Redakcijos komentaras: Andrius Bulota (1907-1974) – lietuvių teisininkas, akademikas. Ilgametis kairiojo, antifašistinio judėjimo veikėjas, 1929 m. dalyvavęs atentate prieš premjerą A. Voldemarą, vėliau, 1936-1939 metais respublikonų pusėje kovojęs Ispanijos pilietiniame kare. Čia skaitytojų dėmesiui siūlome jo atsiminimų knygą „Limuzinas Nr. 4“, kurioje pasakojama apie minėtąjį atentatą. Tai kartu ir intriguojantis pasakojimas apie drąsų, kilniais idealais degantį jaunimą, ir savotiškas žvilgsnis į „smetoninį“ Lietuvos istorijos laikotarpį, tuometę visuomenę, kultūrą bei politiką.
***
Gražus saulėtas pavasario rytas. Kaunas, 1929 metų balandžio pabaiga. Kaip visada priešpiečiais judėjimas miesto centrinėse gatvėse apmiršta. Kam reikėjo skubėti, tas jau iš pat ryto nuskuodė. Laisvės alėjos viduriu eina būrelis žaliakepurių studentų neolituanų. Jie žingsniuoja kaukšėdami, pasiramsčiuodami storais bambukiniais, tada taip madingais „kriukiais“. Dzingsi pentinais raudonkelnis išblizgintais auliniais batais husarų leitenantas. Eina tartum pasiruošęs pakilti į orą, ranka prilaikydamas prie diržo prisegtą kardą. Ūturiuodamos tarpusavyje, apsikrovusios pintinėmis ir krepšeliais krypuoja į turgų, o gal iš turgaus moterėlės, žioplinėja šaligatviais vaikėzai. Kibilksčiuoja vienarklė puskarietė su užpakaly išpaišytu baltu numeriu ir ant ožio snaudžiančiu vežiku. Dvokiančius dūmus leisdamas rotušės link nuūžia keleivinis autobusas.
Neskubėdami einame ir mudu su Martynu*. Pasukame iš Laisvės alėjos į Maironio gatvę. Artėjame prie Lietuvos banko rūmų Donelaičio ir Maironio gatvių kampe. Greitai pusė vienuoliktos. Iš buto viršutiniame banko rūmų aukšte, mūsų turimomis žiniomis, tuo laiku turi išvažiuoti ministrų kabineto pirmininkas Augustinas Voldemaras. Kaip visada jo lauks juodas limuzinas, pažymėtas ketvirtuoju numeriu.
* Martynas Gudelis buvo aušrininkų organizacijos narys. Nuo 1929 m. gyvena emigracijoje. Pokario metais – Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirba „Naujienų“ redakcijoje, priklauso antitarybinės emigracijos sluoksniams.
Mudu su Martynu dėvime aksomines juodos spalvos studentų teisininkų draugijos kepuraites su viršugalvyje auksiniu siūleliu išsiuvinėtomis TF raidėmis. Martynas eina pasiramsčiuodamas bambukine lazda. Po ilgais lietpalčiais už diržų užkišę po parabelį, kišenėse – atsarginės apkabos ir po kelias dešimtis šovinių. Lietpalčių kišenėse dar po užtaisytą mažesnio kalibro pistoletą. Tai mūsų paskutinis bandomasis išėjimas, lyg ir patikrinimas po ilgo, įtempto, nervus varginančio pavienio ir grupinio Voldemaro sekimo. Gegužės pradžioje turi įvykti pasikėsinimas.
Prieiname prie banko rūmų. Tuo pat metu šiugždėdamas padangomis, beveik be garso pralenkia mus puošnus, juodu laku blizgantis limuzinas. Užpakalyje juodoje lentelėje baltuoja „Nr. 4“. Gatvių sankryžoje limuzinas daro posūkį ir sustoja prie šalutinio banko rūmų įėjimo.
– Kas gi dabar čia? – nustembame mudu. – Voldemaras turi išvažiuoti į miestą, o gatvėje nė vieno šnipelio, nė vieno policijos agento, dargi kioskas priešais rūmus, anoje gatvės pusėje, kur sėdi žvalgybos agentas, ir tas vis dar uždarytas.
– Pramiegojo, – juokiamės mudu.
Tik kiek toliau, Donelaičio gatvėje, stypso aukšta, palinkusi faraono – policininko – figūra.
– Jei dabar čia būtų Aleksandras, ko gero mes tą reikalą galėtume tuoj pat ir sutvarkyti. . .– kreivai šypteli Martynas.
Praeiname pro banko rūmus, perkertame gatvių sankryžą ir trumpam stabtelime šaligatvyje. Banko rūmų duryse pasirodo nedidukas, storokas, juodu apsiaustu apsivilkęs, su lazdele rankoje ir katiliuku ant galvos žmogėnas – lietuviškasis diktatorius Augustinas Voldemaras.
– Net ir adjutantas jo šiandien nepalydi?!– dar labiau stebimės mudu su Martynu.
Šoferis paslaugiai atidaro limuzino dureles. Voldemaras beveik nepalenkęs galvos lipa į automobilį ir atsisėda ant užpakalinės sėdynės. Trinkteli šoferio uždaromos durelės, ir limuzinas tyliai nušnara padangomis Donelaičio gatve senamiesčio link.
– Ar ne pas Smetoną važiuoja?
Mudu pasukame Donelaičio gatve, einame į Pirmuosius universiteto rūmus, kur Technikos fakultete mūsų lauks Aleksandras Vosylius.
Pirmasis buržuazinės Lietuvos valstybės gyva-vimo dešimtmetis, ypač po 1926 metų gruodžio 17 dienos karinio fašistinio perversmo, buvo vienas juodžiausių Lietuvos naujųjų laikų istorijos puslapių. Tada valdžia pateko į Voldemaro ir Smetonos vadovaujamos reakcingiausios fašistinės karininkų grupės ir už jų pečių stovinčias tautininkiškosios buržuazijos – kapitalistų, spe-kuliantų ir politinių avantiūristų – rankas. Antidemokratinė, teroristinė fašistų valdžios politika ir veikla buvo siekiama nuslopinti revoliucinį judėjimą ir užgniaužti bet kokią laisvą, pažangią mintį bei veiklą.. . Būdingiausi to meto Lietuvos valstybinės santvarkos bruožai buvo nepaisymas elementarių teisėtumo principų, sauvalės legalizavimas; visas valstybinis aparatas buvo panaudojamas svarbiausiam uždaviniui – buržuazinei diktatūrai išlaikyti, kapitalistinio išnaudojimo santvarkai ginti.
Man ir mano amžininkams anie laikai buvo „audros und veržimosi“ laikotarpis, neramios jaunystės dienos. Dar visai neseniai nuaidėjusieji Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos atgarsiai tebeveikė mus visus. Mes negalėjome įsivaizduoti, kad mūsų mažutę Lietuvą galima ilgesniam laikui paversti kažkokiu reakcijos ir baltojo teroro režimo rezervatu, kuriame už pa-žangias politines pažiūras ir veiklą visaip kankinami ir žudomi žmonės. Tikėjome, kad mūsų pareiga padaryti viską, kad lietuvių liaudis įsigytų bent elementarių teisių ir laisvių. Mums atrodė, kad tai įmanoma pasiekti. Reikia tik pasiryžti ir žengti bekompromisinės kovos keliu.
1925 metų pavasarį baigiau Marijampolės Realinę gimnaziją. Dar visai jaunas, net 18 metų nesukakęs abiturientas, atvykau į Kauną ir Lietuvos universiteto raštinėje įteikiau tik ką gautą brandos atestatą ir kitus reikalingus dokumentus. Be jokių sunkumų tapau Teisių, kaip tada buvo vadinama, fakulteto studentu.
Universitete mes, buvusieji „realistai“, labai greitai aklimatizavomės, pasijutome esą savi tarp savųjų. Gimnazijoje mes buvome įgiję palyginti platų akiratį, objektyvia tiesa pagrįstą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, o svarbiausia – norą dirbti, veikti savo krašto, savo liaudies labui. Į universitetą stojo gan gausus mūsų klasės draugų būrys, tarp jų – Kazys Lukša, Kazys Natkevičius, Mikasė (Michalina) Navikaitė*, Kazys Baršauskas **, Martynas Gudelis ir daug kitų. Mus visus ir toliau siejo draugystė, nuoširdūs, bičiuliški ryšiai, užsimezgę dar žemesnėse vidurinės mokyklos klasėse, nors kiekvienas iš mūsų buvo savito būdo, turėjo savų pomėgių ir savas pažiūras į gyvenimą. Man rodos, vertingiausia ir brangiausia, ką mes iš „realinės“ atsivežėme į universitetą, buvo suvokimas savo žmogiškosios vertės, tvirtas tikėjimas savo pažiūrų teisingumu, pagaliau įsitikinimas moraliniu pranašumu prieš savo idėjinius, politinius priešus.
* Michalina Navikaitė-Meškauskienė – šiuo metu personalinė pensininkė.
** Kazys Baršauskas (1904-1964) 1950-1964 m. buvo Kauno Politechnikos instituto rektorius.
Studentija Kauno universitete anuo metu buvo labai mišri tiek amžiaus, tiek ir klasiniu, tautiniu atžvilgiu, o dar labiau skyrėsi studentų pažiūros, politiniai įsitikinimai.
Mano lankomo Teisės fakulteto patalpos tuomet buvo Pirmuosiuose universiteto rūmuose, Mickevičiaus gatvėje (ten pat – ir Technikos fakultetas). Ryškia elektros šviesa šviesdavo vakarais šių rūmų langai. Dauguma paskaitų vyko kaip tik vakarais. Per pertraukas tarp paskaitų koridoriuose judru ir gyva, ūžia kaip bičių avilyje. Paskaitos baigdavosi vienuoliktą vakaro, o kartais ir vėliau. Tokia tvarka buvo patogi tiek dėstytojams, profesoriams, tiek ir studentams, nes ir vieni, ir kiti, be universiteto, turėjo dar ir kitų darbų, užsiėmimų. Daugelis mūsų profesorių teisininkų vertėsi advokatūra, buvo teisėjai ar ėjo kitokias pareigas už fakulteto ribų. Tik retas studentas gyvendavo iš stipendijos, nes jų buvo skiriama labai nedaug. Antai profesoriaus Albino Rimkos duomenimis*, 1926-1927 mokslo metais iš visų Lietuvos universitete įmatrikuliuotų studentų (3259), tik 174 gavo stipendijas, 1533 gyveno iš savo uždarbio, 1172 buvo tėvų išlaikomi. 38 studentai, arba 1,3 proc., visų studentų, anketose nurodė gyveną „iš kapitalo“, 56,3 proc.– tėvų „pagrindinis verslas“ buvo žemės ūkis, 22,1 proc. – pramonė ir prekyba, 9,5 proc. – valstybinė tarnyba. Iš darbininkų kilusių studentų buvo taip mažai, kad jų procentas net nenurodytas.
* Duomenys paskelbti 1930 m. Kaune išleistame „Studento kalendoriuje“ (p. 58).
Nemažai studentų buvo pagyvenusių: 27,5 proc.– nuo 26 iki 60 metų. Daugelis jų dirbo įvairiose įstaigose ir įmonėse, kelios dešimtys tarnavo kariuomenėje ir viešojoje policijoje, o kai kas ir žvalgyboje (politinėje policijoje).
Vatos prikimštais pečiais, su akselbantais skersai išpūstą krūtinę, dažnai ir su pistoletu prie diržo, koridoriuose vaikštinėjo puikavosi įvairių laipsnių kariuomenės ir policijos karininkai. Čia sutiksi ir husarą arba uloną, žvanginančius pentinais, vidutinio ūgio petingą akiniuotą pulkininką Kazį Škirpą, storasprandį, išpūstakį, bjauriai naminio tabako kamblius dūmijantį pulkininką, o po 1926 m. gruodžio 17 dienos perversmo – jau generolą Vincą Grigaliūną-Glovackį, juodą, blizgančiom sagom uniformą dėvintį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininką majorą Mečį Reikalą. Vis tai mūsų kolegos teisininkai. Užrietę nosis, išdidūs, lakiniais batais žingsniuoja departamentų direktoriai ir referentai, odekolonu išsipurškę šmižinėja „šungaudžiai“ – politinės policijos valdininkai, kuriuos mes greitai išmokom atpažinti,– tai taip pat mūsų kolegos, studentai teisininkai. Tarp jų ir žvalgybos – oficialiai tuomet vadinamos kriminaline policija – viršininkas Statkus.
Vaikšto dekoltuotos, prašmatniom sukniom ponios ir panelės, valdininkės arba aukštų valdininkų žmonos, įsigeidusios studijuoti teisės mokslus. Universitetas joms buvo lyg koks pa- žmonys, kur galima pademonstruoti savo tualetus arba tiesiog iš auditorijos nuvykti j teatrą ar j restoraną.
Tačiau ne visi mūsų komiltonai buvo tokie puošnūs ir prašmatnūs. Auditorijose, koridoriuose sutiksi ir paprastai, labai kukliai apsirengusių studentų ir studenčių. Jie neturi gerų tarnybų ir negauna kasmėnesinės paramos iš tėvų, giminių ar turtingų globėjų. Kai kas iš jų dirba kokį menkai apmokamą darbą arba gauna kuklią tėvų – valstiečių – paramą, duoda pamokas miesto buržuazijos sūneliams ir dukrelėms. Jų gyvenimo sąlygos neprilygsta neolituanų ar ateitininkų korporacijų ir įvairių draugovių narių sąlygoms. Šias, save tautiškomis ir patriotinėmis vadinančias, organizacijas šefuoja įtakingi filisteriai, remia jų nariai senjorai, užimantieji gerus postus valdžios aparate ar prekybos ir pramonės įmonėse bei organizacijose. Tos organizacijos turėjo ruošti busimąjį „tautos elitą“, karjeros laiptais kopiančius egoistus ir savanaudžius.
Dauguma ano meto lietuviškosios studentijos sudarė gana inertišką masę, kuri svajojo apie miesčionišką gerovę, ramų darbą – kad ir ne didelę tarnybėlę. Jų akiratis, pasaulėžiūra buvo gana siaura. Skambūs žodžiai, kuriuos, mėgdžiodami buržuazijos politikierius, jie kartojo apie tautos garbę, jos didybę, tautinės praeities milžinų žygdarbius ir didžiąją Lietuvos ateitį, buvo nenuoširdūs, išpūsti ir tik demonstravo tariamą patriotizmą. Į krašto socialines, politines, ekonomines, kultūrines problemas jie dažniausiai nesigilino. Pažangūs, kairieji arba, kaip mus vadindavo reakcionieriai, – „bolševikuojantieji“, „raudonieji“ studentai universitete sudarė labai aktyvią, tačiau aiškią mažumą. Įvairūs „šventa- kupriai“, korporantai mus priskirdavo prie „tėvynės priešų“ kategorijos. Į pastarąją kategoriją jie dar buvo linkę įtraukti ir visus studentus nelietuvius. Savo ruožtu mes, pažangieji studentai, į savo idėjinius ir politinius priešus žiūrėjome ne tik kritiškai, su pašaipa, bet išvis nelaikėme jų pilnaverčiais žmonėmis. Tai nereiškia, kad viešai būtume juos ignoravę, tik tarpusavyje mūsų, draugų, santykiai buvo kitokie, negu su jais, dešiniųjų studentų organizacijų nariais. Juo labiau mos nejautėm pagarbos įvairių rangų uniformuotiems, taigi ir kariškiams, kurie mūsų (ir ne vien mūsų) akimis, visai susikompromitavo – įvykdė fašistinį perversmą, dalyvavo savo politinių priešų, Lietuvos liaudies sūnų, žudynėse. Nepatikliai ir kritiškai žiūrėjo į uniformuotuosius ir dauguma mūsų profesorių. Tarsi anekdotas universitete pasklido pasakojimas, kaip žilagalvis profesorius Petras Leonas bent triskart „pavarė“ per egzaminus vieną iš aktyviausių gruodžio 17-osios pučo dalyvių – Grigaliūną-Glovackį. Sis niekaip negalėjęs tinkamai ir teisingai atsakyti į profesoriaus klausimą, koks esminis skirtumas yra tarp diktatūros ir demokratijos. Profesorius Leonas jam vis rašydavo dvejetą ir patardavo tą klausimą dar pastudijuoti, nurodydavo, kokią literatūrą dar turįs skaityti.
Mūsų fakultete ir kariškių buvo dorų žmonių, tokių, kaip buvęs Kėdainių artilerijos pulko vyresnysis leitenantas Paulius Paliukas, 9-to pulko Marijampolėje vadas pulkininkas (vėliau generolas) Vincas Vitkauskas ir daug kitų.
Su biurokratine, valdininkiška studentijos dalimi mes taip pat bendravome kaip su kolegomis, palaikėme korektiškus, daugiau oficialius santykius.
Politinės policijos agentai, žvalgybininkai universitete daugumos studentų buvo nekenčiami, sužinojus jų pavardės buvo skelbiamos viešai, Kartais patys studentai vydavo juos lauk iš auditorijų.
Eina vieną kartą universiteto koridoriumi savo įprastu, plačiu, neskubiu žingsniu mūsų profesorius Mykolas Romeris. Aukšto ūgio, stambus, atsilošęs, dėvintis juodą vizitinį kostiumą, su blizgančiais pensne ant nosies – žengia jis iš tolo gerai matomas.
Staiga teisininkų koridoriuje, už kampo, pasigirsta balsai, studentų būrio šurmulys. Išbėgę į platųjį koridorių jie atsitrenkia į profesorių Romerį.
– O va, o va, tai kas gi čia dabar?–klausia profesorius.
– Šnipą, žvalgybininką vėjam lauk, ponas profesoriau! – atsako kažkuris įraudusių studenčiokų.
– O sanctio! – tepasakė Mykolas Romeris, pakėlęs du dešinės rankos pirštus į viršų. – O va, seniai taip reikėjo… – pridūrė dar ir savo įprastine eisena žengė pro duris į auditoriją.
***
Margaspalvės ir to meto studentijos organizacijos. Universitete jų buvo virš trijų dešimčių: įvairios korporacijos, draugovės, žemietiniu, ekonominiu, nacionaliniu pagrindu susikūrusios draugijos, iš jų nemažai profesinių – teisininkų, technikų, humanitarų, matematikų-fizikų – ir kitokių draugijų. 1922 metais įsteigta nacionalistinė tautininkų partijai artima studentų korporacija „Neo-Lithuania“, įstatuose įsirašiusi šūkį „Pro patria“ ir iškėlusį tikslą – „lietuvių tautos didybė, jos gerovė ir valinga, kilni ir tauri asmenybė“, buvo laikoma, ypač po 1926 metų gruodžio perversmo, viena iš svarbių reakcinio, fašistinio režimo atramų. Krikdemų partijai artima katalikiškoji studentų ateitininkų draugovė, siekianti „visa atnaujinti Kristuje“, buvo viena iš gausiausių universitete. Jos aksominėje tamsiai raudonos spalvos vėliavoje buvo išsiuvinėtas mistiškas šūkis: „Į kalnus, į viršūnes“. Žinoma, tai neturėjo nieko bendra su alpinizmu, tą šūkį reikėjo suprasti alegoriškai. Šios abi organizacijos buvo glaudžiai susijusios su krašto valdančiaisiais, ekonominiais, finansiniais ir religiniais sluoksniais. Abi turėjo pasistačiusios daugiaaukščius namus – bendrabučius – savo nariams. Joms nieku būdu negalėjo prilygti kairiųjų, pažangiųjų studentų Susišelpimo draugija, kurios tikslas buvo „teikti savo nariams medžiaginę ir dvasinę paramą“ (pagal įstatus visi nariai buvo lygiateisiai) ir kuri net vėliavos neturėjo, o jos nariai spalvingų kepuraičių nenešiojo.
Tuometiniai studentai korporantai dar neturėjo tokiam jaunam universitete susiformavusių savų tradicijų, jie tik nešiojo spalvotas kepuraites, o po švarkais – juostas per krūtinę; be to, iškilmingų aktų metu su baltomis ilgomis pirštinėmis eidavo garbės sargybą prie savo vėliavų. Išgertuvės, girtų muštynės su policininkais ir triukšmavimas gatvėse buvo viršprograminis, papildomas „tautiškosios” studentijos dalies savaveiksmiškumas, beje, vokiškųjų buršenšaftų mėgdžiojimas.
* Burschenschaft (vok.) – studentų korporacija Vokietijoje. (Red. past.)
Jau pirmaisiais studijų metais, kaip ir dauguma buvusių mano klasės draugų, įstojau į universitete nuo 1922 metų veikiančią Studentų socialistų draugiją, kurioje buvo susibūrę visi kairieji studentai – eseriškų, socialdemokratinių ir marksistinių-komunistinių pažiūrų. Šios draugijos susirinkimuose buvo diskutuojama, skaitomi referatai socialistinės pasaulėžiūros, nagrinėjami proletarinės revoliucijos teorijos ir taktikos klausimai. Retkarčiais ši draugija surengdavo susirinkimus – disputus – viso universiteto mastu, į kuriuos gan gausiai atsilankydavo mūsų idėjiniai priešai. Iš studentų socialistų buvo gerų oratorių, kaip Vladas Karosa, Matas Krygeris, Jonas Lukoševičius, todėl tokiose diskusijose paprastai nugalėdavo mūsiškiai, kairieji. Dėl to dešinieji jautė tam tikrą pagiežą, stengėsi tokį viešą žodį užgniaužti.
Po ilgesnių teorinių diskusijų Studentų socialistų draugija pačioje 1926 metų pradžioje suskilo. Įsikūrė trys atskiros draugijos: „Žaizdro” (socialdemokratinės krypties), aušrininkų* ir „Atžalos“ (marksistinės krypties). Aš įstojau į aušrininkų draugiją, kuri buvo lyg ir tęsinys moksleivių aušrininkų draugijos, veikusios vidurinėse mokyklose, taip pat ir mūsų, Marijampolės Realinėje, gimnazijoje. Aušrininkų organizacijos įstatuose buvo įrašyta, kad jos narių tikslas „auklėtis ir lavintis socializmo dvasia ir skleisti socializmo idėją liaudyje“.
* Eseriškos pakraipos draugija (Red past.).
Ir po skilimo įvairių pažangiųjų studentų grupių santykiai buvo geri. Antai iš atžaliečių aš gaudavau pogrindinės Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimų, nuo 1928 metų – žurnalą „Balsą“ su sąlyga, kad perskaitęs jį perduosiu kitam iš anksto nurodytam asmeniui arba tam, kuris jo vardu kreipsis.
Universitete buvo ir tokių organizacijų, kaip „Kultūros” būrelis, vadovavęsis šūkiu „Švieskis ir šviesk“, – būreliui priklausė nemažai pažangiųjų studentų,– artima liaudininkų partijai studentų „Varpo“ draugija, kurios tikslas buvo „rengtis kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, laikantis tautybės, demokratizmo ir sąžinės laisvės dėsnių”. Buvo dar Vegetarų draugija, turėjusi tikslą „skleisti vegetarizmo idėją Lietuvos universiteto studentijoje”, šaulių būrys ir dar keletas smulkesnių būrelių, antai Abstinentų, įsikūręs 1928 metais. Šio būrelio pirmininku buvo studentas teisininkas Povilas Pakarklis*. Būrelio veikla buvo silpna. Tarp studentų sklido kalbos, kad Abstinentų būrelio veiklai trukdo
* Povilas Pakarklis (1902-1955) – 1940 atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje tapo teisingumo liaudies komisaru, pokario metais buvo LTSR Mokslų akademijos narys korespondentas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius.
Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje gaminamas geras vaisių vynas. Priklausiau Abstinentų būreliui ir aš, tačiau, kaip ir kiti, mėgdavau nuvažiuoti į Dotnuvą, kur mus kviesdavo labai aktyvus tenykščių studentų „Kultūros“ būrelis.
Tuo metu Kauno universitete dar buvo nemažai studentų žydų organizacijų (žydai 1926– 1927 m. m. sudarė 29,5% visų universiteto studentų), visos jos – sionistinės krypties. Nedidelės grupės studentų vokiečių, lenkų, latvių taip pat turėjo savo draugijų, bet jų visuomeninė veikla buvo nežymi.
Kai kurie studentai, kaip Jonas Žėruolis, Juozas Grybauskas, Antanas Laskauskas ir daug kitų, formaliai nepriklausė nė vienai iš kairiųjų studentų draugijų, tačiau buvo mūsų geri draugai ir bičiuliai, su mumis bendraudavo, prireikus – remdavo.
Suskilus socialistų draugijai, savotišku visų pažangiųjų studentų bendravimo centru tapo Studentų susišelpimo draugijos valgykla Laisvės alėjoje, Nr. 34. Tos valgyklos vedėju buvo Bliumanas, energingas, draugiškas, labai sąžiningas ir pažangus žmogus. Valgykloje buvo duodami tiktai nebrangūs pietūs, čia buvo šachmatų kambarys, kuriame ir aš kartais iki išnaktų užsisėdėdavau. Čia ir susitikdavo mūsų draugai iš visų fakultetų. Bet kurią dieną prie pietų stalo galėjai rasti Antaną Venclovą, Leoną Skabeiką, Vytautą Girdzijauską, Juozą Galvydį, Joną Dagį ir daugelį kitų. Karo komendantui pasodinus kuriuos iš pažangiųjų studentų į kalėjimą, valgykla tuojau organizuodavo jiems pietų pristatymą. Jie buvo nešami į skolą, bet iš tikrųjų nemokamai, nes tos skolos vėliau buvo nurašomos. Pietus nešdavome į kalėjimą pagal sudarytą grafiką – visi iš eilės.
Valgyklos patalpose retkarčiais buvo ruošiamos vakaronės: mūsų jaunieji rašytojai paskaitydavo savo kūrinius. Čia tau niekam nematant perduodavo ir pogrindyje išėjusį nelegalų laikraštėlį, ir naują Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimą.
Besimokydamas gimnazijoje buvau prisiskaitęs apie maištingą, revoliucinę Rusijos studentiją, jos kovas ir žygdarbius. ,,Liaudies valios“ organizacijos veikla, „ėjimo į liaudį“, teroristinės kovos romantika mane žavėte žavėjo. Turiu pasakyti, kad tada mano susidarytas akademinio jaunimo vaizdas sunkiai derinosi su tuo, ką pamačiau Lietuvos universitete. Savo komiltonus aš buvau linkęs matuoti tuo iš „realinės“ atsivežtu ir iš knygų paimtu masteliu.
Aušrininkų organizacija, kuriai aš priklausiau, buvo gavusi savo pavadinimą nuo dar 1910 metais pradėto leisti „Aušrinės” žurnalo. Jos sudėtis buvo nevienalytė. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau, karo metu, Voroneže aušrininkų rateliuose susidarė moksleivių marksistų branduolys. Po Spalio revoliucijos aušrininkų organizacijos suiro: kai kurie jų nariai įsijungė į kovą už Tarybų valdžią, kiti rėmė liberalinės buržuazijos siekimus sukurti buržuazinę demokratinę Lietuvos respubliką. 1920 metais Lietuvoje susikūrė Socialistinės moksleivijos aušrininkų organizacija, kuri savo ideologiją grindė rusų narodnikų ir eserų pažiūromis. Ji leido žurnalą „Aušrinę“ ir kitus leidinius, kuriuose netrūko ir antitarybinių išpuolių. Ir toliau, per visą buržuazijos valdymo laikotarpį, aušrininkų gretos diferencijavosi: iš jų išsiskirdavo marksistinių, komunistinių pažiūrų jaunuoliai. Jie įstodavo į komjaunimo organizaciją ir kovojo prieš smulkiaburžuazinę aušrininkų ideologiją. Pagrindinė aušrininkų dalis tebesilaikė eserų ideologijos.
Susidūrę su žiauria, brutalia fašistinės „tvarkos“ tikrove, aš ir daugelis mano bendraamžių draugų tikėjomės, kad aušrininkai padės rasti išeitį. Mes negalėjome ir nenorėjome taikstytis su krašte įsigalėjusiu reakciniu fašistiniu teroru, su elementarių pilietinių ir politinių teisių pažeidinėjimu. Rusų revoliucinių narodnikų kovos prieš carizmą pavyzdys mums atrodė sektinas ir tinkamas panaudoti Lietuvos sąlygomis kovai prieš „savąją“ reakciją.
Tiek tuo laiku, kai mokiausi Marijampolės gimnazijoje ir dažnai lankiausi pas savo dėdę, advokatą Andrių Bulotą , tiek ir tada, kai studijavau ir dirbau pas profesorių Vladimirą Stankevičių jo, kaip advokato, asmens sekretorium, turėjau progos geriau pažinti lietuviškąją pažangiąją inteligentiją. Ji smerkė fašizmą, įsigalėjusį krašte beteisiškumą, reakcinės klikos, užgrobusios valdžią, terorą ir savivalę. Tačiau konkreti šių inteligentų veikla buvo daugiau pasyvi – jie rėmė politinius kalinius, šelpė pažangius studentus ir moksleivius. Profesoriai P. Leonas, P. Mažylis, V. Stankevičius, A. Purenąs ir daugelis kitų žinomų advokatų, gydytojų bei kitokių profesijų inteligentų niekada neatsisakydavo paaukoti kelis ar netgi kelias dešimtis litų ir pasirašyti jiems pakištame aukų lape. Jie šelpė ir pažangių moksleivių bei studentų bendrabučius.
Teisės fakulteto profesorius Petras Leonas, skaitydamas mums teisės enciklopedijos kursą, kartais įsikarščiuodavo ir nepagailėdavo aštrių replikų diktatūros ir fašizmo adresu, nors jo išdėstyta demokratijos koncepcija buvo tipiška buržuazinė, liberalinė. Ji toli gražu neprilygo tam, ko aš buvau prisiklausęs istorijos mokytojo Marijampolės gimnazijoje, Stasio Matulaičio pamokose.
* Andrius Bulota (1872-1941) – pažangus Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, vokiškųjų fašistinių okupantų nužudytas Vilniuje.
Pažangieji, kairieji studentai labai sielodavosi dėl buržuazinės valdžios vykdomų represijų ir kaip išmanydami į jas reaguodavo. Antai 1925 metų spalio mėnesį spaudoje viešai buvo pranešta, kad už komunistinę propagandą sušaudytas kareivis Nochimas Jubileris. Studentų socialistų draugijos valdyba sušaukė neeilinį narių susirinkimą, kuriame priėmė protesto rezoliuciją prieš mirties bausmę N. Jubileriui. Sis protestas buvo iškabintas draugijos vitrinoje, Pirmųjų universiteto rūmų koridoriuje. Dėl to pradėjo siusti „šventakupriai“ – ateitininkai ir neolituanai. Pavakare jie ėmė buriuotis prie mūsų vitrinos – grasino ją išmesią lauk. Jau anksčiau vitrina kelis kartus buvo sudaužyta, tad mes tą popietę pasikeisdami po keletą vyrų budėjome prie jos. Susirinkusi ,,tautiškųjų“ studentų grupelė pašūkalojo, kad „komunistams universitete ne vieta”, tačiau vitrinos liesti nedrįso ir išsi- skirtė. Fašistuojantieji studentai dar labiau įniršo, kai kitą dieną Kauno spaudoje pasirodė žinutė, jog protestas-telegrama dėl kareivio Jubilerio sušaudymo buvo pasiųstas valstybės prezidentui Stulginskiui*. Telegramą pasirašė Kazys Boruta, Vladas Karosa ir Jonas Lukoševičius.
* „Prezidente, nedrįsk leisti žudyti nekaltus žmones“ – buvo parašyta toje telegramoje.
Praėjus kuriam laikui, tų pačių 1925 metų lapkričio pradžioje, Studentų socialistų draugija surengė universiteto Dešimtųjų rūmų salėje viešą Vlado Karosos paskaitą tema: „Studentų teisės ir jų atstovavimas“.
Prisirinko pilnutėlė salė, ir dalis studentų stovėjo koridoriuose – klausėsi pro atviras duris. Jautėme, kad ateitininkai ir neolituanai kažką ruošia. Aišku buvo, kad jie arba stengsis neleisti mūsų pranešėjui kalbėti, arba tiesiog išardyti ir nutraukti susirinkimą, todėl daugelis studentų socialistų grupavosi apie tribūną. Ir iš tikrųjų – vos tik draugijos vardu Kazys Boruta paskelbė pradedąs susirinkimą, salėje ėmė triukšmauti ateitininkai ir tautininkai, šaukdami kažką apie „žydo sušaudymą“ ir kad „bolševikams universitete ne vieta“. Jie veržėsi prie prezidiumo stalo, norėdami nustumti Borutą šalin. Neleido kalbėti ir Karosai. Salėje prasidėjo stumdymasis, suolų ir kėdžių laužymas, muštynės. Neolituanai ir ateitininkai stengėsi išstumti mus iš salės. Mes nepasidavėme. Triukšmas, ginčai, šūkavimas nesiliovė. Šurmulys truko kokią valandą. Kažkas iš fašistuojančių studentų karininkų išsitraukė pistoletą, tačiau greit buvo priverstas jį paslėpti. Prie universiteto durų, gatvėje, pradėjo rinktis žmonių, atsirado ir kokia dešimtis policininkų. Pro atvirus langus iš universiteto salės girdėjosi riksmas, kėdžių traškėjimas. Į rūmus prasiskverbė keletas policininkų su nuovados viršininku priešakyje.
– Lauk policiją! Šalin iš universiteto! – suūžė studentai.
Policijos pareigūnai buvo išgrūsti pro duris.
Tuo metu daugelis studentų ėmė šaukti:
– Šalin šnipus! Lauk žvalgybininkus iš universiteto!
Vienu momentu ateitininkai ir neolituanai už-giedojo Lietuvos himną. Tada nemaža grupė pa-žangiųjų studentų uždainavo „Šėriau žirgelį…“ Viskas susimaišė, susijaukė.
Kai salė akimirką aprimo, vienas iš mūsiškių – marksistas Benius Pauliukevičius – užšoko ant kėdės ir skardžiu balsu pradėjo šaukti:
– Draugai studentai! – salė sužiuro į jį. – Mes smurtui galvos nelenksime! Šalin fašistus iš universiteto!
Neolituanai ir ateitininkai staugte sustaugė. Neleido Pauliukevičiui toliau kalbėti. Tačiau ir jų oratorius buvo nustumtas nuo tribūnos. Vėl prasidėjo grumtynės. Viename salės kampe stambus plačiapetis Motiejus Strimaitis su sunkia kėde rankose ir dar keletas draugų sėkmingai atmušinėjo „fašistukų“ atakas. Kažkas užtraukė „Gaudeamus“. Atrodė, dainuoja visa salė. Tačiau porą posmų sudainavus darniai – vėl švilpimas, triukšmas.
Ant stalo užsilipo aušrininkas Matas Krygeris, tačiau ir jam tepavyko pasakyti vos keletą žodžių –viską nustelbė dešiniųjų staugimas.
Salei vėl trumpam aprimus, viduryje jos, ant kėdės, pasirodo smulkutė humanitaro Juozo Baldžiaus-Baldausko* figūra. Plaukai ant galvos išsidraikę, nervingai mojuoja rankomis.
* Juozas Baldžius-Baldauskas (1902-1962) tarybiniais metais buvo Vilniaus universiteto profesorius.
– Kolegooos! Prašau ramybės! Tvarkos! Tolerancijos! – šaukė iš viso vieko Baldžius.
Siūbtelėjusi studentų minia jį nuvertė su visa kėde.
Kaip jaunas fuksas, norėjau visur būti, viską matyti, viskas man buvo įdomu. Kas be ko, ir man kliūdavo vienas kitas niuksas. Stengiausi atsilyginti tuo pačiu. Pastebėjau, kad kairiuosius studentus palaiko daugelis šiaip jau apolitiškų, indiferentiškų studentų. Jie ir padėjo mūsiškiams nesiduoti išstumiamiems iš salės.
– Rektoriui kelią! Rektorius eina!–pasigirdo nuo laiptų pusės, koridoriuje.
Išsigrūdau į laiptų aikštelę. Tarp studentų siauru taku aukštyn lipo žilagalvis, nedidukas rektorius profesorius Petras Avižonis.
Rektorius sustojo koridoriuje, prie durų į salę. Pakėlė aukštyn ranką. Studentai aprimo, pasidarė neįprastai tylu.
– Silentium, komiltonai! – pasigirdo nestiprus, tačiau gana aiškus rektoriaus balsas.
Stovėjau čia pat. Profesorius Avižonis paprašė visus nusiraminti. Universitete turinti būti tvarka ir rimtis. Policijos į universitetą jis ne- kvietęs, ir ji iš rūmų pasišalinusi. Prašąs visus ramiai, be triukšmo išeiti iš salės, išsiskirstyti. Girdi, reikia užmiršti, kas čia įvyko. Universiteto autonomija neliečiama. Jis pats čia turįs tvarką palaikyti. Jokioms peštynėms universitete ne vieta. Visi, kas jas pradėjo ir jose dalyvavo, nusikalto. Tačiau jis pasirūpinsiąs, kad niekas iš čia esančių nebūtų nubaustas.
Rektoriui kalbant įtampa atlyžo, nuotaikos aprimo, o baigus visi sušuko „valio!” ir paplojo. Salė greitai tuštėjo. Nemačiau, kad kas būtų rimčiau sužalotas ar sužeistas, tačiau pati salė atrodė nusiaubta: išvartytos, sulaužytos kėdės, apdaužyti suolai, sumušta keletas vitrinų. Ir tas nemalonus jausmas, prisiminus visa, kas šlykštu ir negera įsivyrauja universitete ir kam visomis priemonėmis reikėtų užkirsti kelią. Bet kaip tai padaryti?
Muštynės turėjo nedidelį epilogą. Išeinant iš salės, koridoriuje kažkas iš ateitininkų šūktelėjo:
– Tautiškoji studentija, visi į Vytauto kalną! Ten susirinkimas bus tęsiamas…
Kartu su keletu pirmakursių vyrukų iš Studentų socialistų draugijos – Vincu Mėšlium ir dar keletu – nutarėme eiti ir pažiūrėti, kas gi ten bus tam Vytauto kalne.
Mediniame pastate, nedidelėje tuščioje salėje, susirinko koks šimtas studentų. Beveik visi mums nepažįstami. Salėje buvo ir apie dvidešimt policininkų, susėdusių į keletą prie sienos pastatytų suolų. Vienas iš jų – karininkas. Vyresnysis policijos karininkas pakilo iš vietos ir dar prieš prasidedant mitingui įspėjo, kad triukšmo ir netvarkos netoleruosiąs, susirinkimą tokiu atveju tučtuojau uždarysiąs, nes ir taip jam nesą gauta komendanto leidimo.
– Matai,– šnibžda man į ausį Vincas Mėšlius. – Jiems ir be leidimo galima mitinguoti…
Pirmininkaujantis pažadėjo, kad tvarka ir ramybė nebūsianti pažeista. Be to, jis manąs, kad raudonųjų čia nėra, kad jie neišdrįso…
– Atėjo, atėjo, –pasigirdo iš salės balsai.
Apie mūsų grupę staiga atsirado tuščias ratas. Visi sužiuro į mus. Mes stovime kuo ramiausiai.
– Netvarkos aš neleisiu, nesvarbu, kas ją darys,– abejingai pasakė atsigręžęs policijos ka-rininkas.– Prašau greičiau kalbas baigti ir išsiskirstyti. Leidimas susirinkimui negautas,– dar kartą priminė jis.
Mes nesijaudinome. Jei jie – „fašistukai“ – prie mūsų kibs, policija išvaikys susirinkimą. Svarbu nesiduoti išprovokuojamiems.
„Tautiškos studentijos“ lyderių kalbos nesiklijavo. Pora kalbėtojų pašūkalojo, kad universitetas turįs būti „tautiškumo židinys”, ir pirmininkaujantis, pamatęs, kad policijos karininkas nervingai žvilgčioja į laikrodį, susirinkimą baigė. Kokio nors nutarimo priimti policijos pareigūnas neleido.
Muštynių universitete iniciatoriai ir organizatoriai nenukentėjo, nors jų pavardės buvo gerai žinomos. Užtat universiteto senato nutarimu ligi sekančių mokslo metų pabaigos iš universiteto buvo pašalinti penki Studentų socialistų draugijos valdybos nariai – K. Boruta, V. Karosą, K. Lukša, J. Norkus ir V. Pavilčius, o pati draugija uždaryta ligi 1926 metų sausio 1 dienos. Savo ruožtu Kauno karo komendantas aušrininkus K. Borutą, V. Karosą, J. Lukoševičių, K. Lukšą, V. Pavilčių ir marksistus B. Pauliukevičių ir T. Stonį nubaudė po mėnesį kalėti. Visi jie buvo suimti ir uždaryti į Kauno Sunkiųjų darbų kalėjimą.
Tai įvyko pirmaisiais mano studentavimo metais. Mane, kaip ir kitus jaunus studentus, tokia neteisybė labai sujaudino ir sukrėtė.
Maža smurtininkus pasmerkti ir nutarimais prieš juos protestuoti, galvojau aš, reikia ieškoti efektingesnių priemonių kovai prieš vis aukščiau galvą keliančią reakciją ir fašizmą… O efektinga aš laikiau tiktai kovą su ginklu rankoje.
***
1927 metų rudenį Studentų socialistų aušrininkų draugija kartu su kitomis pažangiųjų studentų organizacijomis (žaizdrininkais ir atžaliečiais) surengė Spalio revoliucijos 10-ųjų metinių
minėjimą. Nors kai kurie kalbėjusieji neteisingai, iš ešerinių pozicijų vertino Spalio revoliucijos įvykius, pats susirinkimas užkliuvo žvalgybai.
Tuokart aš turėjau išrūpinti rektorato leidimą auditorijai. Praėjo po to minėjimo vos viena diena, ir mane jau kviečiasi universiteto prorektorius profesorius Vincas Čepinskis. Per pertrauką nueinu pas jį į kabinetą.
– Ar tai tamsta pasirašei šį pareiškimą dėl auditorijos? – rodo prorektorius popieriaus lapą.
– Aš, ponas prorektoriau.
Prorektorius kresteli savo žilą galvą ir kaip visada kiek nervingu balsu sako:
– Vėl nemalonumai universitetui. Kad jūs vis ką nors sugalvojat…
Prorektorius aiškina man, kad jau iš pat ryto jam skambinę iš politinės policijos: kas ten, girdi, pas jus darosi? Politinės kalbos, studentai giedojo „Internacionalą“…
– Ir radote kur giedoti!– sustoja prieš mane visą laiką po kabinetą nervingai vaikščiojęs prorektorius Čepinskis. – O pareiškime apie tai nieko nerašėte! Dabar mus kaltina, kad bolševikai universitete susisukę lizdą, viešai rengia revoliucijos minėjimus. Ir dabar mes (jis turėjo galvoje rektoratą) turime įrodinėti, kad viskas vyko uždaromis durimis, kad tai nepasikartos. Ar jūs suprantate, į kokią padėtį mus pastatėte?
Žilagalvis prorektorius ilgokai aiškino man, kad tokie veiksmai išprovokuoja policijos įsikišimą į universiteto vidaus reikalus. Nuo to universitetui ne geriau, o atvirkščiai – blogiau. Negi mes to negalį suprasti?! Ir iš viso, universitete turįs rūpėti mokslas, o ne politika. Politikuoti reikią eiti kur kitur. Jaunimas savo energiją pirmiausia turėtų nukreipti į mokslą. Jis ir pats buvęs jaunas ir mus suprantąs, bet tada kitaip buvę…
Kantriai išklausau tą prorektoriaus žodžių tiradą. Nesiginčiju. Prorektorius Čepinskis nutyla ir ilgokai kažką galvoja.
– Ar galiu eiti, ponas prorektoriau? – klausiu jį.
– Galite…
– Sudiev, ponas prorektoriau,– lenkiuosi jam.
Profesorius Čepinskis mašinaliai ištiesia man ranką. Paspaudžiu ją ir jau noriu eiti pro duris.
– Palaukite!
Atsigrįžtu.
– Policijai mes nesakėme, kas buvo atsakingas už auditoriją.
Profesorius paima nuo stalo mano pareiškimą, rūpestingai suplėšo jį ir meta į krepšį prie rašomojo stalo.
– Labai ačiū, ponas prorektoriau,– sakau jam ir dar kartą nusilenkiu.
– Labai prašau, – sako sausai prorektorius ir nusisuka.
Nelengva apsiprasti ir tuo labiau pasiryžti dalyvauti tokiam kovos veiksme, kaip teroro aktas. Fašistinio, baltojo teroro siautėjimo sąlygomis, kada smurtu užgrobusi valdžią grupė plačiai naudojo valstybės valdymo aparatą ir kariuomenę bet kokiai opozicijai slopinti, jau pats pasirengimas buvo labai rizikingas ir pavojingas dalykas. Tačiau aš, kaip ir nemažai mano artimiausių draugų, buvau už konkrečius, ryžtingus veiksmus, už tai, kad su fašizmu būtų kovojama visomis, ir pačiomis kraštutinėmis, priemonėmis. Mes nelabai sukome galvas dėl to, ar Lietuvoje jau pribrendo sąlygos revoliucijai, ar dar ne. Mums užteko žinoti, kad liau-dyje rusena neapykanta fašizmui ir reakcijai, tereikia įžiebti tos neapykantos ugnį. Mes save laikėme eiliniais revoliucijos kovotojais, o ne jos teoretikais ir strategais. Teorinė, programinė mūsų veiklos pusė buvo, tur būt, silpniausia jos grandis. Pagaliau aš tuo metu nepriklausiau jokiai partijai. Man atrodė, kad ano meto Lietuvos sąlygomis užtenka pradėt šaudyti į priešą, ir antifašistinis judėjimas savaime suaktyvės, suliepsnojusi liaudies rūstybė nušluos fašistinį režimą. Ko ne ko, bet nuoširdaus noro kovoti, veržimosi į kovą ir gal net kiek fanatiško įsitikinimo, kad mes tą kovą laimėsime, man ir mano draugams tikrai netrūko. Jai mes buvome pasiryžę aukoti viską, net savo gyvybę.
Nelengva pasiryžti teroro aktui, kada supranti, kad žmogaus nužudymas,– nors tas žmogus yra niekingas, kruvinas satrapas, beširdis tironas,– iš esmės yra vis tiktai amoralus, su humanizmo principais nesuderinamas dalykas. Mums atrodė, kad teroristinių veiksmų kaltininkas iš esmės yra patsai fašistinis režimas, valdžią užgrobusi grupė, kuri ginklu slopina ir varžo elementarias laisves. Pati valdymo sistema, politinė krašto santvarka gimdo šią kraštutinę revoliucinės kovos priemonę. Kad ir kokia ji baisi, reikia atminti, kad ją panaudojantis galvoja, jog kitos išeities nebeliko. Jis turi pasirinkti: arba visų puoselėtų idealų moralinė išdavystė, arba mirtina kova, kova iki pergalės. Dvasinės stiprybės, moralinių jėgų teikia įsitikinimas, kad absoliutinė visuomenės dauguma pritars, parems.
Nelengva sąmoningai rizikuoti savo galva, eiti mirties pasitikti, kai tau vos dvidešimt vieneri metai. Nelengva tai daryti gyvenimo aušroje, kada viskas šiame pasaulyje tave traukia, vilioja. Reikia didelės valios įveikti kylančioms abejonėms, pagaliau ir tam nerimui, kuris atsiranda aiškiai žinant, kad tavo gyvybei gresia pavojus.
Didelę, tiesiog lemiamą reikšmę man ir mano draugams turėjo pavyzdžiai iš praeities revoliucinių kovų, Rusijos revoliucionierių legendariniai žygdarbiai. Labiausiai sektinais pavyzdžiais laikėme Andrejaus Želiabovo, Aleksandro Uljanovo, Sofijos Perovskajos, Veros Figner ir kitų Rusijos revoliucionierių narodnikų veiklų ir gyvenimą.
Mes studijavome jų patirtį, gėrėjomės ta drąsa, ryžtu, narsumu ir pasiaukojimu, kurie buvo būdingi ,.Liaudies valios” didvyriams. Praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje Rusijoje veikusios galingos revoliucionierių organizacijos ir jos vykdomojo komiteto veiklą, ypač Aleksandro Michailovo žygdarbius, mes kuo nuodugniausiai buvome išnagrinėję. Toji organizacija – tai jėga, prieš kurią tuomet drebėjo Rusijos caras ir galingas imperijos policijos aparatas. Jau po „Liaudies valios” laikotarpio veikusios Aleksandro Uljanovo teroristų grupės veiklą ir jos likimą taip pat gerai išstudijavome. Ši grupė, kaip ir mūsiškė, buvo nelabai gausi, ir ją sudarė daugiausia studentai. Jie, kaip ir mes, nebuvo revoliucionieriai profesionalai, visi gyveno legaliai. Tačiau mums dar daugiau negu jiems trūko nelegalios, pogrindinės veiklos ir konspiracijos patirties.
Todėl atsidėję nagrinėjome tas klaidas, kurias padarė Aleksandro Uljanovo grupė, ruošdamasi pasikėsinimui prieš carą Aleksandrą III. Vieno iš svarbiausių asmenų, ruošusių tą pasikėsinimą,– Andrejuškino – laiškai draugui, kuriuose jis samprotavo apie „raudonojo teroro svarbą ir pranašumą“ prieš kitus revoliucinės kovos būdus, atkreipė caro žandarų dėmesį. Jie greitai sužinojo, kas tų laiškų autorius, pradėjo sekti Andrėjuškiną ir išaiškino visą grupę.
Griežta konspiracija nuo pat ruošimosi pradžios iki galo buvo pagrindinė mūsų taisyklė. Tai mums padėjo išvengti netikėtumų ir pavojaus patekti į žvalgybos rankas tik pradėjus ruošti atentatą.
Gyvenome ir brendome pirmajame dešimtmetyje po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos. Tai darė ir mums didelį poveikį. Tačiau Vladimiro Lenino teorinės ir praktinės išvados dėl revoliucinės kovos būdų ir metodų mums buvo pažįstamos tik iš nuogirdų. Žinojome, kad Leninas nepritaria individualiam terorui kaip kovos priemonei. Šio didžiojo proletarinės revoliucijos teoretiko ir stratego išvados, kad teroras yra nenaudinga ir net žalinga kovos priemonė, ypač jeigu ji nesiejama su masiniu judėjimu ir nėra būtina to ar kito momento sąlygomis, mums atrodė, Lietuvoje taikytinos tik su išlygomis. Reikėjo atsižvelgti į tai, kad įvairių politinių grupių veiklos mastai Lietuvoje buvo itin nedideli, kad lietuviškojo fašizmo socialinė bazė, kaip mums atrodė, buvo silpna. Mes galvojome, kad užtenka vieno kito stipraus smūgio, nukreipto į fašizmo viršūnę, ir jis neišlaikys, pradės griūti.
Pagrindinė mano ir mano draugų koncepcijų klaida buvo ta, kad mes iki galo dar nesupratome, jog galutinę pergalę revoliucinėje kovoje.
Šaltinis: Limuzinas Nr. 4 / Andrius Bulota. – Vilnius: Vaga, 1977. – pp. 5-35.
