Redakcijos komentaras: Vincas Kapsukas (1880-1935) – vienas žymiausių XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo ir revoliucinės socialdemokratijos veikėjų; buvęs „varpininkas“, vėliau – socialdemokratas, bolševikas, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) kūrėjas, 1918-1919 metų Lietuvos Tarybų respublikos vadovas. Knyga „Caro kalėjimuos“ – tai revoliucionieriaus užrašai ir atsiminimai iš 1906-1913 metais trūkusio kalėjimo, katorgos ir ištremties. Jos puslapiai mums atveria ir tą epochą, ir joje gyvenusio, kančių kelius praėjusio, bet visgi nepalūžusio, kovotojo vidinį pasaulį.
* * *
PABĖGUS IS SUVALKŲ KALĖJIMO
Pabėgęs iš Suvalkų kalėjimo, aš trumpam laikui nuvykau į užsienį pasilsėti. Ten sutvarkiau spaudai kelis „Darbininko” numerius (Nr. Nr. 6-9), kuriems medžiaga dalinai buvo paruošta dar Kalvarijos kalėjime. Man buvo pasiūlyta keliauti į Ameriką aukų rinkti Lietuvos revoliucijai – atsisakiau: nenorėjau atsitolinti nuo revoliucinio darbo, dėl kurio aš juk ir bėgau iš kalėjimo.
Greitai gavau pakvietimą vykti į Vilnių ir stoti prie aktyvaus partijos (tuomet LSDP) darbo. Už kelių dienų jau aš perėjau padirbtu Vokietijos valdinio pasu per Prūsų sieną ir laimingai nuvykau Į Vilnių. Ten tuomet buvo tikras darbymetis: revoliucinis judėjimas vėl stiprėjo visoje Rusijoje, pradėjo atsigauti ir Lietuvoje; Vilniuje pradėjo eiti LSDP savaitraštis „Naujoji gadynė“ lietuvių kalba ir „Echo“ – lenkų kalba. Mane pastatė CK į „Naujosios gadynės“ redakciją. Joje dirbau, pradedant nuo Nr. 6, kartu su daktaru S. Matulaičiu, dalinai Purenu ir kitais. 1907 metais, užsidarius „Naujajai gadynei“, redagavau kartu su S. Matulaičiu „Skardą“. Abudu laikraščiai turėjo tų pačių oportunistinių trūkumų, kaip ir LSDP apskritai; „Naujoji gadynė“ jų dar daugiau turėjo negu „Skardas“, bet tuo laiku tai buvo labai paplitę Lietuvoje laikraščiai (jų išsiplatindavo apie 3,5–4,5 tūkstančio) ir plačiųjų darbininkų ir vargingųjų valstiečių minių mielai skaitomi, nes tai buvo vieninteliai tuo laiku lietuvių revoliuciniai laikraščiai.
Be to, CK pavedė man lankyti Kauno gub. organizacijas. Per rinkimus į II caro durną iš Kauno gub. buvo išrinkti 5, kad ir šiaudiniai, Lietuvos socialdemokratai. Tuose rinkimuose man teko labai aktyviai dalyvauti. LSDP eilėse tuomet prasidėjo karšta kova tarp autonomistų ir federalistų. Aš taip pat karštai joje dalyvavau kaip federalistas (iki 1905 metų pradžios aš buvau nepriklausomybės šalininkas). Tik 1906 metų gale pradėjau išsižadėti savo federalistinių pozicijų, ir galų gale jos visiškai išnyko.
Tačiau tai nereiškia, kad jau tuomet, virtęs autonomistu, aš pasidariau ir bolševiku. Nieko panašaus: autonomistai žengė žingsnį pirmyn prie tarptautinės revoliucinės socialdemokratijos, bet tai dar anaiptol nebuvo bolševikai. Tų klausimų, kurie skyrė bolševikus nuo menševikų, jiems dar visiškai nebuvo iškilusių. Tai matyti iš visų tų laikų autonomistų leidinių, tarp kita ko, iš drg. Aleksos-Angariečio leistojo 1908-1909 metais nelegalaus laikraštėlio „Darbininkų žodis“.
1906 metų gale aš buvau pasiųstas LSDP CK į buvusios Lietuvos PPS (Lenkų socialistų partijos) konferenciją, kuri tuo laiku jau visiškai buvo nutraukusi organizacinius ryšius su PPS, atsistojusi ant tų pačių pamatų, kaip ir LSDP, ir norėjo su pastarąja susijungti. Aš buvau karštas jungimosi šalininkas, ir tai pagreitino susijungimą[1]. To susijungimo pliusas buvo tas, kad jis padėjo LSDP išeiti iš siaurų etnografinės Lietuvos rėmų. Bet reikia pasakyti, kad ir vėliau ypatingas jos dėmesys buvo kreipiamas į darbą lietuvių darbininkų tarpe.
1906 metų gale taip pat iškilo klausimas apie jungimąsi su Rusijos socialdemokratų darbininkų partija. Ypatingai stūmė prie to Vilniaus organizacija, susidedanti daugiausia iš darbininkų. Prasidėjo rengimasis LSDP VII suvažiavimui, įvykusiam 1907 metais Krokuvoje jau po mano arešto[2]. Darbo buvo begalės. Per darbus buvo užmiršti elementarūs konspiracijos reikalavimai. Jau 1906 metų vasarą šnipai susekė, kad aš gyvenu M. Biržiškos pavarde, – norėjo suimti, bet nepasisekė: spėjau pakeisti butą. 1906 metų rudenį šnipai pradeda ant kulnų minti. Šnipai-ubagai, kurie stovėdavo dieną ties daktaro Domaševičiaus butu (ten aš eidavau pietų valgyti), susekė ir naująjį mano butą vadinamojoj „Jokūbinėj“ (Jokūbo skersgatvis Nr. 9)[3]. Žiemą apsigyveno netoli mano buto vienas senas mano „draugas“ Jonas Aleksa, su kuriuo kadaise buvau vienoj gimnazijos klasėj; paskui jis, universiteto studentu būdamas, pasidarė „socialdemokratu“ ir… šnipu. Tai nekliudo jam būti „nepriklausomoj“ Lietuvoj ministeriu, norint daugelis Lietuvos patriotų žino apie jo tarnavimą caro „ochrankoj“. Kaip senas mano pažįstamas ir „socialdemokratas“, jis pradėjo lankyti mane, net bendradarbiauti „Skarde“. Visiškai jo neįtardamas, aš dargi materialiai jam padėdavau… Tik mane areštavus, paaiškėjo, kad jis – šnipas*. Šnipai zujo aplink mano butą. Matyt, rengėsi mane suimti. Aš tai nujaučiau. Persikelti į kitą butą nebuvo kur. Reikėjo kol kas kaip nors gyventi „Jokūbinėj“. Paprastai kratos būdavo daromos naktį, kada visi sumigę. Šnipams suvedžioti, kad atrodytų, jog manęs nėra namie, dažnai vakare aš nežibindavau namie žiburio, o naktį apie pirmą valandą, kada paprastai ateidavo krėsti, išeidavau iš namų ir kur nors vaikščiodavau; kartais eidavau į stotį ir ten ant suolo kiek priguldavau… Apie 4-5 valandą, kada jau kratų metas būdavo praėjęs, eidavau namo. Kad šnipai nepastebėtų, pro duris neidavau į savo kiemą, o aplink per tvoras lipdavau ir tada jau „ramiai“ namie eidavau gulti…
* Kas jis per vienas buvo, skaitytojas ras toliau.
Galų gale ir vėl pakeičiau butą ir pavardę. Šnipai trumpam laikui pametė mane iš akių. Pradėjo sekti ypatingai spaustuvę, kur mūsų laikraštis buvo spausdinamas. Vieną dieną norėjo mane suimti spaustuvėj. Tą valandą, kada aš paprastai spaustuvėn ateidavau, šnipai ją apsupo, subėgo į vidų, perbėgo visus kambarius, kažko ieškodami. Aš tuo tarpu kažkokiu reikalu buvau išėjęs iš spaustuvės per užpakalines duris. Neradę manęs, niekam nieko nesakę ir nieko nepajudinę net ant to stalo, kur aš paprastai dirbdavau, šnipai išsinešdino. Buvo aišku, kad jie manęs ieškojo. Buvo aišku, kad jau nebe ilgai teks man dirbti, taip šnipams mane sekiojant. Pranešiau apie susidariusią padėtį CK. Liepė išvažiuoti iš Vilniaus, bet mano vieton prie laikraščio nieko nepaskyrė dirbti. Laikraščio pamesti nebuvo galima, ir aš toliau dirbau. Dirbau, kol 1907 m. gegužės 19 d. nesuėmė manęs šnipai, gatve einant. Suėmė, kada nešiau iš banko paėmęs CK iždininkui Domaševičiui pinigus – 1600 rub. Jie buvo iš Amerikos per Zauniūtę* atsiųsti. Vis tik pasisekė man, į policijos nuovadą einant, įduot juos vienam studentui (Čiurliui**) ir nusiųsti per jį partijos iždininkui.
* M. Zauniūtė, stambaus Prūsų Lietuvos ūkininko duktė, dar nuo 90-ųjų galo dalyvavo tautiniame-demokratiniame lietuvių judėjime; šiek tiek padėdavo ir LSDP. Jos dėka išliko ir čia skelbiami mano užrašai. Už tai reiškiu jai čia savo padėką. Dabar ji – komunistė.
** Dabar inžinierius, dirba Kaune.
Atsisėdau j kalėjimą ilgam laikui. Iš karto buvo rūpintasi mane išpirkti. Aš išpirkimu netikėjau, bet labai tikėjau nauju pabėgimu. Dargi vakarais dainas dainuodamas, aš dainavau: „Vsio ravno ja ubegu“ („Vis tiek pabėgsiu“). Norint laisvieji draugai (dabar jau buvusieji draugai) ir nepritarė, aš atsidėjęs tam rengiausi, kol nepasodino manęs į tokią vietą, kur jau visiškai nebegalima buvo svajoti apie pabėgimą. Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 76-80.
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 76-80.
[1] PPS (Lenkų socialistų partijos) pirmosios organizacijos Lietuvoje buvo sukurtos apie 1893-1895 m. Iš pradžių jos veikė Vilniuje ir Kaune, o vėliau ir kai kuriose kitose Lietuvos vietose. 1902 m. jos pradėjo leisti savo organą – laikraštį ,,Walka“ („Kova“), o apie 1904-1905 m. susijungė į autonominę organizaciją, pasivadinusią „PPS Lietuvoje“ („PPS na Litwie“). Kurį laiką PPS organizacijoje Lietuvoje žymų vaidmenį vaidino dešinieji elementai (būsimojo Lenkijos fašistinio diktatoriaus J. Pilsudskio vadovaujama dešiniųjų pepeesininkų grupė). Tačiau 1905- 1907 m. revoliucijos laikotarpiu šiose organizacijose žymiai sustiprėjo kairioji kryptis, kurios veikėjai, ypač P. Eidukevičius, stengėsi nutraukti ryšius su šovinistiniais dešiniaisiais PPS vadovais ir suartėti su kitomis revoliucinėmis darbininkų organizacijomis bendrai kovai. Ketvirtojoje savo konferencijoje, įvykusioje 1906 m. kovo 26 d., „PPS Lietuvoje“ pasivadina nauju vardu – „Socialdemokratų partija Lietuvoje“ (SDPL) ir ima tartis su LSDP veikėjais, jų tarpe su V. Kapsuku, dėl susijungimo. LSDP konferencija, įvykusi 1906 m. rugsėjo 14-19 d., numatė abiejų partijų susijungimo sąlygas. Jas patvirtino beveik tuo pačiu metu įvykusi SDPL konferencija, kurioje dalyvavo V. Kapsukas. Abiejų partijų Centro Komitetų pasitarime buvo nutarta pradėti praktinį partijų sujungimo darbą, nelaukiant, kol LSDP suvažiavimas patvirtins LSDP konferencijos nutarimą. 1906 m. rudenį buvo sudarytas jungtinis LSDP ir SDPL Centro Komitetas ir jungtiniai LSDP ir SDPL Vilniaus, Kauno ir Panevėžio komitetai. Septintasis jungtinis LSDP suvažiavimas, įvykęs 1907 m. rugpjūčio mėn. Krokuvoje, patvirtino faktiškai jau įvykusį partijų susivienijimą.
[2] Darbininkų klasės internacionalinės vienybės idėjos, kurias propagavo bolševikai, 1905-1907 m. revoliucijos metu vis labiau plito ir Lietuvos darbo žmonių tarpe. Šių idėjų veikiami, dauguma LSDP narių, ypač kairieji partijos veikėjai, ėmė reikalauti LSDP susijungimo su RSDDP tais pačiais autonominiais pagrindais, kuriais 1906 m. su RSDDP susijungė Latvijos socialdemokratų darbininkų partija (LSDDP) ir Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija (LK ir LSD). Šie reikalavimai ypač sustiprėjo 1906 m. antrojoje pusėje, kai vyko pasirengimas LSDP VII suvažiavimui. Susijungimui pritarė Vilniaus darbininkai socialdemokratai, kurių dauguma jau 1906 m. vasarą buvo aiškūs autonomistai. Susijungimo idėją palaikė taip pat LSDP Peterburgo komitetas.
Bijodami, kad LSDP suvažiavimas gali priimti nepalankius jiems nutarimus, dešinieji – nacionalistiniai LSDP vadovai, turėję daugumą tuometiniame Centro Komitete, nutarė sušaukti ne suvažiavimą, o konferenciją, kuri įvyko 1906 m. rugsėjo 14-19 d. Konferencijoje dalyvavo ne vietinių partijos komitetų išrinkti delegatai, o LSDP CK pakviesti atstovai. Apie nutarimą partijos suvažiavimą pakeisti konferencija Vilniaus organizacijai nebuvo pranešta. Niekas iš jos narių nebuvo pakviestas dalyvauti konferencijoje, nors ji įvyko Vilniuje. Visa tai sukėlė teisėtą Vilniaus ir kitų LSDP organizacijų nepasitenkinimą. Atsirado vadinamoji Vilniaus opozicija, kurios aktyviausių veikėjų tarpe buvo Z. Angarietis, J. Janulevičius ir kt. Tačiau net ir tokiu būdu sušauktoje konferencijoje pasireiškė padidėjusi autonomistų įtaka: buvo priimtas autonomistų pasiūlytas politinis LSDP susijungimo su RSDDP projektas, parengtas kompromiso su federalistais pagrindu. Dešinieji LSDP veikėjai buvo nepatenkinti tokiu projektu, nes jame buvo pabrėžiama, jog būtina siekti susijungimo su RSDDP. Tai aiškiai rodo pačių federalistų protestas prieš konferencijos nutarimą, kurį jie įvertino kaip „viešą atsižadėjimą federacijos programos“ (žr. „Lietuvos socialdemokratų partijos žinios“, 1906 m., Nr. 1, 7 psl.).
LSDP susijungimo su RSDDP klausimas buvo paliestas RSDDP V suvažiavime, kuris įvyko 1907 m. Londone. Į šį suvažiavimą kaip svečias nuvyko LSDP atstovas S. Kairys, kuris, gindamas federalistinius LSDP programos reikalavimus, stengėsi sutrukdyti suvažiavimui priimti reikiamą nutarimą susijungimo klausimu. Tačiau netrukus įvykęs Krokuvoje LSDP VII (Jungtinis) suvažiavimas buvusį LSDP programoje federacijos reikalavimą pakeitė autonomijos reikalavimu ir nutarė, jog RSDDP ir LSDP susijungimas „galimas ir reikalingas“. Nutarime buvo pažymėta, kad skirtumas tarp LSDP ir RSDDP programų nėra esminis, todėl LSDP Centro Komitetas turįs pasirūpinti „kiek galima pagreitinti“ LSDP ir RSDDP susijungimą.
1908 m. pradžioje susijungimo su RSDDP klausimą svarstė LSDP Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio organizacijų konferencijos. Buvo sudaryta bendra LSDP Vilniaus organizacijos ir RSDDP Šiaurės-Vakarų krašto organizacijos atstovų komisija, kuri patikslino LSDP ir RSDDP susijungimo projektą, o vėliau jam pritarė LSDP konferencija ir VIII suvažiavimas, sušauktas 1909 m. sausio mėn. „Susijungimo klausimas stovi ant gero kelio“, – rašė apie minėtos LSDP konferencijos nutarimus Z. Angarietis („Kova“, 1908.V.1, Nr. 18, 279 psl.).
Bolševikai nuolat rėmė revoliucinių Lietuvos socialdemokratų siekimus greičiau susijungti su RSDDP, Penktoji RSDDP konferencija, įvykusi 1908 m. gruodžio 21-27 d. (1909 m. sausio 3-9 d.), specialioje rezoliucijoje pabrėžė, kad reikia „imtis tolesnių žygių Londono suvažiavimo pageidavimui dėl LSDP susivienijimo su RSDDP įvykdyti“ (žr. „TSKP suvažiavimų, konferencijų ir CK plenumų rezoliucijose ir nutarimuose“, I dalis, Vilnius, 1955, 198 psl.). Jau 1909 m. pradžioje RSDDP Centro Komitetas sudarė komisiją, kuriai buvo pavesta surinkti medžiagą ir paruošti būsimam RSDDP CK plenumui pranešimą susijungimo klausimu. Tačiau reakcijos siautėjimas, naujos represijos prieš revoliucinius socialdemokratus ir oportunistinių elementų pasipriešinimas sutrukdė užbaigti šį partijų susivienijimą.
Emigravęs 1914 m. pavasarį į užsienį ir vėl įsitraukęs į LSDP veiklą, V. Kapsukas ėmėsi žygių, kad greičiau būtų susijungta su Rusijos bolševikų partija. Laiške V. Leninui, rašytame tų metų birželio 13 d. LSDP Užsienio biuro vardu, jis pabrėžė, kad „susivienijimo su RSDDP klausimas – artimiausios ateities klausimas“, kartu nurodydamas, jog „LSDP viduje kartu su menševikais-partiečiais vyrauja bolševikinė kryptis…“ („Komunistas“, Vilnius, 1962, Nr. 4, 26 psl.).
Daugelį metų trukusi kova už LSDP susijungimą su RSDDP padėjo stiprėti internacionalistinei, bolševikinei krypčiai Lietuvos revoliuciniame judėjime. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, o vėliau, po 1917 m. Vasario revoliucijos, dar labiau pasikeitus sąlygoms ir iškilus tiesioginiams uždaviniams kovoti dėl socialistinės revoliucijos pergalės, geriausios Lietuvos socialdemokratų partijos jėgos susibūrė po bolševikų partijos vėliava, visiškai atsiribodamos nuo oportunistinių ir nacionalistinių LSDP elementų. Būtent šios revoliucinių socialdemokratų jėgos, vadovaujamos bolševikų partijos Centro Komiteto, aktyviausiai prisidėjo prie Lietuvos Komunistų partijos sukūrimo.
[3] „Jokūbine“, matyt, buvo vadinamas ne kuris nors vienas Jokūbo skg. namas, o visas nedidelis šio skersgatvio rajonas. Be čia minimo Jokūbo skg. Nr. 9, V. Kapsuko užrašuose (1907 m. birželio 18 d.) iš Vilniaus kalėjimo pažymėta, kad suėmimo metu (1907 m. gegužės mėn. 19 d.) žandarai, surašę protokolą, telefonu davė nurodymus padaryti kratą taip pat Nr. 8, kur V. Kapsukas gyvenęs Spakovskio pavarde Kai kuriuose Lietuvos socialdemokratinio judėjimo dalyvių atsiminimuose, esančiuose Revoliucijos-istorijos muziejuje Vilniuje, „Jokūbine“ vadinamas namas, buvęs Jokūbo skersgatvyje Nr. 4. Jame taip pat kurį laiką 1906-1907 m. gyveno V. Kapsukas.
