Ekonomistas Nerijus Mačiulis savo straipsniuose ir įvairiuose interviu piešia rožinę Lietuvos ekonominės ir socialinės raidos viziją, remdamasis augančiais BVP, atlyginimais ir įvairiais indeksais. Jis teigia, kad vidutinės pajamos per 25 metus išaugo nuo 200 iki 1400 eurų, o absoliutus skurdas sumažėjo iki 6%. Mačiulis taip pat mini Lietuvos IT sektoriaus ir paslaugų eksporto augimą kaip šalies pažangos pavyzdžius. Tačiau tokia analizė ignoruoja daugelį problemų: didėjantį socialinį atotrūkį, emigraciją, darbo ir gyvenimo kokybės disbalansą, infrastruktūros stagnaciją ir militarizacijos grėsmes. Šis straipsnis siekia išanalizuoti realią situaciją ir paneigti optimistišką Mačiulio požiūrį, pateikiant platesnį Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo kontekstą.
1. Didėjanti socialinė atskirtis ir skurdas
Nors Mačiulis teigia, kad absoliutus skurdas Lietuvoje sumažėjo iki 6%, svarbu pažymėti, kad santykinis skurdas ir nelygybė vis dar yra didžiulė problema. Skurdo rizikos zonoje gyvena apie 20% lietuvių. Lietuvos socialinės atskirties rodikliai yra vieni didžiausi Europoje, o Gini indeksas nuolat liudija apie augančią atskirtį tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Pavyzdžiui, vidutinės pajamos gali atrodyti gerėjančios, bet pajamų mediana (kurios šaltiniuose Mačiulis nepamini) aiškiai rodo, kad daugumos gyventojų reali perkamoji galia vis dar yra menka. Greičiau auga darbdavių ir turtingosios klasės atlyginimai.
Pasigilinus į kasdienę gyventojų situaciją, tampa aišku, kad daug piliečių sunkiai suduria galą su galu. 2023 m. Eurostato duomenimis, beveik 30% Lietuvos gyventojų susiduria su finansiniais sunkumais. Nors absoliutaus skurdo sumažinimas yra teigiamas pokytis, jis nepašalina problemos esmės – didelė dalis visuomenės jaučiasi neįgalinti susikurti stabilios ateities. Lietuvoje kova su skurdu yra kova su pasekmėmis, bet neieškoma priežasčių. Kompleksiškai sprendžiant visuomenės problemas būtų galima panaikinti skurdo riziką bei suteikti žmonėms daugiau socialinių garantijų, tiesa, toks variantas prieštarautų kapitalizmo esmei, ir dėl to kapitalistinė klasė gyventų prasčiau nei dabar, tad tokių pasikeitimų artimiausiu metu eidami pasroviui nesulauksime.
2. Perkamosios galios mitas
Mačiulis pabrėžia, kad vidutinis atlyginimas per 25 metus išaugo nuo 200 iki 1400 eurų po mokesčių, o tai esą rodo gyvenimo kokybės pagerėjimą. Tačiaus toks palyginimas ignoruoja esminius dalykus:
- Kainų ir komunalinių paslaugų augimas: Per pastarąjį dešimtmetį daugelio būtinųjų prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje išaugo kur kas sparčiau nei atlyginimai. Elektros, šildymo, kuro ir nuomos kainos jau prilygsta Vakarų Europos standartams, nors atlyginimai vis dar gerokai atsilieka. Pavyzdžiui, Vokietijoje 2023 m. vidutinis atlyginimas po mokesčių buvo apie 2400 eurų, o pagrindinės paslaugos, tokios kaip elektra ir šildymas, kaštuoja tik nedidelę dalį pajamų. Lietuvoje tokios išlaidos sudaro reikšmingą dalį daugelio šeimų biudžeto. Komunalinių paslaugų kainos ir toliau brangs, nes Lietuva atsiriboja nuo pigios baltarusiškos elektros energijos ir rusiškų dujų.
- Maisto kokybė: Tarybmečiu pagrindinis maisto kokybės kriterijus buvo jo natūralumas ir kokybė, tuo tarpu šiandien didžiąją dalį rinkų užpildo pigiai pagaminami ir brangiai parduodami, pramoniniai produktai. Augant kainoms, daugelis gyventojų priversti rinktis prastesnės kokybės maistą. Nors pasirinkimas parduotuvėse išties nemažas, turime daug produktų apie kuriuos tarybiniais laikais galėjome tik pasvajoti, tačiau badaujančių žmonių kiekis taip pat padidėjo, o tokių prekių kaip pieno produktai ar mėsa kokybė per tą laiką ženkliai sumažėjo.
- Nuomos ir būsto kainos: Daugeliui jaunų šeimų būsto įgijimas tapo nepasiekiama svajone. Pavyzdžiui, vidutinė būsto kaina Vilniuje 2023 m. pasiekė apie 3000 eurų už kvadratinį metrą. Net ir gaunant vidutinį atlyginimą, sukaupti pradiniam įsigijimui reikiamą sumą tampa itin sudėtinga. Tarybiniais laikais valstybė dalindavo žmonėms butus, o dabar jaunimas praktiškai iki 30 metų gyvena su tėvais, nes įpirkti ar net nuomotis būstą yra iššūkis. Su dabartiniu atlyginimu studentai privalo aukoti mokslo kokybę ir dirbti, nes kitaip elementariai neturės ką valgyti, o apie gyvenimą savarankiškai galės pamiršti, nes arba liks gyventi pas tėvus ir dirbs, arba nuomosis pigų butą, kurio nuomai vistiek skirs didžiąją dalį savo uždirbamų pinigų. Kaip žinia, kol nepatenkinti žmogaus baziniai poreikiai, aukštesnių tikslų žmonės nesikelia, nes tiesiog neturi kada apie tai galvoti, kai gyvenama išlikimo režimu. Tad jaunimas šiais laikais atidėlioja šeimos kūrimą, neužsiima visuomenine veikla, nes visas dėmesys skiriamas elementariai būtiniems išlikimo klausimams.
3. Darbo ir laisvalaikio disbalansas
Kapitalistinė sistema, kurią Mačiulis giria, skatina perprodukciją ir darbą, kuris dažnai net neteikia naudos visuomenei. Darbo dienos ilgis nesutrumpėjo, nors technologiškai įmanoma tai padaryti. Vietoj to, kad dirbtume trumpiau ir turėtume daugiau laisvo laiko saviraiškai ar šeimai, daugelis gyventojų dirba net per keletą darbų tam, kad padengtų būtinas išlaidas. Tarybinės sistemos privalumas buvo darbo ir laisvalaikio balansas – darbo dienos trukmė buvo ribojama, o dauguma darbdavių žiūrėjo į darbuotojų socialinę gerovę, darbovietės suteikdavo darbininkams atostogas poilsio bazėse, skatinamuosius paketus ir žmonės turėdavo daugiau laisvo laiko, nes nereikėjo nuolatos galvoti kaip prasimaitinti ar sumokėti paskolas už butą, automobilį ar kitas būtinas prekes.
Kadangi žmonija jau yra pasiekusi labai aukštą materialinio-techninio išsivystymo ir automatizacijos lygį, visai realia tampa idėja apie trumpesnę darbo dieną, mažiau darbo dienų per savaitę. Tokiu būdu žmonės mažiau laiko švaistytų darbe ir daugiau laiko galėtų skirti savo šeimai ar kitiems užsiėmimams, pomėgiams. Dabartinė situacija, kai technologijos leidžia supaprastinti daugelį procesų, tačiau nesugebama panaikinti „vergovinės“ santvarkos, parodo sisteminį valdymo trūkumą. Daug žmonių yra priversti dirbti neproduktyviai ar imituoti darbą, užuot teikę realią naudą žmonėms.
4. Kapitalistiniai „blizgučiai“
Mačiulis mini informacinių technologijų sektoriaus augimą ir paslaugų eksporto plėtrą kaip įspūdingus Lietuvos pasiekimus. Tačiau didžioji dalis šio progreso yra naudinga tik elitui ir tarptautiniam kapitalui, o paprasti darbininkai lieka nuošalyje. Informacinių technologijų sektorius iš tiesų yra augantis, bet darbo vietų jame skaičius yra ribotas ir jis nesuteikia galimybių didžiajai daliai gyventojų. Pavyzdžiui, pramonės sektoriai arba kaimo vietovės, kur IT sektoriaus plėtra menkai juntama, kenčia nuo užimtumo trūkumo. Maži miesteliai, kurie tarybiniais laikais turėjo kolektyvinius ūkius, stiprias gamyklas ir fabrikus, šiandien yra ištuštėję.
Tarybiniais laikais svarbiausias prioritetas buvo pagrindinių poreikių – būsto, sveikatos priežiūros ir švietimo – užtikrinimas visiems. Dabartinė sistema skatina vartotojiškumą, kai didžioji dalis darbo pajamų išleidžiama naujiems „blizgučiams“ – telefonams, automobiliams ar pramogoms, kurie realiai neprisideda prie ilgalaikės gerovės. Šios vartotojiškumo kultūros skatinimas tik gilina nelygybę tarp skirtingų visuomenės grupių. Gausybė reklamų, noras pasipuikuoti skatina žmones pirkti įvairų prabangų šlamštą, imti greituosius kreditus norint kuo greičiau įsigyti tą naują telefoną ir pasigirti pirkiniu draugams.
5. Demografija ir emigracija
Nors Mačiulis mini gyventojų gyvenimo trukmės ilgėjimą, jis nepastebi esminės problemos – Lietuva prarado didžiulę dalį savo darbingo amžiaus gyventojų. Emigracija tapo neišspręsta problema, o tai aiškiai rodo, kad daugelis lietuvių nemato ateities šalyje. Jei žmonės emigruoja, reiškia jie nepatenkinti savo gyvenimu šioje šalyje, o ta problema nesprendžiama. Taip pat nesprendžiama gimstamumo problema, todėl mūsų tauta sparčiai nyksta.
Mažėjantis gyventojų skaičius daro neigiamą įtaką ne tik ekonomikai, bet ir socialinei struktūrai. Mokyklos ir ligoninės regionuose yra uždaromos dėl mažo gyventojų skaičiaus, o tai dar labiau skatina emigraciją. Galiausiai susidaro užburtas ratas, kurio nutraukimui reikalinga aiški ir ilgalaikė strategija, tačiau jos trūksta.
6. Infrastruktūros stagnacija
Visos išsivysčiusios valstybės gali pasigirti puikia infrastruktūra, tačiau Lietuvoje infrastruktūros plėtra yra minimaliai efektyvi ir stagnuojanti. Per 30 metų pagaliau nutiesus neilgą autostrados atkarpą Kaunas-Lenkijos siena, tai yra pateikiama kaip didžiausias laimėjimas, istorinė diena. Tačiau tai absoliučiai niekinis pasiekimas – valstybė reguliariai turėtų vykdyti tokius projektus be didelio savęs liaupsinimo. Šioje vietoje mus lenkia kaimynai lenkai, kur kasmet nutiesiama keli šimtai kilometrų naujų kelių ir visuomenei tai pateikiama kaip savaime suprantamas vasltybės darbas. Lietuva reguliariai patenka į sunkiausiai oro transportu pasiekiamų valstybių Europoje sąrašus, nes būdama Europos pakraštyje Lietuva neturi savo avialinijų, yra mažai patraukli užsienio investicijoms ir todėl neturi pakankamai skrydžių į svarbiausius Europos centrus.
Pernai startavęs naujas traukinių maršrutas į Rygą buvo pristatytas kaip neregėta pažanga, pirmuoju reisu pompastiškai važiavo premjerė Šimonytė, kirpo kaspiną, bet tai tik dar vienas priminimas, kad Lietuva ilgą laiką nesprendė esminių infrastruktūros klausimų, mat toks maršrutas egzistavo jau seniai, tik dėl biudžeto taupymo buvo tyliai panaikintas prieš daugiau nei 10 metų. Transporto jungtys tarp Baltijos šalių yra minimalios, o regionuose viešojo transporto tinklas beveik neegzistuoja. Tai dar labiau skatina regionų atskirtį ir gilina socialinę bei ekonominę nelygybę.
Valstybės infrastruktūrinis vystymasis neapsiriboja vien transporto projektais. Trūksta modernių viešųjų erdvių, mokyklų ir ligoninių renovacijos, o gyvenvietės, ypač regionuose, vis dar stokoja bazinių paslaugų. Ekonominis augimas yra apribotas tuo, kad valstybės pažanga matuojama tik skaičiukais BVP, o ne realiai nuveiktais darbais, kurie pagerintų gyventojų gyvenimo kokybę. Vietoj to, kad būtų pasirūpinta, jog kuo daugiau žmonių kaimuose turėtų prieigą prie sveikatos apsaugos ir švietimo įstaigų, ieškoma kur sutaupyti ir kokias mokyklas uždaryti.
7. Militarizacija ir geopolitiniai iššūkiai
Jei užsiduodate klausimą, kodėl siekiama taupyti sveikatos apsaugos ar infrastruktūros srityse, galime nesunkiai nuspėti atsakymą: Lietuva vis labiau investuoja į gynybos biudžetą, ignoruodama tai, kad svarbu stiprinti diplomatinį potencialą. Vietoj to, kad būtų puoselėjami geri santykiai su kaimyninėmis šalimis, kurie galėtų tapti papildomų pajamų šaltiniu, valstybė pasirenka militarizacijos kelią. Daug lėšų, kurios galėtų būti nukreiptos į švietimą, sveikatos apsaugą ar socialinę gerovę, išleidžiamos karinės technikos pirkimui.
Nors geopolitinė situacija regione yra sudėtinga, per didelė priklausomybė nuo karinių sprendimų kuria papildomas įtampas ir riziką. Lietuvos unikalus geografinis privalumas – būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų – nėra efektyviai išnaudojamas. Diplomatinė izoliacija ir konfliktai su kaimynais tik gilina problemas, o ne sprendžia jas. Prezidentas teigia, jog Lietuvos karinis biudžetas per kelis metus gali pasiekti 6 procentus nuo BVP. Tai reiškia, jog išleisime daug pinigų pirkdami vakarietišką techniką ir statydami amunicijos gamyklas, didinsime įtampą tarp Lietuvos ir kaimyninių valstybių, toliau ignoruosime sritis, kurioms išties reikia didesnio finansavimo, o Lietuvos piliečiai ir toliau tyliai sutiks su šia neteisybe ir visuomenės nepasitenkinimas eilinį kartą apsiribos piktais komentarais „Facebook“ ar diskusijomis virtuvėje su šeimos nariais.
Apibendrinimas
Nerijus Mačiulis savo optimistiškuose pasisakymuose akcentuoja statistinius rodiklius, kurie neva patvirtina Lietuvos pažangą. Taip, BVP auga, taip, gyvenimo trukmė ilgėja. Tačiau realybė yra daug sudėtingesnė: augantis socialinis atotrūkis, emigracija, infrastruktūros stagnacija ir darbo bei gyvenimo kokybės problemos parodo, kad esame toli nuo tikrojo klestėjimo.
Lietuvos ekonominė sistema turi daug fundamentalių trūkumų, kurių sprendimas reikalauja ne tik investicijų, bet ir ilgalaikės, subalansuotos strategijos. Tik sustiprindami socialinę gerovę, mažindami nelygybę ir orientuodamiesi į realius žmonių poreikius galėsime kurti klestinčią visuomenę ir taip vadinamą gerovės valstybę.
Kol kas tikrai negalima sakyti, jog Lietuva niekada negyveno taip gerai kaip dabar, nes niekada Lietuvos piliečiai neturėjo daugiau paskolų nei dabar. Švietimo įstaigų, ligoninių, viešojo sektoriaus paslaugų kiekis nuolat mažieja. Ir nors matome augančius atlyginimus bei daug prabangių automobilių gatvėse ir kylančius prabangius ofisus, turime suprasti, jog tai anaiptol nėra susiję su gyvenimo gerėjimu. Tai kapitalistiniai blizgučiai, kurie žmonėms suteikia gero gyvenimo iliuziją, tačiau skurdina žmones kitomis prasmėmis.
