Redakcijos komentaras: Ivanas Jefremovas (1908-1972) – tarybinis rusų paleontologas, vienas žymiausių XX amžiaus rašytojų-fantastų, savo kūriniuose kėlęs asmenybės tobulėjimo, gyvenimo prasmės ir visuomenės sanklodos problemas. Savo 1958 m. knygoje „Andromedos ūkas“, Jefremovas piešia futuristinį į kosmines erdves išėjusios, neįtikėtinų tiek medžiaginės, tiek dvasinės kultūros aukštumų pasiekusios komunistinės visuomenės paveikslą. Herojų nuotykiai ir išgyvenimai atskleidžia Jefremovo socialinę filosofiją, ypač pamatinę nuostatą, kad šviesiai žmonijos ateičiai būtinas ne tik materialinis-techninis progresas, bet iš esmės ir fiziškai, ir dvasiškai atsinaujinęs, į priekį žengiantis žmogus.
***
III. TAMSOS NELAISVĖJE
Oranžiniuose anamezono degalų rodiklių stulpeliuo- se juodos storos strėlės stovėjo ties nuliais. Tarpžvaigždinio laivo kursas tuo tarpu dar nenukrypo nuo geležinės žvaigždės, nes greitis dar buvo didelis, ir laivas nesulaikomai artėjo prie kraupaus, žmogaus akimis nematomo šviesulio.
Ergas Noras, astronavigatoriaus padedamas, virpėdamas nuo įtempimo ir silpnumo, atsisėdo prie skaičiavimo mašinos. Planetariniai varikliai, atjungti nuo roboto-vairininko, nutilo.
– Ingrid, kas yra ta geležinė žvaigždė? – negarsiu! paklausė Kejus Beras, visą laiką kaip statula išstovėjęs už astronomės nugaros.
Nematomoji spektrinės klasės T žvaigždė, užgesusi, tačiau dar galutinai neataušusi arba iš naujo ne-įkaitusi. Ji šviečia ilgabangiais šiluminės spektro dalies virpesiais – infraraudonąja šviesa, kuri mums atrodo Juodu. Ir Ją galima pamatyti tik per elektroninį invertorių[1]. Pelėda, matanti šiluminius infraraudonuosius spindulius, būtų galėjusi ją pastebėti.
– Kodėl gi ji geležinė?
– Visų dabar ištirtų žvaigždžių spektruose yra daug geležies, Matyt, daug jos yra ir šviesulio sūdėtyje. Todėl, jei žvaigždė yra didelė, jos masė ir traukos laukas yra milžiniški. Bijau, kad mes būsime sutikę kaip tik tokią…
– Kas gi dabar bus?
– Nežinau. Pats matai – degalų neturime. Bet mes tebeskriejame tiesiai į žvaigždę. Reikia tormozuoti „Tantrą“, kol greitis sumažės iki vienos tūkstantosios absoliutinio greičio, nes tik tuomet bus įmanoma pakreipti laivą į šalį. Jei neužteks ir planetarinių degalų, tai tarpžvaigždinis laivas nuolat artės prie žvaigždės, kol suduš. – Ingrid nervingai truktelėjo galvą, ir Beras švelniai paglostė jos nuogą, pašiurpusią ranką.
Ekspedicijos viršininkas priėjo prie valdymo pulto ir susikaupęs stebėjo prietaisus. Tylėjo visi, užgniaužę kvapą, tylėjo ir ką tik nubudusi Niza Krit, instinktyviai supratusi, koks didelis pavojus jiems gresia. Degalų galėjo užtekti tik tarpžvaigždinio laivo greičiui sumažinti, tačiau, jam smarkiai mažėjant, tarpžvaigždiniam laivui vis sunkiau darėsi be motorų ištrūkti iš geležinės žvaigždės galingos traukos. Jei ,,Tantra“ nebūtų taip priartėjusi prie žvaigždės ir Linas būtų laiku supratęs… Beje, kokią dabar paguodą begali suteikti tie bereikšmiai „jei“?
Praėjo maždaug trys valandos, ir Ergas Noras pagaliau apsisprendė. „Tantra“ suvirpėjo nuo galingų trigerinių motorų smūgių. Laivo greitis vis mažėjo – valandą, antrą, trečią, ketvirtą. Nepastebimas viršininko judesys – visi žmonės pajuto baisų šleikštulį. Siaubingas rudas šviesulys dingo iš priešakinio ekrano ir tuoj pat pasirodė antrajame. Nematomos traukos jėgos vis dar kaustė laivą, dirgindamos prietaisus. Ergas
Noras patraukė rankenėles į save – varikliai nustojo veikę.
– Ištrukome! – lengviau atsidusęs, sušnabždėjo Pelas Linas.
Viršininkas lėtai pažvelgė į jį:
– Ne! Mums teliko uždraustoji degalų dalis, kurios užteks skrieti orbita ir nutūpti.
– Ką gi daryti?
– Laukti! Aš truputį pakreipiau tarpžvaigždinį laivą į šalį. Bet mes skriejame perdaug arti nuo žvaigždės. Vyksta kova tarp žvaigždės traukos ir mažėjančio „Tantros“ greičio. Ji dabar skrieja kaip mėnulio raketa, ir, jei spėsime nutolti nuo žvaigždės, tuomet mes judėsime Saulės link. Teisybė, kelionės laikas smarkiai padidėja. Po trisdešimties metų mes pasiųsime iškvietimo signalą, o dar po aštuonerių metų atskubės pagalba…
– Trisdešimt aštuoneri metai! – vos girdimai su-šnabždėjo Beras Ingrid Ditrai į ausį.
Ši staigiai truktelėjo jam už rankovės ir nusisuko.
Ergas Noras atsilošė krėsle ir padėjo rankas ant kelių. Žmonės tylėjo, tyliai dainavo prietaisai. Į navigacijos prietaisų dainą įsipynė kita melodija, nedarni ir todėl atrodanti grėsminga. Beveik fiziškai buvo juntamas geležinės žvaigždės šaukimas, juodos jos masės reali jėga, besivejanti netekusį savo galios laivą.
Nizos Krit skruostai degė, smarkiai plakė širdis. Šis pasyvus laukimas merginai darėsi nebepakeliamas.
… Lėtai slinko valandos. Vienas po kito į centrinį postą rinkosi nubudę ekspedicijos nariai. Tylenių skaičius didėjo, pagaliau susirinko visi įgulos nariai.
Didėjąs skriejimo lėtėjimas pasidarė mažesnis už pabėgimo greitį[2]. „Tantra“ nepajėgė ištrūkti iš geležinės žvaigždės valdžios. Užmiršę miegą ir alkį, žmonės niekur nėjo iš valdymo posto daugelį gūdžių valandų, kurių metu „Tantros“ kursas vis labiau krypo iš tiesaus kelio, ir laivas ėmė skrieti pražūtinga orbitine elipse. „Tantros“ likimas buvo aiškus kiekvienam.
Netikėtas klyksmas privertė visus krūptelėti. Astronomas Pūras Chisas pašoko ir ėmė mojuoti rankomis. Persikreipusio veido nebebuvo galima pažinti, jis pasidarė nepanašus į Didžiojo Žiedo eros žmogų. Siaubas, baimė dėl savo likimo ir keršto troškimas nuo mokslininko veido nušlavė visus minties pėdsakus.
Jis, jis, – ėmė klykti Pūras Chisas, rodydamas į Polą Liną, – bukagalvis, stuobrys, beprotis kirminas!.. – Astronomas užsikirto, mėgindamas prisiminti jau seniai nebevartojamus prosenių plūdimosi žodžius.
Šalia jo stovėjusi Niza pasibjaurėdama žengė į šalį. Ergas Noras atsistojo.
Pasmerkdami draugą, savo dalios nepalengvinsime. Praėjo laikai, kai klaidos buvo daromos sąmoningai. O šiuo atveju, – Noras nerūpestingai pakrutino skaičiavimo mašinos rankenėles, – kaip matome, klaidos galimybė čia yra trisdešimt procentų. Jei dar prisiminsime depresiją, kurios neįmanoma išvengti budėjimo pabaigoje, ir dar sukrėtimą, kurį sukėlė tarpžvaigždinio laivo supimasis, aš esu įsitikinęs, kad jūs, Pūras Chisas, būtumėte padaręs tą pačią klaidą.
– O jūs? – jau mažiau niršdamas, šūktelėjo astronomas.
– Aš – ne. Man teko iš arti matyti tokią pat pabaisą trisdešimt šeštosios žvaigždžių ekspedicijos metu… Kaltas aš – galvodamas pats vadovauti tarpžvaigždiniam laivui neištirtame rajone, aš nenumačiau visko, tepasitenkinęs paprasta instrukcija.
– Argi jūs galėjote žinoti, kad jie, jums nesant, pateks į šį rajoną?! – sušuko Niza.
– Aš privalėjau žinoti, – tvirtai atsakė Ergas Noras, atstumdamas draugišką Nizos pagalbą, – šia tema kalbėtis tėra prasmė Žemėje…
– Žemėje! – suriko Pūras Chisas, ir netgi Pelas Linas suglumęs susiraukė. – Kalbėti tokius žodžius, kai viskas žuvę ir ateityje telaukia pražūtis.
– Ne pražūtis, bet atkakli kova, – tvirtai atsakė Ergas Noras, sėsdamas į krėslą priešais stalą. – Sėskite! Skubėti nėra ko, kol „Tantra“ apsisuks pusantro karto.. .
Visi tylėdami pakluso, o Niza šypsodamasi susi- žvelgė su biologu – iškilmingai, nors jų padėtis iš tiesų buvo beviltiška.
– Žvaigždė, be abejo, turi planetą; spręsdamas iš izogravų[3] kreivumo, aš manyčiau, kad netgi dvi. Kaip matome, planetos, – ekspedicijos viršininkas paskubomis apmetė tikslią schemą, – turėtų būti didelės ir, vadinasi, apgaubtos atmosferos. Tuo tarpu mums dar nebūtina nutūpti – mes turime dar daug atominio[4] kietojo deguonies.
Ergas Noras nutilo, kaupdamas mintis.
– Skriedami aplinkui planetą orbita, mes virsime planetos palydovu. Jei planetos atmosfera bus tinkama kvėpuoti ir mes išeikvosime savo orą, plane- tarinių degalų mums užtektų nutūpti ir pakviesti pagalbą, – tęsė jis. – Per pusmetį mes apskaičiuosime kryptį, pranešime Zirdos rezultatus, iškviesime gelbėjamąjį tarpžvaigždinį laivą ir išgelbėsime mūsų laivą.
– Jeigu išgelbėsime… –šyptelėjo Pūras Chisas, slopindamas jį apėmusį džiaugsmą.
– Taip, jeigu! – sutiko Ergas Noras. – Bet tai aiškus tikslas. Turime sukaupti visas jėgas, kad jį pasiektume. Judu, Pūras Chisas ir Ingrid, stebėkite planetas ir apskaičiuokite jų dydžius. Beras ir Niza pagal planetos masę apskaičiuokite pabėgimo greitį, o pagal jį – tarpžvaigždinio laivo orbitinį greitį ir apsisukimo optimalų radiantą[5].
Tyrinėtojai ėmė ruoštis nenumatytiems atvejams ir nutūpimui. Biologas, geologė ir gydytoja ruošė išmetimui žvalgomąją stotį-robotą, mechanikai derino nutūpimo lokatorius ir prožektorius, montavo raketą-palydovą perduoti į Žemę pranešimams.
Po pergyventų siaubingų ir beviltiškų valandų darbas virte virė, ir jis nutrūkdavo tik tada, kai tarpžvaigždinis laivas, patekęs į gravitacijos sūkurius, imdavo suptis. Tačiau „Tantra“ jau buvo taip sulėtinusi greitį, kad jos siūbavimai žmonėms nebebuvo pražūtingi.
Pūras Chisas ir Ingrid nustatė, kad žvaigždė turi dvi planetas. Prie išorinės planetos buvo nutarta nesiartinti – didžiulė, šalta, apgaubta storo, matyti, nuodingos atmosferos sluoksnio, ji lėmė pražūtį. Jei jau reikia pasirinkti mirties būdą, tai, turbūt, verčiau būtų sudegti prie geležinės žvaigždės paviršiaus, negu paskęsti amoniako atmosferos tamsybėse, trenkiant laivą į tūkstantkilometrinio storio ledą. Tokių pat baisių milžiniškų planetų turėjo ir Saulės sistema – Jupiterį, Saturną, Uraną, Neptūną.
„Tantra“ nesulaikomai artėjo prie žvaigždės. Po devyniolikos parų paaiškėjo vidinės planetos dydis – ji buvo didesnė negu Žemė. Būdama arti nuo savo geležinės saulės, planeta pašėlusiu greičiu skriejo savo orbita – jos metai vargu ar truko ilgiau kaip du-tris Žemės mėnesius. Nematomoji žvaigždė T, matyt, pakankamai ją šildė savo juodaisiais spinduliais – esant atmosferai, ten galėjo būti gyvybė. Tokiu atveju nutūpti būtų ypač pavojinga…
Svetima gyvybė, išsivysčiusi kitų planetų sąlygomis, skirtingu evoliucijos keliu, nors ir turėdama kosmosui bendrą baltyminių kūnų formą, buvo nepaprastai pavojinga Žemės gyventojams. Organizmų apsauginis atsparumas kenksmingoms atmatoms ir ligų bakterijoms, susidaręs mūsų planetoje per milijonus šimtmečių, buvo bejėgis prieš kitas gyvybės formas. Lygiai toks pat pavojus grėsė kitų planetų gyvybei mūsų Žemėje.
Pamatinis gyvojo pasaulio dėsnis – žudant – ryti ir ryjant – žudyti – ypač žiauriai pasireikšdavo, susiduriant įvairių pasaulių gyvūnams. Neįtikimos ligos, žaibiškos epidemijos, siaubingai besidauginą kenkėjai, baisūs sužalojimai nuolat lydėjo pirmuosius tyrinėtojus tose planetose, kuriose jau buvo gyvybė, bet dar nebuvo žmonių. Beje, ir mąstančių žmonių gyvenami pasauliai pirmiausia atlikdavo daugybę bandymų ir išankstinių pasiruošimų ir tik po to užmegzdavo tiesioginius tarpžvaigždinius ryšius. Į mūsų Žemę, esančią toli nuo centrinių, tirštai gyvenamų, kondensuotų Galaktikos zonų, dar nebuvo atvykę svečių –kitų civilizacijų atstovų – iš kitų žvaigždžių planetų. Dar tik neseniai Tarpžvaigždinių Kelionių Taryba baigė pasiruošimo darbus sutikti draugus iš netolimų žvaigždžių – iš Gyvatnešio, Gulbės, Didžiųjų Grįžulo Ratų ir Fenikso.
Ergas Noras, susirūpinęs, kad gali tekti susidurti su nežinoma gyvybe, įsakė paimti iš tolimųjų sandėlių biologinės apsaugos priemones.
Pagaliau „Tantra“ ėmė skrieti orbita tokiu pat greičiu, kaip ir vidinė geležinės žvaigždės planeta, ir ėmė suktis aplink ją. Miglotas, rudas planetos paviršius, tikriau sakant, jos atmosferos paviršius, nušviestas didžiulės kruvinai rudos žvaigždės atošvaisčių, buvo matomas tik elektroninio invertoriaus pagalba. Visi ekspedicijos nariai buvo susėdę kiekvienas prie savo prietaisų.
– Viršutinių sluoksnių temperatūra apšviestoje pusėje – trys šimtai dvidešimt Kelvino[6] laipsnių!
– Apsisukimas aplink ašį – maždaug dvidešimt parų!
– Lokatoriai rodo, kad esama vandens ir sausumos plotų.
– Atmosferos storis – tūkstantis septyni šimtai kilometrų.
– Patikslinta masė lygi keturiasdešimt trims sveikiems ir dviem dešimtosioms Žemės masės.
Pranešimai plaukė be perstojo, ir planetos vaizdas darėsi vis aiškesnis.
Ergas Noras darė gautų skaičių suvestines – rinko medžiagą orbitos režimui apskaičiuoti. Keturiasdešimt trys ir dvi dešimtosios Žemės masės – planeta buvo didžiulė. Jos traukos jėga priplos laivą prie paviršiaus. Žmonės bus kaip tie bejėgiai vabzdžiai, įklimpę klijuje…
Ekspedicijos viršininkas prisiminė baisius pasakojimus – beveik legendas, beveik tikrus atsitikimus – apie senuosius tarpžvaigždinius laivus, dėl įvairių priežasčių nusileidusius ant didžiulių planetų. Tuomet laivai, turėdami mažą greitį, nedidelės galios degalus, dažnai žūdavo. Motorai staugdavo, ir mėšlungiškai krūpčiodavo laivas, nepajėgdamas ištrūkti iš traukos nelaisvės ir tarsi prilipdamas prie planetos paviršiaus. Tarpžvaigždinis laivas likdavo sveikas, tačiau lūždami traškėjo žmonių kaulai – tai buvo neįsivaizduojamas siaubas, apie kurį žmonės sužinodavo iš paskutiniųjų atsisveikinimo nuotrupų, pasiekiančių Žemę…
Kol „Tantra“ suksis aplink planetą, ekipažui toks pavojus negrėsė. Tačiau jei tektų nutūpti, tada tik labai stiprūs žmonės pajėgs pakelti savo kūno svorį šiame busimajame jų prieglobstyje. Prieglobstyje, kuriame jie turės praleisti ilgus dešimtmečius… Ar nepaluš jie, gyvendami tokiose baisiose sąlygose? Slegiami nepakeliamo svorio, amžinoje infraraudonosios juodosios saulės tamsybėje, tirštoje atmosferoje? Šiaip ar taip – čia dar nebuvo pražūtis. Čia – viltis, kad pavyks išsigelbėti, ir kitos išeities nėra!
„Tantra“ skriejo savo orbita arti atmosferos ribos. Ekspedicijos dalyviai negalėjo praleisti progos ištirti iki šiol nežinomą planetą, esančią palyginti netoli nuo Žemės. Apšviestoji, tiksliau sakant, įšildytoji planetos pusė nuo tamsiosios skyrėsi ne tik žymiai aukštesne temperatūra, bet čia taip pat buvo susikaupę milžiniški elektros kiekiai, trukdę dirbti net galingiems lokatoriams, kurių parodymai buvo tiesiog neatpažįstamai iškraipomi. Ergas Noras nusprendė tyrinėti planetą stočių-bombų pagalba. Buvo išmesta fizinė stotis[7], ir automatas pranešė, kad neono-azoto atmosferoje tiesiog stebėtinai esama laisvojo deguonies, vandens garų ir kad temperatūra esanti dvylikos laipsnių šilumos. Aplamai šios sąlygos buvo panašios kaip ir Žemėje. Tik gausios atmosferos slėgimas viršijo normalų slėgimą Žemėje vieną ir keturias dešimtąsias karto ir, be to, svorio jėga buvo du su puse karto didesnė negu mūsų planetoje.
– Čia galima gyventi! – šyptelėjo biologas, pranešdamas viršininkui stoties parodymus.
– Jei mes galime gyventi tokioje niūrioje ir sunkioje planetoje, tai, matyt, čia jau kas nors gyvena – kokie menki ir kenksmingi padarai.
Tarpžvaigždiniam laivui skriejant penkioliktąjį ratą, buvo paruošta stotis-bomba, turinti galingą telesiųstuvą. Tačiau antroji fizinė stotis, išmesta šešėlyje, kai planeta pasisuko šimtu dvidešimt laipsnių, dingo, nedavusi jokio signalo.
– Pateko į vandenyną, – iš nuostabos prikandusi lūpą, konstatavo geologė Bina Led.
– Teks patyrinėti pagrindiniu lokatoriumi, o tik paskui išmesti robotą-televizorių! Mes jų teturime du!
Mesdama kryptingųjų radijo spindulių pluoštą, „Tantra“ skriejo aplink planetą, apčiuopdama dėl trukdymų neaiškius žemynų ir jūrų kontūrus. Išryškėjo milžiniška lyguma, gerokai įsiterpusi į vandenyną, o, galbūt, skyrusi du vandenynus beveik ties planetos ekvatoriumi. Tarpžvaigždinis laivas spinduliu brėžė zigzagus, aprėpdamas dviejų šimtų kilometrų pločio ruožą. Ūmai lokatoriaus ekrane blykstelėjo ryškus taškas. Švilpukas, nusmelkęs įtemptus nervus, patvirtino, kad čia ne haliucinacija.
– Metalas! – suriko geologė. – Atviras telkinys.
Ergas Noras palingavo galvą:
– Nors ir menką akimirką tetruko blykstelėjimas, aš spėjau įžiūrėti jo kontūrus. Tai buvo arba didelis geležies gabalas – meteoritas, arba…
– Laivas! – vienu balsu sušuko Niza ir biologas.
– Fantazija! – atrėžė Pūras Chisas.
– Galbūt, tikrovė, – prieštaravo Ergas Noras.
– Šiaip ar taip, ginčas be naudos, – nepasidavė Pūras Chisas. – Mums neįmanoma patikrinti. Dėl to juk nesileisime žemyn…
– Patikrinsime po trijų valandų, kai vėl skriesime virš šios lygumos. Atkreipkite dėmesį – metalinis daiktas guli lygumoje, kurią ir aš pasirinkčiau nutūpimui… Mes išmesime televizoriaus stotį kaip tik ten. Nustatykite lokatoriaus spindulį šešių sekundžių išlaikymui!
Ekspedicijos viršininko planas pavyko, ir „Tantra“ pradėjo antrą trijų valandų skridimą aplink tamsiąją planetą. Dabar, besiartinant prie žemyno lygumos, laivas gavo teleroboto pranešimą. Žmonės įsmeigė akis į sušvitusį ekraną. Spragtelėjo įsijungdamas regimasis spindulys ir nepastebimai ėmė bėgioti, tarsi žmogaus akis, išryškindamas daiktų kontūrus ten, toli apačioje, tūkstantkilometrinėje tamsioje bedugnėje. Kejus Beras gerai vaizdavosi, kaip sukiojasi stoties galvutė, panaši į švyturį, iškišta iš po tvirto šarvo. Automato apšviestoje zonoje ekranu bėgo čia pat fotografuojami neaukšti skardžiai, kalvos, tamsūs išgraužų vingiai. Netikėtai ekrane šmėkštelėjo spindintis žuvies pavidalo daiktas ir vėl driekėsi spindulio skrodžiama tamsa, kurioje sumirgėdavo plokštikalnių pakopos.
– Tarpžvaigždinis laivas! – vienu metu šuktelėjo keletas burnų.
Neslėpdama džiaugsmo, Niza pažvelgė į Pūrą Chi- Mi|. Ekranas užgeso, „Tantra“ vėl nutolo nuo telesiųstuvo, bet biologas Eonas Talas jau fiksavo elektroninės nuotraukos juostą. Iš nekantrumo virpančiais pirštais Jis įkišo juostą į hemisferinio ekrano[8]‘“ projektorių. Vidinėse tuščiavidurio pusrutulio sienose suspindėjo padidintas vaizdas.
Pažįstama priešakinė cigaro formos kabina, išgaubtas paskuigalis, aukšta lygsvaros aparato briauna. . . Koks bebūtų neįtikimas šis reginys, koks neįsivaizduojamas, neįmanomas susitikimas tamsos planetoje – čia iš tikrųjų buvo Žemės tarpžvaigždinis laivas! Jis stovėjo horizontaliai, normalaus nutūpimo padėtyje, paremtas tvirtais statramsčiais, nesužalotas, tarsi ką tik būtų nusileidęs ant geležinės žvaigždės planetos.
Planeta buvo arti, ir „Tantra“, labai greit skriedama aplink ją, siuntė signalus, į kuriuos nebuvo gauta jokio atsakymo. Praėjo keletas valandų. Centriniame poste vėl susirinko visa ekspedicija – keturiolika žmonių. Tada Ergas Noras, kuris iki šiol sėdėjo giliai susimąstęs, atsistojo.
– Aš manau, kad „Tantra“ turi nusileisti. Gal būt, mūsų broliams reikalinga pagalba, galbūt, jų laivas apgadintas ir negali skristi į Žemę. Tuomet mes paimsime juos, apsirūpinsime anamezonu ir patys išsigelbėsime. Nuleisti gelbėjamąją raketą nėra prasmės. Ji negalės mūsų aprūpinti degalais, o energijos sunaudos daug, ir mums jos nebeliks pasiųsti signalui į Žemę.
– O jeigu jie patys čia nutūpė, pritrūkę anamezono? – atsargiai paklausė Pelas Linas.
– Tada jie turės ioninių planetarinių užtaisų – jie negalėjo išeikvoti visų degalų. Matote, tarpžvaigždinis laivas stovi normaliai, – vadinasi, jie nusileido, naudodami planetarinius motorus. Mes paimsime joninius degalus, vėl pakilsime ir, skriedami orbita, pašauksime ir lauksime pagalbos iš Žemės. Jei šis planas pasisektų, laukti tereiktų aštuonerius metus. O jei pavyks gauti anamezono – tada mes būsime išgelbėti.
– Gal būt, planetariniams varikliams jie naudoja ne ioninius, bet fotoninius užtaisus? – suabejojo vienas inžinierius.
– Mes juos galėsime panaudoti pagrindiniuose varikliuose, iš pagalbinių motorų į juos perkėlę taurės formos reflektorius.
– Matyt, jūs jau viską apgalvojote, – pasidavė inžinierius.
– Vis tiek rizikinga nusileisti ant sunkios planetos, o taip pat ten gyventi, – sumurmėjo Pūras Chisas. – Net baisu pagalvoti apie šią tamsos karalystę!
– Rizikuoti, žinoma, teks, tačiau dabartinė mūsų padėtis nė truputėlio ne mažiau rizikinga, ir mes vargu ar ją pabloginsime. O planeta, ant kurios yra nutūpęs mūsų tarpžvaigždinis laivas, ne tokia jau bloga. Svarbiausia išsaugoti laivą!
Ergas Noras žvilgtelėjo į greičio lygintuvo ciferblatą ir skubiai žengė prie pulto. Valandėlę ekspedicijos viršininkas stovėjo priešais valdymo svirtis ir vernierus. Didelių, kaulingų jo rankų pirštai krutėjo, tarsi jis būtų skambinęs muzikos instrumentu, nugara kūprinosi ir veidas stingo.
Niza Krit priėjo prie viršininko, drąsiai paėmė jo dešiniąją ranką ir prispaudė delną prie švelnaus savo skruosto, liepsnojančio iš susijaudinimo. Ergas Noras dėkingai linktelėjo, paglostė tankius merginos plaukus Ir išsitiesė visu ūgiu.
– Leidžiamės į žemutinius atmosferos sluoksnius Ir ruošiamės tūpti! – garsiai tarė jis, įjungdamas signalą.
Visame laive pasigirdo kaukimas, žmonės paskubomis subėgo į savo vietas ir įsispraudė į hidraulines plaukiojančias sėdynes.
Ergas Noras pasinėrė į minkštą nutūpimo krėslą, Iškilusį iš liuko priešais pultą. Sudundėjo planetariniai varikliai, ir tarpžvaigždinis laivas kaukdamas nėrė žemyn, kur jų laukė paslaptingosios planetos uolos ir vandenynai.
Lokatoriai ir infraraudonieji reflektoriai tyrė visišką tamsą, juodavusią apačioje, raudonos ugnys degė aukštumos skalėje prie iš anksto nustatyto skaitmens – penkiolikos tūkstančių metrų. Tikėtis, kad kalnai šioje planetoje bus iškilę aukščiau kaip dešimtį kilometrų, nebuvo pagrindo, nes čia, panašiai kaip ir Žemėje, vanduo ir juodosios saulės šiluma nuolat lygino paviršių.
Dar pirmojo apskridimo metu paaiškėjo, kad didesnėje planetos dalyje visai nėra kalnų – tik vietomis čia kilo aukštumos, ne ką aukštesnės kaip Marse. Matyt, kad vidinės jėgos, kurios yra kalnų susidarymo priežastis, beveik visiškai liovėsi veikusios arba aprimo.
Ergas Noras nustatė prietaisą, apribojantį skridimo aukštį, ties dviem tūkstančiais metrų ir įjungė galingus prožektorius. Apačioje tarpžvaigždinio laivo bangavo didžiulis vandenynas – tikra siaubo jūra. Juodos bangos be jokios prošvaistės kilo aukštyn ir vėl niro į paslaptingas gelmes.
Biologas, šluostydamasis jį išpylusi prakaitą, stengėsi sugauti nuo bangų atsispindėjusį šviesos zuikutį tam tikru prietaisu, kuriuo sugaunami kad ir menkiausi atspindėjimo galimybės virpesiai – albedo, norėdamas tuo būdu nustatyti, koks yra šios tamsybės jūros druskingumas arba mineralizacija.
Spindinčias vandens tamsybes pakeitė matinė tamsa – prasidėjo sausuma. Besikryžiuoją prožektorių spinduliai skynė siaurą kelią tarp tamsos sienų. Čia vienur, čia kitur išryškėdavo netikėtos spalvos – čia gelsvos smėlio dėmės, čia pilkšvai žalias uolėtų, nuolaidžių kalnagūbrių paviršius.
„Tantra“, valdoma patyrusios rankos, skriejo viršum žemyno.
Pagaliau Ergas Noras pastebėjo tą pačią lygumą. Dėl menko aukščio jos nebuvo galima pavadinti plokštikalniu. Tačiau buvo aišku, kad galimi tamsiosios jūros potvyniai ir audros negalėjo užlieti šios lygumos, iškilusios viršum žemų sausumos plotų maždaug šimtą metrų.
Priešakinis kairiojo borto lokatorius sušvilpė. „Tantra“ nukreipė prožektorius. Dabar visiškai aiškiai buvo matomas pirmosios klasės tarpžvaigždinis laivas. Jo pirmagalis, aptrauktas kristalizuotu anizotropiniu iridžiu, prožektoriaus spinduliuose žėrėjo kaip naujas. Salimais laivo nebuvo matyti jokių laikinų pastatų, nedegė jokios šviesos – tarpžvaigždinis laivas stovėjo, paskendęs tamsoje, nerodydamas jokio gyvybės ženklo, visai nereaguodamas, kad prie jo artinas jo brolis. Prožektorių spinduliai bėgo tolyn, suspindėjo, atsimušę, tarsi nuo mėlyno veidrodžio, nuo milžiniško disko su spiraliniais iškyšuliais. Diskas stovėjo, pasviręs ant briaunos, jo dalis buvo įsmigusi į juodą dirvą. Vieną akimirką stebėtojams pasivaideno, kad už disko dunkso kažkokios uolos, o toliau vėl juoduoja tamsa. Ten, matyt, buvo skardis arba nuokalnė, nusileidžianti kažkur žemyn…
Baisus „Tantros“ staugimas sukrėtė jos korpusą. Ergas Noras buvo sumanęs nutūpti netoliese pastebėto tarpžvaigždinio laivo ir Įspėjo žmones, galėjusius būti pražūtingoje zonoje, maždaug tūkstančio metrų spinduliu nuo nutūpimo vietos. Net laivo viduje buvo girdimas siaubingas planetarinių motorų griaudėjimas, ekranuose iškilo įkaitusių dirvos dalelyčių debesis. Grindys staigiai ėmė kilti aukštyn ir vėl leistis atgal. Hidrauliniai šarnyrai tyliai ir lengvai pasuko kėdžių sėdynes statmenai sienoms, kurios dabar įgijo vertikalią padėtį.
Milžiniškos alkūninės atramos atšoko nuo korpuso ir, išsiskėtusios į šalis, palietė svetimojo pasaulio dirvą. Smūgis, trinktelėjimas, smūgis – „Tantros“ pirmagalis ėmė sūpuotis ir sustingo tą pačią akimirką, kai liovėsi veikti varikliai. Ergas Noras pakėlė ranką prie pulto, kuris dabar buvo viršum galvos, ir patraukė atramų išjungiklio svirtelę. Pamažu, trumpai trūkčiodamas, tarpžvaigždinio laivo pirmagalis ėmė leistis žemyn, ir laivas vėl atgavo pirmykštę horizontalią padėtį. Nusileidimas baigėsi. Kaip visuomet, jo metu žmonių organizmai buvo taip smarkiai sukrėsti, kad astrolakūnai kurį laiką turėjo pusiau gulomis sėdėti savo krėsluose, kol atsipeikėjo.
Kiekvieną keliautoją slėgė baisus sunkumas. Tarsi po didelės ligos, žmonės vos pajėgė pasijudinti. Tačiau neramusis biologas jau buvo spėjęs paimti oro ištyrimui.
– Kvėpuoti tinkamas, – pranešė jis. – Tuojau padarysiu mikroskopinius tyrimus.
– Nereikia, – atsiliepė Ergas Noras, atsisegiodamas nutūpimo krėslo laikomuosius diržus. – Be skafandrų negalima išlipti iš laivo. Čia gali būti pražūtingų sporų ir virusų.
Šliuze-kajutėje prie išėjimo buvo iš anksto paruošti biologiniai skafandrai ir „šokuojantys skeletai“ – plieniniai, oda aptraukti karkasai su elektriniais varikliais, spyruoklėmis ir amortizatoriais, užsidėdami viršum skafandrų. Jų padedami, žmonės galėjo judėti iš vienos vietos i kitą, esant padidėjusiai svorio jėgai.
Šešerius metus išklajoję tarpžvaigždinėse bedugnėse, visi troško kuo greičiau pajusti po kojomis žemę, tegu ji ir buvo svetima. Kejus Beras, Pūras Chisas, Ingrid, gydytoja Luma ir du mechanikai inžinieriai turėjo likti tarpžvaigždiniame laive – jiems teko budėti prie radijo, prožektorių ir prietaisų.
Niza stovėjo nuošaly, rankoje laikydama šalmą.
– Niza, ko abejojate? – šūktelėjo viršininkas merginai, patikrinęs savo radijo stoti, Įtaisytą šalmo viršugalyje. – Eime prie laivo!
– Aš…– mergina sutriko. – Man rodos, kad jis negyvas stovi čia jau seniai. Dar viena katastrofa, dar viena negailestingo kosmoso auka, – aš suprantu, kad jos neišvengiamos, bet man visuomet sunku… ypač po Zirdos, po „Algrabo“…
– Galbūt, šio tarpžvaigždinio laivo pražūtis išgelbės mums gyvybę, – Įsiterpė Pūras Chisas, pakreipdamas žvalgomąjį, trumpo fokuso vamzdeli į laivą, kuriame, kaip ir pirma, nešvietė nė viena švieselė.
Aštuoni keliautojai vargais negalais nusikapstė Į pereinamąją kamera ir sustojo laukdami,
– Įjunkite orą! – Ergas Noras įsakė žmonėms, likusiems laive, kurie nuo jų jau buvo atskirti nepralaidžia siena.
Tik tada, kai slėgimas kameroje pasiekė dešimtį atmosferų ir pasidarė didesnis negu lauke, hidrauliniai kėlikliai atstūmė sandariai uždarytas duris. Oro spaudimas beveik meste išmetė žmones iš kameros, neleisdamas jokiems kenksmingiems svetimojo pasaulio mikrobams prasiskverbti į mažyčio Žemės gabalėlio vidų. Durys trankiai užsidarė. Prožektoriaus spindulys nutiesė šviesos kelią, kuriuo tyrinėtojai ėmė kepėstuoti savo spyruoklinėmis kojomis, vos panešdami pa-sunkėjusius kūnus. Šviesos kelio pabaigoje stūksojo didžiulis laivas. Pusantro kilometro kelias pasirodė nepaprastai ilgas, nes visi nekantravo kuo greičiau atsidurti prie laivo, o, be to, juos negailestingai vargino nerangus šuoliavimas per nelygią, smulkiais akmenimis nusėtą dirvą, smarkiai įkaitintą juodosios saulės.
Pro storą atmosferos sluoksnį, gausiai prisisunkusį drėgmės, žvaigždės atrodė tarsi blyškios, neryškios dėmės. Niekas čia nepriminė spinduliuojančios kosmoso didybės, planetos danguje, vos teįžiūrimi, dulsvojo žvaigždynai. Blausios žvaigždžių akutės nepajėgė kovoti su tamsa, viešpataujančia planetos paviršiuje.
Apgaubtas visiškos tamsos, laivas atrodė ypač reljefingai. Storas borazono-cirkonio lako sluoksnis protarpiais buvo nusitrynęs. Turbūt, tarpžvaigždinis laivas ilgai klaidžiojo kosmose.
Eonas Talas šūktelėjo, ir jo balsas nuskambėjo visais telefonais. Jis mostelėjo ranka į atdaras duris, juoduojančias tarsi dėmė, ir į žemyn nuleistą mažą keltuvą. Prie keltuvo ir po laivu dirvoje kerojo, be abejojimo, augalai. Stori stiebai beveik į metro aukštį kėlė juodas, parabolės formos gilias taures dantytais, tarsi krumpliaračiai, pakraščiais – nesuprasi ką – lapus ar žiedus. Juodų nejudančių krumpliaračių kuokštės darė kraupų vaizdą. Dar labiau baugino nebyli durų kiaurymė. Augalai nepaliesti, durys atidarytos – vadinasi, šiuo keliu žmonės jau seniai nevaikščiojo, nesaugojo savo mažyčio Žemės pasaulio nuo svetimojo.
Ergas Noras, Eonas ir Niza įėjo į keltuvą. Viršininkas pasuko paleidimo svirtį. Kiek girgždėdamas, mechanizmas ėmė veikti ir paklusniai pakėlė tris tyrinėtojus iki atlapų pereinamosios kameros durų. Paskui juos pasikėlė ir kiti žvalgai. Ergas Noras paprašė „Tantrą“ užgesinti prožektorių. Akimirką mažas žmonių būrelis dingo tamsos bedugnėje. Geležinės saulės pasaulis prisėlino visai arti, tarsi norėdamas ištirpdyti šį silpnutį Žemės gyvybės židinėlį, prigludusį prie didžiulės tamsios planetos paviršiaus.
Uždegė viršum šalmų besisukaliojančius žibintuvėlius. Pereinamosios kameros durys į laivo vidų buvo uždarytos, bet neužrakintos ir lengvai atsidarė. Tyrinėtojai įėjo į vidurinį koridorių, lengvai orientuodamiesi praėjimų tamsoje. Šio tarpžvaigždinio laivo konstrukcija labai menkai tesiskyrė nuo „Tantros“.
– Laivas pastatytas prieš keletą dešimtmečių, – tarė Ergas Noras, eidamas prie Nizos.
Mergina atsigręžė. Pro šalmo silikolą[9] silpnai apšviestas viršininko veidas atrodė paslaptingas.
– Neįtikima mintis, – tęsė Ergas Noras, – o jei čia…
– „Burė“.! – šūktelėjo Niza, užmiršusi, kad šalme įtaisytas mikrofonas, ir pamatė, kad visi atsisuko į ją.
Žvalgų grupė įsiskverbė į svarbiausias laivo patalpas – biblioteką-laboratoriją ir paskui nuėjo į centrinį valdymo postą laivo pirmagalyje. Šlubčiodamas savuose karkaso pavidalo griaučiuose, svirduliuodamas ir atsitrenkdamas į sienas, ekspedicijos viršininkas vargais negalais nusikapstė iki pagrindinės skirstomosios lentos. Tarpžvaigždinio laivo apšvietimas buvo įjungtas, bet srovės nebuvo. Tamsiose patalpose tešvietė fosforoscuoją ženklai ir rodyklės. Ergas Noras užčiuopė avarinį gnybtą, ii’ čia, visiems stebintis, įsižiebė blausi, o žvalgus akinanti šviesa. Matyt, ji įsižiebė ir prie keltuvo, nes šalmų telefonuose pasigirdo Pūro Chiso balsas. Pūras Chisas teiravosi,, kaip sekasi apžiūra. Jam atsakė geologė, o tuo tarpu viršininkas sustingo centrinio posto tarpduryje. Pasekusi jo žvilgsnį, Niza pamatė viršuje, tarp priešakinių ekranų, du užrašus – Žemės kalba ir Didžiojo Žiedo kodu – ,,Burė“. Žemėliau, po brūkšniu, buvo Galaktikos šaukimo signalai ir Saulės sistemos koordinatos.
Dingęs prieš aštuoniasdešimt metų, tarpžvaigždinis laivas buvo surastas iki šiol nežinomoje juodosios saulės sistemoje, kuri taip pat ilgai buvo laikoma tamsiu debesiu.
Apžiūrėjus laivo patalpas, ničnieko nepaaiškėjo, kurgi būtų dingę žmonės. Rezervuaruose deguonies buvo likę nemažai, vandens ir maisto atsargų galėjo užtekti keletui metų, tačiau „Burės“ ekipažas buvo dingęs be jokių pėdsakų.
Koridoriuje, centriniame poste, bibliotekoje čia vienur, čia kitur buvo išlikusios keistos tamsios nuo- bėgių dėmės. Bibliotekoje ant grindų taip pat buvo dėmė – daugiasluoksnė plėvelė, tarsi čia būtų išdžiūvęs kažkoks palietas skystis. Mašinų poste, esančiame laivo paskuigalyje, priešais atdaras užpakalinės pertvaros duris, buvo nukarę nutraukti laidai, o masyvūs fosforinės bronzos aušintuvų statramsčiai buvo smarkiai sulinkę. Šiaip laivas daugiau niekur nebuvo paliestas, todėl negalėjai suprasti, kaipgi atsirado šitie apgadinimai, padaryti stipraus smūgio. Tyrinėtojai visiškai nusikamavo, tačiau jiems vis tiek nepavyko aptikti jokių pėdsakų, iš kurių būtų galėję spręsti, kodėl dingo ir, be abejo, žuvo „Burės“ įgula.
Betyrinėdami laivą, žvalgai išsiaiškino kitą, nepaprastai svarbų dalyką – laive buvo išlikę pakankamai anamezono ir planetarinių ioninių užtaisų, – vadinasi, „Tantra“ gali pakilti nuo sunkiosios planetos ir skristi iki Žemės.
Ši žinia, tuoj pat pasiųsta į „Tantrą“, išsklaidė tą nevilties jausmą, kuris buvo apėmęs žmones, kai laivas pateko į geležinės žvaigždės nelaisvę. Nebereikėjo gaišti brangaus laiko pranešimui į Žemę pasiųsti. Tačiau jų dar laukė didžiulis darbas – reikėjo atsigabenti į „Tantrą“ konteinerius su anamezonu. Jau ir šiaip nelengvas sumanymas, čia, planetoje, kurioje viskas buvo įgavę beveik trigubą svorį, virto užduotimi, reikalaujančia didelio inžinerinio išradingumo. Tačiau Žiedo epochos žmonės nebijojo sunkių protinių uždavinių, priešingai, jie juos džiugindavo.
Biologas išėmė iš magnetofono, rasto centriniame poste, neužbaigto įgulos dienoraščio ritę. Ergas Noras ir geologė atidarė svarbiausią hermetinę nedegamąją spintą, kurioje buvo saugomi „Burės“ ekspedicijos darbo rezultatai. Žmonės nusitempė į savąjį laivą vertingą krovinį – daugybę fotoninių-magnetinių filmų rulonų, dienoraščius, astronominių stebėjimų užrašus ir apskaičiavimus. Ekspedicijos dalyviai, patys būdami tyrinėtojai, nė valandėlės negalėjo palikti tokio brangaus radinio.
Išvargusius, vos bepastovinčius žvalgus „Tantros“ bibliotekoje pasitiko draugai, netverią nekantrumu. Čia, įprastoje aplinkoje, prie patogaus, ryškiai apšviesto stalo, juos supanti kapų tamsa ir likęs be jokio gyvybės ženklo žmonių paliktas tarpžvaigždinis laivas atrodė tarsi koksai baisus sapnas. Bet ir čia kiekvieną ekspedicijos narį slėgė nė akimirką nesiliaujanti baisiosios planetos trauka, ir, žiūrėk, čia vienas, čia kitas tyrinėtojas, vos tik kiek sujudėjęs, susiraukdavo iš skausmo. Neturėdami didelio patyrimo, žmonės labai sunkiai koordinuodavo savo kūną su plieninio „skeleto“ svirčių judesiais. Dėl tos priežasties kiekvienas žingsnis buvo lydimas smūgių ir skaudaus kratymo. Dargi iš trumpo žygio žmonės grįžo gerokai apdaužyti. Geologei Binai Led, matyt, buvo lengvai sukrėsti smegenys, tačiau ir ji, sunkiai užsikniaubusi ant stalo ir suspaudusi smilkinius rankomis, atsisakė eiti pailsėti, kol bus išklausyta paskutinė laivo dienoraščio ritė. Niza tikėjosi, kad šis įrašas, aštuoniasdešimt metų išgulėjęs negyvame laive nykioje planetoje, atskleis kažkokią nuostabią paslaptį. Jos ausyse jau skambėjo įsivaizduojami kimūs pagalbos šauksmai, kančios aimanos, tragiški atsisveikinimo žodžiai. Mergina krūptelėjo – iš aparato suskambėjo skambus ir ramus balsas. Dargi Ergui Norui, garsiajam tarpžvaigždinių kelionių žinovui, nebuvo pažįstamas nė vienas „Burės“ įgulos narys. Sis tarpžvaigždinis laivas, kurio įgulą sudarė vien jaunimas, leidosi be galo drąsion kelionėn į Vegą, neįteikęs Tarpžvaigždinių Kelionių Tarybai įprasto filmo su įgulos žmonėmis.
Nepažįstamas balsas aiškino įvykius, kuriuos teko patirti laivo ekipažui, praėjus septyniems mėnesiams po to, kai buvo pasiųstas paskutinis pranešimas į Žemę. Dar prieš ketvirtį šimtmečio, skriedama per kosminių ledų zoną, esančią Vegos sistemos pakraštyje, „Burė“ buvo apgadinta. Įdaužą laivo paskuigalyje pavyko užtaisyti, ir tarpžvaigždinis laivas skriejo toliau, bet gautas smūgis sutrikdė nepaprastai tikslų motorų apsauginio lauko reguliavimą. Dvidešimt metų tęsėsi kova, bet variklius vis dėlto teko sustabdyti. Dar penkerius metus „Burė“ skriejo iš inercijos, paskui ji nukrypo | šalį, atsiradus natūraliai kurso paklaidai. Tada buvo pasiųstas pirmasis pranešimas. Patekęs į geležinės žvaigždės sistemą, tarpžvaigždinis laivas ruošėsi pasiųsti antrąjį pranešimą. Toliau atsitiko taip, kaip ilsu „Tantra“, išskyrus tą aplinkybę, kad laivas, likęs be varomųjų motorų, kartą sulėtinęs skriejimą, nebegalėjo ištrūkti iš žvaigždės nelaisvės. Jis negalėjo taip pat virsti planetos palydovu, nes greitinantieji planetariniai motorai, esą laivo paskuigalyje, kaip ir anamezono varikliai, buvo sugadinti. „Burė“ laimingai nusileido neaukštoje lygumoje, besidriekiančioje pajūriu. Įgula ėmėsi vykdyti tris svarbiausius uždavinius: mėgino atremontuoti variklius, pasiųsti pagalbos signalą į Žemę ir tyrinėti paslaptingąją planetą. Nesuspėjus dar nė surinkti raketinio bokštelio, visiškai paslaptingu būdu ėmė dingti žmonės. Pasiųsti jų ieškoti taip pat negrįžo. Planetos tyrinėjimai buvo nutraukti, statyti bokštelį iš laivo teišeidavo visi kartu, o pertraukose tarp nepaprastai varginančio darbo žmonės ilgai tūnodavo pasislėpę aklinai uždarytame laive. Skubėdami išsiųsti raketą, jie dargi nepasirūpino ištirti svetimo tarpžvaigždinio laivo, esančio netoliese „Burės“, ir, matyt, jau seniai čia bestovinčio.
„Šis diskas!“ – dingtelėjo Nizai mintis. Ji susižvelgė su viršininku, ir šis, supratęs jos mintis, pritariamai linktelėjo. Iš keturiolikos „Burės“ įgulos narių gyvi teišlikę aštuoni. Toliau dienoraštyje buvo trijų dienų pertrauka, po kurios jau pranešinėjo aukštas jaunos moters balsas.
„Šiandien, trys šimtai dvidešimt trečiųjų Žiedo metų septinto mėnesio dvyliktąją dieną, mes, išlikę gyvi, baigėme raketos-siųstuvo paruošimą…“
Kejus Beras instinktyviai žvilgtelėjo į valandinę graduotę išilgai besivyniojančios juostelės – buvo penkta valanda „Burės“ laiku, ir kas žino, kuri valanda šios planetos…
„Mes pasiųsime tiksliai apskaičiuotą… – balsas nutrūko, paskui vėl pasigirdo, duslesnis ir silpnesnis, tarsi moteris būtų pasisukusi nuo aparato. – Įjungiu! Dar!..“
Prietaisas tylėjo, tačiau juosta vyniojosi toliau. Klausytojai neramiai pažvelgė į kits kitą.
– Kažkas atsitiko!.. – prabilo Ingrid Ditra.
Iš magnetofono pasipylė paskubomis tariami prislopinti žodžiai: „Išsigelbėjo du.. . Laika nespėjo įšokti. . . keltuvas. . . durų negalėjo uždaryti, tik antrąsias! Mechanikas šachas Ktonas nušliaužė prie variklių. . . smogsime planetariniais.. . jie, išskyrus įtūžimą ir siaubą, – niekas! Taip, niekas!..“
Valandėlę juosta vyniojosi be garso, paskui prabilo vėl tas pats balsas.
„Atrodo, kad Ktonas nesuspėjo. Aš viena, bet aš sugalvojau. Visų pirma, – balsas sustiprėjo ir skambėjo su įtikinama jėga: – broliai, jei jūs surasite „Burę“, įspėju, niekuomet neišeikite iš laivo.“
Moteris garsiai atsiduso ir tarė tyliai, tarsi sau pačiai:
„Reikia sužinoti, kas nutiko Ktonui. Grįšiu, paaiškinsiu plačiau…“
Spragtelėjimas – ir juosta sukosi dar apie dvidešimtį minučių, kol susivyniojo visa. Tačiau įtempta klausa bergždžiai laukė kokio garso – nepažįstamajai moteriai nebeteko paaiškinti, kaip, matyt, neteko ir sugrįžti.
Ergas Noras išjungė aparatą ir kreipėsi į draugus:
– Mūsų žuvę broliai ir seserys gelbėja mus! Argi jūs nejaučiate galingo 2emės žmogaus rankos!? Laive suradome anamezono. Dabar jie mus įspėjo, kad čia mums gresia mirtini pavojai! Aš nežinau, iš kur jie gali kilti, bet, manau, kad iš svetimos gyvybės. Kosminės stichinės jėgos būtų ne tik pražudžiusios žmones, bet ir apgadinusios laivą! Gavus tokią pagalbą, mums dabar būtų gėda žūti ir nepranešti Žemei tų atradimų, kuriuos padarė „Burė“ ir mes. Tenenueina veltui didingi žuvusiųjų darbai ir jų pusę amžiaus trukusi kova su kosmosu.
– Kaipgi jūs galvojate gauti degalų, neišeinant iš laivo? – paklausė Kejus Beras.
– Kodėl gi neišeinant iš laivo? Jūs suprantate, kad tai yra neįmanomas dalykas, ir mums teks išeiti iš laivo ir dirbti lauke. Tačiau jie mus įspėjo, ir mes imsimės atsargumo priemonių…
– Suprantu, – tarė biologas Eonas Talas, – baražas aplink darbo vietą.
– Ne vien tik ten, bet ir visu keliu tarp laivų! – pastebėjo Pūras Chisas.
– Aišku! Kadangi nežinome, kas mūsų laukia, todėl baražą padarysime dvigubą – paleisime į darbą spinduliavimo ir elektros srovę. Nutiesime laidus, visu keliu sudarysime šviesos koridorių. Už „Burės“ stovi nepanaudota raketa – ji turi pakankamai energijos, kurios užteks visam darbo laikui.
Binos Led galva trinktelėjo į stalą. Gydytoja ir antrasis astronomas, įveikdami sunkumą, prislinko prie sąmonės netekusios draugės.
– Nieko! – paaiškino Luina Lasvi. – Sukrėtimas ir pervargimas. Padėkite man nunešti Biną į lovą.
Ir šis paprastas darbas tikriausiai būtų pareikalavęs daug laiko, jei mechanikas Taronas nebūtų sugalvojęs panaudoti automatinio roboto vežimėlio. Su juo buvo- nugabenti į lovas visi astuoni žvalgai – jiems reikėjo pailsėti, nes kitaip, pervargęs ir naujoms sąlygoms neprisitaikęs organizmas galėjo rimtai susirgti. Šiuo sunkiu metu kiekvienas ekspedicijos žmogus buvo nepakeičiamas.
Netrukus du tarpusavyje sukabinti automatiniai vežimėliai, pritaikyti visokiems vežiojimams ir kelių tiesimo darbams, ėmė lyginti kelią tarp laivų. Abipus ruošiamo kelio nutįso galingi laidai. Prie abiejų tarpžvaigždinių laivų buvo pastatyti stebėjimo bokšteliai, apsaugoti storais silicioboro[10] gaubtais. Juose sėdėjo stebėtojai, kurie išilgai kelio kartkartėmis iš pulsacinių kamerų siųsdavo viską naikinančių standžių spindulių vėduokles. Darbo metu nė akimirką neužgeso galingų prožektorių akys. „Burės“ kilyje buvo atidarytas pagrindinis liukas, nuimtos pertvaros ir paruošti nuleisti į vežimėlį keturi anamezono konteineriai ir trisdešimt cilindrų su ioniniais užtaisais. Sukelti juos į „Tantra“ buvo kur kas sudėtingesnis uždavinys. Tarpžvaigždini laivą, kaip negyvąją „Burę“, atidaryti nebuvo galima, nes į jo vidų būtų galėję patekti pragaištingi svetimos gyvybės gaivalai. Todėl liuke keliautojai atliko tik pa-ruošiamuosius darbus ir, pravėrę vidines pertvaras, iš „Burės“ atvežė atsarginius balionus su skystu oru. Pagal sumanytą planą, nuo liuko atidarymo momento iki kol bus pakrauti konteineriai, priimamąją šachtą reikėjo visą laiką vėdinti stipria suspausto oro srove. Be to, laivas buvo dengiamas kaskadinių spindulių.
Žmonės pamažu įprato dirbti, užsidėję plieninius „skeletus“, pamažu apsiprato su beveik trigubai padidėjusiu svoriu. Aprimo kaulų skausmai, prasidėję tuoj pat nusileidus.
Praėjo keletas Žemės dienų. Paslaptingasis „niekas“ nesirodė. Aplinkinio oro temperatūra ėmė smarkiai kristi. Pakilo uraganinis vėjas, kas valandą įsisiautėdamas vis stipriau. Mat, juodoji saulė leidosi – planeta sukosi, ir žemynas, ant kurio buvo nutūpę tarpžvaigždiniai laivai, traukėsi į „nakties“ pusę. Oro atšalimas nebuvo staigus – čia įtakos turėjo konvekcinės srovės, vandenyno šiluma ir stora atmosferos danga, – visgi planetos „vidurnaktyje“ prasidėjo smarkūs šalčiai. Darbas buvo tęsiamas, įjungus skafandrų šildytuvus. Pirmąjį konteinerį pavyko iškelti iš „Burės“ ir atvežti iki „Tantros“, tačiau tuo metu pradėjo „aušti“, ir naujas uraganas ėmė siautėti dar smarkiau negu „temstant“. Temperatūra greitai pakilo aukščiau nulio, vėjo gūsiai nešė didžiulį kiekį drėgmės, žaibai čaižė dangų. Uraganas taip įšėlo, kad nuo milžiniškos jėgos vėjo šuorų ėmė krūpčioti tarpžvaigždinis laivas. Žmonės visomis pastangomis stengėsi pritvirtinti konteinerį po „Tantros“ kiliu. Baisus uragano staugimas stiprėjo, plokštikalnyje sukosi pavojingi viesulai, labai panašūs į Žemės tornadus. Apšviestame plote iškilo milžiniškas sniego ir dulkių sūkurys, viršūne besiremiąs į dėmėtą ir tamsų, žemą dangaus skliautą. Viesulo spaudimo neatlaikę, nutrūko aukštos įtampos elektros linijos laidai, tarp susirangiusių į žiedus vielų ėmė blyksėti žydros trumpų sujungimų liepsnelės. Tarsi žiburėlis, užpūstas vėjo, prie „Burės“ užgeso prožektorius, skleidęs gelsvą šviesą.
Ergas Noras visiems įsakė nutraukti darbą ir pasislėpti laive.
– Tačiau ten liko stebėtojas! – sušuko geologė Bina Led, mostelėdama į vos matomą silicioboro žiburėlį.
– Žinau, ten Niza, ir aš tuoj pat einu pas ją, – atsakė ekspedicijos viršininkas.
– Srovė nutrūko, ir „niekas” įgavo savo teises, – ėmė rimtai prieštarauti Bina.
– Jei uraganas privertė mus pasislėpti, be abejo, turėjo pasislėpti ir „niekas“. Esu tikras, kad, kol audra aprims, pavojaus nėra. O aš čia taip pasunkėjau, kad jokia audra manęs neparitins, jei, prisispaudęs prie dirvos, imsiu šliaužti. Jau seniai ima noras nutykoti „nieką“ bokštelyje.
– Leiskite ir man drauge! – šoktelėjo prie viršininko biologas.
– Eime, tačiau tik jūs vienas – niekas daugiau Jums bus naudinga.
Du žmonės ilgai šliaužė, kabinėdamiesi už nelygumų ir akmenų, saugodamiesi, kad nepakliūtų į vėjo sūkurius. Uraganas atkakliai mėgino atplėšti juos nuo planetos paviršiaus, apversti ir paritinti. Kartą šitai jam pavyko, tačiau Ergas Noras sugriebė beriedanti Eoną, užgulė jį savo kūnu ir įsikibo rankomis, apmautomis naguotomis pirštinėmis, už didelio akmens briaunos.
Niza atidarė bokštelio liuką, ir šliaužėjai vienas paskum kitą sulindo į vidų. Čia buvo šilta ir ramu, sumaniai pritvirtintas bokštelis stovėjo ramiai, nebijodamas jokių audrų.
Rudaplaukė astronavigatorė, atvykus draugams, čia niuro, čia vėl džiaugėsi. Niza atvirai prisipažino, kad vienai praleisti parą svetimoje planetoje, siaučiant audrai, būtų buvęs ne kažin koks malonumas.
Ergas Noras pranešė „Tantrai“, kad jie laimingai atšliaužę į bokštelį, ir laivo prožektorius užgeso. Dabar visiškoje tamsoje tespingsojo silpnutis bokšto žiburėlis. Planetos paviršius virpėjo nuo audros šuorų, žaibų smūgių ir grėsmingų viesulo antpuolių. Niza sėdėjo sukamojoje kėdėje, atrėmusi nugarą į reostatą. Viršininkas ir biologas atsisėdo prie jos kojų ant žiedo formos pakilimo bokštelio pamate. Apsivilkę skafandrais, jie buvo tokie stori, kad vos išsiteko bokštelyje.
– Siūlau pamiegoti, – telefonuose negarsiai suskambėjo Ergo Noro balsas. – Iki juodosios aušros liko dar gerų dvylika valandų, tik tada uraganas aprims ir atšils oras.
Jo draugai mielai sutiko. Trigubo svorio slėgiami, susigūžę skafandruose, standžių karkasų suvaržytuose, tūnodami ankštame, audros drebinamame bokštelyje, žmonės miegojo – toks yra didelis žmogaus organizmo sugebėjimas prisitaikyti, tokios didelės jame slypinčios atsparumo jėgos.
Protarpiais Niza pabusdavo, nuramindavo „Tantros“ budėtoją ir vėl snausdavo. Uraganas aprimo, planetos paviršius liovėsi drebėti. Dabar turėjo pasirodyti „niekas“. Bokštelio stebėtojai nurijo DP – dėmesio piliules, žvalinamai veikiančias prislėgtą nervų sistemą.
– Man vis neduoda ramybės svetimas tarpžvaigždinis laivas, – prisipažino Niza. – Aš taip norėčiau sužinoti, kas „jie“, iš kur ir kaip čia atkeliavo. ..
– Ir aš taip pat, – atsakė Ergas Noras. – Jau seniai Didžiuoju Žiedu buvo gaunami pasakojimai apie geležines žvaigždes ir jų planetas-spąstus. Ten, tankiau gyvenamose Galaktikos srityse, kur laivai jau seniai ir dažnai skraido, yra žuvusių tarpžvaigždinių laivų planetos. Daug senovinių laivų prilipo prie tų planetų, dar daugiau pasakojama baisiausių atsitikimų, – dabar jau atrodančių tarsi padavimai, legendų apie sunkų kosmoso užkariavimą. Galbūt, šioje planetoje yra ankstyvesnių laikų tarpžvaigždinių laivų, nors mūsiškėje, retai gyvenamoje zonoje, trijų laivų susitikimas – visiškai neįmanomas dalykas. Netoli nuo mūsų Saulės iki šiol nebuvo žinoma nė vienos geležinės žvaigždės – mes suradome pirmąją.
– Jūs galvojate pamėginti ištyrinėti tarpžvaigždinį diskinį laivą? – paklausė biologas.
– Būtinai! Mokslininkas niekuomet negali praleisti tokios galimybės! Gretimose gyvenamose srityse diskiniai tarpžvaigždiniai laivai iki šiol nebuvo statomi. Šis diskas, matyt, yra atskriejęs iš kažkokių tolimų sričių, gal būt, daugelį tūkstančių metų jis klajojo apgadintas Galaktikoje, nors jo įgula jau seniai buvo žuvusi. Gal būt, daugelį Žiedo pranešimų mes galėsime geriau suprasti, jei mums pavyks gauti medžiagos šiame laive. Keistas jo pavidalas – disko formos spiralė, jo paviršiaus briaunos labai išsišovusios. Kai tik iš „Burės“ baigsime kraustymą, susidomėsime svečiu iš kitų pasaulių, tuo tarpu negalima atitraukti nė vieno žmogaus.
– Bet juk „Burei“ ištyrinėti mums teprireikė keleto valandų…
– Aš stebėjau diską pro stereoteleskopą. Jis uždarytas, niekur nematyti jokios angos. Įsiskverbti į bet kurį kosminį laivą, patikimai apsaugotą nuo jėgų, kur kas galingesnių, negu visos Žemės stichijos, labai sunku. Pamėginkite įsilaužti į uždarytą’ „Tantrą“, pro jos šarvus, pagamintus iš metalo, turinčio pakeistą vidinę kristalinę struktūrą, pro viršutinę borazono dangą – šis uždavinys kur kas sudėtingesnis negu tvirtovės paėmimas. Mums bus juo sunkiau, kadangi laivas visiškai nematytas, nežinomi jo įrengimo principai. Tačiau mes pamėginsime įkąsti ir šį riešutą.
– O kada mes susipažinsime su medžiaga, rasta ,,Burėje“? – paklausė Niza. – Ten turi būti nepaprastai įdomių dalykų – juk jie stebėjo nuostabius pasaulius, apie kuriuos užsimena savo pranešime.
Telefonas perdavė geraširdišką viršininko juoką:
– Aš, iš pat vaikystės svajojęs apie Vegą, degte degu iš nekantrumo. Bet šiam reikalui mes turėsime pakankamai laiko, vykdami namo. Pirmiausia turime ištrūkti iš šios tamsos karalystės, iš pat pragaro gelmių, kaip sakydavo žmonės senovėje. „Burės“ tyrinėtojai niekur nebuvo nusileidę, kitaip laivo kolekcijų sandėliuose mes būtume radę daugybę daiktų iš tų planetų. Prisimenate, kad ir kaip atidžiai apžiūrėjome laivą, mes teradome filmus, matavimų duomenis ir nuotraukų įrašus, oro pavyzdžius ir balonus su sprogimo išmestomis dulkėmis.
Ergas Noras nutilo ir ėmė klausytis. Net jautrūs mikrofonai negalėjo sugauti vėjo ūžimo – audra nurimo. Išorėje kažkas skrebeno dirvą, ir šie keisti garsai sklido bokštelio sienomis.
Viršininkas mostelėjo ranka, ir Niza, supratusi jį be žodžių, išjungė šviesą. Tamsa, užliejusi infraraudonųjų spindulių įšildytą bokštelį, atrodė tiršta kaip juodas skystis, tarsi bokštelis būtų stovėjęs vandenyno dugne. Pro skaidrų silicioboro gaubtą ėmė bliksėti rudos liepsnelės, gerai matomos žmonėms. Liepsnelės įsižiebdavo, vieną akimirką primindamos mažytę žvaigždutę, skleidžiančią tamsiai raudonus arba tamsiai žalius spindulius, gesdavo ir vėl sužibėdavo. Žvaigždutės sudarydavo grandinėles, kurios lankstydavosi, susirangydavo į žiedus ir aštuoniukes, be garso šliaužiodavo lygiu, kietu tarsi deimantas gaubto paviršiumi. Žmonės, esantieji bokštelyje, pajuto keistą perštėjimą akyse, aštrų žaibišką skausmą išilgai stambiųjų kūno nervų, tartum trumpi rudų žvaigždučių spinduliai kaip adatos būtų badžiusios nervų kamienus.
– Niza, – sušnabždėjo Ergas Noras, – nustatykite- reguliatorių iki visiško įkaitimo ir tuoj pat įjunkite šviesą.
Bokštelį nutvieskė ryški, žydra Žemės šviesa. Jos apakinti žmonės nieko nepamatė, – tiksliau sakant, beveik nieko. Niza ir Eonas spėjo pamatyti, o gal jiems tik pasivaideno, kad tamsa nuo dešiniosios bokštelio pusės dingo ne iš karto, bet dar akimirką ten išliko kažkoks išsiskėtęs krešulys, aplipęs čiuptuvėliais. Tai „niekas“ akies mirksniu įtraukė čiuptuvėlius ir atšoko nuo bokštelio drauge su tamsos siena, nublokšta šviesos. Ergas Noras nieko nespėjo pastebėti, tačiau jis neturėjo pagrindo nepatikėti greita savo jaunųjų draugų reakcija.
– Galbūt, čia tik iliuzija? – spėliojo Niza. – Iliuziniai tamsos sutirštėjimai aplink kažkokios energijos krūvį, panašiai, kaip mūsų rutuliniai žaibai, bet visai ne gyvi padarai? Jei čia viskas juoda, gal ir žaibai čia juodi?
– Jūsų spėjimas poetiškas, – prieštaravo Ergas Noras, – tik vargu ar teisingas. Visų pirma, „niekas“, be abejo, buvo mus užpuolęs, geisdamas mūsų gyvo kūno. Jie arba jiems giminingi padarai sunaikino „Burės“ žmones. Jei jie yra organizuoti ir patvarūs, gali judėti norima kryptimi, sukaupti ir išskirti kažkokią energiją, – tada, žinoma, nėra ko nė galvoti apie oro iliuzijas Čia yra gyvosios materijos tvarinys, ir jie nori mus suryti!
Biologas pritarė viršininko samprotavimams:
– Mano supratimu, čia, tamsos planetoje, tamsos tik mūsų atžvilgiu, nes mūsų akys nejautrios šiluminės spektro dalies infraraudoniesiems spinduliams, kiti spinduliai – geltonieji ir žydrieji – turi labai smarkiai veikti šituos padarus. Jų reakcija yra tokia žaibiška, kad žuvusieji draugai iš „Burės“ negalėjo nieko pastebėti, apšviesdami užpuolimo vietą… O kai pastebėjo, buvo jau vėlu, ir mirusieji jau nebegalėjo nieko papasakoti…
– Tuojau mes pakartosime bandymą, nors jis ir labai nemalonus.
Niza išjungė šviesą, ir vėl trys stebėtojai paskendo visiškoje tamsoje, laukdami tamsos pasaulio padarų.
– Kuo jie apsiginklavę? Kodėl jų artėjimas jaučiamas pro gaubtuvą ir skafandrą? – garsiai klausė biologas. – Kažkokia ypatinga energijos rūšis?
– Energijos rūšių yra visai nedaug, ir čia, be abejo, bus elektromagnetinė. Tačiau įvairiausių energijos modifikacijų, neginčijamai, yra daugybė. Šios būtybės turi ginklą, kuris veikia mūsų nervų sistemą. Galima įsivaizduoti, ką reiškia tokio čiuptuvėlio prisilietimas prie neapsaugoto kūno!
Ergas Noras gūžtelėjo, o Nizos Krit krūtinėje kažkas suvirpėjo – jie vėl išvydo rudų liepsnelių grandines, iš trijų pusių greitai besiartinančias prie bokštelio.
– Šių padarų yra ne vienas! – tyliai šūktelėjo Eonas. – Turbūt. nereikėtų leisti jiems prisiliesti prie gaubtuvo.
– Jūsų teisybė. Kiekvienas pasisukime nugara į šviesą ir žiūrėkime tik į savo pusę. Niza, įjunkite!
Šį kartą kiekvienas tyrinėtojas suspėjo pastebėti po kokią vieną smulkmeną, ir tuo būdu jau buvo galima susidaryti bendrą šių būtybių vaizdą – jos priminė milžiniškas plokščias medūzas, plaukiojančias neaukštai nuo dirvos, apačioje sūpuojančias daugybę kažkokių kutų. Keletas čiuptuvėlių, lyginant su pačių būtybių dydžiu, buvo trumpi, maždaug metro ilgio. Aštriuose rombo formos kūno kampuose rangėsi po du čiuptuvėlius, kurie buvo gerokai ilgesni. Tose vietose, kur čiuptuvėliai buvo priaugę prie šių būtybių kūno, biologas pastebėjo didžiules pūsles, silpnai švytinčias iš vidaus, iš kurių čiuptuvėliais tarsi sruveno žybsinčios liepsnelės.
– Stebėtojai, kodėl jūs čia įjungiate, čia vėl išjungiate šviesą? – netikėtai šalmuose suskambėjo aiškus Ingrid balsas. – Ar reikalinga pagalba? Audra baigėsi, ir mes pradedame darbą. Netrukus ateisime pas jus.
– Jokiu būdu! – griežtai įsakė viršininkas. – Aplink tykoja didžiuliai pavojai. Sukvieskite visus!
Ergas Noras papasakojo apie baisiąsias medūzas. Pasitarę keliautojai nusprendė vežimėliu pastūmėti į priekį planetarinio variklio dalį. Trijų šimtų metrų ilgio ugnies srovės, praūžusios viršum akmeningos lygumos, nušlavė nuo savo kelio visus matomus ir nematomus priešus. Po dvidešimties – trisdešimties minučių žmonės jau tempė nutrauktus laidus. Apsauga vėl buvo atkurta. Visiems buvo aišku, kad anamezoną reikia atsigabenti dar iki prasidedant planetinei nakčiai. Nežmoniškomis pastangomis šis darbas buvo atliktas, ir išvargę keliautojai, sandariai uždarę liukus, saugomi neįveikiamų tarpžvaigždinio laivo šarvų, ramiai klausėsi, kaip daužosi vėjas. Mikrofonai atnešdavo iš lauko staugiančio ir šėlstančio uragano garsus, ir dėl to šis mažas, ryškiai apšviestas pasaulėlis, kurio negalėjo įveikti tamsos jėgos, atrodė dar jaukesnis.
Ingrid ir Luma praskleidė stereoekraną. Filmas buvo parinktas visai tinkamas. Prie bibliotekoje susėdusių žmonių kojų subangavo žydrieji Indijos okeano vandenys. Vyko Poseidono žaidynės – visų vandens sporto šakų pasaulinės varžybos. Žiedo epochoje visi žmonės buvo nepaprastai pamėgę jūrą; senovėje prie jos taip prisirišusios buvo tik pajūrio tautos. Šuoliai, plaukymas, nardymas motorinėmis slidėmis, mažyčiais vėjo plaustais. Tūkstančiai dailiausių jaunų įdegusių kūnų. Skambios dainos, juokas, iškilminga finalų muzika.. .
Niza pasilenkė prie šalia sėdinčio biologo, giliai pa-skendusio savo mintyse ir visa siela nuskriejusio per begalines tolumas į mieląją gimtąją planetą su jos įvaldyta gamta.
– Ar jūs esate dalyvavę tokiose varžybose, Eonai?
Biologas žvilgtelėjo į ją, nieko nesuprasdamas.
– A, šitose? Ne, nė karto. Aš užsigalvojau ir iš karto nesupratau.
– Argi jūs galvojate ne apie tai? – mergina parodė į ekraną. – Teisybė, kad mūsų pasaulio grožis, palyginus su šia tamsa, audromis, elektrinėmis juodomis medūzomis atrodo ypač žaviai?
– Taip, žinoma. Ir todėl ima dar didesnis noras sugauti tokią medūzą. Aš kaip tik sukau galvą, kaip tai padaryti.
Niza Krit nusisuko nuo besijuokiančio biologo, ir jos žvilgsnis susitiko su Ergo Noro besijuokiančiomis akimis.
– Jūs taip pat galvojote, kaip sugauti šitą juodą siaubūną? – pašaipiai paklausė ji.
– Ne, tačiau galvojau kaip prasiskverbti į tarpžvaigždinį laivą-diską.
Vylingos liepsnelės, sužėrėjusios viršininko akyse, beveik supykdė Nizą.
– Dabar man pasidarė aišku, kodėl senovėje vyrai nuolat kariaudavo! Aš maniau, kad čia vien jūsų, vyrų, pagyrūniškumas. . . netobulos visuomenės laikais jūs buvote laikomi galingąja lytimi.
– Jūs ne visai teisingai galvojate, nors iš dalies ir supratote mūsų senąją psichologiją. Tačiau aš galvoju taip – juo gražesnė ir mielesnė mano planeta, tuo labiau ima noras jai pasitarnauti. Sodinti sodus, lydyti metalus, gaminti energiją, maistą, kurti muziką – taip, kad, pragyvenęs savo amžių, aš palikčiau žmonijai realią dalelę gėrio, sukurto savo rankomis, protu. Aš gerai pažįstu kosmosą, tarpžvaigždinių kelionių meną ir šioje srityje galiu tarnauti savo žmonijai. Bet juk tikslas – ne pats skridimas, o naujų žinių įgijimas, atradimas naujų pasaulių, kuriuos mes kada nors paversime tokiomis pat nuostabiomis planetomis, kaip mūsų Žemė. O jūsų, Niza, kokie troškimai? Kodėl ir jus taip vilioja tarpžvaigždinio laivo- disko paslaptis? Ar vien tik smalsumas?
Mergina staigiu judesiu įveikė pavargusių rankų sunkumą ir ištiesė jas viršininkui. Šis suspaudė jas savo didelėmis plaštakomis ir švelniai paglostė. Nizos skruostai paraudo, pavargusį kūną užliejo naujos jėgos. Kaip tada, prieš pavojingą nutūpimą, ji prispaudė skruostą prie Ergo Noro rankos, atleidusi kartu ir biologui už jo tariamą Žemės išdavystę. Norėdama galutinai įrodyti, kad ji puikiai supranta juos abu, Niza pasiūlė ką tik jai į galvą šovusią idėją. Prie vandens bako įtaisyti automatiškai užsivožiantį dangtį. Įdėti į jo vidų masalą – gabalėlį konservuotos šviežios mėsos, kuri, tarsi didžiausias skanėstas, po truputį buvo pridedama prie koncentruoto astrolakūnų valgio. Jei juodasis padaras pateks į baką ir dangtis užsivoš, tada per iš anksto įtaisytus čiaupus reikia baloną perpūsti inertinėmis Žemės dujomis ir aklinai privirinti dangčio kraštus.
„Rudaplaukės mergiūkštės“ sumanymas be galo sužavėjo Eoną.
Ergas Noras savo ruožtu plušėjo prie roboto-žmogaus, tikrindamas jo veikimą, ir ruošė galingą elektro- hidraulinį rėžtuvą, kurio padedamas, jis tikėjosi prasiskverbti į tolimosios žvaigždės spiralinio disko vidų.
Jau pažįstamoje tamsoje nurimo audra, šaltis užleido vietą šilumai – prasidėjo devynių parų „diena“. Darbo dar liko keturioms Žemės dienoms – reikėjo atgabenti į laivą ioninius užtaisus, kai kurias atsargas ir vertingus prietaisus. Be to, Ergas Noras nusprendė, kad reikia paimti kai kuriuos žuvusios įgulos asmeninius daiktus, juos gerai išdezinfekuoti ir nuvežti į Žemę giminėms prisiminimui. Žiedo epochoje žmonės nesi- vežiojo su savim daug daiktų, todėl sunešti juos į „Tantrą“ nebuvo didelio vargo.
Penktą dieną išjungė srovę, ir biologas drauge su dviem savanoriais – Kejum Bėru ir Ingrid, užsidarė stebėjimo bokštelyje prie „Burės“. Beveik tuoj pat pasirodė juodosios būtybės. Biologas buvo paruošęs infraraudonąjį ekraną ir galėjo stebėti pražūtingąsias medūzas. Šit viena iš jų prisėlino prie bako-spąstų, įtraukusi čiuptuvėlius ir susirietusi į apvalų gumulą, ji mėgino įlįsti į vidų. Netikėtai dar vienas juodas rombas atsirado prie bako kiaurymės. Pirmoji pabaisa išskėtė čiuptuvėlius – nepaprastai greitai ėmė mirksėti žvaigždės pavidalo žiburėlių liepsnelės, sudarydamos tamsiai raudonos šviesos ruoželius, kurie nematomųjų spindulių ekrane ėmė žybsėti tarsi žali žaibai. Pirmoji pabaisa pasitraukė į šalį; tada antroji akimirką susisuko į gumulą ir nukrito ant bako dugno. Biologas buvo betiesiąs ranką prie mygtuko, tačiau Kejus Beras jį sulaikė. Pirmoji pabaisa taip pat susirangė ir pasekė antrosios pavyzdžiu. Dabar bake buvo dvi baisiosios medūzos. Nuostabą kėlė vienas dalykas – kaip jos galėjo taip sumažinti savo matomą dydį. Mygtukas spustelėtas – viršus užsivožė, ir tuoj pat penkios ar šešios juodosios pabaisos iš visų pusių aplipo didžiulį indą, aptrauktą cirkoniu. Biologas uždegė šviesą, paprašė ,,Tantrą“ įjungti apsaugą. Kaip paprastai, juodosios šmėklos dingo per akimirką, tačiau dvi liko nelaisvėje po hermetiniu bako dangčiu.
Biologas priėjo prie bako, palietė dangtį – ir jį pervėrė toks baisus nervinis dūris, kad jis neištvėrė ir ėmė šaukti, pašėlusio skausmo kankinamas. Jo kairioji ranka nukaro paraližuota.
Mechanikas Taronas užsidėjo skafandrą, apsaugantį nuo aukštų temperatūrų. Tik dabar jis galėjo išdezinfekuoti baką grynu Žemės azotu ir privirinti dangtį. Čiaupus taip pat užlydė, apvyniojo baką atsarginės laivo izoliacinės medžiagos gabalu ir atgabeno į kolekcijų kamerą. Pergalė buvo laimėta brangia kaina – biologui paraližuota ranka neatsigavo, nors gydytoja dėjo visas pastangas. Eonas Talas kentėjo didelį skausmą, bet jis vis tik buvo tvirtai pasiryžęs eiti su kitais prie spiralinio disko. Ergas Noras, žinodamas jo nepasotinamą tyrinėjimų aistrą, nedrįso palikti jo „Tantroje“.
Pasirodė, kad spiralinis diskas – svečias iš tolimųjų pasaulių, iš tikrųjų buvo kur kas toliau, negu iš pradžių atrodė keliautojams. Tolumoje, nužertoje prožektorių šviesos, jie klaidingai buvo nustatę laivo dydį. Tai buvo iš tiesų milžiniškas statinys, turįs ne mažiau, kaip tris šimtus penkiasdešimt metrų skersmens. Teko paimti laidus iš „Burės“, ir tik tada jiems pavyko nutiesti apsauginę sistemą iki pat disko. Paslaptingasis tarpžvaigždinis laivas dunksojo prieš žmones lyg stačia, aukšta siena, kurios viršus tirpo dėmėtoje dangaus tamsybėje. Juodi kaip anglis debesys buvo paslėpę vir-šutinę milžiniško disko briauną. Keistojo laivo korpusą dengė malachitinė žalia masė. Jos smarkiai suskeldėjęs sluoksnis buvo beveik metro storio. Pro sueižėjusių dažų plyšius buvo matomas ryškiai žydras metalas, mėlynuojąs tose vietose, kur buvo nusitrynęs malachito sluoksnis. Į „Burę“ atkreiptoje disko pusėje stypsojo spirale susisukęs veleno formos iškilimas penkiolikos metrų skersmens ir maždaug dešimties metrų aukščio. Antrasis tarpžvaigždinio laivo šonas, paskendęs tamsoje, buvo kur kas iškilesnis ir priminė nupjautą rutulį, pritvirtintą prie dvidešimties metrų storio disko. Šioje pusėje taip pat rangėsi spiralinis aukštas velenas, tarsi į paviršių būtų iškilęs į laivo korpusą įleisto spiralinio vamzdžio išorinis šonas.
Apatinė milžino disko briauna buvo giliai įsmigusi į žemę. Vertikalios metalinės sienos papėdėje žmonės pamatė sulydytą akmenį, ištiškusį į šalis, tarsi tiršta derva.
Keletą valandų tyrinėtojai ieškojo kokio nors įėjimo ar liuko. Tačiau įėjimas arba buvo paslėptas po malachitiniais dažais ar nuodegomis, arba aplamai buvo taip sumaniai užtaisytas, kad nepaliko jokios žymės laivo paviršiuje. Taip pat nebuvo galima įžiūrėti nei optinių prietaisų angų, nei prapučiamosios sistemos vamzdžių. Atrodė, kad metalo luitas yra vienalytis. Ergas Noras nutarė išpjauti skylę laivo korpuse elektriniu-hidrauliniu rėžtuvu, kuris lengvai rėždavo kiečiau-sius ir tąsiausius Žemės tarpžvaigždinių laivų šarvus. Trumpai pasitarę, visi sutiko, kad bus protingiausia angą praplauti spiralinio veleno viršuje. Kaip tik ten turėjo būti kokia nors tuštuma, vamzdis ar žiedinis koridorius, kuriuo buvo galima tikėtis įsibrauti į vidines tarpžvaigždinio laivo patalpas, nerizikuojant susidurti su daugybe pertvarų.
Visapusiškai ištyrinėti spiralinį diską tegalėjo speciali ekspedicija. Kad būtų pateisinta tokios ekspedicijos kelionė į šią pavojingą planetą, reikėjo įrodyti, jog šio tolimųjų pasaulių svečio viduje yra išlikę visi prietaisai ir medžiagos, kad nesuardyta išliko visa aplinka, kurioje gyveno įgula, vedusi laivą per tokias milžiniškas erdvės bedugnes, prieš kurias Žemės tarpžvaigždinių laivų kelionės atrodė tarsi pirmieji nedrąsūs žingsniai į kosmoso tolumas.
Kitoje disko pusėje spiralinis velenas rėmėsi į planetos paviršių. Ten nutempė keliauninkai prožektorių ir aukštos įtampos laidus. Melsva šviesa, atsimušusi nuo disko, tarsi pilka migla išsisklaidė lygumoje ir pasiekė aukštus, tamsius neaiškių kontūrų daiktus, turbūt, uolas, kuriose juodavo bedugnė tamsos kiaurymė. Nei miglotų žvaigždžių atošvaistės, nei prožektoriaus spinduliai nepadėjo įžiūrėti šiuose tamsos vartuose jokių dirvos pėdsakų. Turbūt, ten ir buvo status šlaitas į lygią žemumą, kurią besileisdami buvo pastebėję „Tantros“ keliautojai.
Storai ir dusliai urgzdamas, atšliaužė automatinis vežimėlis ir iškėlė vienintelį laive esantį universalinį robotą. Nejausdamas trigubo svorio, jis greitai prisiartino prie disko ir sustojo prie metalo sienos, primindamas storulį žmogų trumpomis kojomis, ilgu liemeniu ir didžiule, grėsmingai pirmyn palenkta galva.
Paklusdamas Ergo Noro įsakymams, robotas savo keturiomis viršutinėmis galūnėmis pakėlė sunkų rėžtuvą ir, plačiai išskėtęs kojas, laukė, kada jam duos ženklą pradėti pavojingąjį darbą.
– Robotą valdysime tik Kejus Beras ir aš, apsirengę aukščiausios apsaugos skafandrais, – telefonu įsakė ekspedicijos viršininkas. – Visi kiti, dėvį lengvus biologinius skafandrus, pasitraukite į šalį.
Viršininkas nebaigė sakinio. Kažkas šmėkštelėjo sąmonėje, sukėlęs širdyje neapsakomą ilgesį, privertęs sulenkti kelius. Išdidi žmogaus valia pavirto aklu paklusnumu. Apsipylęs prakaitu, Ergas Noras mašinaliai žengė prie juodųjų vartų. Nizos riksmas, suskambėjęs jo telefone, grąžino sąmonę. Jis stabtelėjo, tačiau tamsi jėga, užvaldžiusi jo psichiką, vėl jį pastūmėjo į priekį.
Kartu su viršininku, taip pat lėtai, stoviniuodami, ir, matyt, kovodami su savimi, patraukė Kejus Beras ir Eonas Talas – iki tol juodu stovėjo šviesos rato pakraštyje. Ten, tamsos vartuose, tarp miglos kamuolių ėmė judėti pavidalas žmogui neįsivaizduojamas, ir dėl to dar labiau bauginantis. Čia jau nebuvo pažįstama medūzos pavidalo bjaurybė; pilkšvame pusšešėlyje judėjo juodas kryžius su plačiomis plokštėmis ir iškilu elipsu ties viduriu. Trijuose kryžiaus galuose švytavo lęšiai, silpnai nušviesti prožektoriaus šviesos, kuri vos- ne-vos skverbėsi pro drėgnų garų miglą. Kryžiaus apačia skendėjo neapšviesto planetos įdubimo tamsoje.
Ergas Noras žengė greičiau už kitus, prisiartino prie paslaptingojo padaro per šimtą žingsnių ir sugriuvo. Kol iš baimės nustėrę žmonės suvokė, kad jų viršininko gyvybė pakibo tarsi ant plauko, juodasis kryžius iškilo virš laidų koridoriaus. Jis palinko pirmyn, tarsi augalo stiebas, aiškiai norėdamas persisverti per apsauginį lauką ir pasiekti Ergą Norą.
Niza, pagauta niršulio, kuris jai suteikė atleto jėgą, puolė prie roboto ir vikriai ėmė sukinėti valdymo svirteles roboto pakaušyje. Lėtai, tarsi abejodamas, robotas ėmė kelti aukštyn rėžtuvą. Tada mergina, netekusi vilties, kad jai paklus sudėtinga mašina, šoko pirmyn, savo kūnu pridengdama viršininką. Iš trijų kryžiaus galų ištryško lyg gyvatėlės kažkokios šviesios srovelės ar žaibai. Mergina susmuko ant Ergo Noro, plačiai atmetusi rankas. Tačiau, laimė, robotas tuo metu jau atsuko rėžtuvo straublį su jame paslėptu rėžikliu į juodojo kryžiaus centrą. Pabaisa mėšlungiškai susimetė, tarsi krisdama aukštielninka, ir dingo neįžiūrimoje tamsybėje prie uolų. Ergas Noras ir abu jo draugai iš karto atsipeikėjo, ant rankų pakėlė merginą ir pasitraukė už spiralinio disko. Atsikvošėję bendrakeleiviai jau ritino iš planetarinio variklio improvizuotą patranką. Kaip niekada įsiutęs, Ergas Noras nukreipė į uolos vartus triuškinantį spindulių srautą, ypač atidžiai nušluodamas lygumą ir stengdamasis nepraleisti nė vienos paviršiaus pėdos. Eonas Talas atsiklaupė prie sustingusios Nizos, tyliai kalbindamas ją telefonu ir mėgindamas pro šalmo silikolą įžiūrėti jos veido bruožus. Mergina gulėjo nekrutėdama, užsimerkusi. Nei telefonu išgirsti, nei pastebėti pro skafandrą kokius nors kvėpavimo požymius biologui nepavyko.
– Pabaisa nužudė Nizą! – skausmingai šūktelėjo Eonas Talas, pamatęs ateinantį Ergą Norą.
Pro siaurą regėjimo plyšį, esantį aukščiausios apsaugos šalme, nebuvo galima matyti viršininko žvilgsnio.
– Tučtuojau nugabenkite ją į „Tantrą“, Lumai, – Ergo Noro balse nuskambėjo ypač ryškios metalinės gaidos. – Ir jūs padėkite nustatyti pakenkimo pobūdį… Mes liekame šešiese ir baigsime tyrinėjimus. Tegu geologė eina drauge su jumis ir paima visokiausių uolienų pavyzdžių – mes negalime ilgiau pasilikti šioje planetoje. Čia teįmanoma tyrinėti aukščiausiosios apsaugos tankų pagalba, mes gi pražudytume ekspediciją. Paimkite trečią vežimėlį ir paskubėkite!
Ergas Noras apsisuko ir nesidairydamas žengė prie tarpžvaigždinio laivo-disko. „Patranką“ pastatė prieky. Už jos atsistojęs inžinierius mechanikas kas dešimt minučių įjungdavo ugnies upę, nušluodamas visą pusratį iki pat disko krašto. Robotas prispaudė rėžtuvą prie spiralinio veleno antrosios išorinės kilpos briaunos, kuri čia, ties įsmigusio į planetos paviršių disko briauna, buvo iškilusi iki automato krūtinės.
Skardus kaukimas pasiekė drąsuolių ausis, prasiskverbęs net pro aukščiausios apsaugos skafandrų izoliaciją. Malachito sluoksnis ties robotu ėmė eižėti smulkiomis vagutėmis. Šios kietos masės gabalai ėmė lėkti į šalis, skardžiai atsimušdami į metalinę roboto briauną. Šoniniais judesiais rėžtuvas pašalino sluoksnio lopą ir atidengė grūdėtą, ryškiai žydrą paviršių, kuris maloniai spindėjo net prožektoriaus šviesoje. Pasirinkęs kvadratą, pro kurį galėtų išlįsti žmogus su skafandru. Kejus Beras privertė robotą smarkiu spustelėjimu išrėžti žydrame metale gilią vagą, kuri tačiau nesiekė viso jo storio. Robotas išrėžė antrą liniją, statmeną pirmajai, ir ėmė brūžuoti rėžtuvo ašmenimis pirmyn ir atgal, didindamas įtampą. Įpjova metale pasiekė daugiau kaip metrą gylio. Kai mechaninis padėjėjas išbrėžė trečiąją kvadrato liniją, įpjovos ėmė skėstis ir verstis išorėn.
– Atsargiai! Visi atgal! Gulkite! – sustaugė į mikrofoną Ergas Noras, išjungdamas robotą ir atšokdamas į šalį.
Storiausias metalo gabalas ūmai atsivožė, tarsi konservų dėžutės viršelis. Neapsakomai ryški, margaspalvė ugnies srovė pliūptelėjo iš kiaurymės nuožulniai palei
spiralinį iškilimą. Tik tai ir išgelbėjo nevykėlius tyrinėtojus, o, be to, žydrasis metalas akimirką išsilydė ir vėl užliejo išpjovą. Iš galingo roboto teliko sulydyto metalo gniužulas, iš kurio pasigailėtinai kyšojo trumpos metalinės kojos. Ergas Noras ir Kejus Beras išvengė pražūties vien todėl, kad jie įžvalgiai buvo užsidėję skafandrus. Sprogimas juos nubloškė toli nuo keistojo tarpžvaigždinio laivo, išblaškė kitus tyrinėtojus, apvertė „patranką“ ir nutraukė aukštos įtampos laidus.
Atsipeikėję žmonės suprato, kad neteko bet kokios apsaugos. Laimė, kad ant jų dar krito išlikusio sveiko prožektoriaus šviesa. Nė vienas nenukentėjo, tačiau Ergas Noras nusprendė, kad jie pakankamai prityrinėjo. Palikę nereikalingus prietaisus, laidus ir prožektorius, tyrinėtojai sėdo į nesugadintą vežimėlį ir nuskubėjo prie savo tarpžvaigždinio laivo.
Neatsargaus mėginimo įsiskverbti į svetimąjį tarp-žvaigždinį laivą metu aplinkybės susiklostė taip palankiai visai ne dėl to, kad viršininkas būtų parodęs įžvalgumą. Antras panašus bandymas galėjo baigtis kur kas liūdniau… O Niza, žavioji astronavigatorė, kas jai atsitiko? .. Ergas Noras vylėsi, kad skafandras bus sumažinęs mirštamą juodojo kryžiaus poveikį. Juk nežuvo biologas, palietęs juodąją medūzą. Bet čia, toli nuo galingų Žemės gydomųjų institutų, ar jie pajėgs likviduoti paslaptingojo ginklo padarytas pasekmes? . .
Pereinamojoje kameroje Kejus Beras priėjo prie viršininko ir sužiuro į kairiojo antpečio užpakalinę pusę. Ergas Noras grįžtelėjo į veidrodžius, kurie kabojo visose pereinamosiose kamerose – grįždami į laivą iš svetimos planetos, žvalgai privalėdavo save apžiūrėti. Plonas cirkonio-titano antpetis buvo prakirstas.
Iš skylės kyšojo žydro metalo gabalėlis, įstrigęs į izoliacinį intarpą, bet neprakirtęs vidinio skafandro sluoksnio. Vargais negalais metalo skeveldrą pavyko ištraukti. Didelio pavojaus kaina ir pagaliau visai atsitiktinai spiralinio tarpžvaigždinio laivo paslaptingojo metalo gabalėlis dabar bus nuvežtas į Žemę.
Pagaliau Ergas Noras, nusimetęs skafandrą, galėjo įeiti, tikriau sakant, slegiamas baisiosios planetos traukos, nukepėstuoti į savojo laivo vidų.
Visa ekspedicija jo laukė labai nekantraudama. Katastrofa prie disko buvo matoma per stereovizofonus, ir todėl niekas neklausinėjo, kaip pavyko bandymas.
Šaltinis: I. Jefremovas. (1960). Andromedos ūkas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, pp. 87-135.
[2] Pabėgimo greitis – greitis, kuris leidžia įveikti dangaus kūno trauką ir nutolti nuo jo į kosminę erdvę.
[3] Izogravos – linijos, juosiančios vienodos įtampos traukos laukus (fantastinis).
[4] Atominis (kietas) deguonis – deguonis, turįs ne molekulinę struktūrą (O2), bet susidedąs iš atskirų atomų. Ši medžiagos būklės rūšis pasižymi kur kas intensyvesnėmis cheminėmis reakcijomis ir įgalina pasiekti didesnio suslėgimo, negu esant molekulinei būklei.
[5] Optimalus radiantas – toks tarpžvaigždinio laivo skriejimo aplink planetą už jos atmosferos ribų spindulys, kuris palankiausias laivo orbitos pastovumui. Priklauso nuo planetos dydžio ir masės (fantastinis).
[6] Temperatūra K – absoliutinės skalės temperatūra Kelvino laipsniais, kur O° = –273°.
[7] Fizinė stotis – robotas, nustatąs planetos paviršiaus fizines savybes (fantastinis).
[8] Pusiausferinis arba hemisferinis ekranas – pusrutulio vidinio paviršiaus pavidalo ekranas, būtinas gauti stereoskopiniams atvaizdams (fantastinis).
[9] Silikolas – skaidri medžiaga iš pluoštinių silicio organinių junginių (fantastinis).
[10] Silicioboras – boro karbitų ir titnago lydinys – nepaprastai tvirta ir skaidri medžiaga (fantastinis).
