Ilgą laiką kapitalizmo šalininkai buvo įsitikinę ir mus įtikinėjo, kad kiekviena vėlesnė karta gyvens geriau nei prieš dešimtmetį gimę to paties amžiaus žmonės. Tačiau nauji tyrimai rodo didėjančią atskirtį tarp kartų. Tūkstantmečio (X) karta taps pirmąja, kuri uždirbs mažiau nei ankstesnės kartos, o Z kartos paaugliai vidutiniškai gyvens dar prasčiau nei tūkstantmečio ir vargu ar galės užsitikrinti sau deramą gyvenimo lygį.
Ir nors nemažai prekių – drabužiai, telefonai, kompiuteriai, televizoriai šiandien išties labiau prieinamos, tačiau gyvenimo kokybė matuojama ne tik buitine technika, turimų rūbų ar batų porų kiekiu. Kad žmogus jaustųsi saugiai, jam reikalingas įperkamas būstas, adekvačios nuomos kainos, prieinama kokybiška sveikatos priežiūra, išsilavinimas, realus darbo užmokestis, socialinė apsauga.
Mažėjančios pajamos
Taip jau istoriškai susiklostė, kad tūkstantmečio kartos atėjimas į darbo rinką ir Z kartos vaikystė sutapo su 2008 m. recesija. Z karta matė užsitęsusią stagnaciją, mažėjančias tėvų pajamas ir intensyvią kovą su paskolų krize, o vyresnieji tūkstantmečio kartos atstovai tai patyrė savo kailiu.
Nespėjus atsigauti nuo recesijos 2020 m. prasidėjo COVID-19 pandemija, kada pirmą kartą nuo 1998 m. pasaulyje padaugėjo skurstančiųjų. Dėl rekordiškai didelės infliacijos ES šalyse stipriai krito realusis darbo užmokestis. 2022 m. infliacijos lygis ES siekė 9,3 %, o 2023 m. 6,2 %. Infliacijos didėjimui taip pat įtakos turėjo ir energetikos krizė bei bendras kainų augimas, susiję su prasidėjusiu konfliktu Ukrainoje. Visa tai sukėlė pragyvenimo išlaidų krizę, kuri skaudžiausiai palietė tūkstanmečio ir Z kartos atstovus. Ir nors ES valstybės narės padidino minimalųjį darbo užmokestį, tačiau dėl didėjančios infliacijos realusis darbo užmokestis mažėjo.
1 lentelė Infliacijos dinamika Eurozonoje 2019-01 – 2022-11
2023 m. realaus darbo užmokestis sumažėjo 22 iš 24 ES šalių. Didžiausią įtaką turėjo:
- Vengrijoje -15,6 %
- Latvijoje -13,4 %
- Čekijoje -10,4 %
- Švedijoje -8,4 %
- Lietuvoje -3,8 %
Šios priežastys lemia tūkstantmečio ir Z kartų patiriamą didesnę socialinę nelygybę, jiems sunkiau įsigyti būstą, jie jaučiasi nesaugūs finansiškai ir priklausomi nuo paskolų. Tai daro ilgalaikį poveikį, nes mažos pajamos darbinės karjeros pradžioje atitolina galimybę susikurti ilgalaikę gerovę ir sukaupti santaupas pensijai. Realiosios tūkstantmečio kartos pajamos yra 20% mažesnės nei jų tėvų kartos. Be to, yra didelė tikimybė, kad jie neteks pusės savo pajamų dėl įsiskolinimų bankams.
ES agentūros Eurofound ataskaitoje „Pajamų tarp kartų dinamika Europoje: praeities tendencijos ir dabartiniai iššūkiai“ skelbiama, kad 2008-2019 m. laikotarpiu Europoje labiausiai didėjo
60 metų ir vyresnių gyventojų pajamos, palyginti su jaunesnėmis amžiaus grupėmis. Tuo tarpu gyventojų, kurių amžius 20-39 m. pajamos stagnavo arba net sumažėjo.
Švietimas
Antra apčiuopiama materialinė problema, su kuria susiduria jaunimas Vakaruose o taip pat Lietuvoje – švietimas. Žinoma, tūkstantmečio ir Z kartos statistiškai tapo labiausiai išsilavinusiomis žmonijos istorijoje, tačiau tai turi ir neigiamą įtaką. Pirma, aukštasis mokslas nuvertinamas dėl išaugusio išsilavinusių žmonių kiekio, o tai didina konkurenciją tarp naujai įsiliejusių į darbo rinką ir mažina galimybes įsidarbinti.
Antra, jaunimas vis dažniau turi mokėti už aukštajį mokslą. Pavyzdžiui, 1970 m. tik 8,4 % studentų Jungtinėje Karalystėje mokėjo už aukštajį išsilavinimą, o 2000 m. už jį mokėjo jau 33 % studentų. Ši tendencija pastebima ir kitose šalyse tame tarpe Lietuvoje. Paskolos aukštajam mokslui tūkstantmečio ir Z kartai atsieina kur kas brangiau nei ankstesnėms kartoms, todėl juos užgula didelė ir ilgametė finansinė našta.
Trečia, aukštasis mokslas vėlina tūkstantmečio ir Z kartų įsiliejimą į darbo rinką. Jei mūsų tėvai baigę profesines technikos mokyklas, jau sulaukę 20 metų sėkmingai dirbo gamyklose, tai vaikų karta į darbo rinką įžengia tik sulaukę 25 metų.
Būsto įperkamumas
Mažesnės pajamos karjeros pradžioje kartu su brangiomis studijų paskolomis palieka tūkstantmečio kartą būsto rinkos užribyje. Beveik pusė 20-34 metų amžiaus Europos jaunuolių, tiksliau 47,4 %, gyvena su tėvais. Eurostatas pabrėžia, kad nuo 2015 m. būsto kainos kilo sparčiau nei darbo užmokęstis ir nuomos kainos, todėl pablogėjo įperkamumas. Atitinkamai tūkstantmečio karta būstą įsigyja vėliau, sulaukę 30 metų. Dėl ekonominio nestabilumo, didelių studijų skolų ir nestabilaus užimtumo Z kartos atstovai greičiausiai dar labiau vėluos.
Daugelyje didžiųjų šalių, įskaitant Lietuvą, vien tik 2015-2023 m. būsto kainos išaugo pusantro ar du kartus. Pavyzdžiui būsto kainos Vilniuje dažniausiai svyruoja nuo 2000 iki 3500 eur/m2. Lietuvos statistikos duomenimis, darbo užmokestis Vilniaus regione 2023 m. buvo 1400 eurų per mėnesį. Paskolų palūkanų normos nuo 2020 m. padidėjo 6 %. Ar daug žmonių, ypač jaunų, patrauks tokią naštą? Jei Tarybų Sąjungoje 60-aisiais, 70-aisiais, 80-aisiais žmonės galėjo gauti būstą iš valstybės ar įmonės, o Vakaruose, būstas buvo prieinamesnis, nes kainos buvo demokratiškesnės, tai šiandien visi esame panirę į būsto krizę.
2 lentelė vidutinio darbo užmokesčio pokytis Lietuvoje
3 lentelė būsto kainų dinamika Europos Sąjungoje
Socialinė apsauga
Anksčiau tiek Vakaruose, tiek mūsų šalyje dėl tarybinės praeities darbo rinka buvo grindžiama standartiniu užimtumu ir socialinės apsaugos garantija. Aštuonių valandų darbo diena, darbo sutartis, visas socialinės apsaugos paketas yra tikrai rimti XX a. klasių kovos pasiekimai. Mūsų seneliai, mamos ir tėčiai juos matė ir jais naudojosi.
Šiandien, viena vertus, iš trečiojo pasaulio šalių pasitraukia senosios pramonės šakos, kita vertus, diegiamos vadinamosios nestandartinės įdarbinimo formos. Platforminis įdarbinimas pakeičia darbo sutartį jūsų sutartimi su platforma, pagal kurią jūs formaliai vadinatės privačiu verslininku, bet praktiškai vis tiek esate tas pats darbuotojas, tiktai be standartinės darbo dienos, be fiksuoto atlyginimo, be nedarbingumo atostogų ir kitų privilegijų. Dėl nestandartinio įdarbinimo dalies didėjimo atsirado dviejų lygių darbo rinka. Gerose darbo vietose dirba aukštajį išsilavinimą turintys darbingo amžiaus vyrai. Kitą rinkos dalį sudaro prastos darbo vietos su mažesniu darbo užmokesčiu, neaiškiomis perspektyvomis, be stabilumo, taip pat su dažnomis permainomis tarp užimtumo, nedarbo ir ekonominio neaktyvumo. Šias darbo vietas dažniau užima jaunimas, moterys ir mažiau kvalifikuoti darbuotojai. Nestandartinės įdarbinimo formos labiausiai paplitusios tarp jaunų žmonių.
Apibendrinimas
Didžioji recesija ir nuosmukis, kurį dabar išgyvename yra rezultatas kapitalistinės ekonomikos ligų, kurios atsirado prieš kelis dešimtmečius. Ieškodami teisingų sprendimų ekonomistai ir politikai ekonomiką pavertė žmonių skurdinimo mašina.
Tūkstantmečio ir Z kartos – tai žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, galintys įsigyti daugybę daiktų daug pigiau, nei juos pirkdavo mūsų tėvai ar seneliai. Na, paprasčiausiai todėl, kad tų daiktų gamyba tapo pigesnė. Tačiau šios kartos tapo gerovės valstybės žlugimo, būsto krizės, paskolų krizės ir daugelio kitų sunkumų aukomis.
Atrodo, kad galime uždirbti daug pinigų, bet juos suvalgo nuoma, paskolos ir įvairūs kiti poreikiai, kuriuos anksčiau padengdavo socialinė apsauga.
Yra ir kita problema – didėjanti nelygybė tarp tūkstantmečio ir Z kartos atstovų yra didesnė nei ankstesnėse kartose. Pavyzdžiui, Ilonas Maskas ar Pavelas Durovas turi milijardus, bet didelė dalis jų bendraamžių neturi nieko.
Gera žinia – tokias situacija skatina vakarų jaunimą domėtis socializmo idėjomis arba vis labiau palaikyti kairiąsias partijas. Jeigu prieš šimtą ar penkiasdešimt metų socialistas – tai darbininkas, kurį vienijo gamyklos cecho kolektyvizmas, tai šiandien kairiųjų pažiūrų rėmėjai yra jauni skirtingų profesijų žmonės, kurie nesitaiksto su būsto krizėmis ir nepakeliamomis paskolomis. Metas prisiminti V. I. Lenino prognozę: „kapitalistai patys parduos mums virvę, ant kurios mes juos karsim“, kadangi esama situacija į kurią pateko tūkstantmečio ir Z kartos žmonės sufleruoja sprendimą – norint išspręsti šias problemas reikia arba sunaikinti kapitalizmą, arba mažų mažiausiai stipriai jį reformuoti, būstą padarant prieinamu, o sveikatos apsaugą bei švietimą nemokamu ir garantuotu ne kaip teikiamą paslaugą, o kaip valstybės socialinę garantiją piliečiams. Būtina iš esmės keisti esamą ydingą sistemą. Tūkstantmečio ir Z karta jau pradeda suprasti kapitalistinės santvarkos neteisingumą, tačiau kol kas neranda būdų kaip su ja kovoti. Ar sugebės jaunoji karta tinkamai įveikti laikmečio iššūkius, klausimas lieka atviras.
4 lentelė Kainų dinamika Lietuvoje 2000-2021 m.
5 lentelė vartojimo prekių ir palaugų kainų dinamika 2000-2020 m.
