Redakcijos komentaras: Džekas Londonas (1876-1916) – amerikiečių rašytojas-realistas, „Baltosios ilties“, „Jūrų vilko“ bei daugybės kitų klasikinių kūrinių autorius, JAV socialistų partijos narys. Jo 1909 m. romanas „Martinas Idenas“ – tai autobiografiniais motyvais paremtas pasakojimas apie jaunąjį Martiną Ideną, ir jo sunkų kelią nuo darbininko ir jūreivio iki garsaus bei pripažinto rašytojo. Bet, pasiekęs regimos sėkmės viršūnę, Martinas nusižudo, suvokęs, kad tiek visuomenė, tiek jo branginta moteris iš tiesų tevertina pinigą ir statusą, bet ne tikrąją kūrybą ir, juo labiau – ne žmogiškąjį asmenį. Tragišką istoriją autorius parašė kartu ir kaip buržuazinės visuomenės, jos veidmainiškumo ir susvetimėjimo, ir kaip individualistinės filosofijos, Nyčės „antžmogio“ idėjos kritiką.
* * *
XVI SKYRIUS
Žadintuvas taip staigiai prikėlė Martiną iš miego, jog silpnesnės sveikatos žmogui būtų suskaudusi galva. Nors jis miegojo kietai, bet nubudo iš karto, tarsi katinas, nubudo patenkintas, kad penkios nesąmoningo egzistavimo valandos jau praėjo. Jis nekentė užmaršties, kuri ateidavo miegant. Juk tiek daug reikėjo nuveikti, tiek daug patirti. Jis gailėjosi kiekvienos gyvenimo minutės, kurią miegas iš jo pagrobdavo, todėl dar tebeskambant žadintuvui, šoko, panėrė galvą dubenyje ir suvirpėjo nuo šalto vandens kaip įgeltas.
Bet tą dieną jis nesilaikė įprastinės dienotvarkės. Nebuvo pradėjęs nė vieno apsakymo, kurį turėtų užbaigti, nebuvo sumanęs nė vieno siužeto, kurį reikėtų užrašyti. Iš vakaro jis ilgai mokėsi, ir dabar jau buvo laikas pusryčiauti. Martinas bandė perskaityti vieną skyrių iš Fisko[1] veikalo, bet negalėjo susikaupti ir užvertė knygą. Šiandien prasideda naujas mūšis, todėl kurį laiką jis negalės rašyti. Jis liūdėjo, kaip liūdi žmogus, palikdamas namus ir šeimą. Pažvelgė į rankraščius kampe. Taigi. Jis palieka juos, savo vargšus, sugėdintus vaikus, kurių niekas nenorėjo pripažinti. Ėmė juos sklaidyti, skaitinėdamas čia vieną, čia kitą labiausiai pamėgtą vietą. „Katilą“ pagerbė perskaitydamas garsiai, taip pat „Nuotykį“. „Džiaugsmą“, jauniausią savo kūdikį, kurį buvo baigęs tik vakar ir numetęs kampan, nes neturėjo pašto ženklų jam išsiųsti, jis įvertino užvis geriausiai.
– Negaliu suprasti, – murmėjo Martinas. – O gal redaktoriai negali suprasti. Juk apsakymai visai geri. Kiekviename žurnale pilna blogesnių. Visi jų išspausdinti apsakymai kur kas blogesni… beveik visi.
Papusryčiavęs jis įdėjo rašomąją mašinėlę į dėklą ir nuvežė į Ouklendą.
– Aš skolingas už vieną mėnesį, – pasakė jis klerkui. – Pasakykite šeimininkui, kad išvažiuoju dirbti, o maždaug po mėnesio atsiskaitysiu.
Persikėlęs keltu į San Prancišką, Martinas nužingsniavo darbo biržon.
– Ieškau bet kokio darbo, specialybės neturiu, – tarė Martinas agentui, bet jį pertraukė kitas, ką tik įžengęs žmogus, apsirengęs gana dabitiškai, kaip rengiasi darbininkai, žūt būt norį gerai atrodyti. Agentas beviltiškai papurtė galvą.
– Nieko nėra, a? – paklausė naujai atėjusis. – Šiandien būtinai turiu ką nors rasti.
Jis pasisuko ir žvilgtelėjo į Martiną, o Martinas pažvelgė į jį ir, išvydęs dailų, bet papurtusį ir išblyškusį veidą, suprato, kad tas žmogus buvo praleidęs naktį prie stikliuko.
– Ieškai darbo? – paklausė jis Martiną. – Ką moki dirbt?
– Bet kokį sunkų darbą, galiu būti jūrininku, rašyti mašinėle, tik stenografuoti nemoku, gerai jodinėju, sutinku griebtis bet ko, – atsakė Martinas.
Vyriškis linktelėjo galvą.
– Man tinka. Mano pavardė Dausonas, Džo Dausonas. Dairausi skalbyklai darbininko.
– Tai ne man, – Martinas šyptelėjo, įsivaizdavęs save lyginant mezginiuotus moteriškus baltinius. Bet Dausonas jam kažkodėl patiko, ir jis pridūrė: – Paprastus baltinius galėčiau skalbti. Išmokau jūroje.
Džo Dausonas valandėlę galvojo.
– Žinai, mudu galėtume susitart. Nori sužinot sąlygas?
Martinas linktelėjo galvą.
– Yra tokia nedidelė skalbykla kurorte, prie Šelio „Karštųjų versmių“ viešbučio. Tenai du žmonės dirba, vyresnysis ir padėjėjas.
Vyresnysis – aš. Tau nereikės dirbti už mane, bet aš būsiu vyresnysis. Pagalvok.
Martinas susimąstė. Pasiūlymas buvo viliojantis. Padirbės kelis mėnesius, o paskui galės imtis mokslo. Jis mokėjo rimtai dirbti ir rimtai mokytis.
– Geras maistas ir atskiras kambarys, – tarė Džo.
Nuspręsta. Jis turės atskirą kambarį, kur galės darbuotis naktimis, niekieno neujamas.
– Bet darbas ten pragariškas, – pridūrė Džo.
Martinas reikšmingai perbraukė delnais išsipūtusius rankų raumenis.
– Sunkiai dirbti man ne pirmiena.
– Tai sutarta. – Džo pakėlė ranką prie kaktos. – Galva plyšta. Ir akimis neprimatau. Viską vakar prašvilpiau, iki paskutinio cento. O sąlygos šit kokios – alga abiem šimtas dolerių ir išlaikymas. Man tekdavo šešiasdešimt, o padėjėjui keturiasdešimt. Bet anas jau buvo pakaustytas. Tu dar žalias. Tave priėmęs, iš pradžių turėsiu daug ką už tave daryt. Tau, matyt, reikės pradėt nuo trisdešimties, o vėliau gausi keturiasdešimt. Aš teisingas žmogus. Kai tik įprasi prie darbo, gausi keturiasdešimt.
– Sutinku, – pareiškė Martinas, ištiesdamas ranką, kurią Džo paspaudė. – O kaip su avansu?.. Geležinkelio bilietui ir kitoms išlaidoms.
– Viską prapyliau, – liūdnai atsakė Džo, vėl keldamas ranką prie sopančios galvos. – Turiu tik bilietą atgal.
– Man neliks nė cento… kai sumokėsiu už pragyvenimą.
– O tu spjauk, – patarė Džo.
– Negaliu. Skolingas seseriai.
Neberadęs ką sakyti, Džo pratisai sušvilpė, dėdamasis įtemptai mąstąs, bet nieko gero nesumąstė.
– Turiu dar kelis centus, porai burnelių užteks, – pasakė nusivylęs. – Eime, gal ką sukombinuosim.
Martinas atsisakė.
– Nė lašo?
Tada Martinas linktelėjo, o Džo ėmė dejuoti:
– Kad aš taip galėčiau. Bet niekaip negaliu, – tarytum teisinosi jis. – Plūkiuosi visą savaitę it juodas jautis, paskui neištveriu neprisi- putęs. Jei neišgerčiau, tai persipjaučiau gerklę arba padegčiau tą skalbyklą. Bet labai smagu, kad tu blaivininkas. Ir nepradėk.
Martinas matė didžiulę bedugnę tarp savęs ir to žmogaus – bedugnę, kuri atsirado knygų dėka; bet jam nebuvo sunku tą bedugnę peržengti ir grįžti atgal. Visą gyvenimą jis buvo praleidęs tarp darbininkų, ir bičiulystė su jais jam įaugusi į kraują. Jis pats sugalvojo, kaip persikraustyti – geliančiai Džo galvai tai buvo per sunku. Jis nusiųs savo bagažą .į Šelio „Karštąsias versmes“ su Džo bilietu. Pats nuvažiuos dviračiu. Iki ten septyniasdešimt mylių. Nuvažiavęs sekmadienį, jis nuo pirmadienio ryto galės stoti prie darbo. O dabar nueis namo ir susikraus daiktus. Nebuvo kam nė sudie pasakyti. Rūta su šeima visai vasarai buvo išvažiavusi į Sijerą, prie Taho ežero.
Į Šelio „Karštąsias versmes“ jis atvažiavo’sekmadienio vakare, nuvargęs ir sudulkėjęs. Džo pasitiko jį trindamas iš džiaugsmo rankas. Jis darbavosi visą tą dieną, apsirišęs skaudančią galvą šlapiu rankšluosčiu.
– Kol važinėjau tavęs ieškodamas, prisirinko daug darbo, – paaiškino jis. – Tavo dėžė atvežta. Įnešiau į tavo kambarį. Bet ir sunki velnioniškai. Ko tu ten prisikrovei? Aukso luitų?
Kol Martinas kraustė savo daiktus, Džo sėdėjo ant lovos. Martino turtas buvo sudėtas į produktų dėžę, už kurią Higinbotemas nulupo iš jo pusę dolerio. Martinas pritaisė prie jos dvi virvines rankenas ir padarė visiškai patogią nešti. Išpūtęs akis, Džo žiūrėjo, kaip Martinas, išėmęs keletą marškinių ir porą pamainų apatinių baltinių, ėmė traukti knygas, daugybę knygų.
– Iki pat dugno vien knygos? – paklausė jis.
Martinas linktelėjo galvą ir ėmė rikiuoti knygas ant virtuvinio stalo, stovinčio kambaryje vietoj praustuvo.
– Oho! – šūktelėjo Džo, paskui valandėlę tylėjo, laukdamas, kol jo galvoje susidės tinkama išvada. Ir galų gale sulaukęs, paklausė: – Sakyk, su merginomis turbūt… nelabai prasidedi?
– Ne, – atsakė Martinas – Anksčiau, kol nebuvau įnikęs į knygas, palakstydavau. O dabar neturiu laiko.
– Ir čia neturėsi laiko. Dirbsi ir miegosi, daugiau nieko.
Martinas pagalvojo, kad kasnakt miega tik po penkias valandas, ir šyptelėjo. Kambarys buvo viršum skalbyklos, tame pačiame name, kur stovėjo mechanizmas, pumpuojantis vandenį, gaminantis elektrą ir sukantis skalbimo mašinas. Mechanikas, gyvenąs gretimame kambaryje, užsuko susipažinti su nauju darbininku ir padėjo Martinui pritaisyti prie ilgos vielos elektros lemputę, kad būtų galima perkelti ją nuo stalo prie lovos.
Kitą rytą, penkiolika po šešių, Martiną pažadino valgyti pusryčių, kurie buvo paduodami be penkiolikos septintą. Skalbykloje buvo įrengta vonia darbininkams, ir Martinas išsimaudė šaltame vandenyje, visiškai pritrenkdamas Džo.
– Na, tu ir tipas! – pareiškė Džo, kai jie susėdo pusryčių viešbučio virtuvės kampe.
Drauge su jais pusryčiavo mechanikas, sodininkas, sodininko padėjėjas ir keli arklininkai. Jie valgė skubėdami ir paniurę, kalbėjo nedaug, ir Martinas suprato, koks svetimas jam dabar jų gyvenimas. Primityvūs jų samprotavimai erzino, ir jam rūpėjo kuo greičiau išeiti. Paskubomis, kaip ir jie, nurijęs neskanų, skystą viralą, eidamas lauk iš virtuvės jis lengviau atsikvėpė.
Maža garinė skalbyklėlė buvo puikiai įrengta, modernios mašinos dirbo čia viską, ką tik gali dirbti mašinos. Martinas, išklausęs trumpų nurodymų, ėmė rūšiuoti krūvas nešvarių drabužių. Džo tuo tarpu įjungė skalbimo mašiną ir paruošė skystą muilą iš tokių aštrių chemikalų, kad turėjo apsiraišioti burną, nosį ir akis rankšluosčiais ir pasidarė panašus į mumiją. Baigęs rūšiuoti, Martinas padėjo gręžti išskalbtus baltinius – metė juos į specialų indą, kuris sukosi kelių tūkstančių kartų per minutę greičiu, ir vanduo iš skalbinių buvo gręžiamas išcentrine jėga. Paskui Martinui teko bėgioti nuo džiovintuvo prie gręžtuvo ir dar tuo pačiu metu atrinkinėti kojines ir puskojines. Po pietų, laukdami, kol įkais lygintuvai, jie abu ėmė brūžkuoti ir krauti į krūvas kojines ir puskojines. Po to lygino apatinius baltinius, o šeštą valandą Džo abejodamas palingavo galvą:
– Nesusidorojom, – pasakė jis. – Teks padirbėti po vakarienės.
Ir jie dirbo elektros šviesoje po vakarienės, iki, dešimtos valandos, kol išlygino, sulankstė ir sudėjo išdavimo skyriuje visus baltinius. Tą tvankią Kalifornijos naktį kambaryje su įkaitusia iki raudonumo lygintuvų šildymo krosnimi buvo karšta it pragare, nors visus langus juodu laikė atdarus.
Martinas ir Džo prakaitavo, sunkiai gaudydami orą, nors buvo nuogomis rankomis, išsirengę iki apatinių baltinių.
– Tarsi krautum laivą tropikų uoste, – tarė Martinas, kai jie kopė laiptais į viršų.
– Priprasi, – atsakė Džo. – O dirbi tu šauniai. Jeigu neaptingsi, tai tik pirmą mėnesį gausi trisdešimt dolerių. O kitą – jau keturiasdešimt. Gali nesakyt, kad niekad nesi lyginęs baltinių. Manęs neapstatysi.
– Kaip gyvas nesu išlyginęs nė skudurėlio, tikrai, – pasakė Martinas.
Atėjęs j savo kambarį, jis labai nustebo, kad jaučiasi taip nuvargęs, – mat visai nepagalvojo, jog visą dieną buvo išstovėjęs ant kojų ir dirbęs be atokvėpio keturiolika valandų. Jis užsuko žadintuvą šeštai valandai ir atskaičiavo atgal penkias valandas. Iki pirmos galima skaityti. Nusiavęs batus, kad pailsėtų išbrinkusios kojos, jis sėdo už stalo prie knygų. Atsivertė Fiską toje vietoje, kur buvo pasižymėjęs prieš keletą dienų, ir pabandė skaityti toliau. Pirmoji pastraipa buvo sunkiai suprantama, todėl jis ėmė skaityti ją antrą kartą. Paskui staiga nubudo nuo skausmo sustingusiuose raumenyse ir nuo šalčio, kurį kalnų vėjas siūbtelėjo pro atvirą langą. Jis pažvelgė į laikrodį. Buvo antra valanda. Pramiegota keturios valandos. Nusimetęs drabužius, Martinas griuvo lovon ir užmigo, vos tik padėjęs galvą ant priegalvio.
Antradienį jie vėl taip pat dirbo neatsikvėpdami. Martinui patiko, kad Džo moka taip sparčiai suktis. Dirbo Džo kaip šimtas velnių. Plušo kaip užsuktas per visą ilgą darbo dieną, veltui nesugaišdamas nė vienos minutės, visą laiką galvodamas tik apie darbą ir kaip sutaupyti laiko, ir vis aiškino Martinui, kur gali pakakti trijų judesių vietoj Martino padarytų penkių, arba dviejų vietoj trijų. „Nereikalingų judesių naikinimas“ – suformulavo tą mintį pats sau Martinas, stebėdamas Džo ir juo sekdamas. Martinas pats buvo geras darbininkas, apsukrus, sumanus, ir visada didžiuodavosi, kad niekas jo neaplenkdavo ir niekad niekam nereikėdavo už jį dirbti. Taigi dabar jis irgi negalvojo apie nieką daugiau, tik apie darbą, ir godžiai gaudė savo bendradarbio pastabas ir pasiūlymus. Mikliai iškrakmolydavo dvigubas apykakles ir rankogalius, gerai įtrindavo krakmolą, kad lyginant nebūtų pūslelių, darė viską sparčiai ir pelnė Džo pagyrimą.
Nė vienos akimirkos juodu nepraleido veltui. Baigęs vieną darbą, Džo tuoj griebdavosi kito, nieko nelaukdamas ir neatidėliodamas. Jie iškrakmolijo du šimtus baltų marškinių: vienu dešinės rankos judesiu panerdavo į krakmolą apykaklę, rankogalius, krūtinę, o kairiąja prilaikydavo marškinius, kad nesušlaptų, kol dešinioji būdavo panardinta krakmole – tokiame karštame, kad gręždami jie turėdavo nuolat mirkyti rankas šalto vandens kibire. Ir tą vakarą jie dirbo iki pusės vienuoliktos, krakmolydami švelnučius perregimus mezginiuotus moteriškus apatinukus.
– Tropikuose geriau, ten nereikia drabužių, – juokavo Martinas.
– O ką aš ten veikčiau? – rimtai atsiliepė Džo. – Niekur daugiau nesu dirbęs, tik skalbykloje.
– Užtat dirbi puikiai.
– O kaipgi. Pradėjau vienuolikos metų „Kontra Koštoje“, Ouklende, prie brūžkų. Praėjo aštuoniolika metų, ir visą laiką tik tą ir tedirbau. Bet taip bjauru, kaip čia, niekur nebuvo. Mums reikėtų dar bent vieno žmogaus. Rytoj ir naktį dirbsim. Trečiadieniais visada taip – brūžkuojamos apykaklės ir rankogaliai.
Martinas užsuko žadintuvą, prisėdo prie stalo ir atsivertė Fiską. Jis buvo nebaigęs pirmosios pastraipos. Eilutės blanko, liejosi viena su kita, galva knapsėjo. Jis ėmė vaikščioti po kambarį, piktai daužydamas galvą kumščiais, bet snaudulio neįveikė. Paskui pasistatė knygą prieš save, įbedė pirštus į akių vokus ir užmigo taip atsimerkęs. Tada teko pasiduoti: beveik nesąmoningai nusimetęs drabužius, Martinas griuvo lovon. Septynias valandas išmiegojo kietu miegu kaip nuvarytas gyvulys ir nubudo tik išgirdęs žadintuvą, bet visai nesijautė pailsėjęs.
– Daug skaitei? – paklausė Džo.
Martinas papurtė galvą.
– Tai ne bėda. Šiąnakt brūžkuosim, užtat ketvirtadienį viską užrauksim iki šešių. Tada turėsi laiko.
Tą dieną Martinas rankomis skalbė vilnonius drabužius didelėje statinėje, kuri buvo pilna aštraus muilo skiedinio ir kurioje sukosi velenas su stebule ir stūmokliu.
– Mano išradimas, – didžiuodamasis tarė Džo. – Daug lengviau negu su skalbimo lenta ir rankomis, be to, per savaitę susitaupo mažiausia penkiolika minučių, o šitoje skylėje kiekviena minutė šio to verta.
Apykaklių ir rankogalių brūžkavimas irgi buvo Džo išmonė. Tą naktį, kai jie triūsė jau prie elektros šviesos, Džo paaiškino:
– Kitose skalbyklose taip nedaroma, tik pas mus. O aš negaliu kitaip, jei šeštadienį noriu baigti darbą iki trijų. Visa paslaptis, kad aš moku atsakančiai brūžkuoti. Reikia nustatyti tinkamą karštį, tinkamą spaudimą ir perleisti kiekvieną daiktą po tris kartus. Štai žiūrėk! – Jis iškėlė aukštyn rankogalį. – Geriau nepadarysi nei su lygintuvu, nei ant formos.
Ketvirtadienį Džo baisiai įširdo. Į skalbyklą krakmolyti buvo atneštas papildomas ryšulys plonyčių baltinių.
– Spjausiu į viską, – pareiškė jis. – Nebegaliu daugiau tverti.
Mesiu po velnių. Plūkiuosi kaip vergas visą savaitę, taupau kiekvieną minutę, o jie – prašom! – visą ryšulį virš normos. Čia laisva šalis, ir aš pasakysiu tam olandiškam meitėliui, ką apie jį galvoju. Nesimai- vysiu kaip prancūzas. Ir Jungtinių Valstijų kalboje atsiras tinkamų žodelių. Visą ryšulį virš normos!
– Teks dirbti naktį, – pasakė jis po minutės, apsigalvojęs ir susitaikęs su likimu.
Ir tą naktį Martinas nieko neperskaitė. Visą savaitę jis nepaėmė į rankas laikraščio ir pats stebėjosi, kad visai netrokšta jų skaityti. Naujienos jo nebedomino. Buvo per daug nuvargęs ir nusikamavęs, kad kuo nors domėtųsi, tačiau šeštadienį ketino važiuoti dviračiu į Ouklendą, jeigu baigs darbą iki trijų. Septyniasdešimt mylių į vieną pusę ir septyniasdešimt atgal sekmadienio vakare, tad neteks nė pailsėti prieš naują savaitę. Lengviau būtų važiuoti traukiniu, bet bilietas į abi puses kainuoja pustrečio dolerio, o jis pasiryžęs taupyti pinigus.
XVII SKYRIUS
Martinas daug išmoko. Jau pirmąją savaitę per vieną dieną jis su Džo išskalbė ir išlygino du šimtus baltų marškinių. Džo dirbo prie mašinos, kur ant plieninės spyruoklės, reguliuojančios spaudimą, buvo pritvirtintas karštas lygintuvas. Jis lygindavo iškrakmolytas marškinių dalis, atlenkdavo, kur reikia, ir pablizgindavo krūtinę. Paskui sviesdavo juos Martinui ant lentos, o tas užbaigdavo darbą – išlygindavo nekrakmolytas vietas.
Tas darbas buvo alinantis, o jie dirbdavo valandų valandas neatsikvėpdami, skubėdami iš paskutiniųjų. Tuo metu erdviose viešbučio verandose sėdėjo vyrai ir moterys vėsiais baltais drabužiais, siurbčiojo gėrimus su ledais ir visai neprakaitavo. O skalbykloje buvo karšta kaip pragare. Didžiulė krosnis ūžė net spirgėdama, nuo lygintuvų, slankiojančių per drėgną medžiagą, kildavo debesys garų. Šie lygintuvai buvo daug karštesni už paprastus, naudojamus namų šeimininkių. Džo ir Martinas net nebandydavo jų šlapiu pirštu, o pakeldavo prie veido ir nustatydavo karštį kažkokia paslaptinga nuovoka, kuri buvo Martinui nesuprantama, bet kuria jis labai žavėjosi. Kai lygintuvai per daug įkaisdavo, jie užkabindavo juos ant geležinių kablių ir kišdavo į šaltą vandenį. Čia vėl reikėdavo didelio didelio įgudimo ir nuovokos. Palaikysi lygintuvą vandenyje bent dalį sekundės ilgiau, jis neteks tos pačios tikrosios, pačios gerosios temperatūros; ir Martinas pats stebėdavosi, kaip jis įgudo neklysdamas, tarsi mechanizmas, nustatyti laiką.
Bet ir stebėtis nebuvo kada. Martinas visas įsitraukė į darbą. Neatsikvėpdamas dirbo galva ir rankomis it protinga mašina, atiduodamas darbui viską, ką turėjo žmogiška. Smegenyse nebeliko vietos didingoms visatos problemoms. Visi platūs ir erdvūs jo minčių takai buvo uždaryti hermetiškai ir užantspauduoti. Skardi sielos ertmė tapo ankštu kambarėliu, komandiniu postu, iš kurio buvo valdomi jo rankų raumenys, dešimt judrių pirštų, vedžiojančių greitai slystantį garuojančiu taku lygintuvą plačiais lygiais judesiais, nustatytu kiekiu judesių ir nė vienu daugiau, iki tam tikros vietos, ir nė viena colio dalimi toliau per begalinę daugybę rankovių, skvernų, nugarų, paskui sviedžiančiu išlygintus marškinius ant paruošiamojo stalo. Kuo skubiausiai mes damas vienus marškinius, jis jau siekė kitų. Tai kartojosi ištisas valandas, o už skalbyklos sienų gyvenimas buvo apmiręs po Kalifornijo: saule. Bet šioje perkaitusioje patalpoje neapmirė nė valandėlę. Vieš bučio gyventojams vėsiose verandose reikėjo švarių baltinių.
Prakaitas čiurkšlėmis tekėjo nuo Martino. Jis išgerdavo begale; vandens, tačiau nuo karščio ir didelės įtampos vanduo neužsilaikydavc kūne ir per poras ištekėdavo lauk. Dirbant jūroje jam retai kada nelik davo laiko pamąstyti. Laivo savininkas valdė tik Martino laiką, c viešbučio šeimininkas valdė ir mintis. Jis nebegalėjo apie nieką galvoti tik apie darbą, varginantį nervus ir alinantį kūną. Nebeturėjo jokiu minčių. Pamiršo, kad myli Rūtą. Ji tarsi nebeegzistavo, nes pervar gusios smegenys neturėjo laiko jos prisiminti. Tik vakarais, gulan lovon, ar rytą pusryčiaujant šmėkštelėdavo jos paveikslas.
– Tikras pragaras, ar ne? – kartą pasakė Džo.
Martinas linktelėjo galvą, bet tie žodžiai jį suerzino. Viskas buvo i taip aišku, kam čia dar tų kalbų. Dirbdami jie nesišnekėdavo. Pokal biai trukdydavo darbo ritmą, todėl ir dabar Martinui teko padaryt du nereikalingus judesius lygintuvu, kol vėl įėjo į vėžes.
Penktadienio rytą jie paleido skalbimo mašiną. Du kartus per sa vaitę reikėjo skalbti viešbučio skalbinius – paklodes, užvalkalus užtiesalus, staltieses ir servetėles. Baigę šį darbą, jie griebėsi plonųjų baltinių. Čia jau tekdavo dirbti iš lėto, rūpestingai ir atsargiai, todė Martinui sunku buvo priprasti. Čia blogai padaryti buvo negalima nes mažiausia klaida galėjo liūdnai baigtis.
– Žiūrėk, – kalbėjo Džo, iškėlęs plonytį it voratinklį liemenėlį, kuris būtų tilpęs viename kumštyje. – Pabandyk šitą sudegint, ir tau bematant išskaitys dvidešimt dolerių.
Ir Martinas nieko nesudegino – mažiau įtempdamas raumenis, jis dar labiau įtempdavo nervus ir patenkintas klausydavosi, kaip Džo prakaituodamas plūsta moteris, nešiojančias dailius baltinukus, kurių joms pačioms nereikia skalbti. Plonieji baltiniai buvo tikras košmaras Martinui, ir Džo taip pat. Jie atimdavo iš jų sunkiai sutaupytas minutes. Martinas ir Džo triūsė prie jų visą dieną. Septintą valandą vakaro pradėjo brūžkuoti viešbučio skalbinius. Dešimtą valandą, kai viešbučio gyventojai jau miegojo, abu skalbėjai toliau liejo prakaitą prie plonųjų baltinių – iki pusiaunakčio, iki pirmos, iki antros. Pusę trijų viskas buvo gatava.
Šeštadienio rytą jie vėl darbavosi su plonaisiais baltiniais ir kitokiom smulkmėm, o trečią valandą užbaigė savaitės darbą.
– Nejaugi dabar dar minsi dviratį septyniasdešimt mylių į Ouklendą? – paklausė Džo, kai jie, susėdę ant laiptelių, su malonumu užsirūkė.
– Reikia, – atsakė Martinas.
– Ko tau minti? Pas merginą?
– Ne, noriu sutaupyti pustrečio dolerio už bilietą. Turiu pakeisti kai kurias knygas bibliotekoje.
– Gali pasiųst paštu. Kainuos tik dvidešimt penkis centus. Martinas susimąstė.
– Verčiau rytoj pailsėk, – ragino Džo. – Tau reikia poilsio. Pagal save sprendžiu. Aš visai nuo kojų nusivariau.
Jis ir atrodė nusiplūkęs. Šis nenuilstantis, poilsio nežinąs kovotojas už minutes ir sekundes, mokąs apeiti visas kliūtis ir nugalėti visus sunkumus, tikras neišsenkančios energijos šaltinis, spartus žmogiškas mechanizmas, darbštus kaip bitė, dabar, po savaitės triūso, buvo visiškai bejėgis. Džo buvo išsunktas kaip citrina, dailus jo veidas subliuškęs iš nuovargio. Jis atsainiai pūtė cigaretės dūmus ir kalbėjo negyvu, monotonišku balsu. Jo energijos ir entuziazmo neliko nė pėdsako. Nedžiugino, matyt, nė pelnytas poilsis.
– O kitą savaitę vėl pradėk iš naujo, – liūdnai tarė jis. – Ir kuriems galams viskas? Kartais atrodo, gal geriau valkataut. Valkatos nedirba, o vis tiek gyvena. Ech! Gera būtų išmaukt bokalą alaus, bet neįsivaizduoju, kaip dabar numoklint iki miestelio. Niekur tu nevažiuok, knygas nusiųsk paštu, kitaip būsi paskutinis mulkis.
– Bet ką aš čia veiksiu sekmadienį? – paklausė Martinas.
– Ilsėsies. Tu pats nežinai, kaip esi pavargęs. Aš tai būnu toks nukeipęs sekmadieniais, kad net laikraščio negaliu paskaityt. Vieną sykį buvau susirgęs šiltine. Pragulėjau ligoninėje pustrečio mėnesio. Ničnieko nedirbau, piršto nepajudinau. Tai buvo gyvenimėlis!
– Buvo gyvenimėlis! – svajingai pakartojo jis po valandėlės.
Martinas nuėjo išsimaudyti, o sugrįžęs pamatė, kad vyresnysis skalbėjas dingęs. Tikriausiai nuėjo ieškoti alaus, nusprendė Martinas, bet pusė mylios iki miestelio atrodė jam per tolimas kelias. Martinas atsigulė lovon nenusiavęs batų, bandydamas susikaupti. Knygos neėmė į rankas. Buvo taip nuvargęs, kad net miegoti negalėjo, tik gulėjo nieko negalvodamas, apkvaitęs iš nuovargio, kol atėjo laikas vakarieniauti. Džo nepasirodė ir vakare, ir Martinas viską suprato tik tuomet, kai išgirdo sodininką sakant, kad Džo tikriausiai skaičiuojąs žiburius bare. Tuoj po vakarienės Martinas nuėjo gulti, o rytą jautėsi gerai pailsėjęs. Kadangi Džo vis dar nesirodė, Martinas susirado sekmadienio laikraštį ir atsigulė lauke, medžių paunksnėje. Taip ir nepajuto, kaip prabėgo rytas. Jis nemiegojo, niekas jo netrukdė, bet laikraštis liko neperskaitytas. Po pietų vėl pasiėmė laikraštį, tačiau bematant užsnūdo.
Taip praėjo sekmadienis, o pirmadienio rytą Martinas vėl stojo prie darbo – rūšiuoti skalbinius, o Džo, susiveržęs galvą rankšluosčiu, sunkiai dūsaudamas ir plūsdamasis paleido skalbimo mašiną ir užmaišė muilo skiedinį.
– Negaliu susilaikyt, ir gana, – pasiaiškino jis. – Kai tik ateina šeštadienio vakaras, būtinai turiu prisigeri.
Praėjo dar viena savaitė, panaši į sunkų mūšį, kuris tęsdavosi net vakarais, prie elektros, ir pasibaigė tik šeštadienį, trečią valandą, kai Džo, nebeįstengdamas džiaugtis laimėta pergale, nuslinko į miestelį užsimiršti. Martinas praleido tą sekmadienį kaip ir praeitą. Miegojo medžių paunksnėje, veltui stengėsi perskaityti laikraštį, paskui kelias valandas gulėjo aukštielninkas, nieko neveikdamas, nieko negalvodamas. Galvoti jis neturėjo jėgų, tačiau pasąmonėje jautė nepasitenkinimą savimi; atrodė sau atgrasus, tarsi kas būtų jį labai pažeminęs ar pats būtų padaręs kokį baisiai blogą darbą. Visi geri norai išnyko kaip dūmas, nebeliko jokių troškimų, nė lašo gyvybingumo, kuris kam nors skatintų. Buvo tarsi nebegyvas. Siela buvo negyva. Jis pasidarė gyvuliu, darbiniu gyvuliu. Nebematė grožio saulės šviesoj, sklindančioj pro žalią lapiją, ir mėlynas dangaus skliautas nebešnibždėjo jam, kaip anksčiau, apie kosmines erdves, apie paslaptis, kurias jis taip troško sužinoti. Gyvenimas buvo nepakenčiamai pilkas ir kvailas, net burnoje šleikštu. Juoda skraistė užklojo vaizduotės veidrodį, fantazija tūnojo tamsiame užkaboryje, kur nepatekdavo nei vienas šviesos spindulys. Jis net ėmė pavydėti Džo, kuris kiekvieną šeštadienį gėrė, skaičiavo žiburius bare, apniktas gražiausių iliuzijų, sentimentaliai džiūgaudamas dėl sentimentalių dalykų, ir taip smagiai apkvaišdavo, kad pamiršdavo artėjantį pirmadienio rytmetį ir nežmoniško darbo savaitę.
Praėjo trečioji savaitė. Martinas keikė save ir keikė gyvenimą. Slėgė mintis, kad viskas pralaimėta. Matyt, redaktoriai ne be reikalo atmesdavo jo kūrinius. Dabar jis gerai suprato, dabar juokėsi iš savęs ir savo svajonių. Rūta paštu grąžino jam „Jūros lyriką“. Jis abejingai perskaitė jos laišką. Ji labai stengėsi įtikinti jį, kad eilėraščiai jai nepaprastai patikę, kad jie gražūs. Bet ji nemokėjo meluoti, negalėjo nuslėpti tiesos nuo pačios savęs. Ji matė, kad eilėraščiai nevykę, ir jis skaitė tą jos nepritarimą kiekvienoje mandagioje, iš reikalo parašytoje laiško eilutėje. Jos tiesa. Jis tuo tvirtai įsitikino, vėl perskaitęs savo eilėraščius. Dabar Martinas nebejautė grožio ir magijos, net pats nebesuprato, ką norėjo jais pasakyti. Drąsios mintys atrodė jam komiškos, taiklūs palyginimai siaubingi, ir viskas absurdiška, netikra, neįtikima. Jis būtų sudeginęs „Jūros lyriką“, jeigu jo valia būtų galėjusi įžiebti liepsną. Bet reikėjo eiti į mašinų skyrių, prie krosnies, o tokiam žygiui nevertėjo eikvoti jėgų. Visos jėgos buvo atiduodamos svetimų baltinių skalbimui. Sau jų nebeliko.
Jis nusprendė, kad kitą sekmadienį susiims ir atsakys į Rūtos laišką. Bet šeštadienį po pietų, baigęs darbą ir išsimaudęs, pajuto nenugalimą norą užsimiršti. „Reikėtų nueiti ir pasižiūrėti, ką ten veikia Džo“, – tarė jis sau, nors pats gerai žinojo, kad meluoja. Tačiau stigo energijos svarstyti šį melą. O jeigu ir būtų pakakę, vis vien nebūtų svarstęs, nes norėjo užsimiršti. Lėtai ir atsainiai jis traukė į miestelį, bet artėdamas prie baro nesąmoningai ėmė spartinti žingsnį.
– O aš maniau, kad tu prisiekęs blaivininkas, – pasveikino jį Džo.
Martinas nesiteikė aiškintis, tik užsisakė viskio, prisipylė sau pilnutėlį stiklą, paskui padavė butelį Džo.
– Tai dabar ir spoksosi visą naktį, – šiurkščiai tarė.
Bet Džo neskubėjo, ir Martinas jo nelaukė – išlenkė stiklą vienu mauku ir vėl prisipylė.
– Na, dabar galiu tavęs palaukti, – niūriai tarė jis, – bet paskubėk.
Džo paskubėjo.
Juodu išgėrė drauge.
– Darbas pribaigė, a? – paklausė Džo.
Bet Martinas nenorėjo apie tai kalbėti.
– Darbas, žinoma, pragariškas, – kalbėjo Džo, – bet man kažko nelabai smagu, kad tu irgi čia atėjai, Martinai. Iš tikrųjų. Na, būk sveikas! Martinas gėrė tylėdamas, trumpai ir rūsčiai užsisakydamas dar ir labai gąsdindamas bufetininką, moteriškos išvaizdos kaimo bernelį mėlynomis vandeningomis akimis ir per vidurį perskirtais plaukais.
– Baisu, kaip jie smaugia mus, vargšus, – kalbėjo Džo. – Jeigu ne šitas skystimėlis, tikrai neištvėręs padegčiau tą skalbyklą. Jų laimė, kad aš prisisiurbiu, garbės žodis.
Bet Martinas neatsakė. Dar kiek išgėręs pajuto, kad smegenis jau pradeda veikti alkoholio nuodai. O! Jis vėl pajuto gyvenimo pulsą – pirmą kartą po trijų savaičių. Sugrįžo svajonės. Fantazija ištrūko iš savo tamsaus užkaborio ir vėl ėmė vilioti. Vaizduotės veidrodis sutvisko sidabru, vierias paskui kitą jame ėmė švysčioti ryškūs reginiai. Grožis ir nuostaba ėjo šalia jo, Martinas vėl buvo pilnas jėgų. Jis bandė viską papasakoti Džo, bet Džo matė savus regėjimus, turėjo savus patikimus planus, kaip išsigelbėti iš skalbyklos vergovės ir pačiam tapti didelės garinės skalbyklos šeimininku.
– Žinai ką, Martai, mano skalbykloje vaikai nedirbs, kaip mane gyvą matai. Ir po šešių nedirbs nė jokia gyva dvasia. Klausyk, ką aš tau sakau! Aš turėsiu užtektinai mašinų, užtektinai žmonių, ir viskas bus padaryta per nustatytas darbo valandas, o tu, Martai, man padėsi, aš tave padarysiu savo skalbyklos vyresniuoju… visiems vadovausi. Štai koks mano planas. Nebegeriu daugiau nė lašo, dvejus metus taupau, o paskui…
Bet Martinas nusigręžė, palikęs Džo dėstyti savo planus bufetininkui, kol tasai taip pat nuėjo, nes turėjo nešti gėrimo dviem ką tik atėjusiem fermeriam, kuriuos Martinas pakvietė drauge išgerti. Su karališku dosnumu jis vaišino visus, kas buvo bare, – ūkių darbininkus, arklininką, viešbučio sodininko parankinį, bufetininką ir kažkokį baikštų valkatą, kuris įslinko į barą lyg šešėlis ir stypsojo lyg šešėlis pačiame tolimiausiame kampe.
XVIII SKYRIUS
Pirmadienio rytą Džo dejuodamas merkė pirmąją baltinių krūvą į skalbimo mašiną.
– Taigi aš ir sakau… – pradėjo jis.
– Nelįsk į akis, – piktai suurzgė Martinas.
– Atleisk, Džo, – atsiprašė jis vėliau, kai jie paknopstomis skubėjo pietauti.
Ašaros pasirodė Džo akyse.
– Nieko, drauguži, – pasakė Džo. – Juk gyvenam tikram pragare, tai nenuostabu, kad kartais sunku susitvardyt. Tik žinai, labai aš tave pamėgau. Todėl ir pasidarė skaudu. Iš pat pradžių lipte prilipau prie tavęs.
Martinas paspaudė jam ranką.
– Meskim tą darbą, – pasiūlė Džo. – Velniop viską ir einam valkataut. Niekada nebandžiau, bet man atrodo, kad pašėlusiai lengva. Nieko neveiki. Tik pagalvok, nieko neveiki! Sykį buvau susirgęs. Šiltine. Tai gulėjau ligoninėj. Kaip buvo gera – nieko nedirbi! Kad taip vėl susirgčiau.
Palengva slinko savaitė. Viešbutis buvo pilnas, ir papildomi plonyčių baltinių ryšuliai griuvo jiems ant galvų. Tačiau darbas jų rankose tirpte tirpo. Kas vakarą juodu triūsdavo prie elektros šviesos iki vėlumos, valgį rydavo nekramtydami, dirbdavo net pusvalandį prieš pusryčius. Martinas jau nebesimaudydavo šaltame vandenyje. Nebuvo laiko, reikėjo skubėti, skubėti, skubėti, ir Džo rūpestingai sekė minutes, kad nė viena nebūtų veltui prarasta, nuolat skaičiuodamas jas it šykštuolis auksą, ir pats plūkėsi iki apkvaitimo, nepavargdamas tarsi mechanizmas, sumaniai padedamas kito mechanizmo, kuris retkarčiais prisimindavo kadaise buvęs žmogumi, Martinu Idenu.
Bet tik retkarčiais Martinas įstengdavo ką nors pagalvoti. Minčių rūmas buvo uždarytas, langai užkalti, o jis pats stovėjo sargyboje it šešėlis. Jis tapo šešėliu. Džo teisingai sakė. Jie abu šešėliai šitame begalinio darbo pragare. O gal viskas tik sapnas? Kartais, vedžiodamas sunkų lygintuvą per baltus drabužius šnypščiančio garo pilname tvankiame kambaryje, jis pagalvodavo, kad iš tiesų sapnuoja. Gal po trumpos valandėlės, o gal po kokio tūkstančio metų jis pabus savo mažame kambarėlyje, kur stovi rašalu ištepliotas stalas, ir rašys toliau nuo tos vietos, kur iš vakaro buvo sustojęs. O gal nubus laive, kaip tik tuo laiku, kada keičiasi pamaina, šoks iš patalo siūbuojančiame priešakyje, stos prie vairo po tropikų žvaigždėmis ir pajus kiaurai veriantį vėsų pasatą.
Atėjo šeštadienis, ir vėl trečia valanda atnešė beprasmišką pergalę.
– Gal reikėtų išgert bokalą alaus, – pasakė Džo vangiu, monotonišku balsu, iš kurio galėjai spręsti, kad jis jau nugrimzdęs į šventadieninę apatiją.
Martiną staiga tarsi kas pažadino. Jis atsinešė instrumentus ir pradėjo tvarkyti dviratį – patepė ratus, grandinę, nuvalė rėmą. Džo buvo nuėjęs jau pusę kelio iki baro, kai Martinas prašvilpė pro šalį; jis buvo žemai palinkęs prie vairo ir ritmingai mynė pedalus, užsimojęs žūtbūt įveikti septyniasdešimt mylių įkalnių, nuokalnių ir kelio dulkių. Tą naktį jis pernakvojo Ouklende, o sekmadienį vėl sukorė septyniasdešimt mylių atgal. Pirmadienio rytą nuvargęs pradėjo naujos savaitės darbą, bet užtat liko blaivus.
Praėjo penkta savaitė ir šešta, o jis gyveno ir dirbo kaip mašina, tik širdies gilumoje ruseno kažkokia maža, šviesi kibirkštėlė, kuri skatino kiekvienos savaitės pabaigoje nuvažiuoti šimtą keturiasdešimt mylių. Bet tai nebuvo poilsis. Tai buvo tokia pati mechaninė įtampa, ir Martino sieloj galų gale užgeso ir ta paskutinė kibirkštėlė. Septintosios savaitės pabaigoje, neįstengęs atsispirti, nors iš anksto neketino, jis drauge su Džo nuėjo į barą skandinti savo vargų ir vėl pajusti gyvenimo skonį iki pirmadienio ryto.
Paskui vėl šeštadieniais jis matuodavo mylias, užgoždamas buką nuovargį dar didesniu buku nuovargiu. Tik trečiojo mėnesio pabaigoje jis trečią kartą nuėjo su Džo į miestelį. Ten viską užmiršo ir atgijo, o atgijęs pamatė, tarsi staiga žaibui blykstelėjus, kad tampa gyvuliu – ne dėl to, kad geria, o kad taip dirba. Gėrimas tik rezultatas, ne priežastis. Jis neišvengiamai eina po darbo, kaip naktis ateina po dienos. Viskis pašnibždėjo jam, kad, tapęs darbiniu gyvuliu, nepakilsi aukščiau, ir Martinas pritariamai linktelėjo. Viskis buvo išmintingas. Jis atskleidė Martinui svarbią paslaptį.
Martinas paprašė popieriaus ir pieštuko, užsakė gėrimo visiems buvusiems bare ir ėmė rašyti, užsikvempęs ant bufeto, o tie gėrė į jo sveikatą.
– Telegrama, Džo, – tarė Martinas. – Perskaityk.
Džo ėmė skaityti, kvailai šypsodamasis girtu šypsniu. Bet perskaitęs, atrodo, net prablaivėjo. Jis priekaištingai pažvelgė į Martiną, ašaros užtvindė jam akis ir ėmė riedėti per skruostus.
– Nejaugi tu mane pameti, Martai? – beviltiškai paklausė jis.
Martinas linktelėjo ir pasišaukė bare besitrainiojantį vaikigalį, kad nuneštų telegramą į paštą.
– Palūkėk, – kimiai sumurmėjo Džo, – leisk man pagalvoti.
Martinas apkabinęs ranka laikė Džo, vos nustovintį ant kojų ir įsitvėrusį bufeto, laukdamas, kol šis baigs galvoti.
– Rašyk: abu skalbėjai išeina, – staiga tarė Džo. – Duok pasirašyti.
– O kodėl tu išeini? – paklausė Martinas.
– Dėl to, ko ir tu.
– Aš einu į jūrą. O tu negali.
– Negaliu, – atsakė Džo, – bet aš gražiausiai galiu valkatauti, kuo gražiausiai.
Martinas valandėlę įdėmiai žiūrėjo į jį, paskui sušuko:
– Dievaži, teisybę sakai! Geriau valkata negu darbinis gyvulys. Žmogau, bent gyvensi! Juk iki šiolei visai nematei gyvenimo.
– Mačiau sykį, ligoninėj, – pataisė jį Džo. – Tai gerumėlis. Šiltinė… rodos, jau pasakojau?
Kol Martinas rašė telegramoje „du skalbėjai“, Džo vis pasakojo:
– Ligoninėj niekad nepanorėdavau gerti. Keista, ką? Bet kai padirbu savaitę kaip juodas jautis, tai būtinai turiu paskui nusilakti. Ar pastebėjai, kad virėjai maukia kaip velniai? Ir kepėjai! Toks jų darbas. Jie būtinai turi gerti. Leisk man apmokėti pusę telegramos.
– Meskim burtus, – pasiūlė Martinas.
– Eikit šen, visus vaišinu, – pašaukė Džo, kai jis pažėrė kaulelius ant šlapio bufeto.
Pirmadienio rytą Džo nesitvėrė savam kailyje. Jis visai nepaisė galvos skausmo ir visai nežiūrėjo darbo. Iškrikusios minutės slinko veltui, o jų rikiuotojas nerūpestingai spoksojo pro langą į saulės nutviekstus medžius.
– Tik pažvelk! – šaukė jis. – Viskas mano! Aš laisvas. Galiu sau atsigulti po tais medžiais ir miegoti nors tūkstantį metų, jei panorėsiu. Et, Martai, spjaunam į viską. Kurių velnių dar laukti? Antai šalis, kur nieko nereikia veikti, aš nusipirkau į ten bilietą ir nežadu grįžti atgal, po šimts!
Po valandėlės, kišdamas nešvarius baltinius į skalbimo mašiną, Džo pastebėjo viešbučio šeimininko marškinius. Jis pažino tuos marškinius iš ženklo ir staiga, džiaugsmingai suvokęs savo laisvę, trenkė juos žemėn ir ėmė trempti kojomis.
– Gaila, kad jie dabar ne ant tavęs, tu olandų kiaulės snuki! – šaukė jis. – Še tau, še tau, še tau, prakeiktasis! Tegu kas nors pabando mane sulaikyt! Tegu pabando!
Martinas juokdamasis nutempė jį prie darbo. Antradienio vakare atvažiavo nauji skalbėjai, ir visas likusias savaitės dienas juodu mokė juos dirbti. Džo tik sėdėjo ir aiškino savo metodus, bet pats nieko nedarė.
– Nė piršto neprikišiu, – pareiškė jis, – nė piršto. Tegu mane nors tuojau pat išmeta lauk, išeisiu neatsigręždamas. Savo darbą baigiau ir dėkoju širdingai. Man geriau patinka važinėt prekiniais traukiniais ir miegot medžių paunksnėje. Triūskit, vergai! Va šitaip, šitaip. Vergaukit ir liekit prakaitą! Vergaukit ir liekit prakaitą! O numirę supūsit taip, kaip ir aš. Ar ne vis tiek bus, kaip jūs gyvenot, a? Tai ko, sakykit, verstis per galvą?
Šeštadienį jie pasiėmė atlyginimą ir drauge nuėjo iki kryžkelės.
– Turbūt neverta nė prašyt, kad tu apsigalvotum ir eitum su manim kur akys veda? – beviltiškai paklausė Džo.
Martinas papurtė galvą. Jis varėsi dviratį, pasiruošęs į kelionę. Juodu paspaudė vienas kitam rankas, ir Džo, valandėlę palaikęs Martino ranką, tarė:
– Aš žinau, kad mudu dar susitiksim, Martai, susitiksim šiam pasauly. Minėsi mano žodį. Širdis taip nujaučia. Keliauk sveikas, Martai, linkiu sėkmės. Žinai, velniškai aš tave pamėgau.
Jis styrojo vidury kelio, toks vienišas, kol Martinas privažiavo posūkį ir dingo jam iš akių.
– Šaunus vyras, – sumurmėjo Džo, – šaunuolis, kokių reta.
Paskui nupėdino keliu prie vandens bokšto, kur ant šalutinių bėgių stovėjo pustuzinis tuščių vagonų, laukiančių prekinio sąstato.
XIX SKYRIUS
Rūta su šeima vėl gyveno namie, ir Martinas, grįžęs į Ouklendą, dažnai su ja matėsi. Gavusi laipsnį, Rūta nebesimokė, o jis, išeikvojęs darbui visas fizines ir dvasines jėgas, nieko nerašė. Dabar abu turėjo daugiau laiko negu kada nors anksčiau, todėl jų draugystė darėsi vis artimesnė.
Iš pradžių Martinas nieko neveikė, tik ilsėjosi. Jis daug miegojo, svajojo, mąstė ir nieko nedirbo. Jautėsi tarsi lėtai atsigaunantis po baisaus sukrėtimo. Palengva ėmė domėtis laikraščiais, kuriuos iki šiol vien tingiai peržvelgdavo, ir tai buvo pirmas atsipeikėjimo požymis. Paskui ėmė skaityti lengvus apsakymus, vėliau poeziją, o dar po kurio laiko nikte įniko į seniai pamirštą Fiską. Tvirtame, sveikame kūne greitai atsistatė gyvybinės jėgos, ir jis vėl buvo pilnas jaunatviško guvumo ir energijos.
Kai Martinas pasisakė, kad pailsėjęs tuojau pat vėl plauks į jūrą, Rūta buvo aiškiai nepatenkinta.
– Kodėl į jūrą? – paklausė ji.
– Reikia pinigų, – jis atsakė. – Reikia pasiruošti naujai atakai prieš redaktorius. Man pinigai – svarbiausias ginklas. Pinigai ir kantrybė.
– Jeigu jums reikėjo tik pinigų, kodėl nepasilikote skalbykloje?
– Todėl, kad skalbykloje vos nesugyvulėjau. Ilgiau ten padirbęs, gali prasigerti.
Ji žiūrėjo į jį su siaubu akyse.
– Jūs norite pasakyti?.. – jos balsas suvirpėjo.
Martinas būtų galėjęs lengvai išsisukti, bet jis iš prigimties nemėgo melo, be to, prisiminė savo senąjį nusistatymą, kad bus atviras bet kokiu atveju.
– Taip, – tarė jis. – Pasitaikė. Kelis kartus.
Ji krūptelėjo ir atšlijo nuo jo.
– Nė vienas mano pažįstamas šitaip nedaro ir nedarė. Niekad.
– Matyt, nė vienas jūsų pažįstamas nedirbo Šelio „Karštųjų versmių“ skalbykloje, – su kartėliu nusijuokė jis. – Darbas geras dalykas. Pamokslininkai sako, kad darbas būtinai reikalingas žmogaus sveikatai, ir dievas mato, darbo aš niekada nebijojau. Bet kas per daug – nesveika, o skalbykloje kaip tik ir buvo per daug. Štai kodėl dar sykį plauksiu jūron. Manau, kad ši kelionė bus paskutinė, nes grįžęs prasiskinsiu kelią į žurnalus. Tuo nė kiek neabejoju.
Ji nepritarė jam ir tylėjo, o jis nuliūdęs žiūrėjo į ją, matydamas, kad ji niekaip nesupras, ką jis buvo patyręs.
– Kada nors aš visa tai aprašysiu knygoje ir pavadinsiu „Darbo degradacija“ arba „Darbininkų klasės girtuokliavimo psichologija“, arba kaip panašiai.
Nuo pat pirmojo susitikimo juodu nesijautė tokie tolimi vienas kitam kaip tą dieną. Atvirumo padiktuotas jo prisipažinimas, po kuriuo slypėjo maištinga dvasia, buvo Rūtai koktus. Bet ji sielojosi dėl to koktumo labiau negu dėl jį sukėlusios priežasties. Ji pamatė, koks artimas jai pasidaręs Martinas, o jeigu jau taip, tai ji panoro dar labiau suartėti. Be to, Rūta jo gailėjosi, ji puoselėjo naivias, nerealias mintis perauklėti jį. Ji išgelbės šį jaunuolį, klystantį iš kelio. Išgelbės nuo blogybių, kurias jis atsinešė iš savo praeities, išgelbės nuo jo paties, nors jis to ir nenorėtą. Rūtai atrodė, kad ji to siekia sąmoningai, skatinama kilnumo; jai nė į galvą neatėjo, jog tuo kilnumu dangstosi pavydas ir meilės geismas.
Giedriomis rudens dienomis juodu dažnai važinėdavo dviračiais, kalvose skaitydavo vienas kitam eiles – įkvėptą, taurią poeziją, kuri žadindavo didžiadvasiškas mintis. Savęs atsižadėjimą, pasiaukojimą, kantrybę, meilę darbui, stropumą – štai kokias prakilnias savybes ji netiesiogiai jam piršo, nes matė jas turint savo tėvą, poną Batlerį ir Endrių Karnegį, kuris iš neturtingų emigrantų berniuko buvo pasidaręs pasaulinio masto knygų leidėju.
Martinas mielai pritarė jai. Dabar jis aiškiau suprato Rūtos minčių tėkmę, o jos siela nebebuvo nesuvokiamas stebuklas. Dabar jo intelektas buvo ne menkesnis už jos. Bet nuomonių skirtingumas netrukdė ją mylėti. Jo meilė buvo dar karštesnė negu anksčiau, nes jis mylėjo ją tokią, kokia ji buvo. Net fizinis gležnumas, žiūrint jo akimis, teikė jai žavesio. Jis buvo skaitęs apie sergančią Elizabetą Beret, kuri ilgus metus visai nevaikščiojo, kol vieną dieną, didelės meilės įkvėpta, pabėgo su Brauningu ir tvirtai atsistojo po atviru dangumi. Martinas nusprendė, kad visa, ką padarė dėl jos Brauningas, jis galėtų padaryti dėl Rūtos. Bet pirmiausia ji turi mylėti jį. Visa kita bus nesunku. Jis duos jai jėgos ir sveikatos. Martinas dažnai įsivaizduodavo ateitį, matydavo save su Rūta, apsuptus darbu pelnytos prabangos ir gerovės, skaitančius bei aptariančius eiles; ji sėdėdavo ant grindų, tarp daugybės pagalvėlių, ir garsiai jam skaitydavo. Šis reginys buvo būsimo jų gyvenimo simbolis. Jis nuolat matydavo tą patį vaizdą. Kartais skaitydavo jis, apkabinęs ją, o ji glausdavosi šalia, padėjusi galvą jam ant peties. Kartais ir abu įknibdavo į grožio pilnus puslapius. Rūta taip pat mylėjo gamtą, todėl dosni jo vaizduotė mielai keisdavo šio reginio foną – kartais jie skaitydavo giliuose slėniuose, su stačiais skardžiais, arba aukštų kalnų pievose, arba vėl pilkose smėlio kopose, jūros vilnims dūžtant prie kojų, ar kokioje tolimoje vulkaninėje tropikų saloje, kur krioklių vanduo krisdamas virsta ūku ir liejasi jūron, apsigaubęs miglos skraiste, virpančia ir drebančia nuo mažiausio dykūno vėjo dvelktelėjimo. Bet visada pirmame plane būdavo jis su Rūta, juodu skaitydavo ir dalindavosi mintimis gamtos prieglobstyje, ir pasaulio grožybė priklausė jiems. O antrame plane, neaiškiai lyg pro ūkanas, jis matydavo savo darbą ir sėkmę ir tuo darbu pelnytus išteklius, kurie leido jiems laisvai naudotis visais šios žemės turtais.
– Patarčiau savo mergaitei elgtis atsargiau, – kartą įspėjo Rūtą motina.
– Suprantu, apie ką tu kalbi. Bet tai neįmanoma. Jis man ne…
Rūta nuraudo, bet tai buvo drovus nuoraudis mergaitės, pirmą kartą prašnekusios apie švenčiausius gyvenime dalykus su motina, kuri jai irgi buvo šventa.
– Ne pora, – užbaigė jos mintį motina.
Rūta linktelėjo galvą.
– Aš nenorėjau sakyti, bet taip yra. Jis šiurkštus, netašytas, jis toks stiprus… per daug stiprus. Jis gyveno…
Ji užsikirto ir nutilo. Labai neįprasta buvo kalbėti apie tai su motina. Ir vėl motina padėjo jai užbaigti mintį.
– Tu norėjai pasakyti, kad jis gyveno nelabai dorai.
Rūta vėl linktelėjo, ir raudonis vėl užliejo jos veidą.
– Taip, taip, – tarė ji. – Tai ne jo kaltė, bet jis per daug mindęs…
– Gyvenimo purvo?
– Taip, purvo. Man tiesiog baisu. Kartais siaubas apima, kai jis pradeda kalbėti apie savo žygius taip laisvai, taip nesivaržydamas, tarsi viskas būtų nekalta… bet juk taip nebūna, ar ne?
Jiedvi sėdėjo apsikabinusios, ir kai Rūta nutilo, motina paglostė jos ranką, laukdama, ką dukra dar pasakys.
– Bet jis man neapsakomai įdomus, – tęsė Rūta. – Jis tarsi mano globotinis. Be to, pirmas vyriškis, su kuriuo draugauju… na, gal ne draugauju, greičiau globoju ir draugauju kartu. Kartais aš jo bijau – jis man panašus į buldogą, su kuriuo žaidžiu kaip mūsų studenčiukės, o tas buldogas, įtempęs pavadį, rodo iltis ir, regis, tuoj nutrūks.
Motina vis tylėjo.
– Man atrodo, kad ir domiuosi juo kaip tuo buldogu. Žinoma, jame yra daug gero, bet daug dėl ko negaliu… kitaip į jį žiūrėti. Matai, aš apie tai galvojau. Jis plūstasi, rūko, geria, jis mušasi kumščiais – pats man pasakojo ir sakėsi, kad jam patinka muštis. Jis visas toks, koks neturėtų būti vyras, už kurio… – dabar ji kalbėjo pašnibždomis, – aš norėčiau ištekėti. Be to, jis per daug stiprus. O mano išrinktasis turį būti aukštas, lieknas, tamsus, panašus į grakštų, stebuklingą princą Ne, man nėra pavojaus įsimylėti Martiną Ideną. Tai būtų didžiausia nelaimė, kokia tik galėtų mane ištikti. /
– Aš ne apie tai norėjau pakalbėti, – gudriai sukosi motina. – O apie jį ar pagalvojai? Žinoma, jis visais atžvilgiais tau netinka, bet įsivaizduok, kad jis gali tave įsimylėti…
– Kad jis… jau įsimylėjęs! – sušuko Rūta.
– To ir buvo galima tikėtis, – švelniai tarė ponia Mors. – Ar gali kas, tave pažinęs, neįsimylėti?
– Olnis manęs nekenčia! – karštai sušuko Rūta. – Ir aš nekenčiu Olnio. Kai jis šalia, aš noriu draskytis lyg katė. Jaučiu, kad esu jam šlykšti, o jeigu ir nejausčiau, tai vis vien jis man būtų šlykštus. O su Martinu Idenu man malonu. Manęs dar niekas nemylėjo, aš noriu pasakyti – nė vienas vyras nemylėjo. Kaip gera, kada šitaip myli… Juk tu supranti mane, mieloji mama. Kaip gera jausti, kad esi tikra moteris. – Kūkčiodama jį įsikniaubė į motinos kelius. – Tau tikriausiai atrodo, kad aš labai paika, bet aš kalbu atvirai, sakau, ką jaučiu.
Ponia Mors ir liūdėjo, ir džiaugėsi. Dukrelė–mergaitė su meno bakalauro laipsniu dingo, o jos vietoje atsirado moteris. Eksperimentas pavyko. Keista tuštuma Rūtos prigimtyje užsipildė, ir užsipildė be jokio pavojaus ar komplikacijų. Šis šiurkštus jūreivis atliko savo paskirtį – pažadino Rūtos moteriškumą, nors ji pati jo nemylėjo.
– Jo rankos virpa, – prisipažino Rūta, iš gėdos vis dar slėpdama veidą. – Labai juokinga ir įdomu, bet man ir gaila jo. O kai rankos ima per daug virpėti ir akys per daug blizga, aš imu analizuoti jo gyvenimą ir nurodinėti klaidas, kurias jam reikia ištaisyti. Bet jis garbina mane, aš žinau. Jo akys ir rankos nemeluoja. Nuo tos minties, vien tik nuo tos minties aš pasijuntu tokia subrendusi, tarsi būčiau įsigijusi kažką, kas yra man būtina, kuo esu panaši į kitas merginas… ir… jaunas moteris. Aš žinau, kad anksčiau nebuvau panaši į jas, ir žinau, kad tu sielojais! dėl to. Tu manei, kad aš nenujaučiu šito tavo mielo rūpesčio, bet aš nujaučiau ir norėjau… „pati rasti teisingą kursą“, kaip sako Martinas Idenas.
Brangi buvo toji valandėlė motinai ir dukrai, kai jos šitaip kalbėjosi prietemoje, ir abiejų akys sudrėko; Rūta buvo naivi kaip kūdikis ir atvira, o motina mokėjo užjausti ir suprasti, bet ji, ramiai viską aiškindama, kreipė dukterį norima linkme.
– Jis trimis metais už tave jaunesnis, – kalbėjo motina. – Jis neturi padėties. Nei darbo, nei pinigų. Labai nepraktiškas. Jei jis myli tave, tai galėtų pagalvoti sveiku protu ir susirasti kokį užsiėmimą, kad galėtų vesti, užuot vaikiškai svaičiojęs ir paikiojęs su tais savo apsakymais. Man rodos, Martinas Idenas niekada nesurimtės.
Jis nejaučia atsakomybės ir nesiima vyriško darbo kaip tavo tėvas ar kiti mūsų bičiuliai, na, kad ir ponas Batleris. Aš manau, Martinas Ide- nas niekad neišmoks uždirbti pinigų. O šis pasaulis taip sutvarkytas, kad nėra jame laimės be pinigų – o ne, aš nekalbu apie kokius ypatingus turtus, tik apie tokias pajamas, kad galima būtų pasiturinčiai ir padoriai gyventi. Jis… jis nieko nekalbėjo apie savo jausmus?
– Nė žodelio. Net nebandė, o jei ir būtų bandęs, tai aš nebūčiau leidusi, nes nemyliu jo.
– Labai džiaugiuosi. Taip nenorėčiau, kad mano dukra, mano vienintelė, tyra ir skaisti dukrelė, pamiltų tokį vyrą. Pasaulyje yra kilnių žmonių, švarių, dorų ir vyriškų. Palauk jų. Vieną gražią dieną tu sutiksi tokį vyrą, pamilsi jį ir jis tave pamils, ir būsi laiminga su juo kaip aš su tavo tėvu. Ir dar yra vienas dalykas, kurio neturi pamiršti…
– Taip, mama.
Tyliu ir švelniu balsu ponia Mors tarė:
– Kalbu apie vaikus.
– Aš… aš galvojau, – prisipažino Rūta, atsiminusi neprašytas, dažnai ramybės neduodančias mintis, ir vėl nuraudo iš mergiško drovumo, kad reikia kalbėti apie tokius dalykus.
– Vien dėl vaikų tu negalėtum tekėti už pono Ideno, – įsakmiai pasakė ponia Mors. – Jie turi paveldėti gryną kraują, o jo kraujas, reikia manyti, negrynas. Tavo tėvas pasakojo man apie jūrininkų gyvenimą, ir… manau, tu supranti.
Rūta pritariamai paspaudė motinos ranką, jai atrodė, kad iš tiesų suprato, tačiau jos vaizduotė neįstengė aprėpti visų tų tolimų ir baisių dalykų, ji tik neaiškiai juos nuvokė.
– Juk tu žinai, kad aš nieko nuo tavęs neslepiu, – pradėjo Rūta, – tik kartais pati mane paklausinėk kaip šiandien. Norėjau su tavim pasitarti, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Suprantu, kad be reikalo varžausi, bet tu gali man padėti. Kartais pati paklausinėk kaip šiandien, pati suteik man progą. Juk tu, mama, taip pat moteris! – susižavėjusi šūktelėjo Rūta, kai juodvi pakilo, sugriebė motinos ranką ir atsistojo tiesiai prieš ją, žvelgdama į jos veidą sutemoje, staiga suvokusi neįprastą, malonų lygybės jausmą. – Jeigu nebūtume šitaip pasikalbėjusios, man niekada nebūtų atėjusi į galvą tokia mintis. Pirma pati turėjau pasijusti moterim, tik tada supratau, kad tu irgi moteris.
– Mudvi abi moterys, – tarė motina, patraukė Rūtą prie savęs ir pabučiavo. – Mudvi abi moterys, – pakartojo ji, kai jos ėjo iš kambario, apkabinusios viena kitą per liemenį, naujo bičiulystės jausmo kupinomis širdimis.
– Mūsų mergytė jau moteris, – išdidžiai tarė ponia Mors savo vyrui po valandos.
– Tai reiškia… – pasakė jis, ilgokai žvelgęs į savo žmoną, – tai reiškia, kad ji įsimylėjusi?
– Ne, ji yra mylima, – šypsodamasi pataisė žmona. – Eksperimentas pasisekė. Pagaliau ji nubudo.
– Na, tai reikia atsikratyti juo.
Ponas Morsas kalbėjo biznierišku stiliumi, trumpai ir aiškiai.
Bet žmona papurtė galvą.
– Nebūtina. Rūta sakė, kad jis netrukus išplaukia į jūrą. O sugrįžęs neras jos. Mes išsiųsime ją pas tetą Klarą. Ir šiaip jai bus naudinga pagyventi metus Rytuose, kur kitoks klimatas, kiti žmonės, kitos idėjos ir kitas gyvenimas.
XX SKYRIUS
Troškimas rašyti vėl pabudo Martino širdyje. Galvoje spontaniškai rezgėsi vis naujų apsakymų ir eilėraščių apmatai, ir jis trumpai juos pasižymėdavo, kad vėliau galėtų atkurti. Bet rašyti nerašė. Jo atostogos buvo labai trumpos; jis nusprendė skirti jas poilsiui ir meilei, ir jam puikiai sekėsi. Jis vėl visas tryško energija, o Rūta, vos jį išvydusi, kaskart pasijusdavo pritrenkta jo jėgos ir sveikumo.
– Būk atsargi, – dar sykį įspėjo ją motina. – Man rodos, tu per dažnai susitikinėji su Martinu Idenu.
Bet Rūta tik nusijuokė iš tokių pagraudenimų. Ji pasitikėjo savimi, be to, jis netrukus išplaukia į jūrą. O paskui, kai jis grįš, ji viešės Rytuose. Ir vis dėlto Martino jėga ir sveikata buvo magiška. Jis taip pat žinojo apie busimąją jos kelionę į Rytus ir jautė, kad reikia skubiai veikti, nors visai nemokėjo išsakyti savo meilės tokiai merginai kaip Rūta. Didelis patyrimo bagažas, kurį jis sukaupė bendraudamas su merginomis ir moterimis, taip nepanašiomis į ją, tik trukdė. Anos moterys daug žinojo apie meilę, gyvenimą, flirtą, o Rūta nieko apie tuos dalykus nenutuokė. Stulbinantis jos nekaltumas užkąsdavo jam žadą, stingdydamas lūpose aistringus žodžius ir nenoromis piršdamas mintį, kad jis nevertas jos. Buvo ir kita kliūtis. Niekada anksčiau Martinas nebuvo mylėjęs. Audringoje jo praeityje netrūko moterų,
kurios jam patiko, kai kuriomis jis net labai žavėjosi, bet meilės nebuvo pažinęs. Ateidavo pas jį pačios, tereikėdavo valdingai ir nerūpestingai švilptelėti. Jos buvo tik pramogos, nuotykiai, dalelės žaidimo, kurį žaidžia vyrai, ir dažniausiai nelabai reikšmingos dalelės. O dabar pirmą kartą jis tapo prašytoju, kukliu, nuolankiu ir nedrąsiu. Jis nežinojo, kaip reikia parodyti savo meilę, ką sakyti, jį gąsdino mylimosios tyrumas.
Klajodamas po margą pasaulį, matydamas, koks jis permainingas, Martinas įsidėmėjo vieną išmintingą taisyklę – kai pradedi žaisti nežinomą žaidimą, niekada pats nedaryk pirmojo ėjimo. Ši taisyklė jam tūkstantį kartų puikiai pasitarnavo, taipogi išmokė akylumo. Jis mokėjo stebėti, laukti, kol atsidengs silpnoji vieta. Kumščiuodamasis jis irgi panašiai tykodavo silpnosios savo priešininko vietos. Aptikęs ją, Martinas iš ilgos savo patirties mokėjo smogti ir smogdavo tiksliai.
Taigi ir dabar jis lūkuriavo, įdėmiai žiūrėjo, trokšdamas išsakyti savo meilę, bet nedrįsdamas. Bijojo įžeisti ją ir nepasitikėjo savimi. Kad jis būtų žinojęs, jog pasirinko teisingą kelią… Meilė atsirado pasaulyje anksčiau už garsinę kalbą ir jau pačioje jaunystėje reiškėsi tokiais būdais bei priemonėmis, kurių nepamiršo iki šiolei. Kaip tik tuo senu, primityviu būdu Martinas ir siekė Rūtos palankumo. Iš pradžių jis pats nesusivokė, ką darąs, tik vėliau suprato. Liesdamas savo ranka jos ranką, Martinas pasakydavo daugiau, negu būtų galėjęs pasakyti žodžiais, jo jėga žadino ir viliojo jos vaizduotę labiau negu ištisos poemos ar šimtų tūkstančių gerbėjų aistringi žodžiai. Visa, ką Rūta būtų išgirdusi iš jo lūpų, ji būtų pasvėrusi protu, o rankos palytėjimas, akimirksnio artumas veikė tiesiog instinktą. Jos protas buvo jaunas, kaip ir ji, o instinktai seni kaip žmonija, ir dar senesni. Instinktai gimė kartu su meile, todėl juose daugiau išminties negu visuomenės taisyklėse, sąlygotumuose ir visuose kituose naujai atsiradusiuose dalykuose. Taigi jos protas tylėjo. Niekas ir nesikreipė į jį, o Rūta nesuprato, kad Martinas pamažu lenkia jos prigimtį, laukiančią meilės. Antra vertus, jai buvo aišku kaip dieną, kad jis myli ją, ir ji sąmoningai džiūgavo, stebėdama tos meilės apraiškas – švelnumu spindinčias akis, virpančias rankas, tamsų nuoraudį, kuris tolydžio liepsnojo įdegusiame jo veide. Negana to, ji net pati dirgindavo Martiną, bet taip nedrąsiai ir subtiliai, kad jis nieko neįtarė, tiesa, ir ji elgėsi pusiau nesąmoningai, pati ne ką įtardama. Tik virpėjo iš džiaugsmo, matydama savo moteriškos jėgos galią; jai, Ievos dukrai, buvo smagu žaisti ir kankinti jį.
O Martinas tylėjo tiek iš nepatyrimo, tiek iš didelės meilės, ir be jokių gudrybių, apsimetinėjimo stengėsi suartėti su Rūta, paliesdamas ją. Jo rankos prisilietimas buvo jai mielas, netgi daugiau negu mielas. Šito Martinas nežinojo, tik žinojo, kad jai nėra nemalonu. Negalima pasakyti, kad jie dažnai liesdavo vienas kito rankas, paprastai tik pasisveikindami ir atsisveikindami, tačiau susitikti rankai su ranka taikydavosi ir daugiau progų – paduodant dviratį, kraunant eilėraščių knygas, kurias jis veždavosi į kalvas, sėdint greta ir sklaidant knygų puslapius. Arba kai abu palinkę skaitydavo, gėrėdamiesi eilėmis, tai jos plaukai brūkštelėdavo jam per skruostą, tai petys prisiliesdavo prie peties. Ji šypsodavosi pati sau, pajutusi nežinia iš kur atklydusį staigų norą sutaršyti jo plaukus; kai jie pavargdavo skaitydami, jis karštai trokšdavo padėti galvą ant jos kelių ir užmerkęs akis svajoti apie ateitį, kai juodu bus drauge. Anksčiau, kai jis sekmadieniais vaikščiodavo į piknikus Šelmundo ar Šutseno parkuose, dažnai pasidėdavo galvą ant kokios nors merginos kelių ir visada kaip niekur nieko egoistiškai užmigdavo, o merginos saugodavo jo veidą nuo saulės, žiūrėdavo į jį, mylėdavo ir stebėdavosi, su kokiu išdidžiu nerūpestingumu jis priima jų meilę. Iki šiol jam nieko nereiškė padėti galvą ant merginos kelių, o dabar pasirodė, kad Rūtos keliai nieku gyvu nepasiekiami. Jo santūrumas ir buvo toji jėga, kuri užvis labiausiai ją viliojo. Todėl, kad buvo santūrus, jis nė karto jos neišgąsdino. O ji pati, nepatyrusi ir drovi, nenutuokė, koks rizikingas yra šitoks jų bendravimas. Nejučia ji vis labiau ir smarkiau linko prie jo, o jis, nuvokdamas tą didėjantį artumą, labai geidė būti drąsesnis, bet ir bijojo.
Vieną dieną, radęs ją pritemdytoje svetainėje, kamuojamą galvos skausmo, jis ryžosi.
– Niekas nepadeda, – atsakė ji klausinėjama. – Vaistų nuo skausmo aš negeriu. Daktaras Holas neleidžia.
– Manau, kad galėčiau jus išgydyti be jokių vaistų, – pasakė Martinas. – Garantuoti, žinoma, negaliu, bet reikėtų pabandyti. Tai paprasčiausias masažas. Šito triuko mane išmokė japonai. Žinote, jie puikūs masažistai. Paskui dar mokiausi kitokio masažavimo Havajuose. Havajiečiai vadina jį lomi-lomi. Jis padeda kaip vaistai, o kartais net geriau už vaistus.
Vos tik jo rankos palietė jos kaktą, Rūta giliai atsiduso.
– Taip gera, – tarė ji.
Po pusvalandžio Rūta vėl prabilo:
– Jūs nepavargote?
Paklausė ji tarp kitko, gerai žinodama, ką jis atsakys. Paskui, mieguistos ramybės apimta, tiktai gėrė gaivinantį jo jėgos balzamą. Gyvybė liejosi iš jo pirštų, gindama skausmą šalin, ar bent jai taip atrodė, kol skausmas visai atlėgo. Rūta užmigo, ir Martinas patyliukais išėjo.
Tą vakarą ji paskambino jam telefonu, norėdama padėkoti.
– Miegojau iki pietų, – pasakė ji. – Jūs visiškai mane išgydėte, ponas Idenai. Nežinau, kaip jums atsidėkoti.
Jis nukaito iš laimės ir ėmė mikčioti, nežinodamas, ką atsakyti, o vaizduotėje, visąlaik, kol kalbėjosi, pleveno Brauningo ir sergančios Elizabetos Beret paveikslas. Juk panaši istorija gali pasikartoti: jis, Martinas Idenas, taip pat gali daug padaryti dėl Rūtos Mors, ir padarys. Jis grįžo į savo kambarį prie Spenserio „Sociologijos studijos“, kuri atversta gulėjo ant lovos. Bet skaityti nebegalėjo. Meilė jį kankino, meilė palaužė jo valią, ir Martinas, pamiršęs visus savo įžadus, nejučiomis prisėdo prie mažo rašaluoto stalelio. Sonetas, parašytas tą naktį, buvo pirmasis iš penkiasdešimties meilės ciklo sonetų, kuriuos jis kūrė dar du mėnesius. Rašydamas ėmė pavyzdį iš Elizabetos Beret „Portugališkųjų meilės sonetų“, ir sąlygos tam dideliam darbui buvo itin palankios – jis gyveno kritišką savo gyvenimo laikotarpį, jį beprotiškai svaigino meilė.
Tas valandas, kurias praleisdavo be Rūtos, Martinas kūrė „Meilės sonetus“, skaitė namie ar skaityklose, kur dėmesingai studijuodavo paskutiniuosius žurnalų numerius, stengdamasis perprasti jų dvasią ir nuotaikas. O būnant šalia Rūtos, jį vienodai kankino tiek viltis, tiek nežinia.
Praėjus savaitei nuo tos dienos, kai Martinas išgydė Rūtai galvos skausmą, Normanas pasiūlė paplaukioti po Merito ežerą mėnesienoje, o Arturas su Olniu karštai jam pritarė. Martinas vienintelis iš visų mokėjo valdyti burinį laivą, todėl jam ir teko tas darbas. Rūta atsisėdo greta jo paskuigalyje, o trys jaunuoliai, patogiai įsitaisę viduryje, pradėjo nepabaigiamus ginčus apie kažkokius studentiškus reikalus.
Mėnuo dar nebuvo pakilęs, ir Rūta, žvelgdama į žvaigždėtą dangaus skliautą, nieko su Martinu nekalbėdama, staiga pasijuto labai vieniša. Ji ėmė stebėti jį. Vėjo gūsis pakreipė laivą, vanduo aptėškė denį, ir Martinas, viena ranka laikydamas vairą, kita grotštoką, palengva suko laivą pavėjui, įdėmiai žiūrėdamas į priekį, kad neužplauktų ant šiaurinio kranto. Jis nejautė jos žvilgsnio, o ji atidžiai jį stebėjo, stengdamasi suvokti keistą jo sielos įgeidį, kuris skatino tokį neeilinį jaunuolį vėjais leisti laiką ir kurti vidutiniškus apsakymus ar eiles, jau iš anksto pasmerktas žlugti.
Jos žvilgsnis slinko stipriu jo kaklu, neaiškiai matomu žvaigždžių šviesoje, dailia galva, ir vėl grįžo senasis noras jį apkabinti. Jėga, kuria Rūta anksčiau bjaurėjosi, dabar ją traukė. Ji pasijuto dar vienišesnė ir dar labiau nuvargusi. Ją erzino nepatogus sėdėjimas siūbuojančiam laive, ir ji prisiminė, kaip jis išgydė jai skaudančią galvą, kokia raminanti jėga sklido iš jo. Jis sėdėjo šalia, visai šalia, o laivas besisupdamas tarsi stūmė ją artyn. Paskui ji staiga panoro prisišlieti prie jo, atsiremti – šitam nedrąsiam, neaiškiam norui ji išsyk pakluso, vos spėjusi jį suvokti. Ji atsirėmė į Martiną. O gal tik laivas pakrypo į šoną? Šito ji nežinojo. Niekada nesužinojo. Jautė tik, kad prisiglaudė prie jo ir kad gera, ramu. Gal iš tiesų pakrypo laivas, bet Rūta nebandė trauktis. Ji prisiglaudė prie jo peties ir liko net tada, kai jis pasisuko, kad jai būtų patogiau.
Tai buvo beprotybė, bet Rūta nenorėjo nieko galvoti. Ji nebebuvo ji, o moteris, kuriai reikia atramos; ir šis poreikis buvo patenkintas, nors ji rėmėsi į Martiną visai nesmarkiai. Ji nebejautė nuovargio. Martinas tylėjo. Jei būtų prabilęs, visas žavesys būtų išsisklaidęs. Tasai žavesys liko, nes Martinas buvo toks santūrus. Sėdėjo apkvaitęs, jam svaigo galva. Jis nesuvokė, kas darosi. Viskas buvo taip nuostabu, kad atrodė kaip koks kliedesys. Jis vos susivaldė nemetęs vairo su grotštoku ir negriebęs jos į glėbį. Nujautimas pasakė jam, jog toks poelgis nebūtų geras, tad Martinas džiaugėsi, kad rankos užimtos, ir vijo šalin pagundą. Bet jis buriavo jau ne taip rūpestingai, be sąžinės graužimo atleisdamas burę, kad tik ilgiau plauktų ta kryptim. Nes, priplaukus krantą, jis turės atsisėsti kitaip, ir ši palaima bus suardyta. Jis buriavo meistriškai, stabdydamas laivą taip, kad besiginčijantiems vyrams nekiltų nė menkiausio įtarimo, laimindamas mintyse pačias sunkiausias savo keliones jūromis, kada išmoko valdyti bangas, laivą ir vėją ir dabar gali šią stebuklingą naktį sėdėti šalia Rūtos, jausdamas ant peties mielą jos svorio naštą.
Kai pirmieji kylančio mėnulio spinduliai palietė burę, užpildami laivą perlamutrine šviesa, Rūta atsitraukė nuo Martino. Ir besitraukdama pajuto, kad jis irgi traukiasi. Juodu abu nenorėjo išsiduoti. Šis intymus epizodas turėjo likti jų paslaptimi. Dabar Rūta sėdėjo atokiau nuo jo, degančiais skruostais, tik šią akimirką aiškiai supratusi, kas atsitiko. Ji kažkuo nusikalto ir norėjo, kad nei broliai, nei Olnis nesužinotų. Kodėl ji taip pasielgė? Niekada gyvenime to nebuvo, nors anksčiau irgi plaukiodavo laivu mėnesienos naktimis su jaunais vyrais. Jai niekada net nekildavo noras šitaip pasielgti. Ją slėgė gėda ir bundančio moteriškumo paslaptis. Vogčiomis ji metė žvilgsnį į Martiną, kuris suko laivą kita kryptimi, ir beveik neapkentė jo už tai, kad jis patraukė ją taip nekukliai ir gėdingai pasielgti. Ne kas kitas, o jis, Martinas Idenas! Gal motina tikrai teisybę sakė, gal ji per dažnai susitinka su juo? Rūta nusprendė, kad daugiau niekada šitaip nebus, kad ateityje su juo matysis rečiau. Ji puoselėjo paiką sumanymą – pirmai progai pasitaikius, kai tik jie liks vieni, ji pameluos jam, kad, prieš patekant mėnuliui, ją buvo staiga apėmęs didelis silpnumas. Paskiau prisiminė, kaip abu traukėsi vienas nuo kito, kai mėnulis pasirodė. Aišku, jis supras jos melą.
Dienos greitai bėgo, o Rūta buvo kaip nesava; ji nepaisė sveiko proto, nesistengė analizuoti savęs, nenorėjo pažvelgti į ateitį ir pagalvoti, ką daro ir kur eina. Visai išmušta iš vėžių, tarsi karštligės apimta, ji klausėsi paslaptingo prigimties balso, gąsdinančio ją ir drauge žavinčio. Tačiau vieną dalyką ji buvo tvirtai nusprendusi ir su ta mintimi jautėsi saugi. Ji neleis Martinui kalbėti apie meilę. Ir kol neleis, tol viskas bus gerai. Netrukus jis išplauks į jūrą. O jeigu jis ką ir sakys, tai vis vien niekas nepasikeis. Kitaip ir negali būti, nes ji jo nemyli. Žinoma, tai būtų labai skaudi valandėlė jam, ir jai nelengva, nes pirmą sykį išgirstų meilės prisipažinimą. Ji net suvirpėjo nuo tokios nuostabios minties. Juk ji iš tiesų moteris, o jis vyras, pasiruošęs prašyti jos rankos. Visa savo moteriška prigimtimi ji klausėsi tos vilionės. Ją krėtė drebulys, tarsi būtų virpėjusi kiekviena kūno ląstelė. Toji mintis nesiliovė plevenusi galvoje kaip plaštakė aplink liepsną. Vaizduotė taip įsiaudrino, jog ji tarytum matė, kaip Martinas peršasi jai; pati dėjo žodžius į jo lūpas ir daug sykių kartojo savo neigiamą atsakymą, kurį stengėsi kuo labiau sušvelninti, linkėdama Martinui likti doru ir kilniu žmogumi. Svarbiausia, jis turi mesti rūkyti. Tą ji ketino ypač pabrėžti. Bet ne, visai negalima leisti jam kalbėti. Ji nutildys jį, taip ir motinai buvo pažadėjusi. Nukaitusi ir susijaudinusi, Rūta apgailestaudama vijo šalin užgintas svajas.
Pirmasis prisipažinimas turi būti atidėtas palankesniam laikui, kol pasirodys tinkamesnis jaunikis.
Šaltinis: Henris, O. ir Londonas, Dž. (1986). Apsakymai. Martinas Idenas. Vaga, pp. 337-364.
[1] Džonas Fiskas (1842-1901) – amerikiečių istorikas ir sociologas.
