Redakcijos komentaras: Vincas Kapsukas (1880-1935) – vienas žymiausių XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo ir revoliucinės socialdemokratijos veikėjų; buvęs „varpininkas“, vėliau – socialdemokratas, bolševikas, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) kūrėjas, 1918-1919 metų Lietuvos Tarybų respublikos vadovas. Knyga „Caro kalėjimuos“ – tai revoliucionieriaus užrašai ir atsiminimai iš 1906-1913 metais trūkusio kalėjimo, katorgos ir ištremties. Jos puslapiai mums atveria ir tą epochą, ir joje gyvenusio, kančių kelius praėjusio, bet visgi nepalūžusio, kovotojo vidinį pasaulį.
* * *
VILNIAUS GUBERNIJOS KALĖJIMAS
(1907 m.)
1907 m. gegužės 28 d.
Jau antra savaitė, kaip sėdžiu. Suėmė mane policininkas Vilniaus gatvėje gegužės 19 dieną, slaptosios policijos viršininkui paliepus, pasodino ir sėdžiu.
Kamera mažiukė – 6 žingsniai ilgio ir 3 pločio. Stiprios ąžuolinės durys, geležimis apkaustytos. Ties jų viduriu išpjauta maža keturkampė, iš koridoriaus uždaroma skylė, per kurią paduoda valgį ir viską, ko tik reikia; truputį aukščiau – mažiukė skylelė su stiklu, „vilkelis”, iš koridoriaus pusės uždaromas, – per jį sargai ir kalėjimo vyresnybė kartas nuo karto pažiūri, ką kalinys daro. Vienoj kameros kertėj pritaisytas smirdantis kibiras, „paraška“ vadinamas. (Gerai, kad čia yra nebloga ventiliacija, užtai oras paprastai nebjaurus esti, tik jo per maža.) Kitoj kertėj–mažiukas stalelis, šone – geležinė lova. (Ir stalelį, ir lovą, norėdama nubausti kalinį, vyresnybė gali prie sienos prirakinti.) Lovoj– suvalkiota šiaudinė, toks pat šiaudų priegalvėlis ir mažiukė paklodė užsikloti. Visa itai padaryta iš to paties žalio pakulinio audeklo ir, turbūt, neskalbiama ir nekeičiama, kolei visai nesuplyšta. Politiniams, kurie nėra pervilkti kriminalinių drabužiais, leidžiama savo patalynę turėti, užtai ir aš pasirūpinau kuo greičiausiai ją įsigyti. Be to, dar yra mažiukas suolelis, pora lentynaičių, prie sienos prikaltų: duoda skardinį dubenėlį valgymui, medinį šaukštą, skardinę vandeniui; nakčiai duoda žibalinę lempą… Tai ir visa valdžios duodama kaliniui -manta. Aa, užmiršau gi, duoda dar kasdien iš ryto ir vakare virinto vandens, po pustrečio svaro gerai neiškeptos, kad daugiau svertų, juodos duonos, o pietums po dubenėlį kokios nors sriubos: du kartus per savaitę kopūstų, kartą kruopų ir tris kartus kruštinės. Tai ir visas valgymas. Kita ką galima valgyti, tik prie kopūstų jokiu būdu negaliu priprasti.
Kiekvienam kaliniui valdžia duoda maistui kasdien po 8 kap., bet… šiek tiek „nusibarsto” visokių pirkėjų ir viršininkų kišenėse, tai ir išeina perpus nedarytas viralas. Mėsos nė pauostyt kaliniai negauna; tik per kalėdas ir velykas gauna po tris ketvirčius svaro mėsos, už 5 kap. bulką ir dar kiaušinį per Velykas. Politinių padėjimas toks pat, kaip kriminalinių. Aišku, kad tokiu maistu neilgai beišbūtų žmogus gyvas, užtat kiekvienas kalinys visokiais būdais manosi ką nors iš šalies gauti; jei ne ką daugiau, tai bent cukraus, arbatos. Bet ir čia vyresnybė daro kliūčių: leidžia atnešti tiktai vieną kartą per savaitę; retai retai kam du kartus. Jei nėra kas atneštų, o turi pinigų kontoroj, gali už juos iš miesto šį tą parsisiųsdinti, bet tik du kartus per mėnesį: 1-mą ir 15-tą kiekvieno mėnesio dieną. Ir čia taip pat dalis sutirpsta priėmėjų, nešėjų arba pirkėjų sargų kišenėse.
Viskas dar būtų kaip būtų, kad tik oro daugiau turėtum ,ir daugiau galėtum judėti, o dabar kamera tarytum koks rūsys – net ir lubos visai panašios į rūsio lubas: tokios žemos, išlenktos… Tai p baisiai jos slegia krūtinę! Pirmutines dienas aš visai žiūrėti į jas negalėjau: pažiūrėsiu, būdavo, tai net šiurpuliai per visą pereina. Gerai, kad dabar šilta ir visą dieną ir naktį gali būti langas atdaras. Ant lango besėdėdami arba aplink jį besitrindami, ir praleidžia kaliniai daugiausia laiko. Ir aš tuoj pripratau prie lango ir dabar per ištisas dienas ant jo sėdžiu, skaitau arba visa krūtine traukiu į save gryną lauko orą. Smagu, kad ir susirietus, sėdėti ant lango: per jį matyti žaliuojančios medžių, viršūnės, girdėti paukščių čiulbėjimas, į jį atsimuša duslus miesto judėjimas, kurį tik retkarčiais pertraukia garsus fabrikų švilpimas ir ratų tarškėjimas.
Ypatingai malonu žiūrėti pro langą vakare, kai tamsi naktis visiems jau užmerkia akis… Tyku aplink, lik kur-ne-kur girdėti šunų lojimas, policininkų švilpimas ir ratų dundėjimas. Kalėjimo languose spingsi mažos žiburių ugnelės, o ant kiemo barsto į visas puses savo spindulius dvi liktarnos… Žiūriu pro langą ir svajoju apie laisvuosius draugus, apie saviškius… Nejauku ant širdies… O, kad galėtum pas juos bent valandėlei apsilankyti, išgirsti, kas yra naujo!.. Rasi man čia ir ilgai reikės pasėdėti?!
Gegužės 29 d.
Didelis, puikus naujasis mano rūmas. Iš tolo labai puikiai atrodo, tik langai tokie tankūs ir tokie maži! Ir viduj jis toks švarus, visur cemento grindys… Pastatytas pagal paskutinį mokslo žodį – šiuo žvilgsniu veikiausiai Rusija ir Vakarų Europą pralenkia…
Pasodino mane tardomųjų korpuse, norint beveik visi politiniai sėdi nuteistųjų korpuse. Čia sodina visus „didžiuosius prasikaltėlius” – kriminalinius ir politinius. Iš tikrų politinių čia sėdi suvalkiečiai drg. Gobikas (kurpius darbininkas iš Marijampolės) ir Voznelis (ūkininkaitis nuo Punsko). Abudu jie nuteisti prieš kalėdas Vilniaus karo apygardos teismo – vienas gavo 2 metus ir 8 mėn katorgos, kitas – 8 metus. Gobiką paėmė kartu su Liorentu, Čėsna, Ratkevičium ir kitais 1906 metų pradžioje Prienuose (Marijampolės apskr.). Rasta pas juos tarp kita ko buvo 4 brauningai ir 2 buldogai, šiek tiek Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) raštų, numeruota knygelė su LSDP antspaudu pinigams rinkti, šiokių tokių užrašų… Gobikas pasisakė, kad visa tai yra jo. Dėl to, pirmajai dūmai susirinkus, kai papūtė truputį laisvesnis vėjelis, visi kiti buvo paleisti už mažą kauciją (po 100 rub.). Užėjus reakcijai, vėl norėta juos suimti, bet nepasisekė. Gobikas dabar už juos visus kenčia ir vyriškai neša savo naštą. Voznelis, kaip tvirtina Gobikas, gavo 8 metus už 10 LSDP atsišaukimų „Vyrai ir moters, prie darbo!“[1] Nesinori tuo tikėti, bet juk pas mus viskas galima. Voznelį vakar išgabeno etapu, kartu su keliomis dešimtimis kitų katorginių, į Smolenską; išgabeno, norint jo koja nuo grandinių buvo skaudama.
Čia pat sėdi už Riešės valsčiaus (7 varstai nuo Vilniaus) kasos išplėšimą Aleksandras Braziukevičius, Aleknavičius, Krygeris, Batūra ir Davidavičius. Vienas kitą jie be jokio reikalo įklampino. Jų byla bus ateinantį rudenį Vilniaus teismo rūmuose.
Čia pat sėdi ir Vilniaus darbininkas Daukša, gavęs 1905 metų vasarą už prisidėjimą prie Tomaševskio užmušimo 8 metus katorgos; spalio mėnesio manifestas perpus sumažino jam bausmę.
Kiti čia sėdintieji dar laukia bylos. Vienas kaimynas, neva priklausęs prie anarchistų-komunistų[2], už atėmimą iš pinigų rinkėjų dviejų tūkstančių su viršum rublių laukia virvės arba kokios 15-20 metų katorgos – jam paskirtas apskrities karo teismas. Kitas kaimynas turi kelias lygiai kriminalines bylas; ant jo sąžinės guli keli užmušimai, bet šiaip, kaip kalėjimo draugas, daro gerą įspūdį. Čia pat jau treti metai sėdi nuovados viršininkas ir žandaras už rankų nusvilimą prie Pagirio geležinkelio kasos išplėšimo 1904 metais – buvo išplėšta 48 tūkstančiai, bet tikrieji plėšikai nesuimti. Mano šone taip pat sėdi buvęs karininkas už išeikvojimą dešimties tūkstančių valdžios pinigų.
Tai tokioj kompanijoj mane pasodino. Savo drabužiais mano pusėj politinių daugiau nėra. Kodėl taip padarė, nesuprantu; matyt, mane laiko dideliu nusikaltėliu. Pagyvensiu, kalėjimo duonos pavalgysiu – pamatysiu. Ir vaikščioti mane visai skyrium veda – į tokį „vienuolyną”, aukštu mūru apmūrytą.
Gegužės 30 d.
Mano korpuse – beveik vieni kriminaliniai. Pasėdėjęs ilgiau, gerai galėsiu juos pažinti. Tuo tarpu tiek pastebėsiu, kad kalėjimas jų anaiptol nepataiso, o dar labiau sugadina. Ypatingai bjauriai kalėjimas atsiliepia vaikams. Ne be reikalo kalėjimai pas mus dažnai „klesomis“ yra vadinami. Pakliuvęs į „klesas“, dažnai dėl savo kvailumo, vaikas jau išeina iš jų tikru „meisteriu”. Iš pradžių jis čia nesmagiai jaučiasi, gėdisi sakyti, už ką pakliuvęs, bet greitai atviros vyresniųjų kalbos padrąsina jį, užnuodija visą jo gyvenimą, ir jau vos tik spėja iš kalėjimo išeiti – tuoj vėl atgal sugrįžta. Vaikams čia neva yra mokykla įsteigta, bet jokios naudos ji jiems neatneša; niekas ir nesirūpina, kad ji kokią nors naudą atneštų.
Dargi buržuazinės kriminalinės teisės mokslas šiandien mus moko, kad bauginimas jokios naudos neatneša. Dėl to ir nusikaltėliai turi būti laikomi kalėjime ne tam, kad juos įbaugintų, o tam, kad pataisytų. Tam tikslui ir turėtų būti sodinami nusikaltėliai į „kalėjimus“, bet ne į tokius kalėjimus, kaip dabar. Kokie dabar pas mus kalėjimai? Ne tik pas mus, bet ir Vakarų Europoj? Teisybė, juose kartais žmonės geriau jaučiasi, negu per kelias dienas valkiodamiesi nevalgę, bet nė vienas pats nesiveržia į kalėjimą: kiekvienam brangesnė bent šiokia tokia laisvė, negu nelaisvė. Kiekvienas žino arba bent nusimano, koks paprastai būna kalėjimuose elgimasis su kaliniais: per dienų dienas užrakintas, oro maža, valgis prastas; kiekvieną kalinio žingsni sargas seka. Kitokių žodžių iš sargų neišgirsi, kaip tik bjauriausius koliojimus. Ir patys kaliniai, neturėdami kuo nuobodulį užmušti, per dienų dienas už kits kitą „gražesnius“ žodžius prasimano. Tokiu būdu, užuot pagelbėjęs žmogui ant kojų atsistoti, kalėjimas dar labiau jį į prapultį pastumia: nespėja dar jie iš kalėjimo išeiti – jau ir vėl atgal grįžta. Taip antai, Anglijoj 1893 metais iš tūkstančio nubaustųjų 550 jau nebe pirmą kartą sėdėjo, 1901 m. – 612. Taip yra dėl to, kad kalėjimai rūpinasi ne taisyti žmogų, bet jį bausti, bauginti. Tai yra buržuazijos apsigynimo priemonė nuo negeistinų sau gaivalų, kuriuos pati pagimdo. Bet, sodindama juos į kalėjimą, ji dar daugiau jų gimdo.
Atsiranda vienas kitas, kuris, išėjęs iš kalėjimo, nori kitokį gyvenimą pradėti, bet retai kuris įstengia tai padaryti. Pirmiausia, nieks jo nenori į darbą priimti: paprastai tokie būna policijos prižiūrimi; jų vardas žmonių akyse labai nupuolęs – kiekvienas šalinasi jų, tyčiojasi… Ir noroms nenoroms vėl priverčiamas žmogus to paties amato griebtis.
Iš politinių kalinių pavyzdžio dar aiškiau mes matome, kad kankinimais ir baisiausiais persekiojimais nieko negalima pasiekti. Nėra ką bekalbėti apie tai, kaip baisiai jie pas mus kankinami, bet ar to išsigąsta? Ar įstengė kareivių kulkos ir kartuvės sustabdyti arba bent nusilpninti judėjimą? Ar įstengė nuraminti šalį baudžiamieji būriai ir karo lauko teismai? Kiek-vienas, pasižiūrėjęs iš arčiau, kas buvo ir kas yra, turės pasakyti, kad anaiptol tai neįstengė sustabdyti judėjimo. Dėl tokių nežmoniškų persekiojimų jis tiktai savo išvaizdą pakeitė, bet anaiptol nesustojo. Kad būtų galima jį sustabdyti, reikia visų pirma jo priežastis pašalinti, o kol to nebus padaryta, nieko negelbės nei katorga, nei kareivių kulkos ir kartuvės. Tai kaip ant delno parodo gyvenimo bėgis. Nebeišlaikysi to, kas jau atgyveno savo dienas, kas jau supuvo ir griūva. Greitai ir tie durtuvai, kuriais laikosi caro valdžia, bus prieš ją pačią nukreipti.
Tą patį turime pasakyti ir apie kriminalinius: kol nebus pašalintos tos priežastys, kurios stumia juos eiti tuo keliu, kol bus turtingi ir beturčiai, per daug sotūs ir alkani, mokslus išėjusieji „šviesūnai“ ir tamsybėje paskendusi „minia“, tol nepasibaigs tokie nusikaltimai. Skaičiai aiškiai rodo, kad kaip tik bado, nedarbo ir karo metais labiausiai išauga nusikaltėlių skaičius. Dėl to ne kalėjimams reikėtų kas metai kuo didžiausias pinigų krūvas grūsti, o rankpelnių padėjimo gerinimui; reikėtų ne kalėjimų skaičių didinti, o mokyklų. Tuomet tuojau sumažėtų vaikų kalinių skaičius. Dabar dargi Anglijoj, apskritai imant, vieno
kalinio išlaikymui duodama 277 rub. per metus, o pradedamajam vaiko mokslui tiktai 24 rub., tai yra 11 kartų mažiau! Yra dargi tokių kalėjimų, kaip Brekoniaus, kur vieno kalinio išlaikymui per metus išeina 1262 rub., o vieno pradedamosios mokyklos mokinio – 23 rub.! Jei taip yra Anglijoj, tai ką jau bekalbėti apie Rusijos valstybę!
Birželio 1 d.
Gegužės 30 d. buvo pasodintas į karcerį po mano kamera kažkoks kalinys. Kas jis per vienas, nežinau, bet man baisu darosi dėl jo likimo: sėdėti vienui vienam tamsiame, drėgname rūsyje ir, ko gero, per ištisas 7 paras viena duona ir vandeniu misti – tai baisu!*
* Vėliau, susipažinus su kalėjimu, man jau nebe baisus ir karceris pasirodė. Ir man pačiam ne kartą teko jame sėdėti.
Kalėjimo viršininkas turi teisę pasodinti kalinį į karcerį tiktai septynioms paroms, bet kartais taip yra daroma: atsėdi kalinys 7 paras, dieną kitą savo kameroj pabūna, ir vėl iš naujo septynioms paroms jį kiša į karcerį. Į ketvirtą dieną paprastai duoda sriubos ir į šviesų karcerį perveda, o paskui vėl atgal į tamsųjį– duona ir vandeniu. Nėra ten nei lovos, nei šiaudinės neduoda – ant plikos, šaltos, drėgnos aslos reikia gulėti. Kalėjimo inspektorius tu ‘ ri iteisę pasodinti kalinį į karcerį net visam mėnesiui. Pernai čionai buvę pasodinta visam mėnesiui net 30 kalinių iš „,areštantų rotų“[3] už „buntą“ …
Nežinau, ar išturėčiau aš tokią bausmę. Tas nabagas per visą dieną trankosi iš vienos kertės į kitą, beldžiasi, bet nieko negali prisibelsti. Iš pradžių aš maniau, kad, taip belsdamas, jis nori ką nors pasakyti.
Paprašiau kaimyno, kuris moka belsdamas kalbėtis, kad paklaustų, kas jis per vienas, už ką sėdi ir ko nori, bet pasirodė, kad tas nesupranta tokios kalbos, Kad pats neatsidurčiau kuomet nors tokiam padėjime, pasirūpinau kuo greičiausiai išmokti tą „kalbą“ (beldimu). Pirmiausia gavau tokią abėcėlę:
Kalbama šitaip. Paėmus kurią nors raidę, reikia tiek kartų pabelsti arba aukštyn ranką ar pirštą pakelti, arba skarele pamosuoti, kelintoj eilutėj nuo viršaus stovi toji raidė; paskui truputį stabtelti ir tiek kartų subelsti arba mosuoti į šoną, kelintoj eilutėj toji raidė nuo krašto. Paimsim raidę o: iš pradžių reikia 3 kartus pabelsti arba aukštyn mosuoti, kadangi ji yra trečioj eilutėj nuo viršaus; po trumputės pauzės reikia 4 kartus pabelsti arba į šoną mosuoti, kadangi ji yra ketvirtoj eilutėj nuo krašto. Raidė f – iš pradžių 2 kartus, paskui 1; raidė e – iš pradžių 1 kartą, paskui 5 kartus ir t. t. Pasibaigus vienam žodžiui, reikia kaip nors ypatingai subelsti. Pavyzdžiui, paimsim žodį „sargas“. Belsti reikia: 4 ir 2 kartus, 1 ir 1 kartą, 4 ir, 1, 2 ir 2, 1 ir 1, 4 ir 2.
Kai įpranti, galima visai greitai kalbėtis. Aš dar pirmamokslis, dėl to labai sunkiai eina; kai kitas beldžia, turiu dar užsirašinėti. Kai prireiks, be abejonės, greitai gerai išmoksiu. Dabar mums beveik visai nereikia to kalbos įrankio vartoti, kadangi laisvai galima su visais savo šono kaliniais per langą susikalbėti; be to, plačiai yra paplitęs paštas – virvelė per langą iš vienos kameros į kitą. Tų gudrybių tuojau, į kalėjimą pakliuvęs, išmoksti. Be viso to iš tikrųjų kalėjimo gyvenimas būtų bjauresnis ir už katorgą.*
* Vėliau, reakcijai įsigalėjus, apie tokias „laisves“ ir svajoti nebebuvo galima.
Kiekvieno mėnesio pirmą ir penkioliktą dieną, jei kas turi pinigų, gali parsisiųsdinti sau šį tą iš miesto. Ir aš parsisiųsdinau: rašalo, plunksnų, plunksnakočių, popieriaus laiškams ir konvertų, 3 citrinas, 3 svarus pyrago ir 3 svarus sausos dešros, tik užmiršau cukraus. Dešros truputį per daug, bet galėsiu draugams duoti – kai kurie iš jų tokių „smagurių” rasi jau seniai nematę, o aš tam kartui dar turiu; be to, dar tik pradžia naujojo mano gyvenimo… Apskritai imant, kada galima iš šalies šiek tiek prisidurti, dėl valgio negalima per daug skųstis. Mums, lietuviams politiniams, kas sekmadienis atsiunčia Kalinių šelpimo komitetas maždaug po svarą cukraus, šešioliktąją dalį svaro arbatos, pusę svaro sviesto, svarą dešros ir svarą lašinių.**
** Be lietuvių šelpimo komiteto, buvo dar tarptautinis šelpimo komitetas, kuris šelpė žydus, rusus, lenkus socialdemokratus ir kitus.
Birželio 4 d.
Pradėdamas šituos užrašus, maniau kasdien rašyti savo įspūdžius ir įvairius kalėjimo gyvenimo atsitikimus, bet gyvenimas čia toks vienodas, kad tuojau turėjau atsisakyti nuo to savo sumanymo. Žinių iš anos kalėjimo sienos pusės beveik jokių nėra. Net pečiais patraukiau, išgirdęs šiandien iš vieno gana prasilavinusio vaikino, kad jis dargi nežinąs, kokie atstovai iš Lietuvos išrinkti į dūmą. Kaip jis nusistebėjo, patyręs, kad iš Kauno gub. išrinkti 5 socialdemokratai!* Patyrė jisai apie tai tiktai šiandien, kuomet jau ir antroji dūmą išvaikyta.
* Teisybė, tai buvo šiaudiniai socialdemokratai: daktaras P. Gudavičius, tarnautojas A. Povylius, valstiečiai A. Kupstas ir P. Kumelis ir advokatas V. Stašinskas, vėliau buržuazinės Lietuvos ministras ir advokatas, tarnaująs tam, kas daugiau užmoka. Jie buvo sudarę II caro dūmoje Lietuvos socialdemokratų grupę, kuri stovėjo arti Rusijos menševikų frakcijos. Dabar nė vienas iš jų nedalyvauja darbininkų judėjime.
Šiandien po pietų atsimušė į mūsų ausis toji žinia: dūma vakar išvaikyta! Iš karto nenorėjau tuo tikėti, bet reikėjo patikėti. Neabejojau, kad anksčiau ar vėliau ir ją ištiks toks likimas, kaip pirmąją, bet nemaniau, kad taip greitai. Nejaugi jau suspėjo dūmą galutinai priimti caro valdžios paduotąjį biudžetą 1908-iems metams? Nejaugi jau gavo caro valdžia ir pinigu pasiskolinti iš užsienių?.. Negaliu suprasti, kokiu būdu caro valdžia išdrįso tai padaryti.
Ir kas gi toliau bus? Ar praeis viskas taip ramiai, kaip praėjo pirmąją dūmą išvaikius? Be abejonės, ponai kadetai dabar bus daug atsargesni ir nebevažiuos nė į Vyborgą atsišaukimo pasirašyti[4], bet ką darys kairieji, jei dar nėra į kalėjimus sugrūsti? Sunku, kalėjime sėdint, ką nors apie tai pasakyti. Pagyvensim – pamatysim.
O kas dabar visos šalies ir kartu mūsų laukia? Buvo dar tokių lengvatikių, kurie iš dūmos išganymo laukė, amnestiją tikėjosi gausią, – dabar rasi jau ir jų svajonės išsiblaškys. Veikiausiai dar baisiau pradės veikti dabar karo teismai, vėl atgis karo lauko teismai! Ir vėl dar daugiau atsiras kartuvių, dar smarkiau ims siusti valdžios tarnai, dar sunkesnis pasidarys kalinių padėjimas… Ir kada gi ateis tam galas? Kada mes laisviau galėsime atsidusti? Kada plačiai atsidarys kalėjimų vartai ir iš jų išeis, linksmai laisvųjų sveikinami, tūkstančiai politinių kalinių? Veikiausiai dar negreit tai bus…
Mūs vainikas bus nupintas
Iš kraujuotų žolynų,
Mūsų kelias bus išpiltas
Kūnais nekaltų žmonių!..[5]
Birželio 5 d.
– Juozai, Juozai*, – girdžiu kasdien iš ryto šaukiant, vos tik spėju atsikelti, apsivalyti kamerą ir nusiprausti.
* Norėdamas suklaidinti „ochranką“ ir žandarus, kalėjime aš pasivadinau Juozu.
Tai drg. Gobiko balsas. Tuoj šoku ant lango ir klausiu:
– Ką?
– Labas rytas! Kaip miegojai? – klausia draugas.
– Nieko, gerai… Tik, velniai, sapnai kankina! . O kaipgi tu?
– Ir aš gerai… Kas gi naujo?
– Tas pats, kas ir vakar šituo laiku buvo…
Tokios kalbos kas rytas pasikartoja ir tai ne tik per mano langą, bet ir per kitų. Tik kitas kriminalinis būtinai dar kokį stiprų žodelį prideda. Pasisveikina taip ir, susėdę ant lango, sėdi. Ilgai sėdi. Seka akimis žvirblius ir juodvarnius, kurie atlekia po mūsų langais pusryčiauti, barsto jiems duonos trupinių, kalbasi su jais, koliojasi. Labai susibičiuliavę paukščiai su kaliniais – paukščiai visai jų nesibijo; žiemą stačiai ant lango ir dargi į kamerą sušalę žvirbliai lekia. Kaliniai džiaugiasi, kad bent vienas gyvas sutvėrimas juos aplanko. Prisimena laisvas savo dienas, kada kaip tie paukščiai skrajojo, ir toks liūdnumas suspaudžia širdį! Ir dar gausiau jie vaišina savo brangius svečius.
Iki pietų ir dar geroką valandą po pietų gana tylu. Vienas kitas kalbasi per langą, kiti sėdi ant lango ir snaudžia, kiti galvoja, kaip pasibaigs jų byla, ką veiks, iš kalėjimo išėję; retas šį tą skaito. Tik pavakare prieš kamerų patikrinimą, o ypač po patikrinimo, pakyla iš visų langų klegesys, šūkavimas, atbukę juokai ir tušti ginčai. Daugiausia kalbama apie moteris ir lyties reikalus, ir čia rūpinasi vienas už kitą gudresniu pasirodyti, stengiasi vienas už kitą „gražiau“ ir vaizdžiau pasakyti.
Netoli nuo mūsų sėdi moterys – kriminalinės ir politinės. Kai jos išeina praustis, vaikščioti arba kai vakare kalbos nutyla, galima su jomis susikalbėti, bet ir čia negali iškęsti mano kaimynai, neperpynę savo kalbos „gražiausiais“ žodeliais. Ir taip daro dargi tie, kurie iš dalies politiniais yra laikomi! Vakare galima susikalbėti tiktai su politinėmis. Išgirdusios tokias kalbas, jos kuo greičiausiai nuo langų nubėga, bet ilgainiui kai kurios ir iš jų apsipranta. Atsiranda dargi kartais meilužiai ir meilužės, prasideda laiškų rašinėjimas, ir tokiu būdu trumpinamos nuobodžios kalinių dienos.
Rimtesnių kalbų einamais gyvenimo klausimais mano skyriuje neišgirsi: vis tos pačios ir tos pačios tuščios kalbos – be galo ir be krašto…
Dešimta valanda vakaro. Daugelis kalinių jau sugulę, bet kiti dar kalbasi per langus.
– Sakau, kad gana kalbėtis! Eikit gult! – jau kelintą kartą kartoja kieme stovintis sargas.
Bet niekas jo neklauso.
– Neklausot jūs, šiokie tokie! Aš jums parodysiu: tuoj ant vietos padėsiu! – šaukia sargas ir šoka su durtuvu prie lango.
Bet ir tuomet kaliniai jo neišsigąsta.
Vienuolikta valanda. Kalbos per langus jau nutilo, tik vienoj kitoj vietoj girdėti grandinių žvangėjimas ir sunkūs kalinių žingsniai. Kai kurie rūpinasi kuo ilgiausiai negulti, kad paskui po pietų galėtų užmigti, kai mūsų pusėj ima saulė kaitinti ir mažiukėse mūsų kamerose pasidaro kaip pirty tvanku. Tai sunkiausias būna laikas: nei tuomet skaityti žmogus gali, nei ra-šyti, nei taip ką daryti – būtinai reikia taip įsitaisyti, kad tuomet būtų galima miegoti.
Dabar paprastai iki pietų (11-tai pasibaigus) darbas gerai eina – rašau arba skaitau; po pietų šiek tiek paguliu ir vėl skaitau, tik jau sunkiai; vakare vėl viskas gerai eina.
Vienas daiktas dar yra blogas – knygų gavimas iš kalėjimo knygyno labai nepuikiai sutvarkytas: jau bus pusė savaitės, kaip atidaviau savo knygas, o naujų vis dar negaunu. Kiti kaimynai taip pat skundžiasi negauną. Tokiu būdu kartais mums visai be jokios knygos reikia sėdėti. Nelengva tai pakelti.*
* Vilniaus kalėjime tais laikais buvo gana geras knygynas. Ten buvo pamatiniai Plechanovo-Beltovo raštai, kai kurie Martovo, Kautskio raštai ir kt. Reakcijai įsigalėjus, tokias knygas buvo uždrausta laikyti kalėjimų knygynuose.
Birželio 6 d.
Išvaikyta dūmą, ir keliolika socialdemokratų atstovų jau areštuota! Valdžia pareikalavo, kad dūmą išduotų 55 socialdemokratus atstovus už priklausymą kareivių revoliucinei organizacijai. Tvirtino tai, neva pasiremdama raštais, rastaisiais pas atstovą Ozolį. Šeštadienį dūmą nutarė apsvarstyti pirmadienį tą klausimą, bet valdžia nelaukė pirmadienio: sekmadienį uždarė dūmą ir naujus rinkimų įstatymus išleido. Trečiajai dūmai paskirta susirinkti lapkričio 1 d., o rinkimai į ją prasidės nuo rugsėjo 1 d. Bet naujieji rinkimai taip sutvarkyti, kad juose būtinai turi paimti viršų dvarininkai ir apskritai turtingieji. Čia ir reikia ieškoti tikrosios dūmos išvaikymo priežasties…*
* Apie naujus rinkimus aš parašiau platų straipsnį, kuris buvo paskelbtas 1907 m. „Kovoje“[6].
Tokios trumpos žinutės atsimušė šiandien į mūsų ausis. Darbininkai esą sujudę, bet nieko rimtesnio dar iki šiol negirdėti. Tiek tiktai galima pastebėti, kad šiandien tuštino pas mus kai kurias kameras. Matyt, kalėjimo vyresnybei pranešta, kad daugiau „pasažierių“ lauktų, – tai yra pirmutinis dūmos išvaikymo vaisius.
Kaliniai, kuriems paskirtas karo teismas arba kuriems jis dar bus paskirtas, nusiminė. Vis tik pirma
buvo didesnė viltis bent nuo virvės išsisukti, o dabar veikiausiai vėl pradės kasdien dešimtimis žudyti… Ir kalėjimuose ne vienoj vietoj dabar pasikartos Rygos baisenybės[7]… Baisi šmėkla suspaudus laiko visą valstybę, ir kada gi jai ateis galas?!
Liūdnos, tamsios mintys ateina į galvą. Nusiminimas apima kalinius… Apsiniaukė kalinių veidai. Jų viduj virte verda, bet… tvirtos kalėjimo sienos, langai geležimis apkaustyti, durys keliomis spynomis užrakintos…
Birželio 10 (23) d.
Šiandien sekminės. Mes – netikintieji, nepripažįstam bažnytinių švenčių. Tačiau jaunų dienų atminimai lenda į galvą. Puiki diena. Laisvas būdamas, darbais užverstas, nejausdavau taip to gražumo, netraukė taip mano akies medžių žalumas ir dangaus žydrumas, neglostė ausies paukščių čiulbėjimas, o dabar didžiausia savo nelaime laikyčiau, jei mane tokioj vietoj pasodintų, kur nieko pro langą nematyti ir negirdėti.
Sekminės… Linksma tai šventė, ypač sodžiuj. Atsimenu savo jaunas dienas, kada visą sekminių naktį neidavau gulti, kad tik anksčiau už kitus piemenis išginčiau į „sekminpievę“ galvijus. Giedri saulutė linksmai sveikina auksiniais savo spinduliais ankstyvus ganytojus. Priėdę galvijai, žolynais apkaišyti, guli. Seimininkė apdovanoja mažuosius sūriais, o šeimininkas visiems „sekminpinigių“ duoda… Kažin kokių sekminpinigių aš šiandien sulauksiu?
…Štai jau yra viena „dovana“: vos tik gyvą išėmė šiandien iš kilpos vieną kalinį. Kas jis per vienas – kriminalinis ar politinis, dar tikrai nežinau, bet tokiu atsitikimu tai mažas skirtumas: šiandien toks, rytoj kitoks! Kalėjimo gyvenimas dažnai taip suėda žmogų, kad jis nebeįstengia toliau gyventi ir pats sau galą pasidaro. Ir dabar kas kartą vis dažniau ir dažniau tai pasikartoja: toks sunkus, nebepakeliamas pasidarė tas gyvenimas, ir viltis greitai išeiti užgeso…
Pas mus kalėjime nėra jokio skirtumo: toks pat virintas vanduo iš ryto ir po pietų, tokia pat duona ir pietums kopūstai, kurių jokiu būdu negaliu priprast valgyti, tie patys sargų keiksmai ir tas pats grandinių žvangėjimas. Kalinių šelpimo komitetas, kaip paprastai, atsiuntė pašalpos: po pusantro svaro cukraus, šešioliktąją dalį svaro arbatos, po svarą dešros ir lašinių, 8 kiaušinius – tai visai savaitei. Be abejonės, tai yra didelis priedas prie to menko valgio, kurį mes čia gauname. Be to, šita pašalpa parodo, kad anaiptol ne visi dar suimti, kad darbas tolyn eina, – tai sutvirtina ir tvirtą žmogų, o ką jau bekalbėti apie kokį nors jaunuolį, kuris dar vos tik lekioti buvo pradėjęs ir tuoj pakirpti jam buvo sparnai!
Vienas antras pasimatė su iš laisvės atėjusiais lankytojais, bet ir ten nelinksmos naujienos. Dūma išvaikyta. Keliolika atstovų į kalėjimą sukišta. Visur kratos, areštai. Spauda dar labiau suvaržyta. Žmonės prislėgti. Darbininkų organizacijos nepasitiki savo jėgomis. Tik juodašimčiai linksmi… Paskelbti nauji rinkimai į dūmą, bet jie taip sutvarkyti, kad būtinai pakliūtų dauguma senosios valdžios šalininkų…
Sunkų tai įspūdį daro. Kalinių veidai rūstūs, susimąstę. „Ką gi, – sako vienas antram, –reikės dar pusėtinai pasėdėti.., Rasi teks ir Rygos kalėjimo teatrą pamatyti?!“
Šešta valanda vakaro. Pasikeitė sargai. Mūsų kieme toks jaunas, beūsis stovi. Išdžiūvęs, truputį į priešakį palinkęs, tarytum vėjo panešamas. Matyt, vargingas jo gyvenimas už 15 rublių per mėnesį. Bet panašaus rėksnio man dar neteko matyti. Ypatingai jis šiandien dūksta, turbūt, dėl šventės. Visus varo nuo langų – esą uždrausta sėdėti. Kaliniai neklauso, nes pirmą kartą šiandien išgirdo tokį draudimą. Sargas pradeda koliotis ir karceriu grasinti. Žemai sėdinčius bando durtuvu durti, bet kaliniai nepasiduoda, į koliojimus atsako koliojimais, persergsti, kad dar yra likę laisvėj draugų… Sargas dar labiau ima dūkti, griebiasi už šaudyklės ir šaukia:
– Lipk nuo lango – šausiu!..
Bet niekas nė krust. Vienas kalinys sako:
– Na, palauk, aš tau iš kalėjimo išeisiu!
– Aš tave pirma pasmaugsiu, negu tu išeisi!– atkerta sargas.
Ir aš jaučiu, kad netušti to pienburnio žodžiai.
Sutemo. Girdžiu – kažin kur mieste muzika griežia. Visas kalėjimas nutilo; kaliniai, pripuolę prie langų, klausosi. Klausosi politiniai, klausosi kriminaliniai, klausosi ir katorginiai, grandinėmis žvangindami. Nebegirdėti keiksmų, dargi sargas rėksnys nutilo. Širdį varsto tolimi muzikos garsai. Mintys toli toli lekia pas mylimus žmones ir brangius draugus. Tarytum matai juos prieš save, su jais kalbiesi. Ir tie patys vis skundai: darbo begalė, o žmonių maža. Siūlai jiems savo jėgas, bet… šalti geležiniai langų virbalai užstoja kelią…
– O ką, Juozai, kaip jautiesi? – klausia šalia manęs sėdintis kriminalinis.
– Nepuikiausiai, – trumpai atsakiau.
– Taip liūdna, širdį spaudžia…– tęsia mano kaimynas, kuris nuo dvylikos metų beveik neišeina iš kalėjimo.– E, kad taip dabar žmogus laisvas būtum! Toks gražus vakaras, muzika griežia, mergaitės vaikščioja… Šventa – sekminės… Namai lapijoj paskendę, o čia…
Nepabaigė jis savo skundo. Stipri, galinga, iš gilumos širdies plaukianti kažkieno daina nutraukė jo balsą:
Lai kalėjimuos kankina,
Siurbia mūs kraują tranai,
Lai mus prie karų rakina, –
Viską pakelsim tvirtai!
Jei ir numirti reikėtų,
Ieškant teisybės, šviesos, –
Vis mūsų darbs pražydėtų,
Nes draugai dirbę nestos!..[8]
Nepaprastai skambėjo šita daina tamsos gilumoj. Ir sargas rėksnys užsimiršo kalinius varyti, kad nustotų dainavę ir gulti eitų. Tik kai pabaigė dainavę, jis kažkokiu švelniu balsu pasakė:
– Na vyrai, jau laikas gulti – man už tai vyresnybė pabaudą užrašys…
Birželio 12 d.
Nežinau, rasi tai jau dūmos išvaikymo pasekmės – prasideda pas mus didesnis prispaudimas. Tas jaunasis sargas rėksnys stačiai nervus drasko. Ir kasdien jis bjauriau siunta. Karceris dabar nuolat pilnas. Vakar išėjo iš jo vienas vaikas, tris paras tamsiajame išsėdėjęs. Dabar sėdi du politiniai ir keli kriminaliniai. Vienas politinis protestuodamas jau penktą dieną badauja, bet nesuprantu, kodėl draugai visai ramiai sau pro ausis tą žinią leidžia – nė nemėgina už jį užsistoti. Rasi taip dėl to yra, kad šitam korpuse (politinių palyginti yra visai nedaug, o iš kriminalinių sunku ko nors panašaus laukti?
Vienas kriminalinis, Alijošius Koija, šiandien karo apygardos teismo buvo nuteistas pakarti. Tai dar tiktai 17 metų vaikinas. Buvo kaltinamas už pasikėsinimą per kratą prieš nuovados viršininką – kirviu į jį paleido, bet nepataikė… Sunkų įspūdį visiems padarė tas nuosprendis, juo labiau, kad ir „susimylėjimo“ sunku laukti: dūmą, išvaikyta, valdžios tarnų rankos palaidos – nėra ko žiūrėti…*
* Vis tik mirties bausmė jam buvo dovanota ir duota 10 metų katorgos.
O dar šiandien iš ryto tas vaikinas toks linksmas buvo – visai nė nemanė, kad jo tokia baisi bausmė laukia. Dabar nusiminęs, bet ypatingai nusiminusi sena jo motina – turėjo keturis sūnus ir dabar nė vieno nebeteko: du turi po ketverius metus katorgos, vienas – dvejus metus ir aštuonis mėnesius drausmės bataliono ir šitas, mylimiausias, – virvę!.. Sunku tai pakelti nelaimingai senelei. Dažnai ji ateina prie kalėjimo sienos ir gailiai gailiai verkia… Visi keturi – kriminaliniai.
Įdomu, kiek iš viso buvo nužudyta nuo „laisvės” laikų šito kalėjimo kalinių ir kiek buvo nuspręsta nužudyti.
Nužudyti du: 1. Korotkis – už Vilniaus policmeisterio pagalbininko ir ėjusio kartu su juo kažkokio ispravniko užmušimą. Metė jis į juos „laisvės“ laikais (1905 m.) bombą. Visą laiką čia sėdėjo moterų skyriuj. Neturėdama apie jį duomenų, „ochranka“ pastatė jo koridoriuj šnipą sargą, kuriam jis davė laiškus išnešti, ir tuo būdu suteikė apie save žinių. 2. Anarchistas- komunistas Srolis Mozelis – už dviejų policininkų užmušimą ir trijų sužeidimą; taip pat buvo spėjama, kad jis užmušęs Kauno antstolio pagalbininką.
Nuspręsta nužudyti, bet paskui dovanota gyvybė dvidešimt trims:
1-3. Trims iš Slonimo, Gardino gub. (vienas – bundietis ir du – sionistai-socialistai[9]) už policininko užmušimą; paskui jiems duota po 20 metų katorgos.
4. Nekaltai nuteistas Glezeris – už pasikėsinimą Vilniuje prieš policininką; paskui gavo 20 metų katorgos.
5. Vagis Milijanovskis – už pasikėsinimą Vilniuje prieš policininką; paskui gavo 15 metų katorgos. Motina iš didelio širdies skausmo septintą dieną po nuosprendžio numirė.
6-8. Trys Zarasų apskr. (Kauno gub.) valstiečiai – už monopolio išplėšimą: Ančys, Niunėnas ir Urbonas. Suėmė juos policija, neturėdama jokių įrodymų, dėl to iš pradžių visai nekietai laikė. Pasinaudojęs tuo, vienas iš jų, išbėgęs iš „turmelio“, susiieškojęs baltakės butelį (dar iš to monopolio paimtą), atsinešęs pas draugus, ir visi kaip meitėliai pasigėrę. Tuo pasinaudojusi policija ir visa ką iš jų iškvotusi. Jie įdavę dar penkis žmones (tarp jų moksleivį Paltaroką), bet tų nepasisekė suimti. Visi trys ir per teismą prisipažino, tikėdamiesi, kad tuomet jiems sumažins bausmę, bet visi gavo virvę. Paskui mirties bausmė buvo pakeista 6 katorgos metais.
9. Kurpius Liachas (LSDP) – už užpuolimą konvojaus, kuris vedė iš Solomiankos į Lukiškių kalėjimą latvį socialdemokratą Berznieką, – gavo 12 metų katorgos. Berznieką išlaisvino, bet Liachas buvo pašautas ir neteko kojos.*
* 1917 m. revoliucija jį išlaisvino iš kalėjimo. Dabar jis komunistas, dirba TSRS.
10-14. Penki žydai socialistai-revoliucionieriai iš Zarasų apskr. (Kauno gub.) – už pasikėsinimą prieš du šnipus. Paskui jie gavo po 20 metų katorgos.
15-17. Trys vagys: Gierlakas, Krasovskis ir Von- sovičius, susipešę Vilniuje restorane su policininku, sužeidę jį peiliu, ir už tai apskrities karo teismas nusprendė nubausti mirties bausme. Paduota buvo kasacija, ir vietoj virvės visi trys gavo po pusantrų metų „areštantų rotų“.
18-22. Penki kriminaliniai – už keturių žmonių už mušimą Minsko gub. Paskui du iš jų gavo po 10 metų katorgos, du – po 6 ir vienas – 4.
23. Minėtasis Koija.
Dabar, antrąją dūmą išvaikius, be abejonės, dar dažnesnė pasidarys mirties bausmė, norint ji jau seniai yra atmesta visos pirmosios dūmos ir didelės daugumos antrosios dūmos anaiptol nepagirta. Dešinieji, įrodinėdami antrojoj dūmoj mirties bausmės reikalingumą, pasigėrėdami kalbėjo, kad ir Vakarų Europoj dar tebevartojama ta bausmė. Matyt, sako, be jos negali apsieiti pačios šviesiosios ir aukščiausiai pakilusios valstybės, tai ką jau bekalbėti apie Rusiją!..
Anglijoj už didžiuosius kriminalinius nusikaltimus dar taip pat yra tebevartojama mirties bausmė. Ten mes matome tokį faktą.
1902 metais „Draugijos kovai dėl mirties bausmės panaikinimo“ pirmininkas kreipėsi į bažnyčios galvas, teisėjus ir kalėjimų viršininkus, klausdamas, ką jie apie tai mano. Ir kas pasirodė? Pasirodė, kad viešpataujančios anglų bažnyčios vyskupai yra už mirties bausmės palikimą, – ką jiems reiškia nuolat jų pačių skelbiamoji artimo meilė! Visi katalikų vyskupai tą pati atsakė, tik dar aštriau. Visi teisėjai, be vieno, taip pat pasisakė už mirties bausmės palikimą. Taip jie saugoja buržuazijos nuosavybę ir gyvybę. Tik kalėjimų viršininkai visi, be vieno, pripažino, kad mirties bausmę visai reikia panaikinti!
Pas mus, be abejonės, dar toli šaukia, kad kalėjimų viršininkai tokią pat išvadą padarytų kaip Anglijoj. Kiekviename kalėjime pas mus dešimtys, o kai kur ir šimtai žmonių virvės arba kulkos laukia. Mūsų kalėjime tokio likimo laukia trylika žmonių:
1-2. Kriminaliniai Pilnikas ir Timošenka – už atėmimą iš pinigų rinkėjo dviejų tūkstančių su viršum rublių.
3-5. Braziukevičius, Batūra ir Krygeris (pirmasis buvęs LSDP narys, du antrieji – paprasti vagys) – už Riešės valsčiaus kasos išplėšimą; be to, Braziukevičius dar už šaudymą į policininkus, kurie jį suėmė.
6-7. Gordonas ir Krasniakovas – už pasikėsinimą prieš policininkus; du sužeisti.
8. Lanemanas – už pasikėsinimą prieš antstolio pagalbininką Vilniuje.
9. Gurovičius –už bombos metimą ir ekspropria- ciją.
10. Sviadis – kaltinamas už fabrikanto Levino užmušimą. (anarchistas-komunistas).
11-13. Kacas, Jegorinas ir Pletnickis – kaltinami už sankrovos išplėšimą ir policininko užmušimą.
Tiek pavardžių pasisekė man iki šiol patirti. Be abejonės, dar ne visi.
Birželio 16 d.
Šiandien lygiai 4 savaitės, kaip aš sėdžiu, ir šiandien pirmą kartą einu kartu su kitais po kiemą vaikščioti. Prieš porą savaičių kreipiausi į viršininką, kad leistų. Sako, ne nuo jo tai priklauso. Tuomet kreipiausi į žandarų rotmistrą – tas taip pat atsakė, kad ne nuo jo priklauso. Kreipiausi vėl į kalėjimo virši-ninką ir pagaliau gavau leidimą. Kiti kalba, kad tai dar greitai man pasisekė gauti; kitą kartą, sako, per ištisus mėnesius vaikščioji ,,nuo Ainošiaus pas Kaipo- šių” ir nieko negali gauti.
Vaikščioja dabar su manim du kriminaliniai bajorai (savo drabužiais), vienas politinis ir du perpus politiniai. Visi turim būtinai eiti po du, nedideliu ratu. Nusibosta toks vaikščiojimas, bet vis tik daug geriau, negu tame „vienuolyne“ („klėtkoj“): čia bent su gyvais žmonėmis susieini, pasikalbi su jais, naujienomis pasidalini… Tik taip pat, kaip ir ten, labai maža vaikščiojimo– vos pusė valandos; kartais ir tai dar kelias minutes sargas nusuka.
* Vėliau katorgos kalėjime reikėjo pasitenkinti 15 minučių.
Kas dvi savaitės būna pirtis. Iš pradžių mane ten taip pat vieną vedė, dabar kartu su kitu politiniu, Gordinu (bundietis). Sako, kad bendroji pirtis nieko sau esanti, bet tie „vienuolynai“ – tik pirties vardas. Vis tik žmogaus sveikatai ir tokia pirtis labai naudinga.
Kalėjime sėdėdamas, išmoksti sveikatos žiūrėti, ypač kada manai, kad pusėtinai reikės pasėdėti. Teisybė, ir gražaus laiko yra tuo pasirūpinti. Kad tik gyvenimo sąlygos truputį geresnės būtų!.. Aš kasdien mazgojuosi šaltu vandeniu iki liemens, kambarį ir skalbinius rūpinuosi švariai laikyti… Laisvas būdamas, neturėdavau laiko kartais nė pagalvoti apie tai, o čia, neapsižiūrėjęs gerai, neilgai beišturėsi. Tik kurį laiką jokiu būdu negalėjau prisiprašyti draugų, kad skalbinių atsiųstų. Dėl to daug nesmagumo turėjau, bet dabar jau viskas gerai.
Birželio 18 d.
Tai šiandien jau mėnuo sukako, kaip sėdžiu. Kaip ilgai reikės sėdėti, negaliu permatyti. Suėmė mane, kaip jau minėjau, gatvėj, slaptosios policijos viršininkui paliepus. Nuvedė į policijos nuovadą, iškrėtė – rado pasą Juozo Paslavičiaus vardu (iš Megitėnų sodžiaus, Linkuvos valsčiaus, Panevėžio apskr., Kauno gub.) ir kažkokį laišką[10]. (Rodos, eidamas į policiją, visas kišenes išvaliau, o tas laiškas liko! Jame buvo rašyta apie tuos 1 600 rub., kuriuos aš nešiau partijos iždininkui atiduoti.) Tą laišką aš ištraukiau iš antstolio rankų ir akies mirksniu sudraskiau ir kojomis sumindžiojau. Tuoj prišoko prie manęs policininkai, sučiupo už rankų, aukštyn pakėlė ir jau patys pradėjo po kišenes graibyti; antstolis pradėjo bjauriai koliotis. Laukiau, kad jau tuoj pasipils ant manęs kumščiai, bet tuo tarpu atėjo prokuroro pagalbininkas ir slaptosios policijos viršininkas, ir tai, turbūt, mane išgelbėjo nuo mušimo. Teisybė, „teisės gynėjas“, iš aukšto pažiūrėjęs į mane, padrąsino policininkus:
– Reikėjo bjaurybei „svolačiui“ snukį suardyt, tai būtų žinojęs, ką tai reiškia tokius daiktus daryti!
Tačiau tie ir toliau man nieko nedarė. Turbūt, suturėjo juos nuo to gana padorus mano apsitaisymas, graži lazdelė rankoj, „katiliukas“ ant galvos…* Paaiškinau jiems, kad padariau tai visai nenusimanydamas, ką darąs, dėl nervų suirimo… Surinko visus to laiško skutelius, sudėjo – vienos dalies trūksta! Ir tą paskui rado, tik visai sumindžiotą; rūpinosi perskaityti, bet nepasisekė… Surašė protokolą ir tuoj telefonu davė žinią septintąją! nuovadai, kad padarytų mano bute kratą; taip pat liepė padaryti kratą ketvirtojoje nuovadoje kažkokio Spakovskio bute (Jokūbo skersgatvyje, Nr. 8). Mane liepė nugabenti į Vilniaus gubernijos kalėjimą (Lukiškėse).
* Taip taisydamasis, nelegaliai gyvendamas, stengiausi nukreipti nuo savęs šnipų akį.
– O jei norės pabėgti, – pridūrė išeidamas prokuroro pagalbininkas, – ceremonijų nedarykit!..
Du policininkai, paėmę vežėją, atvežė mane į kalėjimą. Atsidarė dideli geležiniai vartai – įvedė mane – ir vėl sunkiai užsidarė, rasi ilgam ilgam laikui. Kontoroj tuoj įsismeigė į mane lakstančios iš vienos kertės į kitą „turmininkų“ akys. Išmatavo aukštį, surašė, kaip atrodau, nuėmė iš priešakio ir dvi iš šono fotografijas; norėjo smulkiai surašyti, iš kur kilęs, kur mokęsis, kokius turiu artimus gimines, bet aš atsisakiau atsakinėti į tuos klausimus. Paėmė į kontorą pinigus – 14 rub. ir 54 kap., iškrėtė ir nuvedė į kamerą – tardomųjų korpuse, kairiajam sparne, žemai, Nr. 205.
Greitai susipažinau su naujaisiais savo kaimynais – gavau iš jų duonos, cukraus, lašinių šmotelį užsikąsti; rytojaus dieną paskolino tam kartui ir kitus reikalingus kalinio gyvenimui daiktus, atsiuntė knygą pasiskaityti, – ir taip pradėjau čia gyventi. Dabar jau visai apsipratau su naujuoju savo gyvenimu, bet iš pradžių sunku buvo. Ypatingai kankino nežinojimas, kas ateity laukia… Nuo draugų jokios žinios nebuvo…
Rodos, trečią dieną vakare po mano suėmimo šaukia mane slaptosios policijos viršininko pagalbininkas tardyti. Meiliai jis mane pasitinka, kaip paprastai tokie ponai daro. Sako, kad aš atvirai viską pasakyčiau: vis tiek jie viską žiną, kadangi jau nuo seniai sekioję kiekvieną mano žingsnį. Žiną, kad tikroji mano pavardė– Vincas Mickevičius; gimęs Suvalkų gub., Vil-kaviškio apskr., Pajevonio valse., Būdviečių kaime. Ir mano fotografiją turį – kaip tik tokia esanti, kaip dabar nuimtoji… Paslavičiaus pavarde, esą, neseniai gyvenu.
– Seniau, –sako, – tamsta esi gyvenęs Biržiškos, paskui Špakovskio pavarde, o per lietuvių inteligentų susirinkimą Vilniuje pasivadinai Strazdu ir dargi į biurą žinioms rinkti ir Lietuvos atstovams siųsti buvai išrinktas… Strazdas – tai ir yra lenkiškai „szpak“, ar ne teisybė?.. Matai, tamsta, kaip puikiai mes viską žinom!.. Ir dar daug daugiau žinom: tamsta buvai čio-nai svarbiausiu Lietuvos socialdemokratų partijos veikėju… Ko taip stebiesi tamsta? Jei nori, aš ir kitų pavardes pasakysiu: daktaras Domaševičius, Sirutavičius, Kairys – mes visus žinome ir, kada reikės, rasime… Kairys dabar Londone, Rusijos socialdemokratų partijos suvažiavime; kitas Kairys – Peterburge, ar ne taip? Dabar, tamstą suėmus, jie kviečia, kad kuo greičiausiai Kairys iš Londono parvažiuotų … Jie dedasi, tarytum nieko neatsitikę, niekas dargi nesirūpina pasimatyti su tamsta, bet mūsų tokiu būdu neprigaus!.. O Jaks-Tyrio ar tamsta nepažįsti? Ne? O juk tamsta, jam iš Vilniaus išvažiavus, buvai LSDP iždininku!.. Tamsta, žinoma, spiriesi, bet tamstos kambary paimtieji popieriai viską kaip ant delno parodys… Ir „Skardo“ redaktorium tamsta buvai, pasirašinėdavai „Kapsukas“ – ar ne taip?.. „Darbininkų kalendorių 1907-iems metams“ leidai – visko nė nesupasakosi! Ar ne teisybė?*
* Beveik visi šitie žvalgybininko pasakojimai atitiko teisybę ir stebino mane. Jaks-Tyris – LSDP iždininkas. 1906 metų pradžioje aš buvau areštuotas ir sėdėjau Kalvarijos kalėjime jo pavarde. (1924 m. prierašas.)
– Jei tamsta viską taip puikiai žinai, tai kam dar manęs klausi? – atsakiau aš.
– Klausiu, kadangi atviras tamstos prisipažinimas sumažins tamstos bausmę… Ką gi, juk mes visi jauni buvom – visi galėjom klysti, bet savo laiku susipratom… Ir tamsta gali dar kitokį kelią pasirinkti…
– Aš jokio kitokio kelio neprivalau rinktis, kadangi nesijaučiu kuo nors prasižengęs…
– Tai aš tamstai dar daugiau galiu papasakoti apie sveiką, jei tamsta kiek pamiršai. Tamsta pernai vasarą sėdėjai Suvalkų kalėjime, ar ne tiesa?.. Mes žinome taip pat, kur tamstos pati ir kokioj partijoj dirba… Vakar jai duota telegrama, kad tamsta suimtas; veikiausiai šiandien ar ryt čia atvažiuos…
– Gerai, kad tamsta taip daug žinai. Bet aš šiandien esu labai nesveikas ir dėl to jokių parodymų tamstai negaliu duoti…
Tie duomenys, gana teisingi, mane smarkiai paveikė, ir aš norėjau gauti laiko apgalvoti viską. Dėl to atsisakiau tą dieną kalbėti su žvalgybininku.
Šnipų viršininko pagalbininkas su tuo sutiko. Tardymas buvo atidėtas kitai dienai, bet ir kitą dieną aš taip pat atsisakiau nuo tardymų…
Už dviejų savaičių mane jau tardė žandarų rotmistras Polis. Tardė jis iš viso 3 kartus. Kad aiškiau būtų, visus savo parodymus vienoj krūvoj surašysiu. Pirmiausia, per trečiąjį tardymą – už keturių savaičių– pasisakiau tikrąją savo pavardę, tą pačią, kurią man iš pat pradžių slaptosios policijos viršininko pagalbininkas teikė: Vincas Mickevičius…
Toliau spirtis, maniau, vis tiek nebebus jokios naudos, tik byla ilgiau užsitęs. Paslavičium likti ir ta pavarde iš kalėjimo išeiti nebebuvo jokias vilties: nebuvo ant karštų pėdų tuo dalyku nieko padaryta – nesusižinota nei su Paslavičiaus pačia ir giminėmis, nei su Linkuvos valsčiaus valdyba, tuo tarpu Polis jau rinko per vietinį žandarą apie mane žinių; antra, per daug faktinių įrodymų apie mane buvo žandarų rankose; trečia, iš pat pradžių aš nemokėjau gerai „žemdirbiu“ Paslavičium dėtis…
Pasisakiau savo praeitį. Mokiausi Marijampolėj (Suvalkų gub.), paskui Mintaujoj (Kurše), bet gimnazijos nebaigiau dėl valdžios tarnų persekiojimo. 1900– 1901 metais buvau įtrauktas žinomo žandarų rotmistro Vonsiackio į garsiąją lietuvių bylą (Palangos-Liepojos-Mintaujos)[11]. Dėl to nepriėmė manęs į Mintaujos gimnaziją, norint per kratą nieko nerado ir areštuotas visai nebuvau. Galų gale buvau visai išteisintas. Negalėdamas čia dėl policijos kliūčių baigti mokslo ir neturėdamas iš ko toliau mokytis, 1901 metais iškeliavau į užsienį. Nuo 1902 iki 1904 metų visokiais būdais verčiausi Anglijoj, daugiausia Škotijoj; paskui, užsidirbęs kiek, nukeliavau į Šveicariją mokytis, ir ten iki 1906 metų vasaros vakacijų buvau Berno universitete laisvu klausytoju. 1906 metų rudenį sugrįžau į Lietuvą. Kadangi, man iškeliavus į užsienį, priėjo ir kariuomenės laikas, tai sugrįžau slapta. Kur Paslavičiaus pasą pirkausi, nepasakiau. Tiek tik pasakiau, kad dabar jie labai pigūs. Kur gyvenau per tą laiką, taip pat nepasakiau, kad neužtraukčiau tokiu būdu šeimininkei ir sargui tąsymo. Špakovskio ir Biržiškos pavarde pasisakiau niekad negyvenęs.
Norėdami tai susekti, mane parodė vienai senai maldingai poniai, bet ji pasakė, kad pirmą kartą mane matanti. Teiravosi, kokia pavarde aš buvau žinomas Sirkino spaustuvėj, kur minėtieji laikraščiai buvo spausdinami. Atsakiau, kad jokia pavarde nebuvau vadinamas; korektorius – ir tiek.
Žandarų rotmistras kėlė tuos pačius klausimus, kuriuos jau buvau girdėjęs iš šnipų viršininko pagalbininko, tik anas dėjosi viską žinąs, o šitas klausinėjo be ilgų išvedžiojimų, ir tiek. Klausė: ar negabenau per sieną uždraustų raštų, ar nesėdėjau pernai vasarą Suvalkų kalėjime, ar ne mano parašyta knygelė „Kokia mums reikalinga valdžia?“ Esą, tokia buvusi pas Sirkiną išspausdinta ir konfiskuota. Paaiškinau, kad tokios nebuvo spausdinta, o buvo išspausdinta ir konfiskuota: „Kokie reikalingi įstatymai darbininkams apsergėti?“[12] Ar nedirbau pas Sirkiną ir Kuktą prie konfiskuotojo „Darbininkų kalendoriaus 1907-iems metams”? Ar nekalbėjau Vilniaus gatvėj kažkokiame susirinkime kaip Strazdas? Ar nepriklausiau kokiai nors partijai, priešingai dabartinei valdžiai, ir ar nepažįstu, kas tokioms partijoms priklauso? Nusistebėjau, tokius klausimus išgirdęs, ir, žinoma, į visus atsakiau: „Ne“.*
* Daug kas čia buvo ne taip parodyta, kaip iš tikrųjų buvo: Anglijoje aš tuomet nebuvau; Berne išbuvau tik iki 1904 metų vasaros; paskui užsiėmiau išimtinai revoliuciniu darbu Lietuvoje. Gyvenau, sugrįždamas iš Lietuvos, Tilžėje ir apylinkėse; Vilniuje iš tikrųjų gyvenau ir M. Biržiškos, ir Špakovskio pavardėmis. (1924 m. prierašas.)
Kaltina tuo tarpu 132 paragrafu už laikymą platinimui uždraustų raštų. Mat, per kratą mano bute rado visą krūvą įvairių lenkų ir lietuvių kalbomis atsišaukimų. Visų buvo po vieną egzempliorių, o vieno (apie Gegužės Pirmosios šventę – Jungtinio LSDP ir SDPL Kauno komiteto[13]) – 16 ar ką. Be to, dar rado visą krūvą visokių rašinių, laiškų ir užrašų, porą senų pasų ir pan. Tarp rašinių pastebėjau (kada juos man žandarų rotmistras rodė), matyt, parengtas spaudai revoliucijos dainas, pavadintas „Kibirkštys“[14]; atsišaukimą jauniesiems kareiviams (rusų kalba); pradžią straipsnio apie LSDP politinę programą; straipsnį apie antrosios dūmos partijas. Laiškai, daugiausia atviri, adresuoti „Skardo“ redakcijai; kelios korespondencijos ir keli laiškai iš Škotijos. Be to, dar kokios ten apyskaitos ir iš Amerikos ir Anglijos gautų pinigų sąrašas… Kam priklausė tas turtas, parodžiau nežinąs, kadangi paprastai visą dieną namie nebūdavau: išeidavau 8-9 valandą iš ryto, sugrįždavau 9–11 vakare ir namie paprastai nieko nedirbdavau. Ne mano taip pat ranka rašyti tie rašiniai. Aš gyvenau kartu su tūlu Grinbergu – rasi jis ką nors apie tuos rašinius ir raštus žino?.. Taip įrašiau aš į protokolą. Rašiniai dabar pas vertėją; paskui, turbūt, eis pas ekspertą. Jų man užmesti iki šiol dar nesistengia žandarų rotmistras, bet tuos atsišaukimus būtinai man teikia. Esąs ten, girdi, ant jų koks užrašas; jei ekspertai patvirtins, kad tai mano ranka užrašyta, tai būsią pripažinta, kad man jie priklausę.
Labai teiraujasi apie tą gyventoją, su kuriuo aš gyvenau: kaip jis atrodė, kuo užsiėmė, iš kur yra kilęs? Nebūdamas policijos tarnu, žinoma, atsisakiau atsakinėti Į panašius klausimus. Tiek tik pasakiau, kad susipažinau su juo redakcijoj, ir jis davė man sumanymą apsigyventi kartu su juo pas tą šeimininkę, kur jis gyveno, –jam vienam buvęs per brangus kambarys. Aš ir apsigyvenau. Arčiau jo nepažinau… Per kratą paėmė daug legalių knygų su jo pavarde – mano vos trys tebuvo. Dabar ir jo paties labai ieško, bet negali surasti. Pradeda abejoti, ar tai taip pat nebuvo padirbtas pasas.
Dėl to laiško, kurį aš policijos nuovadoje sudraskiau, paaiškinau, kad jį man buvo davęs tūlas žmogus (jo pavardės aš nežinau) nunešti į „Skardo“ redakciją. To laiško turinio aš nežinau…*
* Su manim iš tikrųjų gyveno partijos darbininkas Grinbergas. Jis tuoj iškeliavo iš Vilniaus, ir jo nesudaro. Laiškas, kurį aš sudraskiau, buvo rašytas M. Zauniūtės. Jame buvo pranešama apie 1600 rub. LSDP reikalams, kuriuos aš ką tik buvau paėmęs iš banko ir nešiau įduoti partijos iždininkui. Kada mane sulaikė gatvėje ir vedė į policijos nuovadą, man pasisekė perduoti tuos pinigus kur reikiant per vieną pasimaišiusį gatvėje pažįstamą studentą.
Taip smulkiai aprašinėjau savo tardymą, kad laisvieji geriau galėtų orientuotis. Šnipų viršininko pagalbininko pasakojimai beveik visi atitiko tikrovę. Aišku buvo, kad yra kažkoks provokatorius. Jis paskui paaiškėjo. (1924 m. prierašas.)
Birželio 19 d.
Puikios vasaros dienos, bet mums jos – katorga. Iki pietų, kol dar saulė nekaitina per langą, nieko sau, bet po pietų nebėr kur dėtis. Dėl to tuomet, užsitaisęs langą, rūpiniesi žmogus kuo daugiausia miegoti, o paskui vakare – kuo ilgiausiai sėdėti. Tik pavakare visi kaliniai tarytum atgyja, sulipa ant langų ir ilgai ilgai kalbasi. Kalbėtųsi taip iki vėlų išnaktų, kad nešauktų be galo be krašto sargai. Tiek tik geriau, kad tas mūsų pienburnis nustojo dabar prie langų su durtuvu šokinėjęs, – bijosi, kad negautų kartais kuo į kaktą. Šiandien sutemus jis pasiskundė taip pat tokiam jaunikliui viršininko pagalbininkui, kad, esą, jo kaliniai neklauso, vandeniu jį laisto… Kaliniai sako:
– O kam jis be jokio reikalo su durtuvu šoka?
– Ne tik šokt, bet ir žarnas paleist tokiems reikia! – atkerta pagalbininkas.
Politiniai, kriminalinių drabužiais apvilkti, dar kažką sako pagalbininkui, bet jis, rodydamas savo galybę, iš aukšto jiems atkerta:
– Aš su tokiais nekalbu – aš kalbu tiktai su padoriais žmonėmis, o ne su tokiais!.. Lipkit nuo lango! Greičiau! Jei ne, tai tuoj karcery būsit!..
Kaliniai, jam einant, tyčiojasi. Įžeistas jis atbėga į vidų ir pripuola prie mano kaimyno:
– Tuojau lipk nuo lango ir eik gult! – šaukia.
Tas ramiai sau atsako, kad dar nenorįs miego, užtai negulsiąs.
– Tai karcery gulėsi! – dar labiau ima šaukti pagalbininkas.– Dar čia aš su juo ilgai kalbėsiuos!.. Žiūrėk, kad tuoj eitum gult! Jei už pusės valandos dar negulėsi, tai pažiūrėsi, kas bus!..
– Eik sau tamsta geriau iš mano akiui – sako kalinys.
– Ar yra laisvas karceris? – klausia pagalbininkas sargo. – Kaip jo pavardė? Aš jam parodysiu!..
Taip grasindamas, pagalbininkas nuėjo savo keliu ir daugiau nebeatėjo.
Į karcerį iki šiol dar taip pat nenuvedė mano kaimyno. Veikiausiai dėl to nenuvedė, kad jo truputį privengia ir vyresnybė, ir sargai: jau kelis kartus jį norėjo pasodinti, bet vis taip lieka. „Jei lįs, – sako, – nežiūrėsiu – stačiai į dantis duosiu… Vis tiek man už tai nieko neprisidės prie tos dešimties ar dvylikos mano katorgos metų…“
Į kontorą jis nutaręs visai neiti, kad kartais pakeliui neužkluptų sargai ir neįgrūstų į karcerį, – taip jie dažnai daro.
Apskritai imant, karceris dabar beveik visai nenueina mūsų „načalstvai” nuo liežuvio galo. Ir tikrai, karceriai nuolat pilni. Už kiekvieną niekniekį į jį kišami kaliniai. Nesuprantu tik, kodėl tai nesukelia jokio kalinių pasipriešinimo. Tiktai vienas po kito, nebepakeldami tokio didelio prispaudimo, sau galą darosi, bet ir tai ramiai praeina: toks paprastas tai visiems daiktas pasidarė!..
Birželio 21 d.
Dešiniajame mūsų korpuso sparne vakar rado pas kelis kriminalinius keturis pjūklelius lango geležims pjauti ir chloroformuotų papirosų… Didelis triukšmas dėl to pakilo – tuoj pradėjo visose kamerose krėsti. Iškrėtė ir mūsų sparną, bet niekur nieko nerado. Krėtė ir pas mane, bet į kišenes visai nelindo: apžiūrėjo tik langą, lovą, ir tiek.
Šiandien žandarų rotmistras mane rodė spaustuvių savininkams Sirkinui ir Kuktai. Su Sirkinu maloniai pasisveikinome, padavėme vienas kitam ranką, o su kitu tik pasižiūrėjova, ir tiek. Dėjausi, kad jo nepažįstu.*
* Pas Sirkiną buvo spausdinama „Naujoji gadynė“ ir „Skardas“, pas Kuktą – „Darbininkų kalendorius 1907 metams“; be to, man pasisekė pas jį išspausdinti „Partijos žinių“ Nr. 1 ir kitką – jis pats su manim dirbdavo, žinoma, už gerus pinigus. (1926 m. prierašas.)
Paduodamas Sirkinui ranką, pasakiau:
– Tai mat, kur atsidūrė tamstos korektorius!
Norėjau dar pridurti: „antrąją dūmą išvaikius, taisau ir tamstai, kaip kadetui, čionai vietą“, bet nebuvo laiko, – tuoj atgal į kamerą nugrūdo.
Birželio 24 d.
Kas sekmadienis, gavę iš tardytojo, prokuroro ar gubernatoriaus tam tikrą leidimą, ateina artimi giminės su kaliniais pasimatyti; kitiems leista ir kas trečiadienis pasimatyti. Tos valandos ir politiniai, ir kriminaliniai nekantriai laukia, nes tai yra viena valandėlė (15 minučių), kada jie gali su artimais žmonėmis pasimatyti, išgirsti, kas už kalėjimo sienos darosi… Man… nėra ko laukti, kad ateitų pasimatyti, ir dėl to tą valandą toks sunkumas suspaudžia krūtinę!..
Negalėdamas pats su nieku pasimatyti, bent rūpinausi, kad pas Gobiką kas nors ateitų. Jis jau po teismo, dėl to pasimatyti įsu juo nereikia jokių ypatingų leidimų. Užtenka į kalėjimo vyresnybę kreiptis,
pasisakyti, kad esi jo giminė, ir leidžia pasimatyti. Pranešta buvo apie tai laisviesiems. Tikras buvau, kad tuoj ateis, ir pranešiau apie tai Gobikui. Bet… nekantriai jis laukia vieną sekmadienį, laukia kitą –ir vis kaip neateina, taip neateina. Pagaliau praneša, kad šitą sekmadienį jau tikrai ateisianti kokia „pusseserė“. Jau iš anksto žmogus vaizduojasi, kaip susitiks, kaip ten kalbėsis, ko klaus; šiandien nuo pat ryto apie kitą ir kalbėti negali. Išgirsta tik sargo žingsnius– širdis ima smarkiau plakti… Štai tuoj prieis sargas prie jo kameros durų ir pasakys: „Gobikai, pasimatyti su tamsta atėjo – eik!..“ Bet, pasirodo, ir vėl tuščias laukimas buvo…
Kas tai yra? Nejaugi taip jau darbais užkrauti ten žmonės, kad nė valandėlės nesuranda kaliniui aplankyti? Žinau, yra draugų, kurie per darbus nugaros negali atitiesti, – iš tų mes nereikalaujame, kad dar mumis rūpintųsi. Tačiau kiek yra tokių, kurie ir kurios kartais taip gražiai moka pakalbėti, bet, kai reikia nors mažiausią daiktelį padaryti, – jų nebėr!..
Aa, buvau užmiršęs: juk šiandien joninės, tai tos „pusseserės“ Jonus gaudo! O rasi pereitą naktį rūpinosi senovės papročiu praleisti, tai šiandien pailsusios – turi pasilsėti?.. Rasi Vilniaus „Kanklių” vakare iki dienos šoko? Ten tokie „malonūs“ būna „šeimyniški” vakarai![15] Viską žmogus užsimiršti, matydamas aplink save skaisčius, raudonus mergaičių veidus ir ugnim žėrinčias jaunikaičių akis. Balti, žali, raudoni mergaičių drabužiai ir kaspinai iš tolo akį veria… Muzika linksmai griežia naujuosius šokius… Rasi manot, kad aš tokių pasilinksminimų ir šokių priešas? Ne, anaiptol! Ypatingai tokiu laiku, kada kraujas upeliais plaukia, kasdien vis naujos ir naujos kartuvės statomos, kalėjimai grūste prigrūsti žmonių, – reikia linksmintis, reikia šokti, šokti ir šokti, kad tų aukų balsas neprieitų iki tų grakščiųjų mergaičių ir meiliųjų jaunikaičių ausų ir neatsimuštų į jaunas, dar nesurembėjusias jų širdis! Ir Vilniaus lietuviai šįmet tikrai, kaip nė vienais metais seniau, rūpinas i atsikratyti nuo tos raudonosios šmėklos.
Žodžiu, Vilniaus mergaitės laiko neturi bent vieną kartą per mėnesį arba net vieną kartą per metus kalinio aplankyti! Ir suprantamas daiktas: kad ten sėdėtų koks studentas arba šiaip koks smagus vaikinas, būtų kas kita, o dabar… kažkoks ten kurpius, katorginis!.. Grandinės žvanga – bjauru klausyti pripratusiai prie malonių muzikos balsų seselės ausiai!.. Kaip kokio arklio pančiai… Ir taip surakintas dieną ir naktį per kelis metus!.. Dar paskui padyvys kas nors gražiosioms panelėms, kad su katorginiais turi reikalų!..
Būdamas Gobiko vietoj, aš padėkočiau joms už… gerą kalinių atminimą, atsiprašyčiau, kad išdrįsau į „šviesiausiąsias” kreiptis, ir prašyčiau daugiau nė nesirengti manęs lankyti, o geriau tą laiką šiaip kur nors smagiai sau praleisti, su jaunikaičiais pasilinksminti, po nakties šokių pamiegoti…
Aš iš savo pusės atsiprašiau Gobiką, kad jį, nors ir nenoromis, suvedžiojau. Dabar matau, kad visos tos gražiosios mergaitės nevertos to katorginio kurpiaus kurpalio. Kad kitus išvaduotų, jis prisiėmė penkių draugų kaltes. Galvas nulenkite prieš tas grandines, nes jis ir dėl jūsų kenčia!
Birželio 25 d.
Jau buvo po dvylikos nakties. Visas kalėjimas nutilęs, tik girdėti, kaip po koridorių sargas vaikščioja ir karts nuo karto, ant galų pirštų prisėlinęs, pro durų skylelę („vilkelį“) Į kamerą žiūri. Aš sėdžiu ir skaitau. Tik štai staiga pradeda kažin kur mūsų sparne belsti ir kažkokiu nepaprastu balsu sargą šaukti. Sargas iš karto negali suprasti, kur jį šaukia, – bėga čia į vieną, čia į kitą pusę…
Reikia žinoti, kaip yra iš vidaus kalėjimas įtaisytas. Mūsų sparne – du aukštai, bet koridorius tik vienas, žemai. Į pirmąjį aukštą eina geležinė lipynė, paskui tokia pat lipynė į antrąjį. Viename ir antrame aukšte yra iš abiejų pusių geležiniai prieangiai; ties viduriu koridoriaus perdėm tuščia…
Dėl to, pradėjus kur nors belsti, balsas kiaurai eina per visą kalėjimo sparną, ir iš tikrųjų sunku suprasti, kur beldžia. Ir mūsų sargas negalėjo suprasti, iš kur eina balsas. Pagaliau kalinys ėmė šaukti, kur jis sėdi, ir sargas pribėgo prie jo kameros durų. Nubėgo ten ir pora kitų sargų, ir netrukus visi žemyn nulipo, kažin ką sunkų nešdami…
Pripuolęs prie durų, gaudžiau kiekvieną sargų žodį, bet jie pamažu tarp savęs kalbėjosi, ir nieko negalėjau suprasti. Triukšmui kilus, pašoko iš miego ir kiti kaliniai ir subėgo prie langų – ir aš taip pat pribėgau.
– Kas čia atsitiko? – klausiu.
– Polteris norėjo pasikarti, bet rasi dar atgis… – išgirdau atsakymą.
Taip, dabar viskas pasidarė man aišku. Pirmą kartą mano gyvenime čia pat greta manęs darėsi sau galą pailsęs, jėgų nustojęs žmogus, ir tai taip baisiai mane ėmė slėgti! Galvą susiėmęs, ilgai vaikščiojau po mažiukę savo lindynę. Visai negalėjau minčių suvaikyti, tik jaučiau, koks silpnas yra žmogus ir kaip sunku gyventi šitam akmeniniam maiše. Visai nusilpęs, sukniubau ant lovos, bet ilgai ilgai dar negalėjau užmigti… Visas kalėjimas jau seniai nusiramino ir paskendo nakties tylumoje. Sargas, kaip pirma, ramiai sau po koridorių vaikščioja ir pro „vilkelį“ žiūri, o aš vartausi nuo vieno šono ant kito ir negaliu užmigti.
Iš ryto prausiuosi kartu su vienu draugu, –vėl girdim ne savo balsu šaukiant:
– Peilį, peilį! Greičiau peilį!..
Šoku pažiūrėti, kas čia darosi: pasirodo, – ir vėl kariasi! Pribėgau prie tų durų, iš kur triukšmas pakilo, – jau guli ant lovos nuo virvės nuimtas kalinys. Matyt, dar gyvas, tik apalpęs. Keli sargai susirinkę tyčiojasi:
– Bizūnų jam -reikia, tai nereikės kartis!
– Pirma visi iš proto ėjo, o dabar kartis pradėjo! – paaiškino kitas.
Tyčiojosi taip pat ir susirinkę kriminaliniai, užsimiršę, kad ne vienam ir jų tokios mintys ateina: „Durniai, velniai žino, ką prasimanė!..“
Nusistebėjau, kaip jie į tai taip žiūri: iš jų kalbos išeina, kad tyčia tas viskas esą daroma. Vyresnybė, visai nerausdama, tikina, kad tyčia kaliniai iš proto einą, tyčia kariąsi, ir dargi visai pasikarią – vis tyčia, kad jai daugiau rūpesčių padarytų!
Kaip tik dabar -aš skaitau puikią rusų rašytojo Korolenkos knygą „Badmečiu“. Ten taip pat vietinė vyriausybė visam pasauliui skelbė, kad pasileidę, ištvirkę žmonės tyčia sau badą prasimanė, kad galėtų daugiau pasipelnyti; jie tik tykoją, girdi, kad pašalpą gautų ir galėtų paskui, nieko neveikdami, nuo vieno šono ant kito vartytis; dargi ką turi, sako, jie paslepią… Tyčia, ko gero, dargi sodžiai iš bado / punta, baisiausiomis ligomis serga ir šimtais be laiko j kapus eina!.. Ir vyresnybė vis rašo ir rašo, kad pas juos viskas gerai esą!..
Taip daro ir kalėjimų vyresnybė: ji nė nemano ieškoti tokių liūdnų atsitikimų priežasties! O priežastis čia labai aiški – tai baisus kalinių padėjimas. Koks yra tas padėjimas, matyti ir iš mano užrašų. Dėl to čionai tiktai vieną mažmožį pažymėsiu, kurį man pačiam reikėjo pereitą savaitę savo kailiu patirti.
Kreipiuosi aš į kalėjimo daktarą. Pasisakau, kad man galvą labai skauda ir iš ryto silpnas jaučiuosi. Ką daryti, klausiu.
– Kitokio išėjimo nėra, – sako daktaras, – kaip gyvenimo sąlygas pakeisti, – visi kaliniai tuo skundžiasi… Reikėtų daugiau oro, daugiau vaikščioti, geriau maitintis…
– Bet ką daryti, kad po pusę valandos mus teleidžia vaikščioti? Kituose kalėjimuose kaliniai per visą dieną ore būna, leidžia pietus atnešti… Dargi garsiajame Rygos kalėjime po valandą leidžia vaikščioti!..
– Reikalaukit, kad ir jums leistų ilgiau vaikščioti! – atsako daktaras. – O dėl valgio, tai aš sakiau, bet nieko iš to sakymo neišeina…
Ir vėl viskas po senovei lieka. Kaliniai kariasi, bet neįstengia visi išvien tvirto, galingo protesto pakelti. Mūsų korpuse, kur politinių visai nedaug tėra, apie tai negalima nė svajoti, bet ir nuteistųjų korpuse apie jokį protestą negirdėti. Dėl to kalėjimo vyresnybė dabar jokių apinasrių nejaučia ir užtai taip drąsiai varo savo darbą. Jos nuomone, dargi iš proto einančių arba jau visai išėjusių nereikia gydyti – ji pati be jokių daktarų-žinovų tyrinėjimų puikiausiai žinanti, kad visi jie tik apsimetą!
Kad būtų norėjusi, kalėjimo vyresnybė būtų lengvai pamačiusi, kad ir minėtieji kaliniai anaiptol ne „tyčia“ norėjo sau galą pasidaryti. Antrasis iš jų kariu su keturiais savo draugais buvo apskrities karo teismo nuteistas daugiau kaip prieš mėnesį pakarti u keturių žmonių užmušimą Minsko gubernijoj. Jau daug buvo rašyta rusų raštuose, kokias baisias kančias i rikio pakelti žmogui, mirties belaukiant, o jie jau daugiau kaip mėnesį laukė ir vis dar nieko negalėjo niaukti. Čia dar prisidėjo mažmožis, kuris, mano nuo mone, ir prispyrė tą nelaimingąjį sau galą darytis.
Vakar trys tų nuteistųjų myriop ramiai sau, kaip paprastai, sėdėjo ant lango ir rūkė. Per kiemą tuo tarpu ėjo mano seniai minėtasis viršininko pagalbininkas. Susitikus su „vyresnybe“ kriminaliniams, sargai tuoj šaukia: „Smirno! Šapki doloi!“ – ir kaliniai turi nusiimti kepures, o dabar tie kaliniai, tarytum niekur nieko, sėdi sau ant lango ir rūko! Pagalbininkas negalėjo pakelti tokios „nepaguodonės“ ir smarkiai suriko ant jų:
Tuojau man nuo lango ir meskit rūkę!
Kaliniai nesiskubina vykdyti jo įsakymo. Tuomet įbėga į kamerą pagalbininkas ir ima šaukti, kad į karcerį visus pasodinsiąs, bet tie nelabai to paiso.
Palaukit, aš jums parodysiu! – šaukia pagalbininkas, , neužmiršęs, žinoma, ir „gražiausiais“ žodeliais savo kalbą papuošti.
Va i kiaušiai, kad daugiau nebereikėtų kęsti ir klausyti visokių gąsdinimų karceriu, tas kalinys ir nutarė sau galą pasidaryti, tik… nepasisekė. Už tą pasikėsinimą jį paskui būtinai norėjo į karcerį pasodinti, bet kažin kodėl „dovanojo“. Ir, keistas dalykas, tuojau tą pačią dieną kalėjimo vyresnybė pranešė, kad jiems dovanota mirties bausmė; dviem esą duota po 10 metų katorgos, dviem – po 6; tam, kuris kerėsi, – 4. Spėjama, kad žinia apie tai jau seniai buvusi kalėjimo kontoroje, bet vyresnybė nematė jokio reikalo taip greitai jiems apie tai pranešti – tegul pasikankina dar kiek!
P. S. Liepos 13 d. Polteris taip pat atsigaiveliojo. Dabar jis sėdi mano pusėje, ir man pro langą lengva jį matyti. Tai kokių dvidešimt kelių metų vyras, gana tvirto sudėjimo, plačios krūtinės ir visuomet susimąsčiusiu veidu. Jo tėvas, sako, geležinkelio mašinistas esąs, visa giminė kaip reikiant žmonės, tik abudu sūnūs kažin kokiais keliais nuėjo. Dažnai tyčiojasi iš jo kiti kaliniai, kam jis korėsi – jis tik ranka pamoja ir nieko neatsako. Matyt, jam ten, viduje, ką nors labai skauda – taip skauda, kad net kartais mirtis išganymu laikoma.
Birželio 26 d.
Vakar prasidėjo birželio 12 d. minėto Pilniko ir jo draugo Timošenkos karo apygardos teismas. Kaltinami juodu už pinigų rinkėjo užpuolimą ir atėmimą iš jo dviejų tūkstančių su viršum rublių. Kaltinamajame akte tarp kita ko yra pasakyta, kad Pilnikas įkišęs jam į burną revolverį, kad nerėktų. Norint abudu kaltinamieji pastatė liudininkus, kurie buvo užpuolimo laiku, bet teismas paklausė vieno nukentėjusio ir nuteisė Pilniką pakarti, o Timošenką – visam amžiui katorgon. Pilnikas pirma sėdėjo kartu su mano kaimynu; dabar sėdi priešais mano kamerą ir dažnai girdžiu per ašaras skambantį jo balsą. Jisai – žydas, dėl to kaliniai kalba, kad susimylėjimo jam nebūsią: žydai visur imi ypatingą „globą“!
Tai dar jaunas žmogus, tačiau visa ko jau matęs savo gyvenime: ir bado, ir karščio, ir šalčio. Nieko malonaus, širdį traukiančio jam nereikia palikti šitoje ašarų pakalnėje, dėl to jisai nesibijo taip labai mirties, tik senų tėvų jam esą gaila: taip jie rūpinasi juo, taip gailisi!..
Tegul sau karia, – sako jis, – bet taip lengvai nepasiduosiu. Pirmiausia, kai ateis vesti, pakelsiu didelį triukšmą, kad visi žinotų, – bent išlydės mane tuomet draugai iškilmingai!.. Ne taip lengvai gaus už mane Kažemiakinas uždirbti penkis rublius!..*
* Vis tik ir jam dovanota mirties bausmė; vietoj jos gavo 20 metų katorgos.
Kažemiakinas – tai vienas vyresniųjų sargų, įgijęs tarp kalinių budelio vardą. Kalba, kad jis pirmutinis buvęs prie Maizelio nužudymo.
Šiandien kaltinamieji už Riešės valsčiaus apiplėšimą patyrė, kad ir jų byla taip pat atiduota karo apygardos teismui. Tvirtai tikėjo žmonės, kad jų neištikau. toks likimas, bet karčiai apsiriko. Virvė pirmiausia laukia Braziukevičiaus, kaip to užpuolimo organizatorius; be to, suimant jį, jis šovęs į policininką*. Palaikyti nepataikė, bet tai jau yra pasikėsinimas į valdžios tarno gyvybę, ir už tai jo mirtis laukia. Iš pradžių jį vieną tesuėmė. Norėdamas pats išsisukti, jis kitus nurodė: Krygerį, Batūrą, kurpių Juozą ir Aleknavičių. Paskui jie dar labiau įklampino vienas kitą – visi kalbėjo, ką tik žinojo, tik vienas Davidavičius (anot valdžios tarnų, kurpius Juozas) kaip reikiant laikėsi. Dabar už tai, vietoj vieno Braziukevičiaus, bent keturių žmonių virvė laukia.
* Braziukevičius (Aleksandras) buvo LSDP kovos kuopos vadas. Jis kartu su Bieliniu, V. Poželai vadovaujant, 1906 metais dalyvavo mane išlaisvinant iš Suvalkų kalėjimo. Riešės valsčiuje jis, partijos nutarimu, turėjo paimti pasų blankus, bet pasikėsino ir į valsčiaus pinigus; dėl to ir išėjo tokia negraži istorija. 1917 m. jis išėjo iš katorgos ir stojo tarnauti Tarybų valdžiai.
Birželio 30 d.
– Šiandien pasibaigė mano tardymas, – sako man truputį nusiminęs kaimynas Dombrovskis.– Turėjau dešimtį metų katorgos, dabar pasidariau dvidešimtį … E, nežinau, ką ir bedaryti, – mano galva nebeišneša.
Vakare, kada jau visi buvo nuo langų nulipę ir daugelis sugulę, jis vėl pasišaukė mane prie lango:
– Vaikščiojau, – sako, –po kamerą ir galvojau… Atsiminiau jaunas savo dienas – stačiai ašaros akyse atsistojo… Iš visos giminės aš vienas toksai teatsiradau: tėvo vienuolika brolių užaugo ir visi kaip reikiant; vienas pusbrolis Varšuvos studentas, o aš… Būtų galėjęs ir iš manęs žmogus išeiti, bet iš mažų dienų blogas pavyzdys pagadino: išeisiu, būdavo, į mokyklą, prasivalkiosiu kur su draugais tą laiką, kartais net į Vileiką nusibastom, o paskui namon pietų sugrįžtam… Ko tik nedarė tėvai – nieks nieko negelbėjo: baisus ištvirkėlis iš mažų dienų buvau… Paskui dvylikos metų pakliuvau į kalėjimą, o dabar katorga laukia…
Aš stovėjau prie lango ir klausiau. Jo balse buvo girdėti gilus skausmas, kuris, kalbantis su manim, vis dažniau ir dažniau prasiverždavo. Aš niekuomet neklausinėjau jo praeities – žinau, kad kriminaliniai nenoriai apie tai kalba, o jei kalba, tai kažin ar dešimtąją dalį teisybės pasako; tačiau mano kaimynas kas kartą vis dažniau pats apie tai užsimena. Ir kokia baisi ta jo praeitis! Kokiai daugybei žmonių jau jis yra gyvybę atėmęs! Pirmutinę užmušė seną moteriškę, keturiolika metų turėdamas! Tačiau tai taip pat yra žmogus su blogomis ir geromis pusėmis; ir jam yra žinomi gilūs širdies skausmai.
Jis pats kartais savęs neapkenčia, tvirtai pasižada kitokį gyvenimą pradėti, bet jau per vėlu – jis pats lai labai puikiai supranta.
Pakliūsi, – sako, – čia vieną kartą – ir jau prapuolęs žmogus. Kur paskui dingsi išėjęs? Kokį darbą gausi? Kas tave priims, kad tu visur policijos persekiojamas? Į tave visi pirštais bado… Nebėr kur dingt, ir, kad iš bado nereikėtų nusprogti, eini vogt… Kalėjimas – puikiausia tam mokykla: čia išmoksti visokių šito amato gudrybių, susipažįsti su tikraisiais meisteriais, o netrukus ir pats juos paveji… E, sunku žmogui ant svieto gyventi!..
Giliai atsiduso kaimynas, nulipo nuo lango ir ilgai ilgai susimąstęs po kamerą vaikščiojo.*
* 1909 metais, kada kalėjimas jau buvo visiškai suvaržytas ir kaliniai, užmušę kelis sargus ir apsiginklavę, mėgino pabėgti, jis kartu su daugeliu kitų buvo nušautas.
Liepos 6 d.
Ir šuo kariamas pripranta – taip pat pripranta ir kalinys, ilgą laiką kalėjime laikomas. Iš pradžių staliui mano galvoj netilpo, kaip gali žmogus tokiam akmeniniam maiše pusę savo amžiaus praleisti, – man rodėsi, kad jis būtinai turi galą gauti arba pats jį pasidaryti. Dabar pamačiau, kad tai galimas daiktas ir nereikia tam kokio ypatingo žmogaus stiprumo. Žinoma, aš čionai kalbu apie tokius kalėjimus, kaip čionykštis, o ne apie dar sunkesnius.
Ilgos, nuobodžios rodėsi man iš pradžių dienos. Neturėdamas ką veikti, griebiausi knygų, skaičiau beletristiką, bet beveik nieko galvoj nelikdavo; kai kurias vietas skaitydavau po du ir tris sykius, bet kartais ir tuomet negalėdavau suprasti. Mokslo straipsnius reikėjo visai šaly palikti, bet ir apysakų siūlą greitai pamesdavau. Tačiau ilgainiui apsidaužiau kaip tas paukštis, į nelaisvę pakliuvęs, apsipratau šiek tiek su savo likimu ir jau pradėjau galvoti apie rimtą darbą. Tam dalykui pirmiausia reikalingos knygos, bet kur jų gauti? Reikėjo kreiptis j kalėjimo knygyną.
Kalėjimo knygyne yra gana gerų knygų, tik palyginti nedaug ir visos senos. Naujausi žurnalai – 1903 metų. Beletristikos knygos daugiausia taip sudraskytos, kad dažnai visai nė skaityti negalima. Be to, dar jokios tvarkos nėra išduodant knygas. Ypatingai tai atsiliepia mūsų korpuse. Įduodi kartais knygą, – lauki lauki naujos atnešant ir susilauki… tą pačią sugrąžinant. Tokiu būdu vienu kalėjimo knygynu jokiu būdu negalima pasitenkinti – reikia gauti knygų iš laisvės. Beveik kiekviename laiške prašau, maldauju draugų, kad atsiųstų, bet jie to iki šiol neišgirsta. Gerai, kad bent pasisekė man dabar susipažinti su moterų skyrium (kalėjime) ir iš jų šį tą gauti.
Liepos 11 d.
Tai taip – paskutinė viltis slysta. Vis dar nenori žmogus sutikti su savo likimu: kad ir peilio griebiesi, bet sveikas protas sako, kad vis tiek iš to niekas neišeis. Jei dar kokia nors viltis yra, tai visai kitais keliais. Ir aš anaiptol nenuleisiu rankų, viską mėginiu, ką tik galėsiu… Tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie, kaip tikri draugai, išties man ranką. O jei neatsiras, – matyt, aš jiems nebereikalingas, lengvai jie be manęs gali apsieiti, ir aš tuomet, pasitrankęs kiek, apsiprasiu su liūdnu savo likimu. Iš tikrųjų, argi ne vienas ir ne toks, kaip aš, žmogus apsipranta? Apsipranta su juo didieji veikėjai ir revoliucionieriai ir po 5, 10 ir 20 metų išbūna dar baisesniuose kalėjimų urvuose, o kas čia man? Teisybė, labai didelė dalis neišlaiko sunkaus kalėjimo gyvenimo, daugybė patys sau galą pasidaro, bet nuo to anaiptol nesustoja judėjimas, o vis plaukia tolyn ir tolyn, ir vis platesnius ir platesnius plotus užlieja. Ką gi reiškia tas vienas žmogus, sulyginus su jų kančiomis?..
Žandarų rotmistras per tardymą šiandien man pranešė, kad veikiausiai teks gerokai pasėdėti. Išeiti iki teismo jokios vilties nesą, o teismas būsiąs negreit, kadangi niekur negali rasti gyvenusio kartu su manim Grinbergo ir buvusios „Skardo“ redaktorės Šėmytės.
– Padėk, – sako rotmistras, – tamsta juos surasti, bent nurodyk, kur mes galėtume apie juos žinių gauti, tuomet visas dalykas greičiau eis. O jei nerasime Grinbergo, tai veikiausiai būsi kaltinamas už tuos raštus, kurie buvo paimti tamstos bute. Tuomet tamsta gausi 102-jį straipsnį, o jis duoda katorgą…
Nusišypsojau, išgirdęs tokius žandaro žodžius. Teisybę pasakius, jau seniai aš jų laukiau, bet vis dar negalėjau sulaukti. Dabar gavo rotmistras tų raštų vertimus, rado tarp jų kažkokią ginklų apyskaitą ir nudžiugo. Paklausiau, ar, kauciją įnešus, negalėtų paleisti.
– Tegul įneša kas nors dešimtį tūkstančių – tuomet tamsta gali sau bėgti: valdžia už tuos pinigus kalėjimą pastatydins…– atsakė juokdamasis žandaras.
Aš ir nusijuokiau, kad dabar valdžia bent tokiu būdu nuo bankroto gelbstisi…
Tai pusėtinai pasėdėti reikės. Bent kartą paaiškėjo tas dalykas, ir man ant širdies lengviau paliko: bent kartą išnyko tos abejonės, tas laukimas ir nusivylimas – tai labiausiai kankina žmogų. Ar bus kas, ar nebus, reikia rengtis dabar „žiemoti“. Ir kad tai nors viena žiema pasibaigtų! Sėdi čionai keli žmonės dėl Pagirio geležinkelio kasos išplėšimo jau treti metai ir dar neturi kaltinamojo akto – vis tikrųjų kaltininkų ieško! Rasi ir man reikės iki teismo kokius dvejus metus sėdėti?! Juk šventojoj Rusijoj viskas galima!… Lauksiu kuo sunkiausio likimo – tuomet lengvesnį lengvai pakelsiu.
Daug vandens per tą laiką nubėgs. Išėjęs neberasiu to, ką palikau: kiti laikai, kiti žmonės, kitos pažiūros, kiti jausmai… Tikrai, tiktai truputį nutolsta vienas nuo kito žmogus, ir jau nebegali susiprasti, o ką bekalbėti apie ištisų metų nutolimą!.. Ko gero, dar išeisi iš kalėjimo kokiu invalidu!.. Tačiau aš anaiptol nesigailiu, kad tokį kelią išsirinkau, nerūgoju savo likimo – aš tvirtai pakelsiu didžiausias dvasios ir kūno kančias.
Liepos 18 d.
Šiandien du mėnesiai sukako nuo to laiko, kaip aš sėdžiu šitam akmeniniam urve. Ilgai atsiminsiu aš šitą dieną. Pirmiausia, ji atnešė Braziukevičiui, Batūrai, Krygeriui ir Davidavičiui po virvę, o Aleknavičiui 20 metų katorgos. Virvę gavo ir Davidavičius, norint nieks jo nepripažino – nei kaltinamieji, nei liudininkai; savo keliu liudininkai, iš jo pusės pastatytieji, paliudijo, kur jis buvo tą dieną ir vakarą. Antstolis pasakė: „tarytum tas“, netvirtino griežtai, kad tas; tačiau „teisingasis“ teismas, pasiremdamas pirmaisiais policininkų parodymais, ir jam davė virvę. Kai dėl Aleknavičiaus, tai visi atšaukė savo parodymus; jis pats prisipažino buvęs tardytojo Įkalbėtas: jei jis parodys taip, kaip kiti apie jį kalbėjo, tardytojas žadėjęs jį tuoj paleisti… Sunkų įspūdį padarė šitas nutarimas, – nieks nesitikėjo tokios baisios bausmės. Man dar sunkesnį įspūdį tai padarė: juk galėjo vienas Braziukevičius virvę gauti, o dabar… Tai aiškiai rodo, kaip reikia visiems laikytis per tardymus, kad ir kažin kaip maltų tardytojas liežuviu, kad ir aukso kalnus žadėtų ir pragaro baisenybėmis gąsdintų. Geriausias daiktas tokiais atsitikimais visai atsisakyti nuo parodymų– tuomet bent pasidžiaugti galėsi, kad vienas ant savo pečių visą naštą neši, ir jokios medžiagos niekam neduosi…
Nespėjom dar nusiraminti, išgirdę šitą naujieną, – žiūrim: eina visa krūva vyresniųjų sargų ir pats kalėjimo viršininkas, o vidury neša užklotą lavoną… Ne, ne lavoną!.. Štai ties mano langu sukrutėjo nešamosios galva ir pažiūrėjo į mano pusę… Šiurpuliai per visą mane perėjo, paskui šaltis pradėjo krėsti: man pasirodė tas išblyškęs aprišta galva veidas pažįstamas!.. Vienas už kitą baisesni paveikslai perėjo per mano galvą… Girdžiu iš šalies kalbant, kad tai netyčia sprogusios bombos auka; sako, dar viena būsianti…
Kojos esančios visai atplėštos… Paskui atnešė ir antrąjį, rodos, vaikiną, visai be kojų. Mergaitę paguldė vienui vieną moterų skyriuj, vaikiną nunešė į vadinamąją kalėjimo ligoninę.
Visiems kaliniams, matyt, tai padarė sunkų įspūdį. Liovėsi dainos ir juokavimai. Mano kaimynas Dombrovskis vos galėjo susilaikyti – putos jam pradėjo verstis iš burnos. Nurimęs truputį, pradėjau kalbėtis su juo.
– Aš negaliu pakelti kraujo… Kai pamatau verkiančią moteriškę, velnias žino, kas su manim darosi…– kalbėjo vagis-žmogžudys, mano kaimynas.
Ir ne tušti buvo jo žodžiai: už valandėlės tai pasitvirtino. Atsisėdęs prie stalo, rašau, tik girdžiu nepaprastą beldimą ir kažkokį kriokimą. Šoku prie lango ir klausiu, kas atsitiko – nieks nieko nežino. Kiemo sargas, kaip paprastai, liepia lipti nuo langų ir sako, kad nieko nesą. Puolu prie durų ir šaukiu vidaus sargą – ir tas atsako, kad nieko nesą atsitikę. Bet aš jau aiškiai girdžiu, kaip kriokia ir kažin kas vartosi mano kaimyno kameroj, – pradedu dar labiau šaukti ir į duris belsti. Kiti kaliniai, nežinodami, kas atsitiko, tą patį daro. Pakyla didelis triukšmas. Išsigandęs sargas laksto ir ramina, kad tai paprastas nuomaris esąs, – tuoj felčeris ateisiąs… Prašausi, kad mane leistų pas ligonį, bent tam kartui pagelbėti jam, bet neleidžia. Pakyla dar didesnis beldimas į duris ir šauksmas. Pagaliau ateina felčeris, suteikia jam pirmutinę pagalbą, ir visi kaliniai nutyla…
Tyliu ir aš, tik visą kūną šiurpuliai purto, galva perpus skyla, plunksna lekia iš rankos… Bet reikia laikytis, nes tai dar tiktai pradžia tų kančių, kurios manęs laukia. Ką tik skaičiau Šliselburgo kalinių gyvenimo aprašymą. Nesinori tikėti, kad paprastas žmogus galėtų tokią naštą pakelti, o vis dėlto pakelia, teisybė, toli ne visi pakelia, bet ne vienas išbuvo ten po dešimtį ir daugiau metų, ir dabar dar gali dirbti. Ką reiškia mano kančios, sulyginus su jų kančiomis, o vis dėlto jie gyvena!
Šiomis dienomis kaip aukso žvaigždė suspindėjo mano akyse Frumkinos vardas: ji atsisakė paduoti prašymą carui, kad jai mirties bausmę dovanotų, ir, galvą aukštyn pakėlusi, priėmė revoliucionieriaus vainiką – virvę ant kaklo!..
Tokie šviesūs paveikslai suteikia kaliniams tvirtumo pakelti kuo sunkiausias valandas. Ir aš, pakėlęs pirmutinius du mėnesius, veikiausiai pakelsiu ir kitus.
Liepos 20 d.
Perskaičiau M. Novoruskio Šliselburgo kalėjimo aprašymo dalį[16]. Skaitai ir stebiesi, kaip gali taip daug smogus pakelti. Ir pats Novoruskis stebisi. „Viskas buvo padaryta, – sako jis, – siekiant kuo greičiausiai suardyti žmogaus organizmą: nei oro, nei šviesos, nei valgio, nei rankų ir galvos darbo. Ir vis tik tie, kurie tuojau nesusirgo sunkia liga, šiaip taip išmoko prisitaikyti prie visų tų negalimų sąlygų… Kai kurie laisvieji, klausydami mano pasakojimų, atvirai sakė: „Aš nebūčiau to pakėlęs…“ Nežinau, ar tokiu būdu norėta mums smagumą padaryti už mūsų tvirtumą, ar neužtektinai jie pažino savo jėgas. Manau, kad Kartais ir negalimas daiktas pasidaro galimu: mes taip pat abejojom dėl jėgų, ir, galbūt, visi dabar patys savęs klausia: „Nejaugi aš galėjau visa tai pakelti?!“
Kas gi palaikė juos ten? Pirmų pirmiausia – gilus įsitikinimas savo darbo šventumu ir šviesesne ateitim. Ir to įsitikinimo jie nenustojo per 10–20 ir dargi daugiau metų! Nebuvo tokio atsitikimo, kad kam nors būtų užgesęs tas žiburys. Buvo atsitikimų, kad protas užgesdavo, bet tas žiburys vis dar nenustodavo švietęs. Nebuvo atsitikimo, kad kas nors galutinai būtų nustojęs tikėti šviesesne ateitim ir galų gale, ilgai laukęs ir nieko nesulaukęs, būtų pamojęs ranka ir pasakęs: „Ne, aš netikiu, kad galėtų įvykti Rusijoj permainos!.. Ne, aš netikiu, kad Rusijoj galėtų greitai revoliucija užsidegti, netikiu, kad dar kuomet nors galėtų man šviesi saulė užtekėti!..“ Nebuvo atsitikimo, kad kas nors būtų kryžių pastatęs ties jaunomis savo dienomis ir būtų kreipęsis į savo priešus tokiais žodžiais: „Taip, aš klydau ir dabar gailiuosi už savo paklydimus…“ Užtat kaip karštai jie mokosi istorijos, kaip stropiai ieško joje savo minčių patvirtinimo! O kai gavo žurnalų, kaip griebėsi jų, kad ir tai buvo seni ir niekam netikę žurnalai! Dargi šventasis raštas suteikdavo jiems didelės tvirtybės, nes ir ten jie matė nuolatinę kovą, kovą dėl geresnės ateities. Ir jų pažiūros ten dargi pirmyn pažengusios: ir ten ėjo kova tarp senųjų liaudininkų ir jaunųjų socialdemokratų (jiems priklausė Janavičius iš Kauno gub., Šiaulių apskr., Lukaševičius, Morozovas, Novoruskis, Sebalinas); 1896-1898 metais Sliselburge vyko visai panašūs ginčai, kaip Tano aprašomieji Propadinsko mieste tarp Šiaurės Sibiro tremtinių[17]. Naujoji srovė ypatingai sutvirtėjo, kada jie pradėjo gauti naujųjų žurnalų.
Bet vieno protinio darbo anaiptol negalėjo pakakti tiems kovos žmonėms: jie ir ten nenustojo kovoję – kovojo dėl kalėjimo teisių, kurių jiems iš pradžių visai nebuvo duota.
Tai buvo tikri kapai, kuriuose gyvi buvo palaidoti kaliniai: nei knygų, nei pasimatymų, nei žinių apie artimiausius žmones, nei šiaip jokių žinių. Iš pradžių duodavo skaityti tiktai bibliją, kelias „dvasiškas” knygas ir apie 30 senų, niekam netikusių knygpalaikių; susieiti vienam su kitu taip pat neleisdavo, o kalbėjimasis per sieną beldimu tik erzino žmogų, kadangi kiek plačiau pasikalbėti tokiu būdu vis tiek negalima. Kiekvieną žingsnį sekė nepailstanti žandarų akis. Kiek galėdami, kaliniai stengėsi neeikvoti smulkmenoms savo jėgų, bet galų gale neišturėdavo: susirėmimai su vyresnybe ėjo be paliovos. Tų susirėmimų pasekmės žinomos: palieka kalinius be arbatos, atima ir tas pačias knygas, neleidžia vaikščioti… Žinoma, ir Šliselburge taip pat buvo tamsus karceris sausa duona ir vandeniu, be jokios patalynės ir dargi lovos… Daug jėgų atėmė šita kova: pirmutiniais sunkiausiais metais žuvo pusė kalinių; Plėvės laikais iš 51 kalinio jau buvo belikę 13. Nebegalėdami pakelti tokios sunkios naštos, keli nusižudė, keli mėgino nusižudyti, bet buvo sulaikyti. Gračevskis susidegino; Minakovas ir Miškinas nutarė, kad taip nebegalima gyventi, ir savo gyvybę paaukojo dėl geresnių likusiems draugams sąlygų: juodu savotiškai protestavo prieš kalėjimo režimą (davė per snukį vyresnybei), ir buvo abudu sušaudyti – vienas 1884 metų gale, kitas – 1885 metų pradžioj…
Tokiomis aukomis jie bent tiek pasiekė, kad paskui galėjo belsti, šaukti, švilpti, dainuoti, lipti ant lango arba ant tvoros kokiam augmeniui pririšti; jiems buvo įtaisyti darželiai ir dirbtuvės ir leista ten dirbti; buvo leista po du vaikščioti ir padavinėti vienas kitam užrašus, sustoti, susitikus su kitu, ypatingai su moteriške, įeiti į tuščią draugo kamerą, gesinti žiburį, užtiesti langą nuo saulės arba nuo šalčio, kirptis plaukus „ežiuku“, vienam praustis, laikyti ant lango žolynus, pasidaryti sau įvairių rakandų arba pasisiūti drabužius, turėti peilį ir šakutę, arbatai šaukštelį, skalbinių, duonos, kavos, uogų, vaisių ir kitokių ištaigų. Tuoj po Minakovo ir Miškino nužudymo jau buvo duota popieriaus ir rašalo, kelios knygos, žodynai; už kelerių metų buvo leista daugiau knygų – tarp jų keletas gerų; bet tikri „laisvės“ laikai teprasidėjo tiktai 1895 metais – tuomet buvo leista dargi geruosius žurnalus parsisiųsdinti. Sipiagino, o ypač Plėvės laikais (nuo 1901 m.) vėl labiau suvaržė Šliselburgo kalinius, bet senovės sugrąžinti nebeįstengė.
Dalis šliselburgiečių, nežiūrint tokių baisių kūno ir dvasios kankinimų, vis tik susilaukė šviesesnės valandos: 1905 metų rudenį sudrebėjo ir Šliselburgo sienos, atsivėrė kapai, ir iš jų išėjo gyvai palaidotieji prieš 20 ir daugiau metų dvasios milžinai. Linksmai sveikino juos jaunieji laisvės kovotojai, puikiais vainikais puošė baltas jų galvas… Bet štai ir vėl pakilo žiaurus šiaurės vėjas ir pradėjo draskyti viską, kas tik jam ant kelio pakliuvo. Tuoj buvo prigrūsti pilni kalėjimai žmonių. Ilgų metų kalėjimas, amžina katorga, kareivių kulkos ir kartuvės – tai toks paprastas dabar daiktas! Kas nėra dabar pas mus ragavęs kalėjimo smagumų ir išmėginęs „nagaikos“ skanumo?! Tačiau mes daug laimingesni už anuos senuosius „žemės ir laisvės“ kovotojus: mums daug arčiau šviečia laisvės spindulys, ir mes daug linksmiau galime žiūrėti į ateitį.
Rugpjūčio 9 d.
Pasirodo, kad ir mūsų kalėjimo vyresnybė nenori ilsi likti nuo kitų. Vakar stovintis kieme iš antros mūsų sparno pusės sargas ėmė varyti nuo lango vieną katorgininką už „pašto“ padavimą. Tas, nežiūrėdamas bjauraus koliojimo, nelipo nuo lango, kadangi teisė sėdėti ant lango jau seniai čia yra kalinių iškovota. Sargas norėjo jį durtuvu nuvaryti, bet ir tai nieko negelbėjo; tuomet jisai ėmė į langą akmenimis mėtyti, Nebegalėdamas viso to pakelti, kalinys apliejo sargą pro langą vandeniu. Tas, nieko nelaukdamas, paleido į jį kulką, bet šalia lango pataikė. Tuo pasipiktino kiti kaliniai ir pradėjo „tuksėti“. Triukšmui pakilus, tuoj atbėgo viršininkas su kareiviais. Vyresnysis sargas Sosnovskis pranešė, kas labiausiai šaukę; didžiausias „maištininkas“ esąs Futas. Jį tuoj sučiupo ir nugabeno į karcerį. Ten atėjo ir pats viršininkas ir pradėjo jį bjauriai kolioti ir ranka po nosim mosuoti; pagaliau baksterėjo pirštu į akį. To tik ir reikėjo Sosnovskiui: tuoj jis pradėjo iš visų jėgų Futą mušti. Kartu su Futu buvo atvestas į karcerį kitas kalinys. Tą pats viršininkas, parmušęs ant žemės, savo rankomis įvilko už plaukų į karcerį. Iš viso buvo sugrusta dėl to atsitikimo apie 15 kalinių, ir visi gavo arba nuo kareivių, arba nuo sargų. Viršininkas čia pat buvo ir pats liepė pamokyti tuos nenuoramas… Sargas už tokį savo pasielgimą, žinoma, dar pagirtas buvo.
Rugpjūčio 11 d.
(Iš laiško)
Mano Mylimoji!
…Taip, sunkus mūsų likimas, bet ar galima jį sulyginti su tų tūkstančių ir milijonų likimu, kurie per dienų dienas kaip jaučiai dirba dėl juodos duonos kąsnio? Mes turime blaškytis iš vienos vietos į kitą, slapstytis nuo budrios caro valdžios tarnų akies, bet ar geresnis tų milijonų padėjimas, ant kurių pečių viskas remiasi? Kokia daugybė jų, darbo netekę, vaikščioja gatvėmis ir iš bado punta!.. Jų gyvenimas – tai katorga. Ir ne vienas jų, bado prispirtas, maloniai, eitų į kalėjimą, kad tik ten duonos kąsnį gautų.
Teisybė, mūsų kelias taip pat ne rožėmis išklotas, bet mes jį patys sau išsirinkom. Mes pradėjom juo eiti, gerai suprasdami, kur jis veda ir kas mūsų laukia. Ėjom ir priėjom tai, nuo ko beveik nieks, šituo- keliu eidamas, negali išsisukti.
Jau trečias mėnuo baigiasi, kaip aš sėdžiu šitam akmeniniam urve. Turėjau užtektinai laiko perkratyti savo praeitį. Nuodugniai perkračiau ir pasakiau pats sau: „Ne, nesigailiu tuo keliu ėjęs!..“ Ir linksma man buvo atsiminti, kad netuščiai laiką praleidau: dirbau,, kiek galėjau, ir, manding, tas darbas nenuėjo niekais. Čionai mano sąžinė rami…
…Tu sakai, kad mūsų atsitolinimas dėl to įvykęs,, kad aš, darbais užverstas, nelabai nė atsiminti apie tave galėjau, laiškai būdavę vien tik apie reikalus… Taip, begalinis darbas užmuša žmogaus pašalines mintis, ir kartais su manim tai atsitikdavo: aš taip baisiai būdavau kartais nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro darbais užverstas, kad nė pavalgyti neturėdavau laiko, užmiršdavau, kad vaikščioju suplyšusiais drabužiais; nė į galvą neateidavo, koks pavojus kasdien kybo ties mano galva. Parėjęs vėlai vakare namo, nuvargęs, pailsęs, sulipusiomis akimis, aš kaip medis parvirsdavau į lovą, kad iš ryto vėl greičiau naujomis jėgomis prie darbo stočiau. Man išmėtinėji, kad aš per daug užsikraudavau, bet ką daryti, kad pas mus taip daug skylių, o taip maža žmonių, kad vienam reikia į kelias dalis persiplėšti?! Ir aš tik džiaugiuosi, kad vis tik iki šiol išturėjau toj sunkioj kelionėj ir pusiaukelėj nesuklupau.
Taip, aš aukščiau stačiau ir dabar tebestatau revoliucijos darbą už asmens ir šeimynos laimę… ,,Tai reikėjo visai nesusirišti!“ – rasi pasakysi man? Bet, nelaimė, ir mes visi ne iš dangaus nukritę, o tos pačios prigimties vaikai ir elgiamės taip, kaip visi elgiasi.
Tai koks gi išėjimas yra tokiu atsitikimu, kad tie santykiai neirtų? Ir viena, ir antra pusė turi būti maždaug to paties išsilavinimo laipsnio, tuos pačius idealus turėti ir tą patį darbą dirbti, petys į petį stoti į kovą su savo priešais. Nelabieji surišo man dabar rankas ir kojas. Žinoma, jei tik nesulaužys mano kūno, jie neįstengs tokiu būdu užgniaužti mano dvasios, tik sulaikys jos plėtojimąsi. Pasinaudojusi tuo laiku, tu lengvai gali mane pavyti ir dargi pralenkti. Ir mažiukė dabar jau nebegali tau taip kliudyti.
Tačiau nemanyk sau laimės ieškoti ramiam ir sočiam buržujaus gyvenime, – ten jos nė tiek nerasi. Kol geležinė kapitalo ranka visur viešpatauja, tokios jaunų dienų išsvajotos laimės niekur nerasi. Ir jei tu, gyvenimo palaužta, galų gale tokią ramią kertelę išsirinktum, veikiausiai tuomet visai nutrūktų mudviejų ryšiai; jei bent tik mažiukė juos kiek palaikytų.*
* Ir nutrūko… Duktė numirė tuoj man iš kalėjimo išėjus. (1924 m. prierašas.)
Matai, aš rašau, tarytum būčiau pasirengęs ilgai ilgai čia sėdėti. Iš tikrųjų aš ir rengiuosi ilgai neapleisti šitų rūmų – rasi metus, dvejus, trejus, o rasi ir dar daugiau. Aš esu visam kam pasirengęs, dargi ilgiems katorgos metams. Ir taip ramiai kol kas žiūriu į ateitį ir tas kančias, kurios dar manęs laukia! Ir ką gi reikia tos mano kančios, sulyginus su Šliselburgo, Aleksejaus ravelino[18], Rygos inkvizicijos ir kitų dvasios milžinų kančiomis! Aš dabar tik rūpinuosi, kad mano kūnas nenusilpnėtų, ir kol kas pasiekiu savo tikslą: valgau gangreit geriau, negu laisvas būdamas, bent be pietų neprisieina būti; išsimiegu lig sočiai; kas savaitė skalbinius mainau, kas antrą – į pirtį einu, kasdien iki liemens šaltu vandeniu plaunuosi. Laisvas būdamas, retai kuomet tokių ištaigų turėdavau! Tenai dažnai nė knygos į rankas nebūdavo laiko paimti – dabar per dienų dienas galiu skaityti, lavintis ir tokiu būdu užlopyti ne vieną spragą. Gana gerų knygų yra kalėjimo knygyne; be to, dar iš laisvės galima gauti… Žodžiu, norint mūsų kalėjimas priklauso prie blogiausiųjų, bet ir jame galima gyventi, tik reikia mokėti įsitaisyti. Teisybę pasakius, aš nė nepajutau, kaip prabėgo šitie 3 mėn., norint kartais ir labai sunkių valandų reikėjo pergyventi. Vienas tiktai daiktas mane labai kankina – tai tas, kad ten tokia daugybė yra darbo, taip reikalingi žmonės, o aš čia be jokio reikalo sėdžiu ir žudau savo jėgas!..
Atsimenu tave, mažiukę, motiną – ir sunku sunku ant širdies pasidaro. Mažiukė, nabagytė, mamos įkalbėta, tėčiui laišką rašo – linksmutė esanti… Tikiuosi, ji, kai užaugs, supras mane…
Tai taip, gyvenk ir dirbk, mano mylimoji! Augink mažiukę, kad iš jos išeitų kovotoja dėl darbininkų klasės labo, o mano mintys visuomet pas judvi lėks!
Karštai abidvi bučiuoju.
Rugpjūčio 20 d.
Šiandien auštant kalėjimo kieme sušaudė Feliksą Žmuidiką. Sušaudė po kalinių langais, įkišo į maišą u išvežė. Didelė ponybės krūva nulydėjo jį; priešaky ėjo kunigas, bet jo nepriėmė Feliksas. Vyresnieji sargai, Kažemiakinas ir Beliajevas, užėmė budelių vietą. Du kartus šovė – ir jau nebėr draugo, kuris taip drąsiai mokėjo mirčiai į akis žiūrėti.
Dėl to atsitikimo šiandien pas mus paskelbtas badavimas– kaip gedėjimas ir protestas prieš mirties bausmę. Badauja didesnė pusė visų kalinių; dargi didi Ir dalis kriminalinių prisidėjo: išmetė iš ryto pro langą duoną, nepriėmė virinto vandens arbatai, neėmė pietų; daugelis nėjo vaikščioti… Visi susijaudinę, nors visi, kas tik žinojo Felikso bylą, iš anksto buvo tikri, kad jam nedovanos.
Tai buvo dar jaunas vaikinas, kilęs iš Slonimo (Gardimi gub.). Priklausė anarchistų-komunistų kuopai. Už kažkokią ekspropriaciją buvo gavęs bene 4 metus katorgos, bet, bevežant geležinkeliu kalinių partiją, jie užpuolė konvojų (sargybą), užmušė jį ir patys pabėgo. Tarp pabėgusiųjų buvęs ir Feliksas.
Praėjo po to atsitikimo kiek laiko. Minske vienam policininkui puolė į akį kažkokie du vaikinai – jis pradėjo paskui juodu sekioti. Kartą, pasikvietęs dar vieną policininką, jis užpuolė juos besėdinčius ant suolelio. Vaikinai (jų buvo trys) ėmė šaudyti iš brauningų ir vieną policininką sunkiai sužeidė. Vieną iš jų policininkai suėmė – du pabėgo. Paskui, bevesdami suimtąjį, policininkai netyčia susitiko vieną iš pabėgusiųjų, pažino jį ir suėmė. Iškrėtė – rado brauningą. Pasodinus į kalėjimą, pirmasis „išgiedojo“, kad jie esą anarchistai-komunistai, dirbę Minske bombas, kad antrojo pavardė ne tokia, kokia jis sakosi, o Feliksas Žmuidikas iš Slonimo (Gardino gub.), kad jis esąs pabėgęs katorgininkas ir t. t. Feliksas atsisakė nuo parodymų, bet greitai jis buvo pripažintas tikru Žmuidiku. Jo padėjimas dar blogesnis pasidarė, kai mirė sužeistasis policininkas; buvo įrodymų, kad jis jį sužeidęs.
Felikso draugai ten pat kalėjime užmušė Žmuidiko išdaviką ir kartu užmušė vieną sargą; už tai visi trys jie buvo pakarti. Feliksas atgabentas į Vilnių, į karo teismą. Pasodino jį grandinėmis sukaustytą mūsų korpuse ir mūsų sparne, pirmojoj kameroj, į kurią paprastai sodinami didieji „prasikaltėliai“. Ypatingą globą jis turėjo: vedant vaikščioti, bent keli sargai kartu ėjo, prie kameros durų buvo šiukštu uždrausta prieiti ar dargi nusiųsti jam valgio ar kokią knygą.
Žinojom, kas jo laukia, bet ką galėjom daryti, patys surištomis rankomis būdami?! Sunku buvo laukti, kaip kasdien vis arčiau ir arčiau slenka prie jo budelio ranka; ypatingai nerimavo moterys, darė, ką tik galėjo, bet nieko neįstengė padaryti. Tik pats Feliksas buvo visą laiką linksmas, ramus…
Pagaliau atėjo ta baisioji diena: rugpjūčio 14 d. jis buvo nuteistas pakarti. Teismo pirmininkas gavo nuo anarchistų-komunistų grupės laišką, kuriame grasinama, kad už mirtį mirtim jam būsią atmokėta, bet, žinoma, tai negalėjo sulaikyti budelio rankos. Ir Feliksas drąsiai, galvą aukštyn iškėlęs, sutiko tą teismo komedijos sprendimą.
Rugpiūčio 15 d. pervedė jį į nuteistųjų korpusą – ten visus prieš žudymą perveda. Moterys, protestuodamos prieš mirties bausmę, paskelbė badavimą, bet padarė tai nesusitarusios iš anksto su vyrais. Teisybė, kreipėsi jos į mus, bet tiek nuteistųjų, tiek tardomųjų buvo nuspręsta paskelbti vienos dienos badavimą tikiu! po jo nužudymo. Tačiau moterys, vieną kartą pradėjusios, laikėsi. Mūsų sparno pusė, gavusi, kaip paskui pasirodė, neteisingą žinią, kad nuteistųjų korpusas skelbiąs rugpjūčio 16 d. badavimą, taip pat nutarė badauti. Rytojaus dieną paaiškėjo, kad tai neteisybė, bet mes keli jau buvom pradėję badauti; moterys toliau tęsė badavimą – ir mes prie jų prisidėjom. Žinoma, tokiu atsitikimu nedaug mūsų tegalėjo susirinkti: per pietus likom tiktai 5-3 politiniai ir 2 kriminaliniai, supratom, kad iš tokio badavimo nieko negali išeiti, bet be moterų sutikimo nustoti badavę nenorėjom. Jos reikalavo, kad dar kartą kreiptumės į nuteistųjų korpusą ir ragintume jų vardu prisidėti prie badavimo – jos dar vieną dieną badausiančios, lauksiančios. Mūsų padėjimas buvo nepuikiausias: supratom, kad iš tokio badavimo nieko negali išeiti, tačiau, kadangi moterys laikėsi, nenorėjom laužyti jų badavimo – ir antrą dieną badavom, bet jau tiktai trys; iš dešiniojo sparno taip pat trys politiniai prisidėjo. Pagaliau pavakare atėjo atsakymas iš ano korpuso – ten ir vėl atsisakė, ir mes, pasiduodami daugumai, nu stojom badavę. Nustojo pagaliau ir moterys. Dieną pasilsėję, vėl badaujam, tik šį kartą nebe vieni, o didesnė pusė visų kalinių.
Rugsėjo 13 d.
Brangioji! Sveika sulaukus tos atmintinos tau dienos! Sveika ir mažiuke, linksmai beauganti, bebėgiojanti! Kaip greitai prabėgo trys metai, trys sunkūs metai! Kiek per juos pergyventa, kiek perkentėta!.. O vis dėlto man malonu juos atsiminti… Taip, neturėjau aš per tą laiką poilsio valandėlės, tankiai buvau nudriskęs, nevalgęs, nesuteikiau tau „šeimynos laimės“, it peiliu varsčiau senos savo motinos širdį, bet jaučiuosi kaip reikiant atlikęs savo pareigas. Atsimeni, dar „Draugo“ Nr. 2 (1904 m.) Inteligento-proletaro laišką[19]? Jis baigiasi vieno lenkų rašytojo, Žeromskio, tipo (iš „Popioly“) žodžiais: „Jeigu aš kuomet nors dėl savo šeimynos, giminių, pažįstamų, savo sodžiaus, parapijos, apskrities, gubernijos ar tautos atsisakyčiau nuo prakilnaus darbo visai žmonijai, užmušk mane kaip šunį!..“ Ir aš visuomet stengiausi gyvenime sekti šitais žodžiais ir, galiu pasakyti, per tuos trejus metus neprasižengiau prieš juos. Ramu man darosi ant širdies, tai atsiminus. O, kad aš galėčiau per visą savo gyvenimą eiti tuo keliu!..
…Sėdžiu, bet neliūdžiu. Kiek galėdamas naudingiau rūpinuosi praleisti laiką: skaitau, mokausi, verčiu, rašau. A, kad tai žmogus turėtum bent svarbiausias, darbui reikalingas priemones, sakysim, užtektinai knygų, – tuomet visai kas kita būtų! Tačiau šiokiu ar tokiu keliu šis tas gaunama; susisiekimui su „laisve“ jokiu būdu negali galutinai užkirsti kelio… Gaila tik, kad ne visuomet draugai atlieka ir suspėja atlikti, kas jų prašoma. Dabar skaitau puikią A. Labriolos knygą „Reformizmas ir sindikalizmas“, šį tą iš pereitų metų „Byloje“, Mužujevo „Glavnyje federaciji sovremennogo mira“, XVII beletristikos rinkinį „Znanije“ (a, koks puikus dalykas Gorkio „Motina“, paskui Veresajevo „Kare“!), senus „Obrazovanije“ ir „Russkoje bogatstvo“ žurnalus; rašau naujausios gadynės istoriją, ypatingai prisilaikydamas Viperio (turiu ir Senjobosą ir dar šį tą)… Žodžiu, krutu, kiek galėdamas, bet ką tai reiškia, sulyginus su tuo darbu, kuris mane šaukia! Užrašus rašyti jau beveik visai nustojau – nesuspėju; antra, nieko tokio ypatingo neatsitinka…
Na, o kaip ilgai dar reikės sėdėti? Nieko, pasėdėsiu dar gerokai, jei nepabėgsiu…* Matai, kieno teisybė išėjo? Tačiau jie vis dar nenori sutikti su manim ir atsisakyti nuo tų iliuzijų (išpirkimo)! Matydami, kad vis kaip stovi, taip stovi vietoj, jie dabar pradeda ant manys kaltę mesti, bet greitai pamatys, kieno didžiausia kaltė buvo. Negaliu nieko sakyti – jie rūpinosi, bet ne taip, kaip reikėjo. Dabar, turbūt, jau viskas daug sparčiau ir daug geriau eis. Vilties nenustoju (svajoju apie bėgimą)…
* Tuomet aš labai rūpinausi pabėgimu. (1927 m. prierašas.)
Rugsėjo 14 d.
Šiandien pas mus buvo „pogromas“, kaip kaliniai sako: krata visam kalėjime, ir tai tokia krata, apie kokią aš iki šiol supratimo neturėjau. Vienu kartu: padarė kratą visam kalėjime – tardomųjų ir nuteis tųjų korpusuose. Kieme pastatė kareivius. „Langus uždaryti!“ – tuoj ėmė šaukti… Atsidaro mano kameros durys, ir įsiveržia krūva sargų, viršininko pagalbininkas (tas pienburnis!) ir keli kareiviai iš „areštan tų rotų“. Sargai tuoj šoko prie manęs ir mano draugo: „Atsisėsk!“ – sako. Krata. Viską kratė – ir lovą, ir išeinamąją vietą, ir knygas, išžiūrinėjo ant stalo, po stalu, ant lango ir už lango, iščiupinėjo drabužius, išbadė mažiausią plyšelį, bet nei bombų, nei revolverių nerado. Rado tik cukruj įdėtus kelis „Žarijos“ numerius (1, 2, 4, 6), „Lietuvos ūkininko“ bene 21-ą numerį ir „Tovariščio“ iškarpas. Išsigando, tokią krūvą radę. įėjęs tuo tarpu į kamerą, kalėjimo viršininkas tik nosį pasuko; pagalbininkas klausia, iš kur tą viską gavau, – nieko neatsakiau. Paėmė dar Erfurto programos pradžią, rusų kalba, ir jos vertimą į lietuvių kalbą[20]. Aiškinau ponybei, kad aš norėjau tą vertimą per kontorą ir žandarų rankas išsiųsti, kad tai yra legalus dalykas, tačiau nepaliko. Paėmė dar peilį, paties darbo iš lovos geležies, pieštuką, ir tiek. Atlikę pas mus darbą, nuėjo į kitą kamerą. Tik pirmą valandą po pietų pasibaigė „pogromas”, atsitraukė nuo kiemo kareiviai, ir tuomet mes pradėjom savo žaizdas skaityti. Pasirodo, kad su manim dar gerai buvo apsieita, – mat, su politiniais kaliniais vis dar šiokių tokių ceremonijų daroma. Kas kita su kriminalistais. Įsiveržia į jų kamerą: „Rankas aukštyn!” – tuoj šaukia ir visą iki siūlo galo iškrečia. Nieko ypatingo niekur nerado, tai bent visokių menkniekių paėmė, į kuriuos pirmiau pro pirštus žiūrėdavo; paėmė dargi tabaką, popierių, rašalą ir plunksnas, dargi konventus ir markes, norint tai leista mūsų kalėjime turėti kiekvienam kaliniui.
Toliau, be abejonės, ir sargai labiau prižiūrės kalinius, bet tai privers mus tik dar gudriau elgtis. Kad ir koks didelis pas mus prispaudimas, bet visai atskirti mus nuo gyvojo pasaulio kalėjimo vyresnybei jokiu būdu nepasiseks, juo labiau, kad ir pačių sargų tarpe atranda gerų žmonių, – tai mes galėjome pamatyti kad ir per šios dienos kratą: laikraščiai pas politinius, kortos pas kriminalinius – be to kaliniai neapsieis! Ir dabar iš gaunamųjų daiktų bene daugiausia rado laikraščių ir kortų. Be to, dar kai kur sučiupo, iš nežinių užklupę, pinigų, skustuvų, kokį laišką; beveik visur paėmė „paštą“ iš virvelių… Praeis kiek laiko, – kaliniai vėl visa tai įsitaisys. „Paštą“ ir peilius jau šiandien vakare daugelis pasidarė…
Rugsėjo 19 d.
Tai ir pasibaigė visa komedija: atvažiavo iš Petrapilio kažkoks ponelis, perėjo per kalėjimą, užėjo į kelias kameras, pasidairė… skanių pietų pavalgė ir tolyn išvažiavo. Mūsų korpuse iš viso buvo užėjęs vos į tris kameras: pas mane ir dar į dvi. Paskui jį seka vietinis kalėjimo inspektorius, jo pagalbininkas, kalėjimo viršininkas ir daugiau ponybės. Visi nenuleidžia nuo savo viršininko akių; sargai kaip stiebai išsitiesę. Atidaręs duris, ir man sargas sušuko: „Smirno!“, bet aš visai neatkreipiau į tai atydos; dargi nieko neatsakiau, pasisveikinus tam ponui; mano draugas taip pat. Pirmiausia puolė jam į akis, kodėl mudu dviese. Vietiniai paaiškino, kad vietos neužtenka. Paskui puolėsi prie knygų – peržiūrėjo visas, bet, matyt, nieko ypatingo nepastebėjo, bent knygų vardai jam nebaisūs pasirodė. Pasakiau apie duoną ir dantų gydytoją. Duonos padaviau pačiam „svečiui“ paragauti. Atšilaužė šmotelį – taip, iš tikrųjų, sako, truputį priplėkus. Kalėjimo inspektorius ir viršininkas ima teisintis, kad tai toks netikėtas atsitikimas… O apie dantų taisymą pasako, kad nesą tiek pinigų, kad galima būtų plombas dėti… Daugiau nieko sakyti nenorėjau – vis tiek tai kaip žirniai į sieną! Tik akims viskas daroma: klausiama, o paskui vis tiek bus įrašyta į kontrolės knygas, kad viskas kuo puikiausioj tvarkoj buvo rasta…
Spalio 7 d.
Ir vėl nužudė vieną draugą – Buržinskį iš Skuodo (Telšių apskr.) už Joniškio (Šiaulių apskr.) šnipo Bartkaus užmušimą. Jau 1905 metų vasarą tas šnipas buvo visiems joniškiečiams socialdemokratams iki gyvo kaulo įsiėdęs, bet ypatingai pasižymėjo jis, užėjus po laisvės dienų tamsiai reakcijai: neišpasakytu įniršimu tuomet jis puolėsi gaudyti laisvės kovotojus, dragūnų priešaky jodinėjo po aplinkinius sodžius ir suiminėjo visus, kas tik šiek tiek jam į akis buvo kritęs arba taip kam piktumą turėjo. Už jo nušovimą Rygos darbininkas Buržinskis nuteistas buvo sušaudyti, Liaugminas, taip pat Rygos darbininkas, gavo 15 metų katorgos. Su Buržinskiu tik per langą teko truputį kalbėtis – gerą įspūdį padarė, tvirtai laikėsi, drąsiai nuėjo mirti. Su Liaugminu plačiau susirašinėjau – irgi neblogą įspūdį daro.*
* Liaugminą 1917 m. revoliucija išlaisvino iš katorgos. 1918 m. jis buvo atvykęs į Maskvą. Buvo komunistas. Žuvo pasiųstas į čekoslovakų frontą.
Spalio 17 d.
Nesmagu sėdėti vienam, nuo visų draugų atskirtam, tarp kriminalinių. Ne kartą manyje buvo užgimęs pavydas tiems draugams, kurie visi vienoj vietoj sėdi, kasdien matosi, susieina. Na, maniau, ir žinių jiems netrūksta, laikraščių, knygų; ir valgis, vyresniųjų elgimasis, turbūt, geresnis: tokia daugybė jų ten yra (200 su viršum žmonių!) – gali daug ką iškovoti. Ir kartą svajojau, kaip ten pakliuvus, bet… dabar jau nebesvajoju: susipažinau su tenykščiu kalinių gyveniniu ir jų dvasia – ir nustojau besvajojęs. Tikėjosi Vilniuje ką kita rasiąs ir mano draugas Paknys*, keliaudamas čia iš Kauno į teismą, bet nusvilo. Štai ką jis rašo apie čionykščius kalinius ir čionykštę tvarką:
„Kaune politiškieji – ne kam tikę, beveik visi vai- i ,II Manėme, čia atvykę, ką kita pamatysime. Iš tikiu, iš pažiūros atrodo kaip ir rimtesni už kauniškius: via suaugusių vyrų, barzdotų, su akiniais – žodžiu, viskas kaip reikiant. Bet toliau pasirodė, kad išvaizda viskas ir baigiasi. Galbūt, per anksti dar apie čionykštę „politiką“ tokią nuomonę turėti, gal nespėjau dar jos gerai pažinti, gal… Bet jos dvasia kitokia, negu pas kauniškius: nors ten daugiausia vaikai, suaugusių, „rimt“” nedaug, bet reikale kalėjimas visame mieste žvanga. Čia to, man rodos, nepadarytum: tik savim ar kelių, bylos į krūvą sutrauktų, reikalais tesirūpina, su kitais jis jokio reikalo neturi ir jų nė žinotii nenori. Lig ausų – kur tau, ir nebesimato! – sulindę į savo bylas. Nieko nuo jų daugiau ir neišgirsi, kaip tik „straipsnius“, „punktus“, „gynėjus“. Susisiekimų jokių neturi ir turėti nenori. Laikraščių nuo arešto dienos nėra regėję ir visai nesirūpina tuo. Prislėgti. Ir nė kalbos nėra, kaip kalėjimo gyvenimą palengvinti…**
* Dabar renegatas, vienas Lietuvos Banko direktorių. O tada kairysis socialdemokratas, rusų socialdemokratine literatūra išauklėtas, tolimas lietuvių socialdemokratų nacionalizmui. Jis tuomet buvo Vilniun iš Kauno perkeltas.
** Vilniuje tuomet sėdėjo daugiausia bundiečiai, kurie jau tuomet buvo paskendę smulkiaburžuaziniame oportunizme. Tai ir kalėjime atsiliepė. Jie ten elgėsi ne kaip revoliucionieriai, o kaip smulkūs buržua.
Kaune palyginamai ne taip jau bjauru buvo. Laikraščius ir įvairias žinias gaudavom ne vėliau, kaip ir visas miestas. Pasimatymai beveik kasdien be jokių leidimų iš prokuratoriaus pusės. Su kuo tik nori, kalbiesi po kokias tris valandas be jokios priežiūros… Teisybė, ne visiems taip su pasimatymais – aš čia tik apie save kalbu: kaip senas gyventojas (22 mėnesius ten išsėdėjau) ir kaip vadinamasis seniūnas („starosta“), išimtinai buvau įsitaisęs pasimatymus. Bet ir kitų padėjimas nedaug blogesnis… Pasivaikščiojimas vasarą nuo 8 ryto iki 6-7 vakaro be pertraukos; jei tik nori, daryk susirinkimus, mitingus… Viso ko ir ne- išskaitysi, kaip „ten” gera buvo. Dėl to ir laukti ne taip bjauru buvo…
Yra ir čia seniūnas. Turi jis šiokią tokią laisvę – gali po kameras vaikščioti, bet vaikščioja jis tik tuomet, kai turi cukraus ir tabako, ir tik tam, kad išdalintų tai. Bet prie tokio režimo, koks čia viešpatauja, produktų dalinimas turėtų būti menkiausia seniūno pareiga; daugiau laisvės turėdamas, turėtų palaikyti tarp visų kalinių susisiekimus, čiagi tik išdalina cukrų ir tabaką, ir daugiau nieko nežino ir žinoti nenori! Kaune tokie seniūnai gautų perti, ir būtų po visam… Be to, kaip jie čia seniūnais tampa, tiesiog nesuprantama. Kai aš čia esu (kelinta savaitė), jau trečias tas pareigas pildo. Apie jokius rinkimus nebuvo girdėti. Ar jie patys apsišaukia, ar kokia viena kuopa renka, – nežinia… Prie dabartinio režimo visomis keturiomis reikėtų tos įstaigos laikytis ir kaip reikiant ją pastatyti; tik tuomet galima būtų šiek tiek geriau kalinių dvasios reikalus aprūpinti.“
Tai toks politinių kalinių gyvenimas nuteistųjų korpuse. Prie to dar galiu pridurti porą mažmožių – mažmožiai, bet daug jie sako. Štai kelias savaites sėdi kalinys, o niekur popieriaus lapelio negali gauti! Rašalo negalima sugriebti, knygų iš laisvės taip pat beveik jokių. Į pirmąjį aukštą paduodamas laiškas, tai ketvirtajame gaunamas už kelių dienų. Maitina pririnkusia duona, pietūs kas kartą vis blogesni, dideli ligoniai paliekami kameroj, ir nieks jų nežiūri, daugelio sargų elgimasis stačiai nepakeliamas, koliojimai per ištisą dieną, vaikščiojimas – po pusę valandos:; ir būtinai po du, į ratą; nuteistieji kalėjiman, kad ir neatimtos jų teisės, pervelkami kriminalinių drabužiais, ir elgimasis su jais dar bjauresnis, čia pat kalėjimo kieme žudomi draugai – ir visa tai jokio protesto nesukelia, jokių reikalavimų! Kalėjimo vyresnybė, matydama tokias nuolankias aveles, žinoma, dar labiau juos ima spausti, o jie tyli; neva laiko savo jėgas „darbui“’, išėjus iš kalėjimo, bet kas jau pradėjo kartą „nebesipriešinti piktam“, iš to maža viltis. Išėję tik žiūri, kaip kuo toliausia nuo to darbo nubėgus. Atsiranda vienas antras ir kitoks, bet jų maža ir, matyt, jie neturi užtektinai jėgų, kad galėtų pakelti kitus iš to snaudulio. Jei bent dar didesnis kalėjimo režimas, dar bjauresnis pasityčiojimas iš žmogaus asmens juos kuomet nors sukels. Vienas kitas, teisindamas save, sako, kad vis tiek nieko nelaimėsi, tai kam dar jėgas eikvoti! Ne tokie dabar esą laikai… Tačiau moterys jau šiek tiek geresnį padėjimą iškovojo, norint jų yra palyginti taip maža… Aišku, kad ir čia būtų galima šis tas iškovoti, juo labiau, kad kalėjimo vyresnybė labai bijosi visokių nesusi-pratimų ir riaušių.
Dar porą žodžių rašo draugas apie valgį:
„Vilniškiai skundžiasi dėl valgio – vienomis „paikomis“ (kalėjimo duona) beveik visi mintą. Na, o mes, atvažiavusieji, juo labiau! Iš šitos pusės ir Kaune nekaip buvo; didesnę savo amžiaus pusę tikru vegetaru išgyvenau…“
Truputį ilgiau pasėdėjus ir jau gavus metus tvirtovės, nenoromis išsiveržia iš draugo lūpų šauksmas: „Pašėlęs tas jūsų Vilnius! Kaip jame striukai su valgymu!..“ Taip, daugeliui draugų, didelei daugumai, labai striukai prisieina, kadangi Raudonasis kryžius* nieko neturi, o „gerbiamoji visuomenė“ nesirūpina tokiais „niekniekiais“. Kaliniai badu dvesia – e, kas juos ten supaisys! O darbininkai patys dabar badu dvesia.
* Taip tuomet vadinosi politinių kalinių šelpimo komitetas.
Spalio 19 d.
Jau 5 mėnesiai sukako, kaip sėdžiu, ir kas gi? Nieko – pasėdėjau penkis, pasėdėsiu dar kitus penkis, ir dar penkis, ir dar penkis… Taip bent atrodo man dabar dalykų stovis. Visos tos svajonės, viltis kaip nors greičiau išsisukti. – kaip rūkas nyksta. Ilgai jokiu būdu negalėjau sutikti su savo likimu, laužiau sau galvą, taisiau planus, pykau ant draugų, krimtausi, bet dabar jau atsidaužiau – vis tiek galva sienos nepramuši!
Rengiuosi pusėtinai pasėdėti. Dabar jau paaiškėjo, kad tikrai turėsiu dvi bylas, o rasi ir tris: viena – už tariamąjį priklausymą Lietuvos socialdemokratų partijai, kita – už spėjamą pabėgimą iš Suvalkų kalėjimo. Pirmutinė paremta tomis žiniomis, kurias suteikė žandarams Vilniaus apsauga, ir tais popieriais, kuriuos mano bute paėmė*. Dabar visos jos jau išverstos į rusų kalbą ir eksperto peržiūrėtos, bet, rodos, noko , mano ranka rašyto, nerado. Jei būtų radę, tai nesuprantama, kam būtų reikėję žandarui tardytojui per paskutinį tardymą prašyti manęs, kad aš ką nors lietuviškai parašyčiau. Žinoma, atsisakiau tą jo norą patenkinti: geras ekspertas, pasakiau, turi pažinti, ar tai mano rašyta, ar ne, turėdamas šį tą, kad ir kita kalba parašyta…
* Žr. birželio 18 d. užrašus.
Nuo parodymų, žinoma, ir šį sykį atsisakiau. Tokiu būdu pirmosios bylos tardymas jau galėtų pasibaigti, bet jie vis dar tikisi ką nors sučiupsią iš ieškomųjų mano byloje žmonių: Grinbergą, kuris kartu su manim gyveno, atsakomąją „Skardo“ redaktorę Šėmytę; Steponą Kairį ar bent Vladą Poželą. Ir vėl klausinėjo, ar bent nežinau, kur gimusi Šėmytė…* Žinoma, nežinau.
* M. Biržiškos žmona, buvusi „Skardo“ atsakomoji redaktorė.
Apie antrąją bylą tiek težinau, kad Suvalkų žandarai reikalavo mane pas save, bet dėl ligos tuo tarpu dar čionai paliko. Rasi dėl tos priežasties ir visą bylą čionai perkels. Tiek to, jau apsipratau su čionykštėmis sąlygomis – nesinorėtų kažin kur dangintis.
Penki mėnesiai praėjo. Teisybę pasakius, aš juos gana lengvai pergyvenau, nė nepajutau, kaip prabėgo. Tik pirmutinės dienos, pirmutinės savaitės buvo sunkios. Sunkios buvo dėl to, kad laukiau ir jokiu būdu negalėjau sulaukti jokios žinios nuo draugų, norint proga visuomet buvo. O tos žinios man tuomet taip reikalingos buvo! Nemanau, kad jos būtų galėjusios kitaip mano bylą pakreipti, – per daug aiškių duomenų buvo apsaugos rankose, – tačiau toks laukimas ir nesulaukimas labai erzina žmogų, sėja nusivylimo sėklą link draugų, o tai be galo sunku pakelti. Ir, kaip tyčia, visi mano reikalai buvo aprūpinami iš pradžių tarytum apgrubusiomis rankomis: jokių žinių, jokių knygų, norint nesunku buvo jas, kad ir paštu, mano vardu pasiųsti; dargi skalbinius po tris savaites reikėjo nešioti; į paduotus klausimus jokio atsakymo negauni… Dėl šito dalyko teko pergyventi ne vieną sunkią valandą; ne vienas kartus išmetinėjimo žodis buvo draugams pasakytas, kartais rasi dargi neteisingas. Atsimenu labai puikiai, kaip ten darbas eina, kaip ant vieno pečių dešimts darbų sukrauta. O tuo laiku kaip tik iširimas buvo dar didesnis, žmonių dar mažiau. Ir kalėjimas, ypač Vilniuje, visuomet paskutinėj vietoj stovėdavo… Saitai svarstydamas visa tai, dabar aš galiu išteisinti draugus, bet tuomet – ne. Iš tikrųjų, taip aš buvau visas pasinėręs tame darbe, tokią krūvą ant savo pečių vilkau, kad man iš karto nepakeliamas buvo toks draugų „atšalimas“. Dabar jau visiškai apsidaužiau, susitaikiau su savo likimu; nustojau išmeti- nėjęs draugams, nebekvaršinu jų galvų įvairiomis „svajonėmis“ (bėgimu).
Lapkričio 12 d.
Tai ir teisme jau teko būti. Nekantriai laukiau paskirtos dienos: vis tik pasivaikščioti šiek tiek galėsiu, miestą pamatyti, rasi ir vieną antrą pažįstamą… Pusę metų išsėdėjus ir, galima sakyti, su nieku nesimačius, tai ne pro šalį. Įdomu ir teisme pabuvoti, juo labiau, kad mano byla visai nebaugino manęs: teisti turėjo už gyvenimą svetimu pasu. Duoti už tai gali daugiausia tris mėnesius, o aš jau pusė metų, kaip sėdžiu, ir dar kelerius metus rengiuosi sėdėti, – tai ko čia bijotis tų kelių mėnesių? Dėl to linksmas išėjau šiandien iš kalėjimo, dviem kareiviais plikais kardais vedinas. Tuoj pradėjau kalbėtis su jais – ne tokia jau baisūs žvėrys pasirodė, tik labai bailūs: kaipgi, už mažiausią daiktą tokia atsakomybė!.. Vienas džiaugiasi už keturių savaičių namo keliausiąs – Vologodos gub.; ten jo tėvai, gana gerai gyveną; žemės pas juos netrūkstą. Paviešėjęs kiek namie, į Petrapilį ar kur kitur keliausiąs. Kitas – Tverės gub. Tas – vyresnysis, vienu šniūreliu per petį; jis beveik visą laiką tylėjo, bet ir pikto žodžio nepasakė. Teisybė, nebuvo nė priežasties.
Dairiausi, akis ištempęs, bene pamatysiu ką nors iš pažįstamų, bet veltui. Tik pamačiau… vieną šnipą-elgetą, kuris daugiau kaip pusę metų uostė mano pėdas, – paprastai stovėdavo, ranką ištiesęs, ties tais namais, kur aš pietaudavau. Dabar veikiausiai buvo pasiųstas „apsaugos“, kad įsižiūrėtų, ar tas pats. Keistai išsivėpė jo veidas, pamačius mane dviejų kareivių tarpe, o man nenoromis išsiveržė pro sukąstus dantis: „Niekšas, šnipas!..“ Visi praeiviai skubina savo reikalais, bėga ir visai nekreipia į „areštantą“ atydos – matyt, apsipratę jau su tokiu reginiu. Giliai persmeigiu aš kiekvieną akimis. Tokiu būdu noriu paklausti, ar supranta jie mūsų kančias, ar užjaučia mus, bei gaunu šaltą atsakymą: susitikusios su mano akimis akys skubina kuo greičiausiai į kitą pusę nusigręžti. Tik pora darbininkų ir vienas moksleivis išreiškė užuojautą, ir tai man giliai širdin įkrito.
Išsiilgęs tyro oro, tų gatvių, kuriomis tiek kartu, laisvas būdamas, vaikščiojau, skubinau, bėgiojau įvairiais reikalais, ir tų, kad ir nepažįstamų, bet laisvu žmonių, – norėjau, kad kuo ilgiausiai kelionė tęstųsi, bet greitai priėjom savo tikslą: tai buvo taikos teisėjų suvažiavimas. Nu stebau, kokiu būdu galėjo pakliūti mano byla taikos teisėjų suvažiaviman, visai dar nebuvusi paprastame taikos teisme, ir tuojau man atėjo į galvą mintis, kad tai gali būti gera proga dar vieną kartą tokį pasivaikščiojimą įgyti.
Bent kelias valandas reikėjo laukti savo eilės. Susirinkusieji teisman žmonės buvo labai neįdomūs, bei ir su tais neleido konvojus kalbėtis. Nuobodulys ėmė. Kareiviai žiovavo ir pradėjo snūduriuoti…
Pagaliau pašaukė mane prieš „teisingojo“ teismo akis. Iš abiejų pusių stovi plikais kardais tie patys kareiviai, tarytum koks pikčiausias nusidėjėlis būčiau. Bet tai nieko – dar iškilmingiau!
Teismo pirmininkas skaito mano bylą. Klausau ir savo ausimis netikiu… Pasirodo, kad aš jau nuteistas nuovados taikos teisėjo dviem mėnesiams kalėjimo ir dabar apeliaciją padavęs taikos teisėjų suvažiaviman!.. Kur, kada, kaip? Aš pirmą kartą šaukiamas teisman dėl gyvenimo svetimu pasu! Ir jokio sprendimo aš nežinau! Jokios apeliacijos nedaviau!.. Teisėjų veidai išsitempė:
– Kaip tai gali būti?
– Matyt, septintosios nuovados teisėjas buvo girtas, kada teisė, ir nežinojo, ką teisia…
Ir iš tikrųjų pasirodė, kad vietoj manęs, Vinco Mickevičiaus, Simano sūnaus, iš Suvalkų gub., buvo nuteistas kažkoks ten Vincas Mitinkevičius, Kazimiero sūnus, iš Vilniaus gub.!..
Nėra ką sakyti, geri mūsų teismai. Juokais netvėriau, žiūrėdamas į išsitempusius teisėjų veidus; ir jie rūpinosi, kad jų akys nesusitiktų su pilnomis paniekinimo mano akimis. Įdomu dar ir tai, kad dabar to Mitinkevičiaus, padavusio apeliaciją, visai nė teisme nebuvo, o tik aš… Žinoma, suvažiavimas atmetė tą taikos sprendimą ir paliepė iš naujo perkratyti mano bylą. Net kareiviai, išvedę mane iš teismo salės, trūkčiodami pečiais kalbėjo: „Oi teismai, teismai pas mus!“
Gruodžio 1 d.
Prieš šešis mėnesius, kada aš buvau dar tik ką pakliuvęs kalėjimą, rašiau savo užrašuose, kad, turbūt, nepakelčiau karcerio bausmės*. Bet prie ko tik žmogus nepriprantą, kokią sunkią naštą gali pakelti! Ir aš nuliu, susipažinęs su Šliselburgo kalėjimu ir katorgos gyvenimu, įsivaizdavau sau, kokios baisybės mano draugus, o rasi ir mane patį laukia, ir nebe baisu man niekas pasirodė. Mūsų kalėjimo gyvenimas, kad ir palyginti labai sunkus, man dar labai geras atrodė. Ne tas ateity laukia… Tikras tapau, kad, pakėlęs, su paniekinimu ir karčiu pasigailėjimu žiūrėdamas į savo budelius, aš pakelsiu didžiausias kančias, įstengsiu per ištisus metus dargi grandinėmis žvanginti, bet iš tikrųjų pakelti visa tai ne taip lengva pasirodo. Pereitą savaitę man teko pirmutinį tokį smagumą išmėginti ir brr… nenorėčiau antrąkart jo pamėginti, norint tuomet jau lengviau pakelčiau.
* Žr. birželio 1 d. užrašus.
Teko man išmėginti dar bjauresnį karcerį, negu birželio 1 d. aprašytasis: naujasis tik šįmet įtaisytas, pagal paskutinį budelių mokslo žodį. Įvedė, duris užtrenkė– ir gyvenk septynias paras! Porą žingsnių žengiau ir atsimušiau į sieną; pasisukau į šoną – ir vėl siena; kitam šone taip pat. Tamsu, nors į akį durk. Ėmiau grabalioti aplinkui: plikos mūro sienos, apačioj – medinės grindys (ir tai dar gerai!), lubų negalima pasiekti. Aukštai nedidelė keturkampė skylė orui įeiti – per ją įsiveržia truputis šviesos ir puola ant užpakalinės sienos. Imu matuoti savo naująjį gyvenimą: trys žingsniai pločio ir keturi ilgio – kaip tik žmogui išsitiesti. Padavė vandens, duonos „pajoką“, išeinamąjį kibirą, ir gyvenk sau sveikas, mėtavok už savo „nusidėjimus“…
Nieko gero nelaukiau nuo karcerio, bet, tokį „prajovą“ pamačius, šiurpuliai per mane visą perėjo: „Ir tokiam urve man reikės išbūti 7 paras!“ Krūtinę didelis skausmas suspaudė. Pradedu belst į sieną, ar kokio nelaimės draugo nerasiu: iš abiejų pusių sienos vidury tuščios – balsas nepereina, iš užpakalio nieks neatsiliepia. Žinojau, kad prieš porą dienų pasodintos penkios draugės, bet jos, matyt, kitoj vietoj. Klausausi – tylu kaip grabe, tik kažkur toli grandinės žvanga ir aukštai girdėti kalinių žingsniai, bet prisišaukti jų neprisišauksi. Ir kapų oru man pakvipo. Baisu pasidarė – baisi ta nepermatoma tamsuma ir ta nepertraukiama tyluma. Pradėjau vaikščioti iš kertės į kertę, kad tą tylumą užmušus. Vaikščiojau taip kokią valandą – tik kalėjime žmogus išmoksta taip vaikščioti. Galva truputį apsvaigo – viena mintis ėmė kitą vaikyti, ir baimė išnyko. Pagaliau visai nurimau, tik baisu dar buvo pagalvoti, kad 7 paras tokiam urve reikės išbūti ir dar badaujant… Keistai tai atrodo, o vis dėlto taip buvo.
Nukentėti man reikėjo už palaikymą politinių moterų. Jų susirėmimai su kalėjimo administracija jau seniai tęsiasi. Moterų skyrius – tai krislas administracijos akyse, kurį būtinai reikia panaikinti. Esą, nieks tiek neprikankina jų, kaip politinės moterys, nieks tiek triukšmo nekelia. Tarytum jau turi jos daug geresnes už vyrus sąlygas, bet tie kaip šventi sėdi, – joms gi vis negana ir negana. „Na, reikės taip kaip su vyrais daryti: kad tik kas kiek – karceris! Tuomet nustosit nuolat triukšmą kėlusios!“ – gąsdino administracija. Pagaliau, kada politinės moterys uždainavo kieme revoliucijos dainas (lapkričio 22 d., kada prasidėjo antrosios dūmos socialdemokratų atstovų teismas), administracijai „kantrybės pritrūko“: tai toks negirdėtas, toks baisus nusidėjimas jos akyse buvo, kad ji nutarė būtinai nubausti karceriu didžiausias kaltininkes. Lapkričio 24 d. penkias iš jų pašaukė neva kažkokiu reikalu į kontorą, ir jos jau iš ten nebegrįžo: jėga sugrūdo visas į panašius, kaip aukščiau aprašytasis, urvus, nežiūrėdami nė to, kad kai kurios iš jų buvo ligonės. Reikia pridurti, kad jos nenusiminė, tokią naujieną išgirdusios, o tuoj paskelbė badavimą, kol neišleis, ir, dainuodamos revoliucijos dainas, įėjo į karcerį.
Likusios kamerose nežino, kur anos dingo. Mūsų skyriuje jau pasklido apie tai gandas. Einu aš vaikščioti. Einant kaip tik man reikia praeiti netoli bendrosios politinių moterų kameros langų. Matau, sujudusios draugės sėdi ant lango. Grįžtu pasivaikščiojęs. Pranešu apie draugių likimą. Ką joms daryti, klausia:
– Obstrukciją kelsim – ar kelti?
– Darykit kaip sau norit, – atsakiau.
Už valandėlės jau ūžė visas jų skyrius. Atbėgo vyresnysis sargas Sosnovskis – gavo skardine į šoną. Tuoj atlėkė administracija, ir visus laisvuosius sargus sušaukė „bunto“ malšinti, bet obstrukcija jau buvo pabaigta, ir malšintojai, dantis grieždami, atgal grįžo. Matydama tokį sujudimą, stačiai iš ten administracija tuo tarpu neišdrįso nė vienos į karcerį paimti, bet jau tuomet nutarė visas „neramiąsias“ pasodinti, kad atsimintų. Rytojaus dieną visos moterys, išskyrus kelias ligones, paskelbė badavimą, kol nebus paleistos draugės iš karcerio ir kitoms nebus nuimta bausmė. Pasitikėti vyrais nebuvo ko, bet jos vienos nutarė laikytis iš paskutiniųjų. Administracija taip pat pasižadėjo nė per nago juodymą nenusileisti.
Sargas, kuris vedė mane vaikščioti, pranešė viršininkui, kad aš liepęs draugėms obstrukciją kelti, dėl to buvo paliepta nebeleisti man kieme vaikščioti, o vadinamojoj „kajutoj“ (klėtkoj), kur pirmąjį mėnesį vaikščiojau, – visai atsisakiau nuo tokio vaikščiojimo. Savo keliu ir aš nutariau prisidėti prie moterų badavimo, norint numačiau, kad politiniai vyrai (iš nuteistųjų korpuso) neprisidės: ką jiems ten reiškia koks draugiškumas! O priešintis tokiam administracijos šėlimui ir pūsti prieš vėją – ne tam esąs laikas! Jų nuomone, dabar laikas sėdėti kaip pelei po šluota susitraukus ir laukti, kaip čia greičiau iš kalėjimo ištrūkus ir paskui kuo toliausia nuo visokių revoliucijų ir partijų nubėgus. „Rimtesnieji“ jų, išklausę administracijos paaiškinimų, nutarė, kad moterys negerai pasielgusios, ir dėl to… nieko nepadarysi – reikia į karcerį eiti… Teesie tiems „rimtiesiems“ už tai gėda ir paniekinimas! Jie neverti draugų vardo.
Viską gerai žinodamas, nutariau bent aš vienas prisidėti prie moterų, kad ir už tai nukentėti reikėtų. Lapkričio 25 d. įdaviau viršininkui tokį pareiškimą:
„Kadangi, kiek man žinoma, svarbiausiu akstinu visų tų neramumų, kuriuos mes matome moterų skyriuje, buvo nemandagus sargų elgimasis (galų gale vyresnysis sargas Kažemiakinas įsiveržė naktį, kaip sako, girtas į Lipskaitės kamerą* ir ten labai nemandagiai elgėsi) ir kadangi man visiškai be jokios priežasties uždrausta kieme vaikščioti, aš nuo rytdienos prisidedu prie moterų badavimo ir reikalauju, kad būtų paleistos iš karcerio kalinės-draugės ir kad man po senovei būtų leidžiama po kiemą vaikščioti…“
* Jis buvo įsiveržęs ne pas Lipskaitę, o pas Kulešaitę.
Administracija šituo atsitikimu gana sumaniai pasielgė: ji nutarė tuojau ir mane įkišti į karcerį. O kad kitiems blogo pavyzdžio neduočiau, įkišo, esą, už tai, kad kalinys neturįs teisės reikalauti, o tik galįs prašyti; antra, kad aš visą moterų skyrių sukurstęs. Jokių paaiškinimų iš mano pusės nepaisė: nutarė įkišti ir įkišo.
Tokiu tai būdu aš atsidūriau karcery ir išbuvau ten badaudamas 4 su viršum paras; 5 minėtosios draugės išbuvo, taip pat badaudamos, pusšeštos paros; viena buvo atvesta netrukus po manęs ir kartu su kitomis išleista. Pastaroji buvo netoli manęs pasodinta. Aš tuo labai apsidžiaugiau. Ne mažiau apsidžiaugė ir ji, gyvą žmogų išgirdusi, nors iki to laiko mudu asmeniškai beveik visai nepasižinome. Nežinau, kaip būčiau praleidęs tas 4 paras vienas būdamas, o dabar ne taip baisiai sunkios jos pasirodė. Visą laiką kalbėjomės, pasakojau apie Lietuvos socialdemokratų partiją ir jos programą, aiškinau – ji kaltinama už priklausymą socialistų-revoliucionierių partijai; ginčijomės, juokavome ir tokiu būdu greičiau nustūmėm laiką. Ant duonos gulėjom, bet į burną neėmėm, norint jos kvapas taip kuteno nosį. Tvirtai laikėmės. Pora iš penkių pirmųjų į ketvirtą dieną jau visai nusilpo, bet apie nusileidimą nė kalbos nebuvo. „Tegul ant rankų mus iš čia išneš, bet nenusileisime!” Tvirtai tikim, kad kamerose draugės taip pat laikosi, ir tai dar daugiau mums jėgų suteikia… Naktį šalta – pečiaus jokio nėra. Miegame kaip šunys ant grindų susirangę, visi purvini, apskretę; vartomės nuo vieno šono ant kito, dangstomės, bet tai mažai gelbsti. Sunku pakelti tokį pasityčiojimą iš žmogaus asmens, bet, dantis sukandę, kenčiame.
Administracija iš pradžių juokėsi iš tokio mūsų badavimo– esą, jai dar geriau; bet paskui ėmė nerimauti, įkalbinėti, kad valgytume. Į ketvirtą dieną atėjo pažiūrėti ir daktaras. Kai kurios jau nebegalėjo atsikelti. Vaistų, žinoma, nepriėmėm; ir kokie čia gali būti vaistai! Už valandėlės apsilankė ir gubernatorius. Klausia jis mano draugės, ar jau nebekels daugiau triukšmo, – ta nieko neatsakė. Išėjo pridūręs, kad jei vėl kels triukšmą, ir vėl pasodinsią. Numanom, kad jau nusileis, ir iš tikrųjų nusileido. Nesmagus, labai nesmagus tai buvo administracijai daiktas, bet, dantimis grieždama, turėjo atsisakyti nuo tvirčiausio savo pasižadėjimo, kad dar daugiau nesmagumų neužsitrauktų ant savo galvos.
Lapkričio 29 d. vakare jau paleido visas drauges, bet mane paliko. Sunki, nerami buvo ta naktis. Ir kaip ilgai ji tęsėsi! Bei tvirtas tikėjimas, kad draugės nenustos badavusios, kol ir manęs nepaleis, suteikė man jėgų. Ir aš neapsirikau: jos tikrai badavo – kai kurios jau septintą parą. Lapkričio 30 d. ir mane paleido, ir jos nustojo badavusios. Tik jau pasodino mane nebe senojoj vietoj, o nuteistųjų korpuse, bet ne ten, kur visi politiniai kaliniai sėdi. Perkėlė čia, matyt, norėdami tokiu būdu pertraukti mano ryšius su moterimis. Tiek to, ir naujojoj vietoj rasiu gerų draugų, juo labiau, kad čia ne vienas ir politinis sėdi.
Šiandien dar atsiliepia badavimas: kai kurios draugės guli. Bet blogiausia, turbūt, jaučiasi tai kalėjimo administracija, taip skaudžiai pirštus nudegusi. Bent draugės linksmos, ant savo pastačiusios. Ir administracija dabar nebedrįs prie jų taip kibti.
Gruodžio 4 d.
O čia, pasirodo, dar kiečiau kaliniai laikomi, kaip tardomųjų korpuse; daug sunkiau vienam su kitu susisiekti, kad ir tam pačiam sparne sėdi; bet tai nieko – viską galima bus įsitaisyti. Tik draugai čionai tokie užkiūtėliai, kaip visi šitam korpuse. Viršuj, ketvirtajame aukšte, sėdi tvirtovėn nuteistieji. Įstatymais einant, jie turi turėti tam tikrų palengvinimų, bet čia nieko to nematyti; dargi jokios knygos iš laisvės neturi. Prašiau jų, kad šį tą man atsiųstų, bet iki šiol jokiu būdu neranda progos… Juokai ir pyktis dėl tokių „politikų“: neranda progos iš ketvirtojo aukšto atsiųsti į trečiąjį stiklinės, popieriaus ir t. t. Bet ilgiau pagyvensim, rasi pasitaisys… Vaikščioti vieną veda. Matyt, ir prižiūrėti mane sargams kiek labiau liepta, ypač kad per kratą, mane j karcerį nuvedus, šį tą uždrausto rado: žibalinę mašinėlę virti (net išsižiojo ją radę po lova pastatytą), popieriaus, porą straipsnių be galo („Kas toliau bus?“[21]), septintojo LSDP suvažiavimo nutarimus; bet ko labiausiai ieškojo, laiškų, – nė vieno nerado.
Gruodžio 25 d.
(Iš laiško)
Sveiki sulaukę Naujųjų Metų! Ir mažiukė sveikutė!.. Norėjau ir aš į jūsų kraštą atvykti truputį pasilsėti, bet per ilgai neišsirengiau ir gavau net per daug ilgą poilsį. Net jau nusibodo ilsėtis-–norėčiau vėl už arklo imtis ir iš savo kaktos prakaito valgyti duoną, o ne čia, dykas būdamas, „kazioną“ pyragą ėsti. Iš tikrųjų pyragais maitina: duoda gana patogų kambarį, šviesą, šilumą, patarnavimą – visi patogumai už dyką, o dar atsiranda žmonių, kurie mūsų tvarką peikia! Nenaudėliai, daugiau nieko! Pamatytumėt, kaip rūpinasi mumis: kasdien po kelis kartus pažiūri, ar ko netrūksta, mažiausią daiktą pasergsti, ir tokie mandagūs, malonūs – tik imk ir prie žaizdos dėk!.. Ir aš apsipratau su tokiu dykaduonio gyvenimu: sėdėjau, gulėjau, valgiau ir dievą garbinau, kad mane ne tokį sutvėrė, kaip tie muitininkai ir fariziejai. Daug skaičiau, rašiau, su kriminaliniais kaimynais susibičiuliavau – mat, kad neužsikrėsčiau nuo kitų raupsuotųjų liga ar kad kitų neužkrėsčiau, mane visai skyrium pasodino, vienui vieną – ir gana greitai bėgo dienos, savaitės ir mėnesiai. Nė nepajutau, kaip jau visa pusė metų prabėgo, bet čia nelaimė atsitiko: piktoji dvasia sugundė moteris „tvarką ardyti“, ir mūsų angelai sargai nutarė jas už tai į ląstą sukišti. Nutarė – ir padarė. Bet piktoji dvasia ir ten jų neapleidžia: badavimu nutarė angelus sargus pabausti; kitos pradėjo badauti savo „pakajuose“, obstrukciją pakėlė, reikalaudamos, kad drauges išleistų. Apsiniaukė angelų veidai, ir jie nutarė ir kitas piktąsias j nepermatomas tamsybes įmesti. Išgirdęs apie tai, aš, „griešninkas“, dėl savo silpnumo nutariau prisidėti prie jų ir taip pat paskelbiau badavimą. Bet angelų gudresnių už mane būta: kad negalėčiau kitų savo pavyzdžiu iš gero kelio išvesti, mane tuoj į ląstą patupdė. Nieko – viską reikia išbandyti… Išmatavau naująjį savo gyvenimą: 3 žingsniai pločio, 4 ilgio – kaip tik galima išsitiesti. Pečiaus nėra, šviesos – jokios, oro maža, valgis – duona ir vanduo… „Na, Juozeli, pagalvojau sau, nenorėjai pyrago valgyti ir pienu užsigerti, nenorėjai šiltame, šviesiame „pakajuje“ kaip pas dievą už pečiaus sėdėti, tai dabar turi!..“ Tokiais įrankiais mūsų angelai sargai nori mums ragus nulaužyti – sako, dygsta, kaip pas tuos bukius; bet, užuot nulaužę, dar labiau užsmailina ir dirvą patręšia. Sėdim ląstoj ir badaujam. Ant žemės kaip šunys susirietę gulėjom, po galva duoną pasidėję, bet į burną neėmėm. Mūsų angelai žiūrėjo į mus ir tyčiojosi. Taip išbuvom dieną, antrą, trečią. Kai kurioms jau ėjo penkta diena*, o badavusios nenustojo; kitos jau jėgų nebeturėjo nuo žemės pasikelti… Angelai pradėjo nerimauti, įkalbinėjo valgyti, bet nieks nė klausyti apie tai nenori… Man eina ketvirta diena, o draugėms šešta prasidėjo. Ateina daktaras, apžiūri – kraipo galvą. Vaistus imti, žinoma, taip pat atsisakom. Pagaliau ateina pats viešpačių viešpats – gubernatorius. Mato, kad mes nepataisomi nusidėjėliai – liepia paleisti, tik mane vieną palieka. Draugės nenustoja badavusios – reikalauja mane paleisti. Rytojaus dieną paleido, tik kitur pasodino – į tokią skylę įkišo, iš kurios beveik nieko nematyti ir negirdėti. Bet tai nieko– jau apsipratau; radau daug „politikų“, įsitaisiau kaip pridera. Tik… tik… pasirodo, kraujo pas mane per daug; dėl to, iš ląstos išėjęs, pradėjau juo spjaudyti. Ir iki šiol tai nesiliauja, norint jau beveik mėnuo, kaip tas viskas buvo. Felčeris paėmė ištirti skreplius – sako, radę Kocho bacilų… Šita naujiena mane truputį iš vėžių išvarė, prapuolė toks geras ūpas… Per dienų dienas skaitau, rašau, bet vis kažkokį nesmagumą jaučiu. Prie to dar prisideda ir nuolatinės žinios apie paleidimą už kauciją, o paleidimo vis kaip nėra, taip nėra. Seniai jau nustojau tomis iliuzijomis tikėti, bet panašios žinios vis dėlto sujudina šiek tiek žmogų. Nervai tarytum nėra iširę, silpnumo nejaučiu, prakaituoti neprakaituoju, bet šone truputį duria.
* Iš viso paskirta buvo 7 dienos.
Tai tokios pas mane naujienos!.. Aa, dėdule, aš čia tarp kita ko rimtai užsiėmiau filosofijos pažiūrų tvarkymu ir likau… karštu istorinio materializmo pasekėju. Toliau ypatingai užsiimu politine ekonomija. Įvairumui trūksta geros beletristikos…
1908 m. sausio 15 d.
Pagaliau paaiškėjo dalykų stovis: šiandien gavau kaltinamąjį aktą; kartu teismo rūmų pirmininkas pranešė, kad paskirta kaucija – 10 tūkstančių rublių; teismas paskirtas vasario 11d. Na, bent tai gerai – neilgai reikės laukti, norint paskutinės dienos prieš teismą paprastai kaliniams pamažu eina. Gerai, kad dar taip greitai paskyrė.
Įdomus kaltinamojo akto turinys. Iš pradžių duodama, kokiu būdu aš buvau areštuotas, paskui – rastųjų mano bute rašinių ir spaudinių sąrašas ir ištraukos iš jų. Tik jų turinys savotiškai duodamas: kažin kodėl visur prikišama, kad Lietuvos socialdemokratų partija norinti įkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, norint nė viename paimtajame rašte nieko panašaus nėra; kalbama tiktai apie sufederuotą respubliką, o po VII suvažiavimo jau ir to reikalavimo nebėr. Iš to laiško, kurį aš policijos nuovadoje, ištraukęs iš pristavo rankų, ėmiau plėšyti ir paskui sumindžiojau, tiek išskaitė: „Laiškas… jis iš užjūrio šeimynos… reikalai. Laiškas truputį vėlai gautas. Prašau nors atviru laišku pranešti, kad pinigai gauti. Su guodone. M. S.“ Per tardymą paaiškinau, kad šito laiško turinio nežinojau. Įdavė jį man tūlas Kazys, kurio pavardės nežinau, kad atiduočiau „Skardo“ redakcijai. Be to, dar buvo rasti pas mane dviejų telegramų kvitai. Telegramų turinys pasirodė toks: viena į Dorpatą V. Požėlai – „Inchasis apsirgo. Reikalinga operacija. Atvažiuok.“ Antra į Petrapilį advokatui Bytautui: „Steponui pinigai išsiųsti. Važiuok“; pasirašyta: „Šeimininkas“, apačioj duotas „Skardo“ redakcijos adresas. Per tardymą jokių parodymų dėl šitų telegramų nedaviau, bet teisme teks paaiškinti, kad man įdavė jas paduoti „Skardo“ administracijai; ką jos reiškia, nežinau.*
* Pirmoji telegrama buvo šnipų iškraipyta, ir aš tuo pasinaudojau, kad apsunkinčiau jiems įspėti jos turinį: visur rašiau „inchasis“ – turėjo būti „ilgasis“. Kalba ėjo apie „ilgąjį“ Jurgelionį, kuris tuomet buvo pakliuvęs į Vilkaviškio kalėjimą. V. Požela buvo pakviestas išlaisvinti jį iš kalėjimo. Požela tuoj atvyko, suorganizavo Vilkaviškio kalėjimo ginkluotą užpuolimą ir išlaisvino Jurgelionį. Paskui Jurgelionis renegatu paliko ir nuėjo Amerikoj klerikalams tarnauti. Kad išpirktų jų akyse savo senąsias „nuodėmes“, jis, eidamas pas juos, šlykščiai apšmeižė Lietuvos socialdemokratų partiją. Dabar jis biznius varinėja kartu su išgamomis socialpardavikais.
Antroji telegrama buvo pasiųsta Stepui Kairiui, kad jis važiuotų į RSDDP V suvažiavimą. Abi telegramos buvo mano ranka rašytos LSDP CK vardu. Per žandarų tardymą aš atsisakiau duoti dėl šių telegramų bent kokių parodymų. Žandarų rotmistras įkalbinėjo, kad tuo būdu aš tik sau blogiau darąs: esą, vis tiek aišku, kad telegramos mano ranka rašytos; ekspertai vis tiek pripažinsią, kad tai mano ranka rašyta; jei reikėsią į ekspertus kreiptis, tai tik tardymą pailginsią… Bet aš savo laikiausi, ir ekspertas pripažino, kad tai ne mano ranka rašyta, norint yra panašumo. Tą patį sprendimą padarė ekspertizė ir dėl CK apyskaitos, mano bute rastos, norint visa tai buvo iš tikrųjų mano ranka rašyta.
Ekspertizė pripažino, kad rastieji mano bute rašiniai ir partijos apyskaitos taip pat ne mano ranka rašyta, dėl to čia kaltina tiktai uždraustų raštų laikymu platinimo tikslu. Svarbiausioji kaltinimo dalis paremta apsaugos viršininko pranešimu. Jis rašo: „Biržiška, Špakovskis ir Paslavičius – LSDP Vilniaus komiteto narys ir žymiausias partijos vadas, kadangi visuomet visuose šitos partijos organizacijų susirinkimuose būdavo renkamas pirmininku.* Nuo 1906 m. spalio mėn., jam prižiūrint, buvo spausdinami lietuvių kalendoriai, kurie dėl jų priešingo valdžiai turinio buvo konfiskuoti; jis taip pat autorius priešingos valdžiai knygelės: „Kokie reikalingi darbininkams įstatymai“, kuri 1907 m. kovo 31 d. buvo konfiskuota (5000 egz.). Be to, Mickevičius ne kartą važinėjo į užsienį ir iš ten gabendavo spausdinamą Tilžėje laikraštį lietuvių kalba „Darbininkų balsas” ir kitus nelegalius raštus, kuriuos paskui platindavo su Juzės Lietuvninkaitės ir kitų pagalba; jis darė korektūrą visų partijos atsišaukimų ir prižiūrėjo organizacijos kasą. Per buvusį Vilniuje, muzikos draugijos salėje, 1907 m. balandžio 27 ir 28 d. (lietuvių inteligentų) susirinkimą, kuriame dalyvavo apie 70 žmonių ir buvo kalbama Lietuvos autonomijos klausimu, jis buvo išrinktas informacinio biuro nariu, Strazdo pavarde.** 1906 metų vasarą netikra pavarde sėdėjo Suvalkų kalėjime ir iš ten buvo išlaisvintas 20-ies socialrevoliucionierių, kurie užpuolė kalėjimo sargybą.“
* Tai netiesa buvo. Aš buvau tik vienas CK narių; man buvo pavestas redakcijos darbas (lietuvių kalba), kuris daug laiko atimdavo; užtat Vilniaus organizacijoj aš labai mažai tegalėjau veikti, o Vilniaus komiteto nariu niekad nebuvau.
** Taip iš tikrųjų buvo. Tame lietuvių inteligentų susirinkime, sušauktame lietuvių dūmos atstovų iniciatyva, dalyvavo įvairių krypsnių žmonės, dargi kunigai, kurie stengėsi sudaryti visų lietuvių dūmos atstovų bloką ir apskritai sudaryti bloką kovai dėl Lietuvos autonomijos. Tai buvo atmesta, bet bendras informacinis biuras buvo sukurtas. tik ir iš jo nieko neišėjo.
Žinoma, aš iš savo pusės niekuo neprisipažinau kaltas. Pagaliau ir kaltinamojo akto autorius turėjo atmesti kai kuriuos, niekuo neparemtus kaltinimus. Taip antai, atmetė pabėgimą iš Suvalkų kalėjimo. Kaltina už priklausymą LSDP, „pasistačiusiai sau, anot kaltinamojo akto, galutinį tikslą – ginkluoto sukilimo pagalba nepriklausomos Lietuvos valstybės įkūrimą ir seimo valdžią“. „Tam tikslui pasiekti, – toliau sako kaltinamasis aktas, – jis gyveno Špakovskio, Biržiškos ir Paslavičiaus pavardėmis ir dalyvavo minėtosios partijos susirinkimuose, kurie buvo padaryti Vilniuje, muzikos draugijos salėje, Lietuvos autonomijos klausimui svarstyti; paskui buvo išrinktas informuojamojo partijos biuro nariu ir savo rankose turėjo jų (suprask: partijos ir biuro) pinigus. Korektūrą darė ir pats rašė lietuvių kalendorius – „Darbininkų kalendorius 1907 metams“ ir kitus, brošiūrą „Kokia mums reikalinga valdžia“, taip pat ir priešingus valdžiai atsišaukimus lietuvių kalba. Ne kartą važinėdamas į užsienį, gabeno iš ten ir platino priešingus valdžiai raštus, kaip antai, laikraštį „Darbininkų balsas“ ir kitus. Palaikė ryšius su žymiais minėtosios draugijos („soobščestva“) nariais, tarp kitų su Verbyla, Požėla ir kitais…“ Toliau eina kaltinimas minėtųjų rašinių ir spaudinių laikymu.
Didelis debesys, bet lietus, turbūt, nedidelis bus. Net juokai ima: susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 20 kunigų, pavadintas socialdemokratų susirinkimu! Kad nieko panašaus nebuvo, lengva bus įrodyti, paėmus „Šaltinio“, „Lietuvos ūkininko“ ir „Skardo“ atsiliepimus apie tą susirinkimą. Dargi apsaugos viršininkas nėra toks drąsus ir nevadina jo socialdemokratų susirinkimu. Bet ir kituose kaltinimuose prokuratūra pereina apsaugos viršininką, norint jo parodymais remiasi visas kaltinimas: kaip antai, apsaugos viršininkas sako, kad tik man prižiūrint buvęs spausdinamas „Darbininkų kalendorius“ ir kad aš buvęs autorius knygelės „Kokie reikalingi įstatymai darbininkams apsaugoti“, o prokuroras rėžia, kad aš parengęs „Darbininkų kalendorių“ ir parašęs knygelę „Kokia mums reikalinga valdžia“*; apsaugos viršininkas sako, kad aš buvęs partijos atsišaukimų korektorium, o prokuroras – kad juos visus pats ir rašęs. Kad su „Darbininkų kalendorium“ nieko bendro neturėjau, galės paliudyti kad ir vyriausiasis Sirkino spaustuvės raidžių rinkėjas, kuris prie lietuvių spaudinių dirba. Įdomu, ką pasakys apsaugos viršininkas, užklaustas, kada aš važinėjau į užsienį, kokiais keliais, kokia pavarde ir t. t. Jei viso to kaip reikiant negalės paaiškinti, tai teisėjams bus aišku, kad ir tas kaltinimas niekuo neparemtas, kaip ir visi pirmieji. O tų rašinių ir spaudinių laikymas? Ką per tardymą pasakiau, to paties ir dabar laikysiuosi: nieko nežinau apie juos.
* Iš tikrųjų „Darbininkų kalendorių 1907 metams“ ir minimas knygeles aš buvau parengęs. Bet „Kokia reikalinga valdžia“ buvo nelegaliai išleista, o „Kokie reikalingi įstatymai“ buvo legaliai išspausdinta ir konfiskuota. Prokuroras supainiojo tas dvi brošiūras, o aš jam dar padėjau painioti.
Ir už ką gi čia 10 tūkstančių skirti? Juk toks dalykas nė 500 nevertas!
Sausio 18 d.
Tai tau, Luce, zuikis! – ir ta pati kaucija atmesta! Sausio 16 d. apžiūrėjo mane kita daktarų komisija ir, matyt, pripažino, kad sėdėjimas kalėjime nepakenksiąs mano sveikatai, dėl to atmesta kaucija. Kaip tai atsitiko? Kam reikalinga buvo antra komisija ir kodėl ji nedavė tokio paliudijimo, kaip pirmoji, kuri prieš porą savaičių žiūrėjo?
Teisme, kai mane iššaukė kaltinamajam aktui įduoti, „ponybei” puolė į akį, kad aš neatrodau baisiu ligoniu, – priešingai, atrodau visiškai sveikas… Sausio 16 d. šaukia į kontorą. Nueinu – ugi vėl komisija, ir tam tikslui paties prokuroro pakviestas žinomas miesto rakalis gydytojas Michailovas*. Apžiūrėjo paviršutiniškai. Kalėjimo daktaras (karinis daktaras) norėjo patvirtinti anos komisijos paliudijimą; Michailovas pasipriešino.
* Jis dalyvavo, kada 1902 metais Vilniaus gubernatorius Valis darbininkus rykštėmis plakė už dalyvavimą Gegužės Pirmosios demonstracijoje. Jis skaitė pulsą ir sprendė, kiek kas rykščių gali pakelti. Pamatęs jį, aš tiesiai pasakiau: tegul visai neapžiūrinėja, o parašo, kad sveikas, ir tiek.
Vadinasi, su kaucija pabaigta, o dar buvo tikėtasi, kad ją sumažins. Tiek to. Vis tiek aš nesitikėjau už jokią kauciją išeiti, kad ir draugai kartkartėmis tvirtino. „Netikinčiu Tamošium“ visuomet buvau, dėl to šitas smūgis man neskaudus. Tik laikas dabar daug pamažiau eina, o iš laisvės gerų knygų kažin ar besulauksiu.
Sausio 19 d.
Šiandien turėjau pirmutinį pasimatymą – brolis atvažiavo, bet jis tik suerzino mane. Leido kalbėtis tiktai kokią 10 minučių ir tai per geležines grotas; be to, dar vyresnieji sargai klausosi, liepia būtinai rusiškai kalbėtis… Et, toks pasimatymas po 8 mėnesių – tai tik nervų gadinimas! Žinoma, neparodžiau to broliui, juo labiau, kad mačiau, kad jis vos tik sulaiko ašaras… Mama vis verkianti iš skausmo ir poteriaujanti; manęs niekuomet neužmirštanti – nei dieną, nei naktį; ir dabar man atsiuntė rožančių – kiek jau ji, nabagė, man jų pripirko, norint žino, kad aš jų nenešioju. Kiek ji privargo, kiek prikentėjo dėl manęs! Būtinai norėjo iš manęs kunigėlio susilaukti… Dabar mudviejų keliai jau niekuomet nesusieis!..
Vis tik norėčiau bent po teismo pasimatyti su ja… Bet ne! Šitose kalėjimo sienose tai negalima. Per ašaras ji negalės nei vieno žodžio pasakyti; tuomet ir aš neišturėsiu. O karčias ašaras rodyti tiems, kurie iš jų tyčiojasi! – ne, nematys jie jų mano akyse! Pasimatysiu kuomet nors, jau laisvas būdamas, jei dar ji gyva bus.
Sausio 26 d.
Dar didesnę garbę įgijau: sausio 24 d. pervedė į kilų kamerą (apačioj). Apžiūrėjo langus, užrakino dviem spynom, ir pats vyresnysis sargas raktą pasiėmė. Jam įsakyta kalėjimo viršininko kaip savo akį mane daboti, kadangi, esą, aš norįs pabėgti; jau ir sargai esą papirkti… Tokias žinias suteikė viršininkui apsauga, ir jis nežino, ką bedaryti. Pasodino. Žiūri – nė žingsnio neatsitraukia. Ne vienas sėdi čia už užmušimą kaltinamas, bet anaiptol jie nėra taip prižiūrimi, dargi antros spynos prie durų nėra. O man, teisybę pasakius, skirtumo beveik jokio nėra, tik nesmagu, kad visi tarytum į vilką pradeda žiūrėti, sargai nuolat po durimis slankioja, kratas daro; ir kol užrakina arba atrakina, taip ilgai tęsiasi, geležies žvangėjimas taip drasko krūtinę! Net ir bylos skaityti į teismą neleido – čia atnešė. Kada byla bus, galbūt, sukaustytą ves… Maža bėda.
Vasario 8 d.
2 dienos iki teismo beliko. Šiek tiek rengiuosi jam, bet nenustoju žiūrėjęs į jį kaip į pirmutinį tiktai žingsnį, kuris galų gale išaiškins mano padėjimą. Žinoma, laukiu jo, bet ne taip, kaip kiti laukia: anaiptol neužima mano viso laiko mintys apie jį; nebesvajoju apie išlaisvinimą. Didelę bausmę duos – ir tai manęs nenustebins. Kad tik jėgos neapleistų ir galėčiau bent panašiai sunaudoti laiką, kaip iki šiol sunaudojau! Žodžiu, ateitis negąsdina manęs, norint numatau, kad ne vieną sunkią valandą reikės pergyventi.
Ramus buvau, norint dviem spynom užrakintas ir ypatingai prižiūrimas. Bet štai šiandien tarytum perkūnas į mane trenkė: iš tikrų šaltinių patyriau, kad mane įdavė buvusis mano ,,draugas“, su kuriuo gimnazijoj vienam suole sėdėjau. Tuoj pakliuvęs, išgirdau apie tai, bet nenorėjau tikėti, prašiau, kad draugai surinktų tikresnių žinių. Jų surinktosios žinios patvirtino spėjimą, tačiau dar negalima buvo stačiai sakyti, ir aš dar nenorėjau tuo tikėti. Dabar nebėr abejonės: jaunų dienų draugas, paskui universiteto studentas, „tvirtas socialdemokratas“, kaip kiti draugai apie jį atsiliepdavo, tapo šnipu-išdaviku! Dar daugiau. Atvyko jis į Vilnių pernai metų pradžioj, neva tikėdamasis gauti banke vietą, bet jo, kaip lietuvio, ten nepriėmę. Tuo tarpu jam atsitikusi nelaimė: pametęs pinigus ir noroms nenoroms turėjęs kol kas Vilniuje sėdėti. Taip jis, susitikęs mane, pasipasakojo, ir man nė į galvą negalėjo ateiti koks nors abejojimas dėl jo. Matydamas vargingą jo padėjimą, aš ištiesiau draugo ranką: ne kartą vaišinau jį savo bute, duodavau knygų ir laikraščių skaityti, dargi pritraukiau bendradarbiauti „Skarde“, ir ten buvo įdėti keli jo straipsniai X parašu; kartais kokį rublį kitą paskolindavau. Gerai žinojau, kad tai žmogus – ne pliuškis, ne koks girtuoklis, –kiek galėdamas gelbėjau. Ir štai dabar pasirodo!.. Be abejonės, ne mane vieną jis jau suspėjo įduoti, bet kitų vis dar nesučiumpa. Ir iki šiol jis dar varo savo darbą… Sunku nešti jungas, priešo uždėtas, bet daug sunkiau – buvusiojo draugo, o dabar šnipo*.
* Tas šnipas-išdavikas – tai Jonas Aleksa, vėliau tapęs nepriklausomos Lietuvos respublikos ministru, norint daugelis Lietuvos ponų žinojo, kad tai buvusis caro valdžios šnipas. Jis net geležinkeliu važinėjo su šnipo bilietu. Vieną kartą Marijampolėje, Ciplijausko bute, jam netyčia iškrito iš kišenės tas šnipo bilietas. Jis pasiaiškino, kad radęs jį Vilniaus stoty ir pasinaudojęs juo, nes pinigų neturėjęs. Kad jis tikrai buvo šnipas, dėl to nebuvo tuomet jokios abejonės. Jis buvo Vilniaus žandarų pulkininko šnipas, su kuriuo konkuravo apsaugos viršininkas; užtat pastarasis ir išdavė jį. Partijos patikrinimai tai patvirtino.
Bet čia dar nepasibaigia tas sunkumas. Vienas artimas draugas, taip pat to ponaičio įduotas, tarytum prikaišioja man, kad aš buvau jo „globėjas“. Sunkus tai priekaištas, bet ar teisingas? Ar būtų kas nors kitas mano vietoje kitaip pasielgęs? Abejoju. Kas galėjo manyti, kad toks žmogus šnipu pasidarytų? Ir dabar dar nelabai nori tilpti mano galvoj tokia žinia, norint tai jau neabejojama.
Štai mano kaimynas taip pat buvusiojo draugo- veikėjo įduotas. Jau visi kalbėjo apie tai, kad tas „draugas“ šnipu tapo, bet jis nenorėjo tuo tikėti, kol pats savo akimis nepamatė. Ir pamatė jį šnipų lizde – „apsaugoje“, ir ten išgirdo tokius jo žodžius: „Tamsta sakaisi nepriklausęs anarchistų-komunistų draugijai?.. Kaipgi tamstai ne gėda atsisakyti nuo to, kam paskyrei visas savo jaunas dienas, visas savo jėgas ir dargi laisvę?! Kur tamstos įsitikinimai, kur revoliucionieriaus garbė, kur sąžinė?!“ Ir tas buvusis „artimas draugas“ ir „pasišventęs veikėjas“ dabar užrakino jį devyniomis spynomis, netrukus sukaustys kojas grandinėmis, o rasi ir virvę ant kaklo užnarins!.. Prieš kelias dienas, pasakodamas man apie tai, kaimynas taip užbaigė: „Jei dar mano galvoje yra kiek nors sveiko proto, tai aš turiu jo nustoti: negaliu pakelti to, kad „draugas“ draugui virvę ant kaklo užnarino…“ Kiek galėdamas raminau jį, o dabar ir aš panašioj padėty atsidūriau.
Vasario 10 d.
Rytoj teismas, bet aš ramus, norint visiškai negalima numatyti, ką jis man atneš. Veiki ausiai kokį dvejetą metų tvirtovės. Gerai būtų, kad tuo jau viskas pasibaigtų, bet vargu taip bus…
Advokatų taip ir nesulaukiau ateinant, norint, teisybę pasakius, nelabai nė laukiau: iš kitų draugų pavyzdžio žinau, kad dažniausiai tuščias būna tas laukimas. Pas mane rengėsi ir vienas, ir antras ateiti, bet nė vienas neatėjo! Kad bent bylą suspėtų perskaityti, o tai dabar kartais politinių advokatai nė to nesuspėja padaryti, nes už politinių bylas jie mažai gauna arba ir visiškai nieko negauna.
Vasario 12 d.
Tai jau ir po teismo – davė 3 metus tvirtovės. Sėdint paprastam kalėjime, vienukėj, trečia dalis numetama; vadinasi, sėdėti reikės dvejus metus. Kasacijos duoti neverta, kadangi vis tiek iš to nieko neišeis, tik tas laikas, kuris praeis iki atsakymo sugrįžimo, nebus įskaitytas. Kas kita būtų, jeigu iki to laiko būtų galima už kauciją išeiti, bet čionai jokios vilties nebėr.
Dvejus metus reikės sėdėti, bet aš gana linksmai sutikau šitą naujieną, kadangi lengvai galėjo katorgą duoti. Advokatai buvo gerai nesusipažinę su byla, ypatingai vilniškis Tarchovskis. Tik teisme ir vienas, ir antras kalė, kad aš pats kuo mažiausia arba visai nekalbėčiau… Teismo sudėtis nekokia.
Tačiau aš nelabai nusimenu – apie katorgą nemanau. Greitai tikiuosi seniai matytus draugus pamatyti– širdis ima smarkiai plakti… Vaikščioju po kambariuką, konvojaus sergimą, ir pradedu dainuoti, kas kartą vis balsiau ir balsiau. Kareiviai tyliai sėdi – klausosi; matau, kaip mainosi jų veidai… Geri kareiviai; pora dargi visai susipratusių, bet… tarnystė…
Pagaliau nuveda mane į teismo rūmus. Tą pačią dieną paskirta telegrafistų byla už 1905 metų streiką, dėl to publikos daugybė. Tarp jų matau ir pažįstamus man veidus, bet jie taip nusiminę! Ypatingai nepaprasta teismo regykla broliui – jo veidas taip atrodo, tarytum tuoj nenoroms ims birti jam iš akių ašaros. Sunkų tai įspūdį daro, bet aš nejaučiu didelio sunkumo, kad ir tarp dviejų plikais kardais kareivių stoviu: 9 mėnesiai jau atsėdėti; numanau, kad ateity dar nemaža reikės pasėdėti, –noriu kuo daugiausia prisigaudyti naujų įspūdžių, kurių taip trūksta pilkame, vienodame kalėjimo gyvenime.
Ateina teisėjai, ir pirmutinis daiktas, kuris mane nustebina, tai pirmininko paskelbimas, kad teismas eis be publikos, uždarytomis durimis. Publikai išėjus, prisaikdinami liudininkai, skaitomas kaltinamasis aktas, klausia manęs, ar prisipažįstu esąs kaltas. Žinoma, ne. Tuomet eina liudininkų klausinėjimas.
Pabaigus liudininkus klausinėti, prokuroras paprašė paskelbti kai kuriuos dokumentus iš mano bylos: LSDP Centro Komiteto apyskaitą už 3 pirmuosius 1907 metų mėnesius, trumpą apyskaitą už 1906 metus, kuri buvo paskelbta „Skarde”, – jų rašiniai buvo rasti tarp paimtųjų per kratą mano bute popierių; be to, paprašė dar perskaityti apsaugos viršininko, Suvalkų gubernijos žandarų pulkininko, policijos de partamento ir Vilkaviškio žandarų viršininko pranešimus. Advokatas Stašinskas paprašė perskaityti tų šeimininkių parodymus, pas kurias aš, esą, gyvenęs Spakovskio ir Biržiškos pavardėmis, –nė viena jų manęs nepripažino. Be to, dar prašė perskaityti vieną apsaugos viršininko pranešimą, kurio prokuroras visai nepaminėjo, – jame jis sako, kad liudininkų nurodyti ir daugiau faktų duoti negalima esą, kadangi, girdi, mano draugai manęs neišduosią! Pagaliau advokatas prašė duoti vertėjui išversti kelias ištraukas iš „Šaltinio“, „Lietuvos ūkininko“ ir „Skardo“, iš kurių aiškiai matyti, kad buvusis balandžio mėn. Vilniuje lietuvių inteligentų susirinkimas buvo nepartinis, o ne LSDP susirinkimas, kaip kaltinamajam akte yra pasakyta.
Teisėjai pasikalbėję sutiko perskaityti tiktai minėtąsias LSDP apyskaitas. Pranešimų perskaityti nesutiko, kadangi jie slapta buvo suteikti, taip pat nesutiko priimti ištraukų iš minėtųjų laikraščių, kadangi iš anksto nebuvo padarytas jų vertimas.
Prokuroro kalba buvo gana ilga ir stipriai pasakyta. Pirmiausia jis nurodė, kad LSDP tikslas – su ginklais rankose sugriauti dabartinę tvarką ir „įkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę su seimu priešaky“. Paminėjo Centro Komiteto apyskaitą, kuri geriausiai parodanti tos partijos darbus ir jėgas. Iš jos jis daro išvadą, kad ji esanti labai stipri ir pavojinga, dėl to reikia aštrių priemonių griebtis, kad būtų galima ją užgniaužti. Mane jis laiko vienu tos partijos vadų ir rūpinasi patvirtinti tai ne tik apsaugos pranešimu, bet ir rastaisiais mano bute raštais: lietuviškieji rašiniai, girdi, be abejonės, mano rašyti. Ekspertas, sako jis, pripažinęs, kad esą panašumo, bet, neturėdamas nieko mano ranka lietuviškai parašyta, neišdrįsęs spręsti.
Kodėl gi aš, klausia jis, atsisakiau duoti lietuviškai rašytą pavyzdį? Aišku, girdi, dėl to nedavęs, kad nebūtų aiškiai matyti, jog tai mano ranka rašyta… Toliau kalba, kad „Skardas“ – tai buvęs tikras partijos organas, „Darbininkų kalendoriaus“ straipsniai – tai paprasti partijos atsišaukimai; o aš arčiausia prie jų leidimo buvęs. Ir užsieny ne kuo kitu buvau užsiėmęs, kaip partijos darbu… Tai, girdi, žmogus, visiškai atsidavęs revoliucijos darbui, nutraukęs visus ryšius su legaliu gyvenimu; dėl to reikia jam duoti kuo didžiausią bausmę – katorgą. Tvirtovė, girdi, gali būti duodama paprastiems partijos nariams, bet ne vienam veikliausiųjų vadų; trėmimas tokiam žmogui, kuris pabėgo iš Suvalkų kalėjimo, tai ne bausmė…
Po prokuroro kalbėjo advokatas Stašinskas. Stipri, turininga jo kalba galėjo gilų įspūdį padaryti, tik nebuvo kas jos klausos. Jis nurodė prieštaravimus kaltinamajam akte – kaltintojas dargi toliau už apsaugą nuėjo! Buvo išaiškinta, kas per susirinkimas buvo balandžio mėnesį. Liko rastieji mano bute raštai, bet jie ne man priklauso.* Jis spiria, kad teismas mane visai išteisintų.
* Iš tikrųjų tai buvo mano ranka rašyti straipsniai.
Kalba kitas gynėjas, Tarchovskis. Jis pirmiausia nurodo, kad jei ir bausti už priklausymą partijai, tai negalima katorgos duoti, kadangi mano žingsniuose nėra jokio didelio prasižengimo ir anaiptol aš nesu kažkoks vadas. Priešingai, iš viso ko matyti, kad apsauga be jokių faktų išputusi mano bylą, galbūt, vietoj kokio nors kito žmogaus.
Teisėjai pagaliau sutiko atmesti apsaugos parodymus, bet dar stipriau įsikabino į rastąją medžiagą.
Ilga ir be galo sunki pasirodė ta valanda, kada reikėjo laukti galutinio sprendimo. Visiškai prapuolė toks geras ūpas, kuris iš ryto buvo. Tarytum visam kam buvau pasirengęs, bet į katorgą už šitą dalyką nemaniau pakliūti. Ir tuomet man dar aiškiau atsistojo akyse beteisis katorgininko padėjimas, sunkiomis grandinėmis sukaustytos kojos, kuo bjauriausias sargų elgesys… Ar šiaip ar taip – nesinorėtų į tokį kailį įlįsti. Tačiau raminu save: „Na, kad ir duos ketverius metus! Kiti juk ne tiek metų iškentėjo!.. Su antrosios dūmos socialdemokratų atstovais gausiu tą patį jungą vilkti.“
Pagaliau ateina teisėjai. Širdis smarkiai plaka, bet veidas ramus. Skaito: „Trys metai tvirtovės…“ Akmuo nusirito nuo krūtinės – lengviau atsidusau. Advokatų veidai taip pat nušvito; vadinasi, dvejus metus reikės sėdėti.
Vasario 15 d.
Tai jau turiu dvejus metus, ir dar galutinai neišaiškėjo mano padėjimas… Sulyginus su tuo, ką turi daugelis kitų draugų, – tai niekis, bet ir tie dveji metai paliks didelę žymę mano gyvenime. Dvejus metus išbūti akmeniniam maiše, per dienų dienas girdėti tiktai sargų keiksmus ir grandinių žvangėjimą, kiekvienam žingsny susitikti su didžiausiu asmens niekinimu ir giliausių jausmų mindžiojimu – tai nelengva. Ypatingai dabar, tamsiems reakcijos debesims apsupus Rusijos valstybę iš visų pusių, darosi be galo sunkus mūsų padėjimas: kasdien kratos, už mažiausią niekniekį karceris; dargi per langus kalbėtis uždraus-ta, nekalbant jau apie susisiekimus „paštu“; pasivaikščiojimas, skyrium vaikščiojant, nė 10 minučių nesitęsia, o daugeliui krūvoj – ne daugiau kaip 20; kalėjimo vyresnybė ir dargi sargai visai nesukalbami, kiekvienas kažkokiu karaliuku jaučiasi esąs. Iš laisvės beveik jokių žinių negalima gauti, o jei kartais ką ir gauni, tai paprastai būna viena žinia blogesnė už kitą… Ne, nelinksma tokiose sąlygose sėdėti! Bet ar tai galima sulyginti su tų draugų sėdėjimu, kurie turi po 10-20 ir dar daugiau metų katorgos?! Ar galima sulyginti mūsų kalėjimą su Šliselburgo kalėjimu, o vis dėlto išgyveno ten po 20 metų! Teisybė, nedaug kas tiek išturėjo… O man dveji metai – tai niekis! Reikia tik rūpintis kaip galima geriau tą laiką sunaudoti, lavinimusi kaip reikiant užsiimti, vokiečių ir prancūzų kalbas gerai išmokti. Jei tai pasiseks padaryti, nebus tie dveji metai bergždžiai praleisti. Kad tik jėgos manęs neapleistų, kokia negalė neištiktų!
Teisybę pasakius, tvirtovė – tai geriausias daiktas, kurį gali gauti politinis „prasikaltėlis“, žinoma, neskaitant trėmimo keliems metams į netolimas Sibiro vietas, iš kurių lengva atgal sugrįžti. Tvirtovės kalinys, pirmiausia, gauna daug daugiau užlaikymui: vietoj 9 kapeikų, pas mus gauna 20; antra, jam turi būti laisviau leidžiamos įvairios knygos, dargi laikraštis; bet mūsų kalėjime iki šiol tik viena draugė buvo išreikalavusi, kad jai laikraštį leistų parsisiųsdinti; ji davinėjo kitoms skaityti ir už tai greitai kalėjimo vyresnybė paliko ją be to smagumo. Ir elgimasis su tvirtovės kaliniu turi būti kitoks, bet pas mus sunku apie tai svajoti.
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 81-179.
[1] Atsišaukimo „Vyrai ir moters, prie darbo!“ autorius yra V. Kapsukas. Apie šio atsišaukimo parašymą, išleidimą bei platinimą žr. skyrių „Kaip aš patekau į kalėjimą“.
[2] Anarchistai-komunistai – anarchistinių grupių nariai, propagavę revoliucijos stichiškumą ir „neatidėliotiną” komunistinės santvarkos sukūrimo reikalą. Anarchistai-komunistai teigė, kad didžiausias darbo žmonių priešas yra ne kapitalistų klasė, o valstybė. Todėl jie reikalavo tuoj pat po revoliucijos panaikinti valstybę, neigė darbininkų klasės partijos ir proletariato diktatūros reikalingumą, plačiai naudojo individualaus teroro priemones. Tiesioginiu anarchistų-komunistų teoretiku buvo rusų anarchistas P. Kropotkinas (1842–1921). Jo šalininkų organizacinė veikla Rusijoje prasidėjo nuo 1903 m., kada buvo įkurta anarchistinė organizacija „Chleb i volia“ („Duona ir laisvė”), pradėjusi leisti tokio pat pavadinimo nelegalų žurnalą. Anarchistų-komunistų veikla Lietuvoje, ypač Vilniuje ir Kaune, šiek tiek išryškėjo apie 1906 m. Dalis Lietuvos anarchistų-komunistų palaikė glaudžius ryšius su Belostoku, kuris buvo savotišku anarchistinio judėjimo centru Rusijos Vakaruose. Anarchistinėms organizacijoms, veikusioms Lietuvoje, buvo artimos „Giltinė“ ir „Perkūniukas”. Pirmoji veikė Suvalkijoje, antroji – Kauno gub. Anarchistinėse grupėse buvo nemaža žmonių, turėjusių vieną tikslą – netrukdomai plėšikauti. Trumpalaikis anarchizmo pasireiškimas nepaliko bent kiek žymesnių pėdsakų to meto Lietuvos, kaip ir visos Rusijos, visuomenės gyvenime.
[3] „Areštantų rotomis“ carinėje Rusijoje buvo vadinamas ypatingai sunkus ir griežtas įkalinimo būdas. „Areštantų rotos” atsirado 1823 m. Iki 1863 m. kiekvienas nuteistasis į „areštantų rotas” tuoj po teismo turėjo būti nuplakamas rykštėmis (nuo 50 iki 100 smūgių). 1863 m. teisminis plakimas buvo panaikintas, bet kalėjime areštantai vis tiek galėjo būti plakami (nuo 30 iki 100 rykščių). Nuo 1870 m. „areštantų rotos“ oficialiai buvo vadinamos „areštantų pataisos skyriais“. Juose įkalintieji buvo verčiami sunkiai dirbti.
[4] Vyborgo atsišaukimas – caro valdžios išvaikytos I Valstybės dūmos atstovų kreipimasis, priimtas jų pasitarime, kuris įvyko Vyborgo mieste 1906 m. liepos 9-10 (22-23) d. Pasitarime dalyvavo apie 200 buvusių dūmos atstovų, daugiausia kadetų partijos nariai. Atsišaukimas, kurio tekstą parengė kadetų, trudovikų ir menševikų atstovai, ragino Rusijos liaudį protestuoti prieš dūmos paleidimą, boikotuojant atskiras caro valdžios priemones (nemokėti mokesčių, neiti į kariuomenę ir kt.). Tačiau šiomis pasyvaus protesto priemonėmis tebuvo siekiama nukreipti revoliucinio masių judėjimo srautą ramia vaga.
Iš lietuviškų gubernijų atstovų Vyborgo manifestą pasirašė J. Kubilius, L. Lopas, P. Vitkauskas ir L. Bramsonas, kurie I dūmoje priklausė kadetų frakcijai. Vyborgo pasitarimo dalyviai buvo patraukti teismo atsakomybėn ir 1907 m. nuteisti po 3 mėn. kalėti.
[5] Šis ketureilis paimtas iš V. Kapsuko eilėraščio „Dėl ko aš nuliūdęs”, kuris pirmą kartą buvo išspausdintas 1901 m. „Ūkininke“ (Nr. 12) Vinco Vilko-Pilko slapyvardžiu.
[6] Turimas galvoje V. Kapsuko straipsnis „Naujieji Rusijos dūmos rinkimai“ (žr. Raštai, 3 t., 298-304 psl.).
[7] Rygos baisenybėmis V. Kapsukas vadina politinių kalinių kankinimus Rygos kalėjime, apie kuriuos 1907 m. buvo rašoma savaitraštyje „Skardas”. Korespondencijoje, pavadintoje „Rygos baisenybės“ (Nr. 16, 159-160 psl.), buvo pranešama:
„Kankinami paprastai tie žmonės, kuriems paskirta mirties bausmė, jeigu mirties nusprendimas neabejotinas. Kankinama kas dieną, išskiriant šventadienius, naktimis iki 6 vai. ryto. Įrankiai vartojami: guminės lazdos su švinu, geležinės replės, ilgos adatos, geležinės smaluotos lazdelės, ypatingi rankogaliai, su kuriais sutraiškinami rankų kaulai. „Dirba“ kokie 15 budelių po priežiūra skyriaus viršininko. Kartais esti ir vokiečių baronai, dvarininkai. Kaliniui iš pradžių liepiama išduoti savo bendrus: jeigu tas atsisako, pradeda kankinti. Užkiša šlapia skepeta gerklę, kad nebūtų girdėti riksmo, ir pradeda mušti per galvą ir per visą kūną guminėmis lazdomis. Pasidarius žaizdoms, barsto
jas druska. Jeigu kankinamasis neprisipažįsta ir neišduoda nieko, imasi kitų įrankių. Ištrauko rankų ir kojų nagus, įbeda panagėje ilgas adatas; pešioja iš galvos plaukus, įkaitintomis replėmis drasko kūną, išmuša dantis ir t. t.“
1907 m. kovo 31 d. Rygos kalėjimo administracija kriminalinių kalinių rankomis išprovokavo riaušes, kurių metu 7 kaliniai buvo užmušti, 74 sužeisti ir atiduoti karo lauko teismui. Jų laukė mirties bausmė. Dėl to dūmai buvo duotas užklausimas, kurį ji svarstė 1907 m. balandžio-gegužės mėn. Svarstymo eiga buvo gana plačiai aprašyta „Skardo“ priede „Dūmos darbai“ (1907 m., Nr. 6-9).
Rygos politinių kalinių kankinimus, jų žudynes riaušių metu V. Kapsukas savo užrašuose vadina „Rygos žudynėmis”, „Rygos inkvizicija“, „Rygos teatru“ ir pan.
[8] Eiliuota ištrauka paimta iš V. Kapsuko eilėraščio „Į kovą”, kuris V. Vilko-Pilko slapyvardžiu pirmą kartą buvo išspausdintas 1905 m. „Darbininke“ (Nr. 1).
[9] Sionistai-socialistai – Sionistų-socialistų darbininkų partijos nariai. Ši smulkiaburžuazinė, nacionalistinė žydų organizacija buvo įkurta 1904 m. Odesoje. Vėliau savo veiklą išplėtė ir kituose Rusijos rajonuose. Sionistai-socialistai siekė izoliuoti žydų darbininkus nuo Rusijos ir tarptautinio proletariato revoliucinės kovos ir skelbė taikstymąsi su žydų buržuazija. Pagrindinis sionistų tikslas buvo kovoti už tai, kad žydai įgytų nuosavą teritoriją ir sukurtų savo nacionalinę valstybę.
[10] V. Kapsukas buvo suimtas Vilniuje 1907 m. gegužės 19 d. senuoju stilium. Taip pat ir visi užrašai, padaryti Vilniaus kalėjime, datuojami senuoju stilium.
[11] Čia kalbama apie Liepojos žandarų viršininko A. Vonsiackio 1899-1901 m. organizuotą bylą prieš lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo veikėjus. Šioje byloje buvo patraukti atsakomybėn ir kai kurie socialdemokratams simpatizavę lietuvių inteligentijos atstovai, jų tarpe L. Vaineikis, V. Požėla, F. Janužis ir kt. Tuo metu V. Kapsukas su jais palaikė artimus ryšius, dėl to 1900 m. pabaigoje jo bute taip pat buvo padarytos dvi kratos.
[12] V. Kapsuko brošiūra „Kokia mums reikalinga valdžia?“ 1905 m. buvo išleista nelegaliai. Pagrindiniai jos teiginiai išdėstyti V. Kapsuko to paties pavadinimo straipsnyje, paskelbtame 1905 m. „Darbininko“ Nr. 2, 3 ir 4 (žr. Raštai, 2 t., 148-160 psl.). Nurodytoji knygelė „ Kokie reikalingi įstatymai darbininkams apsergėti?“ buvo išleista legaliai 1906 m. (žr. Raštai, 3 t., 54-84 psl.).
[13] Šio atsišaukimo, išleisto 1907 m. gegužės 1 d., lenkiškasis originalas saugomas LKP CK Partarchyve (1770 f., 4 b., 52 l.). Ar atsišaukimas buvo išleistas ir lietuvių kalba, nėra žinoma.
[14] Revoliucinių dainų rinkinys „Kibirkštys“ 1908 m. buvo nelegaliai išleistas Tilžėje (knygos metrikoje fiktyviai nurodyta, kad ji išleista Petrapilyje).
[15] Čia kalbama apie uždarus šokių vakarus, kurie įvairiomis progomis būdavo rengiami Vilniuje „Kanklių“ draugijos patalpose. „ Kanklės“ – meno saviveiklos draugija, įkurta Vilniuje 1906 m. pabaigoje. Ji atsirado, susijungus jau anksčiau veikusiai Vilniaus „Kanklių“ draugijai su Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos choru. Veikė iki 1908 m.
[16] M. Novoruskio atsiminimai apie Šliselburgo tvirtovę, kurioje jis iškalėjo apie 18 metų, buvo paskelbti žurnale „Byloje“ („Praeitis“), 1906 m., Nr. 2, 4 ir 6-12. Atsiminimų autorius į šį kalėjimą pateko 1887 m. kartu su daugeliu narodovolcų už pasikėsinimo prieš carą Aleksandrą III rengimą. Tuomet suimtųjų revoliucionierių tarpe buvo ir V. Lenino vyresnysis brolis Aleksandras Uljanovas, kurį carinis teismas nubaudė mirties bausme. Iš kitų suimtųjų pažymėtinas vilnietis J. Lukaševičius, išėjęs iš kalėjimo taip pat po 18 metų.
Šliselburgo tvirtovė – kalėjimas saloje (netoli Peterburgo), kuriame buvo kalinami carizmui pavojingiausi politiniai priešininkai. Tvirtovėje ilgus metus buvo kankinami „Narodnaja volia“ ir „Proletariato“ partijos veikėjai. Pastarųjų tarpe buvo ir lietuvis L. Janavičius, kilęs nuo Kuršėnų. Suimtas 1884 m., jis iškalėjo Šliselburge iki 1896 m. Po to buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė 1902 m. Kaip pabrėžia M. Novoruskis ir kiti atsiminimų apie Šliselburgo kalėjimą autoriai, L. Janavičius ir J. Lukaševičius buvo žymiausi Šliselburgo tvirtovės kaliniai lietuviai. Atskirai apie L. Janavičiaus gyvenimą Sibiro ištremtyje buvo išspausdinti minėtame žurnale (1906 m., Nr. 12) bolševiko M. Olminskio ir kitų revoliucinių veikėjų atsiminimai.
[17] Turimas galvoje rusų rašytojo Tano (V. Bogorazo) apsakymas „Atostogose“, išspausdintas knygoje „Kolymsko apsakymai“, kuri buvo išleista 1900 m. Jame beletristine forma pavaizduoti ginčai taip senųjų narodnikų ir jaunųjų proletarinių revoliucionierių marksistų. Apsakymo veikėjai „atostogauja” vietovėje, kurią autorius vadina Propadinsku. „Kolymsko apsakymų“ pratarmėje rašytojas pažymėjo, kad juose maža kas pramanyta. „Aš galėčiau, – rašė jis, – sujungti kai kuriuos epizodus, atstatyti pavardes, ypač dabar, kada visa tai tapo istorija.“
Rašytojas buvo Kolymske tuo pat metu, kaip ir L. Janavičius. Galimas daiktas, kad apsakymų veikėjų prototipų tarpe buvo ir L. Janavičius, kuris Šliselburge, o vėliau Sibiro ištremtyje pasireiškė kaip marksizmo idėjų šalininkas.
[18] Aleksejaus ravelinas – Petropavlovsko kalėjimo (tvirtovės) Peterburge dalis. Tarybiniais laikais čia įrengtas Leningrado revoliucijos muziejus.
[19] Čia minimas V. Kapsuko kūrinys 1904 m. „Draugo“ Nr. 2 buvo paskelbtas antrašte „I. Proletarijaus laiškai“ (žr. Raštai, 1 t., 215-225 psl.).
[20] Erfurto programa – Vokietijos socialdemokratų partijos programa, priimta 1891 m. jos suvažiavime, įvykusiame Erfurto mieste. Programa buvo parašyta vadovaujantis marksistiniu klasių kovos principu. Nors programoje galutiniu partijos tikslu buvo laikomas socializmo iškovojimas, bet joje buvo padaryta ir rimtų nuolaidų oportunizmui. F. Engelsas ją kritikavo ypač už tai, kad buvo apeiti proletariato diktatūros ir dargi respublikos reikalavimai.
[21] Dvi šio straipsnio ištraukos buvo paskelbtos 1907 m. „Žarijoje“ (Nr. 12 ir 24). Vieną iš jų žr. Raštai, 3 t., 353-359 psl. Straipsnio tęsinį, kuris per kratą 1907 m. pakliuvo į kalėjimo administracijos rankas, V. Kapsukas buvo suradęs carinės žvalgybos archyvuose jau po Spalio revoliucijos. Tolimesnis rankraščio likimas kol kas nėra žinomas.
