Maksimas Gorkis. Motina. Antroji dalis. I-X skyriai

Redakcijos komentaras: Maksimas Gorkis (1868-1936), tarybmečiu aukštintas, paskui su purvais maišytas, o dabar Lietuvoje beveik užmirštas rašytojas. Bet iš tikrųjų, rusų literatūros klasikas vienoje gretoje su Dostojevskiu ir Tolstojumi – tik išsiskyręs savo radikalia kairiąja pasaulėžiūra, kūrybos ir veiklos revoliucingumu. Čia dalimis skelbsime pirmąkart 1906 m. Amerikoje išėjusį jo kūrinį, „Motina“ – realiais įvykiais paremtą apysaką apie į socialistinį pogrindį įsitraukusį jauną darbininką iš Sormovo, Pavlą Vlasovą, jo draugus ir motiną, Pelagėją Nilovną. Gorkio rašyta lyg savotiška judėjimo evangelija, „Motina“ – daugiau negu siaurai „politinis“ romanas, ar netgi tos epochos atspindys; tai – tikro žmonių, jaunų ir senų, mažų ir didelių dvasinio virsmo iš vieno veikiant, dirbant ir kovojant vardan kilnių idealų, paliudijimas.

* * *

ANTROJI DALIS

I

Dienos likutis prabėgo margose atsiminimų miglose, sunkiame nuovargyje, stipriai apėmusiame kūną ir sielą. Lyg pilka dėmė šokinėjo mažas karininkėlis, švietė bronzinis Pavlo veidas, šypsojosi Andrejaus akys…

Ji vaikščiojo po kambarį, sėdo prie lango, žiūrėjo į gatvę, vėl vaikščiojo, pakėlusi antakį, krūpčiodama, dairydamasi, ir, nieko negalvodama, kažko ieškojo. Gėrė vandenį, nenuramindama troškulio, ir negalėjo užgesinti krūtinėje degančio maudulio ir nuoskaudos. Diena buvo perkirsta – jos pradžioje buvo turinys, o dabar viskas iš jos išseko, prieš motiną išsitiesė liūdna tuštuma ir šmėsčiojo abejonė:

„Kas gi dabar?..“

Atėjo Koršunovą. Ji mosavo rankomis, šaukė, verkė ir žavėjosi, trypė kojomis, kažką siūlė ir žadėjo, kažkam grasino. Visa tai nejaudino motinos.

– Aha! – girdėjo ji klykiantį Marjos balsą. – Užkliudė pagaliau žmones! Sukilo fabrikas – visas sukilo!

– Taip, taip! – linguodama galvą, tyliai sakė motina, o jos akys nejudėdamos žvelgė į tai, kas jau buvo nuslinkę į praeitį, nuėję nuo jos kartu su Andrejum ir Pavlu. Verkti ji negalėjo – širdis susispaudė, išdžiūvo, lūpos taip pat išdžiūvo, ir burnoje trūko drėgmės. Drebėjo rankos, nugarą krėtė šiurpulys.

Vakare atėjo žandarai. Ji pasitiko juos be nustebimo, be baimės. Jie įėjo triukšmaudami ir kažkodėl buvo linksmi, patenkinti. Išgeltėlis karininkas, rodydamas dantis, kalbėjo:

– Na, kaip gyvenate? Jau trečią kartą mes susitinkame, a?

Ji tylėjo, sausu liežuviu laižydama lūpas. Karininkas kalbėjo daug, pamokomai, ji jautė, kad jam malonu kalbėti. Bet jo žodžių ji negirdėjo, jie netrukdė jai. Tiktai kai jis pasakė: „Tu pati, motus, kalta, jei nesugebėjai išmokyti sūnų dievą ir carą gerbti…“, ji, stovėdama prie durų ir nežiūrėdama į jį, dusliai atsakė:

– Taip, mūsų teisėjai – vaikai. Jie teisingai nuteis mus už tai, kad mes juos paliekame tokiame kelyje.

– Ką? – sušuko karininkas. – Garsiau!

– Aš sakau: teisėjai – vaikai! – pakartojo ji atsidusdama.

Tuomet jis kažką ėmė kalbėti greitai ir piktai, bet jo žodžiai sukosi ratu, visai nesiekdami motinos.

Kviestinė buvo Marja Koršunovą. Ji stovėjo šalia motinos, bet į ją nežiūrėjo, ir kai karininkas, kreipdamasis į ją, ko nors paklausdavo, ji, skubiai ir žemai jam nusilenkdama, vienodai atsakinėjo:

– Nežinau, jūsų kilnybe! Aš moteris neapsišvietusi, verčiuosi prekyba, dėl savo kvailumo nieko nežinau…

– Na, tylėk! – įsakinėjo karininkas, krutindamas ūsus. Ji linkčiojo ir, nepastebimai rodydama jam špygą, šnibždėjo motinai:

– Še, išgraužk!

Jai įsakė iškrėsti Vlasovą. Ji sumirkčiojo akimis, išvertė jas prieš karininką ir išsigandusi tarė:

– Jūsų kilnybe, aš to nemoku!

Jis treptelėjo koja, sušuko. Marja nuleido akis ir tyliai paprašė motiną:

– Ką gi, atsisegiok, Pelagėja Nilovna…

Graibydama ir čiupinėdama jos drabužius, ji kraujo pritvinusių veidu šnibždėjo:

– Ak šunys, a?

– Ką tu šneki? – piktai sušuko karininkas, žvilgterdamas į tą kampą, kur ji krėtė motiną.

– Moteriški reikalai, jūsų kilnybe! – sumurmėjo išsigandusi Marja.

Kai jis įsakė motinai pasirašyti protokolą, ji neįgudusią ranka, spausdintomis, riebiai blizgančiomis raidėmis nubrėžė popieriuje:

„Darbininko našlė Pelagėja Vlasova.“

– Ką tu parašei? Kam to reikia? – sušuko karininkas, su šleikštuliu suraukęs veidą, ir paskui prasišiepdamas tarė: – Laukiniai…

Jie išėjo. Motina atsistojo prie lango, susinėrusi ant krūtinės rankas, ir nemirkčiodama, nieko nematydama, ilgai žiūrėjo priešais save, aukštai pakėlusi antakius, sučiaupusi lūpas ir taip sukandusi žandikaulius, kad greitai dantyse pajuto skausmą. Lempoje baigė degti žibalas, liepsna spragsėdama geso. Ji užpūtė ją ir liko patamsyje. Juodas liūdno sustingimo debesis užgulė jos krūtinę, sunkindamas širdies plakimą. Ji ilgai stovėjo, – pailso kojos ir akys. Girdėjo, kaip palangėje sustojo Marja ir girtu balsu šaukė:

– Pelagėja! Miegi? Nelaimingoji mano kentėtoja, miegok!

Motina nenusirengusi atsigulė į lovą ir greit, lyg įkritusi į gilų duburį, pasinėrė į sunkų miegą.

Jai prisisapnavo geltono smėlio pilkapis už pelkės, pakeliui į miestą. Jo pakraštyje, prie skardžio, besileidžiančio į duobes, iš kurių buvo imamas smėlys, stovėjo Pavlas ir Andrejaus balsu tyliai, skambiai dainavo: 

                                                                                               Sukilkim į kovą, vergai alkani…

Ji ėjo keliu pro pilkapį ir, prisidėjusi delną prie kaktos, žiūrėjo į sūnų. Žydro dangaus fone aiškiai ir griežtai buvo apibrėžta jo figūra. Ji gėdinosi prieiti prie jo, nes ji buvo nėščia. Ir ant rankų ji taip pat laikė kūdikį. Ėjo toliau. Laukuose vaikai žaidė sviediniu, jų buvo daug, ir sviedinys buvo raudonas. Vaikutis ant jos rankų palinko į juos ir garsiai pravirko. Ji papenėjo jį krūtimi ir sugrįžo atgal, bet ant pilkapio jau stovėjo kareiviai, taikydami į ją durtuvais. Ji greitai nubėgo prie cerkvės, stovinčios viduryje laukų, prie baltos, lengvos cerkvės, lyg iš debesų pastatytos ir be galo aukštos. Ten kažką laidojo, karstas buvo didelis, juodas, tvirtai užvožtas dangčiu. Bet šventikas ir djakonas vaikščiojo po cerkvę baltais bažnytiniais rūbais ir giedojo:

                                                                                               Kristus prisikėlė, iš numirusiųjų…

Djakonas smilkė, lenkėsi jai, šypsojosi, jo plaukai buvo šviesiai rudi ir veidas linksmas kaip Samoilovo. Iš viršaus, nuo bokšto, krito platūs lyg rankšluosčiai saulės spinduliai. Ant abiejų klirosų tyliai giedojo berniukai:

                                                                                               Kristus prisikėlė iš numirusiųjų…

– Suimti juos! – staiga sušuko šventikas, sustodamas vidury bažnyčios. Jo bažnytiniai rūbai išnyko, veide išdygo žili, griežti ūsai. Visi ėmė bėgti, ir djakonas ėmė bėgti, numetęs smilkytuvą, nusitvėręs rankomis už galvos kaip Andrejus. Motinai kūdikis iškrito ant grindų, po kojų žmonėms; stengdamiesi jo nesumindžioti, jie baimingai žvalgėsi į nuogą jo kūnelį, o motina atsiklaupė ir šaukė jiems:

– Nepalikite kūdikio! Paimkite jį!..

                                                                                               Kristus prisikėlė iš numirusiųjų…

– giedojo ukrainietis, laikydamas užpakaly sunertas rankas ir šypsodamasis. 

Ji pasilenkė, pakėlė kūdikį ir pasodino jį ant vežimo su lentomis, šalia kurio palengva ėjo Nikolajus ir kvatojo sakydamas:

– Davė man sunkų darbą…

Gatvė buvo purvina, iš namų, pro langus, žmonės kaišiojo galvas ir švilpė, šūkavo, mosavo rankomis. Diena buvo giedra, skaisčiai švietė saulė, o šešėlių niekur nebuvo.

– Giedokite, motule! – kalbėjo ukrainietis. – Toks jau gyvenimas!

Ir giedojo, savo balsu nuslopindamas visus garsus. Motina ėjo paskui jį; staiga ji suklupo ir įkrito į bedugnę kiaurymę, ir ta kiaurymė pasitiko ją, siaubingai staugdama…

Ji pabudo drugio krečiama. Tarytum kažkieno pašiurpusi, sunki ranka būtų nutvėrusi jos širdį ir, piktai žaisdama, pamažu ją spaudžia. Atkakliai kaukė, šaukdama į darbą, fabriko sirena, motina suprato, kad kaukia jau antrą kartą. Kambaryje gulėjo išmėtytos knygos, visa buvo sujaukta, išvartyta, grindys pripurvintos.

Ji atsikėlė ir, nesipraususi, nesimėldusi, pradėjo tvarkyti kambarį. Virtuvėje ji pamatė vėliavos kotą su raudono audeklo gabalu, ji nemaloniai paėmė jį ir norėjo mesti po krosnim, bet atsidususi nuėmė nuo jo vėliavos skiautę, rūpestingai suvyniojo raudoną audeklą ir paslėpė kišenėje, o lazdą perlaužė ant kelio ir numetė į prieždą. Paskui šaltu vandeniu numazgojo langus ir grindis, užkaitė virtuvą, apsirengė. Atsisėdo virtuvėje prie lango, ir vėl jai iškilo klausimas:

„Kas gi dabar daryti?“

Atsiminusi, jog dar nesimeldė, ji atsiklaupė prieš pa-veikslus ir, keletą sekundžių paklūpėjusi, vėl atsisėdo – širdyje buvo tuščia.

Buvo keistai tylu, tarytum žmonės, vakar taip smarkiai rėkavę gatvėje, šiandien būtų sulindę į namus ir tylėdami galvotų apie nepaprastą dieną.

Staiga atsiminė vaizdą, kurį ji kartą savo jaunystėje buvo mačiusi: sename ponų Zausailovų parke buvo didelis tvenkinys, tankiai prižėlęs vandens lelijų. Vieną pilką rudens dieną ji ėjo pro tvenkinį ir jo vidury pamatė laivelį. Tvenkinys buvo tamsus, ramus, ir laivelis buvo lyg prilipęs prie juodo vandens, liūdnai papuošto geltonais lapais. Didžiu liūdesiu, nežinomu sielvartu dvelkė nuo to laivelio, kuris buvo be irkluotojo ir be irklų, vienišas, nejudąs matiniame vandenyje tarp negyvų lapų. Motina tuomet ilgai stovėjo ant tvenkinio kranto ir mąstė: kas nuo kranto nustūmė laivelį, dėl ko? Tos pat dienos vakare visi sužinojo, kad tvenkiny nusiskandino Zausailovų ūkvedžio žmona – maža moteris, juodais, visuomet suveltais plaukais ir sparčios eisenos.

Motina perbraukė ranka per veidą, ir jos mintys virpėdamos nuplaukė į vakarykščios dienos įspūdžius. Apimta tų įspūdžių, ji sėdėjo ilgai, įsmeigusi akis į ataušusią stiklinę arbatos, o širdyje neapsakomai panoro pamatyti išmintingą ir paprastą žmogų, daug ko jį paklausti.

Ir, lyg patenkindamas jos norą, po pietų atėjo Nikolajus Ivanovičius. Bet, jį pamačius, ją staiga apėmė nerimas, ir, neatsakydama į jo pasveikinimą, ji tyliai prabilo:

– Ak, mano mielasis, tai jau be reikalo atėjote! Ne-atsargu! Jei tik pamatys, jus tuojau sučiups…

Tvirtai spausdamas jos ranką, jis taisėsi akinius ir pasilenkęs prie jos, greitai berdamas žodžius, paaiškino:

– Aš, matote, susitariau su Pavlu ir Andrejum, kad, jeigu juos suims, aš jau kitą dieną turiu perkelti jus į miestą, – kalbėjo jis švelniai ir susirūpinęs. – Ar buvo pas jus krata?

– Buvo. Išrausė, iščiupinėjo. Tie žmonės neturi nei sąžinės, nei gėdos! – sušuko ji.

– Kam jiems gėda? – truktelėjęs pečiais, tarė Nikolajus ir ėmė aiškinti, kodėl jai reikia gyventi mieste.

Ji klausėsi jo draugiško ir rūpestingo balso, žiūrėjo į jį blyškia šypsena ir, nesuprasdama, ką jis įrodinėja, stebėjosi, kad ji taip švelniai pasitiki tuo žmogumi.

– Jeigu Paša to norėjo, – prabilo ji, – ir neapsunkinsiu jūsų…

Jis nutraukė ją:

– Tuo jūs nesirūpinkite. Aš gyvenu vienas, tik retkarčiais atvažiuoja sesuo.

– Veltui duonos nevalgysiu, – garsiai mąstė ji.

– Panorėsite – darbo atsiras! – tarė Nikolajus.

Jos supratimas apie darbą buvo neatskiriamai susijęs su Pavlo, Andrejaus ir jų draugų veikla. Ji pasislinko prie Nikolajaus ir, pažvelgusi jam į akis, paklausė:

– Atsiras?

– Mano ūkis mažas, viengungiškas…

– Aš ne apie tai, ne apie naminį darbą! – tyliai pasakė ji.

– Ir liūdnai atsiduso, jausdamasi užgauta, kad Nikolajus jos nesuprato. Jis, šypsodamasis savo trumparegėmis akimis, susimąstęs tarė:

– Būtų gera, kad jūs, matydamasi su Pavlu, pasistengtumėte iš jo sužinoti adresą tų valstiečių, kurie prašė leisti laikraštį…

– Aš juos pažįstu! – sušuko ji linksmai. – Rasiu ir viską padarysiu, kaip pasakysite. Kas pamanys, kad aš nešu uždraustus daiktus? Į fabriką nešiojau, garbė tau viešpatie!

Staiga jai užėjo noras eiti kažkur keliais, pro miškus ir kaimus, su krepšiu ant pečių, su lazda rankoje.

– Jūs, balandėli, duokite man to darbo, aš prašau! – kalbėjo ji. – Aš visur nueisiu. Per visas gubernijas, visus kelius rasiu. Vaikščiosiu žiemą ir vasarą – iki pat mirties – kaip keliauninkė – argi tai prasta man dalia?

Jai pasidarė liūdna, kai ji įsivaizdavo save benamę keliautoją, Kristaus vardu kaimo lūšnų palangėse prašančią išmaldos.

Nikolajus atsargiai paėmė jos ranką ir paglostė savo šilta ranka. Paskui, pažvelgęs į laikrodi; tarė:

– Apie tai pakalbėsime vėliau!

– Balandėli! – sušuko ji. – Vaikai, tos mūsų širdies brangiausios dalelytės, savo laisvę ir gyvenimą aukoja, žūsta savęs nesigailėdami – o ką gi aš, motina?

Nikolajaus veidas išblyško. Jis tyliai prabilo, žiūrėdamas į ją švelniai susidomėjęs:

– Aš, žinote, pirmą kartą girdžiu tokius žodžius…

– Ką aš galiu pasakyti? – kalbėjo ji, liūdnai linguodama galvą, ir bejėgišku judesiu išskėtė rankas. – Jeigu man nestigtų žodžių pasakyti apie savo motinišką širdį…

Ji atsistojo, pakelta jėgos, kuri augo jos krūtinėje ir svaigino galvą ėmusiais smarkiai veržtis pasipiktinimo žodžiais.

– Apsiverktų daugelis… Net piktieji, nedorieji…

Nikolajus taip pat atsistojo, vėl dirstelėjęs į laikrodį.

– Tai nuspręsta: jūs persikelsite į miestą pas mane?

Ji tylėdama linktelėjo galvą.

– Kuomet? Jūs greičiau! – paprašė jis ir švelniai pridūrė: – Dėl jūsų man bus neramu, iš tikrųjų!

Ji nustebusi pažvelgė į jį – kodėl jis ja taip rūpinasi? Nuleidęs galvą, droviai šypsodamasis, jis stovėjo priešais ją sulinkęs, trumparegis, apsivilkęs paprastu juodu švarku, ir viskas jo atrodė jam svetima…

– Ar pinigų turite? – paklausė jis, nuleidęs akis.

– Neturiu!

Jis greit išsitraukė piniginę, atidarė ją ir ištiesė jai.

– Štai, prašau, imkite…

Motina nejučiomis nusišypsojo ir, linguodama galvą, pratarė:

– Viskas naujoviška! Ir pinigai beverčiai! Žmonės už juos sielų netenka, o jums pinigai – tik taipsau! Tarytum dėl žmonių malonės jūs laikote juos… 

Nikolajus tyliai nusijuokė.

– Pinigai baisiai nepatogus ir nemalonus daiktas. Visuomet nesmagu juos ir imti, ir duoti…

Jis paėmė jos ranką, tvirtai ją paspaudė ir dar kartą paprašė:

– Tik jūs greičiau!

Ir kaip visuomet tylus išėjo.

Palydėjusi jį, motina pamanė:

„Toks geras, o nepagailėjo…“

Ir negalėjo suprasti, ar tas jai nemalonu, ar tiktai stebina?

II

Ji išsirengė pas jį ketvirtą dieną po jo atsilankymo. Kai vežimas su dviem jos skryniom iš priemiesčio išvažiavo j laukus, ji atsigręžusi staiga pajuto, kad visam laikui palieka vietą, kur praėjo tamsus ir sunkus jos gyvenimo tarpas, kur prasidėjo kitas – pilnas naujo sielvarto ir džiaugsmo, greitai ryjąs dienas.

Ant žemės, pajuodusios nuo suodžių, lyg milžiniškas tamsiai raudonas voras buvo išsikėtojęs fabrikas, savo ilgais kaminais stiebdamasis į dangų. Prie jo glaudėsi vienaaukščiai darbininkų nameliai. Pilki, suploti, jie spietėsi tankia krūva pelkės pakraštyje ir graudžiai žiūrėjo vienas į kitą mažais, blankiais langais. Viršum jų buvo iškilusi cerkvė, taip pat tamsiai raudona kaip ir fabrikas, jos varpinė buvo žemesnė už fabriko kaminus.

Motina atsidususi pasitaisė palaidinės apikaklę, kuri veržė jos kaklą.

– Na! – niurnėjo vežikas, mosuodamas arkliui vadelėmis. Tai buvo kreivakojis neaiškaus amžiaus žmogus, retais nušutusiais veido ir galvos plaukais, bespalvėmis akimis. Siūbuodamas į šalis, jis ėjo šalia vežimo, ir buvo aišku, kad jam vis tiek kur eiti – kairėn ar dešinėn.

– Na! – sakė jis bespalviu balsu ir juokingai kilnojo savo kreivas kojas, įmautas į purvu apskretusius batus. Motina apsidairė aplinkui. Laukuose buvo tuščia kaip sieloje…

Liūdnai linguodamas galvą, arklys sunkiai spyrėsi kojomis į gilų, saulės įkaitintą smėlį, ir smėlys tyliai šnarėjo. Girgždėjo prastai patepti, aplūžę ratai, ir visi garsai kartu su dulkėmis likosi užnugary.

Nikolajus Ivanovičius gyveno miesto pakraštyje, tuščioje gatvėje, mažame žaliame fligelyje, pristatytame prie dviejų aukštų tamsių namų, aptrešusių nuo senatvės. Prieš fligelį žaliavo tankus sodelis, iš kurio į trijų kambarių buto langus maloniai žvalgėsi alyvų, akacijų šakelės, sidabriniai jaunų topolių lapai. Kambariuose buvo tylu, švaru, ant grindų be žado krutėjo margi šešėliai, pasieniais ėjo lentynos, kuriose buvo gausu knygų; ant sienų kabojo kažkokių griežtų žmonių paveikslai.

– Ar čia jums bus patogu? –- paklausė Nikolajus, vesdamas motiną į nedidelį kambarį, pro kurio vieną langą buvo matyti sodas, o pro kitą – apaugęs tankia žole kiemas. Šitame kambaryje visi pasieniai taip pat buvo pristatyti spintų ir lentynų knygoms.

– Aš jau geriau virtuvėje! – tarė ji. – Virtuvėlė šviesi, švari…

Jai pasirodė, kad jis kažko išsigando. O kai jis, nesmagus ir sumišęs, pradėjo ją atkalbinėti ir ji sutiko – iš karto pralinksmėjo.

Visi trys kambariai buvo pilni kažkokio ypatingo oro, – buvo lengva ir malonu kvėpuoti, bet balsas nejučiomis slūgo, nebuvo noro garsiai kalbėti, kad nebūtų sutrikdytas taikus susimąstymas žmonių, kurie susikaupusiais žvilgsniais žiūrėjo nuo sienų.

– Reikia palaistyti gėles! – tarė motina, palietusi pirštais žemes ant lango stovinčiuose gėlių vazonuose.

– Taip, taip! – kaltai tarė šeimininkas. – Aš, žinote, jas mėgstu, bet nėra laiko jomis rūpintis…

Stebėdama Nikolajų, ji matė, kad jis ir savo jaukiame bute vaikščioja atsargiai, svetimas ir tolimas viskam, kas jį supa. Prieidavo prie pat to, į ką žiūrėjo, ir, taisydamasis akinius plonais dešinės rankos pirštais, prisimerkdavo, taikydamas tyliu klausimu į daiktą, kuris jam rūpėjo. Kartais paimdavo daiktą į rankas, prisikišdavo prie veido ir rūpestingai tirdavo akimis, – atrodė, lyg jis į kambarį įėjo pirmąkart drauge su motina ir kaip jai, taip ir jam čia viskas buvo nepažįstama, neįprasta. Matydama jį tokį, motina tuojau pasijuto kaip namie šiuose kambariuose. Ji vaikščiojo paskui Nikolajų, įsidėmėdama, kur kas stovi, klausinėjo apie gyvenimo tvarką, o jis atsakinėjo jai tonu kalto žmogaus, kuris žino, kad jis viską daro ne taip, kaip reikia, bet kitaip daryti nemoka.

Palaisčiusi gėles ir tvarkingai sudėjusi išmėtytas ant pianino gaidas, ji pažiūrėjo į virtuvą ir pastebėjo:

– Reikia nušveisti…

Jis pabraukė pirštu metalą, prisikišo pirštą prie nosies ir rimtai pažiūrėjo į jį. Motina švelniai nusišypsojo.

Kai ji atsigulė ir atsiminė praleistą dieną, ji nustebusi pakėlė galvą nuo priegalvio, apsižvalgė. Pirmą kartą savo gyvenime ji buvo svetimo žmogaus namuose, ir tatai jos nevaržė. Ji rūpestingai galvojo apie Nikolajų, jautė norą padaryti jam viską kaip galint geriau, įnešti ką nors malonaus ir šildančio į jo gyvenimą. Jos širdį graudino Nikolajaus nerangumas, juokingas nesugebėjimas, jo nutolimas nuo įprasto gyvenimo ir kažkokia vaikiška išmintis jo šviesiose akyse. Paskui jos mintys sustingo prie sūnaus, ir prieš ją vėl išsiskleidė Gegužės Pirmosios diena, visa sklidina naujų garsų, įkvėpta naujos prasmės. Ir tos dienos sielvartas, kaip ir ji visa, buvo ypatingas: jis nelenkė žemyn galvos kaip stiprus, pritrenkiąs kumščio smūgis, jis žeidė širdį daugeliu dūrių ir žadino joje tylią rūstybę, ištiesindamas sulinkusią nugarą.

„Eina taikingai vaikai“, – mąstė ji, klausydamasi nepažįstamų miesto naktinio gyvenimo garsų. Jie šliaužė pro pravirą langą, šnabždėdami sodelio lapais, lėkė iš toli pailsę, išblukę ir tyliai nyko kambaryje.

Anksti rytą ji nušveitė virtuvą, užkaitė jį, be triukšmo sudėjo indus ir, sėdėdama virtuvėje, ėmė laukti, kol pabus Nikolajus. Pasigirdo jo kosulys, ir jis įėjo pro duris, vienoje rankoje laikydamas akinius, o kita prisidengęs gerklę. Atsakiusi į jo pasveikinimą, ji nunešė į kambarį virtuvą, o jis ėmė praustis, taškydamas ant grindų vandenį, išmesdamas muilą, dantų šepetėlį ir prunkšdamas ant savęs.

Gerdamas arbatą, Nikolajus motinai pasakojo:

– Aš dirbu zemstvos valdyboje labai liūdną darbą – stebiu, kaip nusigyvena mūsų valstiečiai.

Ir, šypsodamasis kalta šypsena, pakartojo:

– Bado nukamuoti žmonės be laiko eina į kapus, vaikai gimsta silpni, žūsta kaip musės rudenį – mes visa tai žinome, žinome nelaimės priežastis ir, jas nagrinėdami, gauname algą. Ir daugiau nieko, tiesą pasakius…

– O kas jūs toks – studentas? – paklausė ji.

– Ne, aš mokytojas. Mano tėvas Viatkoje fabriko valdytojas, o aš tapau mokytoju. Bet kaime aš pradėjau mužikams dalinti knygeles, ir už tai mane įkišo į kalėjimą. Išėjęs iš kalėjimo, tarnavau pardavėju knygyne, tačiau buvau neatsargus ir vėl pakliuvau į kalėjimą, paskui mane ištrėmė į Archangelską. Ten taip pat turėjau nemalonumų su gubernatoriumi, ir mane nutrėmė prie Baltosios jūros kranto, į kaimelį, kur išgyvenau penkerius metus.

Jo balsas šviesiame, saulės nutviekstame kambaryje skambėjo vienodai ir ramiai. Motina jau daug buvo girdėjusi tokių istorijų ir niekad negalėjo suprasti, kodėl jos pasakojamos taip ramiai, lyg tai būtų kažkoks neišvengiamas dalykas.

– Šiandien mano sesuo atvažiuos! – pranešė jis.

– Ištekėjusi?

– Našlė. Jos vyras buvo ištremtas į Sibirą, bet iš ten pabėgo ir prieš dvejus metus užsienyje mirė džiova…

– Ji jaunesnė už jus?

– Šešeriais metais vyresnė. Aš jai labai daug už ką dėkingas… Jūs pasiklausykite, kaip ji skambina! Tai jos pianinas… Čia apskritai daug jos daiktų, mano – knygos…

– O kur ji gyvena?

– Visur! – atsakė jis šypsodamasis. – Kur tik reikia drąsaus žmogaus, ten ir ji.

– Taip pat – šiame darbe? – paklausė motina.

– Žinoma! – atsakė jis.

Jis greit išėjo j darbą, o motina susimąstė apie „tą darbą“, kurį diena iš dienos atkakliai ir ramiai dirba žmonės. Ir ji jautėsi prieš juos tartum nakties metu prieš kalną.

Apie vidudienį atvyko juodai apsirengusi dama, aukšta ir liekna. Kai motina atidarė duris, ji numetė ant grindų nedidelį geltoną lagaminą ir, greitai nutvėrusi motinos ranką, paklausė:

– Jūs Pavlo Michailovičiaus mama, taip?

– Taip, – atsakė motina, sugluminta jos puošnių drabužių.

– Aš tokią jus ir vaizdavausi! Brolis rašė, kad jūs pas jį gyvensit! – kalbėjo dama, prieš veidrodį nusiimdama skrybėlę. Mudu su Pavlu Michailovičium seni draugai. Jis man apie jus pasakojo.

Jos balsas buvo apyduslis, ji kalbėjo iš lėto, bet judėjo tvirtai ir gyvai. Didelės pilkos akys šypsojosi jauna ir skaisčia šypsena, bet smilkiniuose jau švietė plonos spinduliuotos raukšlelės, ir viršum mažų ausų sidabru žibėjo žili plaukai.

– Valgyti noriu! – pareiškė ji. – Mielai išgerčiau dabar kavos puoduką…

– Tuojau išvirsiu! – atsiliepė motina ir, imdama iš spintos kavos indus, tyliai paklausė: – Argi Paša apie mane kalbėjo?

– Daug…

Ji išsiėmė nedidelį odinį portsigarą, užsidegė papirosą ir, vaikščiodama po kambarį, klausinėjo:

– Jūs labai nerimaujate dėl jo?

Stebėdama, kaip virpa spiritinės lemputės mėlyni ugnies liežuviai po kavinuku, motina šypsojosi. Jos sutrikimas prieš šią damą paskendo džiaugsmo gelmėse.

„Tai jis pasakojo apie mane, mano gerasis!“ – galvojo jinai, o pati pamažu kalbėjo: – Aišku, nelengva, bet seniau butų buvę blogiau, dabar aš žinau, kad jis ne vienas…

Ir, žiūrėdama į moters veidą, paklausė:

– O kuo jūs vardu?

– Sofja! – atsakė toji.

Motina akylai ją stebėjo. Šitoji moteris turėjo kažkokio lakumo, kažkokio per didelio guvumo ir skubotumo.

Greitai sriubčiodama kavą, ji įsitikinusi kalbėjo:

– Svarbiausia, kad jiems nereikėtų ilgai sėdėti kalėjime, kad greičiau būtų teismas! O kai tik ištrems -– mes tučtuojau pasistengsime, kad Pavlas Michailovičius pabėgtų, jis būtinai reikalingas čia…

Motina pasitikėdama pažvelgė į Sofją, o ši, apsižvalgiusi, kur numesti papiroso nuorūką, įkišo ją į vazono žemę.

– Nuo to genda gėlės! – nejučiomis tarė motina.

– Atleiskite! – tarė Sofja. – Nikolajus taip pat man visada tą sako! – Ir, išėmusi iš vazono nuorūką, išmetė ją pro langą.

Motina sumišusi pažvelgė jai į veidą ir kaltu balsu pratarė:

– Atleiskite man! Aš tai pasakiau nepagalvojusi. Negi aš galiu jus mokyti

– O kodėl gi nepamokyti, jeigu aš nevaleika? – atsiliepė Sofja, gūžtelėjusi pečiais. – Kava jau išvirusi? Dėkui! O kodėl vienas puodukas? Jūs negersite?

Ji staiga paėmė motiną už pečių, patraukė ją prie savęs ir, žiūrėdama jai į akis, nustebusi paklausė:

– Nejaugi jūs varžotės?

Motina šypsodamasi atsakė:

– Aš ką tik jums pasakiau apie nuorūką, o jūs mane klausiate, ar aš varžausi!

Ir, neslėpdama savo nustebimo, ji ėmė kalbėti lyg klausdama:

– Vakar pas jus atvažiavau, o elgiuosi kaip namie, nieko nebijau, kalbu, ką noriu…

– Taip ir reikia! – sušuko Sofja.

– Man galva sukasi, ir aš esu lyg svetima pati sau, – kalbėjo motina toliau. – Būdavo, vaikščioji vaikščioji apie žmogų, kol jam ką nuo širdies pasakysi, o dabar visada širdis atvira, ir iš karto sakai, ko anksčiau nebūtum nė pagalvojusi…

Sofja vėl užsidegė papirosą ir savo pilkomis akimis meiliai ir tylėdama nušvietė motinos veidą.

– Jūs sakote – Pavlas pabėgs? Bet kaip jis gyvens pabėgęs? – iškėlė motina ją jaudinantį klausimą.

– Menkniekis! – atsakė Sofja, dar įsipildama kavos. – Gyvens, kaip gyvena dešimtys pabėgėlių… Štai tik dabar vieną buvau sutikusi ir palydėjau – taip pat labai brangus žmogus – buvo ištremtas penkeriems metams, o išbuvo vos pusketvirto mėnesio…

Motina atidžiai pažiūrėjo į ją, nusišypsojo ir, linguodama galvą, tyliai tarė:

– Ne, matyt, mane pribloškė ta diena, Gegužės Pirmoji! Kažkaip nejauku, tarytum iš karto dviem keliais einu: čia atrodo, kad viską suprantu, o staiga – lyg į miglas patenku. Štai kad ir jūs: žiūriu į jus – ponia, o dirbate tokį darbą… Pažįstate Pavlą ir vertinate jį, dėkui jums… 

– Na, čia tai jau jums dėkui! – susijuokė Sofja.

– Ką aš? Ne aš jį to išmokiau! – atsidususi tarė motina.

Sofja padėjo nuorūką savo puoduko lėkštelėje, ji papurtė galvą, jos auksiniai plaukai pasklido tankiomis sruogomis ant nugaros, ir ji išėjo, sakydama:

– Na, man laikas nusimesti visą šią prabangą…

III

Pavakare parėjo Nikolajus. Pietaujant Sofja juokaudama pasakojo, kaip ji sutiko ir slėpė iš ištremties pabėgusį žmogų, kaip bijojo šnipų, laikydama jais kiekvieną žmogų, ir kaip juokingai elgėsi pabėgėlis. Jos tonas motinai kažkuo priminė besigiriantį darbininką, kuris gerai padirbo sunkų darbą ir buvo patenkintas.

Dabar ji buvo apsivilkusi plieno spalvos plona, plačia suknele. Su šiuo drabužiu ji atrodė didesnė, jos akys pasidarė lyg tamsesnės ir judesiai ramesni.

– Tau, Sofja, – tarė po pietų Nikolajus, – reikės imtis dar vieno darbo. Zinai, mes sumanėme kaimui leisti laikraštį, bet po paskutinių suėmimų su kaimu nutrūko ryšiai. Tiktai Pelagėja Nilovria gali mums nurodyti, kaip surasti žmogų, kuris imsis platinti laikraštį. Judvi nuvažiuokite ten. Reikia greičiau.

– Gerai! – rūkydama papirosą, tarė Sofja. – Važiuojame, Pelagėja Nilovna?

– Ką gi, važiuojam…

– Toli?

– Apie aštuoniasdešimt varstų…

– Puiku!.. O dabar aš paskambinsiu. Ar jūs, Pelagėja Nilovna, galite pakęsti truputį muzikos?

– Jūs manęs neklauskite, lyg manęs čia visai nebūtų, – tarė motina, atsisėsdama sofos kamputin. Ji matė, kad brolis ir sesuo lyg ir nekreipia į ją dėmesio, ir kariu viskas taip vyko, kad ji tolydžio nejučiomis įsiterpdavo į jų pašnekesį, nepastebimai jų įtraukiama.

– Na, pasiklausyk, Nikolajau! Tatai – Grygas. Šiandien atsivežiau… Uždaryk langus.

Ji atvertė gaidas, kairiąja ranka nesmarkiai užgavo klavišus. Sultingai ir storai suskambėjo stygos. Giliai atsidususi, su jomis susiliejo dar viena skambi gaida. Iš po dešinės rankos pirštų, šviesiai skambėdami, neramiu būriu išskrido keistai skaidrūs stygų klyksmai ir susiūbavo suplasnojo kaip pabaidyti paukščiai tamsiame žemų gaidų fone.

Iš pradžių šie garsai motinos nejaudino, jų bangavime ji tegirdėjo skambantį chaosą. Sudėtingame daugelio gaidų virpėjime jos klausa negalėjo pagauti melodijos. Beveik snausdama, ji žiūrėjo į Nikolajų, kuris sėdėjo parietęs po savim kojas kitame plačios sofos gale, stebėjo griežtą Sofjos profilį ir jos galvą, apdengtą sunkiais auksiniais plaukais. Saulės spindulys iš pradžių šiltai apšvietė Sofjos galvą ir petį, paskui užkrito ant rojalio klavišų ir ėmė virpėti po jos pirštais, juos glamonėdamas. Muzika vis labiau pripildė kambarį ir, pačiai motinai nepastebint, žadino jos širdį.

Ir kažkodėl iš tamsios praeities duobės jai iškilo viena seniai pamiršta skriauda, kuri dabar jos širdyje atgijo skaudžiu aiškumu.

Kartą jos velionis vyras parėjo vėlai naktį namo, smarkiai girtas, nutvėrė ją už rankos, išmetė iš lovos ant grindų ir, spyręs pašonėn koja, tarė:

– Nešdinkis lauk, rupūže! Įgrisai tu man!

Norėdama apsiginti nuo jo smūgių, ji greit pasiėmė

ant rankų dviejų metų kūdikį ir klūpėdama prisidengė juo kaip skydu. Jis verkė, blaškėsi jos rankose – išsigandęs, plikutis ir šiltas.

– Nešdinkis! – staugė Michailas.

Ji pašoko, puolė virtuvėn, užsimetė ant pečių palaidinę, susuko kūdikį į šaliką ir tylėdama, be riksmo ir skundų, basa, vienmarškinė, apsisiautusi tik palaidine, išėjo į gatvę. Buvo vėsi gegužės naktis, šaltos gatvės dulkės lipo prie kojų, lįsdamos į tarpupirščius. Kūdikis verkė, blaškėsi. Ji atsisagstė krūtinę, prisispaudė kūdikį prie kūno ir, vejama baimės, ėjo gatve, ėjo tyliai niūniuodama:

– A-a-a… a-a-a!..

O jau švito. Jai buvo baisu ir gėda laukti, kad kas nors neišeitų j gatvę, nepamatytų jos pusnuogės. Ji nuėjo prie pelkės ir atsisėdo ant žemės po tankiomis jaunomis epušėmis. Ir taip ilgai sėdėjo nakties prieglobstyje, sustingusiu plačiai atmerktų akių žvilgsniu žiūrėdama į tamsą, ir baimingai niūniavo, liūliuodama miegantį kūdikį ir nuskriaustą savo širdį…

– A-a-a… a-a-a… a-a-a!..

Jai besėdint, vieną akimirką pro jos galvą šmėstelėjo, nuskrisdamas tolumon, kažkoks juodas, tylus paukštis; jis pažadino ją, privertė pakilti. Drebėdama iš šalčio, ji grįžo namo, kur laukė įprastų smūgių ir naujų skriaudų klaikuma…

Paskutini kartą atsiduso skardus akordas, abejingas, šaltas, atsiduso ir apmirė.

Sofja atsigręžė, negarsiai klausdama brolį:

– Patiko?

– Labai! – tarė jis ir krūptelėjo, tartum pažadintas iš miego. – Labai…

Motinos krūtinėje dainavo ir virpėjo atsiminimų aidas. Ir kažkur iš šono, šalimais, rutuliojosi mintis:

„Štai, – gyvena žmonės sutartinai, ramiai. Nesikeikia, negeria, nesipeša dėl kąsnio… kaip kad tamsūs žmonės…“

Sofja rūkė papirosą. Ji rūkė daug, beveik be pertraukos.

– Tai velionio Kostios mėgiamasis kūrinys! – tarė ji, paskubom įtraukdama dūmus, ir vėl paėmė negarsų, liūdną akordą. – Kaip aš mėgau jam skambinti. Koks jis jautrus buvo, visus užjaučiąs, visko kupinas..,

„Vyrą, tur būt, prisimena! – akimirksniu dingtelėjo motinai. – O šypsosi…“

– Kiek man teikė laimės tas žmogus… – tyliai kalbėjo Sofja, akomponuodama savo mintims lengvais stygų garsais. – Kaip jis mokėjo gyventi…

– Ta-aip! – tarė Nikolajus, pešiodamas savo barzdelę. – Melodinga siela!..

Sofja kažkur numetė nebaigtą rūkyti papirosą, atsigręžė į motiną ir paklausė:

– Mano triukšmavimas jums nekliudo, ne?

Negalėdama sulaikyti kartėlio, motina atsakė:

– Jūs manęs neklausinėkite, aš nieko nesuprantu… Sėdžiu, klausau ir mąstau apie save…

– Ne, – jūs turite suprasti! – tarė Sofja. – Moteris muzikos nesuprasti negali, ypač jeigu jai liūdna…

Ji smarkiai sudavė pirštais į klavišus, ir pasigirdo garsus riksmas, tarytum kažkas būtų išgirdęs klaikią sau žinią – ji smogė jam į širdį ir išplėšė tą sukrečiantį garsą. Išgąstingai suvirpėjo jauni balsai ir sumišę kažkur greitai nuskrido; vėl garsiai ir piktai suriko storas balsas, viską nuslopindamas. Turbūt, ištiko nelaimė, bet sukėlė ne skundus, o pyktį. Paskui pasirodė kažkas meilus ir stiprus ir uždainavo paprastą gražią dainą, kalbindamas, kviesdamas paskui save.

Motinos širdis prisipildė noro pasakyti ką nors gera šitiems žmonėms. Ji šypsojosi, muzikos apsvaiginta, jausdamasi galinti seseriai ir broliui padaryti ką nors naudinga.

Ir, paieškojusi akimis, kas galima būtų padaryti, ji tylutėliai nuėjo į virtuvę užkaisti arbatos.

Bet tasai noras jai neišnyko, ir, pilstydama arbatą, ji kalbėio, droviai šypsodamasi ir lyg nuplaudama savo širdį šiltos glamonės žodžiais, –- glamonės, kurią vienodai rodė sau ir jiems.

– Mes, juodo gyvenimo žmonės, viską jaučiame, bet mums sunku pasakyti, mums gėda, kad štai suprantame, o pasakyti negalime. Ir dažnai iš gėdos mes pykstame ant savo minčių. Gyvenimas iš visų pusių ir muša, ir bado, norisi atsikvėpti, bet mintys – kliudo.

Nikolajus klausėsi, šluostydamas akinius, Sofja žiūrėjo, plačiai išplėtusi didžiules akis ir pamiršdama rūkyti užgesusį papirosą. Ji sėdėjo prie pat pianino, kiek pasisukusi į jį, protarpiais lengvai paliesdama klavišus plonais dešinės rankos pirštais. Akordas atsargiai įsiliedavo į motinos kalbą, kuri paskubom vilko jausmus paprastais, nuoširdžiais žodžiais.

– Štai dabar aš galėsiu kaip nors pasakyti apie save, apie žmones, nes pradėjau suprasti, galiu palyginti. Anksčiau gyvendama neturėjau su kuo palyginti. Mūsų buitis – visų vienoda. O dabar matau, kaip kiti gyvena, prisimenu, kaip pati gyvenau, ir – skaudu, sunku!

Ji, nuleidusi balsą, kalbėjo toliau:

– Gal aš ką ir ne taip kalbu ir to nereikia kalbėti, nes jūs patys viską žinote…

Ašaros suskambėjo jos balse, ir, šypsančiomis akimis žiūrėdama į juodu, ji tarė:

– Bet aš noriu atverti jums savo širdį, kad jūs matytumėte, kaip aš trokštu jums gera!

– Mes tą matome, – tyliai tarė Nikolajus.

Ji negalėjo pasotinti savo noro ir vėl jiems kalbėjo apie tai, kas jai buvo nauja ir kas jai atrodė be galo svarbu. Ėmė pasakoti apie pilną skriaudų ir kantraus kentėjimo savo gyvenimą, pasakojo be pagiežos, su apgailestavimo šypsena lūpose, išvyniodama pilką liūdnų dienų ritinį, išskaičiuodama vyro smūgius, ir pati stebėjosi, kokios menkos buvo tų smūgių priežastys, pačiai buvo keista, kad nemokėjo jų atremti…

Juodu klausėsi jos tylėdami, juos prislėgė gili paprastos žmogaus istorijos prasmė, – žmogaus, kuris buvo laikomas galviju ir kuris pats ilgai ir nemurmėdamas jautėsi tuo, kuo jis buvo laikomas. Atrodė, kad jos lūpomis kalba tūkstančiai gyvenimų; kasdieniška ir paprasta buvo visa, kuo ji gyveno, tačiau taip vienodai ir paprastai gyveno begalė žmonių pasaulyje, ir jos istorija turėjo simbolio reikšmę. Nikolajus pasirėmė alkūnėmis į stalą, delnais parėmė galvą ir nejudėjo, įtemptai pro akinius žiūrėdamas į ją primerktomis akimis. Sofja atsilošė kėdėje ir retkarčiais krūpčiojo, nepritariamai linguodama galvą. Jos veidas pasidarė dar labiau sulysęs ir išblyškęs, ji neberūkė.

– Kartą aš tariausi esanti nelaiminga, man pasirodė, jog mano gyvenimas – karštligė, – tyliai ėmė kalbėti ji, nuleisdama galvą. – Aš tuomet buvau ištremta. Mažas apskrities miesčiukas, nėra kas veikia, nėra apie ką mąstyti, kaip tik apie save. Neturėdama ką veikti, aš dėliojau savo nelaimes ir jas svėriau: štai – susivaidijau su tėvu, kurį mylėjau, išvijo iš gimnazijos ir nuskriaudė, kalėjimas, mano artimo draugo išdavystė, vyro suėmimas, vėl kalėjimas ir ištremtis, vyro mirtis. Ir tuomet man atrodė, jog visų nelaimingiausias žmogus – tai aš. Bet visos mano nelaimės – kad ir dešimt kartų didesnės – nevertos vieno jūsų gyvenimo mėnesio, Pelagėja Nilovna… Tai kasdieninė žiauri ilgų metų kankynė… Iš kur žmonės kančioms ima jėgų?

– Įpranta, – atsidususi atsakė Vlasova.

– Tariausi pažįstąs gyvenimą! – tarė susimąstęs Nikolajus. – Bet kai apie jį kalba ne knygos ir ne mano pakriki įspūdžiai, bet, kaip dabar, pats gyvenimas – baisu! Ir baisios smulkmenos, baisi menkystė, baisios minutės, iš kurių susidaro metai…

Pašnekesys tekėjo, augo, iš visų pusių apimdamas juodą gyvenimą; motina grimzdo į savo atsiminimus ir, iš praeities ūkanų iškeldama kasdienines nuoskaudas, kūrė sunkų bežadžio siaubo paveikslą, siaubo, kuriame paskendo jos jaunystė. Pagaliau ji tarė:

– Ak, aš nuvarginau jus savo kalbomis, laikas jums pasilsėti! Visko neišpasakosi…

Brolis ir sesuo su ja atsisveikino tylėdami. Jai pasirodė, kad Nikolajus nusilenkė žemiau negu paprastai ir tvirčiau paspaudė ranką. O Sofja palydėjo ją iki kambario ir, sustojusi tarpduryje, tyliai tarė:

– Pailsėkite, labanakt!

Nuo jos balso dvelkė šiluma, pilkos akys švelniai glamonėjo motinos veidą…

Ji paėmė Sofjos ranką ir, spausdama ją savo rankomis, atsakė:

– Dėkui jums!

IV

Po kelių dienų motina ir Sofja atėjo pas Nikolajų kaip dvi neturtingai apsirengusios miestietės: padėvėtomis kartūninėmis suknelėmis ir palaidinukėmis, užsimetusios ant pečių ryšulėlius ir su lazdomis rankose. Drabužiai sumažino Sofjos ūgį ir padarė dar griežtesnį jos išblyškusį veidą.

Atsisveikindamas su seserimi, Nikolajus tvirtai paspaudė jos ranką, ir motina dar kartą pastebėjo jų santykių paprastumą ir ramumą. Nei pabučiavimų, nei meilių žodžių šių žmonių santykiuose nebuvo, o jie vienas su kitu elgiasi taip nuoširdžiai, rūpestingai. Ten, kur ji gyveno, žmonės daug bučiuojasi, dažnai sako meilius žodžius ir visuomet kanda vieni kitiems kaip alkani šunys.

Moterys tylėdamos perėjo miesto gatves, išėjo į laukus ir petys petin nužingsniavo plačiu duobėtu keliu, iš abiejų pusių apaugusiu senais beržais.

– Ar jūs nenuvargsite? – paklausė motina Sofją.

– Jūs manote, kad aš mažai vaikščiojusi? Man tatai įprasta…

Linksmai, lyg pasigirdama savo jaunystės išdykavimais, Sofja ėmė pasakoti motinai apie savo revoliucinę veiklą. Jai tekę dangstytis svetimu vardu naudojantis suklastotais dokumentais, kaitalioti drabužius slapstantis nuo šnipų, po įvairius miestus vežioti pūdus draudžiamų knygų, ruošti ištremtųjų draugų pabėgimus, lydėti juos į užsienį. Jos bute buvo įrengta slapta spaustuvė, ir kai žandarai, apie tai sužinoję, atėjo daryti kratos, ji, minutę prieš jiems ateinant suspėjusi persirengti tarnaitės drabužiais, išėjusi, sutikdama savo svečius prie vartų, ir be apsiausto, su plona skarele ant galvos ir su skardine žibalui rankose, smarkiame žiemos šaltyje perėjusi visą miestą nuo vieno iki kito galo. Kitą kartą ji nuvažiavo į svetimą miestą pas savo pažįstamus ir, be-lipdama laiptais, pastebėjo, kad pas juos krata. Grįžti atgal buvo vėlu, tuomet ji drąsiai paskambino prie durų vienu aukštu žemiau ir, įėjusi su lagaminu pas nepažįstamus žmones, atvirai papasakojo jiems savo padėtį.

– Galite išduoti mane, jeigu norite, bet aš manau, kad to nepadarysite, – pasakė ji tvirtai.

Jie buvo labai išsigandę ir visą naktį nemiegojo, laukdami kas minutę pasibeldžiant į duris, bet nedrįso jos išduoti žandarams, o rytą drauge su ja iš jų juokėsi. Kartą ji, persirengusi vienuole, važiavo tame pačiame vagone ir sėdėjo ant to paties suolo su šnipu, kuris ją sekė ir, girdamasis savo apsukrumu, pasakojo jai, kaip jis tai daro. Jis buvo įsitikinęs, kad ji važiuoja antra klase tuo pačiu traukiniu, todėl kiekvienoje stotyje išlipdamas žvalgėsi aplinkui ir sugrįžęs sakė jai:

– Nematyt… Turbūt, atsigulė. Ir jie taip pat pavargsta, – sunkus gyvenimas, kaip ir mūsų!

Motina klausėsi jos žodžiu, juokėsi ir žiūrėjo į ją glamonėjančiomis akimis. Aukšta, išdžiūvusi, Sofja tvirtai ir lengvai grakščiomis kojomis žingsniavo keliu. Jos eisenoje, žodžiuose, pačiame balse, nors truputį prikimusiame, bet drąsiame, visoje jos tiesioje figūroje buvo daug dvasinio sveikumo, linksmos drąsos. Jos akys į viską žiūrėjo jaunu žvilgsniu ir visur matė kažką, kas ją džiugino jaunatvišku džiaugsmu.

– Žiūrėkite, kokia graži pušis! – šaukdavo Sofja, rodydama motinai medį.

Motina stabteldavo ir žiūrėdavo – pušis būdavo nei didesnė, nei vešlesnė už kitas.

– Puikus medis! – šypsodamasi sakydavo ji. Ir matė, kaip vėjas taršo žilus plaukus viršum moters ausų.

– Vyturėlis! – meiliai sužibo pilkos Sofjos akys, ir jos kūnas tarytum kilo nuo žemės pasitikti muzikos, nematomai skambančios giedroje aukštumoje. Kartais ji, grakščiai pasilenkusi, nusiskindavo laukinę gėlę ir, švelniai liesdama plonais pirštais, meiliai glostydavo drebančius lapelius. Ir kažką niūniuodavo tyliai ir gražiai.

Visa tai artino širdį prie šviesiakės moters, ir motina nejučiomis glaudėsi prie jos, stengdamasi eiti koja kojon. Bet kartais Sofjos žodžiuose staiga pasigirsdavo kažkoks aštrumas, kuris motinai atrodydavo nereikalingas ir keldavo jai baukščią mintį:

„Nepatiks ji Michailui…“

O po valandėlės Sofja vėl kalbėdavo paprastai, nuo-širdžiai, ir motina šypsodamasi žiūrėdavo jai į akis.

– Kokia jūs dar jaunutė! – tarė ji atsidususi.

– O, man jau trisdešimt dveji metai! – sušuko Sofja.

Vlasova nusišypsojo.

– Aš ne apie tai, – iš veido jūs atrodote dar vyresnė… Bet pažiūri į jūsų akis, pasiklausai jūsų ir net nustembi –- tarytum mergaitė. Jūsų gyvenimas neramus ir sunkus, pavojingas, o jūsų širdis – šypsosi…

– Aš nejaučiu, kad man būtų sunku, ir negaliu įsi-vaizduoti puikesnio, įdomesnio gyvenimo kaip šitas… Aš jus vadinsiu – Nilovna; Pelagėjos vardas jums netinka.

– Vadinkite, kaip norite! – susimąsčiusi tarė motina. – Kaip norite, taip ir vadinkite. Štai aš vis žiūriu į jus, klausausi, galvoju. Malonu man matyti, kad jūs žinote kelius į žmogaus širdį. Visa, kas yra žmoguje, prieš jus atsiskleidžia be baimės, be būkštavimų, – siela prieš jus pati savaime atsiveria. Ir aš mąstau apie jus visus – nugalės jie gyvenime blogį, būtinai nugalės!

– Mes nugalėsime, nes mes su darbo liaudimi! – garsiai ir tvirtai tarė Sofja. – Joje slypi visos galimybės, ir su ja – viskas pasiekiama! Reikia tik pažadinti jos sąmonę, kuriai neleidžiama laisvai plėtotis…

Jos kalba motinos širdyje kėlė sudėtingą jausmą: jai kažkodėl buvo gaila Sofjos, neįžeidžiamai, draugiškai gaila, ir ji norėjo išgirsti iš jos kitokių žodžių, paprastesnių.

– Kas jums atlygins už jūsų triūsą? – tyliai ir liūdnai paklausė motina.

Sofja pasididžiuodama – kaip pasirodė motinai – atsakė:

– Mums jau atlyginta! Mes susiradome gyvenimą, kuris mus patenkina, mes gyvename visomis dvasios jėgomis –- ko daugiau benorėti?

Motina dirstelėjo į ją ir nuleido galvą, vėl pamaniusi: „Nepatiks ji Michailui…“

Traukdamos pilna krūtine saldų orą, jos ėjo neskubėdamos, bet smagiai, ir motinai atrodė, kad ji eina šventųjų vietų lankyti. Ji atsiminė vaikystę ir tą mielą džiaugsmą, kurio kupina ji iš sodžiaus eidavo į tolimą vienuolyną pasimelsti prie stebuklingos ikonos.

Kartais Sofja negarsiai, bet gražiai dainuodavo kažkokias naujas dainas apie dangų, apie meilę arba staiga pradėdavo sakyti eilėraščius apie laukus ir miškus, apie Volgą, o motina šypsodamasi klausydavosi ir nejučiomis, pritardama galvos lingavimu eilėraščio ritmui, žavėdavosi jo muzika…

Jos krūtinėje buvo ramu, šilta ir svajinga lyg vasaros vakarą nedideliame sename sode. 

V

Trečią dieną jos priėjo sodžių, motina paklausė valstietį, dirbantį laukuose, kur yra deguto varykla, ir jos greit nusileido stačiu miško takeliu, – medžių šaknys tįsojo per jį kaip pakopos, – į nedidelę, apskritą aikštelę, užverstą anglimis ir skiedromis, aplaistytą degutu.

– Štai ir atėjome! – tarė motina, neramiai dairydamasi.

Šalia karčių ir šakų palapinės, prie stalo, padaryto iš trijų neobliuotų lentų, padėtų ant įkasto į žemę ožio, pietaudami sėdėjo – Rybinas, visas juodas, atlapa krūtine, Jefimas ir dar du jauni vyrukai. Rybinas pirmutinis jas pamatė ir, prisidėjęs prie akių delną, tylėdamas laukė.

– Sveikas, brolau Michailai! – dar iš tolo sušuko motina.

Jis atsistojo, neskubėdamas žengė jų pasitikti, pažinęs ją, sustojo ir šypsodamasis juoda ranka pasiglostė barzdą.

– Einame šventų vietų lankyti! – kalbėjo prieidama motina. – Užeisiu, sakau, brolio aplankyti! Čia mano draugė, Ana vardu…

Didžiuodamasi savo išmone, ji šnairomis dirstelėjo į Sofjos veidą, rimtą ir griežtą.

– Sveika! – tarė Rybinas, niūriai šypsodamasis, pakratė jos ranką, nusilenkė Sofjai ir kalbėjo toliau. – Nemeluok, čia ne miestas, melas nereikalingas! Visi – savi žmonės…

Jefimas, sėdėdamas prie stalo, atidžiai apžiūrinėjo keliauninkes ir šnibždančiu balsu kažką kalbėjo draugams. Kai moterys priėjo prie stalo, jis atsistojo ir tylėdamas joms nusilenkė; jo draugai sėdėjo nejudėdami, lyg nepastebėdami viešnių.

– Mes čia gyvename kaip vienuoliai! – tarė Rybinas, lengvai suduodamas Vlasovai per petį. – Niekas 

pas mus neateina, šeimininko sodžiuje nėra, šeimininkė į ligoninę išvežta, ir aš dabar čia lyg ir vedėjas. Sėskitės prie stalo. Turbūt, valgyti norite? Paieškotum, Jefimai, pieno!

Jefimas neskubėdamas nuėjo į palapinę, keliauninkės nusiėmė nuo pečių ryšulius, vienas vaikinas, aukštas ir liesas, atsistojo iš užstalės joms padėti, o antras, kresnas ir gauruotas, pasirėmęs ant stalo, susimąstęs žiūrėjo į jas, kasydamasis galvą ir tyliai niurnėdamas dainą.

Sunkus deguto kvapas maišėsi su troškiu sušutusių lapų tvaiku ir svaigino galvą.

– Štai šitas Jakovas vardu, – tarė Rybinas, rodydamas aukštą vyrą, – o anas – Ignatijus. Na, o kaip tavo sūnus?

– Kalėjime! – atsidusdama tarė motina.

– Vėl kalėjime? – sušuko Rybinas. – Patiko jam vis dėlto…

Ignatijus liovėsi dainavęs, Jakovas paėmė iš motinos rankų lazdą ir tarė:

– Sėskis!..

– O ko gi jūs? Sėskitės! – paprašė Rybinas Sofją. Ji tylėdama atsisėdo ant rąstigalio, atidžiai apžiūrėdama Rybiną.

– Kada suėmė? – paklausė Rybinas, atsisėsdamas priešais motiną, ir, palingavęs galvą, sušuko: – Nesiseka tau, Nilovna!

– Niekis! – tarė ji.

– Nejaugi? Pripranti?

– Nepriprantu, bet matau be to negalima!..

– Taip! – tarė Rybinas. – Na, pasakok.

Jefimas atnešė puodynę pieno, paėmė nuo stalo puodelį, paskalavo vandeniu ir, įpylęs į jį pieno, pastūmė Sofjai, atidžiai klausydamasis motinos pasakojimo. Jis judėjo ir viską darė be triukšmo, atsargiai. Kai motina baigė savo trumpą pasakojimą, visi, nežiūrėdami vienas į kitą, valandėlę tylėjo. Ignatas, sėdėdamas už stalo, nagu braižė ant lentų kažkokį raižinį. Jefimas stovėjo už Rybino, pasirėmęs ant jo peties, Jakovas, atsirėmęs į medžio kamieną, susidėjo ant krūtinės rankas ir nuleido galvą. Sofja iš paniūrų apžiūrinėjo sodiečius.

–Ta-aip! – palengva rūškanai nutęsė Rybinas. – Še kaip – atvirai!..

– Jeigu taip čia tokį paradą suruoštume, – tarė Jefimas ir niūriai nusišypsojo, – mužikai negyvai primuštų!

– Primuštų! – galvos linktelėjimu patvirtino Ignatas. – Ne, aš eisiu į fabriką, ten geriau…

– Sakai, teis Pavlą? – paklausė Rybinas. – Ir ką gi, kokia bausmė – negirdėjai?

– Katorga arba amžinas Sibiras… – tyliai atsakė motina.

Visi trys vyrai vienu kartu pažvelgė į ją, o Rybinas nuleido galvą ir lėtai paklausė:

– O jis, imdamasis šio reikalo, žinojo, kas jam gresia?

– Žinojo! – garsiai tarė Sofja.

Visi nutilo, nejudėdami, lyg būtų sustingę, apimti vienos šaltos minties.

– Taip! – rūsčiai ir oriai tęsė Rybinas. – Aš taip pat manau, kad jis žinojo. Neišmatavęs jis nešoka, žmogus rimtas. Štai, matote? Žmogus žinojo, kad ir durtuvu jį gali perverti, ir katorga pavaišinti, o nuėjo. Atsigultų motina skersai kelio – ir ją peržengtų. Ar neperžengtų, Nilovna, per tave?

– Peržengtų! – krūptelėjusi tarė motina ir, sunkiai atsidususi, apsižvalgė. Sofja tylėdama paglostė jos ranką ir, suraukusi kaktą, įsmeigė akis į Rybiną.

– Tai bent žmogus! – tarė jis negarsiai ir apžvelgė visus tamsiomis akimis. Ir šešetas žmonių vėl tylėjo. Ploni saulės spinduliai it auksinės juostos kabojo ore. Kažkur, garsiai kranksėjo varna. Motina žvalgėsi, sujaudinta Gegužės Pirmosios prisiminimų, ilgėdamasi sūnaus ir Andrejaus. Mažoje ankštoje aikštėje mėtėsi deguto statinės, kėpsojo išversti kelmai. Ąžuolai ir beržai, tankiai glausdamiesi aplink aikštę, iš visų pusių nepastebimai slinko artyn prie jos ir, tylos surakinti, nejudrūs, driekė ant žemės tamsius, šiltus šešėlius.

Staiga Jakovas atšlijo nuo medžio, paėjo į šalį, stabtelėjo ir, krestelėjęs galvą, garsiai ir sausai paklausė:

– Ar tai prieš tokius pastatys mus su Jefimu?

– O prieš ką, tu manai? – niūriu klausimu atsakė Rybinas. – Jie smaugia mus mūsų pačių rankomis, tai ir yra svarbiausia!

– Aš vis dėlto eisiu į kariuomenę! – negarsiai ir atkakliai tarė Jefimas.

– Kas atkalbinėja? – sušuko Ignatas. – Eik!

Ir, įbedęs akis į Jefimą, šaipydamasis tarė:

– Tiktai, kai į mane šausi, taikyk į galvą… nežalok, o iš karto užmušk!

– Aš tą girdėjau! – aštriai riktelėjo Jefimas.

– Palaukit, vyrai! – prabilo Rybinas, žiūrėdamas į juos, ir neskubiu judesiu pakėlė ranką. – Štai – moteris! – tarė jis, rodydamas į motiną. – Jos sūnus greičiausiai dabar pražuvo…

– Kodėl tu tą sakai? – paklausė motina liūdnai ir negarsiai.

– Reikia! – niūriai atsakė jis. – Reikia, kad ne veltui žiltų tavo plaukai. Na, ką gi, ar ją tas užmušė?.. Nilovna, ar atnešei knygelių?

Motina pažvelgė į jį ir patylėjusi atsakė:

– Atnešiau…

– Taip! – tarė Rybinas, delnu suduodamas į stalą. – Pamatęs tave, aš iš karto supratau –- ko tu čia eisi, jei ne dėl to? Matote? Sūnų išmušė iš eilės – motina jo vieton stojo!

Piktai grūmodamas ranka, jis stipriai nusikeikė.

Motina išsigando jo riksmo, ji žiūrėjo į jį ir matė, kad Michailo veidas griežtai persimainęs – sulyso, barzda pasidarė nelygi, po ja buvo pastebimi skruostikauliai. Melsvuose akių baltymuose atsirado plonos raudonos gyslelės, lyg jis būtų ilgai nemiegojęs, jo nosis pasidarė kremzlėtesnė, plėšriai nulinko. Atlapi, deguto prisigėrę marškiniai, kitados buvę raudoni, leido matyti išdžiūvusius raktikaulius, tankius, juodus krūtinės plaukus, ir visoje jo figūroje dabar buvo dar daugiau niūrumo, gedulingumo. Sausas karščiuojančių akių blizgesys švietė veidų pykčio ugnimi. Sofja išblyškusi tylėjo, nenuleisdama akių nuo valstiečių. Ignatas prisimerkęs lingavo galvą, o Jakovas, vėl stovėdamas prie palapinės, juodais pirštais piktai lupinėjo karties žievę. Palei stalą už motinos nugaros palengva žingsniavo Jefimas.

– Andai, – kalbėjo toliau Rybinas, – pasišaukė mane zemskis ir klausia: „Ką tu, niekše, pasakei šventikui?“ – „Koks aš niekšas? Aš užsidirbu duoną savo kupra, nieko bloga žmonėms nedarau, sakau – štai kaip!“ Jis užriko, trenkė man j dantis… tris paras ištupėjau daboklėje. Tai šitaip jūs kalbate su liaudimi! Taip? Nelauk atleidimo, velne! Ne aš – tai kitas, ne tau – tai tavo vaikams atkeršys už mano skriaudas, atsimink! Išarėte jūs savo geležiniais nagais žmonių krūtines, pasėjote jose blogį – nelaukite mūsų pasigailėjimo, velniai! Štai kas!

Jis visas buvo pritvinęs verdančio pykčio, ir jo balse virpčiojo garsai, kurie motiną gąsdino.

– O ką aš pasakiau popui? – kalbėjo jis ramiau. – Po sueigos sodžiuje sėdi jis gatvėje su mužikais ir pasakoja jiems, kad mužikai, girdi – banda, jiems visada piemens reikia, taip! O aš pajuokavau: „Kai paskirsit, brolyčiai, lapę vištų ganyti, tai plunksnų bus daug, o paukščių – nė vieno!“ Jis pašnairavo į mane ir ėmė kalbėti, jog mužikams, girdi, reikia kentėti ir melsti dievą, kad suteiktų jėgų kantrybei. O aš pasakiau, kad, girdi, žmonės daug meldžiasi, bet dievas, matyt, neturi laiko – negirdi! Štai kaip! Jis prikibo prie manęs – kokias maldas aš kalbąs? Aš sakau – visą gyvenimą vieną, kaip ir visi žmonės: „Viešpatie, būk malonus, išmokyk plytas nešiot ponams, maitintis akmenais, spjaudyti šakaliais!“ Jis man ir pabaigti nebedavė. Jūs – ponia? – staiga nutraukęs pasakojimą, Rybinas paklausė Sofją.

– Kodėl aš ponia? – greitai paklausė ji, krūptelėjusi iš netikėtumo.

– Kodėl! – nusišypsojo Rybinas. – Toks jau likimas, tokia jau užgimėt! Štai kas! Manote, kartūnine skarele galima bajoriškas nuodėmes nuo žmonių paslėpti? Popą mes ir su plaušiniais drabužiais pažįstame. Jūs štai alkūne palietėte šlapią stalo vietą – krūptelėjot, susi- raukėt, ir jūsų nugara per tiesi darbo žmogui…

Bijodama, kad jis neužgautų Sofjos savo sunkiu balsu, pašaipa ir žodžiais, motina paskubomis ir griežtai prabilo:

– Ji mano draugė, Michailai lvanyčiau, ji – geras žmogus, šiame darbe žilo plauko susilaukė… Tu – labai ne…

Rybinas sunkiai atsiduso.

– Argi aš užgauliai kalbu?

Sofja, pažvelgusi į jį, sausai paklausė:

– Ar jūs norėjote man ką nors pasakyti?

– Aš? Taip! Neseniai čia atvyko vienas naujas žmogus, Jakovo pusbrolis, ligonis, džiovininkas. Ar galima jį pakviesti?

– Ką gi, kvieskite! – atsakė Sofja.

Rybinas pažiūrėjo į ją prisimerkęs ir, nuleidęs balsą, tarė:

– Tu, Jefimai, nueitum pas jį? Pasakyk, kad pavakare jis čia ateitų, štai kas.

Jefimas užsidėjo kepurę ir, nieko nesakęs, į nieką ne-žiūrėdamas ir neskubėdamas, dingo miške. Rybinas linktelėjo galvą jam iš paskos ir dusliai tarė:

– Kankinasi! Jam reikia eiti kariuomenėn, jam ir štai Jakovui. Jakovas stačiai sako: „Negaliu“, o šis taip pat negali, bet nori eiti… Mano – galima būsią kareivius pajudinti. O man atrodo – kakta sienos nepramuši… Štai kaip anie: durtuvus į rankas – ir marš. Ta-aip, kankinasi! O Ignatijus aitrina jam širdį be reikalo!

– Visai ne be reikalo! – niūriai tarė Ignatas, nežiūrėdamas į Rybiną. – Ten jį aptašys, ims pyškinti ne blogiau kaip kiti…

– Vargiai! – susimąstęs atsiliepė Rybinas. – Bet geriau, žinoma, bėgti nuo to. Rusija didelė – kur surasi? Pasėlį gavai ir vaikščiok po kaimus…

– Aš taip ir padarysiu! – pastebėjo Ignatas, pliauškindamas skiedra sau per koją. – Jeigu jau pasiryžai eiti prieš – eik tiesiai!

Kalba nutrūko. Uoliai skraidė bitės ir vapsvos, zvimbdamos tyloje ir ją pabrėždamos. Čireno paukščiai, ir kažkur toli, klaidžiodama po laukus, skambėjo daina. Patylėjęs Rybinas tarė:

– Na, mums reikia dirbti… Jūs gal pailsėsite? Ten, palapinėje, yra gultai. Prirink, Jakovai, joms sausų lapų… O tu, motin, duokš knygas…

Motina ir Sofja pradėjo rišti savo ryšulius. Rybinas pasilenkė prie jų ir patenkintas kalbėjo:

– Nemaža atnešėte, žiūrėk tik! Seniai šį darbą dirbate, kuo jūs vardu? – kreipėsi jis į Sofją.

– Ana Ivanovna! – atsakė ji. – Dvylika metų… O ką?

– Nieko. Turbūt, ir kalėjime teko pabūti?

– Teko.

– Matai? – negarsiai ir prikaišiodama tarė motina. – O tu taip stačiokiškai prie jos kalbėjai…

Jis patylėjo ir, paėmęs į rankas glėbį knygų, tarė, rodydamas dantis:

– Jūs neužsigaukite! Mužikui su ponu kaip smalai su vandeniu – sunku kartu, nelimpa!

– Aš ne ponia, bet žmogus! – pasipriešino Sofja, švelniai šypsodamasi.

– Ir tas gali būti! – atsiliepė Rybinas. – Sako, šuo seniau vilku buvęs. Einu, paslėpsiu jas.

Ignatas ir Jakovas priėjo prie jo, ištiesę rankas:

– Duok mums! – tarė Ignatas.

– Ar visos vienodos? – paklausė Rybinas Sofją.

– Įvairios. Čia laikraštis yra…

– O?

Jie visi trys paskubomis nuėjo į palapinę.

– Mužikas dega! – tarė tyliai motina, palydėjusi juos susimąsčiusiu žvilgsniu.

– Taip, – tyliai atsiliepė Sofja. – Niekuomet aš dar nemačiau tokio veido, kaip jo – kažkoks kankinys! Eikime ir mudvi ten, aš norėčiau pažvelgti į juos…

– Jūs ant jo nepykite, kad jis toks rūstus… – tylomis paprašė motina.

Sofja nusišypsojo.

– Kokia jūs šauni, Nilovna…

Kai jos sustojo angoje, Ignatas pakėlė galvą, dirstelėjo į jas ir, suleidęs pirštus į savo garbanas, pasilenkė prie gulinčio ant jo kelių laikraščio; Rybinas stovėdamas sugavo ant popieriaus saulės spindulį, prasiskverbusį pro palapinės stogo plyšį, ir, judindamas laikraštį po spinduliu, skaitė, krutindamas lūpas; Jakovas, atsiklaupęs ant abiejų kelių, užsigulė krūtine ant gulto krašto ir taip pat skaitė.

Motina įėjo ir atsisėdo palapinės kampe, o Sofja, apkabinusi ją už pečių, tylėdama stebėjo.

– Dėde Michailai, mus, mužikus, koneveikia! – pusbalsiu tarė Jakovas neatsigręždamas. Rybinas atsisuko, pažvelgė į jį ir šypsodamasis atsakė:

– Iš meilės!

Ignatas įtraukė oro, pakėlė galvą ir užsimerkęs tarė:

– Čia parašyta: „Valstietis liovėsi buvęs žmogumi.“ Žinoma, liovėsi! 

Jo paprastu atviru veidu nuslinko nuoskaudos šešėlis.

– Nagi, ateik, įlįsk į mano kailį, pasisukinėk jame, pažiūrėsiu, koks būsi tu, gudruoli!

– Aš prigulsiu! – tyliai tarė motina Sofjai. – Vis dėlto truputį pavargau, ir galva svaigsta nuo kvapo. O jūs?

– Nenoriu.

Motina išsitiesė gultuose ir užsnūdo. Sofja sėdėjo šalia jos, stebėdama skaitančius, ir, kai vapsva ar kamanė skraidžiojo apie motinos veidą, ji rūpestingai vaikė jas. Motina tą matė primerktomis akimis, ir jai buvo malonus Sofjos rūpestingumas.

Priėjo Rybinas ir skardžiu šnibždesiu paklausė:

– Miega?

– Taip.

Jis patylėjo, atidžiai pažiūrėjo motinai į veidą, paskui atsiduso ir tyliai prabilo:

– Ji, galbūt, pirmutinė, kuri nuėjo paskui sūnų jo keliu, pirmutinė!

– Nekliudykime jai, išeikime! – pasiūlė Sofja.

– Taip, mums reikia dirbti. Norėtųsi pasikalbėti, bet atidėkime vakarui! Einam, vyručiai!

Palikę Sofją prie palapinės, jie visi trys išėjo. O motina pamanė:

„Na nieko, dėkui dievui! Susidraugavo…“

Ir ramiai užmigo, traukdama aštrų miško ir deguto kvapą.

VI

Parėjo degutininkai, patenkinti, kad baigė darbą. Pažadinta jų balsų, motina išėjo iš palapinės, žiovaudama ir šypsodamasi.

– Jūs dirbote, o aš kaip kokia ponia miegojau! – tarė ji, maloniu žvilgsniu žiūrėdama j visus.

– Tau atleidžiama! – atsiliepė Rybinas. Jis buvo ramesnis, nes nuovargis susiurbė susijaudinimo perteklių.

– Ignatai, – tarė jis, – pasirūpink arbata! Mes čia iš eilės šeimininkaujame, šiandien Ignatijus mus girdo, valgydina!

– Aš savo eilę mielai užleisčiau kitam! – pastebėjo Ignatas ir klausydamasis pradėjo rankioti skiedras ir šakas laužui.

– Visi su viešniomis norėtų pabūti! – tarė Jefimas, atsisėsdamas šalia Sofjos.

– Aš tau padėsiu, Ignatai! – tyliai tarė Jakovas, eidamas j palapinę. Iš ten jis atsinešė kepalą duonos ir ėmė raikyti riekėmis, dėliodamas ant stalo.

– Girdite? – tyliai sušuko Jefimas. – Kosti…

Rybinas įsiklausė ir, linktelėdamas galvą, tarė:

– Taip, ateina…

Ir, kreipdamasis į Sofją, paaiškino:

– Tuoj ateis liudininkas. Aš jį vedžiočiau po miestus, rodyčiau aikštėse, kad liaudis jo klausytųsi. Jis visuomet kalba tą pat, bet tatai reikia visiems išgirsti…

Tyla ir tamsa vis tirštėjo, žmonių balsai skambėjo švelniau. Sofja ir motina žvelgė į valstiečius – visi jie judėjo lėtai, sunkiai, kažkaip keistai atsargiai ir taip pat žvelgė į moteris.

Iš miško į aikštę įėjo aukštas, pakumpęs žmogus, jis ėjo pamažu, tvirtai remdamasis lazda, ir buvo girdėti jo kimus alsavimas.

– Štai ir aš! – tarė jis ir pradėjo kosėti.

Jis buvo apsivilkęs ilgu, ligi pat kulnų, nudriskusiu apsiaustu, iš po apvalios, sulamdytos skrybėlės retais pluoštais buvo bejėgiškai nukarę lygūs gelsvi plaukai. Jo išgeltęs, kaulėtas veidas buvo apžėlęs šviesia barzdele, burna prasižiojusi, akys giliai įkritusios po kakta ir ligūstai blizgėjo iš ten, iš gilių duobių.

Kai Rybinas supažindino jį su Sofja, jis ją paklausė:

– Knygų, girdėjau, atnešėte?

– Atnešiau.

– Dėkui… liaudies vardu!.. Ji pati dar negali suprasti tiesos… tai aš, kuris supratau… dėkoju jos vardu.

Jis alsavo tankiai, gaudydamas orą trumpais, godžiais įkvėpimais. Jo balsas trūkinėjo, kaulėti bejėgių rankų pirštai slankiojo po krūtinę, stengdamiesi užsegioti apsiausto sagas.

– Jums kenksminga taip vėlai būti miške. Miškas – lapuočių medžių, drėgna ir tvanku! – pastebėjo Sofja.

– Man jau nieko nėr naudinga! – atsakė jis dusdamas. – Man tik mirtis naudinga…

Klausytis jo balso buvo sunku, ir visa jo figūra žadino tą nereikalingą gailestį, kuris supranta savo bejėgiškumą ir sukelia niūrų apmaudą. Jis prisėdo ant statinės, sulenkdamas kelius taip atsargiai, lyg bijotų, kad nenulūžtų kojos, nusišluostė prakaituotą kaktą. Jo plaukai buvo sausi, sustyrę.

Plykstelėjo laužas, viskas aplinkui suvirpėjo, susiūbavo, nusvilinti šešėliai baimingai šoko į mišką, ir viršum ugnies šmėstelėjo apvalus, išpūstais žandais Ignato veidas. Ugnis užgeso. Pakvipo dūmai, vėl tyla ir migla užtvindė aikštę, įsitempdamos ir klausydamos kimių ligonio žodžių:

– O liaudžiai aš dar galiu būti naudingas kaip nusikaltimo liudytojas… Štai pažiūrėkite į mane… man dvi-dešimt aštuoneri metai, o jau mirštu. O prieš dešimt metų aš lengvai pakeldavau ant pečių dvylika pūdų – nieko! Su tokia sveikata, aš maniau, septyniasdešimt metų išgyvensiu, nesuklupsiu. O išgyvenau dešimt – daugiau nebegaliu. Apvogė mane šeimininkai, keturiasdešimt metų išplėšė, keturiasdešimt metų!

– Štai ji, jo daina! – dusliai tarė Rybinas.

Vėl plykstelėjo ugnis, bet dabar stipriau, ryškiau, šešėliai vėl bėgo į. mišką, vėl ūžtelėjo prie ugnies ir suvirpėjo apie laužą, lyg šokdami bežadį, nedraugingą šokį. Ugnyje traškėjo ir dejavo sausos šakos. Snabždėjosi, šiureno medžių lapai, pašildyto oro bangos nugąsdinti. Linksmi, gyvi liepsnos liežuviai žaidė apsikabindami, geltoni ir raudoni, stiebėsi į viršų, sėdami kibirkštis, skraidė degantys lapai, o žvaigždės danguje šypsojosi kibirkštims, viliodamos pas save.

– Tai ne mano daina, ją dainuoja tūkstančiai žmonių, nesuprasdami savo nelaimingame gyvenime išganingos pamokos liaudžiai. Kiek daug darbo nukamuotų paliegėlių tylėdami miršta badu… – Jis užsikosėjo, susilenkdamas, krūpčiodamas.

Jakovas pastatė ant stalo kibirą giros, numetė ryšuliuką žalių svogūnų ir tarė ligoniui:

– Eikš, Savelijau, aš tau pieno atnešiau…

Savelijus papurtė galvą, bet Jakovas paėmė jį už pažastų, pakėlė ir privedė prie stalo.

– Klausykite, – tarė Sofja Rybinui tyliai, priekaištaudama, – kam jūs jį čia pakvietėt? Jis kiekvieną minutę gali numirti…

– Gali! – sutiko Rybinas. – Kol kas – tegu kalba. Dėl menkniekių pražudė gyvenimą, dėl žmonių tegu dar pakenčia – niekis! Štai kas.

– Jūs lyg kažkuo gėritės! – sušuko Sofja.

Rybinas pažvelgė į ją ir niūriai atsakė:

– Tai tik ponai Kristumi gėrisi, kaip jis ant kryžiaus dejavo, o mes iš žmogaus mokomės ir norime, kad jūs truputį pasimokytumėte…

Motina baimingai kilstelėjo antakį ir tarė jam:

– O tu – liaukis!..

Už stalo ligonis vėl prašneko:

– Žmones darbu žudo – dėl ko? Gyvenimą iš žmogaus vagia – dėl ko, sakau? Mūsų šeimininkas – aš Nefiodovo fabrike sveikatą praradau – vienai dainininkei padovanojo auksinį dubenį praustis, net naktinį puoduką auksinį! Tas puodukas surijo mano jėgas, mano gyvenimą. Štai kam naudingas buvo mano gyvenimas: žmogus užmušė mane darbu, norėdamas mano krauju pradžiuginti savo meilužę – už mano kraują jis nupirko jai auksinį puoduką nakčiai!

– Žmogus sutvertas pagal dievo paveikslą ir panašumą, – šaipydamasis tarė Jefimas, – o jį štai kam naudoja…

– Tai netylėk! – sušuko Rybinas, trenkdamas delnu į stalą.

– Nekentėk! – tyliai pridūrė Jakovas.

Ignatas šyptelėjo.

Motina pastebėjo, kad visi trys vaikinai klausėsi su nepasotinamu alkanų sielų dėmesiu ir kiekvieną kartą, kalbant Rybinui, žiūrėjo į jo veidą tykojančiu žvilgsniu. Savelijaus kalba kėlė jų veiduose keistas, aštrias pajuokas. Neatrodė, kad jiems būtų gaila ligonio.

Pasilenkusi prie Sofjos, motina tyliai paklausė:

– Nejau jis tiesą kalba?

Sofja atsakė garsiai:

– Taip, čia tiesa! Apie tokią dovaną laikraščiai rašė, tai buvo Maskvoje…

– Ir niekas jo nenubaudė, niekas! – dusliu balsu tarė Rybinas. – O reikėtų jį pasmerkti – išvesti jį ir liaudies akivaizdoje į gabalus sukapoti ir bjaurią jo mėsą šunims išmesti. Didžias bausmes įvykdys liaudis, kai sukils. Daug kraujo ji pralies, kad nuplautų savo skriaudas. Tas kraujas – jos kraujas, iš jos gyslų išgertas, ji jo šeimininkė.

– Šalta! – tarė ligonis.

Jakovas padėjo jam atsistoti ir privedė prie ugnies.

Laužas degė skaisčiai, ir beveidžiai šešėliai virpėjo aplink jį, nustebę žiūrėdami linksmo ugnies žaidimo. Savelijus atsisėdo ant kelmo ir ištiesė Į ugnį savo vaiskias, išdžiūvusias rankas. Rybinas linktelėjo jo pusėn ir tarė Sofjai:

– Tatai – aštriau negu knygos! Kai mašina nutraukia ranką ar užmuša darbininką, aiškinama – pats kaltas. O štai kuomet iščiulpiamas žmogaus kraujas ir išmetamas jis kaip stipena – tai niekuo neaiškinama. Kiekviena žmogžudystė man suprantama, bet žiauraus kankinimo – dėl juoko – nesuprantu! Dėl ko kankinama liaudis, dėl ko mes visi kamuojami? Dėl juokų, dėl linksmybės, kad smagu būtų gyventi žemėje, kad viską galima būtų pirkti už kraują: dainininkę, arklius, sidabrinius peilius, auksinius indus, brangius žaislus vaikams. Tu dirbk, dirbk daugiau, o aš už tavo darbą susikrausiu pinigų ir savo meilužei padovanosiu auksinį naktipuodį.

Motina klausėsi, žiurėjo ir dar kartą tamsoje švystelėjo prieš ją ir tartum šviesi juosta nusitiesė Pavlo ir visų, su kuriais jis ėjo, kelias.

Baigę vakarieniauti, visi susėdo aplink laužą. Priešais juos, skubiai ėsdama medį, degė ugnis, užpakalyje tvyrojo tamsa, apglobdama mišką ir dangų. Ligonis žiūrėjo į ugnį plačiai atvertomis akimis, nuolatos kosėjo, visas drebėjo – atrodė, kad paskutinė gyvybė nekantriai veržiasi iš jo krūtinės, stengdamasi palikti ligos nualintą kūną. Liepsnos atspindžiai virpėjo jo veide, neatgaivindami sustingusios odos. Tik ligonio akys degė gęstančia ugnim.

– Gal tu į palapinę eitum, Savelijau? – paklausė Jakovas, pasilenkdamas prie jo.

– Kam? – sunkiai atsakė jis. – Aš pasėdėsiu, neilgai man beliko būti tarp žmonių!..

Jis apžvelgė visus, patylėjo ir, vos šyptelėjęs, pridūrė:

– Man gera su jumis. Žiūriu į jus ir galvoju: gal šitie atkeršys už tuos, kuriuos apiplėšė, už liaudį, užmuštą iš gobšumo…

Jam niekas neatsakė, ir jis greit užmigo, bejėgiškai nuleidęs galvą ant krūtinės. Rybinas pažiūrėjo į jį ir patylom prašneko:

– Ateina pas mus, sėdi ir visuomet tą patį pasakoja – apie tą tyčiojimąsi iš žmogaus. Jame – visa jo siela, tarytum juo akis jam išdūrė, ir jis nieko nebemato.

– Bet ko gi daugiau bereikia? – tarė susimąsčiusi motina. – Jeigu jau tūkstančiai žmonių kas dieną kamuojasi bedirbdami, kad šeimininkas juokams galėtų švaistyti pinigus, ko gi daugiau?..

– Nyku jo klausytis! – tyliai tarė Ignatas. – Ir vieną kartą tai išgirdęs nepamirši, o jis visuomet tą patį kalba!

– Bet čia – viskas Įsprausta… visas gyvenimas, suprask! – niūriai pastebėjo Rybinas. – Aš dešimt sykių girdėjau jo likimą, bet kartais vis dėlto paabejoju. Būna gerų valandų, kai nesinori tikėti žmogaus niekšybe, jo beprotybe… kai visų gaila –- ir turtingo, ir beturčio… ir turtingasis klysta! Vienas aklas duonos kąsnio netekęs, kitas – auksu aptekęs. Ech, žmonės, galvoji, ech, broliai! Atsikvošėk, pagalvok teisingai, pagalvok, negailėdamas savęs, pagalvok!

Ligonis susverdėjo, pramerkė akis, atsigulė ant žemės. Jakovas tyliai atsikėlė, nuėjo į palapinę, atnešė kailinukus, apklojo pusbrolį ir vėl atsisėdo šalia Sofjos.

Raudonas ugnies veidas, smagiai šypsodamasis, apšvietė tamsias žmonių figūras aplink ją, ir žmonių balsai svajingai liejosi į tylų liepsnos traškėjimą ir šlamesį.

Sofja pasakojo apie pasaulinę liaudies kovą už teisę gyventi, apie senuosius Vokietijos valstiečių mūšius, apie airių nelaimes, apie didžiuosius Prancūzijos darbininkų žygius dažnuose mūšiuose dėl laisvės…

Nakties aksomu apsiaustame miške, mažutėje medžių apsuptoje aikštelėje, kurią gaubė tamsus dangus, priešais ugnį, nedraugingai nustebusių šešėlių rate – ėmė atgyti įvykiai, sukrėtę sočiųjų ir gobšiųjų pasaulį, slinko viena po kitos žemės tautos, paplūdusios krauju, nusikamavusios kovose, buvo minimi kovotojų už laisvę ir teisybę vardai.

Tyliai skambėjo poduslis moters balsas. Lyg iš praeities ateidamas, jis žadino viltį, įkvėpė pasitikėjimą, ir žmonės tylėdami klausėsi pasakojimo apie savo dvasios brolius. Jie žiūrėjo į moters veidą, liesą, išblyškusį; prieš juos vis aiškiau švito šventas visų pasaulio darbo žmonių reikalas – nepaliaujamai kovoti dėl laisvės. Žmogus matė savo troškimus ir mintis tolimoje praeityje, uždengtoje tamsia, kruvina uždanga, tarp nežinomų jam kitataučių, ir savo vidumi – protu ir širdimi – jungėsi prie to pasaulio, matydamas jame draugus, kurie jau seniai vieningai ir tvirtai pasiryžo iškovoti žemėje teisybę, pašventino savo pasiryžimą begalinėmis kančiomis, praliejo upes savo kraujo, kad nugalėtų naujas, šviesus ir džiaugsmingas gyvenimas. Atsirado ir augo tarpusavio dvasinio artumo jausmas, gimė nauja žemės širdis, pilna karšto veržimosi viską suprasti, viską suvienyti savyje.

– Ateis diena, kai visų šalių darbininkai pakels galvas ir tvirtai pasakys: gana! Mes nebenorime tokio gyvenimo! – įtikinamai skambėjo Sofjos balsas. – Tuomet sutrupės tariamoji galybė tų, kurie stiprūs savo godumu, žemė išslys jiems iš po kojų, ir jie nebeturės į ką atsiremti…

– Taip ir bus! – tarė Rybinas, linktelėdamas galvą. – Nesigailėk savęs – viską nugalėsi!

Motina klausėsi aukštai pakėlusi antakį, šypsodamasi džiaugsminga nuostaba, sustingusia jos veide. Ji matė, kad visas griežtumas, žvangumas, platūs mostai, – visa, kas jai atrodė nereikalinga Sofjoje, – dabar išnyko, paskendo karštoje, ramioje jos pasakojimo srovėje. Jai patiko nakties tyla, laužo liepsnojimas, Sofios veidas, bet visų labiausiai – griežtas valstiečių dėmesys. Jie sėdėjo nejudėdami, stengdamiesi nesutrukdyti ramaus pasakojimo, bijodami nutraukti šviesią giją, rišančią juos su pasauliu. Tik protarpiais kuris nors iš jų atsargiai įmesdavo į laužą malkų ir, kai pasikeldavo spiečiai kibirkščių ir dūmų, – mosuodamas ranka ore, vaikė tas kibirkštis ir dūmus tolyn nuo moterų.

Kartą Jakovas atsistojo, tyliai paprašė:

– Palaukite, nekalbėkite… 

Nubėgo į palapinę, atsinešė drabužių, ir kartu su Ignatu jie tylėdami apklostė moterų kojas ir pečius. Vėl Sofja kalbėjo, piešdama pergalės dieną, įkvėpdama žmonėms pasitikėjimą savo jėgomis, žadindama jiems supratimą, kad jie yra su visais tais, kurie atiduoda savo gyvenimą nevaisingam darbui, teikiančiam kvailų pramogų persisotinusiems. Žodžiai nejaudino motinos, bet Sofjos pasakojimo sukeltas didelis, visus apėmęs jausmas pripildė ir jos krūtinę dėkingų, maldingų minčių apie žmones, einančius per pavojus pas tuos, kurie surakinti darbo pančiais ir kuriems jie neša teisingo proto dovanas, tiesos meilės dovanas.

„Padėk, viešpatie!“ – mąstė ji, užmerkdama akis.

Auštant pavargusi Sofja nutilo ir šypsodamasi apžvelgė susimąsčiusius, nušvitusius aplink save veidus.

– Mums metas keliauti! – tarė motina.

– Metas! – atsakė nuvargusi Sofja.

Vienas vaikinų garsiai atsiduso.

– Gaila, kad jūs išeinate! – neįprastai švelniu balsu tarė Rybinas. – Gerai kalbate! Didelis dalykas sugiminiuoti tarpusavy žmones! Kai žinai, kad milijonai trokšta to pat, ko ir mes, širdis pasidaro geresnė… O gerumas – didelė jėga!

– Tu jį gerumu, o jis tave basliu! – truputį šyptelėjęs, tarė Jefimas ir greitai atsistojo. – Metas joms, dėde Michailai, eiti, kol dar niekas nepamatė… Išdalinsim knygeles, vyresnybė pradės ieškoti, iš kur jos atsirado! Kas nors atsimins – ogi keliauninkės buvo…

– Na, dėkui, motin, už tavo triūsą! – pratarė Rybinas, pertraukdamas Jefimą. – Žiūrėdamas į tave, aš vis galvoju apie Pavlą – teisingą kelią pasirinkai!

Sušvelnėjęs jis šypsojosi plačia ir nuoširdžia šypsena. Buvo vėsu, o jis stovėjo vienmarškinis, atsisegiojęs apykaklę, plačiai atlapojęs krūtinę. Motina apžvelgė jo stambią figūrą ir švelniai patarė:

– Apsivilktum kuo nors – šalta! 

– Iš vidaus kaitina! – atsakė jis.

Visi trys vyrai, sustoję prie laužo, tyliai kalbėjosi, o prie jų kojų gulėjo ligonis, kailinukais apklotas. Švito dangus, tirpo šešėliai, virpėjo, laukdami saulės, lapai.

– Na tai laimingai! – kalbėjo Rybinas, spausdamas Sofjos ranką. – O kaip jus mieste surasti?

– Tai jau manęs tu ieškok! – tarė motina.

Vyrai iš lėto, visu būriu prisiartino prie Sofjos ir ne-rangiai meilūs, tylėdami spaudė jai ranką. Kiekviename aiškiai buvo matyti paslėptas pasitenkinimas, dėkingas ir draugiškas, ir šitas jausmas, turbūt, jaudino juos savo naujumu. Šypsodamiesi sausomis nuo nemigo nakties akimis, jie tylėdami žiūrėjo į Sofjos veidą ir trypčiojo vietoje.

– Gal pieno išgertumėte prieš kelionę? – paklausė Jakovas.

– Bet ar jo yra? – tarė Jefimas.

Ignatas, sumišęs glostydamas plaukus, pareiškė:

– Nėra, aš paliejau…

Ir visi trys nusišypsojo.

Kalbėjo apie pieną, bet motina jautė, kad jie galvoja visai ką kita, be žodžių linkėdami Sofjai ir jai viso geriausio. Tas aiškiai jaudino Sofją ir taip pat kėlė sumišimą, skaistų kuklumą, kuris neleido jai pasakyti ką nors kita, kaip tiktai tylų:

– Dėkui, draugai!

Jie pažvelgė vienas į kitą, lyg tas žodis juos būtų švelniai sukrėtęs.

Pasigirdo duslus ligonio kosėjimas. Lauže užgeso paskutinės žarijos.

– Sudie! – pusbalsiu sakė valstiečiai, ir liūdni žodžiai ilgai lydėjo moteris.

Jos neskubėdamos ėjo paryčio prieblandoje miško taku, ir motina, žingsniuodama paskui Sofją, kalbėjo:

– Viskas taip gera, tarytum sapne, taip gera! Žmonės nori tiesą žinoti, mieloji jūs mano, nori! Ir tatai panašu kaip cerkvėje prieš rytines pamaldas per didžiąsias šventes… šventikas dar neatėjęs, tamsu ir tylu, nyku šventykloje, o žmonės jau renkasi… vienur uždega žvakę prieš paveikslą, kitur – Įžiebia lemputę ir pamažu sklaido tamsą, apšviesdami dievo namus.

– Teisingai! – linksmai atsakė Sofją. – Tiktai čia dievo namai – visa žemė!

– Visa žemė! – susimąsčiusi linguodama galvą, pa-kartojo motina. – Čia taip gražu, kad net sunku patikėti… Ir gerai jūs kalbėjote, mano mieloji, labai gerai! O aš vis bijojau – nepatiksite jūs jiems…

Sofją palaukusi atsakė tyliai ir nelinksmai:

– Tarp jų daraisi paprastesnė…

Jos ėjo ir kalbėjosi apie Rybiną, apie ligonį, apie vai-kinus, kurie taip įdėmiai tylėjo ir taip nevikriai, bet iš-kalbingai reiškė savo dėkingą draugiškumą, smulkmeniškai rūpindamiesi moterimis. Išėjo į laukus. Priešais tekėjo saulė. Dar akimis nematoma, padangėje ji išskleidė skaidrią rausvų spindulių vėduoklę, ir rasos lašai žolėje sužibo įvairiaspalvėmis žvalaus pavasario džiaugsmo kibirkštimis. Budo paukščiai, gyvindami rytą linksmu skambesiu. Susirūpinusios kranksėjo ir, tingiai mosuodamos sparnais, lėkė didelės varnos, kažkur neramiai švilpavo volungė. Pasitikdamos saulę ir nusimesdamos nuo kalvų nakties šešėlius, prasiskleidė tolumos.

– Kartais kalba, kalba žmogus, ir niekaip jo negali suprasti, kol pavyksta jam ištarti koks nors paprastas žodis, kuris vienas staiga viską nušviečia! – pasakojo susimąsčiusi motina. – Taip ir tas ligonis. Aš girdėjau ir pati žinau, kaip spaudžia darbininkus fabrikuose ir visur. Bet su tuo iš mažens apsipranti, ir nelabai tatai bedilgina širdį. O jis staiga papasakojo apie tokias skriaudas, tokias niekšybes. Viešpatie! Nejaugi visą gyvenimą žmonės dirba tik tam, kad šeimininkai iš jų galėtų pasijuokti? Tatai nepateisinama!

Motinos mintys sustojo prie to atsitikimo, ir jis savo šiurkščiu, akiplėšišku blizgesiu nušvietė jai eilę panašių atsitikimų, kažkada jos žinotų ir dabar pamirštų.

– Matyti, jie visa kuo prisisotinę ir jiems koktu! Žinau – vienas policijos viršininkas versdavo mužikus lenktis jo arkliui, kada jį per kaimą vesdavo, ir kas nenusilenkdavo, tą suimdavo. Na, kuriems galams jam to reikėjo? Negalima suprasti, negalima!

Sofja negarsiai uždainavo dainą, žvalią kaip rytas…

VII

Nilovnos gyvenimas pasidarė keistai ramus. Tas ramumas kartais stebino ją. Sūnus sėdėjo kalėjime, ji žinojo, kad jam gresia didelė bausmė, bet kiekvieną kartą, apie tai pagalvojusi, ji prieš savo norą prisimindavo Andrejų, Fedią ir daugelį kitų. Sūnaus figūra, aprėpdama visus kitus bendro likimo žmones, augo jos akyse, kėlė svajingą jausmą, nejučiomis ir nepastebimai išplėsdama mintis apie Pavlą, nukreipdama jas į visas šalis. Jos sklido aplink plonais, nelygiais spinduliais, viską paliesdamos, mėgindamos viską nušviesti, surinkti į vieną paveikslą ir kliudė jai sutelkti dėmesį į ką nors viena, kliudė atsidėti sielvartui dėl sūnaus ir baimei dėl jo.

Sofja greit kažkur išvažiavo, po kokių penkių dienų grįžo linksma, guvi, o po keleto valandų vėl dingo ir grįžo tik po kokių dviejų savaičių. Atrodė, kad ji skraido gyvenime, sukdama plačius ratus, ir tik retkarčiais aplanko brolį, kad pripildytų jo butą savo žvalumo ir muzikos.

Motinai muzika pasidarė maloni. Klausydama ji jautė, kad šiltos bangos plakasi į jos krūtinę, įsilieja į širdį, ji pradeda tvinksėti ramiau, ir, tartum grūdai gausiai įdrėkintoje, giliai suartoje dirvoje, joje greitai, guviai auga minčių bangos ir, garsų galybės pažadinti, lengvai ir gražiai pražysta žodžiai.

Motinai sunku buvo apsiprasti su Sofjos netvarkingumu, nes ji visur išmėtydavo savo daiktus, nuorūkas, pelenus, ir dar sunkiau buvo su jos plačiamostėmis kalbomis, – visa tai per daug badė akis, palyginus su ramiu Nikolajaus pasitikėjimu, su nekintamai švelniu jo žodžių rimtumu. Sofja atrodė jai kaip pusmergė, kuri skuba dėtis suaugusia, o į žmones žiūri kaip į įdomius žaislus. Ji daug kalbėdavo apie darbo šventumą ir savo netvarkingumu be reikalo padidindavo motinai darbus, kalbėdavo apie laisvę, ir motina matė, kaip ji varžydavo visus savo šiurkščiu nekantrumu, nuolatiniais ginčais. Joje buvo daug prieštaringumų, ir motina, tai matydama, elgdavosi su ja labai atsargiai, su pataikaujamu dėmesiu, be tos nuolatinės širdies šilumos, kurią keldavo jai Nikolajus.

Jis, visuomet susirūpinęs, diena iš dienos gyveno vienodą, ritmingą gyvenimą: aštuntą valandą ryto gerdavo arbatą ir, skaitydamas laikraštį, pranešdavo motinai naujienas. Jo klausydama, motina nuostabiai aiškiai matė, kaip sunki gyvenimo mašina žmones negailestingai paverčia pinigais. Ji jautė jame kažką bendra su Andrejumi. Kaip ir ukrainietis, jis kalbėdavo apie žmones be pykčio, visus laikydamas kaltais dėl blogo gyvenimo sutvarkymo, bet jo tikėjimas naujuoju gyvenimu buvo ne toks karštas, kaip Andrejaus, ir ne toks ryškus. Jis kalbėdavo visuomet ramiai, kaip sąžiningas ir griežtas teisėjas, ir, nors jis, net kalbėdamas apie baisius dalykus, šypsodavosi švelnia pasigailėjimo šypsena, jo akys žibėdavo šaltai ir tvirtai. Matydama jų žibėjimą, motina suprato, kad šis žmogus niekam ir nieko neatleidžia – negali atleisti, – ir, jausdama, kad jam sunkus tas kietumas, gailėjosi Nikolajaus. Jis – vis labiau ėmė jai patikti.

Devintą valandą jis išeidavo j tarnybą, ji tvarkydavo kambarius, virdavo pietus, prausdavosi, apsivilkdavo švariais drabužiais ir, sėdėdama savo kambaryje, žiūrinėdavo knygų paveikslėlius. Ji buvo jau išmokusi skaityti, bet tas visuomet reikalaudavo iš jos įsitempimo, ir skaitydama ji greit pavargdavo, nebegalėdavo suprasti žodžių sąryšio. O paveikslėliai traukė ją kaip kūdikį, – jie atskleisdavo jai suprantamą, kuone apčiuopiamą pasaulį, naują ir stebuklingą. Iškildavo didžiausi miestai, puikiausi namai, mašinos, laivai, paminklai, nesuskaitomi turtai, žmonių sukurti, ir stebinąs protą gamtos kūrybos įvairumas. Gyvenimas be krašto platėjo, atskleisdamas akims didingus, nežinomus, stebuklingus dalykus, ir savo grožybių gausumu bei turtų pertekliais vis labiau sukeldavo moteriai nubudusios dvasios alkį. Ypač ji mėgdavo žiūrinėti zoologijos atlaso foliantus, ir nors jis buvo išspausdintas svetima kalba, bet leido jai ryškiausiai suprasti žemės grožį, turtingumą ir platybę.

– Žemė didelė! – sakydavo ji Nikolajui.

Maloniausiai ją nuteikdavo vabzdžiai, ypač peteliškės: ji nustebusi žiūrinėdavo jų paveikslėlius ir samprotaudavo:

– Koks gražumas, Nikolajau Ivanovičiau, a? Ir kiek visur tos mielos grožybės, – o viskas nuo mūsų uždengta, ir visa mums nematomai lekia pro šalį. Žmonės blaškosi – nieko nežino, niekuo negali gėrėtis, nei laiko, nei noro jie tam neturi. Kiek jie galėtų pasisemti džiaugsmo, jeigu žinotų, kokia turtinga žemė, kiek daug nuostabių dalykų joje esama. Ir visa – visiems, kiekvienas – visumai, ar ne?

– Žinoma! – sakydavo Nikolajus šypsodamasis. Ir atnešdavo daugiau paveiksluotų knygų.

Vakarais pas jį dažnai susirinkdavo svečių – ateidavo Aleksejus Vasiljevičius, gražus vyriškis išblyškusiu veidu ir juoda barzda, rimtas ir tylus; Romanas 

Petravičius, spuoguotu veidu, apskritagalvis žmogus, visuomet apgailestaujamai čepsįs lūpomis; Ivanas Danilovičius, liesas ir mažas, smailia barzdele ir plonu balseliu, šmaikštus ir aštrus kaip yla; Jegoras, visuomet juokaująs iš savęs, draugų ir savo ligos, vis labiau suimančios jį. Ateidavo ir kitokių žmonių, atvažiuojančių iš įvairių tolimų miestų. Nikolajus ilgai ir patylomis su jais kalbėdavosi, visados apie viena – apie pasaulio darbo žmones. Ginčydavosi, karščiuodavosi, mosuodami rankomis, gerdavo daug arbatos, kartais Nikolajus pokalbių ūžesyje tylėdamas rašydavo proklamacijas, paskui skaitydavo draugams, jas čia pat perrašinėdavo spausdintomis raidėmis; motina kruopščiai surankiodavo sudraskytų juodraščių gabalėlius ir sudegindavo juos.

Ji pilstydavo arbatą ir stebėdavosi jų įkarščiu, kai jie kalbėdavo apie darbo liaudies gyvenimą ir likimą, apie tai, kaip greičiau ir geriau pasėti joje tiesos minčių, pakelti jos dvasią. Dažnai, supykę, jie nesutikdavo tarpusavy, kažkuo kaltindavo vieni kitus, įsižeisdavo ir vėl ginčydavosi.

Motina jautė, kad ji geriau pažįsta darbininkų gyvenimą negu šie žmonės, jai atrodė, kad ji aiškiau negu jie mato, koks didžiulis jų pasiimtas uždavinys, ir tatai leido jai žiūrėti į juos su atlaidžiu, truputį liūdnu jausmu, kaip kad suaugusieji žiūri į vaikus, kurie žaidžia vyrą ir žmoną, nesuprasdami tų santykių dramos. Ji nejučiomis lygindavo jų kalbas su sūnaus ir Andrejaus kalbomis ir palyginusi jautė skirtumą, kurio iš pradžių negalėjo suprasti. Kartais jai atrodydavo, kad čia jie rėkauja garsiau, kaip kad būdavo rėkaujama priemiestyje; ji sau tatai aiškino: „Daugiau žino – garsiau kalba…“

Bet perdaug dažnai ji matydavo, kad šie žmonės lyg tyčiomis kiršina vienas kitą ir karščiuojasi norėdami pasirodyti, tartum kiekvienas norėtų įtikinti draugus, kad jam teisybė yra artimesnė ir brangesnė negu jiems, o kiti dėl to užsigaudavo ir, savo ruožtu įrodinėdami, jog jie artimesni teisybei, pradėdavo aštriai, šiurkščiai ginčytis. Jai atrodė, kad kiekvienas norėjo iššokti aukščiau už kitus, ir nuo to motinai būdavo neramu ir liūdna. Ji kilnodavo antakį ir, žiūrėdama į visus maldaujančiomis akimis, galvodavo:

„Pamiršote Pašą su draugais…“

Visada atidžiai klausydamasi ginčų ir, žinoma, jų nesuprasdama, žodžiuose ji ieškojo jausmo ir matė: kai priemiestyje buvo kalbama apie gėrį, jis buvo imamas aplamai, visas, o čia viskas trupinama į gabalėlius ir smulkėjo; ten jie viską giliau ir smarkiau juto, o čia buvo aštrių, viską skrodžiančių minčių sritis. Ir čia daugiau kalbama, kaip griauti sena, o ten jie svajodavo apie nauja, todėl sūnaus ir Andrejaus kalbos jai buvo artimesnės, suprantamesnės…

Ji pastebėdavo, kad, atėjus pas Nikolajų kam nors iš darbininkų, šeimininkas pasidarydavo nepaprastai familiarus, kažkokia saldybė atsirasdavo jo veide, ir jis kalbėdavo kitaip negu paprastai – lyg kad šiurkščiau, lyg kad nerūpestingiau.

„Stengiasi, kad jį suprastų!“ – galvodavo motina.

Bet tas jos nenuramindavo, ir ji matydavo, kad svečias darbininkas taip pat varžosi, lyg surištas iš vidaus, ir negali kalbėti taip lengvai ir laisvai, kaip kad jis kalba su ja, paprasta moteriške. Kartą, kai Nikolajus buvo išėjęs, ji kažkokį vyruką paklausė:

– Ko tu varžaisi? Juk tu ne vaikas per egzaminą…

Sis plačiai nusišypsojo.

– Ir vėžiai rausta, kol pripranta… vis dėlto ne saviškis…

Kartais ateidavo Sašenka; ji niekad ilgai nesėdėdavo, kalbėdavo tik apie reikalą, nesijuokdama ir kiekvieną kartą išeidama klausdavo motiną:

– Kaip Pavlas Michailovičius – sveikas?

– Dėkui dievui! – sakydavo motina. – Nieko, linksmas!

– Pasveikinkit jį, – paprašydavo mergina ir dingdavo.

Motina kartais pasiskųsdavo jai, kad Pavlas per ilgai laikomas suimtas, nepaskiriamas jam teismas. Sašenka apsiblausdavo ir tylėdavo, o jos pirštai greitai judėdavo.

Nilovna norėdavo pasakyti jai:

„Mieloji tu mano, juk aš žinau, kad myli tu jį…“

Bet nesiryždavo: rūstus merginos veidas, tvirtai su-čiauptos lūpos ir sausa, griežta kalba lyg iš anksto atstumdavo švelnumą. Dūsaudama motina tyliai spausdavo paduotą jai ranką ir mąstydavo:

„Nelaimingoji tu mano…“

Kartą atvažiavo Nataša. Pamačiusi motiną, ji labai nudžiugo, išbučiavo ją ir, be ko kita, kažkaip staiga ir patylomis pranešė:

– O mano motina mirė, mirė, vargšė!..

Krestelėjo galvą, greitu rankos mostu nusišluostė akis ir kalbėjo toliau:

– Gaila man jos – ji dar neturėjo nė penkiasdešimt metų, būtų galėjusi dar ilgai gyventi. Bet kai pasižiūri iš kitos pusės, nenoromis pagalvoji – mirtis, turbūt, lengvesnė už tokį gyvenimą. Visuomet viena, visiems svetima, niekam nereikalinga, tėvo riksmo įbauginta ,– argi ji gyveno? Žmonės gyvena ir laukia ko nors geresnio, o jai nebebuvo ko laukti, tik skriaudų…

– Teisybę jūs sakote. Nataša! – tarė pagalvojusi motina. – Gyvena laukdami gera, o jeigu nebėra ko laukti – koks gyvenimas? – Ir meiliai paglosčiusi mergaitės ranką, ji paklausė: – Viena jūs dabar likote?

– Viena! – lengvai atsakė Nataša.

Motina patylėjo ir staiga šypsodamasi pasakė:

– Nieko! Geras žmogus vienas negyvena – prie jo visuomet prisiglaudžia kiti žmonės… 

VIII

Nataša gavo mokytojos vietą apskrityje, audimo fabrike, ir Nilovna jai pradėjo pristatinėti draudžiamų knygų, proklamacijų, laikraščių.

Tai buvo jos darbas. Kelis kartus per mėnesį, persi-rengusi vienuole, mezginių ir naminių drobių prekiautoja, pasiturinčia miestiete arba keliaujančia maldininke, ji važinėdavo ir vaikščiodavo po visą guberniją su kuprine ant nugaros ar lagaminu rankoje. Traukiniuose ir garlaiviuose, viešbučiuose ir užeigose, visur ji laikydavosi paprastai ir ramiai, pirmutinė pradėdavo pašnekesius su nepažįstamais žmonėmis, be baimės patraukdama dėmesį savo malonia, draugiška kalba ir įtikinančiomis daug kur buvusio, daug ką mačiusio žmogaus manieromis.

Jai patiko kalbėtis su žmonėmis, patiko klausytis jų pasakojimų apie gyvenimą, jų skundų ir abejonių. Kiekvieną kartą jos širdis patvindavo džiaugsmu, kai ji pastebėdavo žmoguje aštrų nepasitenkinimą, – tą nepasitenkinimą, kuris, protestuodamas prieš likimo smūgius, įtemptai ieško atsakymų į subrendusius jo prote klausimus. Priešais jos akis vis plačiau prasiskleisdavo margas žmogaus gyvenimas – bruzdus, neramus gyvenimas kovojant dėl duonos kąsnio. Visur aiškiai buvo matyti šiurkščiai nuogas, begėdiškai atviras siekimas apgauti žmogų, apiplėšti jį, kuo daugiau išspausti iš jo sau naudos, išgerti jo kraujo. Ir ji matė, kad žemė visko pilna, o liaudis skursta ir gyvena tarp tų nesuskaitomų gėrybių pusbadžiu. Miestuose stovi šventyklos, perpildytos dievui nereikalingo aukso ir sidabro, o priebažnyčiuose dreba elgetos, veltui laukdami, kol įmes į delną kas nors smulkų varioką. Ji tą ir anksčiau matydavo – turtingas cerkves ir auksu išsiuvinėtus bažnytinius popų rūbus, skurdžias liaudies lūšneles ir jos gėdingus skarmalus, bet anksčiau jai tatai atrodė natūralu, o dabar – nesutaikinama ir užgaulu vargo žmonėms, kuriems – ji žinojo – cerkvė buvo artimesnė ir reikalingesnė kaip turtuoliams.

Iš paveikslėlių, vaizduojančių Kristų, iš pasakojimų apie jį, Nilovna žinojo, kad jis, neturtingųjų draugas, vilkėjo paprastai, o cerkvėse, kur varguomenė ateina pas jį ieškoti paguodos, nusiraminimo, ji matė j j sukaustytą įžūliu auksu ir šilkais, kurie atžariai šlamėjo skurdo akivaizdoje. Ir nejučiom ji prisimindavo Rybino žodžius:

„Ir su dievu apgavo mus!“

Ji ėmė mažiau melstis, pati to nepastebėdama, bet vis daugiau galvojo apie Kristų ir apie žmones, kurie, neminėdami jo vardo, lyg nieko apie jį nežinodami, gyveno – jai atrodė – pagal jo įstatymus ir, kaip ir jis, žemę laikydami neturtingųjų karalija, troško žmonėms išdalyti po lygiai visus žemės turtus. Ji daug apie tai galvojo, ir toji mintis augo jos sieloje, gilėdama ir apimdama visa, ką ji mato ir girdi, augo, darydamas! šviesi kaip malda, ramia ugnim apšviečianti tamsų pasaulį, visą gyvenimą ir visus žmones. Ir jai atrodė, jog pats Kristus, kurį ji visuomet mylėjo neaiškia meile, sudėtingu jausmu, kur baimė buvo glaudžiai susijusi su viltimi ir graudulys su liūdesiu, – Kristus dabar pasidarė jai artimesnis ir visai kitoks – aukštesnis ir aiškesnis, šviesesnio ir linksmesnio veido, tarytum jis iš tikrųjų prisikėlė gyvenimui, apiplautas ir atgaivintas karštu krauju, kurį žmonės gausiai praliejo jo vardu, iš dorybingumo neskelbdami to nelaimingo žmonių draugo vardo. Iš savo kelionių ji sugrįždavo pas Nikolajų visuomet džiaugsmingai sujaudinta to, ką buvo mačiusi ir girdėjusi pakeliui, žvali ir patenkinta atliktu darbu.

– Gera visur važinėti ir daug matyti! – kalbėdavo ji vakarais Nikolajui. – Imi suprasti, kaip yra kuriamas gyvenimas. Nustumia, nubloškia liaudį į jo pakraštį; nuskriausta ji kapstosi ten, bet – nori ar nenori, o galvoja – už ką? Kodėl mane veja šalin? Kodėl visko pilna, o aš alkana? Ir kaip daug visur proto, o aš – kvaila ir tamsi? Ir kame tasai gailestingasis dievas, kuriam nėra nei turtuolio, nei beturčio – visi brangūs širdžiai vaikai? Pamažu žmonės darosi nepatenkinti savo gyvenimu, jaučia, kad neteisybė pasmaugs juos, jeigu jie nesusirūpins savimi!

Ir vis dažniau ji jautė primygtinį norą paprastais žodžiais kalbėti žmonėms apie gyvenimo neteisybes; kartais sunku jai būdavo tą norą nuslopinti…

Nikolajus, radęs ją bežiūrinėjančią paveikslėlius, šypsodamasis pasakodavo jai visuomet ką nors nepaprasta. Žmogaus uždavinių drąsos nustebinta, ji nepasitikėdama klausdavo Nikolajų:

– Bet argi taip galima?

Ir jis atkakliai, nepalaužiamai įsitikinęs savo pranašavimų tiesa, pro akinius žiūrėdamas geromis akimis į jos veidą, sekdavo jai pasakas apie ateitį:

– Žmogaus troškimams nėra saiko, jo galia – ne-išsemiama! Bet pasaulis vis dėlto dar labai pamažu turtėja dvasiškai, nes dabar kiekvienas, norėdamas būti nepriklausomas, yra verčiamas kaupti ne žinojimą, bet pinigus. O kai žmonės užmuš godumą, kai jie išsivaduos iš priverstinio darbo nelaisvės…

Ji retai tesuprasdavo prasmę jo žodžių, bet juos gaivinąs ramaus tikėjimo jausmas darėsi jai vis prieinamesnis.

– Žemėje per maža laisvų žmonių – štai kur jos nelaimė! – kalbėjo jis.

Tas buvo suprantama: ji pažino žmones, išsivadavusius iš godumo ir neapykantos, ji suprato, kad, jei tokių žmonių būtų daugiau, – tamsus ir baisus gyvenimo veidas pasidarytų nuoširdesnis ir paprastesnis, geresnis ir šviesesnis.

– Žmogus prieš savo valią turi būti žiaurus! – liūdnai kalbėjo Nikolajus.

Ji pritariamai linkčiojo galvą, prisimindama ukrainiečio kalbas. 

IX

Kartą Nikolajus, visuomet buvęs punktualus, parėjo iš tarnybos daug vėliau kaip paprastai ir, dar nenusirengęs, susijaudinęs trindamas rankas, skubiai tarė:

– Žinote, Nilovna, šiandien iš kalėjimo pabėgo vienas mūsų draugas. Bet kas jis? Nepavyko sužinoti…

Motina susverdėjo, susijaudinusi atsisėdo ant kėdės, pašnibždomis klausdama:

– Gal Paša?

– Gali būti, – atsakė Nikolajus, gūžteldamas pečiais. – Bet kaip jam padėti pasislėpti, kur jį surasti? Aš dabar vaikščiojau gatvėmis, sakau, gal sutiksiu. Tatai kvaila, bet reikia gi kas nors daryti! Aš vėl eisiu…

– Ir aš! – sušuko motina.

– Jūs eikite pas Jegorą, gal jis ką nors žino? – tarė Nikolajus, paskubomis išeidamas.

Ji užsimetė ant galvos skarą ir su viltim išėjo į gatvę paskui jį. Raibo akys, ir širdis plakė smarkiai, versdama ją kuone bėgte bėgti. Ji ėjo pirmyn, nuleidusi galvą, ir nieko nematė, kas dedasi aplinkui.

„Nueisiu, o jis ten!“ – žybčiojo viltis, ragindama ją.

Buvo karšta, ji duso iš nuovargio ir, priėjusi prie Jegoro kambario laiptų, sustojo, neturėdama jėgų toliau beeiti, atsigręžė ir, tyliai sušukusi iš nustebimo, akimirksnį užsimerkė – jai pasirodė, kad tarpuvartėje, susikišęs rankas į kišenes, stovi Nikolajus Vesovščikovas. Bet kai ji vėl pažvelgė – nieko nebebuvo.

„Pasivaideno!“ – pamanė ji, kopdama laiptais ir įsiklausydama. Apačioje, kieme, buvo girdėti duslus lėtų žingsnių tapsėjimas. Sustojusi prie laiptų posūkio, ji pasilenkusi pažiūrėjo apačion ir vėl pamatė šlakuotą veidą, besišypsantį jai.

– Nikolajau! Nikolajau… – sušuko ji, leisdamasi prie jo, o širdį iš nusivylimo ėmė mausti. 

– O tu eik! Eik! – negarsiai atsakė jis, mostelėjęs ranka.

Ji greit užbėgo laiptais, įėjo j Jegoro kambarį ir, pa-mačiusi jį gulintį ant sofos, dusdama sušnibždėjo:

– Nikolajus pabėgo… iš kalėjimo!..

– Kuris? – kimiai paklausė Jegoras, keldamas galvą nuo priegalvio. – Jų ten du…

– Vesovščikovas… Jis eina čionai!..

– Puiku!

Jis jau įėjo į kambarį, užkabino duris ir, nusiėmęs kepurę, glostydamas savo plaukus, tyliai juokėsi. Atsirėmęs alkūnėmis į sofą, Jegoras pakilo, sudejavo ir linktelėjo galvą.

– Prašau…

Plačiai šypsodamasis, Nikolajus priėjo prie motinos, nutvėrė jos ranką:

– Jeigu nebūčiau tavęs pamatęs – nors grįžk atgal į kalėjimą! Nieko mieste nepažįstu, o eisi į priemiestį – tuojau nutvers. Vaikštau ir galvoju sau – kvailas! Ko bėgau? Staiga matau – Nilovna lekia! Aš paskui tave…

– Kaipgi tu pabėgai? – paklausė motina.

Jis nerangiai atsisėdo ant sofos krašto ir, sumišęs traukydamas pečiais, kalbėjo:

– Proga pasitaikė! Aš vaikščiojau, o kriminaliniai kaliniai pradėjo prižiūrėtoją mušti. Ten yra vienas toksai, iš žandarų, už vagystę išvytas, – šnipinėja, skundžia, ramybės niekam neduoda! Jie muša jį, sąmyšis, prižiūrėtojai išsigando, bėgioja, švilpia. 2iūriu – vartai atviri, aikštė, miestas. Ir išėjau neskubėdamas… Tartum sapne. Paėjęs stabtelėjau, atsipeikėjau – kur man eiti? 2iūriu – kalėjimo vartai jau uždaryti…

– Hm! – tarė Jegoras. – O jūs, pone, būtumėt su-grįžęs, mandagiai pasibeldęs į duris ir paprašęs įleisti. Atsiprašau, girdi, aš truputį pasikarščiavau…

– Taip, – šypsodamasis kalbėjo Nikolajus, – tai kvailystė. Na, vis dėlto prieš draugus negražu – niekam nieko nepasakiau… Einu. Matau – numirėlį neša, kūdikį. Žengiu paskui karstą, galvą nuleidau, į nieką nežiūriu. Pasėdėjau kapinėse, atgaivino mane oras, ir dingtelėjo į galvą viena mintis…

– Viena? – paklausė Jegoras ir atsikvėpęs pridūrė: – Aš manau, jai ten neanksta…

Vesovščikovas neįsižeidė ir, papurtęs galvą, ėmė juoktis:

– Na, dabar mano galva nebe tokia tuščia, kaip seniau… O tu, Jegorai Ivanovičiau, vis tebesergi…

– Kiekvienas daro, ką gali! – atsakė Jegoras, ko-sėdamas šlapiu kosuliu. – Kalbėk toliau!

– Paskui nuėjau į zemstvos muziejų. Pasivaikščiojau ten, pažiūrinėjau, o pats vis galvoju – kaipgi, kur man dabar? Net pats ant savęs supykau. Ir valgyti labai įsinorėjau! Išėjau į gatvę, einu, pikta… Matau, policininkai stebi visus. Na, manau, su savo snukiu greit pateksiu į dievo teismą!.. Staiga – Nilovna priešais bėga, aš pasitraukiau ir paskui ją – štai ir viskas!

– O aš tavęs ir nepastebėjau! – kaltai tarė motina. Ji akimis tyrinėjo Vesovščikovą, ir jai atrodė, kad jis tartum lengvesnis pasidaręs.

– Draugai, turbūt, nerimauja… – kasydamas galvą, tarė Nikolajus.

– O vyresnybės tau negaila? Juk ji taip pat nerimauja! – tarė Jegoras. Jis pravėrė burną ir, tartum kramtydamas orą, pradėjo judinti lūpas. – Tačiau šalin juokus! Tave reikia slėpti, o tai nelengva, nors ir malonu. Jeigu aš galėčiau atsikelti… – jis užduso, nuleido rankas ant krūtinės ir silpnais judesiais ėmė ją trinti.

– Tu smarkiai įsisirgai, Jegorai Ivanovičiau! – tarė Nikolajus ir panarino galvą. Motina atsiduso, neramiomis. akimis apžvelgė mažą, ankštą kambarėlį.

– Tai mano paties reikalas! – atsakė Jegoras.– Jūs, motut, klausinėkite apie Pavlą, nėra ko čia apsimesti! 

Vesovščikovas plačiai nusišypsojo.

– Pavlas – nieko! Sveikas. Jis ten pas mus kaip ir seniūnas. Su vyresnybe kalbasi ir apskritai – komanduoja. Jį gerbia…

Vlasova lingavo galvą, klausydama Vesovščikovo pasakojimų, ir šnairomis žvilgčiojo į išpurtusį, melsvą Jegoro veidą. Nejudamai sustingęs, be jokios išraiškos, jis atrodė keistai plokščias, ir tiktai jo akys tebežibėjo linksmai ir gyvai…

– Duotumėt man pavalgyti – dievaži, labai noriu! – netikėtai sušuko Nikolajus.

– Motut, paimkite nuo lentynos duoną, paskui išeikite į koridorių ir pasibelskite į antrąsias duris kairėje. Atidarys moteris, tuomet jūs pasakykite jai, kad ji paimtų viską, ką turi valgomo, ir ateitų čionai.

– Kur čia –viską? – užprotestavo Nikolajus.

– Nesijaudink – nedaug…

Motina išėjo, pasibeldė į duris ir, klausydamasi tylos, kuri buvo už durų, liūdnai pamanė apie Jegorą:

„Miršta…“

– Kas ten? – paklausė už durų.

– Nuo Jegoro Ivanovičiaus! – negarsiai atsakė motina. – Prašo jus pas save…

– Tuoj ateisiu! – atsakė jai, neatidarydama durų. Ji valandėlę paklausė ir vėl pasibeldė. Tuomet durys smarkiai atsidarė, ir į koridorių išėjo aukšta moteris su akiniais. Skubiai taisydama suglamžytą palaidinės rankovę, ji rūsčiai paklausė motiną:

– Ko jums reikia?

– Aš nuo Jegoro Ivanovičiaus…

– Aha! Einam. O, aš gi pažįstu jus! – tyliai sušuko moteriškė.-– Sveika! Čia tamsu…

Vlasova pažvelgė į ją ir prisiminė, kad ji retkarčiais ateidavo pas Nikolajų.

„Vis savi!“ – toptelėjo jos galvoje.

Lipdama Vlasovai ant kulnų, moteris privertė ją eiti pirmyn, o pati, žengdama paskui, klausinėjo:

– Bloga jam?

– Taip, guli. Prašė, kad atneštumėt valgyti…

Na, tatai nereikalinga…

Kai jos įėjo pas Jegorą, jas pasitiko jo gargaliavimas:

– Keliauju pas protėvius, mano drauge. Liudmila Vasiljevna, šis vyras be vyresnybės leidimo iš kalėjimo išėjo – akiplėša! Pirmiausia jį pavalgydinkite, paskui kur nors paslėpkite.

Moteris linktelėjo galvą ir, atidžiai žiūrėdama į ligonio veidą, griežtai tarė:

– Jūs, Jegorai, turėjote pašaukti mane tuojau, kai tik pas jus atėjo. Ir jūs du kartus, matau, negėrėte vaistų – kas per apsileidimas? Draugas, eikite pas mane. Iš ligoninės tuojau čia ateis paimti Jegoro.

– Vis dėlto mane į ligoninę? – paklausė Jegoras.

Taip. Aš ten būsiu su jumis.

Ir ten? O, viešpatie!

– Nekvailiokite…

Kalbėdama moteriškė pataisė antklodę ant Jegoro krūtinės, įdėmiai apžiūrėjo Nikolajų, akimis išmatavo buteliuką su vaistais. Ji kalbėjo ramiai, negarsiai, jos judesiai buvo lengvi, veidas išblyškęs, tamsūs antakiai viršum nosies beveik siekė vienas kitą. Jos veidas nepatiko motinai, – atrodė išdidus, o akys žiūrėjo be šypsenos, be žibėjimo. Ir kalbėjo ji taip, lyg komanduotų.

– Mes išeisim! – kalbėjo ji toliau. – Aš greit sugrįšiu! Jūs duokite Jegorui valgomąjį šaukštą štai šito. Neleiskite jam kalbėti…

Ir ji išėjo, išsivesdama Nikolajų.

– Nuostabi moteris! – tarė Jegoras atsidusdamas. – Puiki moteris… Jus, motut, reikėtų pas ją apgyvendinti, – ji labai pavargsta…

– O tu nekalbėk! Še, verčiau išgerk!.. – švelniai paprašė motina.

Jis nurijo vaistus ir prisimerkęs kalbėjo:

– Vis tiek aš mirsiu, nors ir tylėsiu…

Kita akim jis žiūrėjo į motinos veidą, jo lūpos pamažu išsiskleidė šypsenai. Motina palenkė galvą, aštrus pasigailėjimo jausmas spaudė jai iš akių ašaras.

– Nieko, tatai natūralu… Smagu gyventi, bet paskui vis tiek prisieina mirti…

Motina uždėjo jam ant galvos ranką ir vėl tyliai tarė:

– Patylėk, a?..

Jis užsimerkė, lyg klausydamasis kimių garsų savo krūtinėje, ir atkakliai kalbėjo toliau:

– Nėra prasmės tylėti, motut! Ką aš laimėsiu tylėdamas? Keletą agonijos sekundžių, o neteksiu malonumo paplepėti su geru žmogumi. Aš manau, kad aname pasaulyje nėra tokių gerų žmonių, kaip šiame…

Motina neramiai pertraukė jo kalbą:

– Štai ateis ji, toji ponia, ir bars mane už tai, kad tu kalbi…

– Ji ne ponia, bet revoliucionierė, draugas, nuostabi siela. Barti ji jus, motut, tikrai bars. Visus bara, visuomet…

Ir pamažu, sunkiai judindamas lūpas, Jegoras pradėjo pasakoti savo kaimynės gyvenimo istoriją. Jo akys šypsojosi; motina matė, kad jis tyčia ją erzina, ir, žiūrėdama jam į veidą, drėgną ir pamėlusį, neramiai mąstė:

„Mirs…“

Įėjo Liudmila ir, rūpestingai uždariusi paskui save duris, prabilo, kreipdamasi į Vlasovą:

– Jūsų pažįstamasis būtinai turi persirengti ir kuo greičiausiai išeiti iš manęs; taigi jūs, Pelagėja Nilovna, tuojau eikite, gaukite jam drabužius ir viską atneškite čia. Gaila – nėra Sofjos, tai jos specialybė slėpti žmones.

– Rytoj ji atvažiuos! – tarė motina, užsimesdama skarą ant pečių.

Kiekvieną kartą, kada jie pavesdavo jai atlikti kokį nors darbą, ją tvirtai apimdavo noras jį atlikti greitai ir gerai, ir apie nieką ji jau nebegalėdavo galvoti, kaip tik apie savo uždavinį. Ir dabar, iš susirūpinimo nuleidusi antakius, sumaniai klausinėjo:

– Kaip jūs manote jį aprengti?

– Vis tiek! Jis išeis naktį…

– Naktį blogiau – mažiau žmonių gatvėse, labiau seka, o jis ne iš vikriųjų…

Jegoras dusliai nusijuokė.

– O ar galima bus ateiti pas tave į ligoninę? – paklausė motina.

Jis kosėdamas linktelėjo galvą. Liudmila pažvelgė į motiną tamsiomis akimis ir pasiūlė:

– Norite paeiliui su manimi budėti prie jo? Taip? Gerai! O dabar – eikite greičiau…

Meiliai, bet valdingai paėmusi motiną už rankos, ji išvedė ją už durų ir ten tyliai pasakė:

– Neužsigaukite, kad aš jus išvedu! Bet jam pavojinga kalbėti… O aš turiu vilties…

Ji suspaudė rankas, jos pirštai subraškėjo, o nuvargę vokai nusileido ant akių…

Nuo jos paaiškinimo motina sumišo ir sumurmėjo:

– Ką jūs čia?

– Žiūrėkite, ar nėra šnipų! – tyliai tarė moteris. Pakėlusi rankas prie veido, ji trynė smilkinius, jos lūpos virpėjo, veidas pasidarė švelnesnis.

– Žinau!.. – ne be pasididžiavimo atsakė jai motina. Išėjusi pro vartus, ji stabtelėjo valandėlę, pasitaisė skarelę ir nežymiai, bet akyliai apsižvalgė aplinkui. Ji jau beveik nesuklysdama mokėjo atskirti šnipą gatvės minioje. Jai buvo gerai pažįstamas pabrėžtas eisenos nerūpestingumas, įtemptas mostų laisvumas, nuovargio ir nuobodulio išraiška veide ir po visu tuo blogai paslėptas baimingas, kaltas neramių ir nemaloniai aštrių akių mirksėjimas.

Šį kartą ji nepastebėjo pažįstamo veido ir neskubėdama nuėjo gatve, o paskui pasisamdė vežiką ir įsakė nuvežti į turgavietę. Pirkdama Nikolajui drabužius, ji smarkiai derėjosi su pardavėjais ir, be ko kita, plūdo savo girtuoklį vyrą, kuriam beveik kas mėnesį vis naujus drabužius reikią pirkti. Šis prasimanymas mažai teveikė prekiautojus, bet labai patiko jai pačiai, – važiuodama ji sumetė, kad policija, žinoma, supras, jog Nikolajui reikia pakeisti drabužius, ir atsiųs seklius į turgavietę. Su tokiu pat naiviu atsargumu ji grįžo į Jegoro kambarį; paskui jai teko palydėti Nikolajų į miesto pakraštį. Nikolajus ėjo viena puse gatvės, o ji – antra puse, ir motinai buvo juokinga ir smagu matyti, kaip Vesovščikovas sunkiai žingsniavo, nuleidęs galvą, kaip jo kojos pynėsi ilguose rudo apsiausto skvernuose ir kaip jis vis taisinėjo nusmukusią jam .ant nosies skrybėlę. Vienoje tuščioje gatvėje juos pasitiko Sašenka, ir motina, galvos linktelėjimu atsisveikinusi su Vesovščikovu, nuėjo namo.

„O Paša sėdi… ir – Andriuša…“ – liūdnai pagalvojo ji.

X

Nikolajus pasitiko ją nuogąstingu šūksmu:

– Žinote – Jegorui visai bloga, visai! Jį išvežė j ligoninę, čia buvo Liudmila, ji prašė jus užeiti pas ją…

– Į ligoninę?

Nervingu judesiu pasitaisęs akinius, Nikolajus padėjo motinai apsivilkti palaidinę ir, spausdamas jos ranką savo išdžiūvusia, šilta ranka, virpčiojančiu balsu tarė:

– Taip! Pasiimkite štai šį ryšulį. Jau įtaisėte Vesovščikovą?..

– Viskas gerai…

– Aš taip pat ateisiu pas Jegorą…

Iš nuovargio motinai sukosi galva, ir nerami Nikolajaus nuotaika žadino jai liūdną dramos nujautimą. 

„Miršta!“ – beprasmiškai daužėsi jos galvoje niūri mintis.

Bet kai atėjo į mažą, švarų ir šviesų ligoninės kambarėlį ir krūvoje baltų priegalvių pamatė lovoje sėdintį ir kimiai kvatojantį Jegorą, ji iš karto nusiramino. Ji šypsodamasi atsistojo tarpdury ir klausėsi, kaip ligonis sako gydytojui:

– Gydymas – tai reforma…

– Nesimaivyk, Jegorai, – plonu balsu sušuko susi-rūpinęs gydytojas.

– O aš – revoliucionierius, neapkenčiu reformų…

Gydytojas atsargiai padėjo Jegoro ranką ant jo kelių, atsikėlė nuo kėdės ir, susimąstęs pešiodamas barzdą, pradėjo čiupinėti ištinusį ligonio veidą.

Motina gerai pažinojo gydytoją: jis buvo vienas iš artimųjų Nikolajaus draugų, Ivanas Danilovičius. Ji priėjo prie Jegoro – jis, pasitikdamas ją, iškišo liežuvį. Gydytojas atsisuko.

– A, Nilovna! Sveika! Ką jūs čia turite?

– Knygų, turbūt.

– Jam negalima skaityti! – pastebėjo mažasis gydytojas.

– Jis nori paversti mane idiotu! – pasiskundė Jegoras.

Trumpi, sunkūs, kimūs atodūsiai veržėsi iš Jegoro krūtinės jo veidas išpiltas smulkių prakaito lašų, ir, palengva keldamas savo sunkias, neklusnias rankas, jis šluostė delnu kaktą. Keistas išpurtusių skruostų nejudrumas išdarkė jo platų, gerą veidą, visi bruožai išnyko po negyva kauke, ir tiktai akys, giliai įdubusios ištinusiame veide, žiūrėjo aiškiai, šypsodamos atlaidžia šypsena.

– Ei, mokslinčiai! Aš pavargau, ar galima gulti?.. – paklausė jis.

– Negalima! – trumpai atsakė gydytojas.

– Na, aš atsigulsiu, kai tu išeisi…

– Jūs, Nilovna, neleiskite jam to! Pataisykite priegalvius. Ir prašau nekalbėti su juo – jam tas kenkia…

Motina linktelėjo galvą. Gydytojas išėjo greitais, smulkiais žingsniais. Jegoras atlošė galvą, užsimerkė ir apmirė, tik jo rankų pirštai tyliai virpėjo. Nuo baltų mažojo kambarėlio sienų dvelkė sausas šaltis, blausus liūdesys. Pro didelį langą žiūrėjo skarotos liepų viršūnės, tamsiuose, dulkėtuose lapuose aiškiai blizgėjo geltonos dėmės – šalti ateinančio rudens prisilietimai.

– Mirtis ateina pas mane iš lėto… nenoromis… – nejudėdamas ir neatmerkdamas akių, prabilo Jegoras. – Jai, matyt, truputį gaila manęs: toks sugyvenamas buvo vaikinas…

– Tu patylėtum, Jegorai Ivanovičiau! – prašė motina, tylutėliai glostydama jo ranką.

– Palauk, nutilsiu…

Dusdamas, sunkiai beištardamas žodžius, jis kalbėjo toliau, pertraukdamas kalbą ilgomis bejėgiškumo pauzėmis:

– Labai puiku, kad jūs su mumis, malonu matyti jūsų veidą. Ko ji susilauks? – klausiu aš save. Liūdna, kai pamanai, kad jūsų, kaip ir visų, laukia kalėjimas ir įvairios kiaulystės. Ar jūs nebijote kalėjimo?

– Ne! – paprastai atsakė ji.

– Na taip, žinoma. Bet vis dėlto kalėjimas – šlamštas, tai jis sužalojo mane. Nuoširdžiai kalbant – aš nenoriu mirti…

„Gal dar nemirsi!“ – norėjo pasakyti ji, bet, pažiūrėjusi į jo veidą, nutylėjo.

– Aš dar galėčiau dirbti… Bet jeigu negalima dirbti, nėra ko gyventi ir – kvaila gyventi…

„Teisybė, tačiau – neramina!“ – nejučiomis prisiminė motina Andrejaus žodžius ir sunkiai atsiduso. Per dieną jį labai pavargo ir norėjo valgyti. Monotoniškas drėgnas ligonio šnibždesys, pripildydamas kambarį, be jėgų šliaužiojo lygiomis sienomis. Liepų viršūnės pro langą atrodė panašios į žemai nusileidusius debesis ir stebino savo liūdnu juodumu. Visa buvo keistai apmirę sustingusioje prieblandoje ir liūdnai laukė nakties.

– Kaip man negera! – tarė Jegoras ir užsimerkęs nutilo.

– Užmik! – patarė motina. – Gal geriau bus.

Paskui ėmė klausytis jo alsavimo; apsižvalgė, pasėdėjo nejudėdama kelias minutes, apimta šalto liūdesio, ir užsnūdo.

Ją pažadino atsargus durų varstymas, krūptelėjusi ji pamatė atmerktas Jegoro akis.

– Užmigau, atleisk! – tarė ji tyliai.

– Ir tu atleisk… – pakartojo jis taip pat tyliai.

Pro langą žiūrėjo vakaro prieblanda, blausus šaltis spaudė akis, viskas keistai blyško, ligonio veidas pasidarė tamsus.

Pasigirdo čežėjimas ir Liudmilos balsas:

– Sėdi patamsyje ir šnibždasi. Kurgi čia mygtukas?

Visas kambarys staiga nušvito balta, nemalonia šviesa. Jo viduryje stovėjo Liudmila, visa juoda, aukšta, tiesi.

Jegoras smarkiai krūptelėjo visu kūnu, pakėlė ranką prie krūtinės.

– Kas? – šūktelėjo Liudmila, bėgdama prie jo.

Jis žiūrėjo į motiną apstulbusiomis akimis, ir dabar jos atrodė jai didelės ir keistai ryškios.

Plačiai atvėręs burną, jis kėlė galvą aukštyn, o ranką ištiesė į priekį. Motina atsargiai paėmė jo ranką ir, sulaikydama kvapą, žiūrėjo į Jegoro veidą. Mėšlungišku ir stipriu kaklo judesiu jis užvertė galvą ir garsiai tarė:

– Nebegaliu, baigta!..

Jo kūnas gležnai krūptelėjo, galva be jėgų nusviro ant peties, ir plačiai atvertose akyse negyvai atšvito šalta viršum lovos degančios lempos šviesa.

– Vargšeli mano! – sušnibždėjo motina. 

Liudmila palengva atsitraukė nuo lovos, atsistojo prie lango ir, žiūrėdama kažkur priešais save, Vlasovai nepažįstamu, neįprastai garsiu balsu tarė:

– Mirė…

Ji susilenkė, pasirėmė alkūnėmis ant lango ir staiga, tarytum kas jai būtų sudavęs per galvą, be jėgų suklupo ant kelių, užsidengė rankomis veidą ir dusliai suvaitojo.

Sudėjusi sunkias Jegoro rankas ant krūtinės, pataisiusi ant priegalvio keistai sunkią galvą, motina, šluostydamasi ašaras, priėjo prie Liudmilos, pasilenkė prie jos, švelniai paglostė jos tankius plaukus. Moteris palengva pasisuko į ją, jos matinės spalvos akys ligūstai išsiplėtė, ji atsistojo ir drebančiomis lūpomis sušnibždėjo:

– Mudu kartu gyvenome ištrėmime, ėjome ten, sėdėjome kalėjimuose… Kartais būdavo nebepakeliama, šlykštu, daugelis nusimindavo…

Sausas, garsus raudojimas užgniaužė jai gerklę, ji nugalėjo jį ir, prikišusi prie motinos veido savo veidą, suminkštintą švelnaus, liūdno jausmo, ją pajauninusio, be ašarų kūkčiodama, greitai šnibždėjo:

– O jis visuomet būdavo nenuilstamai linksmas, pokštaudavo, juokaudavo, vyriškai slėpdamas savo kančias… stengdavosi padrąsinti silpnuosius. Geras, jautrus, malonus… Ten, Sibire, nieko neveikimas ištvirkina žmones, dažnai sukelia blogų jausmų – kaip jis mokėjo su jais kovoti!.. Koksai tai buvo draugas, kad jūs žinotumėt! Sunkus, pilnas kentėjimų buvo jo asmeninis gyvenimas, bet niekas negirdėjo jo skundų – niekas, niekados! Aš buvau artima jo bičiulė, aš daug skolinga jo širdžiai, jis davė man viską, ką galėjo, iš savo proto, ir vienišas, pavargęs niekad neprašė už tai nei meilumo, nei dėmesio…

Ji priėjo prie Jegoro, pasilenkė ir, bučiuodama jam ranką, liūdnai, negarsiai kalbėjo:

– Drauge, brangusis mano, mielasis, dėkoju, dėkoju iš visos širdies, sudie! Dirbsiu, kaip dirbai tu, nepailsdama, neabejodama, visą gyvenimą!.. Sudie!

Raudojimas purtė jos kūną, ir kūkčiodama ji padėjo savo galvą ant lovos prie Jegoro kojų. Motina tyliai verkė gausiomis ašaromis. Ji kažkodėl norėjo sulaikyti jas, norėjo ypatingai, stipriai pamyluoti ją, norėjo kalbėti apie Jegorą gerais meilės ir liūdesio žodžiais. Pro ašaras ji žiūrėjo į jo sukritusį veidą, į akis, miegūstai pridengtas nuleistų vokų, į lūpas, tamsias, sustingusias švelnioje šypsenoje. Buvo tylu ir nuobodžiai šviesu…

Įėjo Ivanas Danilovičius kaip ir visuomet greitais, smulkiais žingsniais, – įėjo, staiga sustojo vidury kambario ir, greitu judesiu susikišęs rankas į kišenes, nervingai ir garsiai paklausė:

– Seniai?..

Jam niekas neatsakė. Pamažu svyruodamas ir trindamas kaktą, jis priėjo prie Jegoro, paspaudė jam ranką ir pasitraukė į šalį.

– Nenuostabu – su tokia širdim, kaip jo, taip turėjo atsitikti bent… prieš pusę metų…

Jo aukštas, ne vietoje garsus, per prievartą ramus balsas staiga nutrūko. Atsirėmęs nugara į sieną, jis greitais pirštais suko barzdelę ir, tankiai mirkčiodamas, žiūrėjo į grupę prie lovos.

– Dar vienas! – tarė jis tyliai.

Liudmila atsistojo, priėjo prie lango, atidarė jį. Po valandėlės jie visi trys stovėjo prie lango, tvirtai glausdamiesi vienas prie kito, ir žiūrėjo į niaurų rudens nakties veidą. Virš juodų medžių viršūnių žibėjo žvaigždės, be galo pagilindamos padangių tolumas…

Liudmila paėmė motiną už parankės ir tylėdama prisiglaudė prie jos peties. Gydytojas, žemai nuleidęs galvą, nosine šluostė pensne. Tyloje už lango alsiai dūsavo vakarinis miesto ūžesys, šaltis dvelkė j veidus, kedeno plaukus. Liudmila krūpčiojo, jos veidu ritosi ašaros. Ligoninės koridoriuose blaškėsi pavargę, išgąsdinti garsai, greitas kojų šlepsėjimas, aimanos, liūdnas šnibždesys. Žmonės nejudėdami stovėjo prie lango, žiūrėjo j tamsą ir tylėjo.

Motina pasijuto nereikalinga ir, atsargiai ištraukusi ranką, nusilenkusi Jegorui, ėjo prie durų.

– Jūs išeinate? – tyliai ir neatsigręždamas paklausė gydytojas.

– Taip…

Gatvėje ji pagalvojo apie Liudmilą, prisiminusi jos šykščias ašaras:

„Ir paverkti nemoka…“

Priešmirtiniai Jegoro žodžiai sukėlė jai tylų atodūsį. Pamažu žingsniuodama gatve, ji prisiminėjo gyvas akis, jo išdaigas, pasakojimus apie gyvenimą.

„Geram žmogui gyventi sunku, mirti – lengva… Kažin kaip aš mirsiu?..“

Paskui ji įsivaizdavo Liudmilą ir gydytoją prie lango baltame, per daug šviesiame kambaryje, už jų – negyvas Jegoro akis ir, apimta slegiančio gailesčio žmonėms, sunkiai atsiduso ir pradėjo eiti greičiau: kažkoks neramus jausmas vargino ją.

„Reikia paskubėti!“ – galvojo ji, pasiduodama liūdnai, bet žvaliai jėgai, švelniai skatinančiai ją iš vidaus.

Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T. VI. V., 1955, pp. 180-246.