Redakcijos komentaras: Ivanas Jefremovas (1908-1972) – tarybinis rusų paleontologas, vienas žymiausių XX amžiaus rašytojų-fantastų, savo kūriniuose kėlęs asmenybės tobulėjimo, gyvenimo prasmės ir visuomenės sanklodos problemas. Savo 1958 m. knygoje „Andromedos ūkas“, Jefremovas piešia futuristinį į kosmines erdves išėjusios, neįtikėtinų tiek medžiaginės, tiek dvasinės kultūros aukštumų pasiekusios komunistinės visuomenės paveikslą. Herojų nuotykiai ir išgyvenimai atskleidžia Jefremovo socialinę filosofiją, ypač pamatinę nuostatą, kad šviesiai žmonijos ateičiai būtinas ne tik materialinis-techninis progresas, bet iš esmės ir fiziškai, ir dvasiškai atsinaujinęs, į priekį žengiantis žmogus.
***
II. TUKANO EPSILONAS
Ant stalo tyliai skambtelėjo stiklas ir kartu sumirksėjo oranžiniai ir žydri žiburėliai. Skaidria pertvarėle ėmė blykčioti įvairiaspalviai atspindžiai. Išorinių Didžiojo Žiedo stočių vedėjas Dar Vėtras jau kurį laiką stebėjo Spiralinio Kelio šviesą. Milžiniškas kelio lankas kūprinosi dangaus skliaute, jūros pakraščiu brėždamas gelsvą, matinę atspindžio juostą. Neatitraukdamas nuo jos akių, Dar Vėtras ištiesė ranką ir perkėlė svirtelę ant „M“ – mąstymas nesibaigė. Šio žmogaus gyvenime šiandien vyko svarbi permaina. Rytą iš Pietų pusrutulio gyvenamosios zonos atvyko Mvenas Masas, Tarpžvaigždinių Kelionių Tarybos išrinktas jo įpėdiniu. Paskutinę transliaciją Žiedu jie atliks drauge, paskui. . . Štai šis „paskui“ dar ir buvo neišspręstas. Šešerius metus jis be priekaišto dirbo nepaprastai įtemptą savo darbą, į kurį buvo parenkami didelių gabumų žmonės, pasižymį nuostabia atmintimi ir didele erudicija. Kada vis dažniau ėmė įkyriai kartotis abejingumo darbui ir gyvenimui priepuoliai – viena sunkiausių žmogaus ligų – jį apžiūrėjo Evda Nal, garsioji psichiatrė. Išbandytas senas būdas – liūdnų akordų muzika žydrųjų sapnų kambaryje, pripildytame raminamų bangų, – nieko nepadėjo. Beliko viena išeitis – pakeisti veiklos pobūdį ir gydytis fiziniu darbu ten, kur dar buvo reikalingas kasdieninis raumenų darbas. Jo mieloji bičiulė – istorikė Veda Kong vakar pasiūlė kasinėtojo darbą savo ekspedicijoje. Atliekant archeologinius kasinėjimus, toli gražu ne visur buvo galima panaudoti mašinas – baigiamasis darbo etapas buvo atliekamas žmogaus rankomis. Savanorių šiam darbui buvo pakankamai, tačiau Veda jam pažadėjo, kad jis galės išvykti į tolimą senųjų stepių sritį, gamtos prieglobstin.
O, kad būtų Veda Kong!.. Beje, ji puikiai žino viską. Veda myli Ergą Norą, Tarpžvaigždinių Kelionių tarybos narį, trisdešimt septintosios žvaigždžių ekspedicijos viršininką. Ergas Noras turėjo pasiųsti žinią apie save iš Zirdos planetos. Tačiau jei iki šiol nebuvo gauta jokio pranešimo, o visi tarpžvaigždinių skridimų apskaičiavimai yra nepaprastai tikslūs, nėra ko nė galvoti, kad pavyks laimėti Vedos meilę! Draugystės vektorius – štai viskas, kas juos jungia. Ir visgi jis vyks su ja dirbti drauge!
Dar Vėtras perjungė rankenėlę, paspaudė mygtuką, ir kambarį užliejo ryški šviesa. Krištolinis langas užėmė visą sieną atsuktos į erdvę patalpos, iškilusios viršum žemės ir jūros. Patraukęs kitą rankenėlę, Dar Vėtras pakreipė šitą sieną į save, ir į vidų pažvelgė žvaigždėtas dangus, metaliniais rėmais atkirstos kelių, pastatų šviesos ir pajūrio švyturiai apačioje.
Dar Vetro dėmesį patraukė Galaktikos laikrodžio ciferblatas su trimis koncentraciniais apskritimais, suskirstytais padalomis. Didžiuoju Žiedu informacijos buvo perduodamos Galaktikos laiku kas šimtątūkstantinę dalį Galaktikos sekundės, arba, skaičiuojant Žemės laiku, kas aštuntą dieną – keturiasdešimt penkis kartus per metus. Vienas Galaktikos apsisukimas aplink ašį sudarė Galaktikos parą.
Eilinė ir paskutinė jo transliacija turėjo prasidėti devintą valandą ryto Tibeto observatorijos laiku, vadinasi, čia, Tarybos Viduržemio jūros observatorijoje, antrą valandą nakties. Buvo likę truputį daugiau, kaip dvi valandos laiko.
Prietaisas ant stalo vėl suskambėjo ir ėmė mirksėti. Už pertvaros pasirodė žmogus šviesiais, lyg šilkas blizgančiais drabužiais.
– Mes pasiruošę siųsti ir priimti informaciją, – trumpai pranešė jis, neparodydamas jokių išorinių pagarbos žymių, nors žvilgsnyje ir slypėjo žavėjimasis viršininku.
Dar Vėtras tylėjo, tylėjo ir padėjėjas, čia pat stovėjęs laisvai, kiek išdidžiai.
– Kubinėje salėje? – pagaliau paklausė Dar Vėtras ir, gavęs teigiamą atsakymą, paklausė, kur dabar Mvenas Masas.
– Prie rytmečio gaivos aparato. Gaivinasi po kelionės. Beje, rodos, jis susijaudinęs.. .
– Juo dėtas aš taip pat jaudinčiausi, – susimąstęs tarė Dar Vėtras.– Taip buvo prieš šešerius metus…
Padėjėjas visas paraudo, stengdamasis atrodyti abejingas. Jis su jaunystės aistra atjautė savo viršininką, gal būt, suvokdamas, kad ir jam pačiam kada nors teks patirti džiaugsmus ir sielvartus, kurių nepašykšti didelis darbas ir didelė atsakomybė. Išorinių stočių vedėjas niekuo neparodė savo jaudinimosi, – jo amžiaus žmogui rodyti savo jausmus buvo laikoma blogu tonu.
– Kai ateis Mvenas Masas, tuoj pat jį pakvieskite pas mane.
Padėjėjas išėjo. Dar Vėtras žengė į kampą, kuriame skaidri pertvara nuo grindų iki lubų buvo nudažyta juodai, plačiu mostu pravėrė dvi sąvarėles, įstatytas spalvoto medžio panelyje. Tvykstelėjo šviesa, sklindanti kažkur iš ekrano, panašaus į veidrodį.
Išorinių stočių vedėjas su tam tikro gnybto pagalba įjungė „draugystės vektorių“ – tiesioginius ryšius, kurių padedami, artimi draugai kiekvienu metu galėjo pasikalbėti vienas su kitu. Draugystės vektorius jungė keletą žmogaus nuolatinio buvojimo vietų – butą, darbovietę, mėgstamą poilsio kampelį.
Ekranas ėmė švytėti, jo gilumoje išryškėjo pažįstami aukštų panelių deriniai su daugybe ženklų stulpeliais sukoduotų elektroninių filmų, jau seniai pakeitusių archajiškas knygų kopijas. Kai žmonija priėmė vieningą abėcėlę, pavadintą linijine, sudarytą iš nesudėtingų ženklų, netgi senos knygos paprastai ir be jokių sunkumų pasidarė nufilmuojamos automatinėmis mašinomis. Mėlyni, žali, raudoni ruožai – centrinių filmotekų ženklai. Šiose filmotekose buvo saugomi mokslo veikalai, jau seniai leidžiami vos po dešimtį egzempliorių. Tereikėjo surinkti tam tikrą skaičių sąlyginių ženklų, ir saugykla-filmoteka automatiškai perduodavo visą knygos-filmo tekstą. Ši mašina ir buvo asmeninė Vedos biblioteka. Prietaisas švelniai spragtelėjo – ekranas išblėso ir vėl ėmė švytėti, tik šį kartą jau buvo matomas kitas kambarys, taip pat tuščias. Prietaisas spragtelėjo antrą kartą, – ekranas nu-kėlė žiūrovą į salę, kurioje stovėjo silpnai apšviesti staliukai – pultai. Prie artimiausio stalo sėdėjusi moteris pakėlė galvą, ir Dar Vėtras išvydo pažįstamą, mielą, smulkų veiduką didelėmis pilkomis akimis. Stambiose, baltus dantis ryškiai pabrėžiančiose lūpose pasirodė šypsena, nuo kurios abipus kiek užsirietusios nosies su vaikiškai apvaliu galiuku iškilo skruostų kauburėliai, ir dėl to veidas atrodė dar švelnesnis ir malonesnis.
– Veda, beliko dvi valandos. Reikia pasirengti, o aš norėčiau, kad jūs ateitumėte į observatoriją kiek anksčiau.
Moteris ekrane palietė ranka tankius, šviesius pelenų spalvos plaukus.
– Klausau, mano Vėtrai, – tyliai nusijuokė jinai, – einu namo.
Linksmai ištarti žodžiai neapvylė Dar Vetro.
– Drąsioji Veda, nusiraminkite. Kiekvienas, kuriam tenka kalbėti per Didįjį Žiedą, kada nors kalbėjo pirmą kartą. ..
– Nevarkite be reikalo, norėdamas mane pralinksminti, – Veda Kong atkakliai kilstelėjo galvą, – aš tuoj ateisiu.
Ekranas užgeso. Dar Vėtras pridarė sąvarėles ir atsigręžė, norėdamas pasitikti savo pavaduotoją. Mvenas Masas įėjo plačiais žingsniais. Veido bruožai ir tamsiai ruda, lygi žvilganti oda rodė, kad jo protėviai buvo negrai. Nuo tvirtų pečių baltas apsiaustas leidosi sunkiomis klostėmis. Savo stipriose liesose rankose Mvenas Masas suspaudė Dar Vetro delnus. Abu išorinių stočių viršininkai – buvęs ir busimasis – buvo aukštaūgiai. Vėtras, kuris save kildino iš rusų tautos, buvo platesnis ir stambesnis už lieknoką afrikietį.
– Atrodo, kad šiandien turi atsitikti kažkoks reikšmingas įvykis, – prabilo Mvenas Masas su tuo pasitikėjimu ir atvirumu, būdingu Didžiojo Žiedo eros žmonėms.
Dar Vėtras truktelėjo pečiais.
– Ši diena svarbi visiems trims. Aš palieku savo darbą, jūs jį pradedate, o Veda Kong pirmąsyk kalbės su Visata.
– Ar ji labai graži? – lyg klausdamas, lyg patvirtindamas atsiliepė Mvenas Masas.
– Pamatysite. Beje, šios dienos programa visai paprasta. Veda paskaitys paskaitą planetai KRZ 664456 + BŠ 3252 iš mūsų istorijos.
Mvenas Masas mintyse nepaprastai greitai padarė apskaičiavimą.
– Vienaragio žvaigždynas, žvaigždė Ros 614 – planetų sistema yra žinoma nuo neatmenamų laikų, bet ji niekuo nepasižymėjo. Aš mėgstu senoviškus pavadinimus ir žodžius, – pridūrė jis, lyg norėdamas pasiteisinti.
Dar Vėtras pagalvojo, kad Taryba moka parinkti žmones. Jis tarė balsu:
– Tuomet jums bus malonu dirbti su Junijum Antu – elektroninių įsimenamųjų mašinų vedėju. Jis save pagarbiai vadina atminties lempų vedėju. Ne nuo lempos – skurdaus senovės žibinto, bet nuo pirmųjų elektroninių prietaisų, nepatogių, su stiklo gaubtais, ištrauktu oru, panašių į tuometines elektros lempas.
Mvenas Masas ėmė juoktis taip nuoširdžiai ir atvirai, jog Dar Vėtras iš karto pajuto, kad šis žmogus jam vis labiau patinka.
– Atminties lempos! Mūsų atminties tinklai – tai kilometrų kilometrai koridorių, sudaryti iš milijardų elementų-narvelių! Tačiau, – jis susigriebė, – aš per daug pasiduodu savo jausmams, o tuo tarpu nesužinojau svarbiausio dalyko. Kada ėmė kalbėti Ros 614?
– Prieš penkiasdešimt dvejus metus. Nuo to laiko jie išmoko Didžiojo Žiedo kalbą. Iki jų tėra keturi parsekai. Vedos paskaitą jie išgirs po trylikos metų.
– O paskui?
– Po paskaitos – priėmimas. Iš senų bičiulių mes gausime kokių nors naujienų apie Žiedą.
– Per Gulbės šešiasdešimt vienas?
– Suprantama, kad per jį. Arba kartais per Gyvatnešio šimtas septyni, naudodamiesi mūsų senąja terminologija.
Įėjo vyriškis, apsirengęs tokiais pat žvilgančiais lyg sidabras Tarpžvaigždinių Kelionių Tarybos drabužiais, kaip ir Dar Vetro padėjėjas. Nedidelio ūgio, judrus ir kumpanosis, jis žavėdavo kitus tamsių, tarsi vyšnios, akių aštriu, atidžių žvilgsniu. Vyriškis patrynė delnu savo apskritą lygią galvą.
– Junijus Antas, – prabilo jis aukštu griežtu balsu, matyt, prisistatydamas Mvenui Masui.
Sis pagarbiai jį pasveikino. Atminties mašinų vedėjai buvo visus pralenkę savo išsimokslinimu. Jie spręsdavo, kuriuos dalykus iš gautų pranešimų reikia įamžinti atminties lempose, ką nukreipti į bendrosios informacijos linijas arba į kūrybos rūmus.
– Dar vienas brevanas, – sumurmėjo Junijus Antas, spausdamas ranką naujajam bičiuliui.
– Kas, kas toks? – nesuprato Mvenas Masas.
– Mano išmonė. Lotynų kalba. Taip aš vadinu visus, kurie neilgai gyvena – išorinių stočių darbuotojus, tarpžvaigždinio laivyno lakūnus, technikus, dirbančius fabrikuose, gaminančiuose tarpžvaigždiniams laivams variklius. Na ir mus. Mes taip pat neišgyvename daugiau, kaip pusę normalaus žmogaus amžiaus. Ką gi, bet užtat įdomu! Kur Veda?
– Žadėjo anksčiau ateiti… – prašneko Dar Vėtras.
Jo žodžius nustelbė nerimastingi muzikos akordai, kurie ėmė skambėti, vos tik skardžiai spragtelėjo Galaktikos laikrodžio ciferblatas.
– Įspėjamasis visai Žemei. Visoms energijos stotims, visoms gamykloms, tinkliniam transportui ir radijo stotims. Po pusvalandžio nutraukti energijos tiekimą ir kaupti ją imluminiuose kondensatoriuose, kad jos užtektų sudaryti atmosferoje kryptingojo spinduliavimo kanalui. Transliavimas suvartos keturiasdešimt tris procentus Žemės energijos. Priėmimas – vien tik kanalui palaikyti – aštuonis procentus, – paaiškino Dar Vėtras.
– Aš kaip tik taip viską ir vaizdavausi –linktelėjo galvą Mvenas Masas.
Ūmai jo įtemptame žvilgsnyje suliepsnojo žavesys. Dar Vėtras atsigręžė. Prie švytinčios skaidrios kolonos, jų nepastebėta, stovėjo Veda Kong. Savo kalbai Didžiajam Žiedui ji buvo apsivilkusi gražiausią apdarą, nepaprastai puošusį moterį ir sugalvotą prieš tūkstančius metų Kretos kultūros epochoje.
Pelenų spalvos plaukai, susukti stambiu mazgu ant viršugalvio, neapsunkino stipraus dailaus kaklo. Lygūs pečiai buvo nuogi, ir žydros medžiagos korsažas prilaikė giliai atidengtą krūtinę. Platus ir trumpas sidabro spalvos sijonas, išsiuvinėtas žydrais žiedais, neslėpė nuogų įdegusių kojų, apautų vyšnios spalvos batukais. Stambūs, tyčia grubiai įtaisyti auksinėje grandinėlėje vyšniniai akmenys-faantai, atgabenti iš Veneros, žėrėjo ant švelnios odos, derindamiesi su liepsnojančių iš susijaudinimo skruostų ir mažyčių ausų raudoniu.
Mvenas Masas, pirmąsyk išvydęs mokslininkę istorikę, žvelgė į ją, neslėpdamas susižavėjimo.
Veda pakėlė neramias akis į Dar Vėtrą.
– Gerai, – atsakė jis į nebylų žaviosios savo draugės klausimą.
– Aš daug kartų skaičiau paskaitas, bet ne taip, – prašneko Veda Kong.
– Taryba laikosi papročio. Pranešimus kitoms planetoms visuomet skaitė gražios moterys. Tai parodo mūsų pasaulio gyventojų grožio supratimą ir aplamai daug ką, – tęsė Dar Vėtras.
– Taryba neapsiriko pasirinkdama! – šūktelėjo Mvenas Masas.
Veda atidžiai pažvelgė į afrikietį.
– Jūs viengungis? – tyliai paklausė ji. Mvenas Masas linktelėjo, ir ji ėmė juoktis.
– Jūs norėjote pakalbėti su manimi, – ji pasisuko į Dar Vėtrą.
Draugai išėjo į plačią žiedo pavidalo terasą, ir Veda mėgaudamasi atsuko veidą prieš gaivų jūros vėją.
Išorinių stočių vedėjas papasakojo, kad nusprendęs dalyvauti archeologų ekspedicijoje, kad abejojęs, ką pasirinkti: trisdešimt aštuntąją žvaigždžių ekspediciją, Antarktikos povandenines kasyklas ar archeologiją.
– O ne, tik ne žvaigždes! – sušuko Veda, ir Dar Vėtras pajuto pasielgęs netaktiškai. Paskendęs savo mintyse, jis neapdairiai užgavo jautrią stygą Vedos krūtinėje.
Iš šios nejaukios padėties jį išgelbėjo balkone suskambėjusi neramių signalinių akordų melodija.
– Metas, po pusvalandžio įsijungsime į Žiedą! – Dar Vėtras atsargiai paėmė Vedą Kong už rankos. Kartu su kitais jie nusileido judančiais laipteliais į gilų požemį – į uoloje iškirstą kubinį kambarį.
Čia tebuvo vien prietaisai. Atrodė, kad juodi matiniai sienų paneliai yra aksominiai. Juos kirto ryškios krištolinės linijos. Auksaspalviai, žali, žydri ir oranžiniai žiburėliai buvo silpnai apšvietę skales, ženklus, skaičius. Strėlių smaragdiniai smaigaliai virpėjo ties juodais pusračiais, tarsi visos šios plačios sienos būtų kažko įtemptai, neramiai laukusios.
Keletas krėslų, didelis juodmedžio stalas, dalinai įsiterpęs į didžiulį žemčiūgo atspalvio hemisferinį ekraną masyviais auksiniais rėmais.
Dar Vėtras ženklu pasišaukė Mveną Masą, kitiems parodydamas aukštus, juodus krėslus. Mvenas Masas priėjo, žengdamas atsargiai, pirštų galiukais, kaip kadaise vaikščiojo jo protėviai saulės išdegintomis savanomis, kai sėlindavo prie didelių ir plėšrių žvėrių. Mvenas Masas sulaikė kvėpavimą. Iš čia, iš šio akmeninio rūsio-tvirtovės tuojau atsivers langas i begalines kosmoso erdves, ir žmonės pasidalins mintimis ir žiniomis su savo broliais, gyvenančiais kituose pasauliuose. Jie, penki žmonės, – dabar Visatoje atstovauja visą Žemės žmoniją. Tačiau nuo rytdienos jam, Mvenui Masui, teks vadovauti šiems ryšiams. Jam bus patikėti visi galingiausios jėgos svertai. Lengvas drebulys perbėgo afrikiečio nugara. Turbūt, jis tik dabar suprato, kokią sunkią atsakomybės naštą jis užsikrovė sau ant pečių, davęs sutikimą Tarybai. Ir kai jis pažvelgė į Dar Vėtrą, ramiai spaudanti valdymo svirteles, jo žvilgsnyje suspindėjo išraiška, panaši į tą žavesį, kuris švietė Dar Vetro jaunojo padėjėjo akyse.
Nuaidėjo sunkus, grėsmingas skambesys, tarsi būtų ėmęs gausti masyvus varis. Dar Vėtras skubiai pasisuko ir patraukė ilgą rankenėlę. Skambesys nutilo, ir Veda Kong pamatė, kad siauras panelis dešinėje sienoje ėmė švytėti per visą kambario aukštį. Siena tarsi dingo, išnyko neaprėpiamose tolybėse. Prieš akis iškilo iliuzinė piramidės pavidalo kalnų viršūnė, apvainikuota milžinišku akmens kupolu. Po šia milžiniška suly-dyto akmens kepure protarpiais žėrėjo švarutėlis kalnų sniegas.
Mvenas Masas pažino, kad tai Kenija – antrieji savo aukštumu Afrikos kalnai.
Sunkus varinis smūgis vėl sukrėtė požeminį kambarį, ir ten esantieji žmonės sukluso ir įtempė dėmesį.
Dar Vėtras paėmė Mveno Maso ranką ir ją uždėjo ant apvalios rankenėlės, kuri žėrėjo tarsi granato akis. Mvenas Masas paklusniai ją patraukė iki užsikirtimo.
Dabar visa Žemės jėga, visa energija, kurią pagamina tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt galingų elektros stočių, siūbtelėjo į ekvatorių, į penkių kilometrų aukščio kalną. Ties jo viršūne ėmė kunkuliuoti margaspalvė pašvaistė, susitraukė į gniužulą ir ūmai šovė aukštyn, tarsi ietis, smigdama į dangaus gelmes. Viršum pašvaistės iškilo laiba kolona, primenanti besisukantį viesulą-smerčių. Tarsi spiralė, vyniodamasi apie stulpą, aukštyn ėmė sruventi akinamai spindintis žydras dūmelis.
Kryptingasis spinduliavimas perskrodė Žemės atmosferą, sudarydamas pastovų kanalą, kuriuo tarsi laidais išorinės stotys priimdavo ir pasiųsdavo pranešimus. Ten, iškilęs trisdešimt šešis tūkstančius kilometrų viršum Žemės, kabojo paros palydovas – didelė stotis, apsisukanti aplink planetą per parą ekvatoriaus plokštumoje ir todėl atrodanti, lyg ji nejudėdama kabotų Rytų Afrikoje ties Kenijos kalnais – vietove, parinkta nuolatiniam ryšiui su išorinėmis stotimis palaikyti. Antrasis didelis palydovas, iškilęs į penkiasdešimties septynių tūkstančių kilometrų aukštį, skriejo meridianu per ašigalius ir turėjo ryšius su Tibeto pri- imamąja-siunčiamąja observatorija. Sąlygos sudaryti šioje observatorijoje siunčiamąjį kanalą buvo palan-kesnės, tačiau ji neturėjo nuolatinių ryšių. Šitie du dideli palydovai palaikė ryšius dar su keletu automatinių stočių, išdėstytų aplink visą Žemę.
Siauras panelis dešinėje užgeso – kanalas pasiekė palydovo priimamąją stotį. Dabar ėmė šviesti žemčiū- ginis ekranas auksiniais rėmais. Jo viduryje pasirodė nepaprastai padidinta figūra, pasidarė ryški, nusišypsojo didžiule burna. Gurąs Ganas, vienas iš paros palydovo stebėtojų, išaugo ekrane tarsi pasakų milžinas. Jis linksmai linktelėjo ir, pakėlęs trijų metrų ranką, įjungė visas aplinkines mūsų planetos stotis. Iš Žemės pasiųsta jėga jas sujungė draugėn. Į visas Visatos puses įsmigo jautrios imtuvų akys. Blausi raudona žvaigždė, esanti Vienaragio žvaigždyne, iš kurios planetų neseniai buvo gautas šaukimas, geriau buvo fiksuojama iš palydovo 57, ir Gurąs Ganas susijungė su juo. Tik tris ketvirčius valandos tegalėjo būti palaikomas nematomasis Žemės ir kitos žvaigždės kontaktas. Nebuvo galima prarasti nė minutės šio brangaus laiko.
Pagal Dar Vetro ženklą, Veda Kong atsistojo prieš ekraną ant metalinio skritulio, blizgančio melsvu atspalviu. Nematomieji spinduliai galingomis kaskadomis
krito iš viršaus ir dar labiau ryškino jos odos įdegimą. Tyliai ėmė veikti elektroninės mašinos, verčiančios Vedos paskaitą į Didžiojo Žiedo kalbą. Po trylikos metų tamsiai raudonosios žvaigždės planetos imtuvai užrašys siunčiamus virpesius visuotinai vartojamais simboliais ir, jei ten kas moka kalbėti, elektroninės vertimo mašinos simbolius pavers gyvos svetimos kalbos garsais.
„Kaip gaila, – pagalvojo Dar Vėtras, – kad tie tolimieji broliai negalės girdėti skambaus, švelnaus Žemės moters balso ir nepajus jo žavumo. Kas žino, kaip išsivysčiusios jų ausys? Gali būti įvairūs klausos tipai. Tik regėjimas, kuris visur yra paremtas pro atmosferą prasiskverbiančių elektromagnetinių virpesių dalimi, beveik visoje Visatoje yra vienodas, ir jie pamatys žaviąją, nuo jaudinimosi išraudusią Vedą.“
Dar Vėtras, nenuleisdamas akių nuo mažytės Vedos ausies, kurią pusiau dengė plaukų sruoga, ėmė klausytis jos paskaitos.
Veda Kong trumpai ir aiškiai pasakojo apie svarbiausiąsias žmonijos istorijos gaires. Apie senąsias žmonijos egzistavimo epochas, apie dideles ir mažas viena nuo kitos užsidariusias tautas, nuolat tarpusavyje besikivirčijančias dėl ekonominių ir idėjinių prieštaravimų, skiriančių šalis; ji kalbėjo labai trumpai. Šios epochos gavo bendrą pavadinimą SPE – Susiskaldžiusiojo Pasaulio eros. Tačiau Didžiojo Žiedo eros žmones mažai domino naikinamieji karai, baisios kančios arba tariamų didžiųjų valdovų aprašymai, kuriems tiek daug vietos buvo skiriama senovės istorijos knygose, išlikusiose iš Antikos laikų, Tamsiųjų amžių arba Kapitalizmo epochos. Kur kas svarbesnė buvo prieštaringa gamybinių jėgų vystymosi istorija, istorija, kartu atskleidžianti, kaip formavosi idėjos, menas, mokslas, kaip vyko dvasinė kova dėl tikrojo žmogaus ir žmonijos. Besivysią poreikiai kurti naujas pažiūras į pasaulį ir visuomeninius santykius, į žmogaus pareigas, teises ir laimę, iš kurių išaugo ir visoje planetoje suklestėjo galingas komunistinės visuomenės medis.
SPE paskutiniame, vadinamajame Skilimo, amžiuje žmonės pagaliau suprato, kad visos jų nelaimės kyla dėl neteisingos visuomeninės santvarkos, stichiškai susiklosčiusios dar gilioje senovėje, suprato, kad tikrasis žmonijos galios ir ateities pagrindas yra darbas, milijonų laisvų žmonių sujungtos pastangos, mokslas ir gyvenimo pertvarkymas mokslo pagrindais. Buvo atskleisti pagrindiniai visuomeninio vystymosi dėsniai, dialektinė prieštaringa istorijos raida, žmonės įsisąmonino, jog reikalinga griežta visuomeninė disciplina, įgaunanti vis didesnę reikšmę, sparčiai didėjant planetos gyventojų skaičiui.
Skilimo amžiuje senųjų ir naujųjų idėjų kova paaštrėjo, ir visas pasaulis suskilo į dvi stovyklas – senųjų – kapitalistinių ir naujųjų – socialistinių – valstybių su skirtingomis ekonominėmis sistemomis. Tuo metu buvo atrasti pirmieji atominės energijos panaudojimo būdai, ir senojo pasaulio gynėjų atkaklumas vos neatvedė visos žmonijos į neregėtą katastrofą.
Tačiau naujoji visuomeninė santvarka turėjo neišvengiamai nugalėti, nors ši pergalė ir nebuvo pasiekta iš karto – trukdė visuomeninės sąmonės auklėjimo atsilikimas. Komunistiškai pertvarkant pasaulį visų pirma reikėjo iš pagrindų pakeisti ekonomiką, panaikinti skurdą, badą ir sunkų, varginantį darbą. Tačiau ekonomikos pakeitimas pareikalavo sukurti labai sudėtingą gamybos valdymo ir paskirstymo sistemą, iškėlė uždavinį ugdyti kiekvieno žmogaus visuomeninę sąmonę.
Komunistinė visuomenė ne iš karto apėmė visas tautas ir šalis. Teko padėti milžiniškų pastangų, kol buvo panaikintas priešiškumas ir ypač melas, paskleistas priešiškos propagandos Skilimo amžiuje. Nemažai buvo padaryta klaidų ir kuriantis naujiesiems žmonių santykiams. Vienoje kitoje vietoje prasidėjo sukilimai, senojo pasaulio šalininkai dėl savo obskurantizmo mėgindami atgaivinti praeitį, norėjo rasti lengvą išeitį iš sunkumų, iškilusių žmonijos kelyje.
Tačiau naujoji gyvenimo santvarka neišvengiamai ir nesulaikomai plito visoje Žemėje, ir pačios įvairiausios tautos ir rasės susibūrė į vieningą, darnią ir išmintingą šeimą.
Taip prasidėjo PSE – Pasaulio Susivienijimo era, susidedanti iš Šalių Sąjungos, Įvairių Kalbų, Kovos už Energiją ir Bendrosios Kalbos amžių.
Visuomeninis vystymasis nuolat greitėjo, ir kiekviena nauja epocha trukdavo trumpiau, negu ankstyvesnioji. Žmogus ėmė įvaldyti gamtą neregėtais tempais.
Senovėje žmonės kūrė utopines fantazijas apie nuostabią ateitį, svajojo pamažu sulaukti tokio laiko, kai nebereikės dirbti. Rašytojai pranašavo, kad, paskirdama dvi – tris valandas darbo visuomenės labui, žmonija pajėgs apsirūpinti visais reikalingais dalykais, o likusį laiką galės mėgautis, nieko neveikdama.
Tokias pažiūras buvo pagimdęs senovėje įsigalėjęs bodėjimasis sunkiu ir prievartiniu darbu.
Greitai žmonės suprato, kad darbas yra laimė, kad ją taip pat teikia nuolatinė kova su gamta, sunkumų nugalėjimas, vis naujų ir naujų mokslo ir ekonomikos vystymosi uždavinių sprendimas. Darbo, reikalaujančio visų jėgų, tačiau kūrybingo, pagal įgimtus gabumus ir pomėgius, įvairaus ir retkarčiais kaitaliojamo – štai ko reikia žmonijai. Automatinio valdymo technikos – kibernetikos – vystymasis, kiekvieno žmogaus visapusiškas išsilavinimas ir inteligencija, puikus fizinis pasiruošimas sudarė sąlygas keisti profesijas, greitai išmokti kitų specialybių ir nuolat įvairinti darbą, jame randant vis didesnį pasitenkinimą. Sparčiai besivystantis mokslas prasiskverbė visur į žmogaus gyvenimą ir todėl patirti kūrybinį džiaugsmą, atskleidžiant naujas gamtos paslaptis, gali didžiulis žmonių skaičius. Labai didelį vaidmenį, auklėjant visuomenę ir tvarkant gyvenimą, įgavo menas. Prasidėjo nuostabiausia žmonijos istorijoje BDE – Bendrojo Darbo era, susidedanti iš Daiktų Prastinimo, Rekonstrukcijos, Pirmojo Gausumo ir Kosmoso amžių.
Suradus būdą kondensuoti elektrą ir gaminti milžiniško imlumo akumuliatorius ir kompaktiškus, tačiau galingus elektros motorus, buvo padaryta didžiausia naujųjų laikų techninė revoliucija. Dar anksčiau žmonės išmoko puslaidininkių pagalba sujungti sudėtingiausius silpnų srovių tinklus ir sukurti save valdančias kibernetikos mašinas. Technika tapo subtiliausiu, juvelyriniu, aukštu menu ir kartu ji įvaldė kosminės apimties galingumus.
Tačiau kiekvienam turint teisę viską gauti, iškilo būtinybė supaprastinti žmogaus buitį. Žmogus išsivadavo iš daiktų vergovės, o, paruošus detalius standartus, susidarė galimybė gaminti bet kuriuos daiktus ir mašinas iš palyginti nedidelio skaičiaus pagrindinių konstrukcinių elementų, – kaip kad begalinė gyvųjų organizmų įvairybė susidaro iš gana vienodų sudėtinių ląstelių: ląstelė – iš baltymų, baltymai – iš proteinų ir t. t. Vien tik padarius galą besaikiam ankstyvesniųjų amžių maitinimosi išlaidumui, susidarė galimybė aprūpinti maistu milijardus žmonių.
Visos visuomenės jėgos, senovėje eikvojamos karo mašinoms gaminti, išlaikyti didžiulėms armijoms, jokio naudingo darbo nedirbančioms, politinei propagandai ir išoriniam blizgesiui, buvo nukreiptos gyvenimui tobulinti ir mokslui vystyti.
Vedai Kong davus ženklą, Dar Vėtras paspaudė mygtuką, ir greta žaviosios istorikės atsirado didelis gaublys.
– Mes pradėjome, – tęsė Veda, – nuo visiško planetos gyvenamųjų ir pramoninių zonų pergrupavimo…
Rudos gaublio juostos šiauriniame ir pietiniame pusrutuliuose išilgai trisdešimties laipsnių platumos žymėjo ištisinę virtinę miesto gyvenviečių, susitelkusių šiltųjų jūrų pakraščiais, švelnaus subtropinio klimato zonoje. Žmonijai nebebuvo reikalo žiemos metu eikvoti milžinišką energiją gyvenamosioms patalpoms šildyti, gaminti nepatogius drabužius. Tankiausiai gyventojai susitelkė žmonijos kultūros lopšyje – prie Viduržemio jūros. Sutirpdžius poliarines sniegynų kepures, subtropinė juosta trigubai paplatėjo.
Šiaurėje nuo šiaurinės gyvenamosios juostos nusidriekė milžiniška pievų ir stepių zona, kurioje ganosi nesuskaitomos bandos galvijų.
Į pietus (šiauriniame pusrutulyje) ir į šiaurę (pietiniame) plytėjo sausos ir karštos dykumos, kur dabar auga sodai. Anksčiau čia buvo įrengtos termoelektrinės, kaupiančios saulės energiją.
Tropikų zonoje sutelkta augalinio maisto ir medienos pramonė, kuri čia duoda tūkstančius kartų didesnį ekonominį efektą, negu šaltosiose klimatinėse zonose.
Jau seniai, suradus dirbtinį būdą angliavandenius – cukrų gaminti iš saulės šviesos ir angliarūgšties, me liovėmės auginti cukrines kultūras. Pigios pramoninė pilnaverčių maistingų baltymų gamybos tuo tarpu me dar nepajėgiame įsisavinti, todėl sausumoje mes augi name ir kultūrinius augalus, turinčius daug baltymu o vandenynuose – milžiniškas dumblių plantacijas Paprasčiausią valgomųjų riebalų gamybos būdą me sužinojome per Didįjį Žiedą, įvairiausius vitaminu Ir hormonus neribotais kiekiais mes gaminame i akmens anglies. Naujojo pasaulio žemės ūkiui daba nebėra reikalo gaminti visus maisto produktus, kai kud buvo senovėje. Įvairiarūšio cukraus, riebalų, vi laminu gamybos praktiškai mums niekas neriboji Vien tik baltymų gamybai mums tenka laikyti milžiniškas sausumos ir jūros plantacijas. Žmonija jau seniai pamiršo bado baimę, kuri dešimtis tūkstantmečių slėgė žmones.
Vienas svarbiausių žmogaus džiaugsmų – troškimas keliauti, kilnotis iš vienos vietos į kitą, buvo paveldėtas iš mūsų prosenelių – klajojančių medžiotoji rankiojusių menką maistą. Dabar visą planetą juosi Spiralinis kelias, milžiniškais tiltais per sąsiaurius jungiąs visus žemynus. – Veda nubrėžė pirštu pagal sidabrinę giją ir pasuko gaublį. – Spiraliniu keliu b atvangos skuba elektriniai traukiniai. Šimtai tūkstančiai žmonių labai greitai gali nusikelti iš gyvenamosios zonos į stepių, laukų platybes, į kalnus, kur nėra nuolatinių miestų, o tik laikinos stovyklos, įrengtos gyvulininkystės, laukininkystės, miškų ir kalnakasybos pramonės meistrams. Visiškai automatizavus visas gamyklas ir elektrines, atkrito reikalas statyti greta j miestus arba dideles gyvenvietes – ten tėra namai, kuriuose įsikūrė neskaitlingi budėtojai: stebėtojai, mechanikai ir monteriai.
Planingas gyvenimo tvarkymas pagaliau padarė galą pražūtingoms greičio varžyboms – nebebuvo reikalo statyti kaskart vis greitesnes transporto mašinas. Spiraliniu keliu traukiniai per valandą nuvažiuoja du šimtus kilometrų. Tik atsitikus kokiai nelaimei, yra naudojami greitieji oro laivai, skrieją tūkstančius kilometrų per valandą.
Prieš keletą šimtmečių mes smarkiai pagerinome mūsų planetos veidą. Dar Skilimo amžiuje buvo atskleistos atomų vidinės energijos paslaptys. Tuo pačiu metu buvo išmokta gauti kažkokią mažą dalelytę tos energijos ir ją paversti šilumine iškrova, kurios pražūtingos savybės tuoj pat buvo panaudotos kariniams tikslams. Susikaupė didžiulės baisiųjų bombų atsargos, kurios vėliau, komunizmui pasiekus pergalę, buvo mėginta panaudoti energijos gamybai. Tačiau greitai paaiškėjo, kad toks energijos gamybos būdas yra lydimas gyvybei kenksmingo spinduliavimo ir todėl senosios branduolinės energetikos panaudojimas buvo griežtai apribotas. Beveik tuo pačiu metu astronomai, tyrinėdami tolimųjų žvaigždžių fiziką, surado du naujus labai efektingus būdus vidinei atominei energijai – Ku ir F – gauti. Šios energijos gamyba nebuvo lydima kenksmingų irimo produktų.
Abu šie būdai yra naudojami ir dabar, nors tarpžvaigždinių laivų varikliams vartojama dar viena branduolinės energijos rūšis – anamezoninė, kuri buvo atrasta, stebint didžiąsias Galaktikos žvaigždes per Didįjį Žiedą.
Iš seno sukauptas senųjų branduolinių medžiagų – radioaktyviųjų urano, torio, vandenilio, kobalto, ličio izotopų atsargas buvo nuspręsta sunaikinti, kai tik buvo nulius būdas pašalinti jų irimo produktus už Žemės atmosferos ribų. Tada, Rekonstrukcijos amžiuje, buvo sukurtos dirbtinės saulės, „pakabintos“ ties poliarinėmis sritimis. Mes žymiai sumažinome ledo kepures, susidariusias Žemės ašigaliuose ketvirtiniame ledynų laikotarpyje, ir pakeitėme visos planetos klimatą. Vandenynuose vanduo pakilo septynis metrus, atmosferos cirkuliacijoje žymiai susiaurėjo poliariniai frontai ir susilpnėjo pastatai, kurie anksčiau buvo pavertę dykumomis sritis, esančias prie atogrąžų ir pusiaujo ribos. Beveik liovėsi siautę uraganai ir aplamai visokie audringi oro sutrikimai.
Iki šešiasdešimtosios paralelės nusidriekė šiltos stepės, o vidutinės juostos pievos ir miškai perkirto septyniasdešimtąją platumą.
Antarktikos žemynas, kurio trys ketvirtadaliai išsivadavo nuo ledo dangos, tapo žmonijos įvairių metalų rūdų lobynu – ten išliko nepaliesti gelmių turtai, gi kituose žemynuose, anksčiau nuolat vykstant naikinamiesiems karams, šie turtai buvo smarkiai išeikvoti. Per Antarktiką kaip tik ir pavyko sujungti Spiralinį Kelią.
Dar tais laikais, kai klimatas nebuvo iš pagrindų pakeistas, buvo iškasti milžiniški kanalai ir prakirsti kalnagūbriai – tuo bildu buvo dalinai išlyginta vandens Ir oro masių cirkuliacija. Amžini dielektriniai siurbliui padėjo aprūpinti vandeniu netgi Azijos aukštikalnių dykumas.
Daugelį kartų išsiplėtė galimybės gaminti maisto produktus, naujosios žemės sudarė palankias sąlygas žmonėms gyventi. Šiltose vidinėse jūrose buvo už-veistos plantacijos, kuriose buvo auginami dumbliai, turį daug baltymų.
Senaisiais pavojingais ir nepatikimais tarpplanetiniais laivais žmonės vis dėlto sugebėjo pasiekti artimąsias mūsų sistemos planetas. Žemė buvo apjuosta grandine dirbtinių palydovų, iš kurių žmonės nuodugniai tyrinėjo kosmosą. Ir čia prieš keturis šimtus aštuonerius metus įvyko labai svarbus įvykis, kuris pradėjo naująją’ žmonijos egzistavimo erą – DŽE, Didžiojo Žiedo erą.
Nuo seniausių laikų žmonių mintis ieškojo būdų siųsti į didelius atstūmus vaizdus, garsus, energiją. Šimtai tūkstančių talentingiausių mokslininkų dirbo ypatingoje organizacijoje, kuri ir iki šiol tebevadinama Kryptingojo Spinduliavimo Akademija, ir pagaliau surado būdą perteikti energiją į didelius atstumus be jokių laidininkų. Šitai buvo galima įgyvendinti, kai pavyko rasti kelią apeiti dėsnį – energijos srautas yra proporcingas spindulių sklidimo kampo sinusui. Tuomet paraleliniai spindulių pluoštai sudarė sąlygas pastoviai palaikyti ryšius su dirbtiniais palydovais, taigi ir su visu kosmosu. Gyvybę apsaugantis jonizuotos atmosferos ekranas buvo neįveikiama kliūtis perduoti ir priimti pranešimus iš erdvių. Senų senovėje, dar Susiskaldžiusioje Pasaulio eros pabaigoje, mūsų mokslininkai pastebėjo, kad iš kosmoso į Žemę liejasi galingi radijo spindulių srautai. Drauge su paprastu žvaigždynų ir Galaktikos spinduliavimu mus pasiekdavo iš kosmoso pasiųsti šaukimai ir pranešimai iš Didžiojo Žiedo, iškraipyti ir netekę stiprumo atmosferoje. Mes tuomet nesuvokėme jų prasmės, nors jau sugebėjome užfiksuoti tuos paslaptingus ženklus, manydami, kad tai yra negyvos materijos spinduliavimas.
Mokslininkas Karnas Amatas, indų kilmės, sugalvojo dirbtiniuose palydovuose išbandyti vaizdų imtuvus, ir ištisus dešimtmečius su begaline kantrybe taikė vis naujas diapazonų kombinacijas.
Karnas Amatas sugavo pranešimą, pasiųstą iš planetų sistemos, skriejančios aplink dvilypę žvaigždę, nuo seno vadinamą Gulbės 61. Ekrane išryškėjo į mus nepanašus, bet, be abejo, žmogus ir parodė užrašą, padarytą Didžiojo Žiedo simboliais. Užrašą pavyko perskaityti tik po devyniasdešimties metų, ir jis, išverstas j mūsų, Žemės kalbą, puošia Kamo Amato paminklą: „Sveikiname jus, brolius, įėjusius į mūsų šeimą! Atskirtus erdvės ir laiko, mus sujungė protas į didžios jėgos žiedą.“
Išmokti Didžiojo Žiedo simbolių, brėžinių ir žemėlapių kalbą, žmonijai pasiekus tuometinį išsivystymo lygį, nebuvo sunku. Praėjus dviem šimtmečiams, panaudodami vertimo mašinas, mes jau galėjome kalbėtis su artimųjų žvaigždžių planetinėmis sistemomis, priimti ir pasiųsti įvairių pasaulių įvairaus gyvenimo ištisus vaizdus. Tik neseniai mes gavome žinią iš keturiolikos planetų, esančių dideliame Denebo gyvybės centre Gulbėje. Tai milžiniška žvaigždė, savo šviesumu prilygstanti keturiems tūkstančiams aštuoniems šimtams saulių ir nutolusi nuo mūsų per šimtą dvidešimt du parsekus. Minties vystymasis ten ėjo kitais keliais, bet. ir ten pasiekta mūsų lygio.
O iš senųjų pasaulių – mūsų Galaktikos kamuolinių spiečių ir milžiniškos gyvenamosios srities, besisukančios aplink Galaktikos centrą – mus pasiekia iš begalinių tolybių keisti paveikslai ir vaizdai, mums dar nesuprantami ir neiššifruoti. Užrašyti atminties mašinų, jie siunčiami į Mokslo Ribų Akademiją – taip vadinama mokslinė organizacija, tyrinėjanti problemas, kurias mūsų mokslas dar tik vos-ne-vos kelia bendraisiais bruožais. Mes mėginame suprasti toli nuo mūsų per milijonus metų pažengusią mintį, kuri, turbūt, skiriasi nuo mūsų, nes čia ir ten gyvybė nuo paprasčiausių organinių formų iki aukščiausių, mąstančių būtybių, vystėsi skirtingais istoriniais keliais.
Veda Kong nusigręžė nuo ekrano, į kurį žiūrėjo tarsi užhipnotizuota, ir klausiamai pažvelgė į Dar Vėtrą. Sis nusišypsojo ir pritardamas linktelėjo galvą. Veda išdidžiai atmetė galvą, ištiesė į priekį rankas ir kreipėsi į tuos nematomus ir nežinomus gyventojus, kuriuos po trylikos metų pasieks jos žodžiai ir jos vaizdas:
– Tokia mūsų istorija, sunkus, sudėtingas ir ilgas kelias, kopiant į pažinimo aukštumas. Mes kviečiame jus – susijunkite su mumis Didžiajame Žiede, ir drauge neškime į visas šalis galingą proto jėgą, nugalėdami inertišką negyvąją materiją!
Vedos balsas suskambėjo iškilmingai, įgydamas Žemės žmonijos visų kartų jėgą, žmonijos, pasiekusios tokias aukštumas, kad jos mintys jau krypsta į kitas Visatos žvaigždžių salas, esančias už savosios Galaktikos ribų.
Pratisai suskambėjo varis – tai Dar Vėtras patraukė rankenėlę ir išjungė energijos siunčiamąjį srautą. Ekranas užgeso. Skaidriame dešiniajame panelyje išliko šviečiantis nešamojo kanalo stulpas.
Veda, pavargusi ir aprimusi, susirietė į kamuoliuką giliame, dideliame krėsle. Dar Vėtras prie valdymo stalo pasodino Mveną Masą, o pats palinko prie jo peties. Visišką tylą retkarčiais nutraukdavo vos girdimai spragtelėję rankenėlių stabdikliai. Ūmai auksarėmis ekranas dingo, ir toje vietoje atsivėrė neįsivaizduojama gilybė. Veda Kong, pirmąsyk matydama šį neregėtą stebuklą, garsiai atsiduso. Iš tikrųjų netgi tiems, kurie buvo gerai susipažinę su šviesos bangų sudėtingu interferencijos keliu, kuriuo buvo išgaunamas toks apžvalgos platumas ir gylis, reginys visuomet sukeldavo nuostabą.
Didėdamas kas akimirką, iš tolybių artėjo tamsusis svetimos planetos paviršius. Tai buvo nepaprastai reta dvilypės žvaigždės sistema, – čia dvi saulės tarpusavyje palaikė lygsvarą tokiu būdu, kad jų planetos orbita gavosi taisyklinga, ir šioje planetoje išsivystė gyvybė. Abi saulės – oranžinė ir skaisčiai raudona, – mažesnės negu mūsiškė, žėrė savo šviesą į užšalusios jūros ledus, kurie atrodė raudoni. Juodo plokštikalnio pakraštyje buvo matomas milžiniškas žemas pastatas, nutviekstas paslaptingų violetinių spindulių. Žvilgsnis atsirėmė į aikštelę, esančią ant jo stogo, tarsi būtų ją persmeigęs, ir visi pamatė pilkaodį žmogų apvalių kaip pelėdos akių, kurias supo žvilgančių pūkų žiedai. Jis buvo didelio ūgio, tačiau labai plonas, o jo ilgos galūnės buvo panašios į čiuptuvėlius. Žmogus keistai krestelėjo galvą, tarsi paskubomis nusilenkdamas, ir, įsmeigęs į ekraną savo šaltas tarsi objektyvai akis, pražiojo belupę burną, kurią buvo pridengęs nosį primenantis minkštos odos vožtuvas. Beregint iš vertimo mašinos ėmė skambėti melodingas ir švelnus garsas:
– Zafas Ftetas, Gulbės šešiasdešimt vienas išorinės informacijos vedėjas. Šiandien mes transliuojame geltona jai žvaigždei STL 3388 + 04ŽF… Transliuojame…
Dar Vėtras ir Junijus Antas pažvelgė į kits kitą, o Mvenas Masas spustelėjo Dar Vetrui riešą. Tai buvo galaktiniai Žemės, tikriau sakant, Saulės planetinės sistemos, šaukimo ženklai. Kadaise kitų pasaulių stebėtojai galvojo, kad ji esanti vienas didelis palydovas, apsisukąs aplink Saulę per penkiasdešimt devynerius Žemės metus. Vieną kartą per tą periodą kartojasi bendra Jupiterio ir Saturno opozicija, ir tuo metu Saulė pasidaro žymiai aiškiau matoma artimųjų žvaigždžių astronomams. Tą pačią klaidą darė ir mūsų astronomai, tyrinėdami daugelio žvaigždžių planetines sistemas, kurios buvo žinomos dar iš senų senovės.
Junijus Antas, ėmęs skubėti labiau, negu transliacijos pradžioje, dar kartą patikrino, kaip nustatyta atminties mašina ir ką rodo budrūs tikslumo sargybiniai – prietaisai OES.
Abejingas elektroninio vertėjo balsas tęsė:
– Mes priėmėme visai aiškią informaciją iš žvaigždės. . .– vėl pasipylė daug skaičių ir nutrūkstamų garsų, – atsitiktinai, ne tuo laiku, kai perduodama Didžiojo Žiedo informacija. Jie nemoka iššifruoti Žiedo kalbos ir bergždžiai eikvoja energiją, siųsdami informaciją tylos valandomis. Mes jiems atsakėme jų transliavimo metu – rezultatus sužinosite maždaug po trijų dešimtadalių sekundės… – Balsas nutilo. Signaliniai prietaisai degė kaip ir pirma, teužgeso žalioji akutė.
– Čia vis dar nesuprantamos pauzės, kurios kartojasi transliacijos metu; jas, gal būt, sukelia astrolakūnų legendarinis neutralus laukas, esantis tarp jų ir mūsų, – paaiškino Vedai Junijus Antas.
– Trys dešimtadaliai Galaktikos sekundės, – vadinasi, reikės laukti maždaug šešis šimtus metų, – niūriai burbtelėjo Dar Vėtras.– Įdomu, kam gi visa tai mums?
– Mano supratimu, žvaigždė, su kuria jie užmezgė ryšius, – Tukano Epsilonas, esantis pietų dangaus žvaigždyne, – atsiliepė Mvenas Masas, – yra nutolusi per devyniasdešimt parseku, vadinasi, ji spindi kažkur ten, kur baigiasi mūsų ryšiai. Su pasauliais, esančiais už Denebo, mes ryšių tuo tarpu dar neturime.
– Tačiau mes juk gauname žinių ir iš Galaktikos centro, ir iš kamuolinių spiečių? – paklausė Veda Kong.
– Retkarčiais, atsitiktinai sugavę jų transliaciją, arba gaudami atminties mašinų užrašus iš kitų Žiedo narių, kurie sudaro į Galaktikos erdves nusitęsusią grandinę, – atsakė Mvenas Masas.
– Pranešimai pasiųsti prieš tūkstančius ir dešimtis tūkstančių metų, nedingsta erdvėse ir pagaliau mus pasiekia, –’pridūrė Junijus Antas.
– Vadinasi, apie kitų, labai tolimų pasaulių žmonių gyvenimą ir pažinimą mes sprendžiame pavėluotai, pavyzdžiui, apie Galaktikos centro zoną, – pavėlavę dvidešimčia tūkstančių metų?
– Taip, vis tiek, ar žinias apie tolimuosius pasaulius mums pasiunčia artimųjų pasaulių atminties mašinos, ar informaciją tiesiogiai sugauna mūsų stotys, mes matome tolimuosius pasaulius tokius, kokie jie buvo žilos senovės laikais. Matome labai seniai mirusius ir savajame pasaulyje užmirštus žmones.
– Nejaugi mes, sugebėję taip visapusiškai pajungti gamtą, čia esame bejėgiai? – vaikiškai pasipiktino Veda.– Nejaugi negalima pasiekti tolimųjų pasaulių kitu keliu, kitomis priemonėmis, o ne vien bangų arba fotonų spindulio[1] pagalba?
– O Veda, kaip man artimi jūsų žodžiai! – sušuko Mvenas Masas.
– Mokslo Ribų Akademijoje tyrinėjami projektai, kaip įveikti erdvę, laiką, trauką kosmoso pagrindų gelmėmis, – įsiterpė Dar Vėtras, – tik dar nepradėta bandymų stadija ir nepajėgiama. . .
Ūmai žalioji akis suspindėjo, ekranas vėl pravėrė erdvių bedugnę, ir Veda vėl pajuto, kad jai ima svaigti galva.
Vaizdo kraštai buvo ryškiai pabrėžti, ir iš to buvo aišku, kad čia matomas atminties mašinos įrašas, bet ne tiesiogiai sugauta informacija.
Iš pradžių ekrane iškilo planetos paviršius, žinoma, matomas iš išorinės stoties-palydovo. Didžiulė blyškiai violetinė, nepaprasto karštumo pamėkliška saulė buvo užtvindžiusi savo skvarbiais spinduliais mėlyną, debesuotą atmosferos apdangalą.
– Na, žinoma, – Tukano Epsilono planetos šviesulys, aukštos temperatūros žvaigždė B9 klasės, – šviesumas prilygsta septyniasdešimt aštuonioms mūsų saulėms, – sušnabždėjo Mvenas Masas.
Dar Vėtras ir Junijus Antas pritardami linktelėjo.
Reginys pasikeitė, jis tarsi būtų susiaurėjęs ir nusileidęs beveik ant pačios paslaptingojo pasaulio dirvos.
Aukštai iškilo apvalūs, tarsi iš vario nulietų kalnų kupolai. Akinamų, nuostabiai baltų žydros saulės spindulių nutviekstos, lyg ugnis raudo nepažįstamos uolienos arba grūdėto sandaro metalas. Dargi iš netobulai sugauto vaizdo buvo matyti, kad paslaptingas pasaulis švyti iškilmingai, tarsi triumfuodamas.
Spindulių atšvaitai supo varinių kalnų kontūrus rausva sidabro aureole, kurios atspindys, lyg platus kelias, driekėsi per ramiai banguojančią violetinę jūrą. Atrodė, kad sodrios ametisto spalvos vanduo yra sunkus ir kad jis iš gilumos žybsi raudonomis liepsnelėmis, tarsi ten būtų galybė mažų gyvų akučių. Bangos skalavo papėdę milžiniškos statulos, stovinčios atokiau nuo kranto išdidžioje vienatvėje. Moteris, iškirsta iš tamsaus raudono akmens, atmetusi galvą ir tarsi ekstazėje ištiesusi rankas, veržėsi j ugnines dangaus platybes. Ji būtų visiškai tikusi Žemei j dukras– nepaprastas panašumas į mūsų žmones jaudino nė kiek ne mažiau, kaip ir nepaprastas statulos grožis. Jos figūroje, tarsi įkūnijanti Žemės skulptorių svajonę, buvo išreikšta galinga jėga, ir kiekviena veido ir figūros linija dvelkė pakilimu. Raudonas poliruotas statulos akmuo spinduliavo nežinomos ir todėl paslaptingos ir viliojančios gyvybės ugnimi.
Penki nebylūs Žemės žmonės žvelgė į nuostabų naująjį pasaulį. Tik iš galingos Mveno Maso krūtinės išsiveržė gilus atodūsis – vos tik Mvenas Masas išvydo statulą, kiekvienas jo nervas įsitempė, pagautas džiaugsmingo lūkesčio.
Prieš statulą, ant kranto, nuo blizgančių dantytų bokštų, prasidėjo platūs, balti laiptai, iškilę viršum tankių, lieknų medžių su tamsiai žaliais lapais.
– Jie turi skambėti! – pašnabždėjo Dar Vėtras Vedai į ausį, rodydamas į bokštus, ir ši pritardama palenkė galvą.
Naujosios planetos siųstuvas nuosekliai ir tyliai atskleisdavo vis naujus reginius.
Akimirką švystelėjo baltos sienos su plačiais iškyšuliais ir žydro akmens portalu, ir ekranas parodė aukštą, šviesią salę. Matinė perlinė vagutėmis išraižyta sienų spalva teikė nepaprastą ryškumą visa kam salėje. Dėmesį patraukė grupė žmonių, susirinkusių priešais poliruotą smaragdinį panelį.
Jų liepsnaspalvė oda buvo to paties atspalvio, kaip ir pakrantės statula. Si spalva visai nestebino Žemės atstovų – kai kurios Centrinės Amerikos indėnų gentys, kaip galima spręsti iš išlikusių senoviškų spalvotų nuotraukų, turėjo beveik tokią pat, ne taip sodraus tono odą.
Salėje buvo dvi moterys ir du vyriškiai. Abi poros dėvėjo skirtingus drabužius. Tiedu, kurie stovėjo arčiau prie žaliojo panelio, vilkėjo auksaspalvį trumpą apdarą, panašų į dailius kombinezonus su keletu užtrauktukų. Kiti du nuo galvos iki kojų buvo įsisupę į vienodus apsiaustus, tokio pat smaragdinio atspalvio, kaip ir sienos.
Stovėjusios prie panelio būtybės ritmingai judėjo, paliesdamos įžambias stygas, ištemptas panelio kairiajame pakraštyje. Poliruoto smaragdo ar stiklo siena pasidarė skaidri. Pagal jų judesių taktą krištole plaukė nuolat besikeičiantys, ryškūs vaizdai. Jie dingdavo ir pasirodydavo taip greitai, kad net įgudusiems stebėtojams – Junijui Antui ir Dar Vetrui – buvo sunku suvokti visą jų prasmę.
Vario kalnai, violetinis vandenynas ir biriuziniai miškai kaitaliodamiesi pasakojo planetos istoriją. Besikeičiančios gyvulių ir augmenijos formos, kartais pasibaisėtinai nesuprantamos, kartais nuostabios, judėjo kaip praeities vaiduokliai. Daugelis augalų ir gyvulių priminė tuos, kurių liekanas išsaugojo žemės plutos sluoksnių metraštis. Ilgai tęsėsi gyvosios materijos tobulėjimo laiptai, kuriais pakopa po pakopos aukštyn kilo gyvybė. Begalinis, ilgas planetos gyvybės vystymosi kelias atrodė dar ilgesnis, sunkesnis ir skausmingesnis, negu kiekvienam Žemės gyventojui žinoma jo paties vystymosi istorija.
Iliuzinėje prietaiso šviesoje sumirgėjo nauji paveikslai: didžiulių laužų liepsnos, lygumose kylą akmens luitų kalnai, kovų su plėšriaisiais žvėrimis, iškilmingų laidotuvių ir religinių apeigų vaizdai. Per visą panelio aukštį išaugo vyro figūra, pridengta margu odos kailiu. Viena ranka remdamasis ietimi, o kitą plačiai atmetęs į žvaigždes, jis laikė koja primynęs parblokštą pabaisą, ant kurios nugaros augo šiurkštūs karčiai, o iš nasrų kyšojo ilgos iltys. Atokiau poromis stovėjo moterys ir vyrai, susikibę už rankų, ir, rodos, kažką dainavo.
Reginys dingo, gyvuosius vaizdinius pakeitė tamsus poliruoto akmens paviršius.
Tuomet du žmonės, apsirengę auksaspalviais drabužiais, pasitraukė dešinėn, o jų vieton stojo antra pora. Akimirksniu buvo nusimesti apsiaustai, ir smaragdiniame sienų fone kaip gyva liepsna iškilo tamsūs raudoni kūnai. Vyriškis ištiesė abi rankas moteriai, ji jam atsakė šypsena, tokia išdidžia ir kupina džiaugsmo, kad Žemės gyventojai taip pat nejučiomis nusišypsojo. O ten, neišmatuojamai tolimo pasaulio smaragdinėje salėje, pora ėmė lėtai šokti. Turbūt, tai nebuvo šiaip sau šokis, o ritmingas pozavimas. Šokanti pora, matyt, norėjo parodyti savo kūno linijų tobulumą ir grožį ir plastišką figūros lankstumą. Tačiau ritmiškai besikeičiančiuose judesiuose buvo suvokiama didinga ir drauge liūdna muzika, tarsi primenanti tas begalines ir bevardes aukas, sudėtas ant didingų gyvybės vystymosi laiptų, kol buvo pasiekta aukščiausioji pakopa – nuostabi mąstanti būtybė – žmogus.
Mvenui Masui pasirodė, kad jis girdi melodiją – aukštų, skambių garsų vėduoklę, besiremiančią gaudžių ir lygiu žemų garsų ritmu. Veda Kong spustelėjo Dar Vetrui ranką, bet jis neatkreipė į tai dėmesio. Junijus Antas žiūrėjo, užgniaužęs kvapą ir nejudėdamas, o ant jo didelės kaktos suspindėjo prakaito lašeliai.
Tukano žmonės buvo nepaprastai panašūs į Žemės žmones, ir nejučiomis blyško įspūdis, kad jie stebi svetimą pasaulį. Tačiau raudonieji žmonės pasižymėjo nepaprastai tobulu kūno grožiu, kurį dar ne visi Žemės gyventojai buvo pasiekę, kuris gyvavo menininkų svajonėse ir kūriniuose, įsikūnydamas nedideliame skaičiuje nepaprastai gražių žmonių.
„Kuo sunkesnis ir ilgesnis buvo gyvūnijos evoliucijos kelias iki mąstančios būtybės, tuo tikslingesnės ir išbaigtesnės yra aukščiausiosios gyvybės formos ir, vadinasi, gražesnės, – galvojo Dar Vėtras. – Jau seniai Žemės žmonės suprato, kad grožis – tai instinktyviai suvokiamas sandaros, prisitaikymo prie tam tikros paskirties tikslingumas. Juo įvairesnė paskirtis, tuo gražesnė forma, – šie raudoni žmonės, matyt, yra visapusiškesnį ir vikresni, negu mes. Galbūt, jų civilizacijos vystymosi svarbiausias variklis buvo paties žmogaus, jo dvasios ir fizinės galybės vystymasis ir jau mažiau technikos tobulėjimas. Mūsų kultūra ilgai buvo grynai techninė ir, tik susikūrus komunistinei visuomenei, kultūra galutinai įgavo naują kryptį – buvo susirūpinta paties žmogaus tobulinimu, o ne vien jo mašinų, namų, valgio ir pramogų gerinimu.“
Šokis pasibaigė. Jauna raudonodė moteris žengė Į salės vidurį, ir prietaiso regimasis spindulys nukrypo į Ją vieną. Ji ištiesė rankas ir pakėlė veidą į lubas.
Žemės žmonės nejučiomis pasekė jos žvilgsniu. Lubų visiškai nebuvo arba labai vykusiai buvo sudaryta optinė žvaigždėto dangaus su tokiomis ryškiomis ir stambiomis žvaigždėmis iliuzija, kad tikriausiai čia buvo tik vaizdinys. Tolimų žvaigždynų deriniai nesu kėlė jokių žinomų asociacijų. Mergaitė mostelėjo ranka, ir ant jos kairiosios rankos smiliaus atsirado mėlynas rutulėlis. Iš jo ištryško sidabrinis spindulys, tarsi milžiniška rodyklė. Apvali šviečianti dėmelė spindulio gale sustodavo čia ties viena, čia ties kita lubų žvaigžde. Ir tuoj pat smaragdinis panelis parodydavo nejudantį vaizdą labai plačiu planu. Lėtai slankiojo rodomasis spindulys, ir taip pat lėtai keitėsi tuščių arba gyvenamų planetų vaizdai. Slogiu liūdesiu žėrėjo akmeningi arba smėlėti plotai, apšviesti raudonų, žydrų, violetinių, geltonų saulių. Kartais keisto švininiai pilko šviesulio spinduliai savo planetose pažadindavo plokščius kupolus ir spirales, prisotintas elektros ir plaukiojančias tarsi medūzos tankioje oranžinėje atmosferoje arba vandenyje. Raudonosios saulės pasaulyje kerojo neįsivaizduojamo aukščio medžiai su slidžia juoda žieve, ištiesę į dangų, tarsi netekę vilties, milijardus kreivų šakų. Kitos planetos buvo visiškai užlietos tamsaus vandens. Didžiulės gyvos salos, galbūt, gyvūnų arba augalų, knibždėjo ramiame vandens paviršiuje, judindamos nesuskaičiuojamus gauruotus čiuptuvėlius.
– Arti jų nėra planetų, kuriose gyvybė būtų pasiekusi aukščiausiąją formą, – staiga tarė Junijus Antas, neatitraukdamas žvilgsnio, sekęs nepažįstamo dangaus žvaigždėlapį.
– Ne, – paprieštaravo Dar Vėtras, – į vieną pusę nuo jų yra plokščia žvaigždžių sistema, vienas iš vėliausių Galaktikos darinių. Bet mes žinome, kad plokščiosios ir sferinės sistemos, naujosios ir senosios, gan dažnai kaitaliojasi. Ir iš tikrųjų, į Eridano pusę nuo jų yra sistema, turinti mąstančią gyvybę ir įeinanti į Žiedą.
– VVR 4955 + MO 3529… ir t.t., – įsiterpė Mvenas Masas.– Bet kodėl gi jie nieko nežino apie ją?
– Į Didįjį Žiedą sistema įsijungė prieš du šimtus septyniasdešimt penkerius metus, o šis pranešimas pasiųstas anksčiau, – atsakė Dar Vėtras.
Raudonodė tolimojo pasaulio mergina nukrėtė nuo piršto mėlynąjį rutulėlį ir atsigręžė į žiūrovus, ištiesusi rankas, tarsi norėdama kažką apkabinti, kas nematomas stovėjo priešais ją. Ji nežymiai atmetė galvą ir pečius atgal, kaip būtų dariusi ir Žemės moteris, aistringai kviesdama įsisąmoninti matytus vaizdus. Pravertos lūpos krutėjo, kartodamos negirdimus žodžius. Taip ji ir sustingo, kviečianti, siunčianti į ledinę tarp-žvaigždinių erdvių tamsą karštą žmogaus maldavimą draugams – kitų pasaulių žmonėms.
Ir vėl akinantis jos grožis privertė suvirpėti Žemės stebėtojus. Joje nebuvo Žemės raudonodžių žmonių ryškaus oranžinio atšiaurumo. Apvalus veidas su dailiu nosimi ir didelės, toli viena nuo kitos mėlynos akys, maža burna veikiau priminė šiaurines Žemės tautas. Tankūs, garbanoti, juodi plaukai nebuvo šiurkštus. Iš kiekvienos veido ir kūno linijos tryško linksmas Ir lengvas pasitikėjimas, savaime perduodąs_ didelės Jėgos įsisąmoninimą.
– Nejaugi jie nieko nežino apie Didįjį Žiedą? – beveik sudejavo Veda Kong, nusilenkdama žaviajai seseriai iš kosmoso.
– Dabar, turbūt, žino, – atsiliepė Dar Vėtras, juk tie dalykai, kuriuos mes matome, įvyko prieš tris šimtmečius.
– Aštuoniasdešimt aštuoni parsekai, – subumbėjo žemus Mveno Maso balsas, – aštuoniasdešimt aštuoni. Visi, kuriuos mes matėme, jau seniai mirę.
Ir, tarsi patvirtindami jo žodžius, stebuklingojo pasaulio vaizdai dingo, užgeso ir žaliasis ryšio rodiklis. Didžiojo Žiedo transliacija baigėsi.
Valandėlę visi stovėjo, tarsi užburti. Pirmasis atsipeikėjo Dar Vėtras. Apmaudžiai prikandęs lūpą, jis paskubomis patraukė granato rankenėlę. Išjungus kryptingosios energijos srautą, pasigirdo sodrus varinis gaudesys, įspėjąs energijos stočių inžinierius, kad jie vėl nukreiptų galingąją srovę įprastais kanalais. Tik atlikęs visas operacijas su prietaisais, išorinių stočių vedėjas atsigrįžo į savo draugus.
Junijus Antas, aukštai pakėlęs antakius, vartaliojo išbraižytus lapelius.
– Memonogramos (atminties įrašo) dalį, kurioje užfiksuotas skliauto žvaigždėlapis, reikia nedelsiant pasiųsti Pietų Dangaus institutui! – kreipėsi jis į jaunąjį Dar Vetro padėjėją.
Šis pažvelgė į Junijų Antą nustebęs, tarsi jis būtų pabudęs iš nuostabaus sapno.
Griežtas mokslininkas nuslopino šypseną – argi iš tikrųjų matyti vaizdai, pasiųsti į erdves prieš tris šimtmečius, nebuvo svajonė išvysti nuostabų pasaulį? Svajonė, kurią taip akivaizdžiai dabar pamatys milijardai žmonių Žemėje ir Mėnulio, Marso bei Veneros stotyse.
– Jūsų buvo teisybė, Mvenai Masai, – nusišypsojo Dar Vėtras, – kai dar prieš transliaciją pareiškėte, kad šiandien turi įvykti kažkas nepaprasta. Pirmą kartą per aštuonis šimtus metų, kai mums pasidarė žinomas Didysis Žiedas, iš Visatos gelmių mes išvydome planetą, kurioje gyvena mūsų broliai ne tik proto išsivystymu, bet ir kūno panašumu. Aš visas virpu nuo atradimo džiaugsmo! Puikiai prasidėjo jūsų veikla! Senovės žmonės būtų pagalvoję, kad tai laimingas ženklas, arba, kaip pasakytų mūsų psichologai, sutapo aplinkybės, žadinančios pasitikėjimą ir darbo entuziazmą.
Dar Vėtras susigriebė, kad dėl nervinės reakcijos jis pasidarė plepys. Didžiojo Žiedo eros laikais daugiažodiškumas buvo laikomas viena gėdingiausių žmonių ydų, ir išorinių stočių vedėjas nutilo, nebaigęs sakinio.
– Taip, taip! – išsiblaškęs atsiliepė Mvenas Masas. Iš Mveno balso ir kitų judesių Junijus Antas suprato, kad jo mintys dabar skraido kažkur toli, ir sukluso. Veda Kong švelniai palietė pirštu Dar Vetrui ranką ir linktelėjo į afrikietį.
„Galbūt, jis pernelyg jautrus?“ – dingtelėjo Dar Vetrui, ir jis atidžiai pažvelgė į savo įpėdinį.
Tačiau Mvenas Masas, pajutęs, kad jo pašnekovai paslapčiomis nerimauja, išsitiesė visu ūgiu ir vėl tapo pirmykščiu, rūpestingu savo dalyko žinovu. Eskalatorius nunešė juos į viršų, prie plačių langų ir žvaigždėto dangaus, kuris ir vėl buvo toks pat tolimas, kaip ir per visus trisdešimt tūkstantmečių, kai egzistuoja žmogus, – tikriau sakant, jo rūšis, besivadinanti Homo sapiens – Išmintingas žmogus.
Mvenas Masas ir Dar Vėtras turėjo likti.
Veda Kong pašnabždėjo Dar Vetrui, kad ji niekuomet neužmiršianti šios nakties.
– Aš pati pasirodžiau tokia apgailėtina! – baigė ji nusišypsodama, nors žodžiai buvo liūdni.
Dar Vėtras suprato, ką ji galvoja, ir prieštaraudamas papurtė galvą.
– Man nekyla abejonių, Veda, kad raudonoji moteris, pamačiusi jus, didžiuotųsi savo seserimi. Juk iš tiesų mūsų Žemė nė kiek ne blogesnė už jų pasaulį! – Dar Vetro veidas suspindėjo meilės šypsena.
– Na, čia tik jums, mielasis drauge, taip atrodo, – nusišypsojo Veda. – Jūs paklauskite Mveno Maso!.. – Jinai juokaudama prisidengė akis delnu ir pradingo už sienos išlenkimo.
Kai Mvenas Masas pagaliau liko vienas, jau aušo rytas. Vėsų be vėjelio orą nudažė pilkšvoka spalva, jūra ir dangus įgavo vienodą kristalinį skaidrumą: prie jūros – sidabrinį, dangaus skliaute – rožinio atspalvio.
Mvenas Masas ilgai stovėjo observatorijos balkone, žvelgdamas į mažai pažįstamų pastatų kontūrus.
Kiek atokiau ant pakilios lygumos stūksojo didžiulė aliuminio arka, kurią kirto devynios eilės paralelinių aliuminio juostų, o jų tarpuose švietė opaliniai kreminės ir žvilgančios baltos spalvos plastiniai stiklai, – tai buvo Tarpžvaigždinių Kelionių Tarybos rūmai. Priešais juos stovėjo paminklas, (amžinęs pirmųjų žmonių, pakilusių į kosmoso erdves, atminimą. Stataus kalno šlaitas, paskendęs debesyse ir sūkuriuose, baigėsi senovinio tipo tarpžvaigždiniu laivu – žuvies formos raketa, savo smaigalį nukreipusia į dar nepasiektą aukštį. Grandinė žmonių, pa-laikydami vienas kitą, įtempę visas jėgas, kopė aukštyn, spirališkai supdami paminklo pjedestalą, – raketinių laivų lakūnai, fizikai, astronomai, biologai, drąsūs rašytojai-fantastai… Aušra jau buvo nutvieskusi senovinio tarpžvaigždinio laivo korpusą ir lengvus ažūrinius pastatų kontūrus, o Mvenas Masas vis dar tebežingsniavo plačiais žingsniais po balkoną. Dar nė sykio jis nebuvo taip sukrėstas. Išauklėtas pagal bendrąsias Didžiojo Žiedo eros taisykles, jis patyrė rūstų fizinį grū-dinimą ir sėkmingai atliko savo Heraklio žygdarbius.
Taip nuostabiųjų senovės Elados mitų atminimui buvo vadinami sunkūs darbai, kuriuos turėdavo atlikti kiekvienas jaunuolis, baigdamas mokyklinį amžių. Jei jaunuolis sėkmingai atlikdavo žygdarbius, jis įgydavo teisę pradėti aukštąją išsilavinimo pakopą.
Mvenas Masas įrengė vandens tiekimą kasykloms, esančioms Vakarų Tibete; Pietų Amerikos Nachebto plokštikalnyje atkūrė araukarijų mišką ir išnaikino ryklius, kurie vėl buvo pasirodę Australijos pakrantėse. Jo gyvenimiškas užsigrūdinimas ir dideli gabumai padėjo jam pakelti ilgus atkaklaus mokslo metus ir pasiruošti sudėtingai ir atsakingai veiklai. Šiandien, kaip tik pirmąją jo naujojo darbo valandą, jis galėjo stebėti Žemės pasimatymą su giminingu jai pasauliu, ir jo širdyje ėmė rusenti kažkoks naujas jausmas. Mvenas Masas nerimaudamas jautė, kad jo širdyje atsivėrė kažkokia bedugnė, ties kuria jis vaikščiojo visus savo gyvenimo metus, visai nenumanydamas, kad ji egzistuoja. Jį apėmė nenugalimas troškimas vėl susitikti su Tukano Epsilono žvaigždės planeta – su tuo pasauliu, kuris iškilo tarsi pagal gražiausių Žemės žmonijos padavimų valią. Niekuomet jis nepamirš raudonodės merginos, jos ištiestų, šaukiančių rankų, švelnių, nežymiai pravertų lūpų!
Ir tai, kad nugalėti fantastinį dviejų šimtų devyniasdešimties šviesmečių atstumą, skiriantį jį nuo stebuklingojo pasaulio, Žemės technika yra visiškai bejėgė, ne tik nevėsino, bet dar labiau kaitino jo karštą svajonę.
Į Mveno Maso širdį prasiskverbė kažkoks jausmas, dabar egzistuojantis savarankiškai ir nepriklausąs valios ir ramaus proto kontrolės. Su atsiskyrėlio uolumu pasinėręs į darbą, afrikietis dar niekuomet nebuvo įsimylėjęs, ir nieko panašaus nebuvo patyręs į tą nerimą ir neregėtą džiaugsmą, kurį jo krūtinėje pagimdė šiandieninis susitikimas su kitos planetos žmonėmis, nors juos ir skyrė begaliniai laiko ir erdvės toliai.
Šaltinis: I. Jefremovas. (1960). Andromedos ūkas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, pp. 47-86.
[1] Banginis arba fotoninis spindulys – šviesos spindulys vienu metu pasižymi banginėmis savybėmis ir dalelių (fotonų) srovės savybėmis. Ateities technikoje abi šios spindulio savybės atsiskiria ir tarsi koncentruojasi (fantastinis).
