Redakcijos komentaras: Jūsų dėmesiui – dar vienas mums atsiųstas skaitytojo G. Burneikio tekstas. Šįkart – jo, kaip vyresniosios kartos atstovo, pamąstymai apie socializmą ir kapitalizmą, remiantis savo paties gyvenimišku patyrimu ir prieinant tam tikrų teorinių apibendrinimų. Autoriaus ir redakcijos nuomonės nebūtinai sutampa.
* * *
Kokia niūri ateitis laukia „laisvos“ kapitalistinės visuomenės?
Mano giliu įsitikinimu, prie dabartinio mokslinio-techninio progreso, automatizuotos ir robotizuotos gamybos, esant teisingai visuomeninei santvarkai žmonės galėtų dirbti tris, keturias dienas per savaitę, likusį laiką skiriant šeimai, poilsiui, fiziniam bei protiniam tobulėjimui. Į pensiją galėtų išeiti nuo 50-55 ar 60 metų.
Tuo tarpu prie rinkos ekonomikos arba kapitalizmo, dirbantys gamyboje, statybose, transporte ir visi kiti užtikrinantys visuomenei būtinas reikmes, dirba ilgas valandas ir sunkiai – neretai ir viršvalandžius. Kita dalis naudojasi jų darbu.
Blogiausia, kad rinkos ekonomika visai neskatina dirbti naudingą darbą arba kurti realų reikalingą produktą, o skatina bet kokiu būdu gauti pinigų. Tikslas yra pinigai. Todėl apstu visokio plauko parazitinio tarpininkavimo įmonių, „nepriklausomų“ elektros tiekėjų , konsultacinių centrų, „nesiekiančių pelno“ (bet siekiančių pinigų!) įmonių, šunų, kačių, laukinių ir naminių gyvūnų ir žmogaus teisių gynėjų, aiškiaregių, astrologų, būrėjų. Ir visi jie minta tų, kuriančių realų produktą ir mokančių nerealiai didelius mokesčius, sąskaita. Tarp kitko, Anglijoje parazitiniai tarpininkai „tiekia“ ne tik elektrą, bet ir dujas. Visi tais pačiais laidais ir vamzdžiais. Ir tikrai jie netiekia tų dujų, kurias patys gamina, ėsdami makdonaldus.
Galbūt kai kas prisimena kapitalizmo pradžią mūsų šalyje, ir gana didelio masto apsukrių žmonių legalią aferą, atnešusią jos organizatoriams didžiulius pinigus. Vadinosi ji „Superbank system“. Esmė buvo ta, kad kažkoks pažįstamas įkalba nusipirkti iš jo vieną to žaidimo bilietą už 300 rublių. Tame biliete eilės tvarka įrašytos keturių žmonių pavardės ir adresai. Tuo metu dar nebuvo skrupulingos asmens duomenų apsaugos. Ketvirtu numeriu tame biliete įrašyta to mano pažįstamo pavardė. Taigi, sumoku jam 300 rublių, nuėjęs į paštą išsiunčiu 300 rublių perlaidą tame biliete įrašytam pirmu numeriu žmogui, ir su perlaidos kvitu ir tuo bilietu vykstu į Rygą, kur, pateikęs minėtus įrodymus ir sumokėjęs dar 300 rublių organizatoriams, gaunu keturis naujus bilietus… O čia jau mano pavardė yra ketvirta, žmogaus pardavusio man bilietą pavardė trečia, buvusios mano pirktame biliete antru ir trečiu numeriais pažymėtų žmonių pavardės pasislinkę vienu numeriu į priekį. Buvusio pirmo numerio, kuriam siunčiau pinigus, man išduotuose bilietuose jau nebėra. Toliau jau mano tikslas surasti 4 žmones, kuriuos įkalbėsiu nusipirkti tuos bilietus. Juos pardavęs, aš jau turiu 300 rublių pelno ir laukiu, kol mano pavardė atsiras priekyje, ir man visi siųs pinigus, o aš vos spėsiu juos atsiiminėti iš pašto. Ir taip visi žaidžiantieji tampa turtingais…
Pralaimėjusiųjų nėra! Juokingiausia yra tai, kad daugelis norėjusių greitai ir lengvai praturtėti, tuo ir patikėjo. Aišku, kad per kelias savaites šitų „sėkmės“ bilietų „rinka“ buvo perpildyta, jau pradėta siūlyti už pusę kainos, vėliau pusvelčiui. Ir taip daugelis liko prie suskilusios geldos. Man proto dar užteko neprasidėti su tokiu neaiškiu reikalu, nors siūlytojų neįmanoma buvo atsiginti. Tai vyko 1992 vasarą.
Tais pačiais metais vėliau, Šiaulių UAB „Aura“, kurios direktorius buvo kažkoks Butkus, per Šiaulių. Panevėžio ir Klaipėdos gamyklų profsąjungas surinko iš žmonių pinigus pigiam cukrui, atseit, iš Pietų Amerikos atgabenti. Tuo metu cukrus buvo deficite. Dar vienas atsakymas į melą, kad tarybiniais laikais visada buvo didžiulis trūkumas visko. Iš tikrųjų tai didžiausias visų prekių trūkumas prasidėjo nuo 1988 metų, kaip pasekmė avantiūristinės Gorbačiovo politikos, kuri toliau privedė prie visiškos katastrofos – TSRS griūties.
Taigi 1992-ieji Lietuvoje dar tebebuvo deficitų ir talonų daugeliui dalykų laikai. Ir staiga darbovietės profsąjunga pasiūlo pigaus cukraus maišais. Tada dar tebebuvome įpratę pasitikėti žmonėmis, ypač profsąjunga, kuri tuo metu dažnai pardavinėjo deficitines prekes: televizorius šaldytuvus, baldus, indus, juvelyrinius dirbinius, maistą, netgi kojines. Taigi užsisakiau ir aš du maišus cukraus. Pinigų pasiskolinau iš dėdės. Cukrus pažadėtas buvo už poros savaičių. Praėjus tam laikui buvo pranešta, kad laivas gabenantis cukrų užplaukė ant seklumos – reikės palaukti dar porą savaičių. Praėjo ir mėnuo, ir du, ir pusė metų, metai, penki, cukraus kaip nėr, taip nėr. Praėjo jau daugiau kaip trisdešimt metų, o cukrus dar „tebekeliauja“. Svarbiausia, kad nebuvo nustatyti kaltininkai.
Kapitalistai-gamybininkai šioje sistemoje yra galbūt pats mažiausias blogis. Jie bent jau rūpinasi realaus produkto gamybos ar reikalingų paslaugų organizavimu.
Pažįstu vieną žmogų nuo jaunystės laikų, kuris vienu metu staiga pasistatė sau tikslą praturtėti. Jis nevengdavo taurelės, nors mano manymu nebuvo beviltiškas. Bet jam tai atrodė rimta problema. Tad metė gerti visai, ir negeria jau ne vieną dešimtmetį. Turtėti pradėjo vogdamas produkciją iš darbovietės, kurioje dirbo. Nusipirko automobilį – iš pradžių prastą, vėliau geresnį. Įkliuvo, prarado darbą ir vos išvengė belangės, bet automobilis liko. Tais laikais automobilis reiškė daugiau negu dabar – taigi tai padėjo jam toliau eiti užsibrėžto tikslo link. Gavęs kažkieno patarimą ir kai kuriuos ryšius, atsidarė įmonę, pradėjo gauti gerus pinigus, nusipirko namą. Pinigų veltui nešvaistė, investavo į atitinkamą išsilavinimą ir, ryšių su vietine valdžia padedamas, jis jau valstybinės įstaigos vadovas. Vėliau įkūrė „nepelno siekiančią“ įstaigą, kuri dubliuoja jau esamas valdiškas tokio pat profilio įstaigas ir kurių paslaugoms nėra didelės paklausos. Iš kokių lėšų tokia įstaiga laikosi, lieka tik spėlioti, bet logika sako, kad galutinis lėšų šaltinis bus mokesčių mokėtojų pinigai. Tų pačių, kuriančių realų produktą. Tiesa, nepaminėjau, kad minėtas pilietis dar organizuoja mokamus kursus konsultantams, kurie turbūt nelabai turės ką konsultuoti. Bet jie yra įtikinti, kad baigę tuos kursus gyvens pasiturinčiai.
Čia paliečiau dar vieną temą. Šioje sistemoje, rinkos ekonomikoje arba kapitalizme, knibždėte knibžda įvairiausių nepigių kursų ir mokymų organizatorių garantuojančių, kad baigęs jų kursus galėsi daryti stulbinančią karjerą ir uždirbti didelius pinigus. Nuorodas į kokio tik nori profilio greitus kursus gali rasti interneto paieškoje. Kada turėjau krizę su darbu, bandžiau kreiptis į panašius „profesijos kalvius“ Anglijoje. Nors ir Lietuvoje turėjau aukščiausią elektriko kvalifikaciją, bet anglai vis tiek reikalauja jų kvalifikacijos, kuri tuo metu vadinosi „17-th edition“… Net nežinau, kaip lietuviškai teisingai tai išversti… Tuoj pat man į namus prisistatė šlipsuotas agentas, kuris mane vos ne valandą įkalbinėjo trijų mėnesių kursams, kurie būtų kainavę virš 5000 svarų. Vėliau, tą anglišką kategoriją išsilaikiau už 100 svarų. Taip pat pasiteiravau dėl autobuso vairuotojo kursų. Man užtikrino, kad per 7 dienas aš lengvai galėsiu vairuoti dviejų aukštų autobusą judriomis ir siauromis Londono gatvėmis. Irgi berods už 5000 svarų… Nori išmokti taisyti buitinę techniką – prašau, pora dienų ir keletas tūkstančių, ir tu profesionalas. Nori tapti programuotoju? Prašau. Kuo tik nori, tik mokėk pinigus. Mes žinome, kaip tavo pinigus paversti mūsų turtu! Tarp kitko, ne kažin kiek skiriasi ir daugelis valdiškų universitetų, kuriems svarbu paimti iš studento arba iš valstybės biudžeto pinigus, o kur žmogus dėsis baigęs tuos mokslus, jiems nusispjauti. Pavyzdys Vilniaus Universitetas, kurį baigė mano dukra. Ji studijavo meteorologiją. O kiek tų meteorologų Lietuvai reikia iš viso? Kelių dešimčių, galbūt šimto. O universitetas štampuoja kasmet po 30. Kur daugeliui dėtis baigus? Tarybiniais laikais kiekvienam jaunam specialistui (taip vadinosi aukštąsias, spec. vidurines ar profesines mokyklas baigę žmonės), būdavo garantuojama darbo vieta. Kiekvienas gaudavo paskyrimą į konkrečią darbo vietą. Dabar gauna paskyrimą į kur?.. Į darbo biržą?..
Apibendrinant galima pasakyti, kad rinkos ekonomikos tikslas yra pinigai, nesvarbu kokiu būdu gaunami. Žinoma, stengiantis laikytis galiojančių įstatymų arba naudojantis jų spragomis. Todėl dalis žmonių dirba naudingą darbą kurdami realų produktą, kita dalis imituoja darbą, iš visų jėgų stengdamiesi parodyti, kokie jie „reikalingi, reikšmingi ir naudingi“. Dėl to yra pilna visokių parazitinių tarpininkų, konsultantų, mokymo centrų, visokių nevyriausybinių organizacijų, fondų, labdarų ir taip toliau ir panašiai. Ir dauguma iš jų „maitinasi“ biudžeto lėšomis, tai yra dirbančiųjų realų darbą sąskaita. Ar turime smerkti tuos žmones? O ką jiems daryti, jei rinkos ekonomikos sąlygomis jiems paprasčiausiai neužtenka vietos kitur?
Tuo tarpu socializmo sąlygomis visi dirbtų naudingą darbą, tik trumpiau. Galbūt keturias, galbūt tris dienas per savaitę. Tokia situacija yra šiuo metu dvidešimt pirmo amžiaus trečio dešimtmečio pradžioje.
O kas laukia didelės daugumos žmonių netolimoje ateityje? Mokslo ir technikos progresas vyksta vis sparčiau. Naujos technologijos, kompiuteriai ir tobulėjantis dirbtinis intelektas ne tik palengvina žmogaus darbą, suteikia naujų galimybių, bet kartu ir kelia grėsmę daugeliui žmonių netekti darbo. Nepakeitus nuosavybės santykių, didelė dalis žmonių taps paprasčiausiai nebereikalingi. Kapitalizmas dirba ne žmonių gerovei, o verslo grupių ir turtingųjų interesams. Prie žemo technologijų lygio, pastariesiems buvo reikalinga liaudis kaip darbo jėga. Vystantis technologiniam progresui, dauguma žmonių tampa nebereikalingi. Vietoj to, kad esant bendraliaudinei nuosavybei, visi žmonės pajustų naujų technologijų naudą ir, kaip minėjau, galėtų dirbti trumpai, likusį laiką skiriant šeimai ir tobulėjimui – prie kapitalizmo turėtų dirbti robotai siauram žmonių ratui… Taip vadinamam elitui… O kur dėtis kitiems?.. Ar ne dėl to ir stumiamas genderizmas, skatinama būti „netradicinės lytinės orientacijos“, darytis lyties keitimo operacijas nepilnamečiams?.. Nesutinkančius su tuo tėvus siūloma netgi įkalinti… Visa tai daroma su aiškiu tikslu mažinti nereikalingų žmonių skaičių.
Visą gyvenimą domėjausi mokslu ir sekiau naujausius jo pasiekimus. Galbūt, už kokių 50 metų bus įmanoma sustabdyti žmogaus senėjimą, taip neribotai prailginant amžių. Prailginant ne senatvę, bet jauno ar vidutinio amžiaus žmogaus egzistavimą. Tai nėra antgamtiška – tai praktiškai realu. Bet esant dabartinei visuomeninei santvarkai, kai 1% žmonių valdo 99% visų lėšų, kam bus tas nemirtingumas prieinamas? Vien tik tam supuvusiam elitui. Taip ir negalėtume atsikratyti visokių sorošų, kaip kokių kaščėjų…
Čia klausimas būtų sumiesčionėjusiai mano kartos žmonių daliai: ar norite, kad jūsų vaikai ir anūkai nebegalėtų rasti vietos po saule, būtų žalojami ir luošinami keičiant lytį ir būtų pasmerkti išnykti, kaip dinozaurai? ..
O teisę normaliai gyventi turėtų tik supuvęs elitas ir jų palikuonys?.. Jų bus nedaug. ir visokio plauko dabartiniai vidutiniokai miesčionys, turintys namus ir kelias mašinas – irgi ten bus nereikalingi…
Išeitis viena: socializmas. Nes kapitalizmas – tai degradacija, išsigimimas ir susinaikinimas.
Įdomi tema, kurią būtų galima plėtoti atskirai – techninis progresas. Vienavertus – technologiniai sprendimai kainuoja brangiau nei samdomas darbuotojas, todėl kapitalistas rinksis pigesnę darbo jėgą nei brangias technologijas. Kitavertus pažiūrėkit kuo užsiima dirbtinnio intelekto tyrinėtojai ir mokslininkai – tyrinėja kaip atrodė pirmojo kalėdų senio kaukolė ar kuria dirbtinį intelektą, kuris moka piešti ir kurti muziką. Tai yra kūrybinės veiklos, kuriomis pats žmogus nori užsiimti. Tuo tarpu negirdėti apie technologijas, kurios pakeistų sunkius monotoninius fizinius darbus dirbančiuosius, pvz – ligonių vartymas. Grįžatem į pirmą punktą – žmogaus darbo jėga pigesnė už technologijų kūrimą ir diegimą, o kapitalistinės santvarkos mokslininkai gauna finansavimą ir užsiima niekais – patogi parazituojančio miesčionio pasaulėžiūra.