Redakcijos komentaras: Ivanas Jefremovas (1908-1972) – tarybinis rusų paleontologas, vienas žymiausių XX amžiaus rašytojų-fantastų, savo kūriniuose kėlęs asmenybės tobulėjimo, gyvenimo prasmės ir visuomenės sanklodos problemas. Savo 1958 m. knygoje „Andromedos ūkas“, Jefremovas piešia futuristinį į kosmines erdves išėjusios, neįtikėtinų tiek medžiaginės, tiek dvasinės kultūros aukštumų pasiekusios komunistinės visuomenės paveikslą. Herojų nuotykiai ir išgyvenimai atskleidžia Jefremovo socialinę filosofiją, ypač pamatinę nuostatą, kad šviesiai žmonijos ateičiai būtinas ne tik materialinis-techninis progresas, bet iš esmės ir fiziškai, ir dvasiškai atsinaujinęs, į priekį žengiantis žmogus.
***
ANDROMEDOS ŪKAS
AUTORIAUS ŽODIS
Sis romanas dar nebuvo baigtas pirmą kartą spausdinti žurnale, o dirbtiniai Žemės palydovai jau ėmė skrieti apie mūsų planetą.
Džiugu, kad šis neginčijamas faktas aiškiai byloja, jog pagrindinės romano idėjos pasirodė teisingos.
Fantazijos apie techninį žmonijos progreso užmojį, tikėjimą nuolatiniu tobulėjimu ir šviesia protingai sutvarkytos visuomenės ateitimi – visa tai svariai ir akivaizdžiai patvirtino mažojo mėnulio signalai. Tas nuostabus greitumas, su kuriuo pasitvirtino „Andromedos ūko“ viena svajonių, man kelia klausimą: ar pavyko romane teisingai pavaizduoti istorinę ateities perspektyvą? Dar berašydamas romaną, aš pakeičiau veiksmo laiką, priartindamas jį prie mūsų epochos. Iš pradžių man atrodė, kad didžiuliai planetos ir gyvenimo, pavaizduoto romane, pertvarkymai įmanomi įgyvendinti ne greičiau, kaip per tris tūkstantmečius. Šią išvadą aš padariau, vaduodamasis bendraisiais žmonijos istorijos apskaičiavimais, tačiau aš neįvertinau techninio proceso greitėjimo tempų ir, svarbiausia, tų milžiniškų galimybių, praktiškai beveik beribės galybės, kurią žmonijai suteiks komunistinė visuomenė.
Tobulindamas romaną, aš sutrumpinau iš pradžių numatytą veiksmo laiką iki tūkstančio. Tačiau, paleidus dirbtinius Žemės palydovus, supratau, kad romano
įvykiai galimi dar anksčiau. Todėl visos apibrėžtos datos „Andromedos ūke“ pakeistos tokiomis, apie kurias pats skaitytojas galės spręsti savarankiškai, vadovaudamasis savo supratimu ir laiko nuojauta.
Romanas turi vieną ypatybę, galbūt, ne iš karto suprantamą skaitytojui,— gausybę mokslinių duomenų, sąvokų ir terminų. Ši ypatybė paaiškinama ne tuo, kad autorius būtų neapsižiūrėjęs ar nenorėjęs aiškiau pateikti sudėtingus formulavimus. Man atrodė, kad tik taip įmanoma suteikti koloritą ateities žmonių kalbai ir veiksmams, kai mokslas bus giliai prasiskverbęs į visas sąvokas, vaizdinius ir kalbą.
I. Jefremovas
I. GELEŽINĖ ŽVAIGŽDĖ
Blausioje šviesoje, atsispindinčioje nuo lubų, prietaisų skalės atrodė tarsi iškabinti galerijoje portretai. Apvalieji buvo vylingi, įstriži ovaliniai šypsojosi, plačiai ir akiplėšiškai, patenkinti savimi, kvadratinius kaustė aklas pasitikėjimas. Jų viduje mirksinčios mėlynos, žydros, oranžinės, žalios liepsnelės stiprino įspūdį.
Įgaubto pulto viduryje į akis krito platus, tamsiai raudonas ciferblatas. Priešais jį nepatogia poza stovėjo palinkusi mergina. Ji užmiršo, kad čia pat pastatyta kėdė, ir priartino galvą prie stiklo. Raudonas atspindys sendino ir teikė griežtumo jaunam veidui, ryškūs šešėliai pabrėžė atsikišusias putlias lūpas, kiek riestoka nosis įgavo aštrumo. Platūs suraukti antakiai atrodė visiškai juodi, akims suteikdami niūrią, beviltišką išraišką.
Ploną skaitiklių dainą nutraukė negarsus metalo žvangtelėjimas. Mergina krūptelėjo, atsitiesė ir užlaužė savo plonas rankas, išlenkdama pavargusią nugarą.
Užpakaly spragtelėjo durys, išaugo stambus šešėlis, pavirto staigių ir tikslių judesių žmogumi. Įsižiebė auksaspalvė šviesa, ir tankūs kaštoniniai merginos plaukai tarsi ėmė kibirkščiuoti. Jos akys taip pat suliepsnojo, su nerimu ir meile žvelgdamos į įėjusįjį.
– Nejaugi jūs neužmigote? Šimtą valandų be miego!..
– Blogas pavyzdys? – nesišypsodamas, tačiau linksmai paklausė įėjusis. Jo balse skambėjo aukštos metalinės gaidos, tarsi cementuodamos kalbą.
– Visi kiti miega, – nedrąsiai pratarė mergina, – ir… nieko nežino, – pridūrė ji pusbalsiu.
– Kalbėkite drąsiai. Draugai miega, ir dabar tik mudu budime kosmose, o iki Žemės penkiasdešimt bilijonų[1] kilometrų – tiktai pusantro parseko[2]!
– Ir anamezono[3] beliko vienam įsibėgėjimui! – Baimė ir susižavėjimas skambėjo merginos šūktelėjime.
Trisdešimt septintosios žvaigždžių ekspedicijos viršininkas Ergas Noras dviem ryžtingais žingsniais atsidūrė prie purpurinio ciferblato.
– Penktasis ratas!
– Taip, pradėjome penktąjį. Ir… nieko.– Mergina reikšmingai žvilgtelėjo į automatinio imtuvo garsintuvą.
– Matote, kad miegoti negalima. Reikia apgalvoti visus variantus, visas galimybes. Baigdami penktąjį ratą, turime būti apsisprendę.
– Bet juk dar yra šimtas dešimt valandų…
– Gerai, snustelsiu čia pat krėsle, kai pasibaigs sporamino[4] veikimas. Aš jo išgėriau prieš parą.
Mergina valandėlę susikaupusi kažką galvojo ir pagaliau ryžosi:
– Galbūt, sumažinti rato radiusą? O jeigu jų siųstuvą ištiko avarija.
– Negalima! Sumažinę radiusą, nemažindami greičio, per vieną akimirką pražudytume laivą. Sumažinti greitį ir… paskui be anamezono… pusantro parseko skristi senovinių Mėnulio raketų greičiu? Po šimto tūkstančių metų prisiartinsime prie mūsų Saulės sistemos.
– Suprantu… Bet juk jie negalėjo…
– Negalėjo. Neatmenamais laikais žmonės galėdavo padaryti apsileidimų arba apgaudinėti vienas kitą ir save. Bet ne dabar!
– Jūs manęs nesupratote, – nuoskauda suskambėjo griežtame merginos atsakyme.– Aš norėjau pasakyti, kad „Algrabas“, galbūt, taip pat ieško mūsų, iškrypęs iš savo kelio.
– Taip smarkiai iškrypti jis negalėjo. Negalėjo neišvykti apskaičiuotu ir sutartu laiku. Jeigu būtų atsitikęs neįtikimas dalykas ir abu siųstuvai būtų sugedę, tada tarpžvaigždinis laivas, be abejonės, būtų ėmęs kirsti ratą diametraliai, ir mes būtume išgirdę jo signalus planetariniu imtuvu. Suklysti negalima – štai ji, sutartoji planeta.
Ergas Noras mostelėjo į veidrodinius ekranus giliose nišose, įtaisytus valdymo poste iš visų keturių pusių. Bedugnėje tamsoje spindėjo galybė žvaigždžių. Kairiajame priekiniame ekrane šmėkštelėjo mažytis pilkas diskas, blausiai apšviestas savojo šviesulio, labai nutolusio nuo čia, nuo sistemos B-7336-S + 87-A krašto.
– Mūsų bombos-švyturiai[5] veikia puikiai, nors juos išmėtėme prieš ketverius nepriklausomuosius metus[6]. – Ergas Noras parodė į ryškų šviesos ruoželį, nusitiesusį kairiojoje sienoje išilgai ilgo stiklo. – „Algrabas“ turėjo būti čia jau prieš tris mėnesius. Vadinasi, – Noras susvyravo, tarsi nesiryždamas ištarti nuosprendžio, – „Algrabas“ žuvo!
– O jei nežuvo, bet buvo apgadintas meteorito ir negali didinti greičio?.. – prieštaravo rudaplaukė mergina.
– Negali didinti greičio! – pakartojo Ergas Noras.– O argi čia ne ta pati pražūtis, jei laivą nuo jo kelionės tikslo atskiria tūkstančiai metų kelionės? Dar blogiau – mirtis užklups ne iš karto, praeis ilgi nevilties ir pasmerkimo metai. Galbūt, jie duos ženklą – tada sužinosime… po kokių šešerių metų… Žemėje.
Ergas Noras ryžtingai ištraukė sudedamąjį krėslą iš po elektroninės skaičiavimo mašinos stalo. Tai buvo mažasis modelis „MNU-11“. Iki šiol dėl didelio svorio, stambios apimties ir dužumo tarpžvaigždiniuose laivuose nebuvo galima pastatyti elektroninės smegenų tipo mašinos „ITU“, sugebančios atlikti įvairiausias operacijas ir be žmogaus įsikišimo valdyti tarpžvaigždinį laivą. Valdymo poste turėjo budėti navigatorius, ypačiai, kad nustatyti tikslią laivo kurso orientaciją. esant tokiems dideliems nuotoliams, buvo neįmanoma.
Ekspedicijos viršininko rankos, lyg skambinant pianinu, ėmė vikriai bėgioti skaičiavimo mašinos svirtelėmis ir mygtukais. Pablyškęs, griežtu bruožų veidas tarsi suakmenėjo, aukšta kakta, atkakliai palenkta prie pulto, rodos, metė iššūki gaivališko likimo jėgoms, grūmojusioms gyvajam pasauliui, prasiskverbusiam į uždraustas erdvės gelmes.
Niza Krit, jauna astronavigatorė, pirmą kartą dalyvaujanti žvaigždžių ekspedicijoje, nutilo, užgniaužusi kvapą, stebėdama savo mintyse paskendusį Norą. Koks jis ramus, kupinas energijos ir išminties, mylimas žmogus!.. Mylimas jau seniai, visi penkeri metai. Nėra prasmės to slėpti nuo jo… Ir jis supranta, Niza jaučia tai… Dabar, kai įvyko ši nelaimė, jai teko malonumo budėti drauge su juo. Tris mėnesius vienui vieniems, kol kiti tarpžvaigždinio laivo įgulos nariai saldžiai miega hipnozės miegu. Liko dar trylika dienų, paskui užmigs juodu – visą pusmetį, kol pasikeis dar dvi budinčiųjų pamainos: navigatorių, astronomų ir mechanikų. Kiti – biologai, geologai, kurių darbas te-prasideda atvykus į vietą, – gali sau miegoti ir toliau, gi astronomai – o, jiems pats darbymetis!
Ergas Noras atsistojo, ir Nizos mintys nutrūko.
– Aš einu į žvaigždėlapių kabiną. Jūsų poilsis po…– jis žvilgtelėjo į priklausomojo laikrodžio ciferblatą, – po devynių valandų. Kol teks jus pakeisti, spėsiu išsimiegoti.
– Aš nepavargau, aš čia būsiu, kiek reikės, – kad tik jūs galėtumėte pailsėti!
Ergas Noras susiraukė, norėdamas prieštarauti, bet, nugalėtas švelnių jos žodžių ir meilaus auksaspalvių rusvų akių žvilgsnio, patikliai įsmeigto į jį, nusišypsojo ir, netaręs nė žodžio, išėjo.
Niza atsisėdo į krėslą, senu papratimu apžvelgė prietaisus ir giliai susimąstė.
Viršum jos juodavo atspindintieji ekranai, per kuriuos iš centrinio valdymo posto buvo žvalgoma laivą supanti bedugnė. Įvairiaspalviai žvaigždžių žiburėliai atrodė tarsi šviesos adatos, smingančios kiaurai akį.
Tarpžvaigždinis laivas lenkė planetą, ir jos trauka vertė laivą suptis išilgai nepastovios gravitacijos lauko įtampos. Ir nedraugiškos didingos žvaigždės atspindinčiuose ekranuose darė beprasmiškus šuolius. Žvaigždynų atvaizdai keitėsi neįtikėtinai greitai.
Planeta K-2-2N-88, labai nutolusi nuo savo šviesulio, šalta ir negyva, buvo žinoma kaip patogi vieta tarpžvaigždinių laivų randevu… susitikimui, kuris neįvyko. Penktasis ratas… Ir Niza vaizdavosi savo laivą, sulėtintu greičiu skriejantį pasibaisėtinu ratu milijardo kilometrų radiuso, be perstojo lenkiantį planetą, slenkančią kaip vėžlys. Per šimtą dešimt valandų laivas baigs penktąjį ratą… Ir kas tada? Ergo Noro galingas protas, ieškodamas geriausios išeities, dabar sukaupė visas jėgas. Ekspedicijos viršininkas ir laivo vadas klysti negali – kitaip pirmosios klasės tarpžvaigždinis laivas „Tantra“, kuriuo keliauja žymiausi mokslininkai, niekuomet negrįš iš erdvių bedugnės! Bet Ergas Noras nesuklys…
Niza Krit staiga pajuto nemalonų šleikštulį, vadinasi, tarpžvaigždinis laivas nukrypo nuo kurso per kažkokią menką laipsnio dalelytę, kuri yra leistina, laivui skriejant sumažintu greičiu, – kitaip iš jo gležno gyvojo krūvio niekas nebūtų likęs gyvas. Vos tik merginos akyse išsisklaidė migla, šleikštulys suėmė iš naujo, – laivas grįžo į kursą. Tai nuostabiai jautrūs lokatoriai aptiko priekyje, tamsioje bedugnėje, meteoritą – svarbiausiąjį tarpžvaigždinių laivų priešą. Elektroninės mašinos, valdančios laivą (kadangi tik jos vienos yra pajėgios reikiamu greitumu atlikti visas manipuliacijas – žmogaus nervai netinka kosminiams greičiams), per vieną milijoninę sekundės dalį pakreipė „Tantrą“ į šalį ir, kai pavojus praėjo, taip pat greit sugrąžino laivą į normalų kursą.
„Kas gi sukliudė tokioms pat mašinoms išgelbėti „Algrabą“? – pagalvojo atsigavusi Niza. – Jis tikriausiai bus apgadintas per susidūrimą su meteoritu. Ergas Noras pasakojo, kad iki šiol kas dešimtas tarpžvaigždinis laivas žūsta nuo meteoritų, nors ir yra išrasti tokie jautrūs lokatoriai, kaip Volo Chodo prietaisas ir apsauginiai energetiniai apdangalai, atstumiantieji smulkias dalelytes. Žuvus „Algrabui“, jie pateko į rizikingą padėtį, kai jau atrodė, jog viskas buvo gerai apgalvota ir numatyta. Mergina ėmė pri-siminti visus įvykius nuo pat išskridimo pradžios.
Trisdešimt septintoji žvaigždžių tyrinėjimo ekspedicija buvo nusiųsta į Gyvatnešio žvaigždyno artimos žvaigždės planetinę sistemą, kurios vienintelė gyvenama Zirdos planeta seniai kalbėjosi su Žeme ir kitais Didžiojo Žiedo pasauliais. Netikėtai ji nutilo. Praėjo daugiau kaip septyniasdešimt metų, o iš Zirdos nebuvo gauta jokios žinios. Žemė, būdama Zirdai artimiausia Žiedo planeta, privalėjo išaiškinti, kas atsitiko. Todėl ekspedicijos laivas paėmė daugybę prietaisų ir keletą žymių mokslininkų, kurių nervinė sistema po daugelio bandymų pasirodė atspari iškęsti ilgą kalinimą tarpžvaigždiniame laive. Varikliams degalų – anamezono, tai yra, medžiagos su suardytais branduolių mezoniniais ryšiais, turinčios ištekėjimo greitį, lygų šviesos greičiui, buvo paimta ribotai, ne todėl, kad anamezono svoris būtų didelis, bet todėl, kad laikymo konteineriai buvo milžiniško dydžio. Anamezono atsargas buvo galvojama papildyti Zirdoje. Tuo atveju, jei planetą būtų ištikusi kokia rimta nelaimė, antrosios klasės tarpžvaigždinis laivas „Algrabas“ turėjo sutikti „Tantrą“ prie planetos K2-2N-88 orbitos.
Jautri Nizos klausa sugavo, kad aparatas, parodantis dirbtinės traukos lauko stiprumą, pakeitė toną. Dešinėje pusėje trijų prietaisų diskai ėmė nelygiai mirksėti, įsijungė dešiniojo borto elektroninis zondas. Nušvitusiame ekrane pasirodė kampuotas žvilgantis gabalas. Tarsi sviedinys jis lėkė tiesiai į „Tantrą“ ir, žinoma, buvo toli. Tai buvo milžiniška materijos nuolauža, kurios kosmoso erdvėse sutinkamos nepaprastai retai, ir Niza paskubomis nustatė jos dydį, masę, greitį ir skriejimo kryptį. Tik tuomet, kai spragtelėjo stebėjimų žurnalo automatinė ritė, Niza vėl pasinėrė į savo atsiminimus.
Pastaruoju metu visus atsiminimus buvo nustelbusi niūri, lyg kraujas raudona saulė, ekranų stebėjimo lauke iškilusi ketvirtųjų kelionės metų paskutiniaisiais mėnesiais. Jau ketvirti metai ėjo tarpžvaigždiniame laive, skriejusiame ⅚ absoliutinio vieneto – šviesos greičio – greitumu. Žemėje jau buvo prabėgę maždaug septyneri metai, vadinami nepriklausomaisiais.
Ekranų filtrai, saugodami keleivių akis, keitė kiekvieno šviesulio spalvą ir spindulių jėgą. Jie atrodė tokie, kokie buvo matomi pro storą Žemės atmosferą su jos ozono ir vandens apsauginiais ekranais. Neaprašoma pamėkliška karštųjų šviesulių šviesa čia atrodė žydra arba baltavo, rūškanos pilkšvai rausvos žvaigždės virsdavo linksmomis auksaspalvėmis, primenančiomis mūsų Saulę. Šviesulys, liepsnojantis pergalinga ryškiai raudona liepsna, tarpžvaigždiniame laive įgavo skaudžiai raudoną atspalvį, kokį žemės stebėtojas buvo įpratęs matyti, stebėdamas spektrinės klasės M5[7] žvaigždes. Planeta buvo žymiai arčiau prie savo saulės, negu mūsų Žemė – prie savosios. Artinantis prie Zirdos, skaisčiai raudonas jos šviesulio diskas vis didėjo, siųsdamas galybę šilumos spindulių.
Belikus dviem mėnesiams kelionės iki Zirdos, „Tantra“ mėgino užmegzti ryšius su išorine planetos stotimi. Čia buvo tik vienintelė stotis, įrengta ant nedidelio, atmosferos neturinčio natūralaus palydovo, esančio arčiau nuo Zirdos, negu Mėnulis nuo Žemės.
Tarpžvaigždinis laivas nesiliovė siuntęs signalus ir tuomet, kai iki planetos bebuvo likę trisdešimt milijonų kilometrų ir pasakiškas „Tantros“ greitis buvo sulėtėjęs iki trijų tūkstančių kilometrų per sekundę. Budėjo Niza, tačiau nemiegojo ir visa laivo įgula, susirinkusi centriniame valdymo poste prie ekranų, nekantriai laukdama, ar neatsilieps Zirda.
Niza signalizavo, didindama laidų galingumą ir mesdama pirmyn vėduoklinius spindulius.
Pagaliau jie išvydo mažutį švytintį palydovo tašką. Tarpžvaigždinis laivas ėmė skrieti orbita aplink planetą, pamažu prie jos artindamasis spirale ir artindamas savo greitį prie palydovo greičio. Atrodė, kad „Tantra“ ir palydovas susirišo nematomu lynu, ir tarpžvaigždinis laivas pakibo viršum savo orbita smarkiai skriejančios mažytės planetos. Dabar laivo elektroniniai stereoteleskopai žvalgė palydovo paviršių. Ir staiga „Tantros“ ekipažas išvydo nepamirštamą reginį.
Milžiniškas plokščias stiklinis pastatas žėrėjo, nutviekstas raudonos saulės atšvaitų. Tiesiog po stogu buvo matyti patalpa, panaši į didelę susirinkimų salę. Joje sėdėjo daugybė būtybių, sukaustytų negyvos rimties, nepanašių į Žemės gyventojus, tačiau, be abejo, ten būta žmonių. Ekspedicijos astronomas Pūras Chisas, naujokas kosmose, prieš pat laivo startą pakeitęs patyrusį darbuotoją, jaudindamasis vis gilino prietaiso fokusą. Po stiklu neaiškiai matomos žmonių eilės tebebuvo kaip suakmenėjusios. Pūras Chisas dar labiau padidino vaizdą. Dabar išryškėjo pakyla, apsupta prietaisų valdymo pultų. Ant pakylos stovėjo ilgas stalas, o ant jo, sukryžiavęs kojas, priešais auditoriją sėdėjo žmogus beprotiško, į tolį įsmeigto klaikių akių žvilgsnio.
– Jie negyvi, užšaldyti! – sušuko Ergas Noras.
Tarpžvaigždinis laivas tebekabo] o viršum Zirdos palydovo, ir keturiolika porų akių kaip prikaustytos žvelgė į stiklinį kapą – iš tikrųjų, tai buvo kapas. Kiek jau metų čia sėdi šitie numirėliai? Prieš septyniasdešimt metų nutilo planeta. O jei dar pridėsime šešerius metus, kuriuos skriejo spinduliai, – trys ketvirtadaliai amžiaus…
Visų žvilgsniai nukrypo į viršininką. Ergas Noras, pablyškęs, atidžiai žvelgė į gelsvą planetos atmosferos šydą. Pro jį blausiai dunksojo vos įžiūrimos kalnų apybraižos, švytuliavo jūros, tačiau niekur nebuvo galima rasti atsako, kurio ieškodami, jie atskrido čjonai.
– Stotis žuvo, ir per septyniasdešimt penkerius metus ji nebuvo atkurta! Vadinasi, planetą ištiko katastrofa. Reikia leistis žemyn, prasiskverbti pro atmosferą, ir, galbūt, nutūpti. Čia susirinkę visi – aš klausiu Tarybos nuomonės…
Prieštaravo tik astronomas Pūras Chisas.
Niza pasipiktinusi žiūrėjo į didelę, kumpą jo nosį ir žemai išaugusias negražias ausis.
– Jeigu planetą ištiko katastrofa, tai nėra jokių šansų ten gauti anamezono. Skridimas apie planetą nedideliame aukštyje, ir juo labiau nutūpimas, suris didelę dalį mūsų planetarinių degalų[8]. Be to, nežinia, kas ten nutiko. Galbūt, ten mūsų laukia galingas spinduliavimas, kuris mus pražudys.
Kiti ekspedicijos nariai pritarė viršininkui.
– Mūsų laivui, turinčiam kosminę apsaugą, jokie planetos spinduliai nėra pavojingi. Išsiaiškinti, kas atsitiko, –argi ne dėl to mes čia pasiųsti? Ką Žemė atsakys Didžiajam Žiedui? Konstatuoti faktą – to dar maža, reikia jį išaiškinti. Atleiskite, kad aš taip vaikiškai samprotauju! – kalbėjo Ergas Noras, ir įprastose metalinėse jo balso gaidelėse suskambėjo pašaipa.– Vargu ar mes galėsime išvengti tiesioginės savo pareigos…
– Viršutiniųjų atmosferos sluoksnių temperatūra normali! – linksmai šūktelėjo Niza.
Ergas Noras nusišypsojo ir ėmė atsargiai leistis žemyn, vija po vijos lėtindamas tarpžvaigždinio laivo spiralinį skriejimą. Laivas artėjo prie planetos paviršiaus. Zirda buvo truputėlį mažesnė už Žemę, ir, žemai skrendant, labai didelis greitis buvo nereikalingas. Astronomai ir geologė sulygino planetos žemėlapius su duomenimis, kuriuos parodė „Tantros“ optiniai prietaisai. Žemynų apybraižos buvo lygiai tokios pat, jūros ramiai tyvuliavo raudonos saulės spinduliuose. Savo formos nepakeitė ir kalnynų viršūnės, pažįstamos iš ankstesnių nuotraukų, – tik planeta tylėjo.
Trisdešimt penkias valandas žmonės nepasitraukė iš savo stebėjimo postų.
Atmosferos sudėtis, raudonojo šviesulio spinduliavimas – viskas sutapo su ankstesniaisiais duomenimis apie Zirdą. Ergas Noras atskleidė informacinę knygą apie Zirdą ir susirado skiltį su jos stratosferos duomenimis. Pasirodė, kad jonizacija buvo padidėjusi. Noro galvoje ėmė bręsti neaiškus ir nerimą keliantis spėjimas.
Leidžiantis šeštąja spiralės vija, ėmė ryškėti didelių miestų apybraižos. Kaip ir pirma, joks garsas nesuskambėjo tarpžvaigždinio laivo imtuvuose.
Niza Krit buvo užleidusi vietą prie aparato, norėdama pavalgyti, ir, rodos, užsnūdusi. Jai pasirodė, kad ji temiegojo trumpą valandėlę. Tarpžvaigždinis laivas skriejo ties nakties apgaubtąja Zirdos puse ne greičiau, kaip paprastas Žemės spiralinis laivas. Čia, apačioje, turėjo būti miestai, fabrikai, uostai. Tačiau, kad ir kaip uoliai galingi optiniai stereoteleskopai ieškojo kokio nors gyvybės ženklo, žemai visiškoje tamsoje nesu- mirgėjo joks žiburėlis. Kurtinantis tarpžvaigždinio laivo skrodžiamos atmosferos griaudėjimas turėjo būti girdimas už dešimčių kilometrų.
Praėjo valanda. Neįsižiebė joks žiburys. Laukti toliau pasidarė tikra kankynė. Noras įjungė įspėjamąsias sirenas. Siaubingas staugimas perskrodė juodąją bedugnę, ir Žemės žmonės galvojo, kad jį, susiliejusį su oro griaudėjimu, išgirs paslaptingai nebylūs Zirdos gyventojai.
Ugninės šviesos sparnas nušlavė kraupią tamsą. „Tantra“ ėmė skrieti apšviestąja planetos dalimi. Apačioje vis dar juodavo aksominė tamsa. Skubiai padidintos nuotraukos parodė, kad ten išsidriekęs tikras kilimas gėlių, primenančių aksomo juodumo Žemės aguonas. Juodųjų aguonų laukai driekėsi tūkstančius kilometrų; jos čia buvo nustelbusios viską – miškus, krūmus, nendrynus, žolę. Tarsi milžiniško skeleto šonkauliai į juodąjį kilimą buvo įsiterpusios miestų gatvės, lyg kruvinos žaizdos rūdijo geležinės konstrukcijos. Visoje platybėje nesimatė jokios būtybės, jokio medžio – ištisai vien tik juodosios aguonos!
„Tantra“ išmetė bombą-stebėjimo stotį ir vėl pasinėrė į naktį. Po šešių valandų stotis-robotas pranešė, kokia oro sudėtis, temperatūra, slėgimas ir kitos sąlygos planetos paviršiuje. Viskas, išskyrus padidintą radioaktyvumą, planetoje buvo normalu.
– Baisi tragedija! – prislėgtas sumurmėjo ekspedicijos biologas Eonas Talas, užrašinėdamas paskutiniuosius stoties duomenis.– Jie pražudė patys save ir visą savo planetą!
– Nejaugi? – slėpdama besikaupiančias ašaras, paklausė Niza.– Kaip siaubinga! Juk jonizacija nėra jau tokia didelė.
– Praslinko jau geroka virtinė metų, – rūsčiai atsakė biologas. Nors jis buvo jaunas, bet vyriškas kumpa nosimi čerkesiškas jo veidas pasidarė rūstus.– Toks radioaktyvus skaidymasis todėl ir yra pavojingas, kad jis kaupiasi nepastebimai. Per šimtmečius bendrasis spinduliavimo kiekis galėjo didėti koras po koro[9], kaip mes vadiname spinduliavimo biodozes[10], o paskui staigus kokybinis šuolis! Atrofavosi paveldimumas, išnyko galimybė susilaukti palikuonių, be to, prisidėjo spindulinės epidemijos… Taip atsitinka nebe pirmą kartą – Žiedui yra pažįstamos tokios katastrofos…
– Pavyzdžiui, vadinamoji „Lelijinės saulės planeta“, – už nugaros pasigirdo Ergo Noro balsas.
– Visa tragedija, kad jos keistoji saulė teikdavo gyventojams labai aukštą energetiką, – pastebėjo paniuręs Pūras Chisas, – šviesumui prilygstant septyniasdešimt septynioms mūsų Saulėms ir esant spektrinėje klasėje A nulis…
– Kur ta planeta? – pasiteiravo biologas Eonas Talas. – Ar ne ta pati, kurią Taryba galvoja apgyvendinti.
– Ta pati. Jos garbei dabar buvo pavadintas žuvęs „Algrabas“.
– Žvaigždė „Algrabas“, kitaip dar vadinama Varno Delta! – sušuko biologas.– Bet iki jos labai toli!
– Keturiasdešimt šeši parsekai. Bet mes gaminame vis galingesnius tarpžvaigždinius laivus…
Biologas linktelėjo galvą ir sumurmėjo, kad vargu ar vertėję pavadinti tarpžvaigždinį laivą žuvusios planetos vardu.
– Bet žvaigždė nežuvo, o planeta irgi išliko sveika. Nepraeis nė šimtmečio, ir mes ją apsėsime ir apgyvendinsime, – įsitikinęs atsakė Ergas Noras.
Jis ryžosi atlikti pavojingą manevrą – pakeisti orbitinį tarpžvaigždinio laivo skriejimą iš platuminio į meridianinį, išilgai Zirdos sukimosi ašies. Argi galima pasitraukti nuo planetos, pirma neištyrus, ar tikrai visi žuvę? Galbūt, gyvi išlikusieji negali prisišaukti tarpžvaigždinio laivo, išėjus iš rikiuotės energijos stotims ir sugedus prietaisams?
Ne pirmą kartą Niza matė Ergą Norą prie valdymo pulto, darantį atsakingą manevrą. Paslaptingai ryžtingo veido, griežtų, visada tikslių judesių, Ergas Noras jai atrodė tarsi legendarinis didvyris.
Ir vėl „Tantra“ skriejo beviltišku keliu aplink Zirdą, šį kartą nuo poliaus iki poliaus. Protarpiais, ypač vidurio platumose, pasirodydavo platūs plikos dirvos plotai. Ore ten kabojo gelsva migla, pro kurią vietomis raibuliavo vėjo pustomos raudono smėlio kopos.
O toliau vėl driekėsi gedulinga aksominė juodų aguonų danga – aguonos ten buvo vienintelis augalas, kuris pakėlė radioaktyvumą arba, jo veikiamas, davė gają mutaciją.
Viskas buvo aišku. Ieškoti kažkur negyvose griuvėsių krūvose anamezono degalų, kurių čia, Didžiojo Žiedo nurodymu, turėjo būti sukaupta svečiams, atvykusioms iš kitų pasaulių (pati Zirda dar neturėjo tarpžvaigždinių laivų, ji gaminosi tik tarpplanetinius laivus), buvo ne tik kad beprasmiška, bet ir pavojinga, todėl „Tantra“ pasuko atgal ir pamažu ėmė spirale tolti nuo planetos. Tarpžvaigždinis laivas, joniniais trigeriniais[11] arba planetariniais motorais, naudojamais susisiekimui tarp planetų, pakilimui ir nutūpimui, padidinęs greitį iki septyniolikos kilometrų per sekundę, nuskriejo tolyn nuo mirusiosios planetos. „Tantra“ pasuko į negyvenamąją sistemą, težinomą sąlyginio šifro vardu, kurioje buvo išmesti švyturiai-bombos ir kur jų turėjo laukti „Algrabas“. Įsijungė anamezono varikliai, ir tarpžvaigždinis laivas per penkiasdešimt dvi valandas pasiekė normalų savo greitį – devynis šimtus milijonų kilometrų per valandą. Iki susitikimo vietos liko penkiolika mėnesių kelionės, o skaičiuojant laivo priklausomuoju laiku – vienuolika mėnesių. Laivo įgula, išskyrus budinčius, galėjo nugrimzti į gilų miegą. Tačiau dar mėnesį buvo svarstomi pastarieji įvykiai, daromi apskaičiavimai ir ruošiamas pranešimas Tarybai. Informacinėse knygose apie Zirdą buvo rasta užuominų, kad čia buvo atliekami rizikingi bandymai su dalinai susiskaidžiusiu atominiu kuru. Surado ir žuvusios planetos žymių mokslininkų pranešimus, kuriuose jie įspėjo, jog planetoje yra pastebėti gyvybei žalingi požymiai, ir reikalavo nutraukti bandymus. Prieš šimtą aštuoniolika metų Didžiuoju Žiedu buvo pasiųstas trumpas įspėjimas, kurio turėjo visiškai užtekti žmonėms, pasiekusiems aukštą proto išsivystymą, tačiau Zirdos vyriausybė į šį įspėjimą, matyt, pažiūrėjo pro pirštus.
Nebuvo abejonės, kad Zirda žuvo nuo kenksmingos radiacijos, kuri joje susikaupė, dažnai vykdant bandymus ir neprotingai naudojant kenksmingas branduolinės energijos rūšis, užuot atkakliai ieškojus kitų, mažiau kenksmingų energijos šaltinių.
Jau seniai išsisprendė mįslė, tarpžvaigždinio laivo įgula trijų mėnesių miegą dukart pakeitė tokio pat ilgio normaliu gyvenimu;
O dabar „Tantra“ jau daugelį parų skrieja aplink pilkąją planetą, ir kas valandą vis labiau blėsta viltis susitikti su „Algrabu“. Artėja kažkokia grėsminga nežinomybė. ..
Ergas Noras sustojo tarpduryje, žvelgdamas į susimąsčiusią Nizą. Jos palenkta galva su tirštų plaukų kuokštu priminė purų auksaspalvį žiedą… Valiūkiškas vaikėziškas profilis, įkypos akys, nuolat besimerkiančios nuo slopinamo juoko, o dabar plačiai atvertos, su nerimu ir drąsa bandančios atspėti nežinią! Mergina nė pati nežino, kiek ji savo begaline meile jam teikia vidinių jėgų. Jam, ištvėrusiam ilgus bandymų metus, užgrūdinusiam valią ir jausmus, vis dėlto sunku būti viršininku, kas akimirką pasiruošusiu imtis visą atsakomybę už jam patikėtus žmones, laivą, ekspedicijos sėkmę. Ten, Žemėje, jau kadai nebeliko tokios vienašmenės atsakomybės – sprendimus visuomet priima ta žmonių grupė, kuriai ir pavesta atlikti darbą. O jeigu būna koks ypatingas atvejis, nedelsiant galima gauti bet kokį patarimą, sudėtingiausią konsultaciją. Čia patarimų nėra iš kur gauti, ir tarpžvaigždinių laivų vadams suteiktos ypatingos teisės. Būtų dar lengviau, jei tokia atsakomybė truktų dvejus–trejus metus, bet ne dešimt-penkiolika metų – vidutinišką žvaigždžių ekspedicijos laiką!
Jis žengė prie centrinio posto.
Niza šoko pasitikti Ergo Noro.
– Aš parinkau visus reikalingus duomenis ir žvaigždėlapius, – tarė jis, – paleisime į darbą mašiną!
Ekspedicijos viršininkas išsitiesė krėsle ir neskubėdamas ėmė vartyti metalinius lapelius, nurodydamas koordinates, magnetinių, elektros ir gravitacijos laukų[12] įtampą, kosminių dalelių srautų galingumą, meteoritų srovių greitį ir tankumą. Niza, visa susigūžusi nuo įtempimo, spaudė skaičiavimo mašinos mygtukus ir sukiojo jungiklius. Ergas Noras gavo seriją atsakymų, paniuro ir susimąstė.
– Mūsų priešakyje yra stiprus traukos laukas – tamsios materijos telkinys Skorpjone, netoli žvaigždės 6555-CR + 11-PKU, – prašneko Noras. – Vengdami be reikalo eikvoti kurą, turime pasukti čia, į Gyvatę. Senovėje buvo skraidoma be motorų traukos laukų pakraščiais, panaudojant gravitacijos laukus kaip greitintoją…
– Ar galime ir mes panašiai pasielgti? – paklausė Niza.
– Ne, mūsų tarpžvaigždiniai laivai skrieja pernelyg greitai. Skriejant penkių šeštųjų absoliutaus dydžio greičiu, arba du šimtai penkiasdešimt tūkstančių kilometrų per sekundę, Žemės traukos lauke mūsų svoris padidėtų dvylika tūkstančių kartų – vadinasi, visa ekspedicija pavirstų dulkėmis. Taip skristi mes tegalime kosmoso erdvėse, būdami toli nuo didelių materijos telkinių. Vos tik tarpžvaigždinis laivas patenka į gravitacijos lauką, tenka mažinti greitį: juo stipresnis laukas, tuo sparčiau turi būti mažinamas greitis.
– Vadinasi, čia yra prieštaravimas, – Niza vaikišku įpročiu parėmė galvą ranka, – kuo stipresnis traukos laukas, tuo lėčiau reikia skristi!
– Šis dėsnis tinka tik milžiniškiems subšviesos[13] greičiams, kai pats tarpžvaigždinis laivas tampa tarsi šviesos spinduliu ir tegali judėti tiesiąja arba vadinamąja lygių įtampų kreive.
– Jei aš teisingai supratau, jūs turite pakreipti mūsų „spindulį“–„Tantrą“– tiesiai į Saulės sistemą.
– Čia ir yra neįveikiamas tarpžvaigždinių kelionių sunkumas. Tiksliai orientuotis į tą arba, sakysim, į kitą žvaigždę praktiškai neįmanoma, nors mes panaudojame visus galimus būdus apskaičiavimams koreguoti. Skridimo metu tenka nuolat apskaičiuoti susidarančias paklaidas ir keisti laivo kursą. Dėl šios priežasties neįmanoma visiškai automatizuoti valdymą. O dabar mūsų laukia dideli pavojai. Išvysčius greitį, sustoti arba bent kiek žymiau sulėtinti skriejimą, būtų tikra pražūtis, nes jau antrą kartą įgauti greitį mes nebeturime degalų. Šit pavojus, žiūrėkite: sritis 344 + -2U visiškai neištirta. Čia nėra žvaigždžių, nėra gyvenamų planetų, mes težinome vien gravitacijos lauką – šit jo kraštas. Galutinai nuspręsti neskubėsime – palauksime astronomų nuomonės, baigę penktąjį ratą, mes pažadinsime visus, o tuo tarpu… – ekspedicijos viršininkas pasitrynė smilkinius ir nusižiovavo.
– Sporamino veikimas baigiasi, – šūktelėjo Niza, – jūs galite pailsėti!
– Gerai, aš įsitaisysiu čia, šiame krėsle. Galbūt, atsitiks stebuklas – bent vienas garsas!
Ergo Noro balse vos suvokiama suskambėjo kažkokia ypatinga gaidelė, ir Niza pajuto, kad jos širdis smarkiau plaka iš laimės. Pagavo noras prispausti prie krūtinės šią atkaklią galvą, glostyti tamsius plaukus, be laiko ėmusius žilti…
Niza atsistojo, kruopščiai sudėliojo informacinius lapus ir užgesino šviesą, palikdama silpną žalią apšvietimą prie panelių su prietaisais ir laikrodžiais. Beribėje erdvių tuštumoje tarpžvaigždinis laivas skriejo visiškai ramiai, brėždamas savo milžinišką lanką. Rudaplaukė astronavigatorė negirdimai užėmė savo vietą prie milžino laivo „smegenų“. Tyliai dainavo prietaisai, nustatyti taip, kad atliktų tam tikrą melodiją, ir nors mažiausias nesklandumas būtų nuskambėjęs netikra gaida. Tačiau tyli melodija liejosi reikiamo tono. Retkarčiais kartojosi negarsūs smūgiai, primenantys gongo garsus, –įsijungdavo pagalbinis planetarinis motoras, vairuojantis „Tantros“ skriejimą pagal kreivę. Rūstūs anamezono varikliai tylėjo. Apsnūdusiame tarpžvaigždiniame laive viešpatavo ilgos nakties ramybė, tarsi joks pavojus nebūtų grėsęs laivui ir jo gyventojams. Tuoj tuoj imtuvo garsiakalbyje suskambės ilgai laukti šaukimo signalai, ir abu laivai ims lėtinti savo pasakiškai greitą skriejimą, priartės vienas prie kito, skriedami paraleliniu kursu, ir pagaliau tiksliai sulygins savo greičius ir tarsi suguls šalimais. Plati vamzdinė galerija sujungs abu laivų pasaulėlius, ir „Tantra“ vėl atgaus savo milžino jėgą.
Širdies gilumoje Niza buvo rami: ji pasitikėjo savo viršininku. Penkeri kelionės metai jai nebuvo nei ilgi, nei varginantys. Ypač nuo to laiko, kai Niza pajuto meilę… Tačiau ir anksčiau nepaprastai įdomūs stebėjimai, elektroniniai knygų, muzikos ir filmų įrašai nuolat ją žavėjo, nuolat gausino jos žinias, ir nebe taip skaudžiai buvo juntamas išsiskyrimas su savo nuostabiąja Žeme, dabar tarsi smiltelė pasimetusią beribės tamsos gelmėse. Bendrakeleiviai buvo didžiulės erudicijos žmonės, o kai nervai pavargdavo nuo įspūdžių arba nuo ilgo įtempto darbo… ką gi, ilgas miegas, palaikomas hipnotizuojamų virpesių, nusinešdavo į nebūtį savaites ir mėnesius, tarsi akimirkas. Ir, jausdama gretimai mylimą žmogų, Niza buvo laiminga. Ramybę tetrikdė viena mintis, kad kitiems yra sunkiau, ir ypač jam, Ergui Norui. O, jei tik ji galėtų!.. Ne, ką gi gali jauna, dar visai neišprususi astronavigatorė, atsidūrusi greta su tokiais žmonėmis! Tačiau, galbūt, padėdavo jos švelnumas, nuolatinės geros valios pastangos, karštas troškimas paaukoti viską, kad tik palengvėtų šis sunkus darbas.
Ekspedicijos viršininkas nubudo ir pakėlė apsunkusią galvą. Rami melodija skambėjo kaip skambėjusi, retkarčiais pertraukiama planetarinio variklio smūgių. Niza Krit sėdėjo prie savo prietaisų, truputėlį pasilenkusi, <> jos jauname veido pasirodė nuovargio šešėliai. Ergas Noras žvilgtelėjo į priklausomą tarpžvaigždinio laivo laikrodį[14], ir staiga, lyg pastūmėtas, pakilo iš gilaus krėslo.
– Aš išmiegojau keturiolika valandų! Ir jūs, Niza, manęs nepažadinote! Tai… – Jis užsikirto, nugalėtas jos džiugios šypsenos. – Tuojau pat eikite ilsėtis!
– Ar galima, aš pamiegosiu čia, kaip jūs? – paprašė mergina, nubėgo pavalgyti, nusiprausti ir įsitaisė krėsle.
Jos spindinčios rudos akys, apvestos tamsiais ratilais, vogčiomis žvelgė į Ergą Norą, kai šis, atgaivintas bangų dušo, užėmė jos vietą prie laivo prietaisų. Patikrinęs elektroninių ryšių apsaugos indikatorių ERA parodymus, jis ėmė ryžtingai žingsniuoti po centrini valdymo postą.
– Kodėl nemiegate? – įsakmiai paklausė jis astronavigatorę.
Ši papurtė rudas garbanas, kurias jau metas buvo pakirpti, – kosminėse ekspedicijose moterys nenešiojo ilgų plaukų.
– Aš galvoju… – nedrąsiai prabilo mergina, – ir dabar, pavojui žvelgiant į akis, lenkiuosi prieš žmogaus galią ir didybę, prieš žmogų, prasiskverbusį į tolimąsias erdvių platybes. Jums čia daug kas atrodo kasdieniškai, o aš pirmąsyk kosmose. Reikia tik pagalvoti – aš dalyvauju didžiojoje kelionėje, kuri nutįso pro žvaigždes į naujuosius pasaulius!
Ergas Noras šyptelėjo ir pasitrynė kaktą.
– Aš turiu jus nuvilti – kitaip sakant, atskleisti tikrąjį mūsų galybės mastą. Šit, – jis sustojo prie projektoriaus, ir galinėje kabinos sienoje sušvytėjo Galaktikos spiralė.
Ergas Noras parodė į aplinkinėje tamsoje vos pastebimą padriką kraštinę spiralės šaką, susidedančią iš retai pabirusių žvaigždžių, tarsi dulsvų dulkių.
– Štai Galaktikos dykumų sritis, mažai gaunantis šviesos ir retai gyvenamas pakraštys, kur yra mūsų Saulės sistema ir mes patys šiuo metu. Bet ir ši atšaka, matote, plyti nuo Gulbės iki Laivo Kilio ir, nors, be to, ji aplamai yra labai nutolusi nuo centrinių zonų, joje čia yra tamsus debesis… Keliaudami „Tantra“ išilgai šios atšakos, mes kelionėje užtruktume maždaug keturiasdešimt tūkstančių nepriklausomųjų metų. Juodąją tuščiosios erdvės properšą, skiriančią mūsų atšaką nuo kaimyninės, mes sukartume per keturis tūkstančius metų. Matote, mūsų skridimai į beribes erdvių platybes – šiuo metu dar tebėra paprastas trypčiojimas ant mažytės dėmelės, kurios diametras – pusšimtis šviesmečių! Kaip mažai mes žinotume apie pasaulį, jei ne Žiedo galybė! Pranešimai, vaizdai, mintys, pasiųstos iš tokių platybių, kurių žmogui neįmanoma pasiekti per jo trumpą gyvenimą, vėliau ar anksčiau pasiekia mus, ir mes pažįstame vis tolimesnius pasaulius. Vis daugiau kaupiasi žinių, ir šis darbas vyksta be pertraukos!
Niza nuščiuvo.
– Pirmieji tarpžvaigždiniai skridimai… – susimąstęs tęsė Ergas Noras.– Nedideli laivai, nepasižymį nei greičiu, nei galingais apsauginiais įtaisais. Be to, mūsų proseneliai gyvendavo beveik dvigubai trumpiau, negu mes – štai kada pasireiškė tikroji žmogaus didybė!
Niza kilstelėjo galvą, kaip ji paprastai darydavo, kai norėdavo parodyti, kad ji nesutinka.
– Vėliau, kai bus atrasti kiti būdai perskrieti erdves, o ne tik veržtis tiesiai per jas, sakys apie jus – štai didvyriai, užkariavę kosmosą tokiomis primityviomis priemonėmis!
Ekspedicijos viršininkas linksmai nusišypsojo ir ištiesė ranką merginai.
– Ir apie jus, Niza!
Ši nukaito.
– Aš didžiuojuosi, kad esu čia, drauge su jumis! Ir esu pasiryžusi paaukoti viską, kad tik vėl ir vėl pabuvočiau kosmose.
– Taip, aš suprantu, – susimąstęs tarė Ergas Noras.– Tačiau ne visi taip galvoja! . .
Moters nuojauta mergina atspėjo viršininko mintis. Jo kajutėje yra du stereoportretai nuostabios violetiniai auksinės spalvos. Abiejuose – jinai, gražuolė Veda Kong, senojo pasaulio istorikė, tyru žvilgsniu žvelgianti žydromis tarsi Žemės dangus akimis iš po ilgų, kaip sparnas išlenktų antakių. Įdegusi, kerinčiai besišypsanti, pakėlusi rankas prie pelenų spalvos plaukų. Ir besijuokianti ant varinės laivo patrankos – žilosios senovės paminklo.
Ergas Noras, netekęs savo Įprasto veržlumo, pamažu atsisėdo priešais astronavigatorę.
– Jei jūs žinotumėte, Niza, kaip negailestingai likimas pasijuokė iš mano svajonės ten, Zirdoje! – staiga dusliai tarė jis ir atsargiai padėjo pirštus ant anamezono variklius paleidžiamosios rankenos, tarsi norėdamas iki paskutinių ribų pagreitinti tarpžvaigždinio laivo skriejimą.
– Jei Zirda nebūtų žuvusi ir mes galėtume ten gauti degalų, – kalbėjo jis, atsakydamas į nebylų merginos klausimą, – būčiau tęsęs ekspedicijos kelionę toliau. Taip buvo susitarta su Taryba. Zirda būtų pranešusi Žemei viską, kas reikalinga, o „Tantra“ būtų išskriejusi toliau su tais, kurie būtų panorėję… Nepanorusius skristi toliau būtų paėmęs „Algrabas“, kuris, pasibaigus čia budėjimo laikui, būtų iškviestas prie Zirdos.
– Tačiau kas tuomet būtų pasilikęs Zirdoje? – pasipiktinusi sušuko mergina. – Negi Pūras Chisas? Jis žymus mokslininkas, argi jo nebūtų paviliojusios naujos žinios?
– O jūs, Niza?
– Aš? Žinoma!
– Tačiau… Kur? – staiga tvirtai paklausė Ergas Noras, atidžiai žvelgdamas į merginą.
– Bet kur, nors ir į… – ji parodė į tamsią bedugnę, juodavusią tarp dviejų Galaktikos spiralės atšakų, metusi į Norą tokį pat atidų žvilgsnį ir truputį praverdama burną.
– O, ne taip toli! Jūs žinote, Niza, mieloji astronavigatore, kad maždaug prieš aštuoniasdešimt penkerius metus buvo išvykusi trisdešimt ketvirtoji žvaigždžių ekspedicija, praminta „Pakopine“. Trys tarpžvaigždiniai laivai, vienas kitą aprūpindami degalais, vis labiau tolo nuo Žemės Lyros žvaigždyno kryptimi. Tie du, kuriuose nebuvo tyrinėtojų įgulos, atidavė anamezoną trečiajam ir grįžo atgal. Taip kildavo į viršukalnes sportininkai alpinistai. Pagaliau tretysis „Burė“…
– Tas, kuris negrįžo!.. – susijaudinusi sušnibždėjo Niza.
– Taip, „Burė“ negrįžo. Bet ji pasiekė tikslą ir žuvo, grįždama atgal, suspėjusi pasiųsti žinią. „Burė“ skrido į didžiulę žydrosios žvaigždės Vegos arba Lyros Alfos planetinę sistemą. Nuo žiliausios senovės žmonių akys grožėjosi šia ryškia, žydra šiaurės dangaus žvaigžde! Iki Vegos yra aštuoni parsekai, arba trisdešimt vieneri metai kelionės nepriklausomu laiku, ir žmones dar nė karto nebuvo prasiskverbę taip toli. Šiaip ar taip, „Burė“ pasiekė tikslą… Jos žuvimo priežastis nežinoma – galbūt, laivą apgadino meteoritas arba įvyko koks žymus gedimas. Galimas daiktas, kad ir dabar ji skrieja erdvių platybėmis, ir didvyriai, kuriuos mes laikome žuvusiais, dar gyvi.. .
– Kaip baisu!
– Toks likimas ištinka kiekvieną tarpžvaigždinį laivą, kai jis nebegali skristi subšviesos greičiu. Tarp gimtosios planetos ir tarpžvaigždinio laivo iškart iškyla tūkstantmečiai kelionės.
– Ką pranešė „Burė“? – skubiai paklausė mergina.
– Labai nedaug. Pranešimas buvo su pertrūkiais, o paskui „Burė“ visai nutilo. Aš prisimenu kiekvieną žodį: „Aš, Burė, aš, Burė, skrieju nuo Vegos dvidešimt šešerius metus… pakankamai… lauksiu… keturios Vegos planetos… nieko nėra gražesnio… kokia laimė!..“
– Tačiau jie šaukėsi pagalbos, kažkur norėjo laukti!
– Žinoma, pagalbos, negi kitaip tarpžvaigždinis laivas būtų eikvojęs milžinišką energiją, siųsdamas pranešimą. Ką gi buvo galima padaryti – daugiau nė žodžio iš „Burės“ nebuvo gauta.
– Dvidešimt šešeri nepriklausomieji metai kelionės atgal. Iki Saulės bebuvo likę apie penkerius metus… Laivas buvo kažkur mūsų rajone arba dar arčiau prie Zirdos.
– Vargu. .. Nebent „Burei“ pavyko viršyti normalų greitį ir priartėti prie kvantinės ribos[15]. Tačiau tai labai pavojinga!
Ergas Noras ėmė trumpai aiškinti griaunamojo šuolio, materijai artėjant prie šviesos greičio, skaičiavimo pagrindus, tačiau jis pastebėjo, kad mergina klausosi neatidžiai.
– Aš supratau! – šūktelėjo ji, kai tik ekspedicijos viršininkas baigė savo aiškinimus.– Aš būčiau supratusi iš karto, tačiau tarpžvaigždinio laivo žuvimas man buvo aptemdęs prasmę… tai visada siaubinga, ir niekada su tuo negalima sutikti.
– Dabar jūs supratote pranešimo esmę, – niūriai tarė Ergas Noras.– Jie surado kažkokius ypač nuostabius pasaulius. Ir aš jau seniai svajoju pakartoti „Burės“ kelionę – dabar, išradus naujus patobulinimus, šią kelionę galima atlikti ir vienu laivu. Iš pat jaunystės mano karščiausia svajonė – pasiekti Vegą – žydrąją saulę su nuostabiosiomis planetomis!
– Pamatyti tokius pasaulius… – virpančiu balsu tarė Niza.– Tačiau kelionė atgal užtruktų šešiasdešimt Žemės, arba keturiasdešimt nepriklausomųjų metų… Vadinasi… pusę gyvenimo.
– Taip, dideli atradimai reikalauja didelių aukų. Bet man tai net nebūtų auka. Mano gyvenimas Žemėje tebuvo trumpos pertraukos tarp ekspedicijų į žvaigždes. Juk aš ir gimiau tarpžvaigždiniame laive.
– Kokiu būdu? – nustebo mergina.
– Trisdešimt penktojoje žvaigždžių ekspedicijoje dalyvavo keturi laivai. Viename iš jų skrido mano motina astronome. Aš gimiau pusiaukelėje į dvilypę žvaigždę M N 19026 + 7 AL ir tuo būdu dukart pažeidžiau įstatymus. Dukart todėl, kad augau ir buvau tėvų auklėjamas tarpžvaigždiniame laive, bet ne mokykloje. Tačiau ką gi buvo galima daryti! Kai ekspedicija grįžo į Žemę, man jau buvo aštuoniolika metų.
Mano brandos egzaminu – Heraklio žygdarbiais man buvo užskaityta tai, kad aš išmokau valdyti tarpžvaigždinį laivą ir tapau astronavigatoriumi.
– Vis tiek nieko nesuprantu… – įsiterpė Niza.
– Mano motinos? Sulauksite vyresnio amžiaus – suprasite! Tuomet dar nemokėta ilgiau išlaikyti serumą AT-Anti-Tja. Gydytojai dar nebuvo suradę būdo… Šiaip ar taip, mane atnešdavo į tokį pat valdymo postą, ir aš spoksodavau nieko nesuprantančiomis akimis į ekranus, kuriuose sūpavosi žvaigždės… Mes skridome Vilko Tetos kryptimi, kur netoli nuo Saulės buvo dvilypė žvaigždė. Dvi nykštukės – mėlyna ir oranžine, uždengtos tamsaus debesio. Negyvos planetos dangus, kurį aš stebėjau pro laikinosios stoties stiklinį kupolą, buvo pirmieji mano sąmoningi įspūdžiai. Dvilypių žvaigždžių planetose gyvybės paprastai nebūna, nes jų orbitos yra netaisyklingos. Ekspedicija išlipo ir septynis mėnesius tyrinėjo planetos uolienas. Kiek aš prisimenu, ten buvo aptiktos pasakiškos platinos, osmio ir iridžio atsargos. Neįsivaizduojamai sunkios iridžio kaladėlės buvo mano žaislai. Ir tas dangus, pirmasis mano dangus – juodas, nusagstytas ryškiais nemirksinčių žvaigždžių žiburėliais, ir dvi nepaprasto grožio saulės – ryškiai oranžinė ir sodriai mėlyna. Pamenu, kartais jų spindulių srautai susikryžiuodavo, ir tada mūsų planetą užliedavo tokia galinga ir žaisminga žalia šviesa, kad aš sužavėtas imdavau šaukti ir dainuoti!.. – Ergas Noras baigė; – Užteks, aš pasinėriau į atsiminimus, o jums jau seniai metas ilsėtis.
– Pasakokite, aš dar niekuomet nesu girdėjusi įdomesnių dalykų, – ėmė maldauti Niza, tačiau viršininkas buvo nepalenkiamas.
Jis atnešė pulsuojantį hipnotizatorių, ir, galbūt, nuo valdingo žvilgsnio ar nuo migdomojo įtaiso mergina užmigo taip kietai, kad tenubudo tada, kai tarpžvaigždinis laivas netrukus turėjo pradėti šeštąjį ratą. Vien tik žvilgtelėjusi į viršininko sustingusį veidą, Niza suprato, kad „Algrabas“ vis dėlto nepasirodė.
– Jūs nubudote kaip tik laiku! – pareiškė jis, vos tik Niza grįžo, atsigaivinusi elektrinėje ir bangų vonioje. įjunkite muziką ir žadinamąją šviesą. Visiems!
Niza skubini paspaudė keletą mygtukų, ir visose tarpžvaigždinio laivo kajutėse, kur miegojo ekspedicijos dalyviai, ėmė mirksėti šviesu ir pasigirdo savotiška, nuolat stiprėjanti žemų virpančių akordų muzika. Užslopinta nervų sistema pamažu, atsargiai budo ir grįžo į normalią veiklą. Po penkių valandų tarpžvaigždinio laivo centriniame valdymo poste susirinko visi ekspedicijos dalyviai, visiškai atgiję, nervų stimuliatorių atgaivinti ir jau spėję pavalgyti.
Žinią, kad pagalbinis tarpžvaigždinis laivas žuvęs, kiekvienas priėmė savaip. Kaip ir tikėjosi Ergas Noras, ekspedicija parodė didelį sąmoningumą ir ryžtą. Nė vieno nevilties žodžio, nė vieno baimės žvilgsnio. Pūras Chisas, Zirdoje nepasižymėjęs drąsa, pranešimo išklausė visiškai ramiai. Jaunutė Luma Lasvi – ekspedicijos gydytoja – truputėlį pablyško ir vogčiomis aplaižė išdžiūvusias lūpas.
– Prisiminsime žuvusiuosius draugus! – tarė viršininkas, įjungdamas projektoriaus ekraną, kuriame pasirodė „Algrabas“, nufotografuotas prieš „Tantros“ startą.
Visi atsistojo. Ekrane iš lėto keitėsi fotografijos – vienas po kito į juos žvelgė čia rimti, čia besišypsą žmonės – visi septyni „Algrabo“ įgulos nariai. Ergas Noras ištardavo kiekvieno vardą, ir keliautojai atiduodavo atsisveikinimo pagarbą žuvusiajam. Tokia buvo astrolakūnų tradicija. Tarpžvaigždiniai laivai, išvykstantieji drauge, visuomet turėdavo visų ekspedicijos dalyvių fotografijas. Dingę laivai galėjo ilgai klajoti kosmoso erdvėse, ir jų įgulos dar ilgai galėjo gyventi. Tačiau tai neturėjo prasmės – laivas niekada nebegrįždavo. Surasti jį, suteikti pagalbą nebuvo jokios realios galimybės. Laivų mašinos buvo konstruojamos taip tobulai, kad smulkių gedimų beveik niekuomet nepasitaikydavo arba jie būdavo lengvai pataisomi. Didelė mašinų avarija kosmose nė karto nebuvo likviduota. Kartais laivai, kaip „Burė“, suspėdavo pasiųsti paskutinį pranešimą. O dažniausiai pranešimai nepasiekdavo tikslo, nes buvo neįsivaizduojamai sunku tiksliai juos orientuoti. Per tūkstančius metų Didysis Žiedas savo signalais buvo išžvalgęs tikslias kryptis, ir, be to, esant reikalui, buvo galima tas kryptis kaitalioti, siunčiant žinias iš planetos į planetą. Gi tarpžvaigždiniai laivai paprastai skriedavo neištirtomis erdvėmis, kur signalų kryptį buvo galima tik atsitiktinai atspėti.
Astrolakūnų tarpe buvo įsigalėjęs įsitikinimas, kad kosmose, be kita ko, yra kažkokių neutralių laukų arba nulinių sričių, kuriose visi spinduliai ir signalai skęsta kaip akmenys vandenyje. Tačiau astrofizikai iki šiol manė, kad nuliniai laukai yra grynas kosmoso keliautojų, mėgstančių lakiai fantazuoti, prasimanymas.
Po liūdnų apeigų ir trumpo pasitarimo Ergas Noras įjungė anamezono variklius. Praėjus dviem paroms, jie nutilo, ir tarpžvaigždinis laivas ėmė artėti prie gimtosios planetos po dvidešimt vieną milijardą kilometrų per parą. Iki Saulės kelionė turėjo užtrukti maždaug šešerius Žemės nepriklausomuosius metus. Centriniame poste ir bibliotekoje-laboratorijoje užvirė darbas: buvo apskaičiuojamas ir atžymimas naujasis kursas.
Per visus šešerius kelionės metus anamezonas galėjo būti vartojamas tik laivo kursui koreguoti. Kitaip tariant, tarpžvaigždinį laivą reikėjo vairuoti labai apgalvotai, visaip saugant pagreitį. Visiems nedavė ramybės neištirta sritis 344 + 2U, esanti tarp Saulės ir „Tantros“. Aplenkti šią sritį nebuvo jokios galimybės: jos pakraščiais iki pat Saulės buvo sutinkamos laisvų meteoritų zonos, be to, darydamas posūkį, laivas netektų pagreičio.
Per du mėnesius skridimo linija buvo apskaičiuota. „Tantra“ ėmė skrieti lenkta lygios įtampos kreive.
Nuostabus laivas buvo nė kiek neapgadintas, skriejimo greitis laikėsi apskaičiavimo ribose. Dabar tik laikas – maždaug ketveri priklausomi skridimo metai – tarpžvaigždinį laivą skyrė nuo Tėvynės.
Ergas Noras ir Niza, baigę savo budėjimo laiką ir pavargę, užmigo kietu, ilgu miegu. Kartu su jais į laikinąją nebūtį pasinėrė du astronomai, geologė, biologas, gydytoja ir keturi inžinieriai.
Juos pakeitė kita grupė – patyręs astronavigatorius Pelas Linas, dalyvaujantis antrojoje ekspedicijoje, astronome Ingrid Ditra ir savo noru prie jų prisijungęs elektronikos inžinierius Kejus Beras. Ingrid, Pelui Linui leidus, dažnai užsidarydavo bibliotekoje, esančioje greta valdymo posto. Drauge su Kejumi Bėru, savo senu draugu, įkvėpta Zirdos tragedijos, ji rašė monumentinę simfoniją „Planetos žuvimas“. Pelas Linas, išvargintas prietaisų muzikos ir nuolatinio juodųjų kosmoso dėmių stebėjimo, prie pulto pasisodindavo Ingrid, o pats susidomėjęs imdavo šifruoti paslaptingus užrašus, rastus nežinia kodėl gyventojų apleistoje planetoje, esančioje Centauro artimųjų žvaigždžių sistemoje. Jis tikėjosi sėkmingai išspręsti šią sunkią mįslę.
Dar du kartus pasikeitė budėtojai, tarpžvaigždinis laivas priartėjo prie Žemės beveik visa dešimčia tūkstančių milijardų kilometrų, o anamezono motorai tebuvo įjungti vos keletą valandų.
Netrukus turėjo baigtis Pelo Lino pamainos budėjimas, ketvirtasis nuo to meto, kai „Tantra“ pasuko atgal nuo neįvykusio susitikimo su „Algrabu“ vietos.
Astronome Ingrid Ditra, baigusi apskaičiavimus, atsigrįžo į Pelą Liną, melancholiškai stebintį prietaisų gravitacijos įtampai matuoti raudonas strėlikes, visą laiką virpančias ant žydrų graduotų lankelių. Antroje budėjimo pusėje imdavo reikštis įprastas psichinių reakcijų sulėtėjimas, kurio nepajėgdavo išvengti nė stipriausi žmonės. Ištisus mėnesius ir metus tarpžvaigždinis laivas skriejo, automatiškai vairuojamas pagal iš anksto nustatytą kursą. Jei kartais netikėtai iškildavo koks nors ypatingas atsitikimas, į kurį tarpžvaigždinį laivą valdantis automatas nesugebėdavo ati-tinkamai reaguoti, tai laivas paprastai žūdavo, nes nieko čia nebegalėdavo padaryti ir žmonės. Žmogaus protas, nors ir kaip visapusiškai jis bebūtų išlavintas, nepajėgdavo reaguoti reikiamu greičiu.
– Mano supratimu, mes jau seniai skriejame visai neištirtu rajonu 344 + 2U. Šiose vietose viršininkas norėjo pats budėti, – Ingrid kreipėsi į astro- navigatorių.
Pelas Linas žvilgtelėjo į dienų skaitiklį.
– Beliko dvi dienos, ir mums vis vien teks perduoti pamainą. Tuo tarpu neatrodo, kad laivui grėstų koks pavojus. Turbūt, baigsime budėjimą iki galo?
Ingrid pritariamai linktelėjo. Iš galinių laivo patalpų įėjo Kejus Beras ir, kaip paprastai, įsitaisė krėsle prie lygsvaros mechanizmų. Pelas Linas nusižiovavo ir atsistojo.
– Aš pamiegosiu keletą valandų, – kreipėsi jis į Ingrid.
Ši paklusniai atsistojo ir nuėjo nuo savo stalo prie valdymo pulto.
„Tantra“ skriejo nesisupdama absoliučioje tuštumoje. Volo Chodo pasakiško jautrumo prietaisai neužčiuopė nė vieno, netgi tolimo meteorito. Tarpžvaigždinio laivo kursas dabar ėjo kiek į šalį nuo Saulės – maždaug pusantrų metų kelionės. Priešakiniuose žvalgymo ekranuose juodavo stulbinanti tuštuma – atrodė, kad tarpžvaigždinis laivas skrieja Į pačią tamsos širdį. Tik iš šoninių teleskopų į ekraną, kaip ir pirma, smigo nesuskaičiuojamų žvaigždžių šviesos adatos.
Keista, nerami nuojauta sudirgino astronomės nervus. Ingrid grįžo prie savo mašinų ir teleskopų, nuolat tikrindama jų parodymus ir kartografuodama nežinomą rajoną. Pavojaus, atrodė, nebuvo jokio, o visgi Ingrid negalėjo atitraukti akių nuo grėsmingos tamsos, į kurią smigo laivas. Kejus Beras pastebėjo jos nerimą ir ilgai, atidžiai sekė prietaisus ir klausėsi jų dainavimo.
– Nieko nepastebiu, – pagaliau pratarė jis.– Kas tau pasirodė?
– Pati nežinau. Vis neduoda ramybės ta keistoji tamsa priešakyje. Mano supratimu, mūsų laivas skrieja tiesiog į tamsųjį ūką.
– Tamsusis debesis turi būti čia, – patvirtino Kejus Beras, – bet mes tik „nubruošim“ jo pakraštį. Taip ir apskaičiuota! Traukos lauko įtampa didėja tolygiai ir nežymiai. Skriedami per šį rajoną, mes būtinai turime prisiartinti prie kokio nors gravitacijos centro. Argi ne vis viena – prie tamsaus ar spindinčio?
– Na, žinoma… – jau ramiau tarė Ingrid.
– Tai kodėl tu nerimauji? Mes skriejame iš anksto apskaičiuotu kursu, dargi kiek greičiau, nei numatyta. Jeigu niekas nepasikeis, tai mes, ir stokodami degalų, pasieksime Tritoną.
Ingrid pajuto, kad ją visą apima džiaugsmas, vien tik pagalvojus apie Tritoną, Neptūno palydovą, ir tarpžvaigždinių laivų stotį, įrengtą jame, išoriniame Saulės sistemos pakraštyje. Pasiekti Tritoną arba sugrįžti į namus – tai jau buvo beveik vis viena…
– Aš galvojau, kad mudu sėsime rašyti simfonijos, bet Linas nuėjo pailsėti. Jis miegos kokias šešias ar septynias valandas, o aš tuo tarpu pasvarstysiu, kaip orkestruoti antrosios dalies finalą – žinai, tą vietą, kur mums niekaip nepavyksta integralinė grėsmės įžanga. Šit… – Kejus padainavo keletą natų.
– Di-i, di-i, da-ra-ra, – atrodė, kad netikėtai atsiliepė pačios valdymo posto sienos.
Ingrid krūptelėjo ir apsižvalgė, bet po akimirkos suprato, kas čia yra. Traukos lauko įtampa padidėjo, ir prietaisai šį padidėjimą tuojau pat parodė, pakeisdami dirbtinės gravitacijos aparato melodiją.
– Įdomus sutapimas! – truputį sumišusi, nusijuokė.
– Pradėjo stiprėti gravitacija, kaip ir turėjo būti, priartėjus prie tamsiojo debesio. Dabar tu gali būti visiškai rami, ir Linas tegu sau miega.
Taręs šiuos žodžius, Kejus Beras išėjo iš valdymo posto. Ryškiai apšviestoje bibliotekoje jis atsisėdo prie mažyčio elektroninio smuiko-pianino ir visas pasinėrė į darbą. Kai atsidarė hermetinės bibliotekos durys ir jose pasirodė Ingrid, turbūt, jau buvo praėję keletas valandų.
– Kejau, mielasis, pažadink Liną.
– Kas atsitiko?
– Traukos lauko įtampa didėja greičiau, negu buvo apskaičiuota.
– O priešakyje?
– Kaip ir anksčiau, tamsa! – Ingrid dingo.
Kejus Beras pažadino astronavigatorių. Šis pašoko ir puolė į centrinį postą prie prietaisų.
– Jokio pavojaus nėra. Tačiau iš kur toks didelis traukos laukas? Tokio galingo lauko tamsusis debesis negali turėti, o žvaigždžių čia nėra… – Linas valandėlę pasvarstė ir paspaudė ekspedicijos viršininko kajutės žadinamąjį mygtuką, dar truputį pagalvojo ir įjungė Nizos Krit kajutę.
– Jei nieko neatsitiks, tai jie mus paprastai pakeis, – paaiškino jis susirūpinusiai Ingrid.
– O jei atsitiks? Ergas Noras galutinai pabus tik po penkių valandų. Ką daryti?
– Laukti, – ramiai atsakė astronavigatorius.– Kas gi gali atsitikti per penkias valandas, kada taip toli esame nuo visų žvaigždžių sistemų?..
Prietaisų muzikos tonas nepaliaujamai žemėjo, vadinasi, keitėsi skridimo aplinkybės. Laikas slinko labai lėtai. Dvi valandos atrodė kaip ištisa pamaina. Iš pažiūros Pelas Linas liko ramus, tačiau Ingrid nerimas jau pagavo ir Kejų Bėrą. Jis nuolat žvilgčiojo į valdymo kabinos duris, laukdamas, kad pro jas, kaip visuomet, ryžtingai įeis Ergas Noras, nors ir žinojo, kad pabudimas iš ilgalaikio miego vyksta lėtai.
Pratisas skambutis privertė visus krūptelti. Ingrid įsikibo į Kejų Bėrą.
– „Tantrai“ gresia pavojus! Lauko įtampa dabar dvigubai didesnė, negu buvo apskaičiuota!
Astronavigatorius išblyško. Viskas buvo taip netikėta – reikėjo skubiai apsispręsti. Tarpžvaigždinio laivo likimas buvo jo rankose. Nepaliaujamai auganti trauka reikalavo sulėtinti laivo greitį ne vien todėl, kad laive viskas pasunkėjo, bet ir todėl, kad tiesiai priešakyje, matyti, buvo didelis sūdrios materijos telkinys. Tačiau, kartą sulėtinus skriejimą, vėl įgauti reikiamą greitį nebebus kuo! Pelas Linas sukando dantis ir pasuko joninių planetarinių variklių-stabdžių įjungiamąją rankeną. Skambūs dūžiai susiliejo su prietaisų muzika, nustelbdami neramiai gaudžiantį aparatą, apskaičiuojantį traukos jėgos ir greičio santykį. Skambutis nutilo, ir rodyklės parodė, kad pasielgta teisingai – greitis vėl buvo nepavojingas, atitikdamas padidėjusios gravitacijos sąlygas. Tačiau, vos tik Pelas Linas spėjo išjungti stabdžius, skambutis vėl nuaidėjo. Smarki traukos jėga reikalavo sulėtinti skriejimą. Visiems pasidarė aišku, kad tarpžvaigždinis laivas skrieja tiesiog į galingą traukos centrą.
Astronavigatorius nesiryžo pakeisti kurso – didelio darbo ir begalinio tikslumo kūrinio. Įjungdamas planetarinius variklius, jis stabdė tarpžvaigždinį laivą, nors ir buvo aišku, kad, parinkdami kursą per paslaptingą materijos masę, jie padarė nepataisomą klaidą.
– Traukos laukas didelis, – pusbalsiu pastebėjo Ingrid.– Galbūt…
– Reikia dar labiau sulėtinti skriejimą, kad galėtume laivą pakreipti į šalį! – šūktelėjo astronavigatorius. – Tačiau kuo gi paskiau padidinsime greitį? – Jo žodžiuose suskambėjo beviltiškas neryžtingumas.
– Mes jau perkirtome išorinę sūkurių zoną,[16] – atsiliepė Ingrid, – gravitacija pastoviai ir greitai didėja.
Pasigirdo dažni skambūs smūgiai – automatiškai įsijungdami, ėmė veikti planetariniai motorai, nes laivą valdanti elektroninė mašina pajuto, kad priekyje yra milžiniškas materijos telkinys, ir „Tantra“ ėmė suptis. Nors ir kaip tarpžvaigždinis laivas lėtino greitį, bet vis tiek žmonės, esantieji valdymo poste, ėmė netekti sąmonės. Ingrid suklupo, Pelas Linas, atsilošęs savo krėsle, dėjo pastangas pakelti galvą, kuri atrodė lyg švininė. Kejus Beras pajuto instinktyvią, košmarišką baimę ir vaikišką silpnumą.
Varikliai dundėjo vis dažniau ir galop ėmė nenutrūkstamai griaudėti. Elektroniniai laivo „smegenys“, pakeitę beveik apalpusius savo šeimininkus, kovojo sunkią kovą, tačiau ir jie, tam tikra prasme visagaliai, vis dėlto buvo trumparegiai, nes nesugebėjo numatyti visų sudėtingų pasekmių ir rasti teisingą sprendimą ypatingomis aplinkybėmis.
„Tantros“ supimasis sumažėjo. Stulpeliai, rodantieji planetarinių joninių krūvių atsargas, smarkiai krito žemyn. Atsipeikėjęs Pelas Linas suprato, kad trauka didėja taip grėsmingai, jog reikia tučtuojau sustabdyti laivą ir paskui smarkiai pakeisti kursą.
Pelas Linas pasuko anamezono variklių rankeną. Keturi aukšti boro nitrido cilindrai, matomi pro specialią pulto angą, pradėjo iš vidaus švytėti. Juose, lyg įdūkęs žaibas, ėmė plasnoti ryškiai žalia šviesa, rangydamasi keturiomis sruvenančiomis glaudžiomis spiralėmis. Ten, priešakinėje laivo dalyje, galingas magnetinis laukas apgaubė motorų išmetamųjų vamzdžių sieneles, jas apsaugodamas nuo neišvengiamo suirimo.
Astronavigatorius variklio rankeną pasuko toliau. Pro žalią sūkurinę sienelę ėmė matytis kryptingasis spindulys – pilkšvas K-dalelių[17] srautas. Dar vienas judesys, ir pilkąjį spindulį išilgai perskrodė akinamas violetinis žaibas – ženklas, kad ėmė nesulaikomai veržtis anamezonas. Visas tarpžvaigždinio laivo korpusas tą pačią akimirką pradėjo beveik negirdimai, vos pakenčiamai vibruoti aukšto dažnumo virpesiais…
Ergas Noras, gavęs būtiną maisto dozę, gulėjo apsnūdęs, jausdamas labai malonų nervų sistemos elektrinį masažavimą. Lėtai traukėsi užmaršties šydas, vis dar kaustąs smegenis ir kūną. Žadinančioji melodija, dažnėjant ritmui, skambėjo vis žvaliau…
Ūmai jį palietė kažkoks nemalonus pojūtis, nutraukė tą džiugią savijautą, kuri jį buvo apėmusi, bundant po devyniasdešimties dienų miego. Ergas Noras pasijuto, kad jis yra ekspedicijos viršininkas, ir ėmė įnirtingai kovoti, mėgindamas susigrąžinti normalią būseną. Pagaliau jis suprato, kad tarpžvaigždinis laivas ėmė skubiai stabdyti savo skriejimą anamezono varikliais, – vadinasi, kažkas atsitiko. Jis pamėgino atsistoti. Tačiau kūnas dar neklausė jo pastangų, kojos sulinko, ir jis kaip maišas susmuko ant kajutės grindų. Po valandėlės jam pavyko prišliaužti prie durų, atidaryti jas. Sąmonė skverbėsi pro miego skraistę – koridoriuje Ergas Noras ėmė ropoti ir įvirto į centrinį postą.
Žmonės, kaip prikaustyti stebėję ekranus ir ciferblatus, baikščiai atsigręžė ir puolė prie viršininko. Sis, nepajėgdamas atsistoti, sunkiai ištarė:
– Ekranus, priekinius… perjunkite į infraraudoną ją… sustabdykite… motorus!
Boro nitrido cilindrai užgeso, o kartu liovėsi vibruoti ir laivo korpusas. Dešiniajame priešakiniame ekrane iškilo milžiniška žvaigždė, švietusi blausia, raudonai rusva šviesa. Akimirką visi apstulbo, neatitraukdami akių nuo didžiulio disko, išnirusio iš tamsos tiesiog laivo priešakyje.
– O, koks kvailys! – skausmingai šūktelėjo Pelas Linas – Aš buvau įsitikinęs, kad mes esame netoli tamsaus debesio! O čia…
– Geležinė žvaigždė! – pasibaisėdama šūktelėjo Ingrid Ditra.
Ergas Noras, nusitvėręs už krėslo atkaltės, pakilo nuo grindų. Jo paprastai pablyškęs veidas įgavo melsvą atspalvį, tačiau akyse, kaip visuomet, suliepsnojo ryžtinga ugnelė.
– Taip, čia geležinė žvaigždė, – lėtai tarė jis, – astrolakūnų siaubas!
Niekas nesitikėjo ją sutikti šiame rajone, ir visų budėjusių įgulos narių žvilgsniai pakrypo į ją. Šiuose žvilgsniuose atsispindėjo baimė ir viltis.
– O aš turėjau galvoje tik debesį, – tyliai, prislėgtu balsu tarė Pelas Linas.
– Tokios milžiniškos gravitacijos tamsus debesis turėtų susidėti iš kietų, palyginti stambių dalelių, „Tantra“ būtų jau žuvusi. Išvengti susidūrimo tokiame spiečiuje neįmanoma, – tvirtai ir tyliai tarė viršininkas.
– Tačiau staigus lauko įtampos kaitaliojimasis, kažkokie sūkuriai? Argi visa tai akivaizdžiai nebylojo, kad čia turi būti debesis.
– Arba, kad čia yra žvaigždė, turinti planetą; galbūt, ne vieną…
Astronavigatorius iki kraujo prikando lūpą. Viršininkas padrąsinamai linktelėjo galvą ir pats paspaudė žadinimo mygtuką.
– Greičiau stebėjimų žiniaraštį! Apskaičiuosime izogravas!
Tarpžvaigždinis laivas ėmė sūpuotis. Ekrane milžinišku greičiu švystelėjo kažkoks neregėtai didelis kūnas, praskriejo atgal ir dingo.
– Šit ir atsakymas. .. Aplenkėme planetą. Greičiau, greičiau prie darbo! – Viršininko žvilgsnis sustojo prie degalų skaitiklių. Jis tvirčiau suspaudė krėslo atkaltę, norėjo kažką pasakyti ir nutilo.
Šaltinis: I. Jefremovas. (1960). Andromedos ūkas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, pp. 5-46.
[1] Bilijonas – čia bilijonas europietiška šio žodžio prasme, t. y. milijonas milijonų = 1012.
[2] Parsekas – vienetas astronominiams atstumams matuoti, lygus 3,26 šviesmečio, arba apie 32×1012 km.
[3] Anamezonas – medžiaga su suardytais atomų branduolių mezoniniais ryšiais, pasižyminti ištekėjimo greičiu, artimu šviesos greičiui (fantastinis).
[4] Sporaminas – vaistai, sulaiką miegą (fantastinis).
[5] Bmbos-švyturiai – automatinės stotys-robotai, siunčiančios galingus signalus, prasiskverbiančius pro planetos atmosferą. Išmetamos iš tarpžvaigždinių laivų (fantastinis).
[6] Nepriklausomieji metai – metai laiko Žemės skaičiavimu, nepriklausomi nuo tarpžvaigdždinio laivo greičio.
[7] Spektrinė klasė (žvaigždžių) – žvaigždžių spektrinės klasės žymimos raidėmis tokia tvarka: O, B, A, F, G, K, M – nuo labai karštų žydrųjų žvaigždžių, turinčių paviršiuje 100.000° temperatūros iki raudonųjų, turinčių 3000° temperatūros. Kiekviena klasė turi dešimtį žemėjančių lygių, žymimų skaičiais, pavyzdžiui, A7. Ypatingos žvaigždžių klasės N, P, R, S – savo spektruose gausiai turinčios anglies, ciano, titano, cirkonio.
[8] Planetariniai degalai – degalai, naudojami tarpplanetinių laivų varikliuose ir tarpžvaigždinių laivų nutūpimo ir pakilimo varikliuose (fantastinis).
[9] Koras – organizmo sumarinio spinduliavimo vienetas (fantastinis).
[10] Biodozės – spinduliavimo dozės, kenksmingos gyvam organizmui.
[11] Joniniai-trigeriniai motorai – varikliai, kuriuose reaktyvinė srovė vyksta trigerine (t. y. kaskadine) jonizuotos medžiagos reakcija (fantastinis).
[12] Gravitacijos laukas – traukos laukas aplink didelės masės medžiagą.
[13] Subšviesos greitis – greitis, artėjantis prie šviesos greičio, t. y. 300 tūkstančių km/sek.
[14] Priklausomasis laikrodis – laikrodis, rodąs tarpžvaigždinio laivo laiką, t. y. laiką, priklausantį nuo laivo greičio (fantastinis). Pagal reliatyvumo teoriją, esant dideliems (subšviesos) judėjimo greičiams, judančiojo daikto laikas trumpėja, lyginant su laiku stebėtojo, nejudančio tarpžvaigždinio laivo atžvilgiu.
[15] Kvantinė riba – greičio riba, artima šviesos greičiui, kada negali egzistuoti joks kūnas, turintis tūrį, nes masė tampa lygi begalybei, o laikas – nuliui.
[16] Išorinė sūkurių zona – dviejų žvaigždinių sistemų gravitacijos laukų susilietimo zona, kurioje kyla trikdymai ir sukūriavimai.
[17] K-dalelės – fantastinės atomo branduolio dalelės iš žiedinio mezoninio debesies nuotrupų.
