Redakcijos komentaras: Vincas Kapsukas (1880-1935) – vienas žymiausių XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo ir revoliucinės socialdemokratijos veikėjų; buvęs „varpininkas“, vėliau – socialdemokratas, bolševikas, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) kūrėjas, 1918-1919 metų Lietuvos Tarybų respublikos vadovas. Knyga „Caro kalėjimuos“ – tai revoliucionieriaus užrašai ir atsiminimai iš 1906-1913 metais trūkusio kalėjimo, katorgos ir ištremties. Jos puslapiai mums atveria ir tą epochą, ir joje gyvenusio, kančių kelius praėjusio, bet visgi nepalūžusio, kovotojo vidinį pasaulį.
***
PAKELIUI Į SUVALKUS
Gardino kalėjimas, 1908 m. kovo 10 d.
Tai jau aš Gardine: keliauju etapu į Suvalkus; užvakar vakare iš Vilniaus. Čia reikės laukti iki šeštadienio nakties. Nemalonus toks laukimas purvais apžėlusiuose persiunčiamuose („peresilnuose“) mūsų kalėjimuose. Vienučių kamerų ten nėra, ir visi išvien ant plikų lentų („narų“) voliojasi. Siunčiamieji – daugiausia įvairūs vagilėliai, taip už kokius niekus pakliuvę žmonės, be paso, – ir tas įvairumas dar apsunkina juose gyvenimą. Į tokį persiunčiamąjį kalėjimą pakliuvau Gardine. Nėra nei draugų, nei knygų, nei reikalingiausio maisto – konvojus išmetė dešrą, sūrį; vagone užmiršau, o rasi pavogė imbriką, dėl to nebeturėjau į ką nė virinto vandens paimti… Bjauriai jaučiuosi ir pradėjau rūpintis, kad pasodintų į paprastą kalėjimą. Parodžiau kalėjimo viršininkui teismo nutarimo kopiją, ir pagaliau jis sutiko pervesti į tardomųjų korpusą, kur visi politiniai sėdi. Tuojau išėjau kartu su nuteistaisiais vaikščioti; radau porą pažįstamų draugų, kurie tuoj pasistengė aprūpinti mane reikalingiausiais daiktais, ir aš lengviau atsidusau.
Iš tikrųjų, kelionė, norint trumpa, bet nelabai smagi buvo. Vilniaus kalėjimo vyresnybė buvo įsakiusi konvojui sergėti mane kaip savo akį, geležinius pančius ant rankų uždėti, kadangi aš esąs labai didelis „nusikaltėlis“ ir galįs pabėgti. Visu keliu nuo kalėjimo iki stoties, be kareivių, dar lydėjo visa krūva policininkų ir iš tolo vaikė žmones… Pirmą kartą pajutau ant savo kūno geležinius pančius, bet jie nesukėlė manyje audros: tam aš seniai buvau pasirengęs; priešingai, dargi kažkokį pasididžiavimą jaučiau. Vienas tik dalykas mane visuomet užgauna, ir jokiu būdu aš prie to negaliu priprasti – tai bjaurus sargybos elgesys, už mažiausią niekniekį grasinimas, koliojimas… Vilniuje nesuspėjau kaip reikiant daiktų susirišti ir ant pečių pasiimti; dėl to labai sunku buvo jie nešti, o eiti reikėjo kokie pusantro varsto. Gale taip pailsau, kad vos dvasią atgauti galėjau; jaučiau, kad dar kiek – ir aš visai sugriūsiu, o mano ryšulys baigia irti. Negalėdamas kojų bepavilkti, pradėjau atsilikti; konvojaus prašiau, kad truputį pamažiau eitų, bet ir tuomet išgirdau tik bjaurų grasinimą ir koliojimą. Stebėjausi, tokius žvėris sutikęs, juo labiau, kad į teismą einant man visuomet pasitaikydavo gana žmoniškas konvojus. Tik traukiny truputį žmoniškesnį turėjom. Tenai vienas įdomus dalykas atsitiko. Pasišaukė mane karininkas ir sako, kad yra įsakyta mane ypatingai žiūrėti ir dėl to aš turįs gerai elgtis; kitaip gali būti negeistinos pasekmės; tuomet tegul aš nesiskundžiąs konvojum… Keistas buvo toks karininko perspėjimas, bet aš lengvai tat pro ausis praleidau.
Vagone buvo dar pora lenkų socialistų, ir mums besikalbant greitai prabėgo laikas. Vienas jų* jau nuteistas keturiems katorgos metams už darbą Varšuvoje tarp kareivių ir slaptoje Lietuvos socialdemokratų partijos (buvusios Lenkijos socialistų partijos) spaustuvėje Vilniuje; kitas** kaltinamas už priklausymą prie vadinamųjų „frakų“ – Lenkų socialistų partijos „revoliucinės frakcijos“[1]. Nuo jų patyriau šiokių tokių naujienų, bet visos jos manęs nenudžiugino: pasirodo, tiek Lenkijoje, tiek Rusijoje padėjimas kas kartą vis dar blogyn eina, darbininkų dvasia labai nupuolusi, daugelis vadų į kalėjimus sukišti, kiti atsitraukę nuo darbo…
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 186-188.
* Buvęs Stolypino vaikų mokytojas, kai tas buvo Gardino gubernatorium, Stanislovas Garneckis, areštuotas Petkevičiaus pavarde. Jo pseudonimas – Algirdas. Jis rašinėjo 1906 m. į LSDP organą „Echo“.
** Tai buvo pilsudskininkas Anušas. Jis gavo paskui 15 metų katorgos. 1917 m. revoliucija išlaisvino jį iš Maskvos katorgos kalėjimo. Vėliau jis buvo Varšuvos policmeisteris ir pasižymėjo bjauriu darbininkų ir komunistų persekiojimu.
[1] Čia kalbama apie PPS-pravicą – dešiniąją Lenkų socialistų partijos frakciją, kuri susiformavo 1905 m. Vėliau ji ėmė vadintis „revoliucine frakcija“, o sutrumpintai – „frakais“. Jos žymiausias vadovas buvo J. Pilsudskis, vėliau tapęs fašistiniu Lenkijos diktatorium.
