gruzijoje, Kirgizijoje ir kai kuriose kitose šalyse, vadina žodžiu „revoliucija“, „oranžine revoliucija“, „rožių revoliucija“ ar dar kitais žodžiais, nors tose šaly­se jokių esminių, kokybinių socialinių, ekonominių permainų ir neįvyko. Lietuvoje 1940-1941 metais – atvirkščiai. Įvyko gilūs struktūriniai, politiniai, socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai per­tvarkymai, kurie padėjo pagrindą socializmo statybai. Ir neigti tai absurdiška.

Tiesa, daugumos lietuvių komunistų ir inteligentų antifašistų vaiz­diniai apie socializmą kiek skyrėsi nuo to realaus socializmo, kurį jie matė Tarybų Sąjungoje. Daugelį šokiravo TSRS vykdomos masinės represijos, kurias patyrė ir ne vienas žinomas lietuvių komunistas. Bet masinės represijos buvo ne jų galioje. Lietuvos komunistų ir socializmo draugų antifašistų vaizdiniai apie socializmą visada tam­priai siejosi su plačia demokratija, žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Pri­simenu, kaip retkarčiais, kai atsirasdavo laisva nuo mokslo valanda, susitikimuose su senais draugais iš buvusio komjaunuoliško pogrin­džio, kuriuose dalyvaudavo ir ne vienas senas komunistas bei mums prijaučiantis inteligentas, iškildavo klausimas, į kurį nerasdavome atsakymo. Kodėl socializmo šalyje taip žiauriai paminamos žmogaus teisės, grubiai pažeidžiamas teisėtumas ir ribojama demokratija? Ir nors mūsų pačių tai nelietė, mes visi naudojomės kaip tik socializmo pranašumais ir socialinėmis teisėmis, tas skausmas mus jaudino. Dar daugiau. Mes tam tikra prasme jautėm net moralinę atsakomybę už stalinizmo nusikaltimus.

Retrospektyviai žvelgiant į anuos metus, atsižvelgiant į tuome­tines konkrečias sąlygas ir turint omenyje istorinę patirtį kyla klau­simas: ar nebuvo kito galimo, labiau optimalaus sprendimo. Šį sprendimą 1940 m. vasarą V. Molotovui dėstė V. Krėvė-Mickevi­čius. Nemanau, kad V. Krėvė-Mickevičius šiame pokalbyje dėstė tik savo asmeninę nuomonę. Kiek man žinoma, panašiai galvojo ne vienas komunistas. Tai, ką V. Krėvė siūlė V. Molotovui, faktiškai buvo variantas, kuris po karo buvo žinomas kaip Liaudies demo­kratijos valstybės. 1945 m. G. Dimitrovui pavyko įtikinti J. Stali­ną šios sistemos gyvybingumu, V. Krėvei-Mickevičiui to padaryti 1940 metais nepavyko. Tarptautinė politinė padėtis buvo visai ki­ta. Nors Liaudies demokratijos forma Lietuvos komunistams visai prie širdies, tačiau jie gerai suprato to varianto nerealumą 1940 metų sąlygomis.

Susumuojant visa tai, kas pasakyta, vertėtų, manau, pabrėžti keletą momentų.

Nesuklysiu, manau, sakydamas, kad pati Tarybų Lietuva atsi­rado ant antifašizmo ir antinacizmo bangos keteros. Jei nebūtų bu­vę Hitlerio su savo žmogėdriška nacionalsocializmo ir rasizmo ideologija, Europos žemėlapis 1941 metais būtų atrodęs kitaip.

Ir antra. Nesantaikos obuolys lietuvių visuomenėje 1939-1940 metais buvo ne Lietuvos nepriklausomybės klausimas. Išlaikyti ne­priklausomybę tomis konkrečiomis sąlygomis negalėtų ir pats vieš­pats dievas. Klausimas buvo kur kas sudėtingesnis. Tai buvo klau­simas apie lietuvių tautos ir daugelio kitų tautų likimą. Nacizmas atėmė iš jų ateitį. Tai įrodyta. Toks jau paskelbtas istorijos teismo nuosprendis. Todėl klausimas, su kuo eiti, tais lemtingais 1939-­1940 metais buvo likiminis klausimas – klausimas būti lietuvių tautai gyvai, ar jai išnykti iš gyvųjų tautų tarpo.

Lietuvių tauta išlaikė visus istorijos bandymus. Iš istorijos mės­malės ji išėjo gyvybinga, kupina energijos ir jėgų, pilna kūrybinių planų. Vadinasi, jos pasirinktas kelias buvo teisingas.

Šaltinis: Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939-1945. Naujas požiūris į dramatišką istorijos tarpsnį  / Peisachas Freidheimas. – Vilnius: Politika, 2008. – pp. 182-235

---

[1] Raštikis S. Kovosė dėl Lietuvos. D.2,p.22,23,25.

[2] Tarybų valdžios atkūrimas…,dok. 61,p. 76-77

[3] Gustainis V.Be kaltės, p. 37

[4] Tarybų valdžios atkūrimas…,dok. 63,p.. 77-78

[5] Gustainis V. Be kaltės,p. 36-37

[6] Tarybų valdžios atkūrimas…,dok. 66,p. 79-80

[7] Ten pat, dok. 69,p. 81

[8] Vaitkevičius B. Antinacistinis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje 1941-1944 metais. Vilnius,2001,p. 15

[9] Sudoplatov P. Raznie dni…,p. 115

[10] Sudoplatov P. Raznie dni…, p. 110

[11] PRO , Cab. 65_7,p. 225

[12] Raštikis S. Kovosė dėl Lietuvos. D. 2,p. 22

[13] Tarybų valdžios atkūrimas…,dok. 72,p. 82-83

[14] Tarybų valdžios atkūrimas…,dok. 75,p. 84

[15] Žr. Truska L. 1940 m ,,Liaudies,, Seimo rinkimai. Politinė pdėtis Lietuvos rinkimų išvakarėse. Lituanistica, 1995,Nr 1.21.p. 23

[16] Vaitkevičius B.Antinacinis….,p.15-16

[17] Tarybų valdžios atkūrimas…,dok. 78,p. 85-86

[18] Lietuvos Liaudies Seimas. Stengramosie medžiaga.Vilnius,1985,p. 40

[19] Ten pat, p. 18

[20] Ten pat, p. 26

[21] Lietuvos Liaudis Seimas. Stenogramos ir medžiaga. Vilnius,p. 26-29

[22] Atamukas S. LKP kova prieš fašizmą…,p. 246

[23] Bendinskas Alekandras. Bepagražinimų. Vieno likimo istorija. Vilnius, 2006, p.59

[24] Lietuvos Liaudies Seeimas…,p. 31

[25] Lieki A. LLV , p. 16

[26] Truska L.1940 m. ,,Liaudies,, Seimo rinkimai. 2. Rinkimų rezultaatai. Lituanistica, 1995, Nr.1.21,p. 33

[27] Ten pat, p. 37

[28] Lietuvos Liauddies Seimas…,p. 110

[29] Ten pat, p. 36,39,50,41

[30] Ten pat, p. 61-62

[31] Ten pat, p. 72,73,74

[32] Ten pat, p. 75,76

[33] Lietuvos Liaudies Seimas…,p.103,104

[34] Ten pat, p. 79

[35] Ten pat, p. 161

[36] Lietuvos Liaudies Seeimas…, p. 184-197, LTSR priimta Konstitucija

[37] Vitkauskas V. Istorinis birželis. Kn. Klestek, Tarybų Lietuva. Vilnius, 1966,. 66-67

[38] Adomonienė O. Lietuvos TSR istorijos bibliogrfija. 1940-1965. Vilnius,1969. Lietuvos TSR istorija, t. 4. Vilnius, 1971. Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, toliau LKPIA.,Vilnius, 1985,t. 3

[39] TLE, t. 3, p. 428,Pramonė

[40] Ten pat, p. 172, Nacionalizacija

[41] Ten pat, t.1,p. 386,Darbininkų klasė

[42] Ten pat, t.3,p. 172

[43] LietuvosLiaudies Seimas…,p. 171

[44] Ten pat, p. 88,140-141, Mato Micko klabos.

[45] TLE, t. 4, p. 656,Žemės reformos.

[46] Lietuvos Liaudies Seimaas…,p. 85

[47] Bendžius A. Bendrojo lavinimo ir aukštoji mokykla Lietuvoje 1940-1970 m. Kaunas, 1973,p. 30-31.

[48] TLE, t. 4, p. 245,Švietimas,LKPIA, p. 113

[49] Lietuvos TSR istorija, t. 4, p. 63

[50] Ten pat, t.3,p. 135, Mokslų akad., p. 165,Muziejai, Muzika.t.4, p. 291, Teatras

[51] Ten pat, t.1,p. 244, Bibliotekos,, Butkus T. Knygų leidyba 1940-1941 metais Lietuvije. Knygotyra,1973,Nr.3,p. 107

[52] TLE,t.4,p.245,246,Švietimas,T. 2, p. 427, Kultūrinė revoliucija

[53] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…,p.283

[54] Pro memoria. Dėl Lietuvos Laikinosios vyriausybė. Kultūros baarai, 1996,Nr.10,p. 61

[55] Jakovlev N. Franklin Ruzvelt .čelovek i politik. Moskva, 1981,p.309

[56] Sudoplatov P. Raznie dni…,p. 103

[57] Vildžiūnas J.Kova be atvangos.

[58] The Holocaust Years Socciety on Trial.New York,1979.p.254

[59] Jakovlev N. Franklin Ruzvelt…,p. 336-338

[60] Freidheimas P.Kam tai naaudinga. Kauno diena, 1993 12 13

[61] Cit.pagal..Liekis A. LLV,p.305,306

[62] Ten pat, p. 319-319, Dok.tekstas.

[63] Ten pat, p. 330, Deklaracijos tekstas.