Redakcijos komentaras: Džekas Londonas (1876-1916) – amerikiečių rašytojas-realistas, „Baltosios ilties“, „Jūrų vilko“ bei daugybės kitų klasikinių kūrinių autorius, JAV socialistų partijos narys. Jo 1909 m. romanas „Martinas Idenas“ – tai autobiografiniais motyvais paremtas pasakojimas apie jaunąjį Martiną Ideną, ir jo sunkų kelią nuo darbininko ir jūreivio iki garsaus bei pripažinto rašytojo. Bet, pasiekęs regimos sėkmės viršūnę, Martinas nusižudo, suvokęs, kad tiek visuomenė, tiek jo branginta moteris iš tiesų tevertina pinigą ir statusą, bet ne tikrąją kūrybą ir, juo labiau – ne žmogiškąjį asmenį. Tragišką istoriją autorius parašė kartu ir kaip buržuazinės visuomenės, jos veidmainiškumo ir susvetimėjimo, ir kaip individualistinės filosofijos, Nyčės „antžmogio“ idėjos kritiką.
* * *
MARTINAS IDENAS
Romanas
I SKYRIUS
Vaikinas atsirakino duris prancūzišku raktu ir įėjo vidun; jam iš paskos įžengė kitas vaikinas, nevikriai traukdamas nuo galvos kepurę. Jis vilkėjo prastus drabužius, perkvipusius jūra, ir dabar erdviame prieškambaryje jam buvo aiškiai nejauku. Jis nežinojo, kur dėti kepurę, ir buvo begrūdąs ją kišenėn, bet anas paėmė iš jo. Paėmė taip ramiai ir paprastai, kad sutrikęs jaunuolis lengviau atsiduso. „Supranta, – pagalvojo. – Jis neišduos“.
Jis nusekė paskui aną krypuodamas, nejausdamas, kad plačiai stato kojas, tarsi grindys kiltų aukštyn ir vėl grimztu, siūbuojamos ir mėtomos jūros bangų. Erdvūs kambariai atrodė per ankšti dideliam jo žingsniui, ir jis labai bijojo, kad neužkliūtų plačiais pečiais už durų staktos ar nenužertų kokio niekučio nuo žemo židinio. Staigiai atšokdamas tai nuo vieno, tai nuo kito daikto, jis tik didino pavojų, kuris iš tiesų tebuvo jo paties prasimanytas. Tarp rojalio ir kambario viduryje stovinčio stalo, apkrauto šūsnimis knygų, galėjo praeiti greta šeši žmonės, tačiau jis statė kojas virpėdamas. Sunkios rankos bejėgės karojo prie šonų. Jis nežinojo, kur jas dėti, o kai pasirodė, kad viena ranka gali užkliudyti ant stalo gulinčias knygas, šoko į šalį kaip pabaidytas arklys ir vos neapvertė rojalio kėdutės. Atidžiau pažiūrėjęs į ramią savo draugo eigastį, jis pirmą sykį suprato vaikštąs ne taip kaip kiti. Jam pasidarė skaudu ir gėda savo negrabumo. Smulkučiai prakaito lašeliai nubėrė kaktą, ir stabtelėjęs jis nusišluostė bronzinį veidą nosine.
– Palūkėk, Artūrai, palūkėk, drauguži, – tarė jis, juoku slėpdamas savo sumišimą. – Visko vienam kartui man per daug. Leisk atsipeikėt. Pats žinai, kad aš nenorėjau eit, o tavo namiškiai irgi, ko gero, nemiršta iš noro mane pamatyt.
– Viskas bus gerai, – nuramino jį draugas. – Nėra ko mūsų baimintis. Mes paprasti žmonės… O, štai man laiškas.
Arturas priėjo prie stalo, atplėšė voką ir ėmė skaityti, leisdamas svečiui apsibūti. O svečias įvertino paslaugą ir nudžiugo. Iš prigimties jis buvo jautrus ir mokėjo kitus suprasti, todėl ir dabar, nors jautėsi lyg pagautas, įvertino. Jis vėl nusišluostė kaktą ir apsižvalgė jau ramesniu veidu, tačiau žvilgsnis tebebuvo kaip laukinio žvėries, bijančio įkliūti į spąstus. Jį supo nežinia, jis būgštavo to, kas gali įvykti, nežinojo, ką veikti, jautė, kad eina ir laikosi negrabiai, ir labai nuogąstavo, jog visa, ką jis padarys ar pasakys, bus taip pat negrabu. Jis stovėjo toks susijaudinęs, taip beviltiškai sutrikęs, kad šelmiškas draugo žvilgsnis, slapčia mestas viršum laiško, sužeidė jį it durklo smūgis. Jis pastebėjo tą žvilgsnį, tačiau neišsidavė, nes šalia daugelio kitų dalykų buvo išmokęs ir tvardytis. Ir vis dėlto tasai durklas palietė jo išdidumą. Jis plūdo save, kam čia ėjo, bet tuojau pat nusprendė: jeigu jau atėjo, reikia ištverti viską iki galo. Jo veidas surūstėjo, akyse įsižiebė karingos ugnelės. Jis ėmė dairytis ramiau, akylai stebėdamas ir įsidėmėdamas kiekvieną gražaus kambario daiktą. Žvelgė išplėstomis akimis, ir niekas negalėjo nuo jų pasislėpti, o jos gerte gėrė kambario grožį, ir karingosios ugnelės palengva ėmė blėsti, virsdamos šiltu spindesiu. Grožiui jis visada buvo jautrus, o čia grožio netrūko.
Jo dėmesį patraukė aliejiniais dažais tapytas paveikslas. Didžiulė banga griausmingai dūžta į jūroje stūksančią uolą, žemi niūrūs debesys aptraukę dangų, o už tos bangos, audringo saulėlydžio fone, su vėju ir jūra kovoja škuna, pasvirusi ant šono taip, kad aiškiai matyti visi daiktai jos denyje. Tatai buvo gražu, o grožiui jis negalėjo atsispirti. Užmiršęs savo negrabumą, jis priėjo prie paveikslo, priėjo labai arti. Grožis dingo iš drobės. Kaip jis nustebo. Spoksojo išplėtęs akis į paveikslą, kuris dabar atrodė nevykusi terlionė, paskui žengė kelis žingsnius atgal. Grožis bematant sugrįžo drobėn. „Paveikslas su triuku“, – pagalvojo jis nusisukdamas ir, daugybės įspūdžių pagautas, dar spėjo pasipiktinti, kad tiek daug grožio paaukota paprastam triukui. Jis nieko neišmanė apie tapybą. Buvo įpratęs matyti tik spalvotas reprodukcijas ir litografijas, kur viskas aišku ir ryšku tiek iš arti, tiek iš toli. Tiesa, buvo matęs ir tapytų paveikslų parduotuvių vitrinose, bet stiklas visada sulaikydavo jo smalsų žvilgsnį, neleisdamas prieiti per arti.
Jis žvilgtelėjo į draugą, kuris tebeskaitė laišką, ir pamatė ant stalo knygas. Ir išsyk akys sutvisko ilgesingu goduliu, kaip badaujančio akys išvydusios maistą. Nejučiomis jis žengė prie stalo, kryptelėjęs pečiais dešinėn, paskui kairėn, ir ėmė meiliai kilnoti knygas. Žiūrinėjo antraštes ir autorių pavardes, skaitinėjo tekstą, glamonėjo knygas akimis ir rankomis ir net pamatė tarp jų vieną, kurią pats buvo skaitęs. Tačiau visos kitos buvo nežinomos, jų autoriai taip pat nežinomi. Atsitiktinai jis atskleidė Svinberno[1] tomelį ir užsimiršęs kur esąs įniko skaityti; jo veidas nušvito. Du kartus, užkišęs pirštą toje vietoje, kur skaitė, pažiūrėjo į viršelį, į autoriaus pavardę. Svinbernas! Jis atsimins pavardę. Šis žmogus turi akis, moka pastebėti spalvas ir šviesų žaismą. Bet kas tasai Svinbernas? Gal prieš kokį šimtą metų miręs, kaip dauguma poetų? O gal dar gyvas ir teberašo? Jis atsivertė titulinį puslapį… taip, poetas yra parašęs ir daugiau knygų. Gerai, rytoj iš pat ryto jis nueis į viešąją biblioteką ir pabandys gauti ką nors Svinberno. Jis vėl įniko į knygą ir viską pamiršo. Nepamatė, kaip į kambarį įėjo jauna mergina, ir atitoko tik išgirdęs Artūro balsą:
– Rūta, čia ponas Idenas.
Jis užvertė knygą, vėl užkišęs pirštą, ir dar neatsisukęs krūptelėjo nuo keisto, niekad nepatirto įspūdžio, bet ne dėl to, kad į kambarį įėjo mergina, o dėl jos brolio žodžių. Raumeningame jo kūne glūdėjo nepaprasto jautrumo siela. Jo sąmonė, mintys, jausmai ir emocijos įsižiebdavo nuo mažiausio aplinkos prisilietimo ir plazdendavo čia kildami, čia slūgdami tarsi liepsna. Jis buvo ypatingai imlus, greit į viską reaguodavo, o vaizduotė, kuri buvo labai laki, nesiliovė ieškojusi ryšių tarp daiktų, jų panašumų ir skirtumų. „Ponas Idenas“ – štai dėl ko jis krūptelėjo. Juk visą gyvenimą jį vadino Idenu, Martinu Idenu ar stačiai Martinu. Ir staiga „ponas“! Čia jau ne juokai, – pagalvojo jis. Atrodė, kad akimirksniu jo sąmonė virto didžiule camera obscura, ir prieš akis ėmė slinkti begalinė daugybė pažįstamų reginių: katilinės ir kubrikai, pakrantės ir stovyklos, kalėjimai ir smuklės, ligoninės ir lūšnos – visa ši praeities vaizdų virtinė priminė jam, kaip į jį būdavo kreipiamasi įvairiose vietose.
Tada jis atsigręžė ir išvydo merginą. Visa regėtoji fantasmagorija bematant išnyko. Mergina buvo išblyškusi nežemiška būtybė didelėmis mėlynomis dvasingomis akimis ir vešliais auksiniais plaukais. Jis nesuvokė, kaip ji apsirengusi, tik žinojo, kad jos drabužis toks pat nuostabus kaip ir ji. Jis palygino ją su blyškia auksine gėle ant liauno stiebelio. Ne, ji dvasia, dievybė, deivė – toks prakilnus grožis nėra žemiškas. O gal knygose rašoma tiesa, ir aukštosiose visuomenės pakopose yra daug tokių kaip ji. Ją tai galėtų apdainuoti tasai Svinbernas. Gal jis ir įsivaizdavo panašią į ją, rašydamas apie tą merginą, Izoldą, toje knygoje, kuri guli ant stalo. Ši vaizdų, jausmų ir minčių
gausybė šmėkštelėjo jo galvoje per akies mirksnį. Šiaipgi viskas buvo labai realu. Jis pamatė ištiestą jos ranką, ji pasisveikino su juo nuoširdžiai, vyriškai, žiūrėdama tiesiai į akis. Moterys, kurias jis pažinojo, šitaip nesisveikindavo. Apskritai tos moterys dažniausiai sveikindavosi nepaduodamos rankos. Ir vėl jį užplūdo asociacijos, įvairiausi reginiai, atsiminimai apie pažintis su kitomis moterimis ir kone užtemdė sąmonę. Bet jis nustūmė tuos reginius ir žiūrėjo į ją. Tokios moters dar nebuvo matęs. O kokių tik nepažinojo! Bematant šalia jos, iš abiejų pusių, išsirikiavo buvusios jo pažįstamos. Vieną sekundę, kuri truko amžinybę, jis stovėjo tarsi portretų galerijoje. Pačiame centre buvo ji, o aplinkui kelios eilės moterų, kurias reikėjo skubiai peržvelgti ir įvertinti, palyginant su ja. Jis matė liesus, ligūstus fabrikų merginų veidus ir triukšmingas Turgaus gatvės pietinės dalies pamaivas. Buvo moterų iš galvijus auginančių ūkių, buvo tamsiaodžių meksikiečių su cigaretėmis dantyse. Buvo į lėles panašių japonių, smulkiai trepsenančių medpadžiais bateliais, ir švelnių veido bruožų euraziečių, paženklintų išsigimimo, ir apkūnių moterų iš Pietų jūrų salų, įdegusių ir pasipuošusių gėlių vainikais. Paskui jas visas užgožė baisios košmariškos būtybės – nevalyvos Londono Vaitčepelio gatvių valkatos, nuo degtinės išpurtusios viešnamių raganos, keikūnės ir ištvirkusios pragaro furijos, kurios tyko jūreivių, prisidengusios siaubingu moterišku pavidalu, tikros uostų šiukšlės, žmonijos padugnės ir purvas.
– Prašom sėstis, ponas Idenai, – tarė mergina. – Kai Arturas mums papasakojo, labai panorau su jumis susipažinti. Jūs taip drąsiai…
Jis atsainiai numojo ranka ir sumurmėjo, kad vieni niekai, ką jis padarė, kiekvienas būtų šitaip pasielgęs. Ji pastebėjo, kad ranka, kuria jis mostelėjo, visa apdraskyta, bet jau gyjanti; ji taip pat pamatė, kad tokia ir antroji ranka, kurią jis laikė nuleidęs. Apžvelgusi jį greitu, tiriamu žvilgsniu, ji išvydo randą ant jo skruosto, kitą ant kaktos, dingstantį po plaukais, ir dar trečią, einantį žemyn po kieta apykakle. Ji vos ištvėrė nešyptelėjusi, kai ant jo bronzinio kaklo pamatė apykaklės nutrintą raudoną brūkšnį. Matyt, jis nepratęs nešioti krakmolytų apykaklių. Ir dar jos moteriška akis pastebėjo, kad jo kostiumas blogai ir neskoningai pasiūtas, švarkas raukšlėjasi per pečius, o rankovės, aptempusios pūpsančius raumenis, susigarankštijusios.
Numojęs ranka ir sumurmėjęs, kad visai nieko nepadarė, jis klusniai pasiruošė sėstis. Dar spėjo pasigėrėti, kaip laisvai ji atsisėdo, paskui nulingavo prie stovinčios priešais kėdės, labai prislėgtas, kad
taip gremėzdiškai atrodo. Dar niekada jis nebuvo sielvartavęs dėl tokių dalykų. Niekada anksčiau nebuvo pagalvojęs, ar yra grakštus, ar kerėpla. Tokios mintys apie save jam niekuomet neateidavo į galvą. Jis atsargiai atsisėdo ant kėdės kraštelio, tik nežinojo, kur dėti rankas. Kur tik jas dėjo, jos vis kliuvo. Tuo metu Arturas išėjo iš kambario, ir Martinas Idenas nulydėjo jį gailiu žvilgsniu. Likęs vienas su ta blyškia moters dvasia, tarėsi visai pražuvęs. Nebuvo čia bufetininko, kuriam galėtum šūktelėti, kad paduotų gėrimo, nebuvo berniūkščio, kurį galėtum pasiųsti už kampo atnešti alaus, kad šio suartinančio skysčio sužadintas greičiau užsimegztų draugiškas pokalbis.
– Ant jūsų kaklo yra randas, ponas Idenai, – tarė mergina. – Iš kur jis? Tikriausiai kas nors buvo nutikę?
– Toks meksikietis brūkštelėjo peiliu, panele, – atsakė jis, apsilaižęs sukepusias lūpas ir atsikrenkštęs. – Buvo peštynės. Kai atėmiau iš jo peilį, jis norėjo nukąsti man nosį.
Nors jis ištarė tuos žodžius visai abejingai, prieš akis jam iškilo ryškus paveikslas tos karštos, žvaigždėtos nakties Salina Kruze: balta pakrantės juosta, cukrų gabenančių laivų žiburiai uoste, tolumoje girtų jūrininkų balsai, krovikų minia, įniršiu degantis meksikiečio veidas, žvėriškas jo akių blizgesys žvaigždžių šviesoje, paskui plieno geluonis kakle, kraujo čiurkšlė, minia ir riksmai, du kūnai, jo ir meksikiečio, tvirtai susikibę, raičiojasi vienas per kitą, keldami smėlio sūkurius, o kažkur tolumoje maloniai skamba gitara. Jis suvirpėjo nuo to reginio, paskui pagalvojo, ar žmogus, kuris nutapė paveikslą su škuna, galėtų ir tai nutapyti. Kaip puikiai atrodytų baltas krantas, žvaigždės ir cukraus laivų žiburiai, o viduryje, ant smėlio, besigrumiančius apstojusios tamsios žmonių figūros. Jis nusprendė, jog peilis turėtų būti svarbus paveiksle, jis blizgėtų žvaigždžių šviesoje ir būtų gerai matomas. Bet apie tai net neužsiminė, tik pasakė:
– Jis norėjo nukąsti man nosį.
– O, – tyliai šūktelėjo mergina, ir iš jos pasikeitusio balso bei veido jis suprato, kad ji suglumo.
Jis ir pats suglumo, net įdegę skruostai nukaito, o pačiam atrodė, kad veidas degte dega, tarsi jis stovėtų katilinėje, prie atvirų pakuros durelių. Matyt, su dama nedera kalbėti apie tokius bjaurius dalykus kaip badymasis peiliais. Ir knygose jos luomo žmonės nekalba apie tai, – o gal net nežino, kad taip būna.
Pokalbis, kurį jie mėgino užmegzti, nutrūko. Paskui ji užklausė apie randą ant skruosto. Jis suprato, kad ji stengiasi kalbėti apie tai, kas artima jam, todėl nusprendė atsakyti ir tada pereiti prie jai artimų dalykų.
– Buvo toks nelaimingas atsitikimas, – tarė jis, paliesdamas ranka skruostą. – Vieną naktį, kai vėjas nurimo, bet jūra smarkiai bangavo, nutrūko trosas, paskui ir skrysčiai. O trosas metalinis, jis ėmė rangytis kaip gyvatė. Visa pamaina puolė gaudyti. Aš irgi bandžiau, jis man ir užvažiavo.
– O, – tarė ji, šį kartą rodydama, kad supranta, nors iš tiesų jo kalba buvo jai tarsi kinų raštas – ir tas „trosas“, ir „užvažiuoti“.
– Šitas Svynbernas… – pradėjo jis, ketindamas, kaip buvo sumanęs, kalbėti apie jai suprantamus dalykus. Bet ištarė „i“ kaip ilgąją.
– Kas?
– Svynbernas, – pakartojo jis taip pat klaidingai. – Poetas.
– Svinbernas, – pataisė ji.
– Taigi, tasai pats, – sulemeno jis, vėl nukaisdamas. – Ar seniai jis mirė?
– Negirdėjau, kad jis būtų miręs. – Ji smalsiai pažvelgė į jį. – Jūs jį pažįstate?
– Nesu jo akyse matęs, – atsakė jis. – Bet paskaičiau eilių iš tos knygos prieš jums ateinant. Ar jums patinka jo poezija?
Ir ji ėmė greitai, sklandžiai kalbėti jo pasiūlyta tema. Jis pasijuto smagiau, atsisėdo giliau į krėslą, tvirtai laikydamasis rankomis atramų, tarsi krėslas būtų galėjęs išslysti iš po jo ir nutrenkti jį ant grindų. Jam pavyko prašnekinti ją, kai palietė gerai žinomus dalykus, ir jis stengėsi sekti greitą jos kalbą, stebėdamasis, kad tiek daug žinių slypi toje dailioje galvutėje, ir neatsigėrėdamas gražiu šviesiu jos veidu. Nors ir labai stengėsi sekti jos mintis, jam trukdė nepažįstami žodžiai, kurie taip sklandžiai plaukė iš jos lūpų; jos kritiškos pastabos ir visas mąstymas buvo jam svetimas, bet vis dėlto skatino jį sukti galvą, nedavė ramybės protui. Štai, mąstė jis, čia ir yra tas minčių pasaulis, čia ir yra tas grožis, toks patrauklus ir stebuklingas, kokio jis anksčiau nebuvo net sapnavęs. Jis visai užsimiršo, godžiai įbedęs į ją akis. Štai ko verta siekti, dėl ko gyventi, kovoti, štai dėl ko verta net… numirti! Knygos nemelavo. Tokių moterų tikrai esama pasaulyje. Ir ji viena iš tokių. Ji davė sparnus jo vaizduotei, prieš jo akis atsivėrė didingi švytintys reginiai, kuriuose lyg pro miglas ėmė ryškėti gigantiški pavidalai, meilės scenos ir romantiški nuotykiai, herojiški žygiai dėl moters – šviesios moters, auksinės gėlės. O pro tą virpantį, plevenantį regėjimą jis lyg kokį pasakišką miražą matė gyvą moterį, kuri sėdėjo šalia ir kalbėjo apie literatūrą bei meną. Jis klausėsi, įsmeigęs į ją akis, nejausdamas, kad visa vyriška jo prigimtis šviečia iš tų akių. Nors ji mažai išmanė apie vyrus, bet buvo moteris, todėl labai aiškiai jautė degantį jo žvilgsnį. Nė vienas vyras nebuvo dar šitaip į ją žiūrėjęs, ir ji sutriko. Užsikirto ir nutilo. Minčių gija nutrūko. Jai pasidarė baugu, kad jis šitaip žiūri, bet drauge ir savotiškai malonu. Jos išauklėjimas tuojau davė pavojaus signalą, įspėjantį apie šią neleistiną, klastingą, slaptą vilionę; tačiau instinktai prabilo kuo garsiausiais balsais, jie skambėjo visoje jos esybėje, skatindami peržengti savo kastos ribas ir pasiduoti šiam atvykėliui iš kito pasaulio, šiam netašytam, nudaužytomis rankomis, kietos apykaklės nubrūžintu kaklu jaunuoliui, kuris, be jokios abejonės, suteptas ir sugadintas netikusios aplinkos. Ji pati buvo tyra, ir tasai tyrumas priešinosi, tačiau ji buvo moteris, ką tik pradėjusi pažinti moteriškos prigimties paradoksalumą.
– Taigi, kaip sakiau… o ką aš sakiau? – Ji staiga nutilo ir linksmai nusijuokė iš savęs, kad taip susipainiojo.
– Jūs sakėte, kad tasai Svinbernas nepasidarė dideliu poetu, nes… Ir čia sustojote, panele, – priminė jis ir staiga pajuto alkį, ir malonūs šiurpuliukai ėmė lakstyti aukštyn ir žemyn jo nugara nuo jos juoko. Skamba kaip sidabras, pagalvojo jis, kaip sidabro varpeliai. Per vieną akimirką ir tik vienai akimirkai jis nusikėlė į tolimą šalį – sėdėjo po rausvai pražydusia vyšnia, rūkydamas cigaretę ir klausydamasis smailiastogės pagodos varpelių, kurie šaukė maldai tikinčiuosius, apsiavusius šiaudiniais sandalais.
– Taip, dėkui, – tarė ji. – Trumpai tariant, Svinberno trūkumas yra tas, kad jis, na… šiurkštokas. Daugelio jo eilėraščių visai neverta skaityti. Tikrai didelių poetų kiekviena eilutė kupina gražiausios tiesos ir žadina kilniausius ir doriausius žmogaus jausmus. Iš tokių poetų kūrybos negalima išbraukti nė vienos eilutės, nepadarant nuostolio visai žmonijai.
– Nedaug aš čia paskaičiau, – neryžtingai tarė jis, – bet man pasirodė puiku. Aš visai nežinojau, kad jis toks… toks netikša. Turbūt tatai išlenda iš kitų jo knygų?
– Ir šitoje, jūsų skaitytoje, yra daug eilučių, kurias galima būtų išbraukti, – kategoriškai pareiškė jinai tvirtu balsu.
– Matyt, man tokios nepasitaikė, – pasakė jis. – O ką skaičiau, buvo kaip reikiant. Tos eilutės tokios šviesios, iš jų eina spinduliai ir man nušviečia sielą kaip saulė ar koks prožektorius. Taip man pasirodė, panele, bet aš, matyt, ne ką tenutuokiu apie poeziją.
Jis nejaukiai nutilo. Jam buvo labai nesmagu, jis skausmingai suvokė, jog nemoka išreikšti savo minčių. Tose eilėse jautė didingą gyvenimo pilnatvę, bet kalbėti apie tai nesisekė. Jis negalėjo išreikšti, ką jautė, ir mintyse palygino save su jūreiviu, tamsią naktį patekusiu į svetimą laivą ir susipainiojusiu tarp lynų bei virvių. Taip, nusprendė jis, dabar labai svarbu susipažinti su šiuo nauju pasauliu. Dar nėra taip buvę, kad jis nepasiektų ko užsigeidęs, o dabar atėjo laikas, kai panoro išsakyti, kas yra jo viduje, išsakyti taip, kad ji suprastų. Nes visame akiratyje dabar jis matė tiktai ją.
– Štai Longfelou[2]… – pradėjo ji.
– Taip, taip, skaičiau, – staigiai pertraukė jis, pasišovęs įrodyti, kad žino kai ką, nors ir nedaug buvo knygų skaitęs, ir kad nėra toks visai netašytas stuobrys. – „Gyvenimo psalmę“, „Excelsior“* ir… na, atrodo, viskas.
* Aukštyn (lot.).
Ji linktelėjo ir nusišypsojo, ir jam pasirodė, kad ta šypsena atlaidi ir užjaučiama. Kvailys, kam reikėjo šitaip išsišokti. Tikriausiai tas Logfelou parašė begales poezijos knygų.
– Atleiskit, panele, kad kišu čia savo dvylekį. Iš tiesų aš apie tuos dalykus maža ką nutuokiu. Matyt, ne į savo roges atsisėdau. Bet aš pasistengsiu, kad rogės būtų mano.
Tie žodžiai nuskambėjo kaip grasinimas. Jo balsas buvo ryžtingas, akys žaibavo, veidas pasidarė rūstus. Jai pasirodė, kad jo smakras išsišovė priekin ir tapo nemaloniai agresyvus. Ir tuo pat metu ją tarsi užliejo galinga vyriškumo banga, siūbtelėjusi iš jo.
– Aš tikiu, jūs pasieksite, kad… kad rogės būtų jūsų, – nusijuokė ji. – Jūs toks stiprus.
Valandėlę ji stebėjo raumeningą, tvirtą it jaučio, saulės nurudintą jo sprandą, iš kurio tryško gaivališka jėga ir sveikata. Nors jis sėdėjo nukaitęs ir nuolankus, ji ir vėl pajuto, kaip ją traukia prie jo. Ją nustebino staiga kilusi beprotiška mintis – jeigu ji imtų ir apkabintų abiem rankom jo kaklą, tai visa jo jėga ir energija nutekėtų į ją. Ši mintis šokiravo. Jai pasirodė, kad iškilo į paviršių kažkokia slapta jos yda. Be to, jėga jai visada buvo žemas ir vulgarus dalykas. Vyriško grožio idealu ji laikė grakščią eleganciją. Bet keistosios minties negalėjo atsikratyti. Jai atrodė baisu, kad galėjo kilti toks troškimas apkabinti rankomis tą bronzinį kaklą. Ji buvo gležnutė, todėl jos kūną ir sielą masino jėga. Bet ji pati to nesuvokė. Tik suprato, kad niekada anksčiau nė vienas vyras nebuvo jai padaręs tokio įspūdžio kaip šis, kalbantis tokia netaisyklinga kalba, kad ji net krūpčioja.
– Taip, aš sveikas kaip ridikas, – pasakė jis. – Kai būna riesta, galiu net vinis virškint. Bet dabar mano skrandis streikuoja. Negaliu suvirškint to, ką jūs man sakot, ir gana. Žinot, nesimokiau tokių dalykų. Aš mėgstu knygas ir poeziją, skaitau, kai tik sugriebiu laiko, bet šitaip kaip jūs niekad apie jas negalvoju. Štai kodėl ir negaliu kalbėt apie jas. Aš tarsi jūreivis, pasiklydęs nepažįstamoj jūroj be jūrlapio ir be kompaso. O dabar labai norėčiau sužinot koordinates. Gal jūs man nurodysit teisingą kursą? Kur jūs viso to išmokote?
– Mokiausi, lankiau mokyklą, – atsakė ji.
– Ir aš ėjau į mokyklą, kai buvau vaikas, – nesutiko jis.
– Taip, bet aš kalbu apie vidurinę mokyklą, paskaitas, universitetą.
– Jūs mokėtės universitete? – paklausė jis, neslėpdamas nustebimo.
Jam pasirodė, kad ji nutolo nuo jo bent per milijoną mylių.
– Aš ir dabar mokausi. Studijuoju specialų kalbos kursą.
Jis nežinojo, ką reiškia „kalbos kursas“, tik įsidėmėjo tą savo neišmanymą ir paklausė:
– O kiek man reikėtų dar mokytis, kad galėčiau patekti į universitetą?
Ji nusišypsojo, padrąsindama jį, kad jis taip trokšta žinių, ir tarė:
– Priklauso nuo to, kiek jau mokėtės. Vidurinės mokyklos nelankėte? Aišku, ne. O pradžios mokyklą baigėte?
– Kai išėjau, trūko dvejų metų, – atsakė jis. – Bet mane visada be vargo perkeldavo į aukštesnę klasę.
Ir tuojau, įpykęs ant savęs už pasigyrimą, jis taip kietai suspaudė krėslo atramas, kad net pirštų galus nusmelkė. Tuo pat metu jis pamatė į kambarį įeinančią moterį. Mergina pakilo ir nubėgo jos pasitikti. Jiedvi pasibučiavo ir, apsikabinusios per liemenį, žengė prie jo. Čia tikriausiai jos motina, pagalvojo jis. Moteris buvo aukšta, šviesiaplaukė, liekna ir graži, laikėsi oriai. Apsirengusi buvo taip, kaip ir dera šituose namuose. Jis patenkintas žiūrėjo į tokį dailų drabužį. Ji pati ir jos rūbas priminė jam moteris, matytas scenoje. Paskui jis prisiminė matęs panašiai išsipuošusių kilmingų damų, įeinančių pro Londono teatrų duris; jis stovėdavo po portiku ir žiūrėdavo į jas, kol policininkas išgrūsdavo į dulkiantį lietų. Paskui mintimis nuklydo į Jokohamą, prie „Grand Hotelio“, – ten irgi buvo matęs panašių damų. Prieš jo
akis sumirgėjo tūkstančiai Jokohamos miesto ir uosto vaizdų. Bet dabartis ragino jį kuo greičiausiai nusigręžti nuo šio prisiminimų kaleidoskopo. Jis žinojo, kad reikia atsistoti, pasisveikinti, ir su dideliu vargu pakilo nuo kėdės; jo kelnės buvo išsišovusios per kelius, juokingai ir bejėgiškai karojo rankos, o veidas paniuro, laukdamas gresiančio išbandymo.
II SKYRIUS
Ėjimas j valgomąjį buvo jam tikra kankynė. Jis tolydžio stabčiojo, klupo, krūpčiojo, kliuvo, ir kartais atrodydavo, jog daugiau nebeįstengs žengti nė žingsnio. Pagaliau visos kliūtys nugalėtos, jis sėdi šalia Jos. Baisu buvo žiūrėti į gausybę išrikiuotų peilių ir šakučių. Juose slypėjo nežinomi pavojai, ir jis spoksojo į juos it užkerėtas tol, kol pro akinamą blizgesį išvydo laivo denį, kuriame jis su kitais jūreiviais valgo sūdytą jautieną lenktiniais peiliais ir pirštais ar srebia aplamdytais skardiniais šaukštais iš katiliukų tirštą žirnienę. Jis pajuto šnervėse nešviežios jautienos kvapą, o ausyse, tarsi akompanuodamas girgždantiems špantams ir tratantiems šotams, aidėjo garsus valgan- čiųjų čiaumojimas. Jis pažiūrėjo į draugus ir nusprendė, kad jie ryja kaip kiaulės. Čia tai jis bus atsargus. Valgys tyliai. Visą laiką turės omeny, kad negalima užsimiršti.
Jis apžvelgė stalą. Priešais sėdėjo Arturas ir kitas brolis, Normanas. Jos broliai, tarė jis sau ir širdy pajuto jiems palankumą. Kaip jie myli vienas kitą, šita šeima! Jis labai aiškiai prisiminė, kaip motina įėjo į kambarį, kaip jiedvi pasibučiavo, o paskui apsikabinusios priėjo prie jo. Pasaulyje, kuriame jis gyveno, tėvų ir vaikų meilė taip nerodoma. O štai aukštoji visuomenė pasiekusi tokį subtilumą. Tatai buvo puikiau už viską, ką jis per trumpą laiką toje visuomenėje pamatė. Ši mintis sujaudino jį, širdį užliejo švelnumas. Visą gyvenimą jam trūko meilės. Jis troško meilės visa savo esybe. Pati prigimtis organiškai jos reikalavo. Tačiau gyventi teko be meilės, ir jo širdis darėsi tolydžio vis kietesnė. Jis ir pats nesuvokdavo, kad jam reikia meilės. Nesuprato ir dabar. Tik virpėdamas stebėjo, kaip ji atrodo, ir galvojo, kaip tai gražu, kilnu, nuostabu.
Jis džiaugėsi, kad nėra pono Morso. Jau ir taip buvo sunku, kol susipažino su ja ir jos motina, ir jos broliu Normanu. Artūrą jis jau šiek tiek pažinojo. Iš tiesų, susipažinti dar ir su tėvu tikrai jau būtų per daug. Jam atrodė, kad jis niekad gyvenime nėra taip sunkiai dirbęs kaip tą dieną. Sunkiausias darbas, palyginus su šiuo, atrodė tik vaikų žaidimas. Mažyčiai prakaito lašeliai išbėrė jam kaktą, o marškiniai buvo visi šlapi: reikėjo labai daug pastangų vienu metu dirbti tiek neįprastų darbų. Reikėjo valgyti taip, kaip anksčiau niekada nebuvo valgęs, naudotis keistais įrankiais, slapčiomis žvilgčioti į kitus, kaip jie valgo kiekvieną naują patiekalą, reikėjo priimti begalę naujų įspūdžių, kurie pilte pylėsi ant jo, reikėjo juos mintyse komentuoti ir klasifikuoti. Jis visą laiką jautė, kaip jį traukia toji mergina, jautė sunkų, skausmingą nerimą, troško išsikovoti tokį gyvenimą, kokį ji gyvena, įtemptai galvojo, kūrė dar neaiškius planus, – kaip pakilti iki jos. Norėdamas sužinoti, kokiu peiliu ar šakute valgyti tą ar kitą patiekalą, jis slapčia žvilgčiojo į Normaną, sėdintį priešais, ar į ką nors kitą, stengdamasis įsidėmėti jų bruožus ir tuo pat metu vertindamas, spręsdamas, kokie jie, o svarbiausia – kokie jų santykiai su ja. Be to, jis dar turėjo kalbėti, klausytis, kas jam sakoma, ką jie šnekasi tarpusavyje, jei reikėdavo, ir jiems atsakinėti, su nerimu parenkant žodžius, nes jo liežuvis buvo įpratęs plepėti kas pakliūva. Negana visų tų keblumų, dar kankino tarnas, tas nuolatinis pavojus, kuris tyliai prisiartindavo prie jo peties ir tarsi koks baisus sfinksas užduodavo mįsles ir galvosūkius, kuriuos reikėdavo tuojau pat išspręsti. Ir visą laiką slėgė mintis apie indelius pirštams nusiplauti. Toji įkyri mintis nejučiom dešimtis kartų grįždavo jo galvon – jis vis galvojo, kaipgi jie atrodo ir kada juos atneš. Iki šiol jis tik buvo girdėjęs apie tuos indelius, o štai dabar, anksčiau ar vėliau, gal net už kelių minučių, pamatys juos, nes sėdi už vieno stalo su tomis aukštesnėmis būtybėmis, kurios tais indeliais naudojasi, tad ir jam, taip, jam, reikės daryti tą patį. O svarbiausia, į jo sąmonės paviršių tolydžio iškildavo problema – kaip laikytis su tais žmonėmis. Kaip žiūrėti į juos? Susirūpinęs jis visą laiką apie tai galvojo. Kartais kildavo nedrąsi mintis apsimesti, suvaidinti tokį, koks jis iš tiesų nėra, tačiau kita, dar nedrąsesnė mintis įspėdavo, jog nieko iš to neišeis, jog jam iš prigimties netinka toks vaidmuo ir jis tik apsikvailintų.
Pietūs jau įpusėjo, o jis vis stengėsi nuspręsti, kaip elgtis, todėl sėdėjo ir tylėjo. Jis nežinojo, kad tasai jo tykumas labai prieštarauja vakarykščiams Artūro žodžiams, kai jisai pareiškė namiškiams atsivesiąs pietauti laukinį, tačiau jiems nesą ko nuogąstauti, nes tas laukinis būsiąs įdomus. Martinas Idenas niekad nebūtų patikėjęs, kad jos brolis gali būti toks išdavikas – juk Martinas išgelbėjo tą brolelį iš labai nemalonios istorijos. Taigi jis sėdėjo prie stalo sutrikęs, kad taip čia nepritampa, ir tuo pat metu žavėdamasis viskuo, kas dėjosi aplinkui. Pirmą kartą jis suprato, kad valgymas – tai ne vien fizinio poreikio tenkinimas. Anksčiau jis net nepastebėdavo, ką valgo. Numalšindavo alkį, ir tiek. O prie šio stalo gavo peno ir jo meilė grožiui, nes valgymas čia buvo estetinis veiksmas. Ir ne tik estetinis, o sykiu intelektualinis. Jo smegenys įtemptai dirbo. Jis girdėjo žodžius, kurių reikšmės nesuprato, ir žodžius, matytus tiktai knygose, kurių nė vienas jo pažįstamas, nei vyras, nei moteris, nebūtų galėję ištarti, nes buvo nepakankamai išsilavinę. Ir klausydamasis, kaip nerūpestingai svaido tokius žodžius ši nuostabi šeima, jos šeima, jis net virpėjo iš pasitenkinimo. Romantiką, grožį, didybę, apie kuriuos buvo skaitęs knygose, jis dabar regėjo savo akimis. Retai žmogus patiria tokią palaimą, kai pamato savo svajones, nusimetusias fantazijos rūbą ir virtusias tikrove.
Dar niekada jis nebuvo pakilęs į tokias aukštumas, todėl laikėsi kukliai, nesikišo į kalbą, tik klausėsi, stebėjo, džiaugėsi ir atsakinėjo santūriai „taip, panele“ arba „ne, panele“ jai ir „taip, ponia“ arba „ne, ponia“ jos motinai. Šnekėdamas su jos broliais, turėjo sekti save, kad nepasakytų „taip, pone“ arba „ne, pone“ – kaip buvo įpratęs laive atsakinėti vyresniesiems. Jis jautė, kad toks atsakymas netinka, nes tada pripažintų save žemesniu, o to nereikia, jeigu nori ją laimėti. Be to, taip sakyti jam neleido išdidumas. „Dievaži, – galvojo jis sau, – kuo aš prastesnis už juos, o kad jie žino daugybę man nesuprantamų dalykų, tai ir aš galėčiau juos kai ko pamokyti“. Bet kai po akimirkos ji ar jos motina kreipdavosi į jį „ponas Idenai“, jo kovingasis išdidumas bemat išgaruodavo, ir jis šviste nušvisdavo džiaugsmu. Dabar jis civilizuotas žmogus ir sėdi prie pietų stalo su tokiais žmonėmis, apie kuriuos buvo skaitęs knygose. Jis tarsi irgi atsidūrė knygose, pradėjo nuotykingą kelionę įrištų tomų puslapiais.
Jis sėdėjo už stalo, suvis nepanašus į Artūro apgarsintą laukinį, o veikiau į švelnų ėriuką, ir visą laiką suko galvą, kaip elgtis. O juk jis visai nebuvo švelnus ėriukas, ir valdinga jo prigimtis nenorėjo griežti antruoju smuiku. Jis kalbėjo tik tada, kai būtinai reikėjo, kalbėjo taip pat, kaip ėjo prie stalo – klupdamas ir kliūdamas, apgraibomis ieškodamas savo poliglotiškame žodyne žodžių, svarstydamas, kurie tikrai tiktų, būgštaudamas, kad gali neteisingai juos ištarti, ir atmesdamas tuos, kurie galėjo būti nesuprasti ar per daug šiurkštūs, vulgarūs. Bet visą laiką jį slėgė mintis, kad šitaip rūpestingai rankiodamas žodžius jis labai kvailai daro ir pats sau trukdo išreikšti tai, ką jaučia. Laisvę mylinčią jo prigimtį erzino tokie apribojimai, panašiai kaip kaklą erzino krakmolyta apykaklė. Be to, jis žinojo, kad ilgai taip neištvers. Kūrybinga jo dvasia, skatinama pajėgaus proto ir jausmingumo, nesutramdomai veržėsi veikti. Jį greit pagaudavo idėjos ir pojūčiai, kurie paskui skausmingose kančiose ieškojo išraiškos ir formos. Tada jis užsimiršdavo, kur esąs, ir nejučiomis prabildavo įprastiniais žodžiais – tais kalbos įrankiais, kuriais visada naudodavosi.
Kai tarnas, kuris nuolat trukdė, įkyriai stoviniuodamas už nugaros, kažką pasiūlė, jis atsisakė, trumpai ir išraiškingai taręs:
– Pau!
Tą pačią akimirką visi prie stalo nuščiuvo ir sukluso, tarnas piktai apsidžiaugė, o Martinas tiesiog apkvaito iš gėdos. Bet greitai atsikvošėjo.
– Tai kanakų kalbos žodis, reiškia „gana“, – paaiškino jis. – Kažkaip netyčia išsprūdo. Taip ir tariamas pau.
Jis pastebėjo, kad ji smalsiai ir įdėmiai žiūri į jo rankas, ir, nusiteikęs viską paaiškinti, tarė:
– Aš ką tik išlipau iš Ramiojo vandenyno pašto garlaivio. Jis vėlavo, todėl Pjudžit Saundo uostuose dirbom kaip juodi jaučiai. Krovėm frachtuotą krovinį, jei žinot, ką tai reiškia. Todėl jos tokios nudaužytos.
– O, aš visai ne dėl to žiūrėjau, – skubiai pasiaiškino ji. – Jūsų rankos atrodo per mažos jūsų kūnui.
Martino skruostai nukaito. Jam atrodė, kad iškeltas aikštėn dar vienas jo trūkumas.
– Aha, – nuolankiai pasakė jis. – Jos neatlaiko mano jėgos. Raumenys ir pečiai stiprūs, galiu žiebti kaip reikiant. Kai malu kam dantis, tai ir pačios apsimala.
Jis anaiptol nesidžiaugė tuo, ką pasakė. Tiesiog bjaurėjosi savimi. Nesulaikė liežuvio už dantų ir prišnekėjo negražių dalykų.
– Jūs taip narsiai padėjote Artūrui, nors esate visai svetimas žmogus, – taktiškai prabilo ji, pastebėjusi, kad jis sutrikęs, nors ir nesupratusi kodėl.
Jis puikiai suprato, kad ji nori padėti jam, ir šiltos dėkingumo bangos užlietas vėl visiškai pamiršo, kad negalima duoti valios liežuviui.
– Vieni niekai, – pasakė jis. – Kiekvienas būtų šitaip padaręs.
Ta chuliganų gauja tik laukė progos prikibti, o Arturas jų visai nekliudė. Jie puolė jį, o aš tada puoliau juos ir užvožiau keliems. Ten irgi rankas apsidraskiau, bet užtat ir jie turėjo rankioti dantis. Niekaip negalėjau ištverti… Kai matau…
Čia jis staiga nutilo ir net nebeužsičiaupė, pasibaisėjęs savo ydingumu ir pasijutęs menkysta, neverta kvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoja ji. Ir kol Arturas vėl, gal jau dvidešimtą kartą, pasakojo savo nuotykį su girtais chuliganais ant kelto, kaip Martinas Idenas puolė juos ir jį išgelbėjo, patsai Martinas, suraukęs antakius, mąstė apie tai, koks jis pasirodė kvailys, ir dar atkakliau įniko spręsti klausimą, kaip jam elgtis su šiais žmonėmis. Iki šiol jam tai nesisekė. Žinoma, jis ne jų lizdo paukštis ir nemoka kalbėti jų kalba. Jis nemoka dėtis tokiu, kokie jie yra. Vis vien tas maskaradas nepavyktų, be to, jis nemoka apsimetinėti. Jis nemoka meluoti ir veidmainiauti. Kad ir kas būtų, jis liks toks, koks yra. Tegu dabar ir negali dalyvauti jų pokalbyje, bet ateis laikas, kai galės. Jis tvirtai pasiryžo tą pasiekti. O dabar vis vien reikia kalbėti, ir jis kalbės sava kalba, žinoma, kiek sušvelninta, kad jie suprastų ir per daug nesipiktintų. Ir dar – jis daugiau netylės, dėdamasis suprantąs, ko iš tiesų nesupranta. Todėl, kai broliai, kalbėdami apie universitetą, keletą kartų paminėjo žodį „trigė“, Martinas Idenas, laikydamasis savo nusistatymo, pasiteiravo:
– Kas yra „trigė“?
– Trigonometrija, – atsakė Normanas, – aukštesnioji matiekos forma.
– O ką reiškia „matieka“? – tuojau paklausė Martinas, ir visi kažin kodėl susijuokė iš Normano.
– Matematika, na… aritmetika, – paaiškino tasai.
Martinas Idenas linktelėjo. Jis gavo pažvelgti į mokslo tolumas, kurios jam atrodė neišmatuojamos. Tai, ką jis išvydo, buvo apčiuopiama. Nepaprastas jo fantazijos lakumas abstraktiems dalykams suteikė konkrečias formas. Alchemiškoje jo smegenų laboratorijoje trigonometrija bei matematika ir visas mokslas, kurį tie žodžiai žymėjo, pavirto tarsi kokiu peizažu. Jis aiškiai matė proskynas žalioje tankmėje ir miško aikšteles, čia vos vos apšviestas, čia ryškiai nutviekstas žėrinčių saulės spindulių. Ties horizontu reginio detalės nyko ir blėso purpurinėje migloje, bet jis žinojo, kad už tos purpurinės miglos yra gundanti nežinomybė, viliojanti romantika. Tie vaizdai svaigino kaip vynas. Čia tai bent erdvė nuotykiams, galimybė padirbėti galva ir rankomis, pasaulis, kurį galima užkariauti, ir čia pat iš sąmonės gelmių išniro mintis – užkariauti, kad laimėtum ją, šią lelijos baltumo dvasią, kuri sėdi šalia.
Spinduliuojantį regėjimą išsklaidė, niekais pavertė Arturas, kuris visą laiką stengėsi parodyti šeimai žadėtąjį laukinį. Martinas Idenas prisiminė savo nusistatymą. Pirmą sykį per visą vakarą jis tapo pačiu savimi; iš pradžių susikaupęs ir apgalvotai, o paskui laisvai, pagautas kūrybinio džiaugsmo, jis ėmė piešti savo klausytojams gyvenimą tokį, kokį pažinojo. Jis buvo plaukiojęs kontrabandininkų škunoje „Tulžys“, kurį sugavo muitinės sargybos kateris. Martinas mokėjo ne tik matyti, bet ir pasakoti, ką matęs. Jis pasakojo jiems apie kilsuojančią jūrą, apie žmones ir laivus toje jūroje. Pasitelkęs vaizduotę, jis parodė jiems viską taip, kaip matė savo akimis. Kaip tikras menininkas jis rinko iš didelės daugybės detalių pačias būdingiausias ir labai vaizdingai, ryškiai piešė spalvingus, lyg saulės apšviestus paveikslus, įkvėpdamas jiems gyvybės ir žavėdamas klausytojus savo šiurkštoka gražbylyste, gera nuotaika ir vidine jėga. Juos gąsdino kai kurie jo posakiai bei natūralistiniai vaizdai, tačiau pasakojimo grožis tuojau užtemdydavo šiurkštesnius momentus, o tragizmą švelnino humoras, negirdėtas jūreiviškas sąmojis ir kalambūrai.
Martinui kalbant, mergina žiūrėjo į jį išplėtusi akis. Jo įkarštis kaitino ir ją. Ji pati stebėjosi, kaip iki šiolei gyveno be šitos šilumos. Jai norėjosi prisišlieti prie to karšto, liepsningo žmogaus, iš kurio kaip iš ugnikalnio veržėsi jėga, tvirtybė ir sveikata. Traukte traukė prisiglausti, bet ji stengėsi tvardytis. Juoba kad kitas, visai priešingas pojūtis, stūmė nuo jo. Nemalonu buvo žiūrėti į raudoną ruožą nuo apykaklės, į išsišovusius raumenis, į apdraskytas rankas, taip subjaurotas sunkaus darbo, jog atrodė, kad į jas įsiėdęs juodžiausias gyvenimo purvas. Jo šiurkštumas gąsdino ją. Kiekvienas šiurkštus žodis rėžė ausį, kiekviena šiurkšti smulkmena iš jo gyvenimo žeidė jos širdį. Ir vis dėlto ją traukė prie jo, ir ji net pagalvojo, kad tik šėtonas gali turėti tokią jėgą. Susvyravo viskas, kas buvo taip tvirta jos sąmonėje. Jo gyvenimo romantika ir nuotykiai griovė jos įsitikinimus. Kai jis smagiai juokėsi, pasakodamas apie sėkmingai nugalėtus pavojus, gyvenimas jai atrodė nebe sunkus ir daug pastangų reikalaujantis dalykas, o tik žaisliukas, kurį galima pamėtyti šiaip ir kitaip, nerūpestingai pasidžiaugti, o paskui taip pat nerūpestingai nusviesti šalin. „Todėl ir tu žaisk! – skardeno balsas joje. – Glauskis prie jo, jeigu taip nori, ir apkabink abiem rankom jo kaklą!“ Ji vos neriktelėjo – tokia beprotiška buvo toji mintis, ir veltui ji šaukėsi pagalbon savo tyrumą, savo kultūrą, viską, kuo skyrėsi nuo jo. Ji apsižvalgė ir pamatė, kad visi kiti tartum pakerėti žiūri į jį, ir būtų visai pasimetusi, tačiau pamatė motinos akyse siaubą – tiesa, ir susižavėjimą, bet kartu siaubą. Šis žmogus, atėjęs iš tamsybių anapus jų namų durų, yra nedoras. Šitokį matė jį motina, o motina neklysta. Rūta patikėjo motinos sprendimu, kaip ir visuomet tikėdavo. Karštis, sklindantis iš jo, liovėsi ją šildyti, ir baimė nebebuvo tokia skaudi.
Po pietų ji skambino pianinu, skambino iššaukiamai, norėdama padaryti jam įspūdį, nejučiomis stengdamasi parodyti, kokia neperžengiama bedugnė juodu skiria. Muzika buvo tarsi kuoka, kuria ji šiurkščiai tvojo jam; jis buvo priblokštas ir sugniuždytas, bet kartu ir įkvėptas. Jis žvelgė į Rūtą su baiminga pagarba. Jam atrodė, kaip ir jai, jog bedugnė darosi vis gilesnė, bet juo labiau ji gilėjo, juo karščiau jis troško ją peržengti. Per daug sudėtingas buvo jo vidinis pasaulis, kad jis galėtų visą vakarą žiūrėti į tą bedugnę, juo labiau – klausydamasis tokios muzikos. Muzikai jis buvo ypatingai jautrus. Ji aitrino jausmus kaip stiprus gėrimas, dirgino vaizduotę kaip narkotikai ir skraidino, nešė jį padebesiais. Skurdi tikrovė išnyko – jo sielą užplūdo grožis, muzika pažadino romantiškas svajas ir prisegė joms sparnus. Jis nesuprato, ką ji skambina. Tai buvo visai nepanašu į išklerusių pianinų garsus šokiuose ar dūdų orkestro trenksmą. Bet knygose buvo skaitęs apie tokią muziką, tad patikėjo ja aklai, nors pradžioje kantriai laukė aiškaus, paprasto ritmo ir labai stebėjosi, jog ritmas greitai keisdavosi. Kartais jau atrodydavo, kad jis sugavo melodiją ir seka ją, bet ji tuojau išnykdavo chaotiškoje, jam nesuprantamoje garsų maišatyje, kuri bematant nutrenkdavo vaizduotę kaip kokį akmenį atgal į žemę.
Kartą net dingtelėjo mintis, kad ji tiesiog šaiposi iš jo. Jis jautė jos priešišką nuotaiką ir stengėsi perprasti, ką sako jos rankos, bėgio- damos klavišais. Paskui nuvijo šalin tas mintis, neįmanomas ir niekam tikusias, atsipalaidavo, kad geriau girdėtų muziką. Po truputį vėl grįžo senoji palaima. Kojos nebesiekė žemės, kūnas pavirto dvasia, ir jame pačiame ir aplink jį švietė didinga šviesa, paskui viskas išnyko, o jis pats pakilo ir nuplaukė per kažkokį nepažįstamą pasaulį, apie kurį seniai buvo svajojęs. Daugybė žinomų ir nežinomų dalykų, susipynusių tarsi sapne, mirgėjo jam prieš akis. Jis keliavo į neregėtus saulės nutviekstų kraštų uostus, vaikščiojo po turgavietes, pilnas čiabuvių barbarų, kurių niekas niekad nebuvo regėjęs. Jis vėl jautė aitrų salų kvapą, tokį įprastą šiltomis, tylutėlėmis jūros naktimis, ilgomis tropikų dienomis vėl kovojo su pietryčių pasatais, o priešais, žydrai žalsvoje jūroje, dygo koralinės salelės su palmių kuodais, ir tos pačios koralinės salelės su palmių kuodais, praplaukus laivui, skęsdavo žydrai žalsvoje jūroje. Vaizdai keitėsi greitai kaip mintys. Čia jis raitas skrenda ant laukinio žirgo per pasakiškų spalvų dykumą Arizonos šiaurėje, čia žvelgia pro virpantį nuo karščio orą į baltą Mirties slėnio sarkofagą, čia paneria irklą į Ledjūrio vandenį, kur stūkso ir žėri saulėje ledų kalnai. Čia jis guli koraliniame krante, kur kokoso palmės auga sulig pat švelniai ošiančia bangų mūša. Mėlynomis liepsnomis dega laužas, sukrautas iš kadaise sudužusio laivo nuolaužų, šokėjos šoka hulą, o dainininkai, skambant havajietiškoms ukulelėms ir griaudžiant tamtamams, dainuoja laukinę meilės dainą. Aistringa tropikų naktis. Tolumoje, žvaigždėto dangaus fone, stūkso ugnikalnio viršūnės siluetas. Virš galvos plaukia blyškus mėnulio pjautuvas, o žemai, ties horizontu, dega Pietų Kryžiaus žvaigždynas.
Jis buvo lyg arfa; visa, ką jis žinojo ir ką buvo patyręs gyvenime, virto stygomis, o ši muzika it vėjas virpino stygas, kurios skambėjo prisiminimais ir svajomis. Jis ne tik jautė. Jo pojūčiai įgaudavo formą, spalvą ir spindesį, o drąsi vaizduotė kažkokiu nuostabiu, magišku būdu paversdavo juos vaizdais. Viskas susimaišė – praeitis, dabartis, ateitis; o jis žingsniavo savo krypuojančia eisena per tą platų, turtingą pasaulį, patirdamas daug nuotykių ir nuveikdamas daug kilnių žygių dėl Jos… ir štai jis jau su ja, jis laimi ją, jinai jo glėbyje, ir juodu skrenda drauge į jo svajų karaliją.
Ir jinai, per petį pažvelgusi į Martiną, pamatė tą svajų atšvaitą jo veide. Jo veidas buvo pasikeitęs, jame spindėjo didelės akys, kurios, žvelgdamos pro garsų šydą, regėjo gyvą, pulsuojantį gyvenimą ir gigantiškus dvasios pavidalus. Ji apstulbo. Netašytas, negrabus bernas dingo. Tiesa, blogai pasiūti drabužiai, apdraskytos rankos ir saulėje įdegęs veidas liko, bet tai atrodė kaip kalėjimo grotos, pro kurias žvelgė didi siela, tyli ir nebylė, nes lūpos nepajėgė jos išreikšti žodžiais. Visa tai švystelėjo tartum žaibas prieš jos akis, o paskui ji vėl išvydo negrabų berną ir nusijuokė iš savo vaizduotės pokšto. Bet šio reginio įspūdis nedingo. Kai atėjo metas Martinui su visais atsisveikinti ir eiti, ji paskolino jam Svinberno tomelį, ir dar Brauningo[3], – ji dabar kaip tik klausėsi paskaitų apie Brauningą. Jis stovėjo visas nukaitęs, užsikirsdamas dėkojo ir pasirodė jai toks vaikas, kad ją apėmė motiniška užuojauta. Ji pamiršo ir negrabų berną, ir įkalintą sielą, ir vyrą, kuris taip vyriškai ir įdėmiai žiūrėjo į ją, džiugindamas ir drauge gąsdindamas. Ji matė tik jaunuolį, kuris spaudė jos ranką šerpetota kaip trintuvė ranka, tiesiog jai įbrėždamas, ir užsikirsdamas kalbėjo:
– Nuostabiausia diena mano gyvenime. Matot, aš nepratęs prie tokių… – jis bejėgiškai apsižvalgė – …prie tokių žmonių ir tokių namų. Viskas čia man nauja… ir viskas labai patiko.
– Tikiuosi, jūs dar ateisite, – tarė ji, kai jis spaudė rankas jos broliams.
Jis užsismaukė kepurę, kentėdamas dėl savo negrabumo pasuko į duris ir išėjo.
– Na, kaip jis tau patiko? – paklausė Arturas.
– Labai įdomus. Kaip gryno oro gūsis, – atsakė ji. – Kiek jam metų?
– Dvidešimt… tuoj bus dvidešimt vieneri. Šiandien klausiau. Nemaniau, kad jis toks jaunas.
„O, vadinasi, aš trejetu metų vyresnė“, – pagalvojo ji, bučiuodama brolius ir linkėdama jiems labos nakties.
III SKYRIUS
Lipdamas laiptais žemyn, Martinas Idenas įkišo ranką į švarko kišenę, išsitraukė lakštelį rudo ryžių popieriaus, žiupsnį meksikietiško tabako ir mikliai susisuko cigaretę. Giliai į plaučius įkvėpė pirmąjį dūmą, paskui lėtai, neskubėdamas išpūtė.
– Po šimts! – garsiai tarė jis, ir jo balse nuskambėjo baiminga pagarba ir nuostaba. – Po šimts! – vėl pakartojo. Ir dar sykį sumurmėjo: – Po šimts! – Paskui pakėlė ranką prie apykaklės, staigiu judesiu nutraukė ją ir susigrūdo į kišenę. Dulkė šaltas lietus, bet jis tyčia nusiėmė kepurę, atsisegiojo liemenę ir ėjo visas nušvitęs, nieko aplink nematydamas. Beveik nepastebėjo, kad lyja. Ėjo tarsi ekstazėje, svajodamas, atkurdamas ką tik išgyventus įvykius.
Pagaliau jis sutiko merginą, tokią merginą, kokią visą laiką neaiškiai vylėsi sutikti, nors, tiesa, daug apie tai negalvodavo, nes apskritai nebuvo pratęs galvoti apie moteris. Jis sėdėjo greta jos už stalo. Jis lietė jos ranką, žvelgė į akis ir išvydo ten gražią sielą, gražią kaip tą sielą atspindinčios akys, kaip kūnas, kuriam ji buvo suteikusi išraišką ir formą. Jis negalvojo apie jos kūną kaip apie kūną, ir tai buvo naujiena, nes visų pažįstamų moterų jis matydavo vien tiktai kūną. Jos kūnas visai kas kita. Jis neįsivaizdavo, kad jį galėtų paliesti ligos ir negalavimai. Jos kūnas buvo daugiau nei apdaras sielai. Tai buvo jos sielos atspindys, tyras ir grakštus jos dieviškos esybės kristalas. Pajutęs jos dieviškumą, Martinas krūptelėjo. Išsisklaidė svajos, jis ėmė blaiviau galvoti. Iki šiol nė vienas žodis, nė viena mintis ar užuomina apie dieviškumą nebuvo pasiekę jo sąmonės. Jis niekad netikėjo jokiomis dievybėmis. Visada buvo laisvamanis ir geraširdiškai šaipydavosi iš dvasiškų tėvelių bei jų skelbiamo sielos nemirtingumo. Martinas tvirtino, kad anapus nėra jokio gyvenimo; gyvenimas čia, o paskui – begalinė tamsybė. Bet tai, ką jis pamatė jos akyse, buvo siela – nemirtinga siela, kuri turi gyventi amžinai. Nė viename savo pažįstamame vyre, nė vienoje moteryje jis nebuvo įžvelgęs nemirtingumo. O joje įžvelgė. Ji be žodžių pašnibždėjo jam tai pačią pirmąją akimirką, vos tik žvilgtelėjusi į jį. Jis ėjo ir žiūrėjo į jos veidą, šviečiantį prieš akis – tokį blyškų ir rimtą, mielą ir jautrų, besišypsantį užjaučiamai, švelniai, kaip gali šypsotis tik angelas, ir tokį tyrą, kokio jis nebuvo nė sapne sapnavęs. Jos tyrumas pritrenkė jį kaip smūgis. Net nugąsdino. Jis žinojo, kad yra gėris ir blogis, bet kad tyrumas konkrečiai egzistuotų, tokia mintis niekada nebuvo atėjusi jam į galvą. O dabar, išvydęs ją, suprato, kad tyrumas yra aukščiausias laipsnis gerumo ir nekaltumo, iš jų ir susideda amžinasis gyvenimas.
Staiga Martinas karštai panoro įsitverti to amžinojo gyvenimo. Jis nevertas jos mažojo pirštelio, – tą jis žinojo; juk tik per didžiausią stebuklą jam teko neregėta laimė šį vakarą pamatyti Rūtą, pabūti su ja, pasikalbėti. Bet tai atsitiktinumas. Ir visai nepelnytas. Jis nevertas tokios laimės. Jį apėmė religinga nuotaika. Jis jautėsi nuolankus ir romus, kupinas nusižeminimo ir atgailos. Šitaip nusiteikę eina prie klausyklos nusidėjėliai. Jis suprato savo nuodėmes. Bet kaip visi romieji bei nusižeminusieji prie klausyklos išvysta šviesius laimingos ateities pragiedrulius, taip ir jis matė nušvintant tuos laikus, kai Rūta priklausys jam. Kaip ji jam priklausys, jis įsivaizdavo labai miglotai ir neaiškiai, tik žinojo, kad visiškai ne taip kaip kitos moterys. Jo savimeilė vis aukščiau kilo beprotiškų svajų sparnais, ir jis jau regėjo save, kopiantį drauge su ja aukštyn, besidalinantį mintimis ir kartu besidžiaugiantį viskuo, kas gražu ir kilnu. Ji priklausys jam dvasiškai, svajojo jis, juos riš laisva dvasinė draugystė, kurioje nebus nė lašo nepadorumo. Konkrečiai jis negalėjo šios draugystės apibūdinti. Ir nesistengė. Tiesą sakant, jis visai nemąstė. Pojūčiai užvaldė protą, širdy virpėjo ir pulsavo niekad anksčiau nepatirtos emocijos; jis palaimingai plaukė ant jausmo bangos, iškilusios viršum realios būties.
Martinas ėjo šlitiniuodamas it girtas ir pusbalsiu kartojo:
– Po šimts! Po šimts!
Prie kampo jį įtariai nužvelgė policininkas, paskui iš eisenos pažino, kad čia jūreivis.
– Kur taip nusitašei? – paklausė policininkas.
Martinas Idenas grįžo atgal į žemę. Iš prigimties jis buvo apsukrus, greitos orientacijos, mokėjo susivokti sudėtingu ir kebliu atveju. Vos tik policininkas šūktelėjo, jis bematant atsipeikėjo ir suprato ką darąs.
– Tai gražu, ar ne? – nusijuokė Martinas. – Pats nepajutau, kad garsiai kalbu.
– Tuojau pradėsi dainuoti, – pridūrė policininkas.
– Ne, nepradėsiu. Duokit man ugnies, ir važiuoju namo, kai tik sulauksiu tramvajaus.
Jis užsidegė cigaretę, palinkėjo policininkui labos nakties ir nuėjo.
– Nei šis, nei tas, – sumurmėjo pats sau. – Faraonas pamanė, kad aš girtas.
Jis šyptelėjo, susimąstė ir pridūrė:
– O gal tikrai buvau girtas? Tik niekad nemaniau, kad galima apsvaigti nuo moters veido.
Telegrafo aveniu jis įšoko į Berklio tramvajų. Tramvajus buvo pilnutėlis jaunuolių, kurie dainavo dainas ir tolydžio šūkalojo savo studentiškus šūkius. Martinas smalsiai stebėjo juos. Jie mokosi universitete. Jie lanko tą patį universitetą kaip ir ji, priklauso jos aplinkai, gali susipažinti su ja, gali matytis su ja kiekvieną dieną, jeigu tik nori. Jam buvo labai keista, kad jie to nenori, kad kažkur trankosi, užuot praleidę vakarą su ja, godoję ją pagarbiame ratelyje. Atidžiau į juos įsižiūrėjęs, jis pastebėjo vieną jaunuolį primerktomis akimis, atvėpusia lūpa. Šitas pilnas ydų, nusprendė Martinas. Laive jis būtų bailys, mazgotė ir liežuvautojas. Jis, Martinas Idenas, geresnis už tą vyruką. Ši mintis jį nudžiugino. Tarsi priartino arčiau prie Jos. Jis ėmė lyginti save su tais studentais. Pagalvojęs apie raumeningą savo kūną, liko patenkintas, kad fiziškai yra pranašesnis už juos. Slėgė kita mintis – jų galvos prikimštos žinių, todėl jie gali laisvai kalbėtis su ja. Bet kam gi man duotos smegenys, karštai klausė jis save. Ką jie nuveikė, galiu nuveikti ir aš. Jie mokėsi gyvenimo iš knygų, o jis tuo tarpu gyveno.
Jo galva irgi pilna žinių, tik tos žinios kitokios. Keli iš jų mokėtų surišti lyną, stovėti prie vairo ar budėti laive? Virtinės vaizdų iš jo paties gyvenimo plaukė Martinui prieš akis – pavojai ir drąsūs žygiai, vargai ir sunkus darbas. Jis prisiminė, kiek nesėkmių ir bėdų patyrė gyvenimo mokykloje. Ką gi, nors tuo jis pranoksta juos. Vėliau jiems vis vien reikės susidurti su tikruoju gyvenimu, kuris juos pavėlys ir pamėtys taip, kaip jį vėtė ir mėtė. Labai gerai. Kol jie mokysis gyvenimo, jis galės susipažinti su antrąja gyvenimo puse iš knygų.
Kai tramvajus važiavo per retai apgyventą rajoną, skiriantį Ouklendą nuo Berklio, Martinas laukė, kol pasirodys pažįstamas dviaukštis namas su išdidžia iškaba: „Higinbotemo mažmeninė prekyba“. Palei tą namą jis išlipo. Valandėlę žiūrėjo į iškabą. Ji bylojo jam daugiau, negu joje buvo parašyta. Kiekviena raidė tiesiog dvelkė menkyste, savimeile ir smulkia suktybe. Bernardas Higinbotemas buvo jo sesers vyras, todėl Martinas gerai jį pažinojo. Atsirakinęs duris prancūzišku raktu, Martinas užlipo laiptais į antrąjį aukštą. Čia gyveno jo svainis. Parduotuvė buvo apačioje. Visas namas trenkė užsigulėjusiomis daržovėmis. Apgraibomis ieškodamas kelio koridoriuje, jis užkliuvo už vežimėlio, kurį žaisdamas buvo palikęs kažkuris iš daugybės jo sūnėnų ar dukterėčių, o paskui garsiai atsitrenkė į duris. Šykštuolis, pagalvojo jis, gailisi kelių centų dujoms, gyventojai sprandus gali patamsyje nusisukinėti.
Jis apgraibomis užčiuopė rankeną ir įėjo į apšviestą kambarį, kuriame sėdėjo jo sesuo ir Bernardas Higinbotemas. Ji lopė jo kelnes, o jis ilsėjosi, išsitiesęs liesu kūnu ant dviejų kėdžių, nukoręs kojas su nudrengtomis šliurėmis per antrosios kėdės kraštą, ir skaitė. Pro laikraščio viršų Higinbotemas nusmeigė Martiną tamsiomis, veidmainingomis akutėmis. Martinas Idenas negalėdavo žiūrėti į jį be pasibjaurėjimo. Jam buvo visai nesuprantama, kaip jo sesuo galėjo ištekėti už tokio žmogaus. Svainis atrodė jam lyg koks parazitas, kurį pamatęs visuomet pajunti norą sutrinti padu. „Vieną gražią dieną aš išmalsiu jam snukį“, – dažnai guosdavo save Martinas už tai, kad pakenčia šį žmogų. O šis priekaištingai žvelgė į Martiną piktomis žebenkšties akimis.
– Na, – paklausė Martinas, – kas yra?
– Durys tik praėjusią savaitę nudažytos, – lyg paaimanavo, lyg subarė Higinbotemas. – Pats žinai, kokie sąjungos mokesčiai. Galėtum elgtis atsargiau.
Martinas norėjo atsikirsti, bet pagalvojo, kad neverta. Kratydamasis apėmusio pasišlykštėjimo, jis įbedė akis į spalvotą litografiją ant sienos. Ir nustebo. Anksčiau paveikslas jam patikdavo, o dabar atrodė, jog mato tą paveikslą pirmą kartą. Pigus, štai koks jis buvo, kaip ir viskas šiuose namuose. Mintimis Martinas grįžo į anuos namus, kuriuose ką tik viešėjo, ir išvydo pirmiausia paveikslus, o paskui Ją, kai ji atsisveikindama spaudė jam ranką ir taip maloniai žiūrėjo. Jis užsimiršo, kur esąs, užmiršo ir Bernardą Higinbotemą, kol tasai džentelmenas pasiteiravo:
– Šmėklą pamatei, ar ką?
Martinas atsikvošėjo, pažvelgė į pašaipa spindinčias, nuožmias ir baikščias akutes ir staiga, tarsi scenoje, išvydo kitą reginį: tos pačios akutės būna visai kitokios, kai jų savininkas apačioje pardavinėja savo prekes, – tada jos perdėtai, vergiškai mandagios, meilikaujančios, jos stengiasi įtikti pirkėjui.
– Taip, – atsakė Martinas. – Pamačiau šmėklą. Labanakt. Labanakt, Gertrūda.
Eidamas iš kambario, Martinas užkliuvo už apšiurusio kilimo raukšlės ir vos nepargriuvo.
– Netrenk durų, – perspėjo jį Higinbotemas.
Martinas pajuto, kaip kraujas siūbtelėjo į galvą, bet susivaldė ir tyliai uždarė duris.
Higinbotemas džiūgaudamas pažvelgė į žmoną.
– Prisigėrė, – prašvokštė jis. – Aš tau sakiau, kad prisigers.
Ji nuolankiai linktelėjo galvą.
– Jo akys blizgėjo, – sutiko ji. – Ir parėjo be apykaklės, nors išėjo su. Bet daugiau dviejų stiklų tai nebus išgėręs.
– Pastovėti tiesiai negalėjo, – atrėmė vyras. – Aš atidžiai žiūrėjau. Per kambarį eidamas suklupo. Pati girdėjai – koridoriuje vos neapsivertė.
– Tikriausiai už Alisos vežimėlio užkliuvo, – tarė ji. – Patamsyje nepastebėjo.
Higinbotemas pasipiktinęs pakėlė balsą. Visą dieną parduotuvėje jis apsimetinėdavo, laukdamas vakaro, kada savo šeimoje galės naudotis privilegija būti pačiu savimi.
– O aš tau sakau, kad tavo mieliausias broliukas girtas.
Jis kalbėjo kategoriškai, šaltu ir dygiu balsu, jo lūpos štampuote štampavo kiekvieną žodį it mašina detalę. Žmona atsiduso ir nutilo. Ši stambi, apkūni moteriškė visada buvo nevalyvai apsirengusi, nukamuota savo pačios storumo, darbų ir vyro.
– Aš sakau, kad iš tėvo paveldėjo, – kalbėjo Higinbotemas kaltintojo tonu. – Irgi pakratys kojas kur nors griovyje. Paminėsi mano žodį.
Ji linktelėjo galvą, atsiduso ir siuvo toliau. Jie neabejojo, kad Martinas grįžo namo girtas. Jeigu jų sielos būtų gebėjusios suvokti grožį, jie būtų supratę, kad žibančiose jaunuolio akyse ir švytinčiame veide atsispindi pirmasis susitikimas su meile.
– Geras pavyzdys vaikams, – sušniokštavo Higinbotemas, įsižeidęs, kad žmona tyli. Kartais jis beveik norėdavo, kad ji daugiau jam prieštarautų. – Jeigu dar sykį šitoks pareis, turės iš čia kraustytis. Supratai! Aš nepakęsiu jo išsišokimų, neleisiu, kad girtuokliaudamas demoralizuotų nekaltus vaikus.
Ponui Higinbotemui patiko šis naujas žodis, neseniai surastas laikraštyje.
– Nes tai yra demoralizavimas… kitaip nepavadinsi.
O žmona tik dūsavo, liūdnai lingavo galvą ir siuvo. Higinbotemas vėl ėmė skaityti.
– Už praėjusią savaitę pinigus ar sumokėjo? – staiga paklausė jis, žvelgdamas pro laikraščio viršų.
Ji linktelėjo, paskui pridūrė:
– Jis dar turi pinigų.
– Kada vėl plauks jūron?
– Turbūt, kai išleis, ką turi užsidirbęs, – atsakė ji. – Vakar buvo San Franciske pasidairyt laivo. Kol pinigų turi, tai renkasi, į bet kokį nenori.
– Nėra čia ko paprastam laivo šlavėjui įsivaizdinti, – sušniokštavo Higinbotemas. – Pamanykit! Renkasi!
– Pasakojo apie vieną škuną, kuri plauksianti į kažkokį svetimą kraštą ieškot paslėpto lobio. Jis irgi plauks, jeigu užteks pinigų iki to laiko.
– Kad norėtų apsistoti, duočiau jam darbo. Galėtų važinėti furgonu, – tarė vyras, tačiau jo balse nebuvo nė šešėlio geros valios. – Tomas išeina.
Išsigandusi žmona klausiamai pažvelgė į vyrą.
– Nuo šios dienos. Dirbs pas Karutersus. Jie mokės daugiau. Aš tiek negaliu.
– Ar nesakiau, kad jo neteksi! – sušuko ji. – Jam vertėjo mokėti daugiau.
– Klausyk, motin, – pasišiaušė Higinbotemas, – tūkstantį kartų tau sakiau, kad nekištum nosies į biznio reikalus. Daugiau nekartosiu.
– Gali sakyti dar tūkstantį, – niekinamai sušnypštė ji. – O Tomas buvo geras vaikinas.
Vyras rūsčiai pažvelgė į ją. Koks neregėtas iššūkis!
– Jeigu tas tavo broliukas nors kam būtų tikęs, galėtų dirbti vežiku, – širdo jis.
– Ko tu nori, jis moka už butą ir maistą, – atkirto ji. – Be to, jis mano brolis ir tau pinigų neskolingas, todėl nėra tau ko visą laiką prie jo kibti. Aš irgi turiu širdį, nors jau septyneri metai gyvenu su tavim.
– Ar sakei jam, kad turės papildomai mokėt už dujas, jeigu vis skaitys naktimis? – pasiteiravo jis.
Gertrūda Higinbotem nieko neatsakė. Jos maištingumas išblėso, pavargęs kūnas nugalėjo sukilusią dvasią. Vyras triumfavo. Jis gavo viršų. Jo akyse žybtelėjo kerštas, o ausys su malonumu klausėsi, kaip ji šnirpščioja. Jam būdavo labai smagu ją engti, ir dabar jau ji lengvai nusileisdavo, ne taip kaip pirmaisiais bendro gyvenimo metais, kai jos jėgų dar nebuvo iščiulpę vaikai ir amžinos jo priekabės.
– Taigi rytoj pasakyk jam, – tarė jis. – Ir dar, kad nepamirš- čiau – rytoj reikia pakviesti Marianą prie vaikų. Tomo nebus, aš turėsiu važiuoti prekių, o tu pasiruošk stot už prekystalio.
– Bet rytoj žadėjau skalbt, – neryžtingai pasipriešino ji.
– Tai atsikelk anksčiau ir skalbk. Iki dešimtos aš neišvažiuosiu.
Jis tulžingai pervertė laikraštį ir vėl įniko skaityti.
IV SKYRIUS
Dar neatvėsęs po susirėmimo su svainiu, Martinas Idenas tamsaus koridoriaus gale apgraibomis susirado duris į savo kambarį, ankštą kamarėlę, kurioje tilpo tik lova, praustuvas ir viena kėdė. Higinbotemas iš taupumo nesamdė tarnaitės, – juk visus ruošos darbus gali nudirbti žmona. Be to, išnuomodamas ir tarnaitės kambarį, jis galėjo laikyti du nuomininkus, užuot laikęs vieną. Martinas padėjo Svinberno ir Brauningo tomelius ant kėdės, nusivilko švarką ir atsisėdo ant lovos. Susidėvėjusios spyruoklės kimiai sudejavo nuo jo svorio, bet Martinas nieko negirdėjo. Jis ėmė autis batus, įsižiūrėjęs į baltą tinkuotą sieną, nuėjusią ilgais rudais rėžiais tose vietose, kur pro stogą sunkėsi vanduo. Ant šio subjauroto fono ėmė plaukti ryškūs reginiai. Jis pamiršo batus ir ilgai žiūrėjo į vieną tašką; paskui jo lūpos sujudėjo ir tyliai ištarė: „Rūta!“
„Rūta!“ Jis nežinojo, kad paprastas vardas gali būti toks gražus. Tas vardas glostė jo klausą, jis tiesiog svaigo kartodamas: „Rūta. Rūta“. Tai buvo talismanas, magiškas žodis, turįs kerėjimo galią. Kai tik Martinas jį ištardavo, jos veidas suplevendavo ant bjauriausios sienos, nutvieksdamas ją aukso spindesiu. Spindėjo ne tik siena. Spindėjo visa erdvė, ir tose auksinėse gelmėse jo širdis ieškojo jos širdies. Visa, kas buvo jame geriausia, galingu srautu veržėsi išorėn. Vien tik pagalvojęs apie ją, jis darėsi kilnesnis ir tyresnis, jis gerėjo ir norėjo būti dar geresnis. Tai jam buvo naujiena. Jis dar niekada nebuvo sutikęs moters, dėl kurios būtų tapęs geresnis. Priešingai – moterys pažadindavo jame gyvulį. Jis nežinojo, kad dauguma jų atiduodavo jam geriausia ką turėdavo, nors tai ir būdavo pakankamai bloga. Šis jaunuolis neanalizuodavo savęs ir nežinojo, kad kažkuo nepaprastai traukė moteris, todėl jos ir siekdavo jo meilės. Nors jis niekad jų neieškodavo, jos susirasdavo jį; ir jam niekad nebūtų atėję į galvą, kad dėl jo kai kurios moterys pasidarė geresnės. Jis su jom buvo išdidus ir nerūpestingas, ir dabar jam atrodė, kad tik jos visada traukė jį prie savęs nešvariomis rankomis. Tai buvo neteisinga nei jų atžvilgiu, nei jo paties. Tačiau, pirmą sykį susimąstęs apie save, jis dar negalėjo teisingai spręsti, tik degė iš gėdos, prisimindamas savo elgesį, kuris jam dabar atrodė baisiai negarbingas.
Staigiai atsistojęs, jis pabandė įsižiūrėti į save purviname veidrodyje viršum prausyklos. Paskui perbraukė stiklą rankšluosčiu ir vėl žiūrėjo, ilgai ir įdėmiai. Pirmą sykį jis iš tikrųjų pamatė save. Martinas buvo akylas, bet į save pažvelgti iki šios valandėlės neturėjo kada, nes nuolat žiūrėjo į margą pasaulio panoramą. Dabar jis pamatė veidrodyje dvidešimtmečio jaunuolio galvą ir veidą, tik nežinojo, ko tas veidas vertas, nes visai nemokėjo vertinti. Viršum aukštos, keturkampės kaktos jis matė kupetą rudų, kaštoninių plaukų, banguotų, truputėlį linkusių raitytis ir traukte traukiančių moterų rankas prisiliesti, paglostyti. Bet Martinui atrodė, jog jie neturi jokios vertės Jos akyse, ir jis ilgai susimąstęs stebėjo aukštą, keturkampę kaktą, stengdamasis permatyti ją, suvokti, ką ji slepia. Jis primygtinai klausė save, koks jo protas. Ką jis sugeba? Ar daug gali jam padėti? Ar padės laimėti Ją?
Jam buvo įdomu, ar atsispindi jo siela tose plieno pilkumo akyse, kurios kartais būdavo visai mėlynos, užgrūdintos sūrių vėjų saulėtose jūrų platybėse. Kažin kaip atrodo jo akys jai? Jis pabandė įsivaizduoti save jos vietoje, žiūrinčią į jo akis, bet iš to nieko neišėjo. Jis sėkmingai perprasdavo kitų žmonių mintis, jei tik tų žmonių gyvenimo būdas jam būdavo pažįstamas. Tačiau jos gyvenimas buvo jam nežinomas. Ji yra stebuklas, paslaptis, tad kaipgi jis gali įspėti bent vieną jos mintį? Galiausiai vis dėlto nusprendė, kad jo akys doros, kad jose nėra nei menkystės, nei niekšiškumo. Rudai įdegęs veidas nustebino jį. Jis net nemanė, kad yra toks juodas. Atsiraitojęs marškinių rankovę, Martinas palygino šviesią rankos apačią su veidu. Na, šiaip ar taip, jis baltosios rasės. Bet rankos irgi įdegusios. Jis pakreipė ranką, pirštais nustūmė raumenis ir pažvelgė ten, kur mažiausiai prieidavo saulė. Oda buvo labai balta. Jis nusijuokė, žiūrėdamas į savo bronzinį veidą veidrodyje, pagalvojęs, jog ir veidas kadaise buvo toks baltas; jam net į galvą neatėjo, kad tarp pačių švelniausių ir balčiausių moterų maža yra tokių, kurios galėtų pasigirti gražesne ar lygesne oda už jo odą toje vietoje, kur jos nesiekė nuožmi saulė.
Jo burna būtų labai panaši į cherubino burną, jei jis neturėtų įpročio užpykęs suspausti putnias, goslias lūpas. Kartais suspausdavo jas taip stipriai, jog burna atrodydavo rūsti ir atšiauri, beveik asketiška. Kovotojo ir meilužio lūpos. Jos galėjo pasigardžiuodamos ragauti gyvenimo saldybes, bet galėjo tų saldybių atsisakyti ir diktuoti įsakymus. Stambus smakras ir apatinis žandikaulis, iš kurių buvo galima spręsti apie tiesų ir atvirą jo agresyvumą, dar labiau pabrėždavo valdingą būdą. Jėga atsverdavo ir tonizuodavo jo goslumą, skatino mylėti sveiką grožį, reaguoti į sveikus jaudulius. O už lūpų buvo dantys, niekada nematę ir negirdėję dantisto. Žiūrėdamas į juos, jis įsitikino, kad jie balti, stiprūs ir lygūs. Bet, pažiūrėjęs dar ilgiau, sunerimo. Iš sąmonės gelmių iškilo neaiškus prisiminimas, kad yra žmonių, kurie kasdien valosi dantis. Tai žmonės iš aukštesniųjų sluoksnių, jos aplinkos žmonės. Ji tikriausiai irgi kasdien valosi dantis. Ką ji pagalvotų, sužinojusi, kad jis kaip gyvas nėra jų valęs? Martinas pasiryžo įsigyti dantų šepetėlį ir įprasti prie jo. Pratinsis iš karto, nuo rytojaus. Ne vien didvyriškais žygiais galima viltis ją laimėti. Jis turi pakeisti visą savo išvaizdą, pasirūpinti net dantų šepetėliu ir apy-kakle, nors nešioti kietą apykaklę tolygu atsižadėti laisvės.
Jis pakėlė ranką, patrynė nuospaudą ant sugrubusio delno ir įsižiūrėjo į purvą, kuris buvo gerte įsigėręs odon, jokiu šepečiu nenutrinamas. O koks jos delnas! Martinas net suvirpėjo, jį prisiminęs. Kaip rožės lapelis, galvojo jis, vėsus ir švelnutis it snaigė. Jis niekad neįsi-vaizdavo, kad moters ranka gali būti taip maloniai švelni. Martinas pasijuto besvajojąs, kokia nuostabi būtų tokios rankos glamonė, ir nukaito lyg nusikaltęs. Negalima taip begėdiškai galvoti apie ją. Jam atrodė, kad tokia mintis įžeidžia jos dvasingumą. Ji šviesi, lengvutė siela, pakilusi daug aukščiau viso, kas žemiška; bet vis dėlto niekaip negalėjo pamiršti, kokia švelni jos ranka. Jis buvo pripratęs prie kietų nuospaudų fabrikų darbininkių merginų ir moterų delnuose. Taip, jis žinojo, kodėl jų rankos tokios šiurkščios, o jos rankos… Jos rankos švelnios dėl to, kad niekada nieko nedirbo. Bedugnė atsivėrė tarp jo ir jos, vos jis su baiminga pagarba pagalvojo, kad yra žmonių, kuriems nereikia dirbti dėl duonos kąsnio. Jis staiga išvydo darbo nepažįstančios aristokratijos paveikslą. Toji aristokratija iškilo jo akyse ant sienos lyg kokia pasipūtusi, valdinga varinė skulptūra. Jis pats visada dirbo, nuo to laiko, kiek save prisiminė; ir visa jo šeima dirbo. Štai kad ir Gertrūda. Anksčiau, kai Gertrūdos rankos nebuvo sugrubusios nuo begalinių namų ruošos darbų, jos būdavo raudonos kaip vėžiai ir išbrinkusios nuo skalbimo. Arba kita sesuo, Mariana. Praėjusią vasarą ji dirbo konservų fabrike, ir jos grakščios, dailios rankutės buvo visos randuotos nuo peilio pomidorams pjaustyti. O praėjusią žiemą dviejų jos pirštų galiukai liko pjaustymo mašinoje kartonažo fabrike. Jis prisiminė, kokie šiurkštūs buvo motinos delnai, kai ji gulėjo karste. Tėvas irgi dirbo visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio; kai jis mirė, raginis sluoksnis ant jo rankų tikriausiai buvo pusės colio storumo. O Jos rankos švelnios, ir jos motinos rankos švelnios, ir brolių taip pat. Šis faktas stulbino jį; tai buvo galingas įrodymas, kad jie priklauso aukštesnei kastai, kad jį nuo jos skiria neapsakomai didelis atstumas.
Jis vėl atsisėdo ant lovos, apmaudžiai nusijuokė ir galų gale baigė autis batus. Koks kvailys! Apdujo nuo moters veido, nuo švelnių, baltų rankų. Paskui staiga ant bjaurios sienos Martinas išvydo kitą reginį. Jis stovi prie niūraus daugiabučio namo. Naktis, Londono Ist Endas, o priešais jį – Mardžė, penkiolikmetė fabriko darbininkė. Jis palydėjo ją iš vakarėlio. Ji gyveno šiame niūriame name, blogesniame už kiaulidę. Linkėdamas labos nakties, padavė jai ranką. Ji atkišo lūpas, laukdama bučinio, bet jis visai neketino bučiuotis. Kažkodėl baiminosi jos. Tuomet ji tvirtai suėmė jo ranką ir karštligiškai suspaudė. Martinas pajuto kietas jos delno nuospaudas, ir jį užliejo gailesčio banga. Jis žiūrėjo į laukiančias, godžias akis, menkai išsivysčiusią figūrą, kurioje vaikystę staiga buvo pakeitęs baikštus, bet jau gaivališkas moteriškumas; nuoširdžios užuojautos pagautas, jis apkabino ją, pasilenkė ir pabučiavo į lūpas. Kaip ji džiaugsmingai šūktelėjo ir prigludo prie jo it katė. Vargšė mažytė dvasnelė! Martinas žiūrėjo ir žiūrėjo į šitą senų laikų reginį. Šiurpas nukratė jį visą, kaip ir tą naktį, kai ji glaudėsi prie jo, o širdį suspaudė gailestis. Tai buvo pilkas reginys – viskas aplink purvina ir pilka, ir lietus dulkė ant purvinų grindinio akmenų. O paskui sieną nutvieskė ryški šviesa; blyškus Jos veidas su auksinių plaukų vainiku, tolimas ir nepasiekiamas it žvaigždė, išniro pro tą regėjimą ir užgožė jį.
Martinas paėmė nuo kėdės Brauningo ir Svinberno tomelius ir pabučiavo. Vis dėlto ji kvietė mane vėl užeiti, – pagalvojo jis. Dar sykį pažvelgęs į veidrodį, tarė garsiai ir labai iškilmingai:
– Martinai Idenai, rytoj tu pirmiausia nueisi į viešąją biblioteką ir paskaitysi ką nors apie gražų elgesį. Supratai?!
Jis užgesino šviesą, ir spyruoklės sucypė po jo šonu.
– Ir turi liautis plūdęsis, Martinai, būtinai turi liautis, brolau, – garsiai pasakė jis.
Paskui užmigo ir sapnavo sapnus, kurie savo beprotiška drąsa galėjo prilygti tik narkomanų sapnams.
V SKYRIUS
Kitą rytą, nubudęs iš saldžių sapnų, Martinas išsyk pajuto pamuilių ir nešvarių baltinių kvapą, ausis pasiekė vargingo gyvenimo triukšmas ir bruzdesys. Išėjęs iš savo kambario, jis išgirdo vandens teliūškavimą, piktą šūksmą ir skambų pliaukštelėjimą – tai sesuo liejo tulžį ant vienos iš savo gausių atžalų. Vaiko klyksmas jį tarsi peiliu pervėrė. Jam atrodė, kad viskas čia, net pats oras, kuriuo kvėpuoja, yra bjaurus ir širdį pykinantis – kaip nepanašu, galvojo jis, į Rūtos namus, kur viešpatauja grožis ir ramybė. Ten viskas sudvasinta, o čia materialu, šlykščiai materialu.
– Eikš, Alfredai, – pašaukė jis verkiantį vaiką, kišdamas ranką į kelnių kišenę, kur laikė susibėręs pinigus taip pat nerūpestingai, kaip darė viską gyvenime. Jis padavė kūkčiojančiam vaikui dvidešimt penkis centus ir ramindamas valandėlę palaikė jį ant rankų.
– Dabar bėk, nusipirk saldainių, tik nepamiršk pavaišint broliukus ir sesutes. Žiūrėk, išsirink tokius, kurie skalsesni.
Sesuo pakėlė įraudusį veidą nuo rėčkos su baltiniais ir pažvelgė į Martiną.
– Penkių centų būtų gana, – tarė ji. – Tu jau visada toks, neturi supratimo, ko vertas pinigas. Tas vaikas apsivalgys.
– Nesijaudink, sesyte, – linksmai atsakė jis. – Mano pinigai patys žino savo vertę. Pabučiuočiau tave su labu rytu, bet matau, labai užsiėmus.
Jis norėjo būti meilus seseriai, kuri buvo gera ir – jis puikiai žinojo – savotiškai jį mylėjo. Tiesa, metams bėgant, ją vis sunkiau atpažinti, tolydžio ji darosi vis irzlesnė. Tai sunkus darbas ją taip pakeitė, nusprendė Martinas, ir vaikai, ir vyro graužimas. Jam staiga dingtelėjo mintis, kad ji visa prisitraukusi tvaiko iš sugedusių daržovių, dvokiančių pamuilių ir nučiupinėtų monetų, kurias skaičiuodavo už prekystalio.
– Eik verčiau pusryčių, – šiurkščiai tarė ji, nors širdyje buvo patenkinta. Iš viso būrio po pasaulį išsisklaidžiusių savo brolių Martiną ji labiausiai mylėjo. – Gerai jau, tuomet aš tave pabučiuosiu, – pridūrė ji, pajutusi, kad staiga kažkas jai krūtinėje suvirpėjo.
Nykščiu ir smiliumi ji nusibraukė drimbančias putas pirma nuo vienos rankos, paskui nuo kitos. Jis apkabino jos masyvų liemenį ir pabučiavo garuose sudrėkusias lūpas. Jos akys pasruvo ašaromis – gal ne tiek nuo susijaudinimo, kiek nuo amžino pervargimo. Ji stumtelėjo jį nuo savęs, bet ašaras jos akyse jis suspėjo pamatyti.
– Pusryčius rasi orkaitėje, – skubiai pridūrė ji. – Džimas turbūt irgi jau atsikėlė. Šiandien su aušra pakilau, reikėjo skalbti. Dabar eik sau ir greičiau mauk iš namų. Sunki šiandien bus dienelė, nes Tomas išėjo ir važinėt prekių teks Bernardui pačiam.
Martinas nuėjo į virtuvę prislėgta širdimi. Raudonas sesers veidas, nevalyva išvaizda stovėjo jam prieš akis. Taip, ji mylėtų jį, jei tik turėtų daugiau laiko. O dabar vos gyva iš nuovargio. Koks gyvulys tas Bernardas Higinbotemas, kad verčia ją taip sunkiai dirbti! Beje, ir pačiame pabučiavime nebuvo jokio grožio. Žinoma, tas bučinys neįprastas. Jau daug metų sesuo bučiuodavo jį tik tada, kai jis grįždavo iš jūros arba išplaukdavo į jūrą. Bet šis bučinys atsidavė pamuilėmis, ir lūpos buvo suglebusios. Nebuvo staigaus, stipraus lūpų sąlyčio, kaip turėtų būti bučiuojantis. Jį bučiavo pavargusi moteris, taip pavargusi, jog net nebežino, kaip reikia bučiuotis. Jis prisiminė seserį, kai ji dar buvo netekėjusi ir po sunkios dienos skalbykloje galėdavo visą naktį šokti su pačiais šauniausiais vaikinais, o paskui kaip niekur nieko eiti tiesiai
prie sunkaus darbo. Martinas vėl ėmė galvoti apie Rūtą, apie jos lūpas, kurios turėtų būti taip maloniai gaivios kaip gaivi ji visa. Ir bučiuotų ji panašiai, kaip spaudžia ranką arba žvelgia j žmogų: tvirtai ir nuoširdžiai. Jis net drįso įsivaizduoti jos lūpas prie savo lūpų, ir įsivaizdavo taip aiškiai, jog apsvaigo nuo tos minties ir jautėsi plevenąs rožių lapelių debesyse, perkvipęs jų aromatu.
Virtuvėje jau sėdėjo Džimas, antrasis nuomininkas, ir apatiškai valgė košę, liguistą žvilgsnį įbedęs kažkur į tolį.
Džimas dirbo pameistriu prie vandentiekio darbų; nevalingas smakras, goslus charakteris ir dvasinis bukumas nežadėjo jam geros dalios kovoje dėl duonos kąsnio.
– Ko nevalgai? – paklausė jis pamatęs, kaip Martinas liūdnai baksnoja šaukštu ataušusią, pusžalę avižinę košę. – Gėrei vakar vakare?
Martinas papurtė galvą. Jį slėgė visa ši supanti elgetystė. Rūta Mors dar labiau nutolo.
– O aš gėriau, – nervingai kikendamas pasigyrė Džimas, – vakar kaip reikiant nusitašiau. Ak, ji buvo kaip paveiksliukas. Bilis partempė mane namo.
Martinas linktelėjo, kad klausosi, – jis iš prigimties buvo įpratęs klausytis, jei kas nors jam ką sakydavo, – ir prisipylė puoduką drungnos kavos.
– Trauksim šiandien į „Lotoso“ klubą pašokti? – paklausė Džimas. – Žada būti alaus. O jeigu užklius ten Temeskelio gauja, tai bus peštynių. Bet kas man. Vis vien nusivešiu savo panelę. Fe, kaip šleikštu burnoj!
Suraukęs nosį, jis stengėsi nuplauti tą šleikštumą kava.
– Pažįsti Džuliją?
Martinas papurtė galvą.
– Mano mergaitė, – paaiškino Džimas. – Tikras saldainiukas. Supažindinčiau, bet tu tuoj paviliosi. Nesuprantu, ko tu merginoms taip patinki, garbės žodis, nesuprantu, bet tiesiog pikta žiūrėti, kaip tu jas nuo visų nuvilioji.
– Nuo tavęs dar nė vienos nenuviliojau, – abejingai atsakė Martinas.
Pusryčius vis vien reikėjo pavalgyti.
– Kaipgi ne? – karštai tarė Džimas. – O Megi?
– Nieko tarp mūsų nebuvo. Daugiau nešokau su ja, tik tą vakarą. – Taigi taip ir paviliojai! – sušuko Džimas. – Šokai su ja, žiūrėjai į ją. ir to užteko. Žinoma, tu nieko negalvojai, o aš prakišau. Dabar ji į mane nė nežiūri. Vis apie tave klausinėja. Išsyk būtų atlėkus į pasimatymą, jei tik būtum panorėjęs.
– Bet aš nenorėjau.
– Tai kas. O man vis vien balionas. – Džimas su pasigėrėjimu žiūrėjo į jį. – Sakyk, kaip tu taip sugebi, Martinai?
– Nepaisau jų, – atsakė Martinas.
– Atseit apsimeti, kad nepaisai? – smalsiai klausinėjo Džimas.
Martinas valandėlę galvojo, paskui atsakė:
– Gal ir apsimetus paveiktų, bet aš neapsimetu. Aš iš tiesų niekad jų nepaisau per daug… O tu pabandyk apsimest, turėtų padėti.
– Gaila, nebuvai vakar pas Railį, – netikėtai pakeitė temą Džimas. – Mūsų vyrukai gerokai apsikumščiavo. Buvo ten toks šmaikštuolis iš Vakarų Ouklendo. Žiurke pramintas. Vikrus kaip ungurys. Niekas negalėjo patiest. Visi gailėjomės, kad nėra tavęs. Kur buvai?
– Ouklende, – atsakė Martinas.
– Vaidinime?
Martinas pastūmė lėkštę ir atsistojo.
– Ateisi vakare pašokt? – šūktelėjo Džimas jam iš paskos.
– Ne, – atsakė Martinas.
Jis nulipo laiptais ir, išėjęs į gatvę, giliai įkvėpė oro. Tų namų atmosfera dusino jį, o pameistrio plepalai visai išvedė iš kantrybės. Buvo akimirkų, kai Martinas vos vos susilaikė nešokęs prie Džimo ir nesugrūdęs jo nosies į lėkštę su koše. Juo daugiau Džimas plepėjo, juo tolimesnė atrodė Martinui Rūta. Kaip jis, gyvendamas tarp tokių galvijų, gali susilyginti su ja? Si mintis gąsdino jį, o suvokimas, kad priklauso dirbančiųjų klasei, slėgė tarsi sunkus košmaras. Rodės, visa aplinkui tempė jį žemyn, – sesuo, sesers namai ir šeima, pameistrys Džimas, visi jo pažįstami, visa, kas siejo su pasauliu. Gyvenimas staiga apkarto. Anksčiau Martinas priimdavo jį tokį, koks buvo, ir gyventi atrodė visai neblogai. Martinas niekada nė nesvarstydavo, geras tasai gyvenimas, ar ne, nebent tik skaitydamas knygas; bet knygos ir likdavo knygomis, fantastiškomis istorijomis apie fantastišką, pramanytą pasaulį. O dabar jis pamatė tą pasaulį tikrą ir realų, ir pačiame jo centre merginą it gėlę, vardu Rūta; ir todėl dabar jam teks patirti skaudžią gėlą ir sopulingą ilgesį, ir neviltį, kuri kankina juo labiau, kad yra pagimdyta vilties.
Jis dvejojo, į kurią viešąją biblioteką eiti – Berklio ar Ouklendo, bet pasirinko pastarąją, nes Rūta gyveno Ouklende. Ką žinai, gal sutiks ten ją – juk biblioteka kaip tik tokia vieta, kur daugiausia Progų ją pamatyti. Jis nežinojo, kaip sutvarkytos bibliotekose knygos, todėl ilgai vaikštinėjo tarp ilgiausių lentynų su beletristika, kol pagaliau viena dailaus veidelio mergina, panaši į prancūzę, matyt, šio skyriaus darbuotoja, pasakė, kad informacinę literatūrą galima rasti viršuje. Nesusipratęs pasitarti su sėdinčiu už stalo vyriškiu, jis ėmė klaidžioti po filosofijos skyrių. Apie filosofijos knygas buvo girdėjęs, bet neįsivaizdavo, kad jų prirašyta tiek daug. Pamatęs aukštas, storų tomų prigrūstas lentynas, jis pasijuto labai menkas, bet kartu panoro daugiau sužinoti. Kiek čia darbo jo veikliam protui! Matematikos sektoriuje rado trigonometrijos vadovėlių ir ėmė sklaidyti jų puslapius, spoksodamas į nesuprantamas formules ir brėžinius. Parašyta buvo angliškai, bet tų žodžių jis nesuprato. Normanas ir Arturas supranta. Jis pats girdėjo juodu kalbantis. O jie yra jos broliai. Jis išėjo iš šio skyriaus visai susikrimtęs. Atrodė, kad knygos, supančios Martiną iš visų pusių, prislėgs ir sugniuždys. Jis nė sapne nesapnavo, kad žmogaus žinių lobynas yra toks gausus. Martinas nusigando. Kaipgi jo smegenys viską aprėps? Paskui prisiminė, kad yra žmonių, ir nemaža, kurie aprėpė, ir jis pašnabždomis prisiekė, karštai ir iškilmingai, pasiekti to, ką yra pasiekę kiti.
Tai puldamas į neviltį, tai vėl džiūgaudamas, jis vaikščiojo ir žiūrėjo į išminties kupinas lentynas. Bendrajame skyriuje užtiko Norio „Darbų santrauką“ ir pagarbiai ėmė sklaidyti lapus. Šios knygos kalba buvo jam artimesnė. Ji pasakojo apie jūrą, o Martinas jūrą gerai pažino. Paskui rado Baudičiaus[4] „Navigacijos žinyną“, Lėkio[5] ir Maršalo[6] knygas. Nuspręsta – jis studijuos navigaciją. Mes gerti, rimtai padirbės ir taps kapitonu. Tą akimirką Rūta atrodė taip arti. Tapęs kapitonu, galės ją vesti (jei tik ji panorės tekėti už jo). O jei nepanorės, ką gi – vardan jos jis pragyvens dorai tarpe vyrų ir vis vien negers. Paskui Martinas prisiminė draudimo kompanijas ir laivų savininkus – du ponus, kuriems turi tarnauti kapitonas. Šie, amžinai nesutardami tarpusavyje, gali jį pražudyti ir tikriausiai pražudys. Apžvelgęs salę, jis išvydo dešimtis tūkstančių knygų ir net užsimerkė. Ne, nebereikia jam jūros. Šiame knygų lobyne slypi galia, o jeigu jis nori nuveikti didžius darbus, turi veikti sausumoje. Be to, kapitonams draudžiama plaukioti su žmonomis.
Atėjo pietų metas, paskui pavakarys. Užmiršęs valgį, Martinas tebeieškojo knygų, kur būtų elgesio taisyklės, nes buvo susirūpinęs ne tik dėl ateities, bet nerimastavo dėl vieno paprasto ir konkretaus
dalyko: už kiek laiko galima nueiti pas jauną damą, kai susipažinus ji pakviečia tave į svečius? Šitaip Martinas formulavo savo mintį. Tačiau, radęs reikiamą lentyną, veltui ieškojo atsakymo. Jam siaubą sukėlė painios ir sudėtingos etiketo taisyklės, jis pasiklydo tarp visų nuostatų apie vizitines korteles išauklėtų žmonių visuomenėje. Ir liovėsi ieškojęs. Jis nerado to, ką norėjo surasti, tačiau sužinojo, kad jeigu norėtų išmokti visų tų mandagybių, turėtų prieš tikrąjį gyvenimą pragyventi dar vieną, papildomą gyvenimą.
– Ar radote, ko reikėjo? – paklausė už stalo sėdintis vyriškis išeinantį Martiną.
– Taip, pone, – atsakė jis. – Jūsų biblioteka puiki.
Vyriškis linktelėjo.
– Malonu būtų matyti jus čia dažniau. Jūs jūrininkas?
– Taip, pone, – atsakė jis. – Aš dar užeisiu.
„Kaip jis įspėjo, kas aš?“ – stebėjosi Martinas, lipdamas laiptais žemyn.
Pirmąjį kvartalą jis ėjo tiesus, įsitempęs, tačiau labai nerangiai, it mietą prarijęs, paskui susimąstė, užsimiršo ir vėl ėmė žygiuoti laisvai, pasisiūbuodamas.
Šaltinis: Henris, O. ir Londonas, Dž. (1986). Apsakymai. Martinas Idenas. Vaga, pp. 235-269.
[1] Aldžernonas Čarlzas Svinbernas (1837-1908) – anglų rašytojas. Pagarsėjo oficiozinę kritiką šokiravusiu neoromantinės poezijos rinkiniu „Eilėraščiai ir baladės“. Politinės tematikos poezijos rinkiniuose reiškė laisvės idėjas, smerkė religinį dogmatizmą.
[2] Henris Vodsvertas Longfelou (1807-1882) – JAV poetas. Jo eilėraščiai „Excelsior“ ir „Gyvenimo psalmė“ labai populiarūs, spausdinami visuose mokyklos vadovėliuose.
[3] Robertas Brauningas (1812-1889) – anglų poetas. Kūrybai būdinga etinė ir psichologinė problematika, humanistinės tendencijos, intelektualizmas, paradoksalus, sudėtingas stilius.
[4] Natanielis Baudičius (1773-1838) – amerikietis jūrų keliautojasir matematikas, parašęs navigacijos žinyną.
[5] Viljamas Lekis (1838-1924) – anglų istorikas.
[6] Alfredas Maršalas (1842-1924) – anglų ekonomistas.
