Džekas Londonas. Martinas Idenas (III) XI-XV skyriai

Redakcijos komentaras: Džekas Londonas (1876-1916) – amerikiečių rašytojas-realistas, „Baltosios ilties“, „Jūrų vilko“ bei daugybės kitų klasikinių kūrinių autorius, JAV socialistų partijos narys. Jo 1909 m. romanas „Martinas Idenas“ – tai autobiografiniais motyvais paremtas pasakojimas apie jaunąjį Martiną Ideną, ir jo sunkų kelią nuo darbininko ir jūreivio iki garsaus bei pripažinto rašytojo. Bet, pasiekęs regimos sėkmės viršūnę, Martinas nusižudo, suvokęs, kad tiek visuomenė, tiek jo branginta moteris iš tiesų tevertina pinigą ir statusą, bet ne tikrąją kūrybą ir, juo labiau – ne žmogiškąjį asmenį. Tragišką istoriją autorius parašė kartu ir kaip buržuazinės visuomenės, jos veidmainiškumo ir susvetimėjimo, ir kaip individualistinės filosofijos, Nyčės „antžmogio“ idėjos kritiką.

* * *

XI SKYRIUS

Martinas vėl sėdo prie „Perlų ieškotojų“, kuriuos būtų baigęs daug greičiau, jei nuolat nebūtų gaišęs su eilėraščiais. Rūtos įkvėptas, jis rašė eiles apie meilę, bet niekada jų nebaigdavo. Per vieną dieną negalima išmokti kilnaus poezijos meno. Rimas, metras, eilėraščio struktūra buvo sunkūs dalykai, tačiau, negana to, dar sunkiau buvo nutverti ir įdėti į savo eiles tą kažką neapčiuopiama, nesugaunama, ką jis rasdavo didžiųjų poetų kūryboje. Tai buvo laki poezijos dvasia, kurią jis juto, kurios siekė, bet negalėjo nutverti. Ji tik švietė Martinui iš tolo, virpėjo lyg šiltas dūmelis, bet buvo nepasiekiama, nors kartais jam nusišypsodavo laimė sugriebti paskiras gijas ir įausti į frazes, kurios skambėjo mintyse arba dvelkteldavo vaizduotėje tarytum miglotas neregėtas grožis. Jis niršo, kankinosi, trokšdamas išlieti širdį, o išeidavo tauškalas, eilinė proza. Jis skaitydavo savo eiles balsu. Metras būdavo tobuliausias, rimas neatsilikdavo nuo nepriekaištingo ritmo, bet aiškiai trūko ugnies, įkvėpimo, kurį jautė savyje. Jis nesuprato, kodėl taip yra, ir prislėgtas, nusivylęs, sugniuždytas vėl grįždavo prie prozos. Prozą, be abejonės, daug lengviau įveikti.

Baigęs „Perlų ieškotojus“, Martinas dar parašė apybraižą apie jūrininko profesiją, apie vėžlių gaudymą ir trečią  – apie šiaurės rytų pasatą. Paskui nutarė padaryti bandymą  – parašyti apsakymą, bet nesusilaikęs parašė net šešis ir išsiuntinėjo įvairiems žurnalams. Jis rašė labai intensyviai ir daug, nuo ryto ligi vakaro, net naktį, nustodavo dirbęs tiktai, kai eidavo į skaityklą, į biblioteką pasiimti knygų ar aplankyti Rūtos. Jis buvo neapsakomai laimingas. Gyvenimas įgavo prasmę. Įkvėpimas neapleisdavo jo nė valandėlę. Jis pažino kūrybos džiaugsmą, kuris laikomas dievų privilegija. Visa jį supanti aplinka  – gendančių daržovių ir pamuilių kvapas, amžinai suskretusi sesuo, pašaipus Higinbotemo veidas  –  buvo tik sapnas. Realusis pasaulis glūdėjo jo smegenyse, ir apsakymai, kuriuos jis rašė, buvo apmąstytos realiojo pasaulio dalelės.

Dienos buvo jam per trumpos. Jis norėjo tiek daug visko išmokti. Nutaręs miegoti tik po penkias valandas, Martinas patyrė, kad jų visai pakanka. Tada pabandė pereiti prie keturių su puse, bet apgailestaudamas vėl turėjo grįžti prie penkių. Visas darbo valandas jis mielai būtų dirbęs kurį nors vieną darbą. Todėl visada su gailesčiu liaudavosi rašęs ir imdavo mokytis, su gailesčiu liaudavosi mokęsis ir eidavo į biblioteką, su dideliu vargu pasitraukdavo iš tos mokslo šturmano kajutės, iš skaityklos, nuo žurnalų, kuriuose slypėjo sugebančių parduoti savo kūrinius rašytojų paslaptys. Kai reikėdavo atsistoti ir atsisveikinti su Rūta, jam vos neplyšdavo širdis, o paskui jis skuosdavo tamsiomis gatvėmis namo, kad kuo greičiausiai vėl galėtų sėsti prie knygų. Bet užvis sunkiausia būdavo užversti algebros ar fizikos vadovėlį, dėti į šalį sąsiuvinį, pieštuką ir užmerkti nuvargusias akis. Jis negalėjo pakęsti minties, kad reikia liautis gyvenus, nors ir tokį trumpą laiką. Vienintelė paguoda buvo žadintuvas, kuris prikels jį po penkių valandų. Šiaip ar taip, jis praras tik penkias valandas, o paskui džeržgiantis skambutis ištrauks iš nebūties, ir jo vėl lauks įstabi devy¬iolikos valandų diena.

Savaitės bėgo, pinigų atsarga tirpo, o naujų pajamų nebuvo. Po mėnesio nuo išsiuntimo dienos „Jaunimo draugas“ grąžino jo kelių dalių nuotykių apysaką vaikams. Neigiamas atsakymas buvo suformuluotas taip taktiškai, jog Martinas net pajuto palankumą redaktoriui. Bet visai kitaip atsitiko su San Francisko „Apžvalgininko“ redaktoriumi. Pralaukęs ištisas dvi savaites, Martinas parašė jam. Dar po savaitės vėl parašė. Po mėnesio jis nuėjo į redakciją, norėdamas pats pamatyti redaktorių. Prieiti prie tos majestotiškos asmenybės nepavyko, nes duris saugojo cerberis  –  raudonplaukis vaikėzas. Baigiantis penktai savaitei, rankraštis buvo grąžintas jam paštu, be komentarų. Nebuvo nei atsakymo, nei paaiškinimų, nieko. Panašaus likimo susilaukė ir kitos jo apybraižos, kurias jis buvo pasiuntęs stambiausiems San Francisko laikraščiams. Sudėjęs kūrinius į kitus vokus, Martinas nusiuntė juos į rytinių valstijų žurnalus, bet iš ten jie grįžo dar greičiau, drauge su gatavai atspausdintais neigiamais atsakymais.

Apsakymai irgi panašiai buvo grąžinti. Martinas perskaitė juos vieną, kitą kartą, ir jie atrodė tokie geri, kad jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl jų nepriima, kol galų gale vieną dieną perskaitė laikraštyje, kad rankraščiai turi būti atspausdinti mašinėle. Viskas pasidarė aišku. Žinoma, redaktoriai taip užsiėmę, jog neturi laiko skaityti kiekvieną ranka rašytą kūrinį. Martinas išsinuomojo rašomąją mašinėlę ir visą dieną mokėsi rašyti. Dabar kasdien jis perrašydavo tai, ką sukurdavo, taip pat ir anksčiau parašytus kūrinius, kai tik jie grįždavo iš redakcijų. Kaip nustebo Martinas, kai ir mašinėle perspausdintieji kūriniai ėmė plaukti atgal. Jis tik tvirčiau sukando dantis, karingai atkišo smakrą ir išsiuntė rankraščius kitoms redakcijoms.

Paskui jam dingtelėjo mintis, kad pačiam sunku spręsti apie savo darbą. Jis sugalvojo pasitelkti Gertrūdą ir garsiai paskaitė jai vieną apsakymą. Jos akys spindėjo, ji su pasididžiavimu pažvelgė į jį ir tarė:

– Tik pamanyk, kaip tu rašai!

 – Taip taip,  – nekantriai pasakė jis.  – Bet apsakymas… ar jis tau patiko?

 – Labai,  – atsakė Gertrūda.  – Labai patiko. Mane taip sujaudino. Kur jau čia nepatiks.

Martinas matė, kad jai kažkas neaišku. Geraširdiškame jos veide vis didėjo sumišimas. Jis laukė.

 – Bet sakyk, Martai,  – tarė ji, ilgokai patylėjusi,  – kaip viskas baigėsi? Ar tas jaunikaitis, kuris kalbėjo tokius gražius žodžius, ją vedė?

O paskui, kai jis išaiškino jai pabaigą, kuri jam atrodė aiški iš potekstės, ji tarė:

 – Štai ką aš ir norėjau sužinoti. Kodėl taip neparašei, kaip pasakoji?

Perskaitęs keletą apsakymų, jis patyrė vieną dalyką   –  Gertrūda mėgsta laimingas pabaigas.

 – Šitas apsakymas be galo gražus,  –  pareiškė ji, atsitiesdama nuo rėčkos, sunkiai atsidusdama ir braukdama nuo kaktos prakaitą raudona, garuojančia ranka,  – bet man nuo jo liūdna. Verkt norisi. Pasauly ir taip daug liūdnumo. Kai aš galvoju apie laimingus dalykus, tai ir pati būnu laimingesnė. Va jeigu jis būtų vedęs ją ir… Tu nepyksti, Martai?  – baugščiai pasiteiravo ji.  – Tikriausiai man tik šiandien taip atrodo, nes aš labai nuvargusi. Bet vis vien apsakymas gražus, be galo gražus. Kam jį parduosi?

 – Na, čia jau kita giesmė,  – nusijuokė jis.

 – Bet jeigu parduosi, tai kiek gali už jį gauti?

 – Kokį šimtą dolerių. Tai mažiausia suma pagal nustatytas normas.

 – Vaje! Kad tik parduotum!

 – Lengvai uždirbti pinigėliai, a?  – Ir jis išdidžiai pridūrė:

 – Parašiau per dvi dienas. Taigi išeina po penkiasdešimt dolerių.

Jis labai norėjo paskaityti savo apsakymus Rūtai, bet nedrįso. Nutarė palaukti, kol bent keli bus išspausdinti   – tada ji supras, kam jis dirba. O tuo tarpu plušo toliau. Niekada jokie nuotykiai neviliojo jo labiau, kaip ši nuostabi kelionė po neištirtą žinių karalystę. Jis nusipirko fizikos bei chemijos vadovėlius ir greta algebros mokėsi įrodyti dėsnį, išspręsti uždavinį. Laboratoriniais bandymais teko aklai tikėti, bet laki vaizduotė jam parodydavo chemines reakcijas daug aiškiau, negu eilinis mokinys pamatydavo mėgintuvėliuose. Taip Martinas keliavo per sunkius vadovėlių puslapius, su vis didesniu užsidegimu gilindamasis į daiktų esmę. Anksčiau jis priimdavo pasaulį taip, kaip matė, o dabar ėmė suvokti jo sąrangą, energijos ir materijos tarpusavio ryšius ir veikimą. Jo protas dabar spontaniškai ėmė iš naujo nagrinėti seniai pažįstamus reiškinius. Jis susižavėjo svertų ir skrysčių veikimu ir tuojau pat prisiminė laivuose naudojamus keliamuosius įrenginius. Jam paaiškėjo navigacijos teorija, kuri laivams padeda rasti tikrąjį kelią bekraštėse vandenynų platybėse. Atsiskleidė audrų, lietaus ir potvynių paslaptys, jis sužinojo, iš kur atsiranda pasatai, ir tuojau pagalvojo, ar tik nebus per anksti parašęs savo kūrinį apie šiaurės rytų pasatą. Šiaip ar taip, suprato, kad dabar parašytų geriau. Vieną popietę jis drauge su Arturu buvo nuėjęs į Kalifornijos universitetą; užgniaužęs kvapą, kupinas baimingos šventos pagarbos, jis ėjo per laboratorijas, žiūrėjo, kaip daromi bandymai, klausėsi fizikos profesoriaus paskaitos studentams.

Bet ir rašymo Martinas neužmetė. Apsakymai liete liejosi iš po jo plunksnos, be to, dar ėmė rašyti lengvesnių formų eilėraščius  – tokius, kokie būdavo spausdinami žurnaluose; paskui, pamiršęs visą pasaulį, sugaišo dvi savaites kurdamas tragediją baltosiomis eilėmis ir buvo apstulbintas, kad ją iš karto atmetė bent pustuzinis žurnalų. Vėliau jis atsitiktinai perskaitė Henlio[1] „Ligoninės eskizus“ ir pagal juos parašė ciklą eilėraščių apie jūrą. Tai buvo paprastos eilės, šviesios ir spalvingos, kupinos romantikos ir nuotykių dvasios. Pavadino jis tą ciklą „Jūros lyrika“ ir tarė, kad tai geriausi jo kūriniai iš visų, ligi šiolei parašytų. Eilėraščių buvo trisdešimt; jis rašė juos visą mėnesį, po vieną kasdien, kai jau būdavo baigęs įprastinę normą prozos, kurios parašydavo per dieną tiek, kiek bet kuris vidutiniškas gana žinomas rašytojas būtų parašęs per savaitę. Bet toks varginantis darbas Martinui buvo visai nesunkus. Netgi ne varginantis. Jis išmoko kalbėti, ir visos mintys bei svajonės apie grožį, daugelį metų kalėjusios už nebylių lūpų, liejosi nelyginant veržlus, nesuvaldomas srautas.

Jis niekam nerodė „Jūros lyrikos“, net redaktoriams. Redaktoriais jis nebepasitikėjo. Bet šį savo kūrinį slėpė ne todėl, kad nepasitikėjo. Tie eilėraščiai buvo jam tokie gražūs, jog jis nusprendė saugoti juos iki tos tolimos, palaimintos dienos, kada išdrįs perskaityti Rūtai. O kol kas laikė juos, skaitė garsiai, skaitė daug kartų, kol pagaliau visus išmoko atmintinai.

Jis gyveno taip intensyviai, kad net per tas penkias poilsio valandas minčių veikiama jo sąmonė nerimo, pynė iš dieną patirtų įspūdžių bei įvykių absurdiškas, neįmanomas fantazijas. Iš tiesų jis niekada nesiilsėdavo; ir kitas, silpnesnio kūno ar mažiau tvirtos dvasios žmogus būtų visiškai nusibaigęs. Dabar jis vakarais rečiau lankydavo Rūtą, nes artinosi birželis, o biržely ji turėjo laikyti baigiamuosius egzaminus ir gauti diplomą. Meno bakalauras! Kai Martinas pagalvodavo apie šį mokslo laipsnį, jam atrodydavo, kad Rūta tolsta taip greitai, jog jis nebegalės jos pasivyti.

Rūta priimdavo jį kartą per savaitę; jis ateidavo vėlai, visada likdavo pietauti, paskui klausydavosi muzikos. Tos dienos būdavo jam šventės. Jos namų atmosfera, kuri smarkiai skyrėsi nuo jo namų atmosferos, taip pat Rūtos artumas kiekvieną sykį dar labiau stiprino jo pasiryžimą kopti aukštyn. Nors Martinas ir taip labai mylėjo grožį ir iki skausmo troško kurti, tą kovą jis pradėjo tik dėl jos. Užvis svarbiausia jam buvo meilė. Visa kita tik priedas prie jos. Meilės svaja buvo svarbesnė už visas mokslo svajas. Pasaulis atrodė jam nuostabus ne dėl to, kad visas susidėjo iš judančių atomų ir molekulių, veikiamų nepermaldaujamos jėgos, pasaulis buvo nuostabus dėl to, kad jame gyveno Rūta. Ji pats nuostabiausias stebuklas, apie kurį jis anksčiau net nesvajojo, nežinojo, nenumanė.

Bet Martiną visą laiką slėgė mintis, kad ji tokia tolima. Jis nežinojo, kaip prieiti arčiau, kaip sumažinti tą atstumą. Jam visuomet labai sekdavosi tarp savo luomo merginų ir moterų, bet nė vienos jis niekada nemylėjo, o Rūtą myli. Galų gale, nesvarbu, kad ji kito luomo. Jo meilė buvo iškėlusi ją virš visų luomų. Rūta kitokia, visai kitokia, todėl jis ir nežinojo, kaip prieiti prie jos, kaip parodyti savo meilę. Žinoma, dabar, kai jis įgijo daugiau žinių ir išmoko kalbėti, tas atstumas kiek sumažėjo  – jie rasdavo bendrą kalbą, bendrų idėjų ir džiaugsmų, bet meilės troškimas likdavo nepasotintas. Įsimylėjėlio vaizduotėje ji buvo šventa, tokia šventa ir sudvasinta, jog nekilo nė minties apie kūnišką artumą. Jo meilė laikė ją atokiai ir darė nepasiekiamą. Pati meilė gynėsi nuo to, ko labiausiai geidė.

Ir štai vieną dieną, visai netikėtai, per juos skiriančią bedugnę valandėlei nusitiesė tiltas, o paskui, nors bedugnė nedingo, ji gerokai susiaurėjo. Juodu valgė vyšnias  – dideles, aromatingas, juodai prisirpusias, pilnas tamsaus vyno spalvos sulčių. Vėliau, kai ji balsiai skaitė jam „Princesę“, jis pastebėjo ant jos lūpų vyšnių sulčių dėmelę. Tą akimirką ji nebebuvo dievybė. Juk pagaliau ji yra kūnas kaip ir   kiekvienas kūnas, paklūstantis tokiems pat dėsniams kaip jo, kaip visų žmonių kūnai. Jos lūpos iš tokio pat kūno ir kraujo kaip jo, ir vyšnios tepa jas taip pat kaip ir jo lūpas. O jeigu lūpos tokios, tai ir visa ji tokia. Ji moteris, moteris kaip ir visos kitos moterys. Ši mintis atėjo jam į galvą staiga ir pribloškė jį. Tarytum jis būtų pamatęs saulę krentant nuo dangaus ar bjaurojamą šventą tyrumą.

Kai jis suprato, ką reiškia tas atradimas, jo širdis ėmė smarkiai plakti, šaukdama siekti tos moters, kurios lūpas gali sutepti vyšnios ir kuri yra paprasčiausia moteris, o ne kokia dvasia iš kitų pasaulių. Jis net suvirpėjo nuo tokios įžūlios minties, bet jo siela dainavo ir pro¬tas pergalingu triumfo maršu skelbė, kad jo tiesa. Matyt, ji pajuto kaž¬kokią permainą, nes liovėsi skaičiusi, pažvelgė į jį ir nusišypsojo. Jo žvilgsnis nuslydo nuo mėlynų jos akių prie lūpų, ir vyšnių dėmelė varė jį iš proto. Jam knietėte knietėjo ištiesti rankas ir apkabinti ją, kaip kad darydavo anomis nerūpestingomis savo gyvenimo dienomis. Ji tarsi linko į jį, tarsi laukė, ir Martinas susitvardė tik didžiausiomis valios pastangomis.

– Jūs nė žodžio negirdėjote, – papūtė lūputes Rūta.

Paskui nusijuokė, patenkinta, kad jis sumišo. O Martinas, pažvelgęs į nekaltas jos akis ir supratęs, kad ji nieko nenutuokia apie jo jausmus, labai susigėdo. Iš tiesų jo mintys pernelyg drąsios. Jis nepažino nė vienos moters, kuri nenujaustų šito, nė vienos, išskyrus ją. O ji nenujautė. Čia ir buvo skirtumas. Ji tikrai kitokia. Tyras jos nekaltumas įkvėpė jam baimingą pagarbą; pasibaisėjęs savo nepadorumu, jis vėl žvelgė į ją per bedugnę. Tiltas buvo sugriuvęs.

Ir vis dėlto tas epizodas suartino juos. Martinas niekaip negalėjo jo pamiršti ir galvodavo apie tai sunkiausiomis valandėlėmis. Bedugnė jau nebebuvo tokia plati. Jis įveikė daug didesnį atstumą, negu reikia įveikti, norint gauti meno bakalauro laipsnį ar net dešimt tokių laipsnių. Žinoma, ji tyra; apie tokį tyrumą jis nebuvo nė svajojęs, bet vis dėlto vyšnios sutepė jos lūpas. Ji turi paklusti visatos dėsniams taip pat nuolankiai kaip ir jis. Ji turi valgyti, kad palaikytų gyvybę, o sušlapusi kojas, persišaldo. Bet ne tai buvo svarbiausia. Jei ji jaučia alkį ir troškulį, karštį ir šaltį, tai turi jausti ir meilę vyrui. O jis juk vyras. Tai kodėl negalėtų būti kaip tik tas?

– Viskas priklauso nuo manęs,  –  karštligiškai murmėjo jis.  – Aš būsiu tas vyras. Būtinai būsiu, pasieksiu laimę.

XII SKYRIUS

Vieną pavakarę, kai Martinas kamavosi, sprausdamas į soneto formą stebuklingą savo vaizduotės vaisių  – grožį ir mintis, kurie bemat pavirsdavo niekais, jį pašaukė prie telefono.

 – Moteriškas balselis, tikros damos balselis,  – pasišaipė Higinbotemas, kviesdamas Martiną.

Karščio banga užliejo Martiną, kai jis priėjo prie telefono kambario kampe ir išgirdo Rūtos balsą. Plūkdamasis prie soneto, jis buvo pamiršęs, kad ji egzistuoja, ir dabar, kai suskambėjo jos balsas, meilė vėl trenkė į jį tarsi perkūnija. Koks balsas! Švelnus ir mielas lyg tolima tyli muzikos melodija arba tobuliausiai skambantis krištolinio tyrumo sidabro varpelis. Nė viena moteris nekalbėjo tokiu balsu. Jis buvo kažkoks nežemiškas, ateinąs ne iš šio pasaulio. Martinas buvo taip sužavėtas, jog vos girdėjo, ką tas balsas sako, be to, dar reikėjo kontroliuoti savo veido išraišką, nes skvarbios Higinbotemo akutės gręžė jį kiaurai.

Rūta nedaug norėjo pasakyti  – tik tai, kad Normanas tą vakarą turėjo su ja eiti į viešą paskaitą, bet jam suskaudusi galva, ir ji labai nusiminusi, nes turinti bilietus, ir jei Martinas nesąs labai užsiėmęs, tai ar nebūtų toks geras ir nenueitų su ja? Ar nebūtų toks geras! Martinas stengėsi nuslėpti džiaugsmą balse. Kaip nuostabu! Jis visada susitikdavo su Rūta jos namuose. Ir niekad nedrįsdavo kur nors ją kviesti. Visai netikėtai, stovėdamas prie telefono ir kalbėdamas, jis pajuto nenumaldomą troškimą numirti dėl jos, ir didvyriško pasiaukojimo vaizdai ėmė šmėkščioti apkvaitusioje jo galvoje. Jis mylėjo ją taip labai, taip neapsakomai, taip beviltiškai. Šią akimirką jis buvo pašėlusiai laimingas, kad Rūta ketina eiti į paskaitą su juo  – su juo, Martinu Idenu,  – bet ji vis vien tebebuvo tokiose aukštybėse, kad jam atrodė, jog nebelieka nieko kito, tik numirti dėl jos. Tik šitaip jis galėtų parodyti savo didžiadvasišką, prakilnų jausmą. Tai buvo taurus troškimas atsižadėti savęs: jį patiria visi įsimylėjusieji, jį dabar patyrė ir Martinas, stovėdamas prie telefono, degdamas ir svaigdamas laime; jis jautė  – jeigu numirtų dėl jos, tai žinotų, kad gyveno ir mylėjo ne veltui. O jis buvo tik dvidešimt vienerių metų ir dar nieko nemylėjęs.

Virpančia ranka Martinas pakabino ragelį, nusilpęs nuo ką tik patirto susijaudinimo. Jo akyse švietė angeliška šviesa, veidas buvo persimainęs, nekaltas ir šventas, nusivalęs žemišką purvą.

 –Slapti susitikimai, a?  – pašaipiai pareiškė svainis.  – Ar nežinai kuo jie baigiasi? Dar papulsi į policiją.

Bet Martinas negalėjo nusileisti iš savo aukštybių. Net ši vulgari užuomina negrąžino jo žemėn. Pykti ar įsižeisti būtų per žema. Jis matė didingą regėjimą ir buvo tarsi dievas, kuris gali tik iš tolo ir iš aukšto apgailestauti žmogiškąją menkystę. Martinas nežiūrėjo į svainį ir, nors užkliudė jį akimis, nepamatė; tarsi sapnuodamas išėjo iš kambario rengtis. Ir tik savo kambarėlyje risdamasis kaklaraištį suvokė žodžius, kurie nesmagiai tebeskambėjo ausyse. Dabar jam paaiškėjo Bernardo Higinbotemo pašaipa, ne iš karto pasiekusi jo sąmonę.

Kai Rūtos namų durys užsidarė ir juodu ėmė lipti laipteliais žemyn, jam pasidarė labai nejauku. Eiti su ja į paskaitą nebuvo tokia jau giedra laimė, nes Martinas nežinojo, kaip turi elgtis. Jis buvo matęs, kad jos luomo moterys vaikšto su vyriškiais už parankių. Tačiau būdavo ir tokių, kurie eidavo nesusikabinę; taip jam ir liko neaišku, ar už parankės žmonės vaikšto tik vakarais, ar tik vyrai su žmonomis ir giminaičiai.

Dar nenulipęs laiptais, jis prisiminė Mini. Mini labai stengdavosi laikytis etiketo. Jau per antrąjį susitikimą ji iškoneveikė jį, nes jis ėjo šaligatviu ne iš tos pusės, ir išdėstė jam taisyklę, kad vyriškis, eidamas su dama, turi būti nuo gatvės pusės. Kai jie pereidavo į kitą šaligatvį, Mini mindavo jam ant kojos, kad jis nepamirštų atsistoti nuo gatvės pusės. Įdomu, iš kur Mini buvo išpešusi tokią taisyklę; o gal tikrai taip priimta aukštuomenėj ir reikia to paisyti?

Šiaip ar taip, blogiau nebus, nusprendė Martinas, kol jie išėjo į šaligatvį; praleidęs Rūtą į priekį, atsistojo šalia jos nuo gatvės pusės. Tada iškilo kita problema. Ar reikia pasiūlyti jai ranką? Jis kaip gyvas nebuvo niekam siūlęs įsikibti į parankę. Jo pažįstamos merginos nevaikščiodavo su savo kavalieriais už parankių. Iš pradžių porelės vaikščiodavo nesusikabinusios, tik šiaip greta, paskui vyrai apglėbdavo merginas per liemenį, o šios dėdavo jiems galvą ant peties, jei tik gatvės būdavo neapšviestos. Čia kitas dalykas. Juk Rūta visai kitokia. Reikia kažką daryti.

Jis sulenkė ranką, kuri buvo iš jos pusės  – sulenkė nestaigiai, slapčia bandydamas, visai nesiūlydamas, o lyg atsitiktinai, lyg įpratęs visada taip vaikščioti. Ir tada įvyko stebuklas. Jis pajuto ant savo rankos Rūtos ranką. Malonūs šiurpuliukai nukrėtė jį, kai ji prisilietė, ir kelias akimirkas jis tarsi skrido oru, nejausdamas žemės po kojomis. Bet nauja mįslė greitai grąžino Martiną žemėn. Jie perėjo skersai gatvę, ir dabar jis atsidūrė nuo namų pusės. O reikia būti nuo gatvės pusės. Ar paleisti jos ranką ir pereiti į kitą šoną? Jeigu taip, tai antrąsyk pereinant gatvę, vėl teks kartoti tą patį manevrą? Ir trečią kartą? Čia kažkas neaišku, tad jis nutarė nešokinėti iš vienos pusės j kitą, o apsimesti neišmanančiu. Bet vis dėlto jis nebuvo patenkintas tokiu sprendimu ir, atsidūręs ant šaligatvio nuo namų pusės, ėmė kažką greitai, karštai kalbėti, dėdamasis užmiršęs visa kita; taigi, jei jis ir padarė klaidą, neperėjęs į kitą pusę, tegul ji mano, jog užsišnekėjo.

Brodvėjuje vėl laukė išbandymas. Ryškioje elektros lempų šviesoje jis išvydo Lizą Konoli ir jos jukiąją draugę. Tik akimirksnį Martinas sudvejojo, paskui kilstelėjo ranką ir nusikėlė skrybėlę. Jis negalėjo išduoti saviškių, ir jo pasveikinimas buvo skirtas ne vien Lizai Konoli. Ji linktelėjo ir drąsiai pažvelgė į jį; jos akys nebuvo tokios drovios ir švelnios kaip Rūtos, bet gražios ir atšiaurios; nuo Martino jos nuklydo ant Rūtos, tirdamos veidą, drabužius, padėtį. Martinas pastebėjo, kad Rūta irgi skubiai permetė Lizą bugščiomis romiomis tarsi balandžio akimis, kurios probėgšmais, tačiau teisingai įvertino greitai praėjusią pro šalį merginą, pasipuošusią prašmatniai, bet pigiai, su pretenzinga skrybėlaite, kokias tuo metu mėgo nešioti jaunos darbininkės.

 – Kokia graži mergina!  – po valandėlės tarė Rūta.

Martinas laimino ją už tuos žodžius, bet balsiai pasakė:   – Nežinau. Čia tikriausiai skonio dalykas, man ji neatrodo ypatingai graži.

 – Tokių taisyklingų veido bruožų būna viena moteris iš tūkstančio. Įstabūs bruožai. Jos veidas raiškus kaip kamėja. Ir akys labai gražios.

 – Jūs taip manote?  – abejingai paklausė Martinas, nes tik viena moteris šioje žemėje buvo jam graži  – kuri žengė dabar šalia, laikydamasi jam už parankės.

 – Ar aš manau? Jei ta mergina galėtų gerai apsirengti, ponas Idenai, jei būtų išmokyta gražios laikysenos, ji sužavėtų visus vyrus, taip pat ir jus.

 – Ją reikėtų visų pirma išmokyti taisyklingai kalbėti,  – pakomentavo jis,  – nes dauguma vyrų jos nesuprastų. Garantuoju, kad jūs nesu p rastumėte pusės jos kalbos, jei ji prabiltų kaip yra pratusi.

 – Nesąmonė! Jūs toks pat užsispyręs kaip ir Arturas  – kad tik savo įrodytumėt.

 – O jūs pamiršote, kaip kalbėjau aš, kai pirmą sykį susitikome? Dabar mano kalba kitokia, bet anksčiau kalbėdavau kaip ta mergina.

Dabar galiu suprantamai išaiškinti jums, kodėl jūs nesuprastumėte tos merginos kalbos. O ar žinote, kodėl jos tokia laikysena? Dabar aš galvoju ir apie šituos dalykus, nors anksčiau niekada nesusimąstydavau, ir pradedu suprasti… daug ką.

 – O kodėl jos tokia laikysena?

 – Ji jau keleri metai daug valandų per dieną dirba prie mašinų. Jauno žmogaus kūnas yra labai lankstus, paslankus, ir sunkus darbas formuoja iš jo tam darbui tinkamą pavidalą. Gatvėje vos tik žvilgtelėjęs aš galiu įspėti daugelio darbininkų profesiją. Pažiūrėkite į mane. Kodėl aš eidamas amžinai krypuoju? Todėl, kad daug metų praleidau jūroje. Jei per tuos metus, kai dar buvau nesubrendęs, būčiau ganęs raguočių bandas, tai šiandien nekrypuočiau, o būčiau kreivakojis. Taip ir ta mergina. Jūs pastebėjote, kad jos akys, pasakyčiau, atšiaurios. Ji niekada nelindėjo po šiltu sparneliu. Jai pačiai teko rūpintis savimi, o jauna mergina, pati besirūpinanti savimi, negali turėti tokių švelnių, romių akių kaip… kaip jūs, pavyzdžiui.

 – Turbūt jūsų tiesa,  – tyliai tarė Rūta.  – Kaip gaila. Tokia graži mergina.

Martinas pažvelgė į ją ir pamatė, kad jos akys kupinos užuojautos. Paskui prisiminė mylįs ir apkvaito iš laimės, kad gali mylėti ją ir eiti už parankės į paskaitą.

„Kas tu esi, Martinai Idenai?   –  klausė jis pats savęs tą vakarą, parėjęs namo ir žiūrėdamas į veidrodį savo kambaryje. Jis žiūrėjo į save ilgai ir smalsiai.  – Kas tu esi? Koks tu esi? Kame tavo vieta? Juk iš tiesų tavo vieta greta tokios merginos kaip Liza Konoli. Tu priklausai sunkiai dirbančiųjų legionams, kur viskas žema, prasta ir negražu. Tavo vieta tarp darbo jaučių, tarp vergų, kur bjauriai smirdi ir nešvaru. Jauti kaip dvokia sudvisusios daržovės? Tai pūvančių bul¬vių kvapas. Uostyk, velniai tave rautų, uostyk! O tu drįsti atversti knygas, klausytis puikios muzikos, gėrėtis nuostabiais paveikslais, kalbėti taisyklinga anglų kalba, mąstyti taip, kaip niekas iš taviškių nemąsto, drįsti atsiskirti nuo jaučių bandos, nuo Lizos Konoli ir pamilti tą šviesią, nežemišką būtybę, kuri gyvena žvaigždėse, už milijonų mylių! Kas tu esi, velniai tave rautų?! Ar pasieksi, ko užsimojai?“

Prieš veidrodį jis pagrasė sau kumščiu ir užsisvajojo, atsisėdęs ant lovos krašto, įsižiūrėjęs į vieną tašką plačiai atmerktomis akimis. Paskui pasiėmė sąsiuvinį, algebros vadovėlį ir įniko spręsti kvadratines lygtis. O valandos bėgo, žvaigždės ėmė blėsti, ir už lango ištvino auštančio ryto pilkuma.

XIII SKYRIUS

Grupelė šnekių socialistų ir filosofų iš darbininkų klasės, šiltomis popietėmis diskutuodavusių Siti Holo parke, padėjo Martinui padaryti didelį atradimą. Porą kartų per mėnesį, važiuodamas pro parką į biblioteką, jis nulipdavo nuo dviračio pasiklausyti jų ginčų ir kiekvieną kartą nenoromis nuo jų atsitraukdavo. Diskusijų tonas čia buvo kur kas šiurkštesnis negu prie pono Morso stalo. Šie žmonės nebuvo santūrūs nei orūs. Jie lengvai prarasdavo savitvardą ir išsiplūsdavo, o keiksmai ir nešvankios užuominos birte byrėdavo iš jų lūpų. Keletą kartų Martinas matė juos besipešančius. Ir vis dėlto, pats nežinodamas kodėl, jautė kažkokį gyvybingą pradą jų mintyse. Toji žodinė kova daug stipriau veikė jo protą negu nuosaikios ir ramios pono Morso dogmos. Šie žmonės, kurie kalbėjo siaubinga anglų kalba, mostagavo rankomis it lunatikai ir kritikavo vieni kitų idėjas su laukiniu įniršiu, atrodė daug gyvesni už poną Morsą ir jo numylėtinį poną Batlerį.

Parke Martinas keletą kartų girdėjo minint Herbertą Spenserį16, o vieną popietę pasirodė ir Spenserio[2] pasekėjas, apšepęs valkata, iki pat pasmakrės užsegiota striuke, kad nebūtų matyti, jog jis be marškinių. Pūsdami cigarečių dūmus ir spjaudydami tabako syvus, vyrai stojo į didelį mūšį, kuriame valkata sėkmingai išlaikė savo pozicijas net ir tada, kai vienas socialistas su pašaipa šūktelėjo: „Nėra kito dievo, tik Nepažinumas, ir Herbertas Spenseris – jo pranašas“. Martinas nesuprato, apie ką tie žmonės ginčijasi, bet jie sužadino susidomėjimą Herbertu Spenseriu, o kadangi valkata labai dažnai minėjo „Pirminius principus“, tai Martinas pasiėmė tą veikalą iš bibliotekos.

Taip prasidėjo didysis atradimas. Jis jau anksčiau buvo bandęs skaityti Spenserį, buvo pasiėmęs „Psichologijos pagrindus“, bet neįkando jų taip pat kaip ir ponios Blavatskos. Tada jis nesuprato tos knygos ir grąžino ją neperskaitytą. Bet tą vakarą, pasimokęs algebros bei fizikos ir paprakaitavęs prie soneto, jis atsigulė lovon ir atsivertė „Pirminius principus“. Išaušo rytas, o jis tebeskaitė. Apie miegą net negalvojo. Tą dieną jis ir nerašė. Gulėjo lovoj, kol paskaudo šonai, tada atsigulė ant grindų aukštielninkas ir toliau skaitė, laikydamas knygą tai virš savęs, tai iš vienos pusės, tai iš kitos. Kitą naktį jis miegojo, iš ryto rašė, bet knyga gundė, ir jis neištvėrė  – vėl skaitė visą popietę, užmiršęs viską, net ir tai, kad tą popietę Rūta buvo paskyrusi jam. Martinas atsipeikėjo tik tada, kai Bernardas Higinbotemas staigiai atplėšė duris ir pasiteiravo, ar tik jis nemanąs, kad jie čia laiką restoraną.

Smalsumas visą gyvenimą Martinui Idenui nedavė ramybės. Jis viską norėjo žinoti, ir kaip tik tasai troškimas skatino jį klajoti po pasaulį. Bet dabar, skaitydamas Spenserį, jis patyrė, kad nieko nežino ir niekada nebūtų sužinojęs, nors amžinai būtų plaukiojęs jūromis ir keliavęs. Iki tol jis tik slysdavo daiktų paviršiumi, stebėdamas atskirus reiškinius, kaupdamas įvykių nuotrupas, darydamas paviršutiniškus apibendrinimus, o apskritai viskas šiame pasaulyje jam atrodė padrika, paikų atsitiktinumų įnoringai sujaukta. Stebėdamas paukščius, jis dažnai mąstydavo apie jų skrydžio mechanizmą, bet jam niekada neateidavo į galvą mintis išsiaiškinti, kaip išsivystė paukščiai, tie gyvi skraidantys mechanizmai. Jis nė neįtarė, kad vyko kažkoks procesas, kad paukščiai iš kažko atsirado. Jie visada buvo. Egzistavo, ir tiek.

Taip jis galvojo apie paukščius, taip apie viską. Jo pastangos mąstyti filosofiškai buvo nesėkmingos  – trūko žinių ir pasiruošimo. Viduramžiška Kanto metafizika niekur neatvėrė jam durų, vien skatino abejoti savo paties proto galia. Panašiai kadaise žlugo pastangos išstudijuoti evoliuciją iš beviltiškai specialaus Romenso[3] veikalo. Martinas nieko nesuprato, tik nusprendė, kad evoliucija yra sausa ir nuobodi teorija, kurią surezgė baisūs pedantai iš beprasmiškų žodžių. Dabar jis sužinojo, kad evoliucija ne šiaip sau teorija, o pripažintas vystymosi procesas, kad mokslininkai dėl jo nebesiginčija, o tik nesutaria dėl evoliucijos formų.

Ir atsirado žmogus  – Spenseris, kuris sukaupė Martinui visas žinias, sistemingai jas apibendrino, smulkiai išnagrinėjo esminius reiškinius ir atskleidė nustebusiam jo žvilgsniui pasaulį tokį apčiuopiamą, tarsi jis būtų laivo modelis stikliniame butelyje, kokius dirba jūrininkai. Tame pasaulyje nebuvo nei chaoso, nei atsitiktinumų. Viskas rėmėsi dėsniais. Pagal tuos dėsnius skraidė paukščiai, pagal tuos dėsnius gyvoji plazma, rangydamasi ir sūkuriuodama, virsdavo kojomis bei sparnais ir atsirasdavo paukštis.

Siekdamas žinių, Martinas įkopė į daugelį viršūnių, bet ši buvo pati aukščiausia. Staiga jam atsiskleidė reiškinių paslaptys, ir Martinas tiesiog svaigo nuo žinojimo. Naktį užmigęs jis gyveno su dievais, apsuptas didingų vaizdinių, o dieną slankiodavo kaip lunatikas, žiūrėdamas į begalybę ir matydamas tik tą pasaulį, kurį jam atrado Spenseris. Valgydamas jis negirdėdavo pokalbių apie visokius smulkius niekniekius, jo protas godžiai tyrinėjo jį supančių reiškinių priežastis ir išdavas. Mėsoje, kuri gulėjo ant lėkštės, jis matė šviečiančios saulės energiją ir bandydavo mintimis atsekti visus jos kelius atgal iki pat šaltinio, esančio už šimtų milijonų mylių, arba pirmyn, iki savo rankų raumenų, kurie tą mėsą pjaustė, iki smegenų, kurios liepdavo raumenims mėsą pjaustyti, kol pagaliau tą pačią saulę išvysdavo šviečiančią savo smegenyse. Jis buvo apžavėtas tos šviesos, todėl negirdėjo, kaip Džimas šnabžda „Išsikraustė iš proto“, nematė susirūpinusio sesers veido, nepastebėjo, kaip Bernardas Higinbotemas sukalioja prie smilkinio pirštą, rodydamas, kad svainio galvoje atsisukę varžteliai.

Užvis didžiausią įspūdį Martinui padarė ryšys tarp mokslų  – tarp įvairių mokslų. Jis visą laiką troško naujų žinių ir, ką tik sužinodavo, dėdavo į atskirą atminties skyrių smegenyse. Apie laivybą, pavyzdžiui, jis turėjo sukaupęs daugybę žinių. Apie moteris irgi neprastai išmanė. Tačiau abi sritys niekuo nesisiejo. Tarp šių dviejų atminties skyrių nebuvo jokio ryšio. Jis būtų tik skaniai pasijuokęs ir visai nepatikėjęs, jei mintyse būtų radęs ryšį tarp isterijon puolusios moters ir vėtrų blaškomos ar audringų bangų svaidomos škunos. O Herbertas Spenseris jam įrodė, kad ne tik nėra ko juoktis, bet kad toks ryšys neišvengiamas. Visi daiktai susiję vieni su kitais, nuo pačios tolimiausios žvaigždės erdvių platybėse iki miriadų atomų smiltelėje po mūsų kojomis.

Šis naujas požiūris Martinui kėlė begalinę nuostabą, ir jis tolydžio pasijusdavo nagrinėjąs ryšį tarp visų daiktų tiek šioje žemėje, tiek ir toli už jos ribų. Jis sudarinėdavo pačių nesuderinamiausių daiktų sąrašus ir tol jausdavosi nelaimingas, kol nenustatydavo giminystės tarp jų  – giminystės tarp meilės, poezijos, žemės drebėjimo, ugnies, gyvatės barškuolės, vaivorykštės, brangakmenio, išsigimimo, saulėlydžio, liūtų riaumojimo, dujų šviesos, kanibalizmo, grožio, žmogžudystės, sverto, atramos taško ir tabako. Taip jis suvienydavo visatą, laikydavo ją savo rankose ir apžiūrinėdavo arba klajodavo jos takais takeliais, jos džiunglėmis ne kaip baikštus keleivis, slėpininguose patamsiuose ieškąs nežinomo tikslo, o stebėdamas, žymėdamasis žemė¬lapy ir pažindamas viską, ką reikia pažinti. Ir juo daugiau jis sužinodavo, juo karščiau žavėjosi pasauliu ir gyvenimu, ir tuo, kad pats šiame pasaulyje gyvena.

 – „Kvaily!  – šaukdavo jis savo atvaizdui veidrodyje.  – Tu norėjai rašyti, bandei rašyti, bet juk neturėjai, apie ką. Ką tu turėjai? Vaikišką supratimą apie pasaulį, šiek tiek nesubrendusių jausmelių, neaiškią grožio nuovoką, milžinišką luitą tamsaus nežinojimo, iš meilės plyštančią širdį ir savimeilę, tokią didelę kaip tavo meilė ir tokią niekam vertą kaip tavo nežinojimas. Ir norėjai rašyti! Juk tik dabar pradedi šiek tiek susigaudyti, apie ką reikia rašyti. Tu norėjai kurti grožį, bet kaipgi galėjai jį kurti, jei nieko nežinojai apie grožio prigimtį? Norėjai rašyti apie gyvenimą, o visai nenutuokei gyvenimo esmės. Tu norėjai rašyti apie pasaulį ir žmogaus egzistenciją, nors pasaulis buvo tau tarsi kinų raštas, ir būtum parašęs tik tai, ko apie egzistenciją nežinai. Bet aukščiau galvą, Martinai, drauguži! Tu dar rašysi. Žinai mažai, patį mažumėlį, bet eini teisingu keliu ir sužinosi daugiau. Vieną gražią dieną, jei tave lydės sėkmė, sužinosi beveik viską, ką galima sužinoti. Ir tada rašysi“.

Jis papasakojo apie savo didįjį atradimą Rūtai, pasidalino su ja savo džiaugsmu ir nuostaba. Bet Rūta neatrodė itin susižavėjusi. Ji ramiai išklausė Martiną, nes, matyt, pati buvo kai ką girdėjusi studijuodama. Visi tie dalykai jos nejaudino taip kaip jo, ir jis būtų labai stebėjęsis, jei nebūtų supratęs, kad jai tatai nėra taip nauja ir šviežia kaip jam. Jis sužinojo, kad Arturas su Normanu pripažįsta evoliuciją ir yra skaitę Spenserį, nors neatrodė, kad Spenseris būtų padaręs jiems didelį įspūdį. O jaunasis akiniuotis su kupeta plaukų ant galvos, Vilis Olnis, išgirdęs Spenserio pavardę, pašaipiai prunkštelėjo ir pakartojo Martinui jau girdėtą sentenciją: „Nėra kito dievo, tik Nepažinumas, ir Herbertas Spenseris yra jo pranašas“.

Bet Martinas atleido jam tą pašaipą, nes jau ėmė suprasti, kad Olnis visai neįsimylėjęs Rūtos. Vėliau, iš įvairių smulkmenų padaręs išvadą, kad Olnis ne tik nesidomi Rūta, bet netgi jos nemėgsta, Martinas stačiai apstulbo. Šito jis negalėjo suprasti. Čia jau buvo toks reiškinys, kurio jis niekaip negalėjo susieti su visais kitais pasaulio reiškiniais. Martinui net buvo gaila jaunojo vaikino, matyt, jis turi kokį didelį trūkumą, jei nesugeba deramai įvertinti Rūtos puikumo ir grožio. Kelis sekmadienius jie buvo išvažiavę dviračiais į kalnus, ir Martinas turėjo progos įsitikinti, jog tarp Rūtos ir Olnio yra nusistovėjusios ginkluotos paliaubos. Olnis daugiau bičiuliavosi su Normanu, palikdamas Artūrą ir Martiną Rūtos draugijoje, ir už tai Martinas buvo jam didžiai dėkingas.

Tie sekmadieniai buvo Martinui dvigubos šventės labiausiai todėl, kad jis galėjo pabūti su Rūta ir dar pabendrauti su jos luomo jaunuoliais. Nors jie visi daug metų buvo sistemingai mokęsi, Martinas jautėsi esąs ne žemesnio intelektualinio lygio, o pašnekesiai su jais buvo jam geriausia proga pritaikyti gramatikos taisykles, kurių taip atkakliai buvo mokęsis. Jis liovėsi skaitęs knygas apie gerą elgesį ir nusprendė mokytis etiketo iš jų pačių. Visą laiką, išskyrus tas valandėles, kai įsikarščiavęs užsimiršdavo, jis budriai, įdėmiai stebėjo jų laikyseną ir mokėsi mandagaus elgesio subtilybių. Iš pradžių Martinas labai stebėjosi, kad Spenseris taip mažai skaitomas.

 – Herbertas Spenseris,  – tarė jam pažįstamas bibliotekininkas,  – o, taip, tai didelio proto žmogus. Bet pats atrodė menkai težinąs, apie ką tas didelio proto žmogus rašė. Vieną dieną, kai pas Morsus viešėjo ponas Batleris, per pietus Martinas užsiminė apie Spenserį. Ponas Morsas rūsčiai pasmerkė šio anglų filosofo agnosticizmą, bet prisipažino neskaitęs „Pirminių principų“; o ponas Batleris pareiškė neturįs kantrybės skaityti Spenserio, niekad neperskaitęs nė eilutės ir puikiai apsieinąs be jo. Abejonės kilo Martino galvoje: jei jis būtų buvęs ne toks atkaklus ir tvirtas, būtų pripažinęs bendrąją nuomonę ir Spenserio atsižadėjęs. Tačiau Spenseris taip įtikinamai aiškino pasaulį, jog atsisakyti jo Martinui atrodė, kaip jis sau susiformulavo, tas pat, kas išmesti iš laivo kompasą ir chronometrą. Taigi jis dar karščiau įniko studijuoti evoliuciją, vis labiau ją perprasdamas, vis labiau įsitikindamas, kad šį mokslą patvirtina ir tūkstančiai vienas su kitu niekuo nesusijusių rašytojų. Juo daugiau Martinas mokėsi, juo daugiau kelių atsiverdavo į dar neištirtas mokslo erdves, ir jis nuolatos apgailestavo, kad paroje tėra dvidešimt keturios valandos.

O kadangi paros buvo tokios trumpos, jis nutarė atsisakyti algebros ir geometrijos. Trigonometrijos net nebuvo pradėjęs. Paskui išbraukė iš savo mokslų sąrašo chemiją, palikdamas vien fiziką.

– Aš nesu šių sričių specialistas,  – pasiteisino jis Rūtai.  – Ir nemanau būti. Mokslų yra tiek daug, kad žmogus per visą gyvenimą neįveikia nė dešimtosios jų dalies. Aš noriu įgyti bendrą išsilavinimą. Kai prireiks specialių žinių, rasiu jų knygose.

 – Bet visai kas kita žinoti pačiam,  –  nesutiko ji.

 – O kam? Juk mes visada naudojamės specialistų darbais. Tam jie ir reikalingi. Mačiau, pas jus dirba kaminkrėčiai. Jie irgi specialistai, ir kai baigs darbą, jūs džiaugsitės švariais kaminais, nors nieko nežinote apie jų konstrukciją.

 –Tai labai dirbtinis palyginimas.

Ji žiūrėjo į jį ne taip kaip paprastai, jos akyse ir visoje laikysenoje Martinas pajuto priekaištą. Bet jis buvo įsitikinęs, kad galvoja teisingai.

 – Juk visi mąstytojai, svarstantys bendras problemas, visi didžiausi pasaulio protai pasikliauja specialistais. Taip darė ir Herbertas Spenseris. Jo apibendrinimai paremti tūkstančių tyrinėtojų atradimais. Jam būtų reikėję pragyventi tūkstantį gyvenimų, jeigu būtų norėjęs viską ištirti pats. Taip pat ir Darvinas[4] – jis pasinaudojo viskuo, ką buvo atradę botanikai ir gyvulių augintojai.

 – Jūsų tiesa, Martinai,  –  tarė Olnis.  –  Jūs žinote, ko siekiate, o Rūta nežino. Ji net nežino, ko pati siekia… Taip, taip,  – skubiai kalbėjo Olnis, neleisdamas jai prieštarauti,  – aš žinau, jūs vadinate tai bendru išsilavinimu. Bet jeigu siekiate bendro išsilavinimo, tai visai nesvarbu, ką studijuoti. Galite mokytis prancūzų kalbos, galite mokytis vokiečių arba mesti jas abi ir imtis esperanto – bendrą išsilavinimą įgysite. Galite tam pačiam tikslui mokytis graikų ar lotynų kalbų, nors niekada jomis nepasinaudosite. Bet būsite kultūringas. Štai Rūta mokėsi kalbos istorijos ir labai gerai ją mokėjo  – tai buvo prieš dvejus metus  – o dabar tiek teprisimena: „Kai balandis mielas lietumi šiltu…“[5] Argi ne taip? Bet jūs įgijote bendrą išsilavinimą, tapote kultūringa,  – nusijuokė jis, vėl neleisdamas jai prabilti.  –  Aš juk žinau. Mudu buvome viename kurse.

 – Jūs kalbate apie kultūrą, tarsi ji būtų tik priemonė kažkam, o ne tikslas!  – sušuko Rūta. Jos akys žvilgėjo, skruostuose raudonavo dvi dėmės.  – Kultūra pati yra tikslas.

 – Bet Martinui ne to reikia.

 – Iš kur jūs žinote?

 – Ko jums reikia, Martinai? — paklausė Olnis, atsigręždamas tiesiai į jį.

Martinas pasijuto labai nesmagiai ir maldaudamas pažvelgė į Rūtą.

 – Taip, ko jums reikia?  – paklausė Rūta.  – Tai išspręs mūsų ginčą.

 – Man, žinoma, reikia kultūros,  – neryžtingai tarė Martinas.  – Aš myliu grožį, o kultūra padės man subtiliau jį suprasti, įvertinti.

Ji triumfuodama linktelėjo galvą.

 – Nesąmonė, ir jūs tą žinote,  – pareiškė Olnis.  – Martinas siekia karjeros, o ne kultūros. Bet šiuo atveju taip išeina, kad karjera sutampa su kultūra. Jei jis norėtų tapti chemiku, kultūra jam nebūtų reikalinga. Martinas nori rašyti, bet bijo prisipažinti, nes tada jūs liktumėte neteisi. Kodėl Martinas nori rašyti?  – kalbėjo jis toliau.

 – Todėl, kad jam pinigai iš dangaus nekrinta. O kodėl jūs kemšatės į galvą kalbos istoriją ir rūpinatės bendru išsilavinimu? Todėl, kad jums nereikia rūpintis pragyvenimu. Už tai atsako jūsų tėvas. Jis perka jums drabužius ir visus kitus reikalingus daiktus. Sudužusio puodo nevertas mūsų išsimokslinimas, ir jūsų, ir mano, ir Artūro, ir Normano. Iš mūsų trykšta bendras išsilavinimas, bet jei mūsų tėveliai šiandien subankrutuotų, mes tuojau pultume laikyti egzaminų, kad galėtume mokytojauti. Geriausia, ką jūs galėtumėte gauti, Rūta, tai kaimo mokytojos arba muzikos mokytojos vietą mergaičių pensione.

 – O ką jau jūs veiktumėte?  – paklausė ji.

 – Ne kažin ką. Eičiau dirbti paprastu darbininku už pusantro dolerio per dieną arba bandyčiau mokyti atsilikusius mokinius Henlio įstaigoje, įsidėmėkite, aš sakau „bandyčiau“, kadangi po savaitės mane tikriausiai išmestų lauk, nes paaiškėtų, jog nieko nesugebu.

Martinas įdėmiai sekė ginčą ir suprato, kad Olnio tiesa, bet piktinosi tokiu nepagarbiu jo elgesiu su Rūta. Ir klausantis šio ginčo, jo galvoje susiklostė naujas požiūris į meilę. Protui su meile nepakeliui. Teisingai ar neteisingai samprotauja mylima moteris  – visai nesvarbu. Meilė yra aukščiau proto. Jeigu Rūta ir ne visai supranta, jog jam reikia siekti karjeros, dėl to ji ne mažiau jam miela. Ji visa labai miela, ir jos samprotavimai to nė kiek nesumenkina.

 – Ką jūs sakėte?  – jis nenugirdo Olnio klausimo, nutraukusio jo minčių giją.

 – Manau, nebūsite toks paikas ir neimsite kalti lotynų kalbos.

 – Bet lotynų kalba ne tik kultūrina žmogų,  – įsiterpė Rūta.  – Ji lavina protą.

 – Tai kaip, kalsite?  – neatlyžo Olnis.

Martinas buvo priremtas prie sienos. Jis matė, kad Rūta nekantriai laukia jo atsakymo.

 – Turbūt neturėsiu laiko,  –  pagaliau tarė jis.  – Norėčiau, bet neturėsiu laiko.

 – Matote, Martinas nesitenkina vien kultūra,  –  džiūgavo Ol¬nis,  –  jis nori kažką pasiekti, kažką nuveikti.

 – Galbūt, bet juk lotynų kalba lavina mąstymą, drausmina jį. Lotynų kalba drausmina protą.  –  Rūta viltingai pažvelgė į Martiną, tarsi tikėdamasi, kad jis pakeis savo sprendimą.  –  Futbolininkai irgi treniruojasi prieš rungtynes. Taip ir lotynų kalba padeda mąstytojui. Tai protinė mankšta.

 – Nesąmonės ir tušti plepalai! Šitaip mums kaldavo, kai buvome vaikai. Bet vieno dalyko tada nepasakė. Paliko patiems vėliau sužinoti.  – Didesnio efekto dėlei Olnis patylėjo, paskui pridūrė:  – Mums nepasakė, kad kiekvienas džentelmenas turi mokytis lotynų kalbos, bet mokėti jos neprivalo.

 – Tai nedora,  – sušuko Rūta.  –  Jūs visą laiką ir sukate kalbą taip, kad paverstumėte viską pokštu.

 – Teisingu pokštu,  – atkirto jis.  –  Ir nieko čia nėra nedoro. Vieninteliai žmonės, mokantys lotynų kalbą, yra vaistininkai, teisininkai ir lotynų kalbos dėstytojai. Jei Martinas nori pasirinkti vieną iš tų specialybių, tuomet prisipažįstu suklydęs. Bet kuo tada dėtas Herbertas Spenseris? Martinas tik dabar Spenserį atrado ir visai apdujo. Kodėl? Todėl, kad Spenseris jį kažkur veda. Manęs jis niekur nenuvestų, jūsų taip pat. Mes neturime, kur eiti. Jūs vieną gražią dieną ištekėsite, o aš nieko neveiksiu, tik stebėsiu, kaip juristai ir patikėtiniai tvarko kapitalą, kurį tėvas man paliks.

Olnis pakilo eiti, bet prie durų atsisuko ir paleido paskutinį šūvį.

 – Nesukite Martinui galvos, Rūta. Jis pats žino, ko jam labiausiai reikia. Žiūrėkite, kiek jau jis nuveikė. Man kartais net koktu, koktu ir gėda dėl savęs. Jis žino apie pasaulį, gyvenimą, žmogaus vietą ir visus kitus dalykus daugiau negu Arturas ar Normanas, ar aš, ar jūs, nors mes ir mokėmės lotynų, prancūzų, senosios anglų kalbos ir įgijome bendrą išsilavinimą.

 – Bet Rūta yra mano mokytoja,  – riteriškai pareiškė Martinas,  – ir tik jos dėka aš šio to išmokau.

 – Niekai!  – Olnis žiūrėjo į Rūtą, o jo žvilgsnis buvo tulžingas.  – Gal dar pasakysite skaitęs Spenserį jos patartas! Taip aš ir patikėčiau. O apie Darviną bei evoliuciją ji žino ne daugiau kaip aš apie karaliaus Saliamono kasyklas[6]. Prisiminkite vieną Spenserio apibrėžimą apie neapibrėžtumą, nenuoseklumą ir homogeniškumą, kuriuo galima nusilaužti liežuvį ir kurį jūs aną dieną taip paaiškinote, kad visus pritrenkėte. Pabandykite išaiškinti jai ir pamatysite, ar ji supras bent vieną žodį. Čia, matote, ne kultūra. Tra lia lia! Jei jūs imsite kalti lotynų kalbą, Martinai, aš jūsų negerbsiu.

Martinas susidomėjęs sekė pokalbį, bet visą laiką jį kažkas erzino. Buvo kalbama apie studijas ir paskaitas, apie žinojimo pagrindus, ir toks vaikėziškas tonas nesiderino su svarbiais dalykais, kurie jį jaudino ir skatino su tokiu noru stvertis gyvenimo, jog pirštai savaime rietėsi tarsi erelio nagai su kosminiu, skausmą keliančiu virpesiu ir naujai gimstančiu suvokimu, jog viską galima įveikti. Jis palygino save su poetu, kuris, bangų išmestas į nežinomą nuostabiai gražią ir klestinčią žemę, mikčiodamas ir užsikirsdamas veltui bando pritarti barbariškai naujųjų savo brolių dainai. Taip ir su juo atsitiko. Jis blaškosi, skausmingai trokšdamas pažinti svarbiausius visatos dėsnius, o vietoje to priverstas beprasmiškai gaišti laiką, painiotis vaikėziškuose samprotavimuose ir veltis į ginčus, ar mokytis lotynų kalbos, ar ne?  – Kuriems velniams man ta lotynų kalba?  – klausė jis savęs tą vakarą, žiūrėdamas į veidrodį.  –  Tegu mirusieji guli kapuose. Kodėl mirusieji turi valdyti mane ir manyje esantį grožį? Grožis gyvas ir amžinas. Kalbos atsiranda ir išnyksta. Jos  – mirusiųjų dulkės.

Paskui pagalvojo, kad labai gerai išmoko formuluoti mintis, ir atsigulė lovon stebėdamasis, kodėl negali taip kalbėti, kai būna su Rūta. Kai ji šalia, jis elgiasi kaip mokinukas ir šneka kaip mokinukas.

 – Duokite man laiko,  – garsiai tarė jis.  – Tik duokite man laiko. Laiko! Laiko! Laiko! Štai ko jam nuolatos trūko.

XIV SKYRIUS

Nors Martinas mylėjo Rūtą ir norėjo jos klausyti, tačiau galutinai nusprendė lotynų kalbos nesimokyti, bet ne dėl to, kad Olnis taip patarė. Laikas jam buvo pinigai. Tiek daug dalykų buvo svarbesnių už lotynų kalbą, tiek daug mokslų šaukė jį įsakmiais balsais. Ir reikėjo rašyti. Reikėjo užsidirbti pinigų. Jo kūrinių niekas nespausdino. Kelios dešimtys rankraščių be atvangos keliavo po redakcijas. Kodėl gi kitų rašinius išspausdina? Jis ilgai sėdėdavo skaitykloje, žiūrinėdamas kitų parašytus kūrinius, atidžiai ir kritiškai juos nagrinėdamas, lygindamas su savaisiais, ir stebėjosi, stebėjosi, kaip tie rašytojai rado slaptažodį, kuris atveria jiems duris į spaudą.

Baisiai keista, kad žurnaluose spausdinama tokia daugybė blankios medžiagos  – be krislelio šviesos, be gyvybės, be spalvų. Ji buvo visai negyva, ir vis dėlto už ją mokėjo, kaip tvirtino laikraščio iškarpa, po du centus už žodį, po dvidešimt dolerių už tūkstantį. Jis stebėjosi begale apsakymų, kurie buvo parašyti, teko pripažinti, lengvai ir meistriškai, tačiau buvo tolimi nuo tikrovės, nerealūs. Gyvenimas toks įdomus, toks įstabus, pilnas įvairiausių problemų, svajų, didvyriškų žygių, o tuose apsakymuose aprašinėjamos banalybės. Martinas jautė gyvenimo jėgą ir įtampą, jo virpesius ir audras, nežabotą maištingumą  – štai apie ką reikėjo rašyti! Jis norėjo šlovinti drąsiuosius, siekiančius neįmanomų dalykų, beprotiškai įsimylėjusius jaunuolius, galiūnus, kurie kovoja negailėdami jėgų, nepasiduodami prievartai ir negandoms, palenkdami gyvenimą savo tvirtai valiai. O žurnalų apsakymai buvo linkę šlovinti panašius į poną Batlerį, niekingus dolerių medžiotojus, banalias meilės istorijas, banalius vyrus ir moteris. Jis pagalvojo, kad gal ir patys žurnalų redaktoriai yra tokie banalūs žmogučiai. O gal jie bijo gyvenimo, tie rašytojai ir redaktoriai, ir skaitytojai? Bet didžiausia Martino bėda buvo, kad jis nepažinojo nė vieno redaktoriaus ar rašytojo. Ir ne tik rašytojo, bet nė vieno žmogaus, kuris bent būtų bandęs rašyti. Nebuvo kam su juo pasikalbėti, nukreipti teisinga linkme, patarti nors vienu žodeliu. Jis net ėmė abejoti, ar tie redaktoriai yra žmonės. Jie atrodė jam tarsi mašinos sraigteliai. Taip, taip, mašinos. Martinas išliedavo savo sielą apsakymuose, apybraižose, eilėse ir patikėdavo juos mašinai. Dailiai sulankstydavo rankraščius, drauge su jais į pailgą voką įdėdavo kiek reikia pašto ženklų, užlipdydavo voką, užklijuodavo dar ženklų ir įmesdavo į pašto dėžutę. Vokas keliaudavo per žemyną, o po kurio laiko laiškanešys atnešdavo rankraštį kitame pailgame voke su ženklais, kuriuos Martinas buvo įdėjęs į vidų. Ten kažkur sėdėjo ne redaktorius, ne žmogus, o tik išmoningas sraigtelių įrenginys, dėliojantis rankraščius iš vieno voko į kitą ir klijuojantis pašto ženklus. Jis buvo lyg tas automatas, kurio metaliniai įtaisai, kai įmesdavai monetą, išduodavo gabalėlį kramtomosios gumos arba plytelę šokolado. Gumos arba šokolado, priklausomai nuo to, į kurią angą įmeti monetą. Taip veikė ir redakcinė mašina. Viena anga duodavo banknotus, kita  – neigiamus atsakymus. O Martinas kol kas buvo aptikęs tik pastarąją. Neigiami atsakymai dar labiau stiprino baisų automatizmo įspūdį. Tie atsakymai buvo iš anksto atspausdinti; Martinas buvo gavęs jų šimtus  – maždaug po tuziną už kiekvieną rankraštį. Kaip jis būtų nudžiugęs, jei nors viena eilutė bent viename neigiamame atsakyme būtų buvusi skirta specialiai jam. Bet nė vienas redaktorius neparodė, kad jis yra gyvas žmogus. Ir jam beliko galvoti, jog redakcijose žmonių nėra, tik sraigteliai, gerai ištepti, tiksliai varantys tą mašiną. Martinas buvo kovotojas, tvirtos dvasios, atkaklus ir mielai būtų dar daug metų maitinęs redakcinę mašiną, bet pats plūdo krauju, ir jau nebe metai, o savaitės turėjo lemti, kuo baigsis toji kova. Kiekvieną savaitę mokestis už išlaikymą artino jo finansinę pražūtį, o keturiasdešimties rankraščių siuntinėjimas paštu beveik taip pat žiauriai gilino žaizdas. Jis nebepirko knygų, vengė mažiausių išlaidų, kad kaip nors atitolintų pragaištingą galą; bet jis nemokėjo taupyti ir dar susitrumpino likusį laiką visa savaite, davęs seseriai Marianai penkis dolerius naujai suknelei nusipirkti.

Jis kovojo tamsoje, niekieno nepatariamas, niekieno nepadrąsinamas, o tik smerkiamas. Net Gertrūda ėmė kreivai į jį žiūrėti. Ji mylėjo brolį, todėl iš pradžių toleravo tą, kaip ji manė, jaunystės kvailiojimą; tačiau kadangi mylėjo, greitai pradėjo nerimauti. Jai atrodė, kad tas kvailiojimas virsta beprotyste. Martinas viską suprato ir kentėjo labiau negu nuo atviros ir įkyrios Bernardo Higinbotemo paniekos. Martinas tikėjo savimi, bet tikėjo tik jis vienas. Rūta irgi netikėjo. Ji norėjo, kad jis rimtai mokytųsi, ir nepritarė jo rašymui, nors niekada atvirai nepriekaištavo. O jis niekada nepasiūlė jai paskaityti savo kūrinių. Buvo per daug skrupulingas. Be to, ji labai daug dirbo universitete, ir jis nenorėjo trukdyti jos brangaus laiko. Tačiau baigusi egzaminus ir gavusi laipsnį, ji pati paprašė jį parodyti ką nors iš savo kūrybos. Martinas ir džiaugėsi, ir būgštavo. Štai tikra teisėja. Ji meno bakalauras. Ji studijavo literatūrą pas prityrusius dėstytojus. Gal ir tie redaktoriai geri teisėjai. Bet ji bus kitokia. Ji neįteiks jam gatavai paruošto neigiamo atsakymo, nepasakys, kad jo kūrinys, nors turi nemažai privalumų, nebus išspausdintas. Ji kalbės kaip gyvas žmogus, kaip visada sklandžiai ir žaismingai, o užvis svarbiausia  – bent šiek tiek pažins tikrąjį Martiną Ideną. Iš jo darbų ji patirs, kokia jo širdis ir siela, pamatys bent dalį, bent mažą dalelę to, apie ką jis svajoja ir ką sugeba.

Martinas atrinko kelių apsakymų antruosius egzempliorius ir valandėlę padvejojęs pridėjo dar „Jūros lyriką“. Vieną popietę, baigiantis birželiui, juodu sėdo ant dviračių ir išvažiavo į kalnus. Tik antrą sykį juodu išėjo iš namų dviese. Oras buvo švelnus, šiltas, vėsinamas gaivaus jūros vėjelio, ir Martinas, gėrėdamasis gražiu ir taip puikiai sutvarkytu pasauliu, galvojo, kaip gera gyventi ir mylėti. Palikę dviračius pakelėje, juodu užkopė į rudą pliko kalno viršūnę, kur saulės išdeginta žolė skleidė saldų ir sodrų šviežio šieno kvapą.

 – Jos darbas padarytas,  – tarė Martinas, kai Rūta atsisėdo ant jo švarko, o jis išsitiesęs prigludo prie šiltos žemės. Jis uodė parudavusios žolės aromatą, kuris skverbėsi į smegenis ir pažadino visą sūkurį minčių, skubančių nuo konkretaus daikto prie apibendrinimo.  – Ji atliko savo paskirtį,  – kalbėjo jis, meiliai glostydamas sausą žolę.  – Godžiai mito praėjusios niūrios žiemos drėgme, sunkiai kalėsi ankstyvą, rūstų pavasarį, žydėjo, viliojo vabzdžius ir bites, paskui išbarstė sėklas, atliko savo pareigą, atsiskaitė su pasauliu ir…

 – Kodėl jūs į viską žiūrite taip baisiai praktiškai?  – pertraukė jį Rūta.

 – Todėl tikriausiai, kad nagrinėju evoliuciją. Juk, tiesą sakant, aš visai neseniai praregėjau.

 – Man atrodo, kad jūs per tą praktiškumą nebepastebite grožio, naikinate grožį kaip vaikai, kurie gaudo peteliškes ir nutrina pūką nuo jų žavingų sparnelių.

Jis papurtė galvą.

 – Grožis turi prasmę, bet anksčiau aš tos prasmės nežinojau. Man buvo gražu, ir tiek, o kodėl  – nesigilinau. Aš nesupratau grožio esmės. Dabar suprantu, ar, tiksliau, pradedu suprasti. Si žolė man daug gražesnė dabar, kai aš žinau, kodėl ji tokia, kai įsivaizduoju visus neregimus saulės, lietaus ir žemės cheminius procesus, kurie tą žolę sukūrė. Kiekvienos žolelės gyvenimo istorijoje yra romantikos, taip, ir ji patiria daugybę įvairių nuotykių. Jau vien ta mintis mane jaudina. Kai pagalvoju apie gamtos jėgų ir materijos žaismą, apie visą tą milži¬nišką kovą, jaučiu, kad galėčiau parašyti poemą apie žolę.

 – Kaip gražiai jūs kalbate,  –  kažką galvodama tarė Rūta, ir Mar¬tinas pastebėjo, kad ji tiriamai žiūri į jį.

Martinas nutilo baisiai sumišęs, kraujas užliejo jam kaklą ir veidą.

 –  Man atrodo, kad aš tik mokausi kalbėti,  –  pramikčiojo jis.  –  Jaučiu tiek daug ką turįs pasakyti. Bet tai vis tokie dideli dalykai. Aš nerandu žodžių, kaip juos išreikšti. Kartais atrodo, jog visas pasaulis, visa kas gyva susikaupę manyje ir reikalauja kalbėti jų vardu. Aš jaučiu… ach, negaliu nusakyti… aš jaučiu tą didybę, o kai pradedu kalbėti, išeina vaikiškas vapėjimas. Išreikšti pojūčius ir jausmus žodžiais, parašytais ar pasakytais, yra be galo sunku, nes tam, kuris skaitys ar klausys, žodžiai vėl turės virsti tais pačiais pojūčiais ir jausmais. Toks darbas  – ne juokas. Štai aš įsikniaubiu veidu į žolę, ir kvapas, kurį užuodžiu, sužadina man tūkstančius minčių bei vaizdų. Nes tasai kvapas yra visatos kvapas. Aš girdžiu dainą ir juoką, jaučiu laimę ir skausmą, kovą ir mirtį; matau vaizdus, kurie atsiranda mano smegenyse nuo to žolės kvapo, ir norėčiau nupasakoti juos jums, visam pasauliui. Bet kaip? Jaučiuosi lyg liežuvį prarijęs. Štai ir dabar  – aš bandau gyvu žodžiu perduoti tą įspūdį, kurį sukelia žolės kvapas. Bet nieko neišeina. Nesklandūs žodžiai atskleidžia tik mažą dalelytę mano minčių. Mano kalba man pačiam atrodo tuščias pliauškimas. O kalbėti vis vien trokštu. Och!  – jis beviltiškai skėstelėjo rankomis.  – Neįmanoma! Neįmanoma suprasti! Ir neapsakoma!

 – Bet jūs tikrai labai gerai kalbate,  – nenusileido ji.  – Tik pamanykite, kaip toli pažengėte per tą trumpą laiką, kai mudu pažįstami. Ponas Batleris yra puikus oratorius. Valstijos komitetas visada kviečia jį į tribūnas per rinkimines kampanijas. O aną dieną per pietus jūs kalbėjote ne blogiau už jį. Tik jis santūresnis. Jūs per daug karščiuojatės, bet laikui bėgant atprasite. Jūs galėtumėte būti geras oratorius. Galėtumėte toli nueiti… jei panorėtumėte. Jūs toks valdingas. Neabejoju, kad galėtumėte vesti paskui save žmones. Jūs pajėgiate nugalėti savo kelyje visas kliūtis ir pasiekti visko, ko imatės, kaip kad buvo su gramatika. Galėtumėte būti geras juristas. Puikiausias politikos veikėjas. Esu tikra, jūs nueisite taip toli kaip ponas Batleris. Tik, žinoma, be skrandžio opos,  –pridūrė šypsodamasi.

Juodu kalbėjosi toliau; ji kaip visada švelniai tvirtino, kad reikia rimtai mokytis, kad lotynų kalba yra vienas iš pagrindinių dalykų, jei nori padaryti bet kokią karjerą. Ji piešė savąjį žmogaus ir vyro idealą, kuris kone viskuo atitiko jos tėvą ir dar buvo papildytas keliais tiksliai nuo pono Batlerio nukopijuotais bruožais. Martinas, gulėdamas žolėje ir gėrėdamasis kiekvienu jos lūpų judesiu, klausėsi atidžiai, nepraleisdamas nė žodžio. Bet jos žodžiai nerado atgarsio jo sąmonėje. Jos piešiami paveikslai neviliojo, jis tik pajuto skaudžią nusivylimo gėlą ir dar skaudesnę meilę jai. Rūta daug kalbėjo, bet nė žodeliu neužsiminė apie jo kūrybą, o rankraščiai, kuriuos jis atsivežė, pamiršti gulėjo ant žemės. Pagaliau, kai ji valandėlę nutilo, jis pažvelgė į saulę, išmatavo akimis jos aukštį nuo horizonto ir ėmė rankioti savo kūrinius, šitaip primindamas apie juos.

 – Buvau visai užmiršusi,  – skubiai tarė ji,  –  o taip noriu pasiklausyti.

Jis perskaitė vieną apsakymą iš tų, kurie jam atrodė patys geriausi. Apsakymas buvo pavadintas „Gyvenimo vynas“, ir tasai vynas, svaiginęs Martiną rašant, ėmė svaiginti ir dabar, kai jis skaitė. Kažkuo kerintis buvo pats kūrinio sumanymas, o Martinas dar papuošė jį tokiomis nuostabiomis frazėmis ir vaizdais! Atgimė užsidegimas ir aistra, kurie buvo apėmę Martiną rašant, ir jis skaitė viską pamiršęs, negirdėdamas, nejausdamas jokių trūkumų. Rūtai atrodė kitaip. Išlavinta jos ausis pagaudavo silpnąsias ir pernelyg pabrėžtas vietas, perdėtą patosą, būdingą pradedančiajam, bematant pajusdavo kiekvieną sakinio ritmo sutrikimą ir nelygumą. Ji apskritai to ritmo beveik nepajuto, išskyrus tas vietas, kur jis būdavo itin pompastiškas ir sukeldavo jai nemalonų diletantiškumo įspūdį. Tokia ir buvo jos galutinė nuomonė apie apsakymą  – diletantiškas. Tačiau šitą ji nutylėjo. Priešingai, kai jis baigė, nurodė neesminius trūkumus ir pasakė, jog apsakymas jai patikęs.

Tačiau jis jautėsi nusivylęs! Jos kritika teisinga, Martinas pripažino. Bet juk jis skaitė Rūtai savo kūrinį ne dėl to, kad išgirstų mokyklines pataisas. Detalės nesvarbu, jos nedaug tereiškia. Jis gali pataisyti jas, išmoks pataisyti. Svarbiausia, kad jis aptiko kažką esmingo pačiame gyvenime ir pabandė įsprausti į apsakymo rėmus. Tą gyvenimą jis ir skaitė jai, o ne rinkinį sakinių, atskirtų taškais ir kableliais. Jis norėjo, kad ji drauge su juo pajustų tai, ką jis buvo suvokęs, išvydęs savo akimis, supratęs savo protu ir savo rankomis užrašęs šiuose puslapiuose. Taip, nepasisekė, tylomis nusprendė jis. Gal ir redaktorių teisybė. Jis jaučia tą didingą esmę, bet jos perteikti nesugeba. Paslėpęs nusivylimą, jis taip lengvai sutiko su jos kritika, jog ji nė nepajuto, kad giliai jo esybėje teka stipri prieštaravimo srovė.

 –  O šitą apsakymą pavadinau „Katilas“,  – tarė Martinas, atskleisdamas kitą rankraštį.  – Jį jau atmetė keturi ar penki žurnalai, bet aš vis vien manau, kad jis geras. Žinoma, pačiam sunku spręsti, bet kai ką čia esu užgriebęs. Gal jums visai kitaip atrodys negu man. Jisai trumpas  – tik du tūkstančiai žodžių.

 – Siaubinga!  – sušuko ji, kai jis baigė skaityti.  – Tai klaiku, neapsakomai klaiku!

Slapčia džiūgaudamas, jis žiūrėjo į išblyškusį jos veidą, išplėstas akis, sustingusį iš baimės žvilgsnį ir sugniaužtas rankas. Jam pasisekė. Jis gerai perteikė, ką jautė ir ką matė vaizduotėje. Tikslas pasiektas. Nesvarbu, ar jai patiko apsakymas, ar ne, bet jis patraukė jos dė¬mesį  – ji sėdėjo ir klausėsi, nekreipdama dėmesio į smulkmenas.

 – Toks gyvenimas,  – tarė Martinas,  –  o gyvenimas ne visada gražus. Be to, aš ir čia randu grožio, gal todėl, kad esu keistai sutvertas. Man atrodo, kad grožis dešimteriopai padidėja tokiame…

 –  O kodėl ta vargšė moteris negalėjo…  –  be jokio sąryšio prabilo ji, bet nepasakė savo maištingos minties ir sušuko:  – Ak! Tai žema! Nemalonu! Šlykštu!

Martinui pasirodė, kad jo širdis nustojo plakusi. Šlykštu! Tokia mintis jam nė į galvą nebuvo atėjusi. Jis visai ne tai norėjo parodyti.

Visas apsakymas švietė jam ugninėmis raidėmis, ir apakintas tos žėrinčios šviesos, jis nematė jokio šlykštumo. Paskui širdis ėmė vėl plakti. Jis buvo nekaltas.

 – Kodėl jūs nepasirinkote malonesnės temos?  –  klausė ji.  – Mes žinome, kad pasaulyje daug šlykščių dalykų, bet nėra reikalo…

Rūta kažką kalbėjo pasipiktinusi, bet jis nesiklausė. Jis šypsojosi pats sau, žiūrėdamas aukštyn, į mergišką jos veidą, tokį nekaltą, tokį nepaprastai tyrą, kad tas tyrumas skverbėsi į jį, išstumdamas visas šiukšles ir užliedamas jo sielą nežemiška šviesa, vėsia, švelnia ir aksomine tarsi žvaigždžių spindesys. „Mes žinome, kad pasaulyje daug šlykščių dalykų!“ Jis pabandė įsivaizduoti, ką ji gali žinoti, ir nusišypsojo iš jos žodžių kaip iš mielo pokšto. Ir tą akimirką pats ryškiai iki menkiausių smulkmenų išvydo visą gyvenimo šlykštumo vandenyną, kurį labai gerai pažino ir buvo skersai išilgai išraižęs, ir atleido jai, kad ji nesuprato apsakymo. Juk ne dėl savo kaltės ji negalėjo suprasti. Jis dėkojo dievui, kad ji gyveno tokį gyvenimą, kuriame galėjo išsaugoti tokį nekaltumą. Bet jis pažino gyvenimą, tiek jo šlykštumą, tiek grožį, didybę, nors ir apneštą purvu, ir, po šimts, jis tars apie tai savo žodį pasauliui. Šventieji danguje   –  kokie kitokie jie gali būti, jei ne švarūs ir tyri? Nedidelė jiems už tai garbė. Bet šventieji purve  –  štai, štai kur amžinas stebuklas! Štai dėl ko verta gyventi! Kad galėtum pamatyti, kaip iš pamazgų duobės iškyla moralinė didybė; kad galėtum pakilti pats ir, pramerkęs purvu aplipusias akis, pirmą sykį išvysti grožį, dar neaiškų, tolimą; pamatyti, kaip iš silpnybės, menkystės, iš ydų ir žvėriškumo bedugnės iškyla jėga, teisybė ir didelės dvasinės vertybės…

Staiga jis išgirdo Rūtos žodžius.

 –  Ir pats apsakymo tonas toks žemas. O kiek yra prakilnių dalykų. Prisiminkite „In memoriam“*[7].

* Atminčiai lot.).

Jis pagalvojo, kad vertėtų priminti jai Lokslį Holą, ir būtų priminęs, bet nespėjo, nes vaizduotė vėl pagavo ir nusinešė jį, o jis tik spoksojo į ją, į moterį, kuri buvo sutverta panašiai kaip jis, kuri vystėsi iš pirmykštės gyvos medžiagos ir kopė plačiais gyvenimo laiptais šimtus tūkstančių metų, kol pasiekė aukščiausią pakopą ir tapo tuo, kuo yra  –  tyra, dailia, dieviška Rūta, turinčia galią sužadinti jo meilę, norą būti tyresniu ir troškimą pažinti dievybę, jo, Martino Ideno, kuris irgi kažkaip nuostabiai atsirado iš purvino knibždėlyno, iš begalinių amžino kūrimosi proceso klaidų bei nesėkmių. Štai ir romantika, ir stebuklas, ir šlovė! Apie tai jis turėtų rašyti, jei tik mokėtų rasti tinkamų žodžių. Šventieji danguje! Jie šventieji, ir tiek. O jis juk žmogus.

 – Jūs turite daug jėgos,  – išgirdo Martinas jos žodžius,  –  bet ta jėga nežabota.

 – Aš kaip lokys bityne,  –  pajuokavo jis ir pelnė jos šypsnį.

 –  Rūpestingiau rinkitės temas. Jums reikia lavinti skonį, subtilumą, gerą toną.

 –  Aš per daug įsismaginau,  –  sumurmėjo jis.

Ji pritardama šyptelėjo ir pasiruošė klausytis kito apsakymo.

 –  Nežinau, ar šitas jums patiks,  –  teisinosi Martinas.  – Tai keistas apsakymas. Tikriausiai būsiu užsimojęs daugiau, nei sugebu, bet norai buvo geri. Nekreipkite dėmesio į smulkmenas. Svarbu, ar pajusite apsakymo esmę. O esmė jame tikrai yra, nors labai gali būti, kad aš nemokėjau jos išreikšti.

Jis skaitė ir skaitydamas stebėjo ją. Dabar ji jau klausosi, galvojo jis. Rūta sėdėjo nejudėdama, neatitraukdama nuo jo akių, sulaikiusi kvapą, susikaupusi ir užsimiršusi, ir jis pagalvojo, kad šitaip ją apkerėjo jo kūrinys. Jis buvo pavadinęs apsakymą „Nuotykiu“, ir tai iš tiesų buvo nuotykio apoteozė  – ne knyginio, o tikro nuotykio, žiauraus valdovo, kuris baisiai baudžia ir baisiai apdovanoja, yra neištikimas ir įnoringas, reikalauja didžiausios kantrybės bei vergiško triūso dieną ir naktį, kuris žada tai akinančią saulėtą šlovę, tai siaubingą mirtį iš bado, troškulio ar nuo ilgų drugio kančių, kuris per kraują ir prakaitą, nuodingų vabzdžių įgėlimus, per ilgą virtinę smulkių ir skaudžių klaidų išveda į didingas aukštumas, į svaigius laimėjimus.

Visa tai ir dar daugiau jis buvo sudėjęs į savąjį apsakymą ir dabar buvo įsitikinęs, kad dėl to ji sėdi ir klausosi labai susijaudinusi. Jos akys buvo plačiai atmerktos, blyškus veidas kaito, ir jam pasirodė, dar nebaigus skaityti, kad ji tuoj nualps. Iš tiesų ji jaudinosi, bet jaudino ją ne apsakymas, o Martinas. Apie apsakymą ji buvo nekokios nuomonės; gaivališka Martino jėga, jau anksčiau patirta stiprybė, kuria alsavo jo kūnas, apėmė ir ją. Keista, bet iš apsakymo irgi sruvo Martino jėga, ir per jį tarsi kokiu kanalu toji jėga tekėjo į Rūtą. Ji jautė tik jėgą, beveik nepastebėdama tarpininko, ir nors labai dėmesingai klausėsi skaitymo, iš tikrųjų galvojo visai apie ką kita  – jos galvoje netikėtai kilo bauginanti, grėsminga mintis. Ji pasijuto bes-varstant!, kas yra santuoka, ir nusigando suvokusi, kad šitai nepadoru, įžūlu. Ir visai nedera merginai. To dar nėra buvę. Jos niekada nekamavo bundantis moteriškumas, ji gyveno svajingoje Tenisono poezijos šalyje, nesistengdama iki galo suprasti net subtilių šio subtilaus poeto užuominų apie visokias nešvankybes, kurių netrūkdavo karalienių ir riterių santykiuose. Ji iki šiol miegojo, ir staiga gyvenimas ėmė valdingai belstis į visas duris. Panikos apimta, ji norėjo užsisklęsti skląsčiais, užsirakinti spynom, tačiau audringai bundantys instinktai ragino plačiai atverti vartus ir pasikviesti masinantį svečią vidun.

Martinas patenkintas laukė Rūtos nuosprendžio. Jis neabejojo, koks bus tas nuosprendis, ir baisiai nustebo išgirdęs:

 – Labai gražu. Labai gražu,  –  pabrėždama tarė ji dar sykį.

Žinoma, gražu, bet apsakyme buvo kažkas didesnio už grožį, kažkas itin raiškaus ir svarbaus, kam pats grožis turėjo tarnauti. Jis tylėdamas išsitiesė žolėje, o didelis, pikta lemiantis abejonių debesis pakibo viršum jo. Ir vėl nepasisekė. Jis nemokėjo išreikšti, ką jautė. Jis matė didingiausią stebuklą pasaulyje, bet nesugebėjo jo aprašyti.

 – O ką jūs manote apie…  – jis dvejojo, nesiryždamas pirmą sykį ištarti naują žodį,  –  apie kūrinio leitmotyvą?

 – Jis neaiškus,  –  atsakė Rūta.  –  Toks man susidarė bendras įspūdis. Apsakymas labai perkrautas, sunku sekti siužetą. Jame per daug žodžių. Jūs apsunkinate veiksmą, įvesdamas tiek daug pašalinės medžiagos.

 – Bet ji išryškina leitmotyvą,  – skubėjo paaiškinti jis,  –  svarbiausią idėją potekstėje, apimančią visą pasaulį, visatą. Stengiausi užpildyti ja visą apsakymą, kuris iš esmės yra tik kevalas. Aš aptikau teisingą kelią, bet, matyt, nemokėjau juo eiti. Nepasisekė perteikti to, ką norėjau. Bet ilgainiui išmoksiu.

Rūta nesiklausė. Ji turėjo meno bakalauro laipsnį, tačiau Martinas buvo pranokęs ją. Ji nesuprato jo ir savo nesupratimą aiškino jo minčių nenuoseklumu.

 –  Labai perkrauta,  – pasakė ji.  – Bet vietomis buvo tikrai gražu.

Martinas girdėjo jos balsą tarsi iš tolo, nes svarstė, skaityti jai „Jūros lyriką“, ar ne. Jis gulėjo didžiai nusivylęs, o ji žiūrėjo į jį tiriamu žvilgsniu, vėl apsėsta padrikų ir įžūlių minčių apie santuoką.

 – Jūs norite pagarsėti?  – staiga paklausė ji.

 – Taip, šiek tiek,  – prisipažino jis.  – Bet ne tai svarbiausia. Ne tapti garsiu, o siekti to, štai kas svarbu. Antra vertus, pagarsėjęs aš galėčiau lengviau pasiekti kitą tikslą. Taip, taip, aš labai noriu pagarsėti dėl to, dėl tos priežasties. „Dėl jūsų“,  – norėjo pridurti Martinas ir būtų tikriausiai pridūręs, jei ji būtų šilčiau įvertinusi jo kūrybą.

Bet ji buvo taip užsiėmusi savo mintimis, svarstydama, kokia sritis jam būtų prieinamiausią padaryti karjerai, jog net nepaklausė, koks tas tikslas, kurio jis nori siekti. Į literatūrą jam kelio nėra. Ji nė kiek neabejojo. Šiandien jis pats tą įrodė savo diletantiškais, naiviais rašiniais. Kalbėti jis mokėjo, bet visai nesugebėjo reikšti minčių literatūriškai. Ji lygino Martiną su Tenisonu, Brauningu ir su savo mėgstamais prozos meistrais, ir toks palyginimas beviltiškai jį suniekino. Bet ji nepasakė jam visko, ką galvojo. Ta keista jo trauka sušvelnino jos reiklumą. Pagaliau ši manija rašyti  – tai tik maža silpnybė, kuri ilgainiui praeis. Tada jis atsidės rimtesniems darbams. Ir jam seksis. Ji tiesiog jautė. Jis toks stiprus, jog negali pralaimėti… jei tik mestų rašęs.

–  Norėčiau, kad parodytumėte man viską, ką parašote, ponas Idenai,  –  tarė ji. Jis nukaito iš džiaugsmo. Ji susidomėjo, nėra abejonės. Ir bent jau nesuniekino. Ir net pasakė, kad kai kurios jo apsakymų vietos labai gražios, o tai buvo pirmas, dar nė sykį negirdėtas padrąsinimas.

 – Parodysiu,  –  karštai tarė jis.  –  Ir aš prižadu jums, panele Mors, kad rašysiu gerai. Aš žinau, kad jau toli nuėjau; bet turiu dar labai toli nueiti ir nueisiu, net jeigu reikėtų šliaužti keturpėsčia.  –  Jis iškėlė pluoštą rankraščio.  – Štai „Jūros lyrika“. Kai grįšime, atiduosiu jums, kad paskaitytumėte laisvalaikiu. Tik būtinai turėsite pasakyti savo nuomonę. Juk žinote, kad man užvis labiausiai reikalinga kritika. Ir prašau sakyti visą tiesą.

 – Sakysiu visą tiesą,  –  pažadėjo ji, nesmagiai pasijutusi, kad nesakė jam tiesos, ir suabejojusi, ar kitą kartą galės pasakyti.

XV SKYRIUS

 – Pirmasis mūšis pasibaigė,  – tarė Martinas savo atvaizdui veidrodyje po dešimties dienų.  –  Bet bus dar antras mūšis, trečias mūšis, daug mūšių iki paskutinio atodūsio, jeigu tik…

Nebaigęs sakinio, jis apsidairė po varganą mažą kambarėlį, ir jo liūdnas žvilgsnis užkliuvo už krūvos grąžintų rankraščių pailguose vokuose, sukrautos kampe ant grindų. Jis neturėjo pašto ženklų vėl jiems paleisti kelionėn, ir per savaitę prisirinko visa šūsnis. Dar ateis rytoj ir poryt, ir užporyt, kol susirinks visi. O jis nebegalės jų vėl išsiųsti. Visą mėnesį jis buvo nemokėjęs nuomos už rašomąją mašinėlę ir negalėjo sumokėti, nes vos vos pakako pragyvenimui ir mokesčiui už darbo biržos paslaugas.

Jis atsisėdo ir susimąstęs įbedė akis į stalą. Stalas buvo ištepliotas rašalu, ir Martinas staiga suprato, koks jis jam brangus.

 – Mielasis, senasis stale,  –  tarė jis.  – Aš praleidau su tavim daug laimingų valandų, ir, kas tiesa, tai tiesa, tu buvai labai geras draugas. Tu niekada neatstumdavai manęs, niekada nenuliūdindavai neigiamu atsakymu, kurio nebuvau nusipelnęs, niekada nesiskųsdavai, kad dirbi viršvalandžius.

Jis susidėjo ant stalo rankas ir veidu į jas įsikniaubė. Jam gniaužė gerklę, norėjosi verkti, ir Martinas prisiminė savo pirmąsias grumtynes, kai jis, šešerių metų vaikas, liedamas ašaras, gynėsi nuo kito berniuko, dviem metais už jį vyresnio, kumščiavusio jį iki sąmonės netekimo. Jis matė aplink ratu sustojusius berniukus, kurie kaukė it laukiniai, kai jis galų gale sukniubo ant žemės ir ėmė raitytis šleikštulio tąsomas; kraujas sruvo iš nosies, o ašaros iš pamuštų akių.

 – Vargšas vaikėze,  – sumurmėjo jis.  –  Tu dabar lygiai taip skaudžiai gavęs į kailį. Sukultas kaip obuolys. Paguldytas ant menčių.

Šių pirmųjų peštynių vaizdas ilgai tvyrojo jam prieš akis, paskui palengva ėmė blėsti, jį nustūmė kitų, vėlesnių peštynių reginiai. Po šešių mėnesių Sūrio Galva (taip buvo pravardžiuojamas anas berniukas) vėl jį pritvatijo. Bet tada ir jis davė Sūrio Galvai į akį. Nenorėjo likti skolingas! Jis prisiminė visas peštynes, vienas po kitų, ir save visada sumuštą, o Sūrio Galvą visada triumfuojantį. Tačiau Martinas niekada nepasitraukė. Šis prisiminimas suteikė stiprybės. Jis paprastai kaudavosi iki galo, nors būdavo ir labai riesta. O Sūrio Galva pešėsi kaip pašėlęs ir niekada jo nesigailėdavo. Bet Martinas nebėgdavo! Viską ištverdavo!

Paskui jis išvydo siaurą akligatvį tarp apšepusių medinių namukų. Pačiame gale stovėjo vienaaukštis mūrinis pastatas, kuriame ritmingai ūžė mašinos, spausdinančios dieninę „Žinių“ laidą. Jam tada buvo vienuolika metų, o Sūrio Galvai trylika, ir abu jie pardavinėjo „Žinias“ gatvėse. Laukdami laikraščių juodu vėl susitiko. Ir, žinoma, Sūrio Galva vėl kibo į jį, ir jie vėl susipešė, bet tąsyk nugalėtojo nebuvo, nes be penkiolikos ketvirtą spaustuvės durys atsidarė, ir būrys berniukų susigrūdo vidun pasiimti laikraščių.

 – Rytoj tave suraitysiu,  – išgirdo Martinas Sūrio Galvos pažadą, o paskui išgirdo save, veblenantį drebančiu nuo ašarų balseliu, kad jis rytoj būtinai ateis.

Ir jis atskubėjo ten kitą dieną tiesiai iš mokyklos, kad būtų pirmasis ir per dvi minutes užtvatintų Sūrio Galvą. Berniukai sakė, kad taip jam ir reikia, jie davė visokių patarimų, nurodydami, kokias klaidas jis daro, ir pranašaudami pergalę, jei tik Martinas neužmiršiąs jų pamokymų. Tie patys berniukai patarinėjo ir Sūrio Galvai. Kaip jie mėgavosi jųdviejų grumtynėmis! Martinas ilgokai apsistojo ties šiuo prisiminimu, pavydėdamas berniukams reginio, kurį jiems suteikė lupdamasis su Sūrio Galva. Kova prasidėjo ir tęsėsi visą pusvalandį be jokios pertraukos, kol atsidarė spaustuvės durys.

Martinas stebėjo savo vaikystės šešėlį, diena dienon skubantį iš mokyklos į „Žinių“ akligatvį. Greitai jis nebegalėjo eiti. Buvo visas sustiręs ir paliegęs nuo begalinių kumštynių. Rankos iki alkūnių buvo vienų mėlynių, gautų ginantis nuo smūgių, kai kur sumuštos vietos tvinko. Skaudėjo galvą, rankas ir pečius, skaudėjo strėnas, skaudėjo visą kūną, o galva buvo sunki ir apkvaitusi. Mokykloje jis nei žaidė, nei mokėsi. Sėdėjo visą dieną tylus savo suole, nors ir sėdėti buvo kančia. Atrodė, kad tos kasdieninės muštynės tęsiasi jau šimtus metų, kad tam košmarui nebus galo niekad niekad. Jis dažnai galvodavo, kodėl negalima suraityti Sūrio Galvos, tada jis, Martinas, būtų išgelbėtas. Bet niekada neateidavo į galvą mintis liautis, pasiduoti Sūrio Galvai.

Todėl jis vilkdavosi į „Žinių“ akligatvį, nusikamavęs fiziškai ir dvasiškai, mokydamasis kantriai grumtis su Sūrio Galva, amžinuoju savo priešu, lygiai taip pat nusikamavusiu ir beveik sutinkančiu viską baigti, jeigu ne gauja berniukų, laikraščių pardavėjų, prieš kuriuos truk plyšk būtinai reikėjo pasirodyti. Vieną dieną, po dvidešimties minučių beviltiškų pastangų sunaikinti vienas kitą pagal nusistovėjusias taisykles, draudžiančias spirti, smogti žemiau juosmens ir mušti gulintį, Sūrio Galva, dusdamas ir svirduliuodamas, pasiūlė Martinui paliaubas. Ir dabar, pasirėmęs galvą rankomis, Martinas suvirpėjo  – jis išvydo save tą seniai praėjusią popietę, vos pastovintį ant kojų ir gaudantį kvapą, dusinamą kraujo, tekančio į gerklę iš praskeltų lūpų; jis prisvirduliavo tada prie Sūrio Galvos, išspjovė iš burnos kraują, kad galėtų šnekėti, ir išrėkė, jog su lygiosiomis niekada nesutiksiąs, o Sūrio Galva galįs pasiduoti, jei norįs. Bet Sūrio Galva nepasidavė, ir kova tęsėsi toliau.

Juodu mušėsi kitą dieną ir dar kitą, ir dar begalę dienų. Kai jis, pradėdamas kumštynes, pakeldavo rankas, jausdavo jose baisų skausmą, o nuo pirmųjų suduotų ir gautų smūgių kone plyšdavo širdis; paskui visi pojūčiai atbukdavo, jis talžydavosi tarsi sapne, regėdamas prieš save siūbuojantį ir šokinėjantį platų Sūrio Galvos veidą, degančias žvėriškas jo akis. Martinas nematydavo daugiau nieko, tik tą veidą, o aplink sūkuriuodavo tuštuma. Nieko nebebuvo pasaulyje, tik tas veidas, ir jis niekada neturės ramybės, tikros ramybės, kol savo kraujuojančiais krumpliais nesumals to veido į košę ar kol kraujuojantys krumpliai, kažkokiu būdu priklausantys tam veidui, nesumals į košę jo veido. Ar vienaip, ar kitaip viskas pasibaigs, paskui bus ramu. Bet sutikti su lygiosiomis, sutikti su lygiosiomis jam, Martinui, buvo neįmanoma.

Vieną gražią dieną, atsivilkęs į „Žinių“ akligatvį, Martinas Sūrio Galvos neberado. Neatėjo jis ir vėliau. Berniukai sveikino Martiną sakydami, kad Sūrio Galva suraitytas. Bet Martinas nebuvo patenkintas. Jis nebuvo nugalėjęs Sūrio Galvos, nei Sūrio Galva nebuvo nugalėjęs jo. Ginčas liko neišspręstas. Tik vėliau jie sužinojo, kad tą dieną staiga mirė Sūrio Galvos tėvas.

Martinas mintimis peršoko keletą metų į tą vakarą, kai jis sėdėjo „Auditoriumo“ palubėje. Jis tada buvo septyniolikos metų, ką tik grįžęs iš jūros. Staiga kilo triukšmas. Kažkas kažką užkabino, Martinas irgi įsikišo ir pamatė žėrinčias Sūrio Galvos akis.

 – Po vaidinimo gausi į akį,  – sušnypštė senasis jo priešas.

Martinas linktelėjo. Galerijos tvarkdarys jau skubėjo prie peštukų.

 – Lauksiu tavęs gatvėje po paskutinio veiksmo,  –  sušnibždėjo Martinas, o pats dėjosi be galo susidomėjęs liaudišku šokiu scenoje.

Tvarkdarys pažvelgė į juos ir nuėjo sau.

 – Turi kompaniją?  –  paklausė jis Sūrio Galvos, veiksmui pasibaigus.

 – Žinoma.

 – Tai ir aš kai ką atsivesiu,  –  pareiškė Martinas.

Pertraukų metu jis susirankiojo būrį  – tris pažįstamus vaikinus iš vinių fabriko, geležinkelio ugniagesį, pustuzinį iš Bu gaujos ir dar tiek pat nutrūktgalvių iš Aštuonioliktosios ir Turgaus gatvių.

Kai žiūrovai ėmė skirstytis, abi gaujos, pasistengusios niekam nekristi į akis, patraukė skirtingomis gatvės pusėmis. Priėjusios ramų kampą, jos susibūrė kariniam pasitarimui.

 –  Geriausiai tiktų Aštuntosios gatvės tiltas,  –  pasakė rudaplaukis vaikinas iš Sūrio Galvos gaujos.  –  Plieksitės vidury, po elektros žibintu, o jeigu iš vienos pusės pasirodys faraonai, galėsim nešt muilą į kitą.

 – Sutinku,  –  tarė Martinas, pasitaręs su savo gaujos vadais.

Aštuntosios gatvės tiltas per San Antonio žiočių atšaką buvo ilgumo kaip per tris kvartalus. Tilto viduryje ir abiejuose galuose stovėjo elektros žibintai. Nė vienas policininkas negalėjo praeiti pro tuos žibintus nepastebėtas. Čia buvo saugi vieta muštynėms, dabar atgijusioms Martino atminty. Jis matė abi gaujas, rūsčias, karingai nusiteikusias, griežtai atsiskyrusias viena nuo kitos ir susibūrusias už savo didvyrių nugarų, matė save patį ir Sūrio Galvą, nusirengiančius iki juosmens. Netoliese buvo pastatyti sargybiniai, kurie turėjo stebėti apšviestuosius tilto galus. Vienas vyrukas iš Martino gaujos laikė jo švarką, marškinius ir kepurę, pasiruošęs dumti su tais daiktais saugion vieton, jei pasirodytų policija. Martinas matė save, einantį į vidurį, prie Sūrio Galvos, su grėsmingai iškelta ranka ir išgirdo savo žodžius:

 – Ceremonijų nebus. Aišku? Žiūrėsim kas ką. Be jokių nuolaidų. Turim suvest senas sąskaitas. Aišku? Vienas mūsų bus nuverstas nuo kojų.

Sūrio Galva susvyravo  – Martinas pastebėjo  – bet išdidumas neleido jam pasiduoti, matant abiem gaujom.

 – Nagi, eik šen,  –  atsakė jis.  –  Nėra čia ko veltui malt liežuviu. Kaip sakai  – žiūrėsim kas ką.

Ir jie puolė vienas kitą nuogais kumščiais, su jaunatvišku užsidegimu it jauni buliai, su įniršiu, trokšdami mušti, žaloti, naikinti. Dingo viskas, ką žmonių giminė, ilgus tūkstantmečius sunkiai kopdama aukštyn, buvo sukūrusi. Liko tik elektros žibintas  – vienintelė gairė nuotykingame žmonijos kelyje. Martinas ir Sūrio Galva buvo akmens amžiaus laukiniai, gyvenantys urvuose ar medžių šakose. Juodu grimzdo vis gilyn ir gilyn į tamsią bedugnę, atgal į pirmykščio egzistavimo liūną, susidurdami aklai ir nesąmoningai, kaip žvaigždynų dulkės erdvėje, kaip atomai, susikibdami ir vėl atšokdami, ir vėl susikibdami be jokios pabaigos.

 – Viešpatie! Mes buvome gyvuliai, laukiniai žvėrys!  – garsiai sudejavo Martinas, prisimindamas grumtynes. Turėdamas puikią vaizduotę, jis matė viską tarsi judančiame paveikslėlyje. Jis buvo drauge ir žiūrovas, ir dalyvis. Ilgus mėnesius lavinęsis ir tobulėjęs, Martinas dabar net nusipurtė nuo tokio reginio; paskui jį vėl apniko praeities šešėliai, išstumdami iš sąmonės dabartį, ir jis tapo ką tik iš jūros grįžusiu Martinu Idenu, kuris pliekėsi su Sūrio Galva ant Aštuntosios gatvės tilto. Jis mušėsi iš visų jėgų, prakaitavo, plūdo krauju ir džiūgavo, kai jo nuogas kumštis taikliai užtvodavo priešininkui.

Tarsi du neapykantos pritvinkę sūkuriai, juodu be atvangos dyžė vienas kitą. Laikas ėjo, ir abi priešų gaujos visai nuščiuvo. Jie niekada nebuvo matę tokio beatodairiško įniršio ir stovėjo pagarbiai baisėdamiesi. Šiuodu buvo tikri žvėrys, dar plėšresni už juos. Kai atvėso pirmasis jaunuoliškas siutas, jie ėmė grumtis atsargiau ir apdairiau. Bet nė vienas neįgijo persvaros.

 – Baigsis lygiomis,  –  išgirdo Martinas kažkieno žodžius.

Jis vikriai padarė kelis apgaulingus judesius iš kairės ir dešinės, buvo nirtulingai atremtas, o paskui pajuto, kad jo skruostas perskeltas iki kaulo. Nuogu kumščiu to nepadarysi. Martinas girdėjo, kaip vyrai nustebę šnibždasi, išvydę tokią siaubingą žaizdą. Jis visas apsipylė krauju, bet nieko nepaisė. Tik pasidarė labai atsargus, nes puikiai žinojo, kad tokie žmonės yra baisūs niekšai ir begėdiški klastūnai. Jis stebėjo ir laukė, paskui apgaulingai puolė ir staigiai sustojo, nes išvydo žybtelint metalą.

 –  Ištiesk ranką!  – sustugo jis.  –  Uždavei man su metaliniais krumpliais.

Abi gaujos, riaumodamos ir piktai keikdamos, puolė į priekį. Dar sekundė, ir būtų prasidėjusios bendros peštynės, o Martinui būtų pražuvusi proga atsiskaityti. Jis nesitvėrė pykčiu.

 – Šalin!   – sukriokė jis.  – Aišku? Ar aišku, klausiu?

Visi atšlijo nuo Martino. Jie buvo žvėrys, bet jis buvo viršesnis už visus žvėris, kurio jie išsigando ir kuriam pakluso.

 – Čia mano reikalas, ir nesikiškit. Duok šen krumplius.

Sūrio Galva, atlyžęs ir šiek tiek pabūgęs, atidavė klastingąjį ginklą.

 – Tai tu, rudi, įbrukai jam, o dabar slepiesi už kitų nugarų,  – toliau mušėsi Martinas, nusviedęs krumplius į upę.  – Mačiau, kaip buvai prilindęs, tik nesupratau ko. Jei dar sykį ką panašaus padarysi, nusuksiu sprandą. Aišku?

Juodu mušėsi toliau, mušėsi be atvangos, nors jau buvo nežmoniškai pervargę, kol žvėrių gauja, patenkinusi savo kraujo troškimą ir pasibaisėjusi tokiu reginiu, iš tiesų ėmė prašyti, kad jie baigtų. Sūrio Galva, vos gyvas, vargais negalais besilaikydamas ant kojų, pavirtęs bjauria baidykle ir nebepanašus į save, dvejodamas stabtelėjo, bet Martinas vėl ėmė jį talžyti.

Atrodė, jie kaujasi visą šimtmetį; Sūrio Galva ėmė sparčiai silpti, o paskui smūgių krušoje pasigirdo garsus trakštelėjimas, ir dešinioji Martino ranka bejėgiškai nusviro žemyn. Lūžo kaulas. Visi tą girdėjo ir suprato; suprato ir Sūrio Galva, lyg tigras puldamas sužeistą priešą, berte berdamas smūgius. Martino vyrukai šoko prie jo, norėdami perskirti, bet Martinas, įsiutintas gausybės taiklių smūgių, pasikūkčiodamas ir vaitodamas iš baisaus skausmo ir nusivylimo, piktai keikdamas sustabdė juos.

Jis talžė toliau viena kairiąja ranka, talžė atkakliai, beveik nesąmoningai, ir tarsi iš tolumos išgirdo išgąstingą vyrų murmėjimą, paskui kažkieno virpančiu balsu ištartus žodžius:

 – Čia jau nebe peštynės, bičiuliai. Čia žudynės, reikia juos išskirti.

Bet niekas jų neskyrė, ir Martinas buvo patenkintas  – jis daužė nuvargęs, bet nesustodamas, daužė viena ranka kažką kruviną, kuris nebebuvo panašus į žmogaus veidą, o į kažkokį baisų, siūbuojantį, neaiškiai veblenantį bevardį daiktą, ir kuris įkyriai nesitraukė iš jo apkvaitusių akių. Jis mušė ir mušė, bet vis lėčiau, lėčiau, iš paskutinių jėgų, o šimtmečiai slinko, ir tūkstantmečiai, kol pagaliau po visos amžinybės jis tarsi pro miglas išvydo, kad tasai bevardis daiktas smunka, palengva leidžiasi ant šiurkščių tilto lentų. Po akimirkos Martinas stovėjo viršum jo, vos laikydamasis ant drebančių kojų, graibydamasis už oro, kad nepargriūtų, ir klausė, pats nepažindamas savo balso:

 – Nori dar? Sakyk, nori dar?

Jis kartojo ir kartojo tuos žodžius, klausdamas, maldaudamas, grasindamas, norėdamas įsitikinti, ar tasai tikrai dar nori, kol pajuto, kad draugai laiko jį, tapšnoja per nugarą ir stengiasi apvilkti švarką. Paskui staiga užslinko tamsa ir nebūtis.

Skardinis žadintuvas garsiai tiksėjo ant stalo, bet Martinas Idenas, įkniaubęs veidą į rankas, negirdėjo. Jis nieko negirdėjo. Nieko negalvojo. Taip ryškiai jis buvo atgaivinęs praeitį, kad alpo dabar kaip ir tąsyk prieš daugelį metų ant Aštuntosios gatvės tilto. Visą minutę truko tamsa ir tuštuma. Paskui jis pašoko, tarsi prisikėlęs iš numirusių, ir sušuko, žaibuodamas akimis, apsipylęs prakaitu:

 – Aš suraičiau tave, Sūrio Galva! Prireikė vienuolikos metų, bet suraičiau!

Keliai jam virpėjo, galva svaigo. Jis nusvyravo prie lovos ir susmuko ant krašto. Praeitis nepaleido jo iš savo letenų. Jis dairėsi po kambarį sumišęs, nusigandęs, nesusigaudydamas, kur esąs, kol išvydo kampe rankraščių krūvą. Tada atminties ratai persirito per ketverius metus, ir jis suvokė dabartį  – prisiminė perskaitytas knygas, pasaulį, apie kurį sužinojo iš jų puslapių, prisiminė savo svajas ir troškimus, savo meilę efemeriškai būtybei, tokiai jautriai, išpuoselėtai ir nežemiškai, kuri mirtų iš baimės, pamačiusi nors dalelę to, ką jam teko patirti  – nors mažą dalelę gyvenimo purvo, kurį jis buvo perbridęs. Jis atsistojo ir pasižiūrėjo į veidrodį.

 – Tu išlipai iš to purvo, Martinai Idenai,  –  iškilmingai tarė jis.  – Tu nusiplovei akis didelėje šviesoje, tavo pečiai siekia žvaigždes, tu gyveni pilnakraujį gyvenimą, tu nugalėjai savyje žvėrį ir esi pasiruošęs atsiimti vertingiausią žmonijos palikimą iš pačių stipriausių galiūnų.

Jis dar įdėmiau pažvelgė į save ir nusijuokė.

 – Šiek tiek isterijos ir melodramos, ar ne? Na, nieko. Tu suraitei Sūrio Galvą, suraitysi ir redaktorius, nors reikėtų ir dusyk po vienuolika metų. Tau negalima sustoti. Turi eiti pirmyn. Kovoti iki paskutiniųjų.

Šaltinis: Henris, O. ir Londonas, Dž. (1986). Apsakymai. Martinas Idenas. Vaga, pp. 303-337.

---

[1]

[2] Herbertas Spenseris (1820-1903) – anglų filosofas, sociologas ir psichologas. Evoliucionistas, vienas organinės sociologijos mokyklos pradininkų, pozityvizmo teoretikas, liberaliosios buržuazijos ideologas.

[3] Džordžas Džonas Romensas (1848-1894) – anglų biologas.

[4] Čarlzas Darvinas (1809-1882) – anglų gamtininkas, organizmų evoliucijos teorijos kūrėjas.

[5] Pirmoji eilutė iš XIV a. anglų poeto Čoserio „Kenterbrio apsakymų“ prologo.

[6] Pagal legendą, karalius Saliamonas turėjo aukso ir brangakmenių kasyklas Afrikoje.

[7] „In memoriam“ – anglų poeto A. Tenisono poema.