Maksimas Gorkis. Motina. Antroji dalis. XI-XX skyriai

Redakcijos komentaras: Maksimas Gorkis (1868-1936), tarybmečiu aukštintas, paskui su purvais maišytas, o dabar Lietuvoje beveik užmirštas rašytojas. Bet iš tikrųjų, rusų literatūros klasikas vienoje gretoje su Dostojevskiu ir Tolstojumi – tik išsiskyręs savo radikalia kairiąja pasaulėžiūra, kūrybos ir veiklos revoliucingumu. Čia dalimis skelbsime pirmąkart 1906 m. Amerikoje išėjusį jo kūrinį, „Motina“ – realiais įvykiais paremtą apysaką apie į socialistinį pogrindį įsitraukusį jauną darbininką iš Sormovo, Pavlą Vlasovą, jo draugus ir motiną, Pelagėją Nilovną. Gorkio rašyta lyg savotiška judėjimo evangelija, „Motina“ – daugiau negu siaurai „politinis“ romanas, ar netgi tos epochos atspindys; tai – tikro žmonių, jaunų ir senų, mažų ir didelių dvasinio virsmo iš vieno veikiant, dirbant ir kovojant vardan kilnių idealų, paliudijimas.

* * *

XI

Visą kitą dieną motina praleido besirūpindama laidotuvėmis, o vakare, kai ji, Nikolajus ir Sofja gėrė arbatą, atėjo Sašenka, keistai triukšminga ir pagyvėjusi. Jos skruostuose degė raudonis, akys linksmai žibėjo, ir motinai atrodė, kad visa ji buvo kupina kažkokios džiaugsmingos vilties. Jos nuotaika šiurkščiai ir audringai įsibrovė į liūdną toną atsiminimų apie mirusįjį ir, nesusiliedama su jais, privertė sumišti visus ir apakino lyg ugnis, netikėtai plykstelėjusi tamsoje. Nikolajus, susimąstęs barbendamas pirštu į stalą, tarė:

– Jūs šiandien visai ne tokia, kaip paprastai, Saša…

– Taip? Gali būti! – atsakė ji ir nusijuokė laimingu juoku.

Motina pažvelgė j ją tyliai priekaištaudama, o Sofja primenančiu tonu pastebėjo:

– O mes kalbėjomės apie Jegorą Ivanovičių…

– Koks nuostabus žmogus, ar ne tiesa? – sušuko Saša. – Aš nemačiau jo be šypsenos veide, be išdaigos. Ir kaip jis dirbo! Tai buvo revoliucijos menininkas, jis valdė revoliucinę mintį kaip didis meistras. Kaip paprastai ir stipriai jis visuomet piešdavo melo, prievartos ir neteisybės paveikslus.

Ji kalbėjo negarsiai, susimąsčiusi ir šypsančiomis akimis, bet toji šypsena nenustelbė trykštančios iš jos akių niekam nesuprantamos ugnies ir visiems aiškiai matomo džiūgavimo.

Jie nenorėjo, kad draugo mirties sukelta sielvarto nuotaika užleistų vietą Sašenkos atneštam džiugiam jausmui, ir, nesąmoningai gindami savo liūdną teisę sielotis, jie nejučiomis stengėsi užkrėsti merginą savo nuotaika…

– Ir štai jis numirė! – atidžiai žiūrėdama j ją, atkakliai tarė Sofja.

Saša apžvelgė visus greitu, klausiančiu žvilgsniu, jos antakiai susiraukė. Ir, nuleidusi galvą, nutilo, lėtai tai-sydamasi plaukus.

– Numirė? – tarė ji garsiai ir vėl apžvelgė visus iššaukiančiomis akimis. – Ką reiškia – numirė? Kas – numirė? Argi numirė mano pagarba Jegorui, mano meilė jam, draugui, atsiminimas apie jo minties darbą, argi numirė tas darbas, išnyko jausmai, kuriuos jis sukėlė mano širdyje, argi sudužo mano pažiūra į jį, kaip į drąsų, garbingą žmogų? Argi visa tai numirė? Tatai niekuomet man nemirs, aš žinau. Man atrodo, mes per greit skubame pasakyti apie žmogų – jis numirė. „Sustingo lūpos jo, bet žodis – amžinai tegul gyvens gyvųjų širdyse!“

Susijaudinusi ji vėl atsisėdo prie stalo, pasirėmė alkūnėmis ant jo ir tylesniu balsu, labiau susimąsčiusi, su šypsena žiūrėdama miglotomis akimis į draugus, kalbėjo toliau:

– Gal aš kvailai kalbu, draugai, bet aš tikiu garbingu nemirtingumu tų žmonių, kurie man sukėlė laimę gyventi nuostabų gyvenimą, kurį aš gyvenu, kuris džiaugsmingai svaigina mane nuostabiu savo sudėtingumu, reiškinių įvairumu ir kilimu idėjų, kurios man brangios kaip mano širdis. Mes, galbūt, per daug taupiai eikvojame savo jausmus, daug gyvename protu, ir tatai mus truputį darko, mes vertiname, o ne jaučiame…

– Jums, turbūt, kas nors gera atsitiko? – paklausė Sofja šypsodamasi.

– Taip! – linktelėjusi galvą, tarė Saša. – Man atrodo, labai! Aš visą naktį kalbėjausi su Vesovščikovu. Seniau aš jo nemėgau, jis man atrodė šiurkštus ir tamsus. Bet jis ir buvo toks, be abejo. Jame slypėjo atkaklus juodas įniršimas ant visų, jis visuomet kažkaip baisiai sunkiai statydavo save visa ko centre ir grubiai, įtūžęs sakydavo – aš, aš, aš! čia buvo kažkas miesčioniško, erzinančio…

Ji nusišypsojo ir vėl apžvelgė visus savo spindinčiu žvilgsniu.

– Dabar jis sako – draugai! Ir reikia girdėti, kaip jis tai ištaria. Su kažkokia drovia, švelnia meile – tas neapsakoma žodžiais! Pasidarė nuostabiai paprastas ir nuoširdus ir visas kupinas noro dirbti. Jis surado save, mato savo galią, žino, ko jam trūksta; svarbiausia, jame atsirado tikrojo draugiškumo jausmo…

Vlasova klausėsi Sašos kalbos, ir jai buvo smagu matyti, kad visuomet rūsti mergina dabar sušvelnėjusi ir linksma. Tačiau tuo pat metu kažkur giliai jos sieloje ėmė knietėti pavydo mintis:

„O kaipgi Paša?..“

– Jis, – kalbėjo toliau Saša, – dabar vien ir tegalvoja apie draugus, ir žinote, kuo jis nori įtikinti mane? Kad būtina padėti jiems pabėgti, taip! Jis sako, kad tatai labai paprasta ir lengva…

Sofja pakėlė galvą ir gyvai tarė:

– O jūs, Saša, kaip apie tai manote? Juk tai – mintis!

Motinos rankoje sudrebėjo arbatos puodukas, Saša suraukė antakius, prilaikydama savo pagyvėjimą, patylėjo ir rimtu balsu, bet džiugiai šypsodamasi, užsikirsdama pratarė:

– Jeigu iš tikrųjų viskas taip yra, kaip jis sako, – mes turime pamėginti! Tai mūsų pareiga!..

Ji paraudo, vėl atsisėdo ant kėdės, nutilo.

„Brangute tu mano, brangute!“ – šypsodamasi galvojo motina. Sofja taip pat nusišypsojo, o Nikolajus, švelniai žiūrėdamas į Sašos veidą, tyliai susijuokė. Tuomet mergina pakėlė galvą, griežtai pažiūrėjo į visus ir išblyškusi, žybtelėjusi akimis, sausai, su nuoskauda balse tarė:

– Jūs juokiatės, aš suprantu jus… Jūs manote, kad aš asmeniškai tuo suinteresuota?–; Kodėl, Saša? – vylingai paklausė Sofja, atsistodama ir prieidama prie jos. Sis klausimas motinai pasirodė nereikalingas ir užgaunąs merginą, ji atsiduso ir, kilstelėjusi antakį, priekaištingai pažiūrėjo į Sofją.

– Bet – aš atsisakau! – sušuko Saša. – Aš nedalyvausiu tą klausimą sprendžiant, jeigu jūs jį svarstysite…

– Liaukitės, Saša! – ramiai tarė Nikolajus.

Motina taip pat priėjo prie jos ir pasilenkusi atsargiai paglostė jai galvą. Saša nutvėrė jos ranką ir, pakėlusi aukštyn savo paraudusį veidą, sumišusi pažvelgė motinai į veidą. Toji nusišypsojo ir, nežinodama, ką pasakyti Sašai, liūdnai atsiduso. O Sofja atsisėdo ant kėdės šalia Sašos, apkabino jos pečius ir, su smalsia šypsena žiūrėdama jai į akis, tarė:

– Jūs keistuolė!..

– Taip, aš, rodos, prikvailiojau…

– Kaip jūs galėjote pamanyti… – kalbėjo Sofja. Bet Nikolajus dalykiškai ir rimtai nutraukė ją:

– Ar ruošti pabėgimą, jeigu jis įmanomas, negali būti dviejų nuomonių. Bet pirmiausia mes turime sužinoti, ar to nori kalinamieji draugai…

Saša nuleido galvą.

Sofja, užsirūkydama papirosą, pažvelgė į brolį ir plačiu rankos mostu numetė degtuką kažkur į kampą.

– Kur čia nenorės! – atsidususi tarė motina. – Tik netikiu, kad tatai galima…

Visi tylėjo, o ji taip norėjo dar pasiklausyti apie pabėgimo galimumą!

– Aš turiu pasimatyti su Vesovščikovu! – tarė Sofja.

– Rytoj jums pasakysiu, kur ir kada! – negarsiai atsakė Saša.

– Ką jis veiks? – paklausė Sofja, vaikštinėdama po kambarį.

– Jam nuspręsta duoti raidžių rinkėjo darbo naujoje spaustuvėje. O iki to laiko pagyvens pas girininką.

Sašos antakiai susiraukė, veido išraiška, kaip paprastai, pasidarė rūsti, ir balsas skambėjo sausai. Nikolajus priėjo prie motinos, plaunančios puodukus, ir tarė jai:

– Poryt jūs einate pasimatyti, tai reikia raščiuką Pavlui paduoti. Suprantate – reikia žinoti…

– Aš suprantu, suprantu! – skubiai atsiliepė ji. – Aš jau perduosiu…

– Aš išeinu, – pareiškė Saša ir greitai, tylomis paspaudusi visiems ranką, žengdama kažkokiu itin tvirtu žingsniu, išėjo tiesi ir liesa.

Sofja uždėjo rankas motinai ant pečių ir, sūpuodama ją kėdėje, su šypsena paklausė:

– Ar jūs, Nilovna, mylėtumėte tokią dukterį?..

– O, viešpatie! Kad nors vieną dienelę gaučiau pamatyti juodu drauge! – sušuko Vlasova, kuone pravirkdama.

– Taip, truputis laimės – tatai gera kiekvienam!.. – negarsiai pastebėjo Nikolajus. – Bet nėra žmonių, kurie norėtų trupučio laimės. O kai jos daug – ji pigi…

Sofja atsisėdo prie pianino ir pradėjo skambinti kažką liūdną.

XII

Kitą dieną paryčiu kelios dešimtys vyrų ir moterų stovėjo prie ligoninės vartų ir laukė, kol iš ligoninės išneš jų draugo karstą. Aplink juos atsargiai sukinėjosi šnipai, jautriomis ausimis gaudydami atskirus šūksnius, įsidėmėdami veidus, manieras ir žodžius, o iš kitos pusės gatvės žiūrėjo į juos būrys policininkų su revolveriais prie diržų. Šnipų akiplėšiškumas, ironiškos policininkų šypsenos ir jų pasirengimas parodyti savo jėgą erzino minią. Vieni, slėpdami susierzinimą, juokavo, kiti paniurę žiūrėjo į žemę, stengdamiesi nepastebėti užgauliojimų, treti, negalėdami sulaikyti pykčio, ironiškai juokėsi iš administracijos, kuri bijo žmonių, apsiginklavusių tik žodžiu. Balzganai žydras rudens dangus šviesiai žiūrėjo į gatvę, išgrįstą apvaliais pilkais akmenimis, nubarstytą geltonais lapais, ir vėjas, nešiodamas lapus, svaidė juos po žmonių kojomis.

Motina stovėjo minioje ir, stebėdama pažįstamus veidus, su liūdesiu galvojo:

„Nedaug jūsų, nedaug! O darbininkų – beveik nėra…“

Atsivėrė vartai, į gatvę išnešė karsto antvožą, papuoštą vainikais ir raudonais kaspinais. Žmonės sutartinai nusiėmė kepures – tartum pulkas juodų paukščių pakilo virš jų galvų. Aukštas policijos karininkas su tankiais juodais ūsais, raudonu veidu greitai įėjo j minią, o paskui j j, įžūliai stumdydami į šalis žmones, žingsniavo kareiviai, garsiai kaukšėdami į akmenis sunkiais batais. Kimiu komanduojamu balsu tarė karininkas:

– Prašau nuimti kaspinus!

Jį apspito vyrai ir moterys, kažką jam sakė, mosuodami rankomis, jaudindamiesi, stumdydami vieni kitus. Priešais motinos akis šmėsčiojo išblyškę, sujaudinti, drebančiomis lūpomis veidai, vienos moteriškės veidu ritosi nuoskaudos ašaros…

– Šalin smurtą! – sušuko kažkieno jaunas balsas ir dingo ginčų klegesyje.

Motina taip pat pajuto kartėlį širdy ir, kreipdamasi į savo kaimyną, prastais drabužiais apsivilkusį jauną vyrą, tarė pasipiktinusi:

– Nė palaidoti neleidžia žmogaus, kaip norėtų draugai, kas čia dabar!

Priešiškumas didėjo, viršum žmonių galvų siūbavo karsto antvožas, vėjas blaškė kaspinus, vyniodamas juos apie žmonių galvas ir veidus, ir buvo girdėti sausas ir nervingas šilko šlamesys.

Motiną pagavo galimo susirėmimo baimė, ji skubiai ir tyliai kalbėjo čia dešinėn, čia kairėn:

– Dievai jų nematė, jeigu taip, nuimtų jau kaspinus! Nusileistų, ką jau!..

Garsus ir griežtas balsas skambėjo, nuslopindamas ūžesį:

– Mes reikalaujame netrukdyti mums palydėti į paskutinę kelionę jūsų nukankintąjį…

Kažkas aukštu ir plonu balsu užtraukė:

                                                                                               Kovodami žuvot, mielieji draugai…

– Prašau nuimti kaspinus! Jakovlevai, nukirsk! 

Pasigirdo ištraukiamo kardo žvangėjimas. Motina užsimerkė, laukdama riksmo. Bet pasidarė tyliau, žmonės murmėjo, urzgė kaip siundomi vilkai. Paskui tylėdami, žemai nuleidę galvas, jie patraukė pirmyn, pripildydami gatvę žingsnių čežėjimo.

Priešakyje ore plaukė apiplėštas karsto antvožas, suglamžyti vainikai, ir, siūbuodami į šalis, jojo policininkai. Motina ėjo šaligatviu; ji negalėjo matyti karsto tirštoje, glaudžiai jį apsupusioje minioje, kuri nepastebimai išaugo, užtvenkdama visą gatvės platumą. Minios užnugaryje taip pat kyščiojo pilkos raitelių figūros, o iš šonų, rankas uždėję ant kardų, žingsniavo pėstieji policininkai, ir visur šmėsčiojo motinai pažįstamos skvarbios šnipų akys, stropiai tiriančios žmonių veidus.

                                                                                               Sudie, mūsų drauge, sudie…

– liūdnai užtraukė du gražūs balsai.

– Nereikia! – pasigirdo šauksmas. – Tylėkim, ponai!

Tame šauksme buvo kažkas rūstaus, įtaigaus. Liūdna daina nutrūko, klegesys aptilo, ir tiktai tvirti kojų dūžiai į akmenis pripildė gatvę duslių, vienodų garsų. Jie sklido viršum žmonių galvų, kildami į skaidrų dangų, ir drebino orą, lyg dar tolimos audros pirmojo griausmo aidas. Saitas vėjas, nuolatos stiprėdamas, piktai nešė prieš žmones miesto gatvių dulkes ir šiukšles, taršė drabužius ir plaukus, temdė akis, daužėsi į krūtinę, painiojosi apie kojas…

Šios tylios laidotuvės be popų ir be širdį gnybančio giedojimo, susimąstę veidai, suraukti antakiai motinai kėlė klaikų jausmą, o jos mintys, lėtai skriedamos, vilko įspūdžius liūdnais žodžiais:

                                                                                               „Nedaugel jūsų, kurie už teisybę…“

Ji ėjo nuleidusi galvą, ir jai atrodė, kad čia laidoja ne Jegorą, o kažką kitą, jai priprastą, artimą ir reikalingą. Jai buvo liūdna, nejauku. Širdis prisipildė šiurkštaus, neramaus jausmo, priešiško žmonėms, lydintiems Jegorą.

„Žinoma, – galvojo ji, – Jegoruška netikėjo į dievą, ir jie visi taip pat…“

Bet nenorėjo baigti savo minties ir dūsavo, stengdamasi nustumti sunkenybę nuo širdies.

„O viešpatie, viešpatie Jėzau Kristau! Argi ir mane štai šitaip…“

Atėjo į kapines ir ilgai sukinėjosi ten siaurais tarpkapių takeliais, kol išėjo j atvirą vietą, nusmaigstytą mažais baltais kryžiais. Susispietė apie duobę ir nutilo, f Rūstus gyvųjų tylėjimas tarp kapų lėmė kažką baisaus, ir motinos širdis sudrebėjo, laukdama apmirė. Tarp kryžių švilpė ir staugė vėjas, ant karsto antvožo liūdnai virpėjo suglamžytos gėlės…

Policininkai pastatė ausis, išsitempė, žiūrėdami į savo viršininką. Prie kapo atsistojo aukštas, jaunas vyras be kepurės, ilgais plaukais, juoda barzda, išblyškęs. Ir tuo pačiu metu pasigirdo užkimęs policijos viršininko balsas:

– Ponai…

– Draugai! – garsiai ir skambiai sušuko juodbruvis.

– Atsiprašau! – sušuko policininkas. – Skelbiu, kad negaliu leisti prakalbų…

– Aš tarsiu tik keletą žodžių! – ramiai pareiškė jaunas vyriškis. – Draugai! Prie savo draugo ir mokytojo kapo pasižadėkime, kad niekuomet nepamiršime jo priesakų, kad kiekvienas- iš mūsų visą savo gyvenimą nenuilstamai ‘kas duobę visų mūs tėvynės nelaimių šaltiniui, piktai jėgai, engiančiai ją – patvaldystei!

– Suimti! – suriko policininkas, bet jo balsą nuslopino nedarniai prasiveržę šauksmai:

– Šalin patvaldystę!

Stumdydami minią, policininkai puolė prie oratoriaus, o jis, iš visų pusių tirštos minios apsuptas, mostelėjęs ranka, šaukė:

– Tegyvuoja laisvė!

Motina buvo nustumta į šalį. Ten ji iš baimės atsirėmė į kryžių ir, laukdama smūgio, užsimerkė. Audringas nedarnių garsų viesulas ją apkurtino, žemė siūbavo po kojomis, vėjas ir baimė trukdė kvėpuoti. Neramūs policijos švilpukų garsai lakstė ore, girdėjosi šiurkštus, komanduojąs balsas, isteriškai klykė moterys, braškėjo medinės tvoros, ir ant sausos žemės dusliai dundėjo trypiančios kojos. Tas truko ilgai, ir stovėti užsimerkus jai pasidarė nepakeliamai baisu.

Ji pažvelgė ir riktelėjusi puolė pirmyn, ištiesdama rankas. Netoli jos, siaurame tarpkapių take, policininkai, apspitę ilgaplaukį žmogų, gynėsi nuo minios, puolančios juos iš visų pusių. Ore baltai ir šaltai žybčiojo pliki kardai, iškildami viršum galvų ir staigiai krisdami žemyn. Švysčiojo lazdos, tvorų nuolaužos, laukiniame šokyje sūkuriavo susikibusių žmonių šauksmai, kilsčiojo išblyškęs jaunojo vyriškio veidas, ir virš pikto susierzinimo audros gaudė stiprus jo balsas:

– Draugai! Kam švaistote jėgas?

Jis nugalėjo. Mesdami lazdas, vienas po kito žmonės šoko i šalį, o motina vis brovėsi pirmyn, traukiama nenugalimos jėgos, ir matė, kaip Nikolajus, nusismaukęs ant pakaušio skrybėlę, stumdė į šalis pykčiu apsvaigusius žmones, girdėjo jo prikaišiojantį balsą:

– Iš proto išsikraustėte! Nurimkite pagaliau!..

Jai pasirodė, kad jo viena ranka raudona.

– Nikolajau Ivanovičiau, pasitraukite! – sušuko ji, puldama prie jo.

– Kur jūs? Jums tenai suduos…

Nutvėrusi motiną už peties, šalia jos stovėjo Sofja – be skrybėlės, sutaršytais plaukais, prilaikydama jauną vaikiną, kuone berniūkštį. Jis šluostėsi rankove sumuštą, kruviną veidą ir drebančiomis lūpomis murmėjo:

– Leiskite, nieko…

– Pasirūpinkit juo, vežkite pas mus! Štai skarelė, apriškite veidą!.. – greitai kalbėjo Sofja ir, įspraudusi vaikino ranką į motinos ranką, nubėgo šalin sakydama: – Greičiau pasišalinkit, suims!..

Žmonės ėmė skirstytis j visas kapinių puses; paskui juos, tarpkapiais, sunkiai žingsniavo policininkai, nemikliai painiodamiesi savo milinių skvernuose, keikdamiesi ir mosuodami kardais. Vaikinas juos lydėjo vilko žvilgsniu.

– Eikime greičiau! – tyliai sušuko motina, skarele šluostydama jo veidą.

Spjaudydamas kraujais, jis murmėjo:

– Jūs jau nesirūpinkite, – man neskauda. Jis man tik kardo rankena… Na, o aš jam taip pat – kad duosiu lazda! Net sustaugė!..

Ir, grūmodamas kruvinu kumščiu, užbaigė kimstančiu balsu:

– Palaukite – bus dar ne taip. Mes jus be muštynių sutrypsim, kai sukilsim, visa darbo liaudis!..

– Greičiau! – ragino motina, skubėdama prie kapinių vartelių. Jai pasirodė, kad ten, už tvoros, laukuose, jų tykoja pasislėpusi policija ir, kai tik jie išeis – puls juos, pradės mušti. Bet kai, atsargiai atidariusi vartelius, ji išėjo į laukus, skęstančius pilkose rudens vakaro miglose – tyla ir tuštuma iš karto ją nuramino.

–  Nagi, leiskite, aš aprišiu jums veidą, – tarė ji.

–  Nereikia, man ir taip ne gėda! Muštynės garbingos: jis – mane, aš – jį…

Motina greitosiomis perrišo žaizdą. Pamatytas kraujas pripildė jos krūtinę gailesčio, ir, kai jos pirštai juto drėgną šilumą, ją krėtė šiurpas. Nieko nesakydama, ji greit ėmė vesti sužeistąjį per laukus, laikydama jį už rankos. Atpalaidavęs burną, jis su pašaipa balse kalbėjo:

– Kur jūs mane tempiate, drauge? Aš pats galiu eiti!.. 

Bet ji jautė, kad jis svirduliuoja, kojas stato netvirtai ir ranka dreba. Silpstančiu balsu jis kalbėjo ir klausinėjo ją, nelaukdamas atsakymo:

– Aš – skardininkas Ivanas, o jūs kas? Trise mes buvome Jegoro Ivanovičiaus būrelyje, trys skardininkai… o iš viso vienuolika. Mes jį labai mylėjome, duok dieve jam dangaus karalystę! Nors aš ir netikiu į dievą…

Vienoje gatvėje motina pasamdė vežiką ir, įsodinusi Ivaną, sušnibždėjo jam:

– Dabar tylėkite! – ir atsargiai apvyniojo jam burną skarele.

Jis pakėlė ranką prie veido, bet jau nebegalėjo atpalaiduoti burnos – ranka be jėgų nukrito jam ant kelių. Bet vis dėlto ir toliau murmėjo pro skarelę:

– Šitų jūsų smūgių aš nepamiršiu, mano mieli… O iki jo mus mokė studentas Titovičius… mokė politinės ekonomijos… Paskui jį suėmė…

Motina, apkabinusi Ivaną, padėjo jo galvą sau ant krūtinės, staiga vaikinas visas suglebo ir nutilo. Apmirdama iš baimės, motina iš paniūrų dairėsi į šalis; jai atrodė, kad štai kur nors iš užkampio iššoks policininkai, pamatys aprištą Ivano galvą, nutvers jį ir užmuš.

– Išgėrė? – paklausė vežikas, atsigręžęs ir nuoširdžiai šypsodamasis.

– Karčiosios sugriebė ligi ašarų! – atsakė motina atsidususi.

– Sūnus?

– Taip, batsiuvys… O aš virėja…

– Kamuojiesi. Ta-aip…

Botagu šmaukštelėjęs arkliui, vežikas vėl atsigręžė ir jau tyliau kalbėjo:

– O ką tik, žinote, kapinėse grumtynės buvo!.. Laidojo, vadinasi, vieną politinį žmogų – iš tų, kur prieš vyresnybę… jie turi ten ginčų su valdžia. Jį laidojo, vadinasi, tokie patys, jo draugužiai. Ir ėmė rėkti – šalin valdžią, ji, girdi, liaudį skriaudžia… Policija juos mušti!..

Sako, kai kuriuos mirtinai sukapojo. Na, kliuvo taip pat ir policijai… – Jis nutilo ir, sielvartingai linguodamas galvą, keistu balsu ištarė: – Mirusiems ramybės neduoda, numirėlius žadina!

Karieta braškėdama šokinėjo per akmenis, Ivano galva minkštai suposi ant motinos krūtinės, o vežikas, pasisukęs į juos, susimąstęs murmėjo:

– Liaudis ima bruzdėti – netvarka kyla iš pažemės, taip! Praėjusią naktį pas mano kaimynus atėjo žandarai, kažko kniausėsi iki pat ryto, o rytą suėmė vieną kalvį ir išsivedė. Sako, jį nakčia nuves prie upės ir slapčiomis paskandins. O kalvis nieko sau buvo žmogus…

– Kuo jis vardu? – paklausė motina.

– Kas, ar kalvis? Vardas Savelijus, o pavardė Jėvčenka. Dar jaunas, bet jau daug išmanė. Išmanyti, matyt, draudžiama! Ateina, būdavo, ir sako: „Koks jūsų, vežikai, gyvenimas?“ – „Teisybė, – sakome, – gyvename blogiau kaip šunys.“

– Sustok! – tarė motina.

Ivanas nuo stuktelėjimo pabudo ir tyliai sudejavo.

– Nusilesė vaikinas! – pastebėjo vežikas. – Ech, tu, degtine degtinėle!

Sunkiai kilnodamas kojas, svirduliuodamas visu kūnu, Ivanas ėjo per kiemą ir kalbėjo:

– Niekis – aš galiu…

XIII

Sofja buvo jau namie, ji pasitiko motiną su papirosu dantyse, judri, susijaudinusi.

Guldydama ligonį ant sofos, ji vikriai atraišiojo jam galvą ir nurodinėjo, primerkusi akis nuo papiroso dūmų:

– Ivanai Danilovičiau, atvežė! Jūs pavargote, Nilovna? Išsigandote, taip? Na, ilsėkitės. Nikolajau, taurelę portveino Nilovnai!

Apsvaiginta pergyvenimų, sunkiai alsuodama ir jaus-dama krūtinėje skausmingą dieglį, motina murmėjo:

– Jūs manimi nesirūpinkite…

Ir, visa savo būtybe virpėdama, prašyte prašėsi dėmesio, raminančio meilumo.

Iš gretimo kambario su aprišta ranka išėjo Nikolajus ir gydytojas Ivanas Danilovičius, visas susivėlęs ir pasišiaušęs kaip ežys. Jis greitai priėjo prie Ivano, pasilenkė prie jo, sakydamas:

– Vandens, daugiau vandens, švarių drobinių skudurų, vatos!

Motina norėjo eiti j virtuvę, bet Nikolajus paėmė ją kairiąja ranka už alkūnės ir, išvesdamas į valgomąjį, švelniai tarė:

– Tą ne jums liepia, bet Sofjai. Jūs prisijaudinote, mieloji, juk taip?

Motina pamatė įdėmų, kupiną užuojautos jo žvilgsnį ir, negalėdama sulaikyti ašarų, sušuko:

– Kas ten buvo, balandėli tu mano! Kapojo, žmones kapojo!

– Aš mačiau! – tarė Nikolajus, paduodamas jai vyną ir linktelėdamas galvą. – Pasikarščiavo truputį abi pusės. Bet jūs nesirūpinkite – jie kapojo kardų šonais, ir rimtai sužeistas, rodos, tik vienas. Mano akyse jam kirto, aš jį ir ištraukiau iš kamšaties…

Nikolajaus veidas ir balsas, kambario šiluma ir šviesa ramino motiną. Dėkingomis akimis pažvelgusi į jį, ji paklausė:

– Jums taip pat sudavė?,

– Aš pats, rodos, kažkur neatsargiai užkliudžiau ranka ir nudrėskiau odą. Išgerkit arbatos – šalta, o jūs plonai apsirengusi…

Ji ištiesė ranką į puoduką, pamatė, kad jos ranka apskretusi sukrešėjusio kraujo dėmėmis, nejučiomis nuleido ranką ant kelių – suknelė buvo drėgna. Plačiai atsimerkusi, pakėlusi antakius, ji pažiūrėjo skersomis j savo pirštus, jos galva svaigo ir širdyje trinksėjo:

„Taigi ir Pašai gali taip pat…“

Įėjo Ivanas Danilovičius, apsivilkęs liemene, pasiraitojęs marškinių rankoves, ir į klausiamą Nikolajaus tylėjimą atsakė savo plonu balsu:

– Veide nedidelė žaizda, bet kiaušas įlaužtas, nors taip pat nelabai – vaikinas tvirtas! Tačiau daug kraujo nutekėjo. Gal vešim į ligoninę?

– Kam? Tegu lieka čia! – sušuko Nikolajus.

– Šiandien galima – na, gal ir rytoj, o paskui man patogiau bus, jeigu jis atsiguls į ligoninę. Aš neturiu laiko vizituoti! Tu parašysi lapelį apie įvykius kapinėse?

– Žinoma! – atsakė Nikolajus.

Motina tyliai atsistojo ir nuėjo į virtuvę.

– Kur jūs, Nilovna? – sulaikė ją nerimaudamas Nikolajus. – Sonia viena susitvarkys!

Ji pažiūrėjo į jį ir, keistai šypsodamasi, krūpčiodama atsakė:

– Aš susikruvinusi…

Persirengdama savo kambaryje, ji dar kartą susimąstė apie šitų žmonių ramumą, apie sugebėjimą greitai pergyventi baisumus. Tatai ją blaivino, vijo iš širdies baimę. Kai ji įėjo į kambarį, kur gulėjo sužeistasis, Sofja, pasilenkusi prie jo, kalbėjo:

– Menkniekis, drauge!

– Bet aš Čia jus apsunkinsiu! – priešinosi jis silpnu balsu.

– O jūs tylėkite, taip jums bus patogiau…

Motina atsistojo už Sofjos ir, uždėjusi ranką jai ant peties, su šypsena žiūrėdama į išblyškusį sužeistojo veidą, pasakojo, kaip jis važiuojant klejojo ir gąsdino ją neatsargiais žodžiais. Ivanas klausėsi, jo karščiuojančios akys žibėjo, jis čepsėjo lūpomis ir tyliai, sumišęs šūkčiojo:

– Ak… koks kvailys! 

– Na, mes jus paliksim! – pareiškė Sofja, taisydama antklodę. – Pailsėkit!

Jiedvi nuėjo į valgomąjį ir ten ilgai kalbėjosi apie dienos įvykius. Ir į tą dramą buvo žiūrima kaip į kažką tolima, į ateitį žvelgiama su pasitikėjimu, aptariant rytdienos darbo būdus. Veidai buvo nuvargę, bet mintys žvalios, ir, kalbėdami apie savo darbą, žmonės neslėpė, jog buvo savimi nepatenkinti. Nervingai bruzdėdamas kėdėje, daktaras, stengdamasis pastorinti savo ploną, aštrų balsą, kalbėjo:

– Propaganda, propaganda! To dar maža, darbininkų jaunimas teisus! Reikia plačiau suorganizuoti agitaciją, darbininkų teisybė, aš sakau…

Nikolajus tuo pačiu tonu niūriai atsiliepė:

– Visi skundžiasi literatūros stoka, o mes vis dar negalime įsitaisyti geros spaustuvės. Liudmila deda paskutines jėgas, ji susirgs, jeigu mes neduosime jai pa-dėjėjų…

– O Vesovščikovas? – paklausė Sofja.

– Jis neturi gyventi mieste. Jis imsis darbo tik naujoje spaustuvėje, o jai trūksta dar vieno žmogaus…

– Ar aš netikčiau? – tyliai paklausė motina.

Visi trys pažvelgė į ją ir keletą sekundžių tylėjo.

– Gera mintis! – sušuko Sofja.

– Ne, jums bus sunku, Nilovna! – sausai tarė Nikolajus. – Jums tektų gyventi užmiestyje, nutraukti pasimatymus su Pavlu ir apskritai…

Ji atsidususi pasipriešino:

– Pašai tatai nedidelis nuostolis, o ir man tie pasimatymai tik širdį drasko! Apie nieką kalbėti negalima. Stovi prieš sūnų kaip kvaila, o tau į burną žiūri, laukia – ar nepasakysi ko nors nereikalinga…

Pastarųjų dienų įvykiai nuvargino ją, ir dabar, išgirdusi, kad bus galima gyventi už miesto, toli nuo jo dramų, ji godžiai įsikibo į šią galimybę.

Bet Nikolajus užgniaužė pašnekesį. 

– Apie ką galvoji, Ivanai? – kreipėsi jis j gydytoją.

Pakėlęs žemai ant stalo nuleistą galvą, gydytojas niūriai atsakė:

– Maža mūsų, štai apie ką! Reikia veikti energingiau… ir būtinai reikia įtikinti Pavlą ir Andrejų, kad jie bėgtų: jie perdaug brangūs, kad sėdėtų be darbo…

Nikolajus suraukė antakius ir abejodamas papurtė galvą, dirstelėjęs j motiną. Ji suprato, kad jiems nepatogu jai girdint kalbėti apie jos sūnų, ir nuėjo į savo kambarį, išsinešdama krūtinėje tylią nuoskaudą, kurią padarė žmonės, tokie abejingi jos troškimui. Gulėdama atviromis akimis lovoje, klausydamasi tylaus balsų šnibždesio, ji atsidavė sielvartui.

Prabėgusi diena buvo niauriai nesuprantama ir pilna pikta lemiančių žymių, bet jai buvo sunku apie tai galvoti, ir, stumdama nuo savęs niūrius įspūdžius, ji ėmė mąstyti apie Pavlą. Ji norėjo matyti jį laisvą, ir kartu ją gąsdino tatai: ji jautė, kad aplink ją viskas aštrėja, graso šiurkščiais susikirtimais. Tyli žmonių kantrybė nyko, užleisdama vietą įtemptam laukimui, pastebimai didėjo susierzinimas, skambėjo griežti žodžiai, iš visur dvelkė kažkas erzinančio… Kiekviena proklamacija sukeldavo gyvų kalbų rinkose, parduotuvėse, tarnų ir amatininkų tarpe, kiekvienas suėmimas mieste žadindavo bukštų, nesusivokiantį, o kartais ir nesąmoningai pritariamą aidą, kai būdavo reiškiamos nuomonės apie suėmimų priežastis. Motina vis dažniau girdėdavo iš paprastų žmonių kadaise jai baisius žodžius: maištas, socialistai, politika; jie buvo tariami pašaipiai, bet už pašaipos nevykusiai slepiamas smalsus klausimas; su pykčiu – o už jo skambėjo baimė; susimąsčius – su viltim ir grasinimu. Nusistovėjusiame, tamsiame gyvenime lėtai, tačiau plačiais ratilais plito bruzdėjimas, budo mieguista mintis ir svyravo įprasta, rami pažiūra į dienos turinį. Visa tai ji matė aiškiau už kitus, nes geriau už juos pažinojo liūdną gyvenimo veidą, ir dabar, matydama jame susimąstymo ir susierzinimo raukšles, ji ir džiaugėsi, ir bijojo. Džiaugėsi, nes tatai laikė savo sūnaus darbu, bijojo, žinodama, kad jis, jei išeis iš kalėjimo, atsistos priešakyje visų, pavojingiausioje vietoje. Ir žus.

Kartais sūnaus paveikslas išaugdavo jos akyse lyg pasakų didvyris, jis jungdavo savyje visus dorus, drąsius žodžius, kuriuos ji girdėjo, visus žmones, kurie jai patiko, visa, kas didvyriška ir šviesu, ką tik ji žinojo. Tuomet, susigraudinusi, išdidi, tyliai susižavėjusi, ji gėrėdavosi juo ir kupina vilčių mąstydavo:

„Viskas bus gerai, viskas!“

Jos meilė – motiniškoji meilė – vis karščiau degė, kuone ligi skausmo spausdama širdį, paskui motiniškumas kliudė augti žmoniškumui, degino jį, ir didžiojo jausmo vietoje, pilkuose nerimo pelenuose, baukščiai blaškėsi liūdna mintis:

„Pražus… prapuls!..“

XIV

Vidudienį ji sėdėjo kalėjimo raštinėje priešais Pavlą ir, pro miglas akyse žiūrėdama į jo barzdotą veidą, laukė progos įteikti jam raštelį, tvirtai suspaustą tarp pirštų.

– Sveikas ir visi sveiki! – kalbėjo jis negarsiai. – Na, o kaip tu?

– Nieko! Jegoras Ivanovičius mirė! – mechaniškai tarė ji.

– Taip? – sušuko Pavlas ir tyliai nuleido galvą.

– Belaidojant policija mušė, vieną suėmė! – atvirai pasakojo ji. Kalėjimo viršininko padėjėjas pasipiktinęs pliaukštelėjo plonomis lūpomis ir, pašokęs nuo kėdės, su-murmėjo:

– Tatai uždrausta, reikia pagaliau suprasti! Apie politiką kalbėti draudžiama!..

Motina taip pat pakilo nuo kėdės ir, lyg nesuprasdama, pareiškė:

– Aš ne apie politiką, bet apie grumtynes. O kad jie mušė – tas tiesa. Vienam net galvą praskėlė…

– Vis tiek! Aš prašau jus tylėti! Tai yra, tylėti apie viską, kas neliečia išimtinai jūsų šeimos ir apskritai jūsų namų!

Jausdamas susipainiojęs, jis atsisėdo už stalo ir, vartydamas popierius, liūdnu ir pavargusiu balsu pridūrė:

– Aš – atsakau, taip…

Motina apsižvalgė ir, greitai įspraudusi raštelį Pavlui į ranką, lengviau atsiduso.

– Nesuprasi, apie ką kalbėtis…

Pavlas šyptelėjo.

– Aš taip pat nesuprantu…

– Tuomet nereikia nė pasimatymų! – pastebėjo susierzinęs valdininkas. – Neturi ko kalbėti, o eina, trukdo…

– Ar greit teismas? – patylėjusi paklausė motina.

– Šiomis dienomis buvo prokuroras, sakė, kad greit…

Juodu kalbėjo vienas antram beprasmiškus, abiem nereikalingus žodžius, motina matė, kad Pavlo akys žiūri į ją švelniai, meiliai. Vis toks pat vienodas ir ramus kaip visuomet, jis nepasikeitė, tiktai smarkiai išaugo barzda ir sendino jį, ir rankos pasidarė baltesnės. Ji panoro padaryti jam malonumą, pasakyti ką nors apie Nikolajų, ir ji, nepakeitusi balso, tuo pačiu tonu, kokiu kalbėjo apie nereikalingus ir neįdomius dalykus, tęsė:

– Mačiau tavo krikštasūnį…

Pavlas atidžiai pasižiūrėjo jai į akis ir klausiamai tylėjo. Norėdama priminti jam šlakuotą Vesovščikovo veidą, ji pabaksnojo sau pirštu į skruostą…

– Nieko, berniukas gyvas ir sveikas, greit pradės dirbti.

Sūnus suprato, linktelėjo jai galvą ir, linksmai šypsodamasis akimis, atsakė:

– Čia – gerai!

– Na, matai! – tarė ji, patenkinta savimi, sujaudinta jo džiaugsmo.

Atsisveikindamas su ja, jis tvirtai paspaudė jos ranką.

– Ačiū, motin!

Nuo jo nuoširdaus artumo ūžtelėjo svaiginančio džiaugsmo jausmas, ir ji, neturėdama jėgų atsakyti žodžiais, jam atsakė tyliu rankos paspaudimu.

Namie ji rado Sašą. Mergina paprastai atvykdavo pas Nilovną tomis dienomis, kai motina eidavo pasimatyti su Pavlu. Ji niekad neklausinėdavo apie Pavlą, ir jeigu motina pati apie jį nekalbėdavo, Saša atidžiai žiūrėdavo į jos veidą ir tuo pasitenkindavo. Bet dabar ji pasitiko motiną neramiu klausimu:

– Na, kaip jis?

– Nieko, sveikas!

– Laiškutį įdavėt?

– Žinoma! Aš taip mikliai jį įbrukau…

– Ar jis skaitė?

– Kurgi? Argi galima!

– Taip, aš pamiršau! – lėtai tarė mergina. – Palauksim dar savaitę, dar savaitę! O kaip jūs manote, ar jis sutiks?

Ji suraukė antakius ir, įrėmusi žvilgsnį, žiūrėjo motinai į veidą.

– To aš nežinau, – susimąsčiusi kalbėjo motina. – Kodėl nebėgti, jeigu tatai be pavojaus?

Saša krestelėjo galvą ir šaltai paklausė:

– Ar jūs nežinote, ką galima ligoniui valgyti? Jis prašo valgyti.

– Viską galima, viską! Aš tuojau…

Ji išėjo į virtuvę, paskui ją pamažu nuėjo Saša.

– Padėti jums?

– Dėkui, ką jūs?!

Motina pasilenkė prie krosnelės, imdama puodą. Mergina jai tyliai pasakė:

– Palaukite…

Jos veidas išblyško, akys liūdnai išsiplėtė, ir prisiversdama, drebančiomis lūpomis, ji ėmė šnibždėti karštai ir greitai:

– Aš noriu jus paprašyti. Aš žinau – jis nesutiks! Įkalbėkite jį! Jis – reikalingas, pasakykite jam, kad jis būtinas darbui, jog aš bijau, kad jis nesusirgtų. Jūs matote – teismas dar vis nepaskirtas…

Jai, matyti, sunku buvo kalbėti. Ji visa išsitiesė, žiūrėjo j šalį, jos balsas skambėjo nelygiai. Užmerkusi iš nuovargio akis, mergina kramtė lūpas, o tvirtai suspaustų rankų pirštai traškėjo.

Motiną pritrenkė staigus merginos užsiplieskimas, bet jis buvo jai suprantamas, ir sujaudinta, apimta graudulio, ji, apkabinusi Sašą, tyliai atsakė:

– Brangioji jūs mano! Jis nieko nepaklausys, nieko, tik savęs!

Jos abi tylėjo, stipriai prisiglaudusios viena prie kitos, paskui Saša atsargiai nuėmė nuo savo pečių motinos rankas ir krūpčiodama tarė:

– Taip, jūs teisybę sakot! Visa tai kvailystė, nervai…

Ir staiga surimtėjusi užbaigė paprastai:

– Tačiau – pavalgydinkime sužeistąjį…

Sėdėdama prie Ivano lovos, ji jau rūpestingai ir maloniai klausinėjo:

– Ar labai skauda galvą?

– Nelabai, tik viskas lyg per miglą! Ir silpna, – droviai traukdamas antklodę prie pasmakrės, atsakė Ivanas, primerkdamas akis lyg nuo skaisčios šviesos. Pastebėjusi, kad jis nedrįsta prie jos valgyti, Saša pakilo ir išėjo.

Ivanas atsisėdo lovoje, metė žvilgsnį į išeinančią ir mirkčiodamas tarė:

– Gra-aži!

Jo akys buvo šviesios ir linksmos, dantys smulkūs, tankūs, balsas dar nesutvirtėjęs. 

– Kiek jums metų? – susimąsčiusi paklausė motina.

– Septyniolika…

– O kur tėvai?

– Kaime; o aš nuo dešimtų metų čia: baigiau mokyklą ir – čionai! O kuo jūs pavarde, drauge?

Motiną visuomet juokindavo ir jaudindavo šis žodis, taikomas jai, ir dabar šypsodamasi ji paklausė:

– Kam jums reikia žinoti?

Jaunuolis, droviai patylėjęs, paaiškino:

– Matote, mūsų būrelio studentas, tasai, kuris skaitydavo su mumis, jis pasakodavo apie Pavlo Vlasovo, darbininko, motiną, – žinote Gegužės Pirmosios demonstraciją?

Ji linktelėjo galvą ir atidžiai klausė.

– Jis pirmutinis atvirai iškėlė mūsų partijos vėliavą! – didžiuodamasis pareiškė jaunuolis, ir jo pasididžiavimas tuo pačiu atsiliepė motinos širdyje.

– Manęs ten nebuvo, mes tuomet manėme čia su-rengti savo demonstraciją – neišdegė! Maža tuomet mūsų tebuvo… O kitais metais – prašau!.. Pamatysite!

Jis užspringo iš susijaudinimo, gardžiuodamasis būsimaisiais įvykiais, paskui, mosuodamas šaukštu ore, tęsė:

– Taigi Vlasova – motina, sakau. Ji taip pat po to įstojo į partiją. Sako, tokia – tiesiog stebuklai!

Motina plačiai nusišypsojo, jai buvo smagu klausytis susižavėjusių jaunuolio gyrimų. Smagu ir nejauku. Ji net norėjo jam pasakyti: „Tai aš Vlasova!..“ Bet susilaikė ir su švelnia pašaipa, su liūdesiu tarė sau: „Ech tu, sena kvaiše!..“

– O jūs – valgykite daugiau! Sveikite greičiau kilniajam darbui! – susijaudinusi staiga pratarė ji, pasilenkdama prie jo.

Prasivėrė durys, dvelktelėjo drėgnas rudens šaltis, įėjo Sofja, įraudusi, linksma. 

– Šnipai sekioja mane kaip jaunikiai turtingą nuotaką, garbės žodis! Man reikia nešdintis iš čia… Na kaip, Vania? Gerai? Kaip Pavlas, Niiovna? Saša čia?

Rūkydama papirosą, ji klausinėjo ir nelaukė atsakymų, pilkų akių žvilgsniu glamonėdama motiną ir jaunuolį. Motina žiūrėjo j ją ir, širdyje šypsodamasi, galvojo:

„Štai ir aš išeinu į gerus žmones!..“

Ir vėl, pasilenkusi prie Ivano, tarė:

– Sveikite, sūneli!

Ir išėjo j valgomąjį. Ten Sofja pasakojo Sašai:

– Ji jau turi paruošusi tris šimtus egzempliorių! Ji visai pasibaigs taip dirbdama! Štai kur didvyriškumas! Žinote, Saša, didelė laimė gyventi su tokiais žmonėmis, būti jų draugu, dirbti su jais…

– Taip! – tyliai atsakė mergina.

Vakare, geriant arbatą, Sofja tarė motinai:

– O jums, Niiovna, vėl reikės aplankyti kaimą.

– Na, ką gi! Kada?

– Po trejeto dienų, ar galėsite?

– Gerai!..

– Jūs važiuokite! – negarsiai patarė Nikolajus. – Pasisamdykite pašto arklius ir tiktai, susimildama, kitu keliu, per Nikolsko valsčių…

Jis nutilo ir paniuro. Tas nepritiko jo veidui, keistai ir negražiai iškreipė visuomet ramią jo išraišką.

– Per Nikolską toli! – pastebėjo motina. – Ir brangu arkliais…

– Matote, – kalbėjo Nikolajus. – Aš apskritai esu prieš tą kelionę. Ten neramu, jau buvo areštų, suimtas kažkoks mokytojas, reikia būti atsargesniems. Reikėtų palūkėti…

Sofja, barbendama pirštais į stalą, pastebėjo:

– Mums svarbu nenutraukti literatūros platinimo. Ar jūs, Niiovna, nebijote važiuoti? – staiga paklausė ji.

Motina pasijuto užgauta.

– Kada gi aš bijojau? Ir pirmąjį kartą tatai dariau be baimės… O čia dabar… – nebaigusi sakinio, ji nuleido galvą. Kiekvieną kartą, kai tik jos paklausdavo, ar ji nebijanti, ar jai patogu, ar ji galinti padaryti tą ar kitą darbą – panašiuose klausimuose ji jausdavo prašymą, jai atrodydavo, kad žmonės stumia ją nuo savęs ir elgiasi su ja ne taip, kaip vieni su kitais.

– Be reikalo jūs mane klausiate, ar aš bijau, – ėmė kalbėti ji atsidusdama. – Jūs vienas kito neklausiate apie baimę.

Nikolajus skubiai nusiėmė akinius, vėl juos užsidėjo ir įdėmiai pažiūrėjo į sesers veidą. Nejauki tyla kėlė Vlasovai nerimą; ji lyg nusikaltusi pakilo nuo kėdės, norėdama kažką jiems pasakyti, bet Sofja palietė jos ranką ir tyliai paprašė:

– Atleiskite man! Daugiau taip nedarysiu!

Tatai motiną prajuokino, ir po kelių minučių visi trys susirūpinę ir draugiškai šnekėjosi apie kelionę į kaimą.

XV

Švintant rudens lietaus išplautu vieškeliu motina jau dardėjo pašto puskariete. Pūtė drėgnas vėjas, tiško purvai, o vežėjas, pasisukęs į motiną, susimąstęs ir tardamas pro nosį žodžius, skundėsi:

– Aš jam sakau, vadinasi, broliui – ką gi, pasidalinkime! Pradėjome dalintis…

Jis staiga šmaukštelėjo botagu kairiajam arkliui ir piktai sušuko:

– N-na! Trauk, velniai tave griebtų!..

Riebios rudeninės varnos rūpestingai žingsniavo pilkais arimais, šaltai švilpdamas puolė jas vėjas. Vėjo smūgiams varnos statė savo šonus, jis šiaušė jų plunksnas versdamas nuo kojų, tuomet jos, pasiduodamos jėgai, tingiai mosuodamos sparnais, skrido į naują vietą.

– Na, jis nuskriaudė mane. Matau aš – nėra už ko griebtis, – kalbėjo vežėjas.

Motina girdėjo jo žodžius lyg per sapną; jos atmintyje iškilo eilė įvykių, pergyventų paskutiniais metais, ir, persvarstydama juos, visur ji matė save. Anksčiau gyvenimas buvo kuriamas kažkur toli, nežinia kieno ir nežinia kam, o štai dabar daug kas daroma jos akivaizdoje, jai padedant. Ir tatai kėlė jai painų jausmą, kuriame buvo nepasitikėjimo savimi ir pasitenkinimo, abejojimo ir tylaus liūdesio…

Viskas aplinkui siūbavo ir lėtai judėjo, dangumi, sunkiai aplenkdami vienas kitą, plaukė pilki debesys, kelio pakraščiais šmėkšojo šlapi medžiai, supdami pilkas viršūnes, aplinkui plytėjo laukai, iškildavo ir dingdavo kalvos.

Šniaukrus vežėjo balsas, varpelių skambėjimas, drėgnas vėjo švilpimas ir šnarėjimas liejosi į virpantį, vingiuotą upelį, kuris tekėjo laukais vienodu smarkumu…

– Turčiui ir rojuje ankšta – toks reikalas!.. Pradeda spausti – vyresnybė jam padeda, – supdamasis puskarietės sėdynėje, kalbėjo toliau vežėjas.

Atvažiavęs į stotį, jis iškinkė arklius ir tarė motinai beviltišku balsu:

– Duotum man kokį penktoką, bent išgerčiau!..

Ji padavė jam monetą, ir vežikas, ją pakratęs rankoje, tuo pačiu tonu pareiškė:

– Už tris – degtinės išgersiu, už dvi – duonos užkąsiu.

Po vidudienio privargusi, sušalusi motina atvažiavo į didelį Nikolsko kaimą, nuėjo į stotį, paprašė arbatos ir, pakišusi po suolu savo sunkų lagaminą, atsisėdo prie lango. Pro langą buvo matyti nedidelė aikštė, apžėlusi sutryptu geltonos žolės kilimu, ir valsčiaus valdyba – tamsiai pilkas namas su įlinkusių stogu. Namo prieangyje sėdėjo valstietis – vienmarškinis, ilga barzda, plikas – ir rūkė pypkę. Po žolę vaikštinėjo kiaulė. Nepatenkinta, lapnodama ausimis, ji kaišiojo knyslę į žemę ir purtė galvą.

Tamsiomis masėmis plaukė debesys, virsdami vieni per kitus. Buvo tylu, niūru ir nuobodu; gyvenimas lyg kur pasislėpė, užsiglaudė.

Staiga į aikštę šuoliais įjojo uriadnikas, ūmai sustabdė arklį ties valsčiaus valdybos priebučiu ir, mosuodamas ore bizūnu, suriko ant valstiečio – riksmas daužėsi į langų stiklus, bet žodžių nebuvo girdėti. Valstietis atsistojo, ištiesė ranką, rodydamas į tolumą, uriadnikas nušoko nuo arklio, susverdėjo, numetė valstiečiui pavadį, graibydamasis už turėklų, sunkiai įlipo į priebutį ir dingo valdybos duryse…

Vėl pasidarė tylu. Arklys du kartus stuktelėjo kanopa į minkštą žemę.  kambarį įėjo jaunutė mergaitė, su trumpa geltona kasa ant pakaušio ir meiliomis akimis apskritame veide. Prikandusi lūpas, ištiestomis rankomis ji nešė didelį sulankstytais kraštais padėklą, prikrautą indų, ir sveikindama dažnai linkčiojo galvą.

– Labas, gerute! – meiliai tarė motina.

– Labas.

Dėliodama ant stalo lėkštes ir indus arbatai, mergaitė staiga gyvai pranešė:

– Ką tik sugavo plėšiką, atveda!

– Kokį plėšiką?

– Nežinau…

– O ką jis padarė?

– Nežinau! – pakartojo mergaitė. – Aš tik girdėjau – sučiupo!.. Valsčiaus sargas nubėgo pristavo.

Motina pažiūrėjo pro langą, – aikštėje pasirodė valstiečiai. Vieni ėjo palengva ir rimtai, kiti – eidami segiojosi kailinukus. Sustoję prie valdybos priebučio, visi žiūrėjo kažkur į kairę.

Mergaitė taip pat pažvelgė į gatvę ir, smarkiai trinktelėjusi duris, išbėgo iš kambario. Motina krūptelėjo, pastūmė savo lagaminą toliau po suolu ir, užsimetusi ant galvos skarą, nuėjo prie durų, skubėdama ir tramdydama staiga ją apėmusį nesuprantamą norą eiti greičiau, bėgti…

Kai ji išėjo į priebutį, aštrus šaltis tvinktelėjo į akis, į krūtinę, ji užduso, ir jos kojos nutirpo: aikštės viduriu, už nugaros surištomis rankomis, ėjo Rybinas, šalia jo žingsniavo du šimtininkai, ritmingai stukčiodami į žemę lazdomis, o prie valsčiaus priebučio stovėjo minia žmonių ir tylėdama laukė.

Apkvaitusi, neatitraukdama akių, motina žiūrėjo, – Rybinas kažką kalbėjo, ji girdėjo jo balsą, bet žodžiai be aido dingo tamsioje, drebančioje jos širdies tuštumoje.

Ji atsipeikėjo, atsikvėpė – ties priebučiu stovėjo plačia, šviesia barzda valstietis, žydromis akimis atidžiai žiūrėdamas jai į veidą. Kosėdama ir čiupinėdama gerklę iš baimės nusilpusiomis rankomis, ji vargais negalais jį paklausė:

– Kas gi čia dabar?

– Ogi štai – žiūrėkit! – atsakė valstietis ir nusigręžė. Priėjo dar vienas valstietis ir atsistojo greta.

Šimtininkai sustojo priešais minią, ji vis augo greitai, bet tylomis, ir štai virš jos staiga dusliai suskambo storas Rybino balsas:

– Pravoslavai! Ar jūs girdėjote apie teisingus raštus, kuriuose tiesa rašoma apie mūsų valstiečių gyvenimą? Štai už tuos raštus aš ir kenčiu, tai aš juos liaudyje dalinau!..

Žmonės labiau supo Rybiną. Jo balsas skambėjo ramiai, lygiai. Tatai blaivino motiną.

– Girdi? – paklausė mėlynakį valstietį kitas valstietis, bakstelėdamas jam alkūne į pašonę. Šis neatsakydamas pakėlė galvą ir vėl pažvelgė motinai į veidą. Ir kitas valstietis taip pat pasižiūrėjo į ją – jis buvo jaunesnis už pirmąjį, reta tamsia barzdele ir šlakuotu liesu veidu. Paskui juodu pasitraukė nuo priebučio į šalį.

„Bijo!“ – nejučiomis pamanė motina. 

Jos dėmesys aštrėjo. Nuo aukšto priebučio ji aiškiai matė sumuštą, juodą Michailo Ivanovičiaus veidą, karštą jo akių žibėjimą, ji norėjo, kad ir jis ją pamatytų, ir ji pasistiepdama tiesė kaklą j jį.

Žmonės žiūrėjo į jį niūriai, nepasitikėdami ir tylėjo. Tik užpakalinėse minios eilėse buvo girdėti prislopintos kalbos.

– Valstiečiai! – pilnu ir kietu balsu kalbėjo Rybinas. – Tais raštais tikėkite – aš už juos dabar, galbūt, galvą paguldysiu, mušė mane, kankino, norėjo iškvosti, iš kur juos ėmiau… ir dar muš – viską iškentėsiu!.. Todėl, kad tuose raštuose teisybė sudėta, toji teisybė turi būti mums brangesnė už duoną – štai kas!

– Kam jis taip kalba? – tyliai sušuko ties priebučiu vienas valstietis. Mėlynakis lėtai atsakė:

– Dabar vis tiek: du kartus numirti niekas negali, o vieną kartą mirtis nepraeis pro šalį…

Žmonės stovėjo tylūs, žiūrėjo iš paniūrų, apniukę, visus lyg užgulė kažkas nematomas, bet sunkus.

Į priebutį išėjo uriadnikas ir svirduliuodamas girtu balsu sustaugė:

– Kas čia kalba?

Staiga jis nusirito nuo priebučio, nutvėrė Rybiną už plaukų ir, tampydamas jo galvą, šaukė:

– Tai tu čia kalbi, šunsnuki, tai tu?

Minia susiūbavo, suūžė. Motina, bejėgiško skausmo apimta, nuleido galvą. Ir vėl pasigirdo Rybino balsas:

– Štai žiūrėkite, gerieji žmonės…

– Tylėt! – uriadnikas smogė jam į ausį. Rybinas pasverdėjo, trūktelėjo pečiais.

– Suraišiojo jums rankas ir kankina, kaip nori…

– Šimtininkai! Veskite jį! Žmonės, skirstykitės! – šokinėdamas apie Rybiną kaip šuo apie mėsos gabalą, uriadnikas daužė kumščiais jam į veidą, krūtinę, pilvą.

– Nemušk! – kažkas riktelėjo iš minios.

– Kam muši? – palaikė kitas balsas.

– Einam! – tarė mėlynakis valstietis, mostelėdamas galva. Ir jie abudu neskubėdami nuėjo valsčiaus kryptimi, o motina palydėjo juos geru žvilgsniu. Ji lengviau atsiduso – uriadnikas vėl sunkiai užsirioglino ant priebučio ir iš ten, grūmodamas kumščiu, įniršęs bliovė:

– Veskite jį čionai! Aš sakau…

– Nereikia! – pasigirdo minioje stiprus balsas. Motina suprato, kad čia kalba mėlynakis valstietis. – Neleiskit, vyručiai! Nuves tenai – negyvai primuš. Paskui dar sakys, kad mes, girdi, užmušėm! Neleiskit!

– Valstiečiai! – gaudė Michailo balsas. –- Argi jūs nematote savo gyvenimo, nesuprantate, kaip jus plėšia, kaip apgaudinėja, geria jūsų kraują? Viskas ant jūsų pečių laikosi, jūs – didžiausia jėga žemėje, o kokias teises turite? Badu dvėsti – vienintelė jūsų teisė!..

Valstiečiai staiga ėmė šaukti, perkirsdami vieni kitus.

– Teisybę kalba!

– Pašaukite pristavą! Kur pristavas?..

– Uriadnikas pas jį nujojo…

– Ir girtas gi!..

– Ne mūsų reikalas šaukti vyresnybę…

Triukšmas vis augo, didėjo.

– Kalbėk! Neleisim mušti…

– Atriškit jam rankas…

– Žiūrėk, kad prastai nebūtų!..

– Rankas man skauda!.. – nustelbdamas visus balsus, aiškiai ir garsiai kalbėjo Rybinas. – Nepabėgsiu aš, mužikai! Nuo savo tiesos nepasislėpsiu, ji mano širdyje gyvena…

Keli žmonės, pusbalsiu šnekučiuodami ir linguodami galvas, oriai pasitraukė nuo minios į šalis. Bet vis daugiau rinkosi blogai ir paskubom apsirengusių, susijaudinusių žmonių. Tartum juoda puta jie virė aplink Rybiną, o jis stovėjo tarp jų lyg bokštas miške, iškėlęs rankas viršum galvos, ir, purtydamas jas, šaukė miniai: 

– Dėkui, gerieji žmonės… dėkui! Mes patys turime vienas kitam išvaduoti rankas – taip! Kas mums padės?

Jis nusišluostė barzdą ir vėl iškėlė ranką.– visą kruviną.

– Štai mano kraujas – už teisybę liejasi!

Motina nulipo nuo priebučio, bet nuo žemės ji negalėjo matyti minios suspausto Michailo, ir vėl palypėjo ant laiptų. Jos krūtinėje buvo karšta, ir kažkoks neaiškus džiaugsmas virpėjo joje.

– Valstiečiai! Rinkite lapelius, skaitykite ir netikėkite valdžia ir popais, kada jie sako, kad bedieviai ir maištininkai yra tie žmonės, kurie neša mums teisybę. Teisybė slapta vaikščioja po žemę, ji ieško lizdų liaudyje – vyresnybei ji yra kaip peilis ir ugnis, ji negali jos priimti, teisybė papjaus ją, sudegins! Jums teisybė – geras draugas, o vyresnybei – amžinas priešas! Štai kodėl ji slepiasi!..

Minioje vėl plykstelėjo keli šauksmai.

– Klausykit, pravoslavai!..

– Ech, brolau, pražūsi tu…

– Kas tave išdavė?

– Popas! – tarė vienas šimtininkas.

Du valstiečiai stipriai nusikeikė.

– Žiūrėkite, vyručiai! – pasigirdo perspėjęs šauksmas.

XVI

Prie minios ėjo nuovados pristavas – aukštas, storas, apvalaus veido žmogus. Jo kepurė buvo pakreipta ant šono, vienas ūsas užsuktas aukštyn, o kitas – sviro žemyn, ir todėl jo veidas atrodė kreivas, kvailos negyvos šypsenos sudarkytas. Kaire ranka jis laikė kardą, o dešine mosavo ore. Buvo girdėti jo žingsniai, sunkūs ir tvirti. Minia prieš jį skyrėsi. Veiduose pasirodė kažkokia niūri ir prislėgta išraiška, triukšmas tilo, slūgo, tarytum prasmegdamas j žemę. Motina juto, kad jos kaktos oda dreba ir akims pasidarė karšta. Ji vėl panoro eiti į minią, ji pasilenkė į priekį ir sustingo įsitempusi.

– Kas čia? – paklausė pristavas, sustodamas priešais Rybiną ir matuodamas jį akimis. – Kodėl nesurištos rankos? Šimtininkai! Surišti!

Jo balsas buvo aukštas, skambus, tačiau bespalvis.

– Buvo surištos – žmonės atrišo! – atsiliepė vienas šimtininkas.

– Ką? Žmonės? Kokie žmonės?

Pristavas pasižiūrėjo į stovinčius pusračiu priešais jį žmones. Ir tuo pačiu monotonišku, bereikšmiu balsu, nei pakeldamas, nei nuleisdamas, tęsė:

– Kas tie žmonės?

Jis atgalia ranka smarkiai stuktelėjo kardo rankena mėlynakiui valstiečiui į krūtinę.

– Ar tai tu, Ciumakovai, žmonės? Na, kas dar? Tu, Mišinai?

Ir timptelėjo kažką dešine ranka už barzdos.

– Skirstykitės, šunys… O jei ne – aš jus – aš jums parodysiu!

Jo balse, veide nebuvo nei susierzinimo, nei grasinimo, jis kalbėjo ramiai, mušė žmones įprastais, vienodais savo stiprių, ilgų rankų judesiais. Žmonės traukėsi nuo jo, nuleisdami galvas, sukdami į šalį veidus.

– Na? O jūs – ką? – kreipėsi jis į šimtininkus. – Riškite!

Jis nusikeikė ciniškais žodžiais, vėl pažiūrėjo į Rybiną ir garsiai jam tarė:

– Rankas į užpakalį – tu!

– Aš nenoriu, kad man raišiotų rankas! – atsiliepė Rybinas. – Bėgti nemėginsiu, mušt nesimušiu – kam mane raišioti?

– Ką? – paklausė pristavas, žengtelėjęs prie jo.

– Gana jums kankinti žmones, žvėrys! – pakeldamas balsą kalbėjo Rybinas. – Greit ir jums ateis kruvinoji diena…

Pristavas stovėjo priešais jį ir žiūrėjo į jo veidą, krutindamas ūsus. Paskui žengė žingsnį atgal ir švilpiančiu balsu nustebęs pragydo:

– A-a-ak, šunsnuki! Ko-o-kie žodžiai!

Ir staiga greitai ir smarkiai rėžė Rybinui į veidą.

– Kumščiu teisybės neužmuši! – sušuko Rybinas, eidamas prie jo. – Ir mušti manęs tu neturi teisės, nususęs šunie!

– Neturiu teisės? Aš? – tęsiamu balsu sustaugė pristavas.

Ir vėl užsimojo ranka, taikydamas Rybinui į galvą. Rybinas pritūpė, smūgis nepataikė jam, ir pristavas pasverdėjęs vos išsilaikė ant kojų.

Minioje kažkas garsiai prunkštelėjo, ir vėl pasigirdo piktas Michailo šauksmas:

– Nedrįsk, sakau, mušti manęs, šėtone!

Pristavas apsižvalgė – žmonės niauriai tylėdami spaudėsi į siaurą, tamsų ratą…

– Nikita! – garsiai pašaukė pristavas dairydamasis. – Ei, Nikita!

Iš minios išlindo nedidelis, kresnas, trumpais kailinukais apsivilkęs valstietis. Jis žiūrėjo į žemę, nuleidęs didelę gauruotą galvą.

– Nikita! – sukdamas ūsą ir neskubėdamas, tarė pristavas. – Duok jam į ausį, kaip reikiant.

Valstietis žengė žingsnį pirmyn, sustojo priešais Rybiną, pakėlė galvą. Rybinas tiesiog jam į veidą sviedė sunkius, teisingus žodžius:

– Štai žiūrėkite, žmonės, kaip jūsų pačių ranka smaugia jus lyg kokius žvėris! Žiūrėkite, galvokite!

Valstietis lėtai pakėlė ranką ir tingiai kirto Rybinui per galvą.

– Argi taip, tu šunsnuki?! – suspiegė pristavas.

– Ei, Nikita! – kažkas negarsiai sušuko iš minios. – Dievo bijok!

– Mušk, sakau! – suriko pristavas, baksnodamas valstiečiui į sprandą.

Valstietis žengė į šalį ir, nuleidęs galvą, niūriai tarė:

– Daugiau nemušiu…

– Ką?

Pristavo veidas sudrebėjo, jis ėmė trypti kojomis ir keikdamasis šoko prie Rybino. Dusliai žnektelėjo smūgis, Michailas pasviro, mostelėjo ranka, bet antru smūgiu pristavas jį parmušė ant žemės ir, šokinėdamas aplinkui, staugdamas pradėjo spardyti Rybinui į krūtinę, į šonus, į galvą.

Minia piktai suūžė, susiūbavo, slinkdama prie pristavo, jis tai pastebėjo, atšoko ir išsitraukė iš makštų kardą.

– Jūs šitaip? Maištą keliate? A-a?.. Štai kaip?..

Jo balsas sudrebėjo, suspiegė ir tartum lūžo, sugargaliavo. Kartu su balsu jis staiga neteko ir jėgų, įtraukė galvą į pečius, susirietė ir, vartydamas bespalves akis į visas šalis, ėmė trauktis atbulas, atsargiai kojomis ieškodamas pagrindo užpakalyje savęs. Atsitraukdamas jis kimiu ir neramiu balsu šaukė:

– Gerai! Pasiimkite jį, aš einu sau – na ką gi? Ar žinote jūs, prakeikti šunsnukiai, kad jis politinis nusikaltėlis, prieš carą eina, maištus ruošia, žinote? O jūs jį ginate, a? Jūs maištininkai? Aha-a!..

Nejudėdama ir nemirksėdama, be jėgų ir minčių, motina stovėjo tartum sunkiame sapne, sugniužinta baimės ir gailesčio. Jos galvoje lyg širšės zvimbė nuskriausti, rūstūs ir pikti žmonių šauksmai, skambėjo virpąs pristavo balsas, kažkieno duslus kuždesys…

– Jeigu jis nusikalto – teisk!

– Pasigailėkite jo, jūsų kilnybe…

– Ką jūs iš tikrųjų, be jokio įstatymo?..

– Argi taip galima? Jeigu visi pradės mušti – kas tuomet bus?..

Žmonės pasiskirstė dviem grupėmis – viena, apstojusi pristavą, šaukė ir atkalbinėjo jį, kita, mažesnė, pasiliko prie sumuštojo ir dusliai, niūriai gaudė. Keletas žmonių pakėlė jį nuo žemės, šimtininkai vėl norėjo surišti jam rankas.

– Palaukite jūs, velniai! – šaukė jiems.

Michailas šluostėsi nuo. veido ir barzdos purvą ir kraują ir, dairydamasis į šalis, tylėjo. Jo žvilgsnis nuslydo motinos veidu – ji krūptelėjusi pasviro į jį, nejučiomis mostelėjo ranka, – jis nusigręžė. Bet po valandėlės jo akys vėl įsmigo į jos veidą. Jai pasirodė, kad jis išsitiesė, pakėlė galvą, kruvini skruostai sudrebėjo…

„Pažino, – nejaugi pažino?..“

Ir ėmė linkčioti jam galvą, virpėdama iš gūdaus, klaikaus džiaugsmo. Bet kitą akimirką ji pamatė, kad šalia jo stovi mėlynakis valstietis ir taip pat žiūri į ją. Jo žvilgsnis valandėlę pažadino jai pavojaus supratimą…

„Ką gi aš čia dabar? Juk ir mane sučiups!“

Valstietis kažką pasakė Rybinui, tas papurtė galvą ir drebančiu balsu, bet aiškiai ir žvaliai prabilo:

– Niekis! Ne vienas aš žemėje, visos teisybės jie neišgaudys! Kur aš buvau, ten apie mane liks prisiminimai – štai kas! Nors ir išdraskė jie lizdą ir nebėra ten daugiau draugų, bičiulių…

„Tai man jis sako!“ – greitai sumetė motina.

– Bet ateis diena, išlėks į laisvę ereliai, išsivaduos liaudis!

Kažkokia moteris atnešė kibirą vandens ir, aimanuodama bei iškalbėdama, ėmė plauti Rybinui veidą. Jos plonas, gailus balsas painiojosi su Michailo žodžiais ir kliudė motinai juos suprasti. Priėjo būrys valstiečių su pristavu priešakyje; kažkas garsiai šaukė:

– Duokite suimtajam vežimą, ei! Kieno eilė?

Paskui pasigirdo naujas, lyg nuskriaustas pristavo balsas:

– Aš tau galiu suduoti, bet tu man – ne, negali, neišdrįsi, mulki!

– Taip! O tu kas – dievas? – sušuko Rybinas. 

Nedarniai ir negarsiai prasiveržę šūkavimai nuslopino jo balsą.

– Nesiginčyk, dėde! Čia vyresnybė!..

– Nepyk, jūsų kilnybe… Žmogus kaip nesavas…

– Tu tylėk, juokdary!..

– Štai tave tuoj į miestą nuveš…

– Ten labiau žiūrima įstatymų!

Minios šauksmai aidėjo taikingai, prašomai, jie liejosi į neaiškų bruzdesį, ir visa joje buvo beviltiška, graudu. Šimtininkai už parankių nuvedė Rybiną į valsčiaus valdybos priebutį, dingo už durų, Valstiečiai pamažu skirstėsi iš aikštės, motina matė, kad mėlynakis artinasi prie jos ir paniūromis žiūri į ją. Jos kojos per kelius ėmė drebėti, liūdnas jausmas gniaužė jai širdį, žadindamas šleikštumą.

„Nereikia šalintis! – pamanė ji. – Nereikia!“

Ir, tvirtai įsikibus į turėklus, laukė.

Pristavas, stovėdamas valsčiaus priebutyje ir mosuodamas rankomis, kalbėjo priekaištaujančiu vėl bereikšmiu, bedvasiu balsu:

– Kvailiai jūs, šunsnukiai! Nieko nesuprasdami, kišatės į tokį reikalą – į valstybinį reikalą! Galvijai! Turit padėkoti man, pulti po kojų už mano gerumą! Jei panorėsiu – visi į katorgą keliausite…

Koks dvidešimt valstiečių stovėjo nusiėmę kepures ir klausėsi. Temo, debesys leidosi žemyn. Mėlynakis priėjo palei priebutį ir atsidusęs pasakė:

– Štai kas dedasi pas mus…

– Ta-aip… – tyliai atsiliepė ji.

Jis pasižiūrėjo į ją tiesiu žvilgsniu ir paklausė:

– Kuo verčiatės?

– Mezginius supirkinėju iš bobų, drobes taip pat…

Valstietis iš lėto pasiglostė barzdą. Paskui, žiūrėdamas į valsčiaus valdybą, nuobodžiai ir negarsiai tarė:

– Pas mus to nesiras…

Motina žiūrėjo į jį iš viršaus ir laukė patogesnio momento nueiti į kambarį. Valstiečio veidas buvo susimąstęs, gražus, akys liūdnos. Petingas ir aukštas, jis vilkėjo perdėm sulopytu švarku, švariais kartūniniais marškiniais, rudomis, kaimiško milo kelnėmis ir buvo basnirčia įsistojęs į kurpes…

Motina kažkodėl lengviau atsiduso. Ir staiga, pasiduodama nuojautai, pralenkusiai neaiškią mintį, pati nesitikėdama, paklausė:

– O ar pas tave pernakvoti bus galima?

Paklausė, ir viskas joje smarkiai įsitempė – raumenys, kaulai. Ji išsitiesė, įsmeigusi nejudančias akis į valstietį. Jos galvoje šmėsčiojo skaudžios mintys:

„Pražudysiu Nikolajų Ivanovičių… Pašos nebepamatysiu ilgai! Primuš!“

Žiūrėdamas į žemę ir neskubėdamas, valstietis atsakė, sagstydamasis švarką ant krūtinės:

– Nakvoti? Galima, kodėl ne? Tik mano pirkia ne kokia…

– Aš neišlepinta! – instinktyviai atsakė motina.

– Galima! – pakartojo valstietis, matuodamas ją tiriamu žvilgsniu.

Jau buvo sutemę, ir jo akys tamsoje žibėjo šaltai, veidas atrodė labai išblyškęs. Motina, lyg nusileisdama pakalnėn, negarsiai tarė:

– Vadinasi, aš tuoj ir einu, o tu paimsi mano lagaminą…

– Gerai.

Jis gūžtelėjo pečiais, vėl susibruko švarką ir tyliai pratarė:

– Štai – pastotės atvažiuoja…

Valsčiaus priebutyje pasirodė Rybinas, jo rankos vėl buvo surištos, galva ir veidas apvynioti kažkuo pilku.

– Sudie, gerieji žmonės! – skambėjo jo balsas vakaro prieblandos šaltyje. – Ieškokite teisybės, saugokite ją, tikėkite žmogumi, kuris jums atneš gryną žodį, nesigailėkite savęs dėl teisybės!.. 

– Tylėk, šunie! – sušuko iš kažkur pristavo balsas. – Šimtininke, varyk arklius, kvaily!

– Ko jums gailėtis? Koks jūsų gyvenimas?..

Vežimas sujudėjo. Sėdėdamas vežime su dviem šimtininkais iš šonų, Rybinas dusliu balsu šaukė:

– Dėl ko jūs mirštate badu? Rūpinkitės laisve, ji duos jums ir duonos, ir teisybės – sudie, gerieji žmonės!..

Skubus ratų dardėjimas, arklių kanopų dundesys, pristavo balsas nustelbė jo kalbą, supainiojo ir užgniaužė ją.

– Baigta! –- tarė valstietis, krestelėjęs galvą, ir, kreipdamasis į motiną, negarsiai kalbėjo toliau: – Jūs ten stotyje pasėdėkite, – aš netrukus ateisiu…

Motina įėjo į kambarį, atsisėdo prie stalo priešais virtuvą, paėmė kąsnelį duonos, pažvelgė į jį ir vėl iš lėto padėjo į lėkštę. Valgyti nesinorėjo, po krūtine vėl darėsi negera. Tas negerumas, šlykščiai šiltas, silpnino, čiulpdamas iš širdies kraują, ir svaigino galvą. Akyse jai stovėjo mėlynakio sodiečio veidas – keistas, lyg neišbaigtas, jis nežadino pasitikėjimo. Kažkodėl ji nenorėjo tiesiog pamanyti, kad jis išduos ją, bet ta mintis, pasyvi ir nejudri, jau kilo jos galvoje ir visu sunkumu užgulė širdį.

„Jis pastebėjo mane! – tingiai ir bejėgiškai samprotavo ji. – Pastebėjo, suprato…“

O toliau mintis nesiekė, grimzdama į slegiantį nusiminimą, klampų šleikštulį.

Baugi, už lango prigludusi tyla, pakeitusi triukšmą, apnuogino sodžiuje kažkokį sunkumą, baimę, aštrino krūtinėje vienatvės pojūtį, pripildydama širdį prietemos, pilkos ir minkštos kaip pelenai.

Įėjo mergaitė ir, sustojusi prie durų, paklausė:

– Kiaušinienės atnešti?

– Nereikia. Jau nebenoriu, Įbaugino mane tuo riksmu! 

Mergaitė priėjo prie stalo susijaudinusi, bet negarsiai pasakodama:

– Kaip pristavas mušė! Aš stovėjau arti, mačiau, visus dantis jam išdaužė – spjauna jis, o kraujas toks tirštas, tirštas, tamsus!.. Akių gi visai nebėra! Jis – degutininkas. Uriadnikas ten pas mus guli, girtutėlis, ir vis dar degtinės reikalauja. Sako, jų visa gauja buvusi, o tasai, barzdočius, vyriausiasis, atseit, atamanas. Tris suėmė, o vienas, sako, pabėgo. Dar mokytoją sugavo, taip pat su jais. Jie netiki į dievą ir kitus įkalbinėja, kad cerkves plėštų, štai kokie jie! Kai kurie mūsų mužikai jo gailėjosi, o kiti, sako, pribaigti reikėjo! Pas mus yra tokių piktų mužikų – ai, ai!

Motina atidžiai klausėsi jos nenuoseklios, greitos kalbos, stengdamasi nuslopinti savo nerimą, išsklaidyti liūdną laukimą. O mergaitė, matyti, buvo patenkinta, kad jos klausosi, ir, springdama žodžiais, vis gyviau plepėjo, nuleisdama balsą:

– Tėtukas sako, kad visa tai dėl nederliaus! Jau antri metai nieko neužaugina žemė, nusikamavo žmonės. Dabar dėl to ir mužikų tokių atsiranda – bėda! Sueigose rėkia, pešasi. Anądien, kai Vasiukovą už nepriemokas varžė, jis kad rėš seniūnui į snukį. Še tau mano nepriemokos, sako…

Už durų pasigirdo sunkūs žingsniai. Rankomis atsirėmusi į stalą, motina atsistojo.

Įėjo mėlynakis valstietis ir, nenusiimdamas kepurės, paklausė:

– Kurgi tie nešuliai?

Jis lengvai pakėlė lagaminą, krestelėjo ir tarė:

– Tuščias! Marka, nuvesk pakeleivę į mano pirkią.

Ir išėjo neatsigrįždamas.

– Čia nakvosite? – paklausė mergaitė.

– Taip! Mezginių atvažiavau, mezginius supirkinėju… 

– Pas mus niekas nemezga! Tiktai Tinkove mezga, Darjinoj, o pas mus – ne! – paaiškino mergaitė.

– Aš ten rytoj…

Sumokėjusi mergaitei už arbatą, ji davė jai tris kapeikas ir tuo ją labai nudžiugino. Gatvėje, šlepsėdama basomis kojomis per šlapią žemę, mergaitė kalbėjo:

– Jei norite, aš į Darjiną nubėgsiu, pasakysiu boboms, kad čia neštų mezginius? Jos ateis, o jums nereikės ten važiuoti. Vis dėlto dvylika varstų…

– Nereikia to, mieloji! – atsakė motina, žingsniuodama šalia mergaitės. Saitas oras ją atgaivino, ir palengva joje ėmė bręsti neaiškus sprendimas. Miglotas, bet kažką žadąs, jis tvirtai plėtojosi, ir moteriškė, norėdama pagreitinti jo augimą, primygtinai klausė savęs:

„Ką daryti? Jeigu tiesiai, dorai…“

Buvo tamsu, drėgna ir šalta. Iš pirkių langų neaiškiai sklido rausva, sustingusi šviesa. Tyloje mykė miegūsti galvijai; buvo girdėti trumpi šūkčiojimai. Tamsus, slegiąs susimąstymas gaubė sodžių…

– Čia! – tarė mergaitė. – Ne kokią nakvynę pasirinkote, – baisiai neturtingas mužikas…

Ji apčiuopė duris, atidarė jas ir garsiai sušuko į trobą:

– Teta Tatjana!

Ir nubėgo. Iš tamsos pasigirdo jos balsas:

– Likit sveika!..

XVII

Motina sustojo prie slenksčio ir, delnu prisidengusi akis, apsidairė. Pirkia buvo ankšta, maža, bet švari, – tas iš karto krito į akis. Iš užkrosnio pasirodė jauna moteriškė, tylėdama nusilenkė ir dingo. Kertėje ant stalo degė lempa.

Pirkios šeimininkas sėdėjo už stalo, pirštu barbendamas j jį, ir atidžiai žiūrėjo motinai į akis.

– Įeikite! – negreitai tarė jis. – Tatjana, bėk pašauk Piotrą, greičiau!

Moteriškė, nepažvelgusi į viešnią, greitai išėjo. Sėdėdama ant suolo priešais šeimininką, motina dairėsi – jos lagamino niekur nebuvo matyti. Varginanti tyla pripildė trobą, tik lempos ugnis vos girdimai spragsėjo. Valstiečio veidas, susirūpinęs, niūrus, neaiškiai suposi motinos akyse, keldamas jai gūdų apmaudą.

– O kur mano lagaminas? – staiga ir pati nesi-tikėdama, garsiai paklausė motina.

Valstietis patraukė pečiais ir susimąstęs atsakė:

– Nedings…

Nuleidęs balsą, niūriai tęsė:

– Aš prie mergaitės tyčia pasakiau, kad jis tuščias, – ne, jis netuščias! Jis sunkiai prikrautas!

– Na? – paklausė motina. – Tai kas?

Jis atsistojo, priėjo prie jos, pasilenkė ir tyliai paklausė:

– Tą žmogų pažįstate?

Motina krūptelėjo, bet tvirtai atsakė:

– Pažįstu!

Tas trumpas žodelis lyg apšvietė ją iš vidaus, ir viskas aišku pasidarė išorėje. Ji lengviau atsiduso, pasislinko ant suolo, tvirčiau atsisėdo…

Valstietis plačiai nusišypsojo.

– Aš pastebėjau, kai jūs jam ženklą davėt, ir jis taip pat. Aš paklausiau jo į ausį – ar pažįstama, sakau, ten priebutyje stovi?

– O jis ką? – greitai paklausė motina.

– Jis? Pasakė – daug mūsų. Taip! Daug, sako…

Klausiamai pažvelgęs viešniai į akis ir vėl nusišypsojęs, kalbėjo toliau:

– Didelės jėgos žmogus!.. Drąsus… stačiai sako – aš! Jį muša, o jis vis savo tvirtina…

Jo balsas, netvirtas ir nestiprus, neišbaigtas veidas ir šviesios, atviros akys vis labiau ramino motiną. Vietoje nerimo ir liūdesio jos krūtinėje pamažu kilo aštrus, skaudus pasigailėjimo jausmas Rybinui. Nepajėgdama susilaikyti, su netikėtu ir karčiu pykčiu ji prislėgtu balsu sušuko:

– Galvažudžiai, barbarai!

Ir ėmė kūkčioti.

Valstietis pasitraukė nuo jos, niūriai linguodamas galvą.

– Įsigijo valdžia draugų – ta-aip!

Ir, staiga vėl atsigręžęs į motiną, tyliai jai pasakė:

– Aš štai ką, aš taip manau, kad lagamine – laikraščiai – tiesa?

– Taip! – paprastai atsakė motina, šluostydamasi ašaras. – Jam vežiau.

Suraukęs kaktą, jis suėmė savo barzdą į saują ir, žiūrėdamas į šalį, valandėlę tylėjo.

– Laikraštis pasiekdavo mus, knygos taip pat pa-siekdavo. Tą žmogų mes pažįstame… matėme!

Valstietis sustojo, pagalvojo, paskui paklausė:

– Dabar, vadinasi, kur jūs dėsite tą – lagaminą?

Motina pažiūrėjo į jį ir tarė drąsiai:

– Jums paliksiu!..

Jis nenustebo, neprotestavo, tik trumpai pakartojo:

– Mums…

Teigiamai linktelėjęs galvą, paleido iš saujos barzdą, sušukavo ją pirštais ir atsisėdo.

Nepermaldaujamai ir atkakliai atmintis kėlė motinos akyse žiaurią Rybino kankinimo sceną, jo paveikslas slopino jos galvoje visas mintis, sopulys ir žmogaus nuoskauda stelbė visus jausmus, ji nebegalėjo galvoti nei apie lagaminą, nei apie ką nors kita. Iš jos akių nesulaikomai riedėjo ašaros, o veidas buvo niūrus, ir balsas nebedrebėjo, kai ji kalbėjo pirkios šeimininkui:

– Plėšia, smaugia, į purvus trypia žmogų, prakeiktieji! 

– Jėga! – tyliai atsiliepė valstietis. – Baisią jėgą jie turi!

– O iš kur ima? – sušuko motina su apmaudu. – Iš mūsų ima, iš liaudies, viskas iš mūsų paimta!..

Ją erzino šis valstietis savo šviesiu, bet nesuprantamu veidu.

– Ta-aip! – nutęsė, jis susimąstęs. – Taip jau nuo amžių…

Budriai Įsitempė, palenkė galvą į duris ir pasiklausęs tyliai tarė:

– Eina…

– Kas?

– Saviškiai… turbūt…

Įėjo jo žmona, paskui ją į trobą įžengė valstietis. Numetė j kampą kepurę, greit priėjo prie šeimininko ir paklausė:

– Na, kaip?

Seimininkas linktelėjo galvą.

– Stepanai! – tarė moteris, stovėdama prie krosnies. – Gal ji, pakeleivė, valgyti nori?

– Nenoriu, dėkui, mieloji! – atsakė motina.

Valstietis priėjo prie motinos ir greitu, patrukusiu balsu ėmė kalbėti:

– Tai jau leiskite susipažinti! Vadinuosi Piotras Jegorovas Riabininas, pravardžiuojamas Yla. Apie jūsų reikalus šiek tiek nusimanau. Raštingas ir ne kvailas, taip sakant…

Jis nutvėrė jam ištiestą motinos ranką ir, kratydamas ją, kreipėsi į šeimininką:

– Štai, Stepanai, žiūrėk! Varvara Nikolajevna gera ponia, teisybė! O apie visą šį reikalą sako – niekniekiai, svaičiojimas! Vaikezai, girdi, ir visokie ten studentai iš kvailumo žmones kursto. Tačiau mudu matome: ką tik senyvą mužiką suėmė, o dabar štai – ji, pagyvenusi moteriškė, ir, kaip matyti, ne poniško kraujo. Ne- užsigaukite kokio kilimo būsite? 

Kalbėjo jis skubėdamas, aiškiai, neatsikvėpdamas, jo barzdelė nervingai drebėjo, o primerktos akys greitai tyrinėjo moteriškės veidą, ir figūrą. Apiplyšęs, susivėlęs, sutaršytais plaukais, jis atrodė lyg neseniai būtų su kuo susipešęs, nugalėjęs priešą ir dabar visas apimtas pergalės džiaugsmo. Jis patiko motinai savo žvalumu ir tuo, kad iš karto prašneko tiesiai ir paprastai. Meiliai žiūrėdama jam į veidą, ji atsakė į klausimą, – o jis dar kartą tvirtai pakratė jos ranką ir tyliai, sausokai nusijuokė virpčiojančiu juoku.

– Darbas švarus, Stepanai, matai? Darbas puikus! Aš tau sakiau, kad jį pati liaudis savo rankomis pradeda. O ponia – ji tiesos nesakys, jai tas kenkia! Aš ją gerbiu, ką ir bekalbėti! Žmogus geras ir mums gero trokšta, na, – nedaug – ir kad pati nuostolių neturėtų! O liaudis – nori eiti tiesiai ir nei nuostolių, nei žalos nesibijo – matei? Jai visas gyvenimas žalingas, visur – nuostoliai, jai nėra kur pasisukti, aplinkui – nieko kita, tik „stok!“ – rėkia iš visų pusių.

– Aš matau! – tarė Stepanas, linguodamas galvą, ir tuoj pat pridūrė: – Savo nešuliu ji rūpinasi.

Piotras gudriai mirktelėjo motinai ir vėl ėmė kalbėti, raminančiai mosuodamas ranka:

– Nesirūpinkite! Viskas bus gerai, motut! Jūsų lagaminėlis pas mane. Neseniai, kai jis pasakė man apie jus, kad jūs, esą, taip pat čia dalyvaujate ir tą žmogų pažįstate, aš jam sakau: žiūrėk, Stepanai! Negalima žiopsoti tokiu svarbiu atveju! Na, ir jūs, motut, turbūt, taip pat pajutote mus, kai mes šalia stovėjome. Dorų žmonių veidai pastebimi, todėl – nedaug jų gatvėmis vaikšto, atvirai sakant! Jūsų lagaminėlis pas mane…

Jis atsisėdo šalia jos ir, prašomai žiūrėdamas į jos akis, kalbėjo toliau:

– Jeigu jūs norite jį ištuštinti, mielai mes jums pa-dėsime. Knygelės mums reikalingos… 

– Ji nori viską mums atiduoti! – pastebėjo Stepanas.

– Ir puiku, motut! Viskam atrasim vietos!..

Jis pašoko, nusijuokė ir, greitai vaikščiodamas po pirkią, patenkintas kalbėjo:

– Atsitikimas, taip sakant, nuostabus! Nors visai paprastas. Vienoje vietoje nutrūko, kitoje užsimezgė! Nieko! O laikraštis, motut, geras, ir jis atlieka savo darbą – akis prakrapšto! Ponams – nemalonus. Aš čia, už kokių septynių kilometrų, pas vieną ponią staliaus darbą dirbu – gera moteriškė, reikia pasakyti, įvairių knygelių duoda, kartais perskaitai – taip ir nušvinti! Apskritai – mes jai dėkingi. Bet kartą aš jai parodžiau laikraštuką – ji net užsigavo truputį. „Meskite, sako, Piotrai! Tatai, sako, bepročiai vaikezai gamina. Ir nuo to tik jūsų vargas padidės, kalėjimas ir Sibiras, sako, už tai laukia…“

Jis staiga vėl nutilo, pagalvojo ir paklausė:

– O sakykite, mamyte, ar tas žmogus – giminė jums?

– Svetimas! – atsakė motina.

Piotras be garso susijuokė, labai kažkuo patenkintas, ir ėmė linguoti galvą, bet motinai tuojau pasirodė, kad žodis „svetimas“ tokiam žmogui, kaip Rybinas, netinka ir užgauna ją.

– Ne giminė aš jam, – tarė ji, – bet pažįstu jį seniai ir gerbiu kaip tikrą brolį… vyresnįjį!

Tinkamo žodžio nesurado, tai buvo jai nemalonu, ir ji vėl negalėjo sutūrėti tylaus raudojimo. Niūri, lūkuruojanti tyla pripildė pirkią. Piotras, palenkęs galvą ant peties, stovėjo lyg kažko klausydamasis. Stepanas, užsirėmęs ant stalo, visą laiką susimąstęs barbeno pirštais į lentą. Jo žmona patamsyje prisiglaudė prie krosnies, motina jautė jos neatitraukiamą žvilgsnį ir kartais pati žiūrėdavo į jos veidą – ovalinį, tamsų, tiesia nosim ir staiga nukirstu smakru. Žalsvos akys žibėjo susidomėjusios ir žvaliai.

– Vadinasi, draugas, – tyliai kalbėjo Piotras. – Su charakteriu, ta-aip!.. Įvertino save brangiai, kaip pridera! Tai žmogus, Tatjana, a? Tu sakai…

– Jis vedęs? – paklausė Tatjana, pertraukdama jo kalbą, ir jos nedidelės burnos mažytės, plonos lūpos stipriai susičiaupė.

– Našlys! – liūdnai atsakė motina.

– Todėl ir drąsus! – tarė Tatjana žemu, krūtininiu balsu. – Vedęs tokiu keliu neis – pabijos…

– O aš? Vedęs ir vis tiek, – sušuko Piotras.

– Liaukis, kūmai! – nežiūrėdama į jį ir perkreipusi lūpas, kalbėjo moteris. – Na, kas gi tu toks? Tik kalbi ir retkarčiais knygelę perskaitai. Maža žmonėms naudos iš to, kad judu su Stepanu pakampiais šnibždatės.

– Mane, brol, daug kas girdi! – pasipriešino valstietis įsižeidęs ir tyliai. – Aš čia – tartum mielės, tu be reikalo…

Stepanas tylėdamas pažvelgė į žmoną ir vėl nuleido galvą.

– Ir kam mužikas pačią ima? – paklausė Tatjana. – Darbininkė reikalinga, sako, o ką dirbti?

– Dar tau maža! – dusliai įterpė Stepanas.

– Kas iš to darbo? Pusbadžiu stumi dieną po dienos, vis tas pats. Gimsta vaikai – jų prižiūrėti nėra laiko – per darbą, kuris duonos neduoda.

Ir priėjo prie motinos, atsisėdo šalia ir primygtinai, be skundų ir skausmo, kalbėjo:

– Aš – du turėjau. Vienas, dvejų metų, verdančiu vandeniu nusiplikino, kito neišnešiojau – negyvas gimė, vis per tą prakeiktą darbą! Ar man džiaugsmas? Aš sakau – be reikalo mužikai pačią ima, tik rankas susiriša, gyventų laisvai, siektų tinkamos tvarkos, kovotų dėl teisybės atvirai, kaip tas žmogus! Ar ne teisybę sakau, motut?.. 

– Teisybę! – tarė motina. – Teisybę, mieloji, – kitaip nenugalėsi gyvenimo…

– O jūs ar turite vyreli?

– Numirė. Sūnų turiu…

– O jis kur, su jumis gyvena?

– Kalėjime sėdi! – atsakė motina.

Ir ji pajuto, kad šie žodžiai, kartu su įprastu sielvartu, visuomet jų sukeliamu, jos krūtinę užlieja ramiu pasididžiavimu.

– Antrą kartą pasodino – vis už tai, kad jis suprato dieviškąją teisybę ir atvirai ją skelbė… Jaunas jis, gražus, išmintingas! Laikraštį – jis sugalvojo, ir Michailą Ivanovičių jis į kelią atvedė, nors Michailas dvigubai už jį vyresnis! Dabar gi – teis už tai mano sūnų ir – nuteis, o jis pabėgs iš Sibiro ir toliau varys savo darbą…

Ji kalbėjo, o pasididžiavimo jausmas vis augo jos krūtinėje ir, kurdamas didvyrio paveikslą, reikalavo sau žodžių, gniaužė gerklę. Jai būtinai reikėjo kuo nors ryškiu ir išmintingu išlyginti tą niūrią klaikumą, kurią ji matė šiandieną ir kuri slėgė jos galvą beprasmišku siaubu, begėdišku žiaurumu. Nesąmoningai pasiduodama šiam sveikos sielos reikalavimui, visa, ką matė šviesaus ir tyro, ji rankiojo į vieną ugnį, akinančią ją savo skaisčiu žibėjimu…

– Jau daug užgimė tokių žmonių, vis daugiau gimsta, ir jie visi iki savo gyvenimo pabaigos kovos dėl žmonių laisvės, dėl teisybės…

Ji pamiršo atsargumą ir, nors neminėjo vardų, tačiau pasakojo viską, kas jai buvo žinoma, apie slaptą darbą siekiant išvaduoti liaudį iš gobšumo pančių. Piešdama brangius savo širdžiai paveikslus, ji dėjo į savo žodžius visą jėgą, visą gausybę meilės, kurią taip vėlai pažadino jos krūtinėje neramūs gyvenimo smūgiai, ir, karštai džiaugdamasi, pati gėrėjosi žmonėmis, kurie iškildavo atmintyje, jos jausmo apšviesti ir papuošti.

– Bendras darbas eina visoje žemėje, visuose miestuose, gerų žmonių jėga neišmatuojama ir neapskaičiuojama, ji vis auga ir augs iki mūsų pergalės valandos…

Jos balsas liejosi lygiai, žodžius ji rado lengvai ir greitai vėrė juos kaip įvairiaspalvius karolius ant stipraus savo troškimo siūlo – nuvalyti širdį nuo šios dienos kraujo ir purvo. Ji matė, kad valstiečiai lyg įaugo ten, kur juos užklupo jos kalba, nejuda, žiūri jai į veidų rimtai, girdėjo trūkčiojantį šalimais sėdinčios moters alsavimą –ir visa tai didino jos tikėjimą tuo, ką ji kalbėjo ir žadėjo žmonėms…

– Visi, kurie sunkiai gyvena, kuriuos slegia vargai ir neteisingumas, kuriuos pavergė turčiai ir jų pakalikai – visi, visa liaudis turi padėti žmonėms, kurie dėl jos žūsta kalėjimuose, kurie dėl jos kenčia didžiausias kančias. Jie nesavanaudiškai paaiškins, kur yra visų žmonių kelias į laimę, neapgaudinėdami pasakys, kad kelias sunkus, ir prievarta nieko nesives paskui save; bet kai stosi į jų eiles, neatsitrauksi nuo jų niekuomet, matai – viskas teisinga, šitas kelias, o ne kitas!

Jai buvo malonu matyti, kaip išsipildo jos senas troškimas, – štai ji pati kalba žmonėms apie tiesą!

– Su tokiais žmonėmis liaudis gali eiti, jie menku nieku nepasitenkins, nesustos, kol nugalės visą melą, visą blogį ir gobšumą; jie nenuleis rankų, kol visa liaudis susilies į vieną sielą, kol ji vienu balsu pasakys – aš valdovė, aš pati sukursiu visiems lygius įstatymus!

Pailsusi ji nutilo, apsižvalgė. Jos krūtinėje ramiai telkėsi įsitikinimas, kad jos žodžiai nenueis veltui. Valstiečiai žiūrėjo į ją, laukdami dar kažko. Piotras susinėrė rankas ant krūtinės, primerkė akis, ir jo šlakuotame veide virpėjo šypsena. Stepanas, viena ranka pasirėmęs į stalą, visas pasidavė į priekį, ištiesė kaklą ir vis dar klausėsi. Jo veidą dengė šešėlis, ir nuo to veidas atrodė labiau išbaigtas. Jo žmona, sėdėdama šalia motinos, sulinko, pasidėjusi alkūnes ant kelių, ir žiūrėjo sau po kojomis.

– Štai kaip, – pašnibždomis tarė Piotras ir atsargiai atsisėdo ant suolo, linguodamas galvą.

Stepanas pamažu išsitiesė, pasižiūrėjo į žmoną ir skėstelėjo ore rankomis, lyg norėdamas kažką apkabinti…

– Jeigu jau šito darbo imtis, – susimąstęs ir negarsiai pradėjo jis, – tai jau iš tikro reikia visa širdimi…

Piotras nedrąsiai įterpė:

– Ta-aip, atgal nesižvalgyk!..

– Plačiai užsimota! – kalbėjo Stepanas.

– Apglėbti visą žemę! – vėl pridūrė Piotras.

XVIII

Motina atsirėmė nugara j sieną ir, atlošusi galvą, klausėsi jų negarsių, svarstančių žodžių. Atsistojo Tatjana, apsidairė ir vėl atsisėdo. Jos žalios akys žibėjo sausai, kai ji nepatenkinta ir su panieka veide pasižiūrėjo į valstiečius.

– Daug, matyt, vargo jūs pakėlėte? – staiga paklausė ji, kreipdamasi į motiną.

– Teko! – atsiliepė motina.

– Gražiai kalbate – jūsų žodžiai traukia širdį. Pagalvoji – viešpatie! – kad nors per plyšelį tektų pasižiūrėti į tokius žmones ir gyvenimą. Koks čia gyvenimas? – Avies! Štai aš raštinga, knygas skaitau, daug galvoju, kartais ir naktį negaliu užmigti per mintis. O kas iš to? Negalvosiu – be naudos nustipsiu, galvosiu – taip pat be naudos.

Ji kalbėjo su pašaipa akyse ir kartais staiga tarsi nukąsdavo savo kalbą kaip siūlą. Valstiečiai tylėjo. Vėjas glostė langų stiklus, čežėjo stogo šiauduose, patylomis kaukė kamine. Staugė šuo. Ir nenoromis retkarčiais į langą barbeno lietaus lašai. Lempos liepsnelė suvirpėjo, priblėso, bet po valandėlės vėl įsidegė lygiai ir skaisčiai.

– Pasiklausiau jūsų kalbos – štai kam žmonių gyvenama! O taip keista – klausausi jūsų ir matau: juk visa tai aš žinau! O iki jūsų aš nieko tokio negirdėjau ir tokių minčių neturėjau…

– Reikėtų pavalgyti, Tatjana, ir žiburį užgesinti! – tarė Stepanas lėtai ir niūriai. – Pamatys žmonės – Ciumakovai ilgai buvo su žiburiu. Mums tas nesvarbu, o viešniai, ko gera, gali būti prastai…

Tatjana atsistojo ir nuėjo prie krosnies.

– Ta-aip! – tyliai ir šypsodamasis prašneko Piotras. – Dabar, kūmai, būk budrus! Kai žmonėse pasirodys laikraštis…

– Aš ne apie save kalbu… Jeigu mane ir suimtų – maža bėda!

Jo žmona priėjo prie stalo ir tarė:

– Pasitrauk…

Jis atsistojo, pasitraukė į šalį ir, žiūrėdamas, kaip ji dengia stalą, pašaipiai tarė:

– Kiek už tokius moka – už pundą šeštoką, ir tai tik tada, kai punde šimtas.

Motinai staiga pagailo jo, – jis dabar jai ėmė vis labiau patikti. Po savo kalbos ji jautėsi pailsėjusi nuo purvino dienos sunkumo, buvo patenkinta savimi ir troško, kad visiems būtų gera, malonu.

– Neteisingai galvojate, šeimininke! – tarė ji. – Nereikia žmogui sutikti su tuo, kaip jį vertina tie žmonės, kuriems nieko daugiau nereikia, tik jo kraujo. Jūs patys save turite įvertinti, iš vidaus, ne priešams, bet draugams…

– Kokie mūsų draugai? – tyliai sušuko valstietis. – Iki pirmutinio kąsnio…

– O aš sakau – liaudis turi draugų…

– Turi, na, žinai, bet tik ne čionai – mat, kaip yra! – susimąstęs atsiliepė Stepanas.

– O jūs čionai jų susiraskite.

Stepanas pagalvojo ir tyliai tarė:

– Ta-aip, reikėtų…

– Sėskitės už stalo! – pakvietė Tatjana.

Piotras, prislėgtas motinos minčių ir lyg nesavas, vakarieniaujant vėl pradėjo gyvai ir greit kalbėti:

– Jums, motut, kad nepastebėtų, taip sakant, reikia kuo anksčiau iš čia išvažiuoti. Ir jūs važiuokite j kitą stotį, o ne į miestą – pašto arkliais važiuokite…

– Kam? Aš nuvešiu, – tarė Stepanas.

– Nereikia! O jei tavęs paklaustų – nakvojo? Nakvojo. Kur dingo? Aš ją nuvežiau! Aha-a, tu nuvežei? Drožk į kalėjimą! Supratai? O kuriam galui į kalėjimą skubintis? Viskam savo eilė: ateis diena – ir carui gyventi gana, kaip sakoma. O čia paprastai: nakvojo, nusisamdę arklius, išvažiavo! Maža kas kur nakvoja? Sodžius prie kelio…

– Kur tu, Piotrai, bijoti mokeisi? – pašaipiai paklausė Tatjana.

– Viską reikia žinoti, kūma, – suduodamas sau per kelį, sušuko Piotras. – Mokėk bijoti, mokėk ir drąsus būti! Tu atsimeni, kaip už tą laikraštį zemskis Vaganovą tampė? Dabar Vaganovo už jokius pinigus neįkalbėsi paimti į rankas knygos, taip! Jūs, motut, manim pasikliaukit, aš visokioms išdaigoms esu tikęs, tatai visiems gerai žinoma. Knygeles ir lapelius aš puikiausiai paskleisiu, kiek tiktai reikia! Mūsų žmonės, be abejo, mažai mokyti ir bailūs, na, tačiau laikas taip lamdo šonus, jog žmogus nenoromis spogina akis – kas čia? O knygelė jam visai paprastai atsako: ogi štai kas – galvok, suprask! Yra pavyzdžių, kad beraštis už raštingą daugiau supranta, ypač jeigu raštingasis sotus! Aš čia visur vaikščioju, daug matau – nieko! Gyventi galima, bet reikia smegenų ir didelio vikrumo, kad iš karto į klaną neįpultum. Vyresnybė – ji taip pat užuodžia, kad lyg šalčiu dvelktelėjo nuo mužiko: jis šypsosi mažai ir visai nemeiliai – apskritai atprasti nuo vyresnybės nori! Andai į Smoliakovą – čia netoliese toks kaimelis – atvažiavo mokesčių lupikai, o mužikai – piestu ir už baslių! Pristavas tiesiog ir sako: „Ak, jūs šunsnukiai! Juk tai prieš carą!“ Ten buvo vienas mužikas, Spivakinas, jis ir sako: „Keliaukit jūs velniop su visu savo caru!.. Koks ten caras, jei paskutinius marškinius nuo kupros velka?..“ Mat, kas darosi, motin! Žinoma, Spivakiną sučiupo ir į kalėjimą, o žodis – pasiliko, ir net maži vaikai jį žino, – jis šaukia, gyvena!

Jis nevalgė, o vis kalbėjo greitai, šnibždomis, guviai žybčiodamas tamsiomis, šelmiškomis akimis ir gausiai, lyg variokus iš piniginės, berdamas motinai begales dalykų, pastebėtų kaimo gyvenime.

Porą kartų Stepanas jam sakė:

– Bent pavalgytum…

Piotras griebdavo kąsnį duonos, šaukštą ir vėl pratrūkdavo pasakoti, tartum dagilis giedoti. Pagaliau po vakarienės jis, pašokęs nuo suolo, pranešė:

– Na, man laikas namo!..

Atsistojo priešais motiną ir, linguodamas galvą, kratė jos ranką sakydamas:

– Lik sveika, motut! Galbūt, niekuomet ir nepasimatysime! Turiu jums pasakyti, kad visa tai – labai gera. Sutikti jus ir girdėti jūsų žodžius – labai gera! Ar jūsų lagamine be spaudos yra dar kas? Vilnonė skarelė? Puiku, vilnonė skarelė, Stepanai, įsidėmėk! Jis tuoj atneš jums lagaminėlį! Einam, Stepanai! Likit sveikos! Viso gero!..

Jiems išėjus, buvo girdėti, kaip šiugžda tarakonai, vėjas trainiojasi pastogėmis ir klabena kamino užstūmą, smulkus lietus monotoniškai barbena į langą. Rankiodama nuo krosnies ir nuo gultų drabužius, Tatjana klojo motinai ant suolo patalą.

– Gyvas žmogus! – pastebėjo motina.

Seimininkė, dirstelėjusi j ją iš paniūrų, atsakė:

– Skamba, skamba, o netoli tegirdėti.

– O kaip jūsų vyras? – paklausė motina.

– Nieko sau, geras žmogus, negeria, gyvenam santaikoje – nieko sau! Tik silpno būdo…

Ji išsitiesė ir patylėjusi paklausė:

– Juk ko dabar reikia – žmonės turi kelti maištą? Žinoma! Apie tai visi galvoja, tik kiekvienas skyrium, pats vienas. O reikia, kad garsiai prabiltų… ir iš pradžios kas nors vienas turi pasiryžti…

Ji atsisėdo ant suolo ir staiga paklausė:

– Sakote – ir jaunos panelės šį darbą dirba, eina pas darbininkus, skaito, nesibjauri, nebijo?

Ir, atidžiai išklausiusi motinos atsakymą, giliai atsiduso. Paskui, nuleidusi akių vokus ir palenkusi galvą, vėl prašneko:

– Vienoje knygelėje aš perskaičiau žodžius – beprasmis gyvenimas. Aš tatai gerai supratau, iš karto! Pažįstu tokį gyvenimą – minčių yra, bet jos pasklajos ir klaidžioja kaip avelės be piemens: nėra kuo, nė kam jas surankioti… Tai ir yra – beprasmis gyvenimas. Bėgčiau aš nuo jo neatsigręždama – toks liūdesys, kada ką nors supranti!

Motina matė tą liūdesį sausame žalių moteriškės akių žibėjime, jos išdžiūvusiame veide, girdėjo balse. Ji panoro paguosti ją, priglausti.

– Jūs, mieloji, suprantate, ką reikia daryt…

Tatjana ją tyliai pertraukė:

– Reikia mokėti. Jums paklota, gulkitės!

Pasitraukė prie krosnies ir tylėdama atsistojo ten tiesi, rūsčiai susikaupusi. Motina atsigulė nenusirengusi, pajuto kauluose geliantį nuovargį ir tyliai sudejavo. Tatjana užgesino žiburį, ir, kada kambarį apgaubė tiršta tamsa, pasigirdo jos žemas, lygus balsas. Jis skambėjo taip, lyg šluostytų kažką nuo plokščio tvankios tamsos veido.

– Jūs nesimeldžiate. Aš taip pat manau, kad nėra dievo. Ir stebuklų nėra!

Motina neramiai apsivertė ant suolo, – tiesiai pro langą į ją žiūrėjo bedugnė tamsa, ir į tylą atkakliai šliaužė vos girdimas šiuresys, ošimas. Ji prašneko kone pašnibždomis ir baimingai:

– Dėl dievo – aš nežinau, bet į Kristų tikiu… Ir jo žodžiais tikiu – mylėk artimą kaip pats save – tuo tikiu!..

Tatjana tylėjo. Tamsumoje, juodame krosnies fone, motina matė neryškų, pilką jos tiesios figūros kontūrą. Ji stovėjo nė nekrustelėdama. Apimta liūdesio, motina užmerkė akis.

Staiga pasigirdo šaltas balsas:

– Už savo vaikelių mirtį aš negaliu atleisti nei dievui, nei žmonėms – niekados!

Nilovna neramiai pasikėlė, širdimi supratusi, koks didelis skausmas sukėlė šiuos žodžius.

– Jūs jauna, dar bus vaikučių, – švelniai tarė ji.

Pašnibždom ir negreit moteris atsakė:

– Ne! Sugadinta aš, sako daktaras, niekad nebe- gimdysiu…

Asla perbėgo pelė. Kažkas garsiai ir sausai subraškėjo, sustingusią tylą perskrosdamas nematomu garso žaibu. Ir vėl pasidarė aiškiai girdimas rudens lietaus teškenimas ir čežėjimas stogo šiauduose – jis graibėsi juose lyg kažkieno ploni, išgąsdinti pirštai. Ir liūdnai krito į žemę vandens lašai, žymėdami lėtą rudens nakties slinkimą…

Per sunkų snaudulį motina išgirdo duslius žingsnius gatvėje, priemenėje. Atsargiai prasivėrė durys, pasigirdo tylus šūktelėjimas:

– Tatjana, atsigulei, ar ką?

– Ne.

– O ji miega?

– Matyt, miega.

Plykstelėjo žiburys, suvirpėjo ir paskendo tamsoje. Valstietis priėjo prie motinos patalo, pataisė kailinius, apklostydamas jos kojas. Valstiečio gerumas savo paprastumu švelniai sugraudino motiną, ir ji, vėl užmerkusi akis, nusišypsojo. Stepanas tylėdamas nusirengė, užlipo ant gultų. Pasidarė tylu.

Jautriai klausydamasi tingaus snaudulingos tylos bangavimo, motina gulėjo nejudėdama, o priešais ją tamsoje svirduliavo kruvinas Rybino veidas…

Gultuose pasigirdo sausas šnibždesys.

– Matai, kokie žmonės to darbo imasi? Jau senyvi, prisrėbę vargo iki soties, nusidirbę, metas jiems būtų jau pailsėti, o jie – štai! O tu jaunas, išmintingas – et, Stiopa…

Vilkšnus ir storas vyriškio balsas atsakė:

– Tokio darbo nepagalvojęs negali imtis…

– Girdėjau aš tą…

Garsai nutrūko ir vėl pasigirdo – sugaudė Stepano balsas:

– Reikia taip: pirmiausia pasikalbėti su vyrais atskirai, štai Makovas Alioša – smarkus, raštingas ir vyresnybės nuskriaustas; Sorinas Sergejus – taip pat išmintingas mužikas… Kniazevas – žmogus doras, drąsus. Kol kas pakaks! Reikia pažvelgti j žmones, apie kuriuos ji kalbėjo. Štai aš pasiimsiu kirvį ir drošiu į miestą, lyg malkų skaldyti – uždarbiauti, atseit, išėjo. Čia reikia atsargiai. Ji teisybę sako: žmogaus vertė – jo darbas. Ana kaip tas mužikas. Nors prieš dievą jį pastatyk, jis nepasiduos… nepajudės iš vietos. Ogi Nikitka, a? Susisarmatijo, – stebuklai!

– Jūsų akyse muša žmogų, o jūs – žiopsote…

– Tu palauk! Tu sakyk dėkui dievui, kad mes patys jo nemušėm, to žmogaus – štai kas!

Jis šnibždėjo ilgai, čia nuleisdamas balsą taip, kad motina vos girdėjo jo žodžius, čia staiga sugausdamas stipriai ir storai. Tuomet moteriškė jį sutūrėdavo:

– Tyliau! Pažadinsi…

Motina užmigo kietu miegu – jis iš karto lyg tvankus debesis užgulė ją, apkabino ir nusinešė.

Tatjana pažadino ją, kai į pirkios langus aklai dar tebežiūrėjo pilka ryto prieblanda ir šaltoje tyloje virš sodžiaus mieguistai plaukiojo ir tirpo varinis budinčio cerkvės varpo garsas.

– Aš virtuvą užkaičiau, išgerkite arbatos, nes bus šalta stačiai iš miego važiuoti…

Stepanas, šukuodamas susivėlusią barzdą, stropiai klausinėjo motiną, kaip ją surasti mieste, o jai atrodė, kad šiandien valstiečio veidas pasidaręs gražesnis, labiau išbaigtas. Geriant arbatą, jis šypsodamasis pastebėjo:

– Kaip nuostabiai viskas atsitiko!..

– Kas? – paklausė Tatjana.

– Nagi, pažintis! Taip paprastai…

Motina susimąsčiusi, bet tvirtai tarė:

– Šis dalykas aplamai nuostabiai paprastas.

Šeimininkai su ja atsisveikino santūriai, šykščiai eikvodami žodžius, dosniai rūpindamiesi jos smulkiais patogumais.

Sėdėdama bričkoje, motina galvojo, kad šis valstietis pradės dirbti atsargiai, patylomis kaip kurmis ir nenuilstamai. Ir visuomet aplink jį skambės nepatenkintas žmonos balsas, spindės deginąs jos žalių akių blizgesys, ir neužges joje, kol ji bus gyva, kerštingas, vilkiškas ilgesys žuvusių vaikų.

Prisiminė ji Rybiną, jo kraują, veidą, degančias akis, jo žodžius, – širdį suspaudė kartus jausmas, nes pasijuto bejėgė prieš žvėris. Ir visu keliu iki miesto, pilkos dienos blausiame fone, prieš motiną stovėjo tvirta juodabarzdžio Michailo figūra – sudraskytais marškiniais, surištomis užpakalyje rankomis, suvelta galva, gaubiama rūstybės ir tikėjimo savo tiesa. Motina mąstė apie begales kaimų, baikščiai prigludusių prie žemės, apie žmones, slaptai laukiančius ateinančios tiesos, ir apie tūkstančius žmonių, kurie beprasmiškai ir tylėdami pluša visą gyvenimą, nieko nesitikėdami.

Gyvenimas atrodė lyg nesuartas, kalvotas dirvonas, kuris įtemptai ir nebyliai laukia darbininkų ir patylomis žada laisvoms, teisingoms rankoms:

„Apvaisinkite mane išminties ir teisybės sėklomis – aš sugrąžinsiu jums šimteriopai!“

Prisimindama savo pasisekimą, krūtinės gilumoje ji jautė tylų džiaugsmo virpesį ir droviai slopino jį.

XIX

Namie duris jai atidarė Nikolajus, susivėlęs, su knyga rankoje.

– Jau? – sušuko jis linksmai. – Greitai!

Jo akys pro akinius gyvai ir maloniai mirkčiojo, jis padėjo jai nusirengti, maloniai šypsodamasis žiūrėjo j veidą ir kalbėjo:

– O pas mane, matote, naktį buvo krata; aš pamaniau – kokia čia galėtų būti priežastis? Ar tik jums kas neatsitiko? Tačiau nesuėmė. Jeigu jus būtų suėmę, tai būtų nepalikę ir manęs!..

Jis įvedė ją į valgomąjį ir gyvai kalbėjo toliau:

– Tačiau dabar išvys iš tarnybos. Dėl to aš nesi- kremtu… Man jau nusibodo skaičiuoti arklių neturinčius valstiečius!

Kambario vaizdas buvo toks, lyg kažkoks stipruolis, kvailo išdykumo pagautas, iš gatvės būtų tol daužęs į namo sienas, kol viską viduje išvartė. Portretai mėtėsi ant grindų, sienų apmušalai nuplėšyti ir kabojo skiautėmis; vienoje vietoje buvo atlupta grindų lenta, išversta palangė, ant grindų prie krosnies išbarstyti pelenai. Motina, matydama pažįstamą vaizdą, palingavo galvą ir atidžiai pažiūrėjo į Nikolajų, jausdama jame kažką nauja.

Ant stalo stovėjo užgesęs virtuvas, neplauti indai, dešra ir sūris ant popieriaus vietoj lėkštės, mėtėsi duonos kąsneliai ir trupiniai, knygos, virtuvo anglys. Motina šyptelėjo, Nikolajus taip pat nusijuokė.

– Tai aš čia jau papildžiau pogromo vaizdą, bet nieko, Nilovna, nieko! Aš maniau, jie vėl ateis, todėl ir netvarkiau visiškai. Na, kaip jūs suvažinėjote?

Klausimas smarkiai užgavo jai širdį – jos akyse iškilo Rybinas, ir ji pasijuto kalta, kad iš karto apie jį neprabilo. Pasilenkusi kėdėje, ji pasislinko prie Nikolajaus ir, stengdamasi būti rami, bijodama, kad ko nors nepamirštų, pradėjo pasakoti:

– Sučiupo jį…

Nikolajaus veidas krūptelėjo.

– Taip?

Motina sustabdė jo klausimą rankos mostu ir toliau kalbėjo taip, lyg būtų sėdėjusi prieš patį teisingumą ir skundusis jam dėl žmogaus kankinimo. Nikolajus atsilošė kėdėje, išblyško ir, prikandęs lūpą, klausėsi. Jis iš lėto nusiėmė akinius, padėjo juos ant stalo, perbraukė ranka per veidą, lyg nuvalydamas nuo jo nematomą voratinklį. Jo veidas pasmėlo, keistai atsikišo skruostikauliai, šnervės virpėjo – tokį jį motina matė pirmąkart, ir jis truputį gąsdino ją.

Kai ji pabaigė, jis atsistojo, tylėdamas valandėlę pa-vaikščiojo po kambarį, susikišęs kumščius giliai į kišenes. Paskui pro dantis sumurmėjo:

– Stambus žmogus, turbūt. Jam bus sunku kalėjime; tokie, kaip jis, ten blogai jaučiasi!

Jis vis giliau slėpė rankas, valdydamas savo susi-jaudinimą, bet vis dėlto motina jį juto ir pati juo užsikrėtė. Jo akys pasidarė siauros lyg peilių smaigaliai. 

Vėl vaikščiodamas po kambarį, jis kalbėjo šaltai ir rūsčiai:

– Jūs pažiūrėkite, kokia klaikuma! Saujelė kvailų žmonių, gindami savo pražūtingą valdžią liaudžiai, muša, smaugia, slegia visus. Auga žvėriškumas, žiaurumas virsta gyvenimo įstatymu – pamanykite! Vieni muša ir žvėrėja dėl to, kad jų niekas nebaudžia, suserga gašliu kankinimų troškuliu – šlykščia vergų liga, vergų, kuriems duota laisvė parodyti visą savo vergiškų jausmų ir gyvuliškų įpročių jėgą. Kiti nuodijasi kerštu, treti, užguiti iki atbukimo, darosi nebyliai ir neregiai. Tvirkina liaudį, visą liaudį!

Jis sustojo ir nutilo, sukandęs dantis.

– Ir pats nejučiomis ž vėrėj i šiame žvėriškame gyvenime! – tyliai tarė jis.

Bet susivaldęs, beveik ramiai, tvirtai degančiomis akimis pasižiūrėjo į motinos veidą, pasruvusį bežadėmis ašaromis.

– Tačiau mums, Nilovna, negalima gaišti! Pamėginkim, brangi drauge, susitvardyti…

Liūdnai šypsodamasis, jis priėjo prie jos ir pasilenkęs paklausė, spausdamas jos ranką:

– Kur jūsų lagaminas?

– Virtuvėje! – atsakė ji.

– Prie mūsų vartų stovi šnipai – tokios daugybės popierių mes nesugebėsime išnešti iš namų nepastebėti, gi paslėpti – nėra kur, o aš manau – šiąnakt jie vėl ateis. Vadinasi, kad ir kaip gaila darbo, mes sudeginsime visa tai.

– Ką? – paklausė motina.

– Viską, kas yra lagamine.

Ji suprato jį, ir – kad ir labai jai buvo liūdna – pasididžiavimo jausmas sukėlė jos veide šypseną.

– Nieko ten nėra, nė lapelio! – tarė ji ir, pamažu gyvėdama, pradėjo pasakoti apie savo susitikimą su Ciumakovu. Nikolajus klausėsi jos, pradžioje neramiai raukydamas kaktą, paskui stebėdamasis, ir pagaliau šūktelėjo, pertraukdamas pasakojimą:

– Klausykite – juk tatai puiku! Jūs nuostabiai laimingas žmogus…

Suspaudęs jos ranką, jis tyliai sušuko:

– Jūs taip graudinate savo tikėjimu žmonėmis… aš iš tiesų myliu jus kaip tikrą motiną!..

Ji šypsodamasi smalsiai stebėjo jį – norėjo suprasti, kodėl jis pasidarė toks nušvitęs ir gyvas.

– Žodžiu sakant – puiku! – trindamas rankas, kalbėjo jis ir juokėsi tyliu, maloniu juoku. – Paskutinėmis dienomis, žinote, aš be galo gerai gyvenau – visą laiką su darbininkais, skaičiau, kalbėjau, žiūrėjau. Ir sieloje susikaupė kažkas nuostabiai sveika, tyra. Kokie geri žmonės, Nilovna! Aš kalbu apie jaunus darbininkus – stiprūs, jautrūs, pilni troškimo viską suprasti. Žiūri į juos ir matai – Rusija bus šviesiausia žemės demokratija!

Patvirtindamas jis pakėlė ranką, lyg prisiekdamas, ir patylėjęs tęsė:

– Aš čia sėdėjau, rašiau ir – kažkaip sugižau, su- pelėjau prie knygų ir skaitmenų. Beveik metai tokio gyvenimo – juk tai išsigimimas. Aš juk buvau pripratęs būti kartu su darbo liaudimi, ir, kai atsitraukiu nuo jos, man darosi nesmagu – žinote, įsitempiu aš, įsiręžiu šitam gyvenimui. O dabar vėl galiu gyventi laisvai, su jais matysiuos, dirbsiu. Jūs suprantate – būsiu prie naujai gimstančių minčių lopšio, jaunos, kūrybinės energijos akivaizdoje. Tas nuostabiai paprasta, gražu ir be galo gaivina – daraisi jaunas ir stiprus, gyveni turtingai!

Jis nusijuokė droviai ir linksmai, ir jo džiaugsmas apėmė motinos širdį, nes ji suprato jį.

– O paskui – jūs baisiai geras žmogus! – sušuko Nikolajus. – Kaip ryškiai jūs piešiate žmones, kaip gerai juos matote!.. 

Nikolajus, sumišęs ir nusukęs į šalį savo džiaugsmingą veidą, glostinėdamas plaukus, atsisėdo šalia jos, bet greit atsisuko ir, žiūrėdamas į motiną, godžiai klausėsi jos sklandaus, paprasto ir ryškaus pasakojimo.

– Nuostabus pasisekimas! – sušuko jis. – Jūs galėjote labai greitai atsidurti kalėjime ir – staiga štai! Taip, matyt, valstietis pradeda judėti – tai natūralu pagaliau! Ta moteris – nuostabiai aiškiai aš ją matau!.. Kaimo reikalams mes turime paskirti specialius žmones. Žmones! Jų mums trūksta… Gyvenimas reikalauja šimtų rankų…

– Kad taip Paša išeitų į laisvę. Ir Andriuša! – tyliai tarė motina.

Jis pažvelgė į ją ir nuleido galvą.

– Matote, Nilovna, jums sunku bus girdėti, bet aš vis dėlto pasakysiu: aš gerai pažįstu Pavlą – iš kalėjimo jis nebėgs! Jam reikalingas teismas, jam reikia pasirodyti visu ūgiu, jis nuo to neatsisakys. Ir nereikia! Jis pabėgs iš Sibiro.

Motina atsiduso ir tyliai atsakė:

– Na, ką gi? Jis žino, kaip geriau…

– Hm! – po valandėlės kalbėjo Nikolajus, žiūrėdamas į ją pro akinius. – Kad tas jūsų mužikėlis pasiskubintų ateiti pas mus! Matote, kaimui būtinai reikia parašyti atsišaukimą apie Rybiną, tas jam nepakenks, jeigu jis taip drąsiai laikosi. Aš šiandien parašysiu, Liudmila jį greit atspausdins… Bet kaip tas atsišaukimas ten paklius?

– Aš nuvešiu…

– Ne, dėkoju! – greitai sušuko Nikolajus. – Aš manau, ar netiktų tam darbui Vesovščikovas, a?

– Pasikalbėti su juo?

– Taigi, pamėginkite! Ir pamokykite jį.

– O ką gi aš veiksiu?

– Nesirūpinkit!

Jis atsisėdo rašyti. Ji kraustė stalą, žiūrėdama j jį, ir matė, kaip virpa jo rankoje plunksna, brėždama popieriuje eiles juodų žodžių. Retkarčiais jo kaklo oda trūkčiojo, jis kilnojo galvą, užmerkęs akis, jo smakras drebėjo. Tatai jaudino ją.

– Štai ir baigtai – tarė jis atsistodamas. – Jūs paslėpkite kur nors pas save šį popierėlį. Bet žinokite, jeigu ateis žandarai, jus taip pat iškratys.

– Šuva jų nematė! – atsakė ji ramiai.

Vakare atvažiavo gydytojas Ivanas Danilovičius.

– Kodėl vyresnybė taip staiga pradėjo nerimauti? – kalbėjo jis, lakstydamas po kambarį. – Septyniose vietose naktį buvo kratos. Kurgi ligonis, a?

– Jis dar vakar išėjo! – atsakė Nikolajus. – Šiandien, matai, šeštadienis, jam paskaita, todėl jis negali praleisti…

– Na, tai kvailystė, su pramušta galva paskaitose sėdėti…

– Aš jam įrodinėjau, bet nesėkmingai…

– Nori pasigirti draugams, – pastebėjo motina, – štai, girdi, žiūrėkite – aš jau praliejau savo kraują…

Gydytojas pažvelgė į ją, nuožmiai suraukė veidą ir tarė, sukandęs dantis:

– Ū-ū, žiaurioji…

– Na, Ivanai, tau čia nėra ko veikti, o mes laukiame svečių – išeik! Nilovna, duokite jam tą popierėlį…

– Dar popierėlį? – sušuko gydytojas.

– Štai! Imk ir perduok spaustuvei.

– Paėmiau. Perduosiu. Viskas?

– Viskas. Prie vartų – šnipas.

– Mačiau. Prie mano durų taip pat. Na, iki pasimatymo, žiaurioji moteriške! O žinote, draugai, grumtynės kapinėse – geras dalykas pagaliau! Apie jas kalba visas miestas. Tavo atsišaukimas apie grumtynes labai geras ir laiku išleistas. Aš visuomet sakydavau, kad geras vaidas daug verčiau negu bloga taika… 

– Gerai, tu eik…

– Ne perdaug mandagiai! Rankelę, Nilovna! O vaikėzas vis dėlto pasielgė kvailai. Ar tu žinai, kur jis gyvena?

Nikolajus pasakė adresą.

– Rytoj reikės nuvažiuoti pas jį, – šaunus vyrukas, a?

– Labai…

– Reikia jį pasaugoti, jo smegenys sveikos! – kalbėjo išeidamas gydytojas. – Kaip tik iš tokių vyrų turi išaugti tikrai proletarinė inteligentija, kuri pakeis mus, kai mes išeisime ten, kur, turbūt, jau nebėra klasinių prieštaravimų…

– Tu ėmei daug plepėti, Ivanai…

– Ogi man linksma, tai todėl. Vadinasi, lauki kalėjimo? Linkiu tau ten pailsėti.

– Dėkoju. Aš nepavargau.

Motina klausėsi jų kalbos, ir jai buvo malonus rūpinimasis darbininku.

Išleidę gydytoją, Nikolajus ir motina sėdo gerti arbatos ir užkandžiauti, laukdami naktinių svečių ir tyliai kalbėdamiesi. Nikolajus ilgai pasakojo jai apie savo draugus, gyvenusius ištrėmime, apie tuos, kurie jau pabėgo iš ten ir dirba toliau savo darbą, dangstydamiesi svetimais vardais. Pilkos kambario sienos atblokšdavo tylų jo balsą, tarytum stebėdamos ir nepasitikėdamos tomis istorijomis apie kuklius didvyrius, paaukojusius savo jėgas didžiajam pasaulio atnaujinimo darbui. Šiltas šešėlis švelniai supo motiną, šildydamas širdį meile nežinomiems žmonėms, ir jie visi krovėsi jos vaizduotėje į vieną didžiulį žmogų, kupiną neišsemiamos drąsios galios. Jis pamažu, bet be perstojo eina žeme, įsimylėjusiomis savo darbą rankomis valydamas šimtamečius melo pelėsius, atskleisdamas žmonių akims paprastą ir aiškią gyvenimo tiesą. Ir didžioji tiesa atgydama visus vienodai maloniai kviečia pas save, visiems lygiai žada laisvę nuo gobšumo, pykčio ir melo – trijų pabaisų, kurios savo galybe ciniškai pavergė ir įbaugino visą pasauli… Sis vaizdas žadino jos sieloje jausmą, panašų į tą, kada ji klaupdavosi prieš ikoną, pabaigdama džiaugsmo ir padėkos malda tą dieną, kuri jai atrodė lengvesnė negu kitos gyvenimo dienos. Dabar ji pamiršo tas dienas, o jų sukeliamas jausmas prasiplėtė, pasidarė šviesesnis ir džiaugsmingesnis, giliau įaugo į sielą ir tartum gyvas ėmė liepsnoti vis skaisčiau.

– O žandarai neateina! – pertraukdamas savo pa-sakojimą, staiga sušuko Nikolajus.

Motina pažvelgė į jį ir patylėjusi su apmaudu atsiliepė:

– Na ir tegu juos šunys!

– Žinoma! Bet mums laikas miegoti, Nilovna, jūs, turbūt, be galo nuvargote – jūs nuostabiai stipri, reikia pasakyti! Kiek susijaudinimų, pavojų – ir taip lengvai visa pergyvenate! Tiktai plaukai štai smarkiai žyla. Na, eikite ilsėtis.

XX

Motina nubudo, pažadinta garsaus beldimo į virtuvės duris. Beldėsi be perstojo, kantriai ir atkakliai. Buvo dar tamsu, tylu, ir atkaklus tankus beldimas kėlė nerimą. Paskubomis apsirengusi, motina greit išėjo į virtuvę ir, stovėdama prie durų, paklausė:

– Kas ten?

– Aš! – atsakė nepažįstamas balsas.

– Kas?

– Atidarykit! – prašomai ir tyliai atsakė anapus durų.

Motina atkabino, pastūmėjo koja duris – įėjo Ignatas ir džiaugsmingai tarė:

– Na, nesuklydau!

Jis iki juosmens buvo apsitaškęs purvu, jo veidas pasidaręs pilkas, akys Įdubusios, ir tiktai garbanoti plaukai vešliai kerojo į visas šalis, skverbdamiesi iš po kepurės.

– Pas mus – nelaimė! – uždaręs duris, pašnibždomis pratarė jis.

– Aš žinau…

Tatai nustebino vaikiną. Mirktelėjęs jis paklausė:

– Iš kur?

Ji trumpai ir skubiai papasakojo.

– O tuos du suėmė? Jūsų draugus?

– Jų nebuvo. Jie komisijon stojo – rekrūtai! Penkis suėmė, įskaitant dėdę Michailą…

Jis nosim įtraukė oro ir nusišypsojęs tarė:

– O aš likau. Turbūt, ieško manęs.

– Kaipgi tu išlikai? – paklausė motina. Kambario durys tyliai virstelėjo.

– Aš? – sėdėdamas ant suolo ir žvalgydamasis, sušuko Ignatas. – Minutę prieš jiems ateinant atbėgo eigulys – beldžia į langą: laikykitės, vyručiai, sako, traukia prieš jus…

Jis tyliai nusijuokė, nusišluostė kaktą švarko skvernu ir kalbėjo toliau:

– Na, dėdės Michailo ir kūju nepritrenksi. Jis man tuoj: „Ignatai, į miestą greit! Atsimeni pagyvenusią moteriškę?“ O pats laiškelį rašo. „Še, eik!..“ Aš šliaužte, pakrūmėmis, girdžiu – slenka! Jų daug, iš visų pusių rėkauja, šėtonai! Tartum kilpa apie degutinę. Atsiguliau krūmuose – praėjo pro šalį! Tuomet aš atsistojau ir pasileidau į kelionę, ir pasileidau! Dvi naktis ėjau ir vieną dieną be atilsio.

Buvo matyti, kad jis patenkintas savimi; jo rusvose akyse švietė šypsena, storos raudonos lūpos virpėjo.

– Tuoj aš tave pagirdysiu arbata! – paskubomis kalbėjo motina, nutvėrusi virtuvą… 

– Tai jūs paimkite raštelį…

Jis sunkiai pakėlė koją, raukydamasis ir krenkšdamas, pastatė ją ant suolo.

Tarpdury pasirodė Nikolajus.

– Sveikas, drauge! – tarė jis, primerkdamas akis. – Leiskite, aš jums padėsiu.

Ir pasilenkęs ėmė greit vynioti purvinus autus.

– Na, – tyliai sušuko vaikinas, traukdamas koją, ir, apstulbęs mirkčiodamas akimis, pasižiūrėjo į motiną:

Nepastebėdama jo žvilgsnio, ji tarė:

– Reikia degtine jam kojas ištrinti…

– Žinoma! – kalbėjo Nikolajus.

Ignatas sumišęs prunkštelėjo.

Nikolajus surado raštelį, išlygino ir, prisikišęs pilką, suglamžytą popierėlį prie akių, perskaitė:

„Nemesk darbo, motin, ir toliau juo rūpinkis, pasakyk aukštajai poniai, kad nepamirštų, kad daugiau rašytų apie mūsų reikalus, prašau. Lik sveika. Rybinas.“

Nikolajus pamažu nuleido ranką su rašteliu ir negarsiai tarė:

– Tai puiku!..

Ignatas žiūrėjo į juos, tyliai judindamas nuautos kojos purvinus pirštus; motina, slėpdama drėgną, ašarotą veidą, priėjo prie jo su vandens dubeniu, pritūpė ant grindų ir ištiesė rankas į jo koją – jis greitai pakišo koją po suolu, išgąstingai sušukęs:

– Ko?

– O tu greičiau duokš koją…

– Aš tuoj atnešiu spirito, – tarė Nikolajus.

Vaikinas bruko kojas vis giliau po suolu ir murmėjo:

– Ką jūs? Ligoninėj, ar ką…

Tuomet ji pradėjo auti antrąją koją.

Ignatas garsiai patraukė nosim ir, nevikriai judindamas sprandą, žiūrėjo į ją iš viršaus, juokingai atvėpęs lūpas. 

– Tu žinai, – prabilo ji drebančiu balsu, – Michailą Ivanovičių mušė…

– Nejau? – tyliai ir baimingai sušuko vaikinas.

– Taip. Ir atvedė jį sumuštą, ir Nikolske uriadnikas mušė, pristavas – ir per veidą, ir spardė… iki kraujų!

– Jie tą moka! – atsiliepė vaikinas, raukdamas kaktą. Jo pečiai krūptelėjo. – Tai yra – aš jų bijau kaip velnių! O mužikai nemušė?

– Vienas sudavė, pristavas įsakė. O visi kiti – nieko, dar užstojo – negalima, sako, mušti…

– T-a-aip, – mužikai pradeda suprasti, kur kas yra ir kam.

– Ten taip pat yra protingų…

– Kur jų nėra! Daugybė! Visur jų yra – tik rasti sunku.

Nikolajus atnešė butelį spirito, įdėjo anglių į virtuvą ir tylėdamas išėjo. Palydėjęs jį smalsiu žvilgsniu, Ignatas tyliai paklausė motiną:

– Tas ponas – daktaras?

– Šiame darbe nėra ponų, visi – draugai…

– Keista man! – tarė Ignatas, nepatikliai ir sumišęs juokdamasis.

– Kas – keista?

– Taip sau. Viename gale snukius daužo, kitame – kojas plauna, o vidury – kas?

Kambario durys atsidarė, ir Nikolajus, stovėdamas ant slenksčio, pasakė:

– O vidury – žmonės, kurie laižo rankas tiems, kas snukius daužo, ir čiulpia kraują tų, kieno snukiai daužomi, – štai vidurys!

Ignatas su pagarba pažiūrėjo į jį ir patylėjęs pratarė:

– Čia panašiai!

Vaikinas atsistojo, patrypčiojo vietoje, tvirtai remdamasis kojomis į grindis, ir pastebėjo:

– Kaip naujos pasidarė! Dėkui jums…

Paskui sėdėjo valgomajame ir gėrė arbatą, o Ignatas tvirtu balsu pasakojo:

– Aš buvau laikraščių išnešiotojas, vaikščioti galiu labai daug.

– Ar daug žmonių skaito? – paklausė Nikolajus.

– Visi, kurie tik moka, net ir turtuoliai skaito – jie, žinoma, ne iš mūsų ima… Juk jie supranta – valstiečiai savo krauju išplaus žemę turtuoliams ir ponams iš po kojų, vadinasi, patys ją ir dalins, o jie jau taip padalins, kad daugiau neliktų nei šeimininkų, nei darbininkų – kaipgi! Ko ir j grumtynes lįsti, jeigu ne dėl šito!

Jis lyg ir užsigavo ir žiūrėjo į Nikolajų nepasitikėdamas, klausiamai. Nikolajus tylėdamas šypsojosi.

– O jeigu šiandien susikibom visi kaip vienas, nu- galėjom, vadinasi, o rytoj vėl – vienas turtingas, kitas vargšas, tuomet – nuolankiai dėkoju! Mes gerai suprantam: turtai – kaip lekiančios smiltys, jie ramiai neguli, bet vėl pasipils j visas puses! Ne, kam gi jau šito!

– O tu nepyk! – juokaudama tarė motina.

Nikolajus susimąstęs sušuko:

– Kaip čia mums kuo greičiau nusiuntus tenai lapelį apie Rybino suėmimą!

Ignatas pastatė ausis.

– O ar yra lapelis? – paklausė Ignatas.

– Yra.

– Duokit – aš nunešiu! – pasisiūlė vaikinas, trindamas rankas.

Motina tyliai susijuokė, nežiūrėdama į jį.

– Bet juk tu pavargai ir, sakei, bijaisi?

Ignatas, glostydamas plačiu delnu garbanotus savo plaukus, rimtai ir ramiai tarė:

– Baimė – baime, o darbas – darbu! Jūs ko šaipotės? Ech jūs, irgi!

– Ak tu – vaikuti tu mano! – nejučiom sušuko motina, pasiduodama džiaugsmui, kurį jis sukėlė. Jis šyptelėjo, susigėdo.

– Na, mat – vaikutis!

Prašneko Nikolajus, visą laiką stebėjęs vaikiną nuo-širdžiai primerktomis akimis:

– Jūs neisite tenai…

– O kas? Kurgi aš? – neramiai paklausė Ignatas.

– Jūsų vietoj eis kitas, o jūs jam smulkiai nupasakokite, ką ir kaip reikia daryti – gerai?

– Gerai! – tarė Ignatas ne tuojau ir nenoriai.

– O jums mes parūpinsime gerą pasą ir duosime eigulio vietą.

Vaikinas greitai pakėlė galvą ir susirūpinęs paklausė:

– O jeigu mužikai malkų atvažiuos arba šiaip… aplamai – ką gi aš? Rišti? Tatai netiks man…

Motina nusijuokė ir Nikolajus taip pat, tas vėl privertė sumišti ir nuliūdino vaikiną.

– Nesirūpinkite! – guodė jį Nikolajus. – Nereikės jums raišioti mužikų, jau patikėkite!..

– Na tai tau! – tarė Ignatas ir nusiramino, linksmai šypsodamasis. – Aš va norėčiau į fabriką, ten, sako, vyrukai gana protingi…

Motina pakilo nuo stalo ir, rimtai žiūrėdama pro langą, prabilo:

– Ech, gyvenimas! Penkis kartus per dieną pasijuoki, penkis paverki! Na, baigei, Ignatai? Eik miegoti…

– Kad aš nenoriu…

– Eik, eik…

– Griežtai pas jus! Na, einu… Dėkui už vaišes, už gerumą…

Guldamas j motinos lovą, jis niurnėjo, kasydamasis galvą:

– Dabar pas jus viskas degutu atsiduos… ech! Be reikalo visa tai… Miego aš nenoriu… Kaip jis gražiai apie tą vidurį nušnekėjo… Velniai…

Ir staiga garsiai suknarkęs, jis užmigo, aukštai pakėlęs antakius ir pravėręs burną. 

Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T. VI. V., 1955, pp. 246-313.