Maksimas Gorkis. Motina. Pirmoji dalis. XI-XX skyriai

Redakcijos komentaras: Maksimas Gorkis (1868-1936), tarybmečiu aukštintas, paskui su purvais maišytas, o dabar Lietuvoje beveik užmirštas rašytojas. Bet iš tikrųjų, rusų literatūros klasikas vienoje gretoje su Dostojevskiu ir Tolstojumi – tik išsiskyręs savo radikalia kairiąja pasaulėžiūra, kūrybos ir veiklos revoliucingumu. Čia dalimis skelbsime pirmąkart 1906 m. Amerikoje išėjusį jo kūrinį, „Motina“ – realiais įvykiais paremtą apysaką apie į socialistinį pogrindį įsitraukusį jauną darbininką iš Sormovo, Pavlą Vlasovą, jo draugus ir motiną, Pelagėją Nilovną. Gorkio rašyta lyg savotiška judėjimo evangelija, „Motina“ – daugiau negu siaurai „politinis“ romanas, ar netgi tos epochos atspindys; tai – tikro žmonių, jaunų ir senų, mažų ir didelių dvasinio virsmo iš vieno veikiant, dirbant ir kovojant vardan kilnių idealų, paliudijimas.

* * *

XI

Kitą dieną paaiškėjo, jog suimti Bukinas, Samoilovas, Soinovas ir dar penketas. Vakare buvo atbėgęs Fedia Mazinas – pas jį taip pat buvo krata, ir, tuo patenkintas, jis jautėsi esąs didvyris.

– Bijojai, Fedia? – paklausė motina.

Jis išbalo, jo veidas pasmėlo, šnirplės virptelėjo.

Bijojau, kad neuždrožtų karininkas! Jis – juodabarzdis, storulis, jo pirštai apžėlę, ant nosies – juodi.

akiniai, tartum – be akių. Rėkė, trepsėjo kojomis… Kalėjime, sako, supūdysiu! O manęs niekuomet nemušė, nei tėvas, nei motina, aš – vienturtis sūnus, jie mane mylėjo.

Jis valandėlei sumerkė akis, sučiaupė lūpas, greitu abiejų rankų judesiu susišiaušę plaukus ir, paraudusiomis akimis žiūrėdamas į Pavlą, tarė:

– Jeigu man kada nors suduos, aš visas į tą žmogų įsmigsiu kaip peilis – dantimis graušiu, geriau tegul užmuša iš karto!

– Laibas tu, liesutis! – sušuko motina. – Kur tau muštis?

– Mušiuos! – tyliai atsakė Fedia.

Kai jis išėjo, motina tarė Pavlui:

– Šitas paluš anksčiau kaip visi…

Pavlas nutylėjo.

Po kelių minučių pamažu atsidarė virtuvės durys, įėjo Rybinas:

– Sveiki! – tarė šypsodamasis. – Štai – vėl aš. Vakar atvedė, o šiandien– pats atėjau! – Jis smarkiai pakratė Pavlo ranką, paėmė už peties motiną ir paklausė:

– Arbata pavaišinsi?

Pavlas tylėdamas apžiūrinėjo rusvą platų jo veidą, skęstantį tankioje juodoje barzdoje, ir tamsias akis. Ramiame žvilgsnyje kažkas reikšminga.

Motina išėjo į virtuvę arbatos kaisti. Rybinas atsisėdo, paglostė barzdą ir, atsirėmęs alkūnėmis į stalą, tamsiu žvilgsniu permetė Pavlą.

– Taigi, – tarė jis, lyg tęsdamas nutrauktą pašnekesį. – Man reikia su tavimi pasikalbėti atvirai. Aš tave ilgai apžiūrinėjau. Gyvename beveik šalimais; matau, – pas tave užeina daug žmonių, bet girtuokliavimo ir triukšmo nėra. Tai viena. Jeigu žmonės netriukšmauja, jie tuojau krinta į akis – kodėl? Taigi. Ir aš pats visiems į akis įstrigau, kad gyvenu nuošaly.

Jo kalba liejosi sunkiai, bet laisvai, jis glostė barzdą juoda ranka ir atidžiai žiūrėjo Pavlui į veidą.

– Pradėjo kalbėti apie tave. Mano šeimininkai eretiku vadina – į cerkvę neini. Aš taip pat neinu. Paskui pasirodė tie lapeliai. Tai tu juos sugalvojai?

– Aš! – atsakė Pavlas.

– Kurgi ne tu! – sušuko išsigandusi motina, pasirodydama iš virtuvės. –Ne tu vienas!..

Pavlas šyptelėjo. Rybinas taip pat.

– Taip! – tarė jis.

Motina garsiai patraukė nosimi orą ir išėjo, truputį pažeidusi, kad juodu neatkreipė dėmesio į jos žodžius.

– Lapeliai – čia gerai sugalvota. Jie išjudina žmones. Devyniolika buvo?

– Taip! – atsakė Pavlas.

– Vadinasi, visus skaičiau! Taip. Juose yra nesu-prantamų, nereikalingų dalykų, -– na, kai žmogus daug kalba, jam kokią dešimtį žodžių ir be reikalo tenka pasakyti…

Rybinas nusišypsojo, – jo dantys buvo balti ir stiprūs

– Paskui – krata. Tas mane labiausiai paveikė. Ir tu, ir ukrainietis, ir Nikolajus – visi jūs pasirodėte…

Nesurasdamas tinkamo žodžio, jis nutilo, dirstelėjo pro langą, pabarbeno pirštais į stalą.

– Parodėte savo sumanymą. Vadinasi, tu, jūsų kilnybe, daryk savo, o mes darysime – savo. Ukrainietis taip pat geras vyras. Kartais aš klausau, kaip jis kalba fabrike, ir galvoju: šito vyro nesulamdysi, jį tik mirtis nugalės. Stamantrus žmogus! Tu, Pavlai, manimi tiki?

– Tikiu, – tarė Pavlas, linktelėjęs galvą.

– Štai. Žiūrėk – man keturiasdešimt metų, aš dvigubai už tave vyresnis, dvidešimt kartų daugiau esu matęs. Daugiau kaip trejus metus kareiviu žingsniavau, du kartus buvau vedęs, – viena mirė, antrą pamečiau.

Buvau Kaukaze, žinau sektantus duchoborus. Jie, brol, gyvenimo nenugalės, ne!

Motina godžiai klausėsi jo stiprios kalbos; jai buvo malonu matyti, kad pas sūnų atėjo pagyvenęs žmogus ir su juo kalba lyg per išpažintį. Tačiau jai atrodė, kad su svečiu Pavlas per daug šaltai elgiasi ir, norėdama jo elgesį sušvelninti, paklausė Rybiną:

– Gal nori valgyti, Michailai Ivanovičiau?

– Dėkui, motin! Aš jau vakarieniavęs. Taigi, Pavlai, tu, vadinasi, manai, kad gyvenimas eina neteisėtai?

Pavlas atsistojo ir, sunėręs rankas už nugaros, pradėjo vaikštinėti po kambarį.

– Jis teisingai eina! – kalbėjo jis. – Štai jis atvedė jus pas mane su atvira širdimi. Mus, kurie visą gyvenimą dirbame, jis po truputį vienija; ateis laikas – visus suvienys! Neteisingai, sunkiai jis mums sutvarkytas, bet jis pats ir atveria mums akis į savo karčią prasmę, pats parodo žmonėms, kaip pagreitinti jo eigą.

– Teisybė! – pertraukė jį Rybinas. – Reikia atnaujinti žmogų. Jeigu jis nušašęs – vesk jį į pirtį, išmaudyk, apvilk švariais drabužiais – pasveiks! Taip! Bet kaip apšvarinti žmogaus vidų? Štai kas!

Pavlas pradėjo karštai ir griežtai kalbėti apie vyresnybę, apie fabriką, apie tai, kaip užsienio darbininkai gina savo teises. Rybinas kartais suduodavo pirštu j stalą, lyg statydamas tašką. Ne kartą jis sušukdavo:

– Taip!

Ir kartą nusijuokęs tyliai pasakė:

– Ė, tu dar jaunas! Menkai pažįsti žmones!

Tuomet Pavlas, sustojęs priešais jį, rimtai pastebėjo:

– Nekalbėsime apie senatvę ir jaunystę. Geriau pa-žiūrėkime, kieno mintys teisingesnės.

– Vadinasi, pagal tave, mus ir su dievu apgavo? Taip. Aš taip pat manau, kad mūsų religija – apgaulinga.

Čia įsikišo motina. Kai sūnus kalbėdavo apie dievą n apie visa kita, ką ji siejo su savo tikėjimu, kas buvo jai brangu ir šventa, ji visuomet stengdavosi žiūrėti jam į akis; jai norėjosi tylomis paprašyti sūnų, kad jis nedraskytų jai širdies aštriais ir griežtais netikėjimo žodžiais. Bet už jo netikėjimo ji jausdavo tikėjimą, ir tas ją nuramindavo.

„Negi man suprasti jo mintis?“ – mąstydavo ji.

Jai atrodė, kad Rybinui, pagyvenusiam žmogui, taip pat nemalonu ir skaudu klausytis Pavlo kalbos. Tačiau, kai Rybinas ramiai pateikė Pavlui savo klausimą, ji neiškentė ir trumpai, bet atkakliai tarė:

– Su viešpačiu – jūs truputį atsargiau! Jūs palys, – kaip norite! – Atsikvėpusi ji dar su didesne jėga kalbėjo toliau: – O man, senei, nebus kuo nuraminti savo sielvarto, jeigu jūs atimsite iš manęs viešpatį dievą!

Jos akys pasruvo ašaromis. Ji plovė indus, ir jos pirštai virpėjo.

– Jūs, motut, mūsų nesupratote! – tyliai ir meiliai tarė Pavlas.

– Tu atleisk, motin! – iš lėto storu balsu pridūrė Rybinas ir šypsodamasis pažiūrėjo į Pavlą. – Aš pamiršau, jog tu per sena, kad tau karpos būtų pjaustomos…

– Aš kalbėjau, – šnekėjo toliau Pavlas, – ne apie tą gerą ir maloningą dievą, kurį jūs tikite, bet apie tą, kuriuo popai mums grasina kaip lazda – apie dievą, kurio vardu norima priversti visus žmones nusilenkti nedaugelio piktai valiai…

– Taigi, taigi! – sušuko Rybinas, suduodamas pirštais į stalą. – Jie ir dievą mums pakeitė, jie ir viską, kas tik jų galioje, prieš mus nukreipia! Atmink, motin, dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, – vadinasi, jis panašus į žmogų, jeigu žmogus panašus į jį! O mes ne į dievą panašūs, bet į plėšrius žvėris. Cerkvėje mums baubą rodo… Pakeisti dievą reikia, motin, apvalyti jį! Melu ir šmeižtais jį apvilko, sudarkė jo veidą, kad nužudytų mūsų sielas!..

Jis kalbėjo tyliai, bet kiekvienas jo kalbos žodis krito ant motinos galvos kaip sunkus, pritrenkiąs smūgis. Ir jo veidas – juoda barzda apžėlęs, didelis, gedulingas, ją gąsdino. Tamsus jo akių blizgėjimas buvo nepakenčiamas, jis žadino širdį maudžiančią baimę.

– Ne, geriau aš išeisiu! – tarė ji, nepritariamai linguodama galvą. – To klausyti – neturiu jėgų!

Ir greitai išėjo į virtuvę, lydima Rybino žodžių:

– Štai, Pavlai! Ne galvoje, bet širdyje pradas! Tai tokia vieta žmogaus sieloje, kur niekas kitas neišdigs…

– Tik protas išvaduos žmogų! – tvirtai tarė Pavlas.

– Protas neduoda jėgų! – garsiai ir atkakliai priešinosi Rybinas. – Širdis duoda jėgų, o ne galva, štai kas!

Motina nusirengė ir atsigulė nesimeldusi. Jai buvo šalta, nemalonu. Ir Rybinas, kuris iš pradžių jai atrodė toks rimtas, išmintingas, dabar kėlė priešiškumo jausmą.

„Eretikas! Maištininkas! – mąstė ji, klausydama jo balso. – Irgi, mat, atėjo, prireikė!“

O jis kalbėjo tvirtai ir ramiai:

– Šventa vieta neturi būti tuščia. Ten, kur dievas gyvena, – opi vieta. Jeigu jis iškris iš sielos, joje liks žaizda, štai kas! Reikia, Pavlai, naują tikėjimą sugalvoti… reikia sukurti dievą – žmonių draugą!

– Nagi buvo Kristus! – sušuko Pavlas.

– Kristus buvo netvirtos dvasios. Teaplenkia, sako, mane ši taurė. Ciesorių pripažino. Dievas negali pripažinti žmonių valdžios žmonėms, jis – visa valdžia! Jis savo sielos nedalija: čia – dieviška, čia – žmogiška.., O jis – prekybą pripažino, vedybas pripažino. Jis ir figos medį neteisingai prakeikė, – argi jis savo valia nemezgė vaisių? Siela taip pat ne savo valia gėrio vaisių neduoda, – negi aš pats joje pikta pasėjau? Štai kas!

Kambaryje be pertraukos skambėjo du balsai, karštai susikibdami ir grumdamiesi. Pavlas žingsniavo, po jo kojomis girgždėjo grindys. Jam šnekant, visi garsai skendo jo kalboje, o kai ramiai ir iš lėto sruveno sunkus Rybino balsas, buvo girdėti, kaip tiksėjo švytuoklė ir tyliai traškėjo šaltis, čiupinėjąs namo sienas aštriais nagais.

– Aš tau pasakysiu saviškai, kaip kūrikas: dievas – panašus j ugnį. Taip! Jis gyvena širdyje. Pasakyta: dievas – žodis, o žodis – dvasia…

– Protas! – atkakliai tarė Pavlas.

– Taip! Vadinasi, dievas širdyje ir prote, bet – ne cerkvėje! Cerkvė – dievo kapinės…

Motina užmigo ir nebegirdėjo, kada išėjo Rybinas.

Tačiau jis pradėjo lankytis dažnai, ir, jeigu pas Pavlą laidavo kas nors iš draugų, Rybinas atsisėsdavo j kampų ir tylėdavo, tik retkarčiais tepasakydamas:

– Taigi. Taip!

O kartą, žiūrėdamas į visus iš kampo tamsiu žvilgsniu, jis niūriai tarė:

– Reikia kalbėti apie tai, kas yra, o kas bus – nuims nežinoma – štai kas! Kai liaudis išsivaduos, ji pati pamatys, kaip geriau. Pakankamai jai į galvą įkalta, ko ji visai nenorėjo, – užteks! Tegu pati supras. Gal ji panorės viską atmesti – visą gyvenimą ir visus mokslus, gal ji pamatys, kad viskas nukreipta prieš ją, kaip, pavyzdžiui, cerkvės dievas. Jūs tik atiduokite jai į rankas visas knygas, ir ji pati atsakys, štai kas!

Bet jeigu Pavlas būdavo vienas, juodu tuojau pradėdavo nepaliaujamai, bet visada ramiai ginčytis, ir motina, sunerimusi klausydama jų kalbų, stebėdavo juos, stengdamasi suprasti, ką jie kalba. Kartais jai atrodydavo, kad plačiapetis, juodabarzdis vyriškis ir jos sūnus, lieknas ir tvirtas, abudu apako. Jie blaškosi į šalis, ieškodami išeities, griebiasi už visko stipriomis, bet aklomis rankomis, purto, stumdo iš vienos vietos į kitą, mėto ant grindų ir numetę trypia kojomis. Viską užkliudo, viską apčiupinėja ir meta į šalį, nenustodami tikėjimo ir vilties…

Jie įpratino ją klausytis žodžių, baisių savo tiesumu ir drąsumu, bet šitie žodžiai jau nebesmogė jai tokia jėga, kaip pirmą kartą, – ji išmoko juos atmušti. Ir kartais už žodžių, neigiančių dievą, ji jausdavo tvirtą tikėjimą juo. Tuomet ji šypsodavosi tylia, viską atleidžiančia šypsena. Ir nors Rybinas jai nepatiko, bet jau nekėlė priešiškumo.

Kartą per savaitę ji nešdavo ukrainiečiui į kalėjimą knygų ir baltinių, sykį jai leido pasimatyti su juo, ir ji, parėjusi namo, susigraudinusi pasakojo:

– Jis ir ten – kaip namie. Su visais meilus, su juo visi juokauja. Jam sunku, jis daug kenčia, bet – išsiduoti nenori…

– Taip ir reikia! – pastebėjo Rybinas. – Mes visi bėdose paskendę, – bėdas pasiklojame, bėdomis užsiklojame… Girtis čia nėra kuo. Ne visų akys užlipdytos, kiti patys užsimerkia, – štai kas! O jeigu kvailas – kentėk!..

XII

Pilkas, mažutis Vlasovų namas vis labiau ir labiau traukė priemiesčio dėmesį. Tame dėmesyje buvo daug įtariamo atsargumo ir nesąmoningo priešiškumo, tačiau ėmė rastis ir patiklaus smalsumo. Kartais ateidavo koks žmogus ir, atsargiai dairydamasis, sakydavo Pavlui:

– Nagi, brolau, tu čia knygas skaitai, įstatymus iš-manai. Tad imk ir paaiškink…

Ir pasakodavo Pavlui apie kokią nors policijos ar fabriko administracijos neteisybę. Painesniais atvejais Pavlas duodavo žmogui raštelį į miestą pažįstamam advokatui, o kai galėdavo – pats reikalą išaiškindavo.

Pamažu žmonės ėmė gerbti šitą jauną, rimtą žmogų, kuris apie viską kalbėdavo paprastai ir drąsiai, viskuo domėdavosi ir viską atidžiai išklausydavo, atkakliai rausdamasis kiekvieno atskiro įvykio painiavoje, ir visur visuomet rasdavo kažkokį bendrą, begalinį siūlą, kuris tūkstančiais stiprių kilpų riša žmones.

Ypač žmonių akyse jį iškėlė „pelkinės kapeikos“ istorija.

Už fabriko, beveik apsupdama jį puvėsingu žiedu, telkšojo plati pelkė, apaugusi eglėmis ir beržais. Vasarą |i alsavo tirštais, geltonais garais, ir į priemiestį iš jos skrisdavo debesys uodų, nešančių drugį. Pelkė priklausė fabrikui, ir naujasis direktorius, norėdamas iš jos gauti naudos, sumanė ją nusausinti, o kartu prisikasti durpių. Įkalbėdamas darbininkams, kad šita priemonė padarysianti sveikesnę apylinkę ir pagerinsianti visiems gyvenimo sąlygas, direktorius įsakė atskaityti pelkei sausinti po kapeiką nuo rublio iš jų uždarbio.

Darbininkai subruzdo. Labiausiai juos užgavo, kad tarnautojai nebuvo įtraukti į naujo mokesčio mokėtojų sąrašą.

Šeštadienį, kai buvo iškabintas direktoriaus pranešimas apie kapeikos rinkimą, Pavlas sirgo; jis nedirbo ir nieko apie tai nežinojo. Kitą dieną, po pamaldų, pas jį atėjo garbingos išorės senis, liejikas Sizovas, aukštas ir piktas šaltkalvis Machotinas ir papasakojo jam direktoriaus nutarimą.

– Susirinkome mes, senesnieji, – rimtai kalbėjo Sizovas, – pakalbėjome apie tai, ir štai draugai mus atsiuntė paklausti tave kaip nusimanantį žmogų, – ar yra toks įstatymas, kad direktorius mūsų kapeika su uodais kariautų?

– Supranti! – tarė Machotinas, žybčiodamas siauromis akimis. – Prieš ketverius metus jie, sukčiai, pirčiai rinko. Trys tūkstančiai aštuoni šimtai buvo surinkta. Kur jie? Pirties nėra!

Pavlas paaiškino, kad mokesčiai neteisingi, kad tik fabrikas iš to sumanymo gali turėti daug naudos; juodu abu suniurę išėjo. Palydėjusi juos, molina šypsodamasi tarė:

– Štai, Paša, ir seniai ėmė tavęs klausti patarimo.

Pavlas nieko neatsakė, susirūpinęs atsisėdo prie stalo ir pradėjo kažką rašyti. Po kelių minučių jis tarė:

– Prašau tave: nuvažiuok Į miestą ir įteik šitą raštelį…

– Ar čia pavojinga? – paklausė ji.

– Taip. Ten spausdina mūsų laikraštį. Reikia, kad kapeikos istorija patektų į šį numerį…

– N-na! – atsiliepė ji. – Aš tuojau…

Tai buvo pirmas uždavinys, kurį sūnus jai pavedė. Ji apsidžiaugė, kad jis atvirai jai pasakė, koks reikalas.

– Tą aš suprantu, Paša! – kalbėjo ji rengdamasi. – Čia jie jau plėšia! Kuo, vardu tas žmogus – Jegoras Ivanovičius?

Ji sugrįžo vėlai vakare, pavargusi, bet patenkinta.

– Sašenką mačiau! – kalbėjo ji sūnui. – Sveikina tave. O tas Jegoras Ivanovičius toks paprastas, juokdarys! Juokingai kalba.

– Džiaugiuosi, kad jie tau patinka, – tyliai tarė Pavlas.

– Paprasti žmonės, Paša! Gerai, kai žmonės paprasti! Ir visi gerbia tave…

Pirmadienį Pavlas vėl nėjo dirbti, jam skaudėjo galvą. Bet apypiečiais atbėgo Fedia Mazinas, susijaudinęs, laimingas, ir, dusdamas iš nuovargio, pranešė:

– Einam! Visas fabrikas sukilo. Tavęs atsiuntė. Sizovas ir Machotinas sako, kad tu visų geriausiai gali išaiškinti. Kas ten darosi!

Pavlas tylėdamas pradėjo rengtis.

– Atbėgo bobos – spiegia!

– Eisiu ir aš, – pareiškė motina. – Ką jie ten su-manė? Eisiu!

– Eik! – tarė Pavlas.

Gatve ėjo greitai ir tylėdami. Motina duso iš susijaudinimo ir jautė – artinasi kažkas svarbu. Fabriko variuose stovėjo minia moterų ir rėksmingai plūdosi. Kai jie Irise prasmuko į kiemą, tai iš karto pateko j tirštą, juodą, nervingai gaudžiančią minią. Motina matė, kad visų galvos buvo nukreiptos į vieną pusę, j kalvių cecho sieną, kur ant senų geležų krūvos, raudonų plytų fone, mosuodami rankomis, stovėjo Sizovas, Machotinas, Vialovas ir dar penketas pagyvenusių, įtakingų darbininkų.

– Vlasovas eina! – kažkas sušuko.

– Vlasovas? Veskit jį šen…

– Tyliau! – rėkė keliose vietose iš karto.

Ir kažkur arti pasigirdo lygus Rybino balsas:

– Ne kapeiką reikia ginti, bet – teisybę, – Štai kas! Mums brangi ne mūsų kapeika – ji nėra apvalesnė už kitas, bet – ji sunkesnė – joje žmogaus kraujo daugiau negu direktoriaus rublyje, štai kas! Ir ne kapeiką branginame – kraują, teisybę – štai kas!

Jo žodžiai krito j minią, išskeldami karštus šauksmus:

– Teisybė, Rybinai!

– Teisingai, kūrike!

– Vlasovas atėjo!

Balsai liejosi į ūžiantį viesulą, nuslopindami sunkų mašinų bruzdesį, duslų garo alsavimą ir laidų švilpimą. Iš visų pusių skubinai bėgo žmonės, mojuodami rankomis, kurstydami vieni kitus karštais, dygiais žodžiais. Susierzinimas, visuomet snaudęs jų pavargusiose krūtinėse, nubudo, veržte veržėsi, triumfuodamas skraidė ore, vis plačiau skleisdamas savo tamsius sparnus, vis smarkiau apimdamas žmones, masindamas juos paskui save, glausdamas vienus prie kitų, pavirsdamas liepsnojančia neapykanta. Viršum minios suposi suodžių ir dulkių debesis, prakaitu apsipylę veidai degė, skruostų oda verkė juodomis ašaromis. Tamsiuose veiduose spindėjo akys, žibėjo dantys.

Ten, kur stovėjo Sizovas ir Machotinas, atsirado Pavlas ir suskambėjo jo šauksmas:

– Draugai!

Motina matė, kad jo veidas išblyškęs ir lūpos dreba; ji nejučiom yrėsi pirmyn, skirdama minią. Jai sakė susierzinę:

– Kur lendi?

Ją stumdė. Bet tas nesulaikė motinos; skverbdamasi per žmones pečiais ir alkūnėmis, ji pamažu spraudėsi vis arčiau sūnaus, norėdama atsistoti šalia jo.

O Pavlas, paleidęs iš krūtinės žodį, į kurį jis buvo pripratęs įdėti gilią ir svarbią prasmę, pajuto, kad jo gerklę suspaudė kovingo džiaugsmo spazma; pagavo noras sviesti žmonėms savo širdį, uždegtą svajonės apie teisybę.

– Draugai! – pakartojo jis, semdamas iš šito žodžio pasigėrėjimo ir jėgos. – Mes – tie žmonės, kurie stato cerkves ir fabrikus, kala grandines ir pinigus, mes – ta gyvoji jėga, kuri visus maitina ir linksmina nuo vystyklų iki karsto.

– Štai! – sušuko Rybinas.

– Mes visada ir visur pirmieji darbe ir paskutinieji gyvenime. Kas mumis rūpinasi? Kas linki mums gera? Kas laiko mus žmonėmis? Niekas!

– Niekas! – atsiliepė lyg aidas kažkieno balsas.

Pavlas tvardydamasis ėmė kalbėti paprasčiau, ramiau, minia pamažu slinko artyn prie jo, virsdama tamsiu tūkstančio galvų kūnu. Ji žiūrėjo į jo veidą šimtais Įdėmių akių, siurbė jo žodžius.

– Mes nesulauksime geresnių dienų, kol nepasijusime esą draugai, bičiulių šeima, tvirtai surišta vienu troškimu – troškimu kovoti dėl savo teisių.

– Kalbėk apie reikalą! – šiurkščiai sušuko kažkas šalia motinos.

– Nekliudyk! – pasigirdo du negarsūs balsai atskirose vietose.

Aprūkę veidai nepasitikėdami ir niūriai niaukėsi: dešimtys akių žiūrėjo į Pavlą rimtai, įsigilinusios.

– Socialistas, o nekvailas! – pastebėjo kažkas.

– O! Drąsiai kalba! – stumtelėjęs motinos petį, pasakė aukštas vienakis darbininkas.

– Metas, draugai, suprasti, kad niekas mums nepadės, išskyrus mus pačius! Vienas už visus, visi už vieną – štai mūsų įstatymas, jeigu norime nugalėti priešą!

– Teisingai kalba, vyrai! – šūktelėjo Machotinas.

Ir, plačiai užsimojęs ranka, jis pagrūmojo kumščiu.

– Reikia iškviesti direktorių! – kalbėjo toliau Pavlas.

Minią lyg viesulas smogė. Ji subangavo, ir dešimtys balsų iš karto sušuko:

– Šen direktorių!

– Nusiųsti pas jį atstovus!

Motina prasiskverbė į priekį ir, kupina pasididžiavimo, žiūrėjo į sūnų užvertusi galvą: Pavlas stovėjo tarp senų, gerbiamų darbininkų, visi jo klausė ir pritarė jam. Jai patiko, kad jis nepyksta, neplūsta kaip kiti.

Tartum kruša ant skardos, byrėjo atskiri šauksmai, keiksmai, pikti žodžiai. Pavlas plačiai atvertomis akimis žiūrėjo iš viršaus į žmones ir kažko tarp jų ieškojo.

– Atstovus!

– Sizovą!

– Vlasovą!

– Rybiną! Jo dantys baisūs!

Staiga minioje pasigirdo negarsūs šūksmai:

– Pats ateina!..

– Direktorius!..

Minia prasiskyrė, duodama kelią aukštam, smaila barzdele, pailgo veido žmogui.

– Leiskite! – kalbėjo jis, trumpais rankos mostais šalindamas iš kelio darbininkus, bet jų nepaliesdamas. Jo akys buvo primerktos, ir įgudusio žmonių valdytojo žvilgsniu jis tiriamai čiupinėjo darbininkų veidus. Prieš  jį kėlė kepures, lenkėsi jam, – jis ėjo, neatsakydamas į pasveikinimus, ir sėjo minioje tylą, suglumimą, drovias šypsenas ir negarsius šūksmus, kuriuose jau buvo girdėti atgaila vaikų, suprantančių, kad jie paišdykavo.

Štai jis praėjo pro motiną, griežtomis akimis žvilgtelėjo jai į veidą, sustojo prie geležų krūvos. Kažkas iš viršaus ištiesė jam ranką, jis nepriėmė jos ir, laisvai, stipriai pasispyręs, užlipo ant krūvos, atsistojo priešaky Pavlo ir Sizovo ir paklausė:

– Čia – kas per sambūris? Kodėl metėt darbą?

Kelias akimirkas buvo tylu. Žmonių galvos lingavo tartum varpos, Sizovas, mostelėjęs ore kepure, patraukė pečiais ir nuleido galvą.

– Aš klausiu! – riktelėjo direktorius.

Pavlas atsistojo šalia jo ir, rodydamas Sizovą ir Rybiną, garsiai tarė:

– Mus tris draugai įgaliojo pareikalauti, kad jūs atšauktumėte savo paliepimą išskaityti kapeiką…

– Kodėl? –- paklausė direktorius, nežiūrėdamas į Pavlą.

Tokius mokesčius mes laikome neteisingais! – garsiai tarė Pavlas.

Tai ką, jūs mano sumanyme nusausinti pelkę matote tik norą išnaudoti darbininkus, o ne rūpinimąsi pagerinti jų buitį? Taip?

– Taip! – atsakė Pavlas.

– Jūs taip pat? – paklausė direktorius Rybiną.

– Visi vienodai! – atsakė Rybinas.

– O jūs, gerbiamasis? – kreipėsi direktorius į Sizovą.

– Taigi ir aš paprašysiu: palikite jau tą kapeikėlę mums!

Ir Sizovas, vėl nuleidęs galvą, kaltai nusišypsojo.

Direktorius iš lėto apžvelgė minią, patraukė pečiais Paskui tiriamai apžiūrėjo Pavlą ir pareiškė jam:

– Jūs atrodote gana inteligentiškas žmogus nejaugi ir jūs nesuprantate šito sumanymo naudos?

Pavlas garsiai atsakė:

– Jeigu fabrikas pelkę nusausins savo lėšomis, tai visi supras!

– Fabrikas neužsiima filantropija! – sausai pareiškė direktorius. – Aš įsakau visiems tučtuojau pradėti darbą!

Ir jis pradėjo lipti žemyn, atsargiai čiuopdamas koja geležis ir j nieką nežiūrėdamas.

Minioje pasigirdo nepasitenkinimo gaudesys.

– Ką? – paklausė direktorius sustodamas.

Visi nutilo, tik kažkur iš tolo pasigirdo vienišas balsas:

Dirbk pats!

– Jeigu po penkiolikos minučių nepradėsite dirbti, įsakysiu užrašyti visiems pabaudas! – šaltai ir aiškiai atsakė direktorius.

Jis vėl nuėjo per minią, bet dabar už jo nugaros kilo duslus murmėjimas, ir juo tolyn ėjo figūra, juo garsesni buvo šauksmai.

– Kalbėk tu su juo!

– Še tau ir teisės! Ė, dalia dalužė…

Kreipėsi į Pavlą, šaukdami jam:

– Ei, įstatymų žinove, kas dabar daryti?

– Tu kalbėjai, kalbėjai, o jis atėjo – viską paleido niekais!

– Na, Vlasovai, kas bus?

Kai šūkavimai pasidarė atkaklesni, Pavlas pareiškė:

– Aš siūlau, draugai, mesti dirbus, kol jis atsisakys kapeikos…

Ėmė birti susijaudinimo kupini žodžiai:

– Kvailius rado!

Streikas?

– Už tą kapeiką?

– Tai kas? Na – ir streikas!

– Visus dėl to už pakarpos…

– O kas dirbs?

– Atsiras!

– Judošiai!

XIII

Pavlas nulipo ir atsistojo šalia motinos.

Visi aplinkui suūžė, vieni su kitais ginčydamiesi, nerimaudami, šūkaudami.

– Streiko nesulipdysi! – tarė Rybinas, prieidamas prie Pavlo. – Nors žmonės ir godūs, bet bailūs. Tave palaikys kokie trys šimtai, ne daugiau. Tokios mėšlo krūvos vienomis šakėmis nepakelsi…

Pavlas tylėjo. Priešais jį siūbavo didžiulis, juodas minios veidas ir reikalaudamas žiūrėjo jam į akis. Neramiai plakė širdis. Vlasovui atrodė, kad jo žodžiai dingo žmonėse be pėdsakų, lyg reti lietaus lašai, nukritę į žemę, ilgos sausros nualintą.

Jis nuėjo namo liūdnas, pavargęs. Paskui jį ėjo motina ir Sizovas, o šalia žingsniavo Rybinas ir gaudė į ausį:

– Tu gerai kalbi, tik ne širdžiai, – štai kas! Reikia į širdį, į pačias jos gelmes sviesti kibirkštį. Protu žmonių nepaimsi, ne pagal koją apavas – plonas, ankštas!

Sizovas kalbėjo motinai:

– Metas mums, seniams, į kapines, Nilovna! Ateina nauji žmonės. Kaip mes gyvenome? Keliais šliaužiojome ir ligi žemės lankstėmės. O dabar žmonės – lyg atsikvošėjo, lyg dar labiau klysta, na – nepanašūs į mus. Štai jaunuomenė kalbasi su direktorium kaip su lygiu… ta-aip! Iki pasimatymo, Pavlai Michailovičiau, – gerai tu, brol, žmones gini! Duok dieve, gal surasi išeitį, duok dieve!

Jis nuėjo.

– Taip, mirkite gi! – murmėjo Rybinas. – Jūs ir  dabar jau ne žmonės, o tik glaistas plyšiams užklijuoti. Tu matei, Pavlai, kas šaukė, kad tave į atstovus? Tie, kurie sako, kad tu socialistas, maištininkas, – štai kas! – jie! Girdi, jį išvys, – taip jam ir reikia…

– Jie savaip teisūs! – tarė Pavlas.

– Ir vilkai teisūs, kai drasko draugą…

Rybino veidas buvo paniuręs, balsas neįprastai drebėjo:

– Nepatikės žmonės pliku žodžiu – reikia kentėti, reikia krauju nuplauti žodį…

Visą dieną Pavlas vaikščiojo niūrus, pavargęs, keistai susinervinęs, jo akys degė ir lyg kažko ieškojo. Motina, tą pastebėjusi, atsargiai paklausė:

– Kas tau, Paša, a?

– Galvą skauda, – pasakė jis susimąstęs.

– Atsigultum, aš gydytoją pašauksiu…

Jis pažvelgė į ją ir skubiai atsakė:

– Ne, nereikia!

Ir staiga tyliai prabilo:

– Jaunas aš, nepajėgus, – štai kas! Nepatikėjo manimi, nepasekė manąja tiesa, vadinasi, nemokėjau jos pasakyti!.. Man nesmagu        skaudu dėl savęs!

Ji, žiūrėdama į jo niūru veidą ir norėdama paguosti, patylom tarė:

– Tu palauk! Šiandien nesuprato – rytoj supras…

– Turi suprasti! – sušuko jis.

– Juk štai net aš matau tavo tiesą…

Pavlas priėjo prie jos.

– Tu, motin, geras žmogus…

Ir nusigręžė nuo jos. Ji krūptelėjusi, tarsi nudeginta tylių žodžių, prisidėjo ranką prie širdies ir išėjo, atsargiai nusinešdama jo glamonę.

Naktį, kai ji miegojo, o jis, gulėdamas lovoje, skaitė knygą, atvyko žandarai ir piktai pradėjo raustis visur, kieme, ant aukšto. Išgeltėlis karininkas elgėsi kaip ir  pirmąjį kartą: įžeidžiamai, pašaipiai, su pasitenkinimu tyčiodamasis, stengdamasis užgauti širdį. Motina, sėdėdama kampe, tylėjo, neatitraukdama akių nuo sūnaus veido. Jis stengėsi neparodyti susijaudinimo, tačiau kai karininkas juokėsi, jo pirštai keistai drebėjo, ir ji jautė, kad jam sunku neatsakyti žandarui, sunku pakęsti jo pašaipą. Dabar jai nebuvo taip baisu, kaip per pirmąją kratą, ji jautė daugiau neapykantos šitiems pilkiems nakties svečiams su pentinais prie batų, ir toji neapykanta nustelbė baimę.

Pavlas suspėjo jai šnibžtelti:

– Mane suims…

Ji, nuleidusi galvą, tyliai atsakė:

– Suprantu…

Ji suprato – įmes jį į kalėjimą dėl to, kad jis šiandien kalbėjo darbininkams. Bet tam, ką jis kalbėjo, visi pritarė, ir visi turi jį ginti, vadinasi, ilgai jo nelaikys…

Ji norėjo jį apkabinti, pravirkti, bet šalia stovėjo karininkas ir, primerkęs akis, žiūrėjo į ją. Jo lūpos trūkčiojo, ūsai virpėjo – Vlasovai atrodė, kad šitas žmogus laukia jos ašarų, skundų ir maldavimų. Sukaupusi visas jėgas, stengdamasi mažiau kalbėti, ji suspaudė sūnaus ranką ir, sulaikydama kvapą, iš lėto, tyliai pasakė:

Iki pasimatymo, Paša. Viską pasiėmei, kas reikia?

– Viską. Neliūdėk…

Viešpats su tavimi…

Kai jį išvedė, ji atsisėdo ant suolo ir užsimerkusi ėmė tyliai kūkčioti. Atsirėmusi nugara į sieną, kaip kitados darydavo jos vyras, prislėgta sielvarto ir skaudžiai jausdama savo bejėgiškumą, ji, atlošusi galvą, raudojo ilgai ir vienodai, išliedama šitais garsais sužeistos širdies skausmą. O priešais ją kaip nejudama dėmė stovėjo geltonas veidas retais ūsais, ir primerktos akys žiūrėjo su pasitenkinimu. Jos krūtinėje kunkuliavo juodas įniršis ir pagieža žmonėms, kurie atima motinai sūnų dėl to, kad sūnus ieško tiesos.

Buvo šalta, į stiklus barbeno lietus, atrodė, kad naktį aplink namą tykodamos vaikščioja pilkos žmogystos plačiais raudonais veidais, be akių, ilgomis rankomis. Vaikščioja ir vos girdimai žvangina pentinais.

„Kad būtų paėmę, ir mane“, – mąstė ji.

Sukaukė sirena, reikalaudama, kad žmonės eitų į darbą. Šiandien ji kaukė dusliai, negarsiai ir neryžtingai. Atsidarė durys, įėjo Rybinas. Jis atsistojo priešais ją ir, braukdamas delnu nuo barzdos lietaus lašus, paklausė:

– Išvedė?

– Išvedė, prakeiktieji! – atsidususi atsakė ji.

– Tai šitaip! – tarė Rybinas šyptelėjęs. – Ir mane – iškrėtė, apgraibė, ta-aip. Išplūdo… Na, bet nenuskriaudė. Vadinasi, išvedė Pavlą! Direktorius mirktelėjo, žandaras linktelėjo, ir – nėra žmogaus! Jie sutaria. Vieni liaudį melžia, o kiti – už ragų laiko…

– Bet jūs užstotumėte Pavlą! – sušuko pakildama motina. – Juk jis už visus kovojo.

– Kas užstos? – paklausė Rybinas.

– Visi!

– Žiūrėk tik! Ne, to nebus.

Šaipydamasis jis išėjo sunkiu žingsniu, padidindamas motinos sielvartą rūsčiu savo žodžių beviltiškumu.

„O jeigu pradės mušti, kankinti?..“

Ji vaizdavosi sūnaus kūną sumuštą, sudraskytą, kruviną, ir baimė tarsi šaltas luitas gulė ant krūtinės, slėgė ją. Graužė akis.

Ji nekūrė krosnies, nevirė sau pietų ir negėrė arba- los, tik vėlų vakarą suvalgė gabalėlį duonos. Ir kai nuėjo gulti, tai pamanė, kad jos gyvenimas dar niekuomet nebuvo toks vienišas, plikas. Pastaraisiais metais ji priprato gyventi nuolat laukdama kažko svarbaus, gero. Aplink ją triukšmingai ir guviai sukiojosi jaunimas, ir visuomet prieš jos akis stovėjo rimtas veidas sūnaus, šilo neramaus, bet gero gyvenimo kūrėjo. Ir štai jo nebėra ir – nieko nebėra.

XIV

Lėtai praslinko diena, nemigo naktis ir dar lėčiau kita diena. Ji kažko laukė, bet niekas neatėjo. Atslinko vakaras. Ir – naktis. Dūsavo ir čežėjo siena šaltas lietus, vėjas kaukė kamine, kažkas šliaužiojo po grindimis. Nuo stogo varvėjo vanduo, ir liūdni jo lašų garsai keistai susiliedavo su laikrodžio tiksėjimu. Atrodė, visas namas tyliai supasi, ir viskas aplinkui buvo nereikalinga, viskas apmirę iš liūdesio…

Į langą kažkas tyliai pabarbeno – kartą, du… Ji priprato prie tų barbenimų, jie negąsdino jos, bet dabar krūptelėjo, džiaugsmingai dygstelėjus širdžiai. Neaiški viltis greitai pakėlė ją ant kojų. Užsimetusi ant pečių skepetą, ji atidarė duris…

Įėjo Samoilovas, o paskui jį – dar kažkoks žmogus, užsidengęs veidą apsiausto apykakle, užsimaukšlinęs ant akių kepurę.

– Pažadinom mes jus? – nepasisveikindamas paklausė Samoilovas, susirūpinęs ir paniuręs, ne toks kaip visuomet.

– Nemiegojau! – atsakė ji ir tylėdama įsmeigė į juos laukiančias akis.

Samoilovo palydovas, sunkiai ir parpiančiai alsuodamas, nusiėmė kepurę ir, paduodamas motinai plačią trumpais pirštais plaštaką, tarė jai draugiškai, kaip senai pažįstamai:

– Sveika, mamyte! Nepažinote?

– Tai jūs? – sušuko Vlasova, kažkodėl staiga nu-džiugusi. – Jegoras Ivanovičius?

– Aš esmi! – atsakė jis, linktelėdamas didelę galvą su ilgais kaip psalmių skaitytojo plaukais. Jo pilnas veidas nuoširdžiai šypsojosi, mažos pilkos akutės žiūrėjo į motinos veidą meiliai ir giedrai. Jis buvo panašus į virtuvą, – toks pat apvalus, nedidukas, storu kaklu ir trumpomis rankomis. Veidas blizgėjo ir švytėjo, kvėpavo jis garsiai, ir krūtinėje visą laiką kažkas kliuksėjo, parpė…

– Eikite į kambarį, aš tuoj apsirengsiu! – paprašė motina.

– Mes pas jus su reikalu! – susirūpinęs tarė Samoilovas, iš padilbų pažvelgęs į ją.

Jegoras Ivanovičius Įėjo į kambarį ir iš ten kalbėjo:

– Šiandien rytą, mieloji mamyte, iš kalėjimo išėjo jūsų pažįstamas Nikolajus Ivanovičius…

– Argi jis ten? – paklausė motina.

– Išbuvo du mėnesius ir vienuolika dienų. Matė ten ukrainietį – jis sveikina jus, matė ir Pavlą, kuris taip pat sveikina, prašo nesirūpinti ir pasakyti, kad jo kelyje poilsio vieta yra kalėjimas – taip jau yra nustačiusi mūsų rūpestingoji vyresnybė. Dabar, mamyte, aš eisiu prie reikalo. Ar žinote, kiek vakar čia žmonių sučiupo?

– Ne! Argi dar ir be Pašos? – sušuko motina.

– Jis – keturiasdešimt devintas! – ramiai pertraukė ją Jegoras Ivanovičius. – Ir reikia tikėtis, kad vyresnybė dar kokią dešimtį žmonių suims. Štai šitą poną taip pat…

– Taip, ir mane! – niūriai tarė Samoilovas.

Vlasova pajuto, kad jai pasidarė lengviau kvėpuoti…

„Ne jis vienas ten!“ – dingtelėjo jai galvoje.

Apsirengusi įėjo į kambarį ir žvaliai nusišypsojo svečiui.

– Turbūt, ilgai nelaikys, kad tiek daug suėmė…

– Teisingai! – tarė Jegoras Ivanovičius. – O jeigu mes būsime tokie gudrūs ir paleisime vėjais visą jų darbą, tai jie liks it musę kandę. Mat, jeigu mes dabar ne- bepristatysime į fabriką savo knygelių, žandarpalaikiai tversis už šito liūdno reiškinio ir nukreips jį prieš Pavlą bei jo draugus, kurie drauge su juo pateko į tamsiąją…

– Kaipgi tai? – neramiai sušuko motina.

– Labai paprastai! – švelniai tarė Jegoras Ivanovičius. – Kartais ir žandarai teisingai samprotauja. Jūs pagalvokite: buvo Pavlas – buvo knygelių ir atsišaukimų, nėra Pavlo – nėra nei knygelių, nei atsišaukimų. Vadinasi, tai jis skleidė knygeles, aha-a? Na ir pradės jie visus ėsti – žandarai mėgsta taip prikirpti žmogų, kad iš jo paliktų vieni niekai!

– Suprantu, suprantu! – susisielojusi tarė motina. – Ak, viešpatie! Tai kaipgi dabar?

Iš virtuvės pasigirdo Samoilovo balsas:

– Beveik visus išgaudė, kad juos kur velniai!.. Dabar mums reikia tęsti toliau jų darbą kaip ir pirma, ne tik dėl reikalo, bet ir draugams išgelbėti.

O dirbti – nėra kam! – pridūrė Jegoras šypsodamasis. – Literatūros mes turime geriausios rūšies – pats jos gaminau… Bet kaip ją į fabriką įnešti – nežinia!

– Prie vartų pradėjo visus krėsti! – tarė Samoilovas.

Motina jautė, kad iš jos kažko norima, laukiama, ir ji skubiai klausinėjo:

– Na, tai kas gi? Kaipgi?

Samoilovas atsistojo tarpduryje ir tarė:

– Jūs, Pelagėja Nilovna, pažįstamos su prekiautoja Koršunovą…

– Pažįstamos, na?

– Pasikalbėkite su ja, gal ji įneš?

Motina ėmė mosuoti rankomis.

– Oi, ne! Ji plepi boba, ne! Kai sužinos, kad per mane, iš šitų namų – ne, ne!

Ir staiga, dingtelėjus netikėtai minčiai, ji tyliai tarė: Jūs man duokite, duokite – man! Aš padarysiu, aš pati rasiu kelią! Aš ir paprašysiu Marją, kad ji mane padėjėja pasiimtų! Aš turiu valgyti, tad ir dirbti reikia! Tai aš ir nešiosiu ten pietus! Aš jau įsitaisysiu!

Prispaudusi prie krūtinės rankas, ji skubiai įrodinėjo, kad viską padarysianti gerai, nepastebimai, ir pagaliau džiaugsmingai sušuko:

– Jie pamatys – Pavlo nėra, bet jo ranka net iš kalėjimo fabriką pasiekia – jie pamatys!

Visi trys pralinksmėjo, Jegoras, tvirtai trindamas rankas, šypsojosi ir kalbėjo:

– Nuostabu, mamyte! Kad jūs žinotumėt, kaip tatai puiku! Tiesiog – žavu.

– Jeigu tai pavyks, j kalėjimą aš atsisėsiu kaip į kėdę! – trindamas rankas, pastebėjo Samoilovas.

– Jūs – gražuolė! – gergždžiančiu balsu šaukė Jegoras.

Motina nusišypsojo. Jai buvo aišku: jeigu dabar lapeliai pasirodys fabrike, vyresnybė turės suprasti, jog ne jos sūnus juos platina. Ir, jausdamasi galinti atlikti uždavinį, ji visa virpėjo iš džiaugsmo.

– Kai eisite pasimatyti su Pavlu, – kalbėjo Jegoras, – pasakykite jam, kad jis turi gerą motiną…

– Aš jį anksčiau pamatysiu! – šypsodamasis pažadėjo Samoilovas.

– Tai jūs ir pasakykite jam – aš viską, kas reikia, padarysiu! Kad jis tą žinotų!..

– O jeigu jo nepatupdys? – paklausė Jegoras, rodydamas į Samoilovą.

– Na, ką gi padarysi!

Jie abudu nusikvatojo. Ir ji, supratusi savo klaidą, ėmė juoktis, tyliai ir liūdnai, truputį valiūkiškai.

– Per savus rūpesčius svetimų nematyti! – tarė ji, nuleidusi akis.

– Tatai natūralu! – sušuko Jegoras. – O dėl Pavlo jūs nesisielokite, neliūdėkite. Iš kalėjimo jis dar puikesnis sugrįš. Ten ilsiesi ir mokaisi, o laisvėje tokiems, kaip mes, nėra laiko. Aš štai esu tris kartus sėdėjęs ir jeigu kažin kokio malonumo ir nejaučiau, tai neabejotinos naudos protui ir širdžiai turėjau kiekvieną kartą.

– Jūs sunkiai kvėpuojate! – tarė ji, draugiškai žiūrėdama į jo paprastą veidą.

– Čia yra kitos priežastys! – atsakė jis, pakėlęs j viršų pirštą. – Tai, vadinasi, mamyte, nutarta? Rytoj mes jums atnešim medžiagėlės, ir vėl pradės veikti pjūklas, naikinąs amžiną tamsą. Tegyvuoja laisvas žodis, ir tegyvuoja motinos širdis! O tuo tarpu – iki pasimatymo!

– Iki pasimatymo! – tarė ir Samoilovas, tvirtai spausdamas jos ranką. – O aš štai savo motinai negaliu nė prasižioti apie tokius dalykus, taip!

– Visi supras! – tarė Vlasova, norėdama jam suteikti malonumo.

Jiems išėjus, ji uždarė duris ir, atsiklaupusi vidury kambario, ėmė melstis, šnarant lietui. Meldėsi be žodžių, viena didele mintimi už žmones, kuriuos Pavlas atvedė i jos gyvenimą. Jie tarytum slinko tarp jos ir ikonų, slinko visi tokie paprasti, keistai artimi vieni kitiems ir vieniši.

Anksti rytą ji išėjo pas Marją Koršunovą.

Prekiautoja, kaip visada apsitepusi ir triukšminga, pasitiko ją su užuojauta.

– Liūdi? – paklausė ji, plekšnodama riebia ranka motinai per petį. – Liaukis! Suėmė, išvežė – didelė čia bėda! Čia nieko blogo nėra. Seniau už vagystes į kalėjimą sodindavo, o dabar už teisybę pradėjo sodinti. Pavlas gal ir ne taip ką nors pasakė, bet jis visus gynė, – ir visi jį supranta, nesirūpink! Ne visi sako, bet visi žino, kas geras. Aš vis rengiausi pas tave užeiti, tik nėra kada. Verdu ir prekiauju, o numirsiu, matyt, elgeta. Meilužiai mane kamuoja, prakeiktieji! Taip ir čiulpia, taip ir čiulpia, kaip tarakonai kepalą… Sutaupysi kokį dešimtuką, ateis kuris eretikas – ir nudžiaus pinigus! Tikras vargas būti boba! Bjaurios pareigos žemėje! Vienai gyventi sunku, dviese – nyku!

– O aš pas tave atėjau padėjėja prašytis! – tarė Vlasova, nutraukdama jos plepalus.

– Kaip tai? – paklausė Marja ir, išklausiusi draugę, teigiamai linktelėjo galvą.

– Galima! Atsimeni, tu mane paslėpdavai nuo mano vyro? Na, o dabar aš tave nuo vargo paslėpsiu… Tau turi padėti visi, nes tavo sūnus žūsta dėl visų reikalo. Turi gerą berniuką, visi kaip vienas taip sako, ir visi jo gailisi. Aš pasakysiu – nieko gera vyresnybė iš tų suėmimų neturės, – tu pažiūrėk, kas fabrike dedasi! Negerai kalba, mieloji! Jie ten, viršininkai, mano: įkando žmogui j kulnį – toli nenueis! O išeina taip, jog dešimčiai sudavė – šimtus užpykdė!

Pasikalbėjimas baigėsi tuo, jog kitą dieną apypiete Vlasova buvo fabrike su dviem puodais Marjos patiekalų, o pati Marja nuėjo prekiauti į turgų.

XV

Darbininkai iš karto pastebėjo naująją pardavėją. Vieni, prieidami prie jos, pagiriamai sakė:

– Darbo ėmeisi, Nilovna?

Ir vieni guodė, įrodinėdami, kad Pavlą greit paleis, antri kėlė nerimą jos nuliūdusiai širdžiai užuojautos žodžiais, treti piktai plūdo direktorių, žandarus, rasdami jos širdyje palankų atbalsį. Buvo žmonių, kurie neslėpė pikto džiaugsmo žiūrėdami į ją, o tabelininkas Isajus Gorbovas tarė pro dantis:

– Jeigu aš būčiau gubernatorius, tavo sūnų – pakarčiau! Nevesk žmonių iš kelio!

Nuo šito žiauraus grasinimo padvelkė į ją kapų šaltis. Ji nieko neatsakė Isajui, tik pažvelgė į jo mažytį šlakuotą veidą ir atsidususi nuleido akis.

Fabrike buvo neramu, darbininkai rinkosi būreliais, kažką pusbalsiu kalbėjosi, visur zujo susirūpinę meistrai, kartais pasigirsdavo keiksmai, suerzintas juokas.

Du policininkai pro ją nuvedė Samoilovą; jis ėjo, vieną ranką įsikišęs į kišenę, o kita glostydamas savo rusvus plaukus.

Jį lydėjo minia darbininkų, koks šimtas žmonių, ra-gindami policininkus keiksmais ir pajuokomis…

– Pasivaikščioti išėjai, Griša! – sušuko jam kažkas.

– Pagarba mūsiškiams! – prisidėjo kitas. – Sargyba mus lydi…

Ir stipriai nusikeikė.

– Vagis gaudyti, matyt, nenaudinga pasidarė! – piktai ir garsiai sušuko aukštas ir vienakis darbininkas. – Pradėjo dorus žmones tampyti…

– Kad nors naktį tampytų! – pritarė kažkas iš minios. – O dabar – dieną, be gėdos, šunsnukiai!

Policininkai ėjo niūriai, greitai, stengdamiesi nieko nematyti ir lyg negirdėdami šūkavimų, kurie juos lydėjo. Priešais juos trys darbininkai nešė ilgą geležinę siją ir, taikydami į juos, šaukė:

– Saugokitės, žvejai!

Praeidamas pro Vlasovą, Samoilovas šypsodamasis linktelėjo galvą ir tarė:

– Štai ir išvilko!

Ji tylėdama žemai jam nusilenkė, ją graudino šitie jauni, dori, blaivūs žmonės, einą į kalėjimą besišypsančiais veidais; joje kilo jų gailaujanti motinos meilė.

Sugrįžusi iš fabriko, ji praleido visą dieną pas Marją, padėdama jai dirbti ir klausydamasi jos plepalų, o vėlai vakare parėjo namo, kur buvo tuščia, šalta ir nejauku. Ji ilgai bastėsi iš kampo į kampą, nerasdama vietos, nežinodama, kas daryti. Ir ji nerimavo, kad štai jau greitai naktis, o Jegoras Ivanovičius neatneša literatūros, kaip buvo žadėjęs.

Už lango šmėsčiojo sunkūs, pilki rudens sniego dribsniai. Minkštai prilipdami prie lango stiklų, jie be garso sliuogė žemyn ir tirpo, palikdami šlapius takus. Ji mąstė apie sūnų.

Į duris kažkas atsargiai pasibeldė, motina skubiai pribėgo, atkabino, – įėjo Sašenka. Motina seniai bebuvo ją mačiusi, ir dabar pirmiausia jai į akis krito nenatūralus merginos storumas.

– Sveikos! – tarė ji, džiaugdamasi, kad atėjo žmogus ir kad ji dalį nakties praleis ne viena. – Ilgai jūsų nebuvo matyti. Buvote išvykusi?

– Ne, kalėjime sėdėjau! – atsakė mergina šypsodamasi. – Drauge su Nikolajum Ivanovičium – atsimenate jį?

– Kaipgi neatsiminsi! – sušuko motina. – Man vakar Jegoras Ivanovičius sakė, kad jis paleistas, o apie jus nežinojau… Niekas ir nesakė, kad jūs ten…

– Bet kam čia apie tai kalbėti?.. Man, kol neatėjo Jegoras Ivanovičius, reikia persirengti, – tarė mergina dairydamasi.

– Jūs visa šlapia…

– Aš atsišaukimų ir knygelių atnešiau…

– Duokite, duokite! – sukruto motina.

Mergina greitai atsisegiojo paltą, pasipurtė, ir iš jos, lyg nuo medžio lapai, pabiro ant grindų šiurendami popierių ryšulėliai. Motina juokdamasi rankiojo juos nuo grindų ir kalbėjo:

– O aš žiūriu – jūs tokia stora, maniau, kad ištekėjote, kūdikėlio laukiate. Oi, oi, kiek atnešėte! Nejaugi pėsčia?

– Taip! – tarė Sašenka. Ji dabar vėl buvo grakšti ir laiba kaip seniau. Motina matė, kad jos skruostai įdubę, akys pasidariusios didelės ir paakiuose atsiradę tamsių dėmių.

– Ką tik jus paleido, jums reikėtų pailsėti, o jūs! – atsidususi ir linguodama galvą, tarė motina.

– Reikėtų! – atsakė krūpčiodama mergina. – Sakykite, kaip Pavlas Michailovičius – nieko?.. Nelabai susijaudino?

Klausdama Sašenka nežiūrėjo į motiną; nuleidusi galvą, ji taisėsi plaukus, ir jos pirštai drebėjo.

– Nieko! – atsakė motina. – Juk jis neišsiduos!

– Juk jis stiprios sveikatos? – gina.

– Nesirgo niekuomet! – atsakė motina. – Jūs visa drebate. Nagi, aš jus pagirdysiu arbata su aviečių uogiene…

– Būtų gerai! Tik ar verta jums rūpintis? Vėlu. Leiskite, aš pati…

– Pailsusi gi! – priekaištingai atsiliepė motina, pradėjusi triūsti prie virtuvo. Saša taip pat įėjo į virtuvę, atsisėdo ant suolo ir, sunėrusi rankas už galvos, prakalbo:

– Vis dėlto – kalėjimas silpnina. Prakeiktas dyki-nėjimas! Niekas taip nekankina. Zinai, kiek daug reikia padaryti ir sėdi narve kaip žvėris…

– Kas jums už viską atlygins? – paklausė motina.

Ir atsidususi pati sau atsakė:

– Niekas, tik viešpats! Jūs, ko gera, taip pat netikit i dievą?

– Ne! – trumpai atsakė mergina, papurčiusi galvą.

– O aš štai jumis netikiu! – staiga sujudusi, pareiškė motina. Ir, greitai šluostydamasi prijuoste paišinas rankas, ji, giliai įsitikinusi, kalbėjo toliau: – Jūs nesuprantate savo tikėjimo! Kaip galima taip gyventi netikint į dievą?

Priemenėje kažkas garsiai sutrepsėjo, suniurnėjo, motina krūptelėjo, mergina greitai pašoko ir paskubomis sušnibždėjo:

– Neatidarykite! Jeigu čia jie, žandarai, jūs manęs nepažįstate!.. Aš – apsirikau, patekau ne į tuos namus, užėjau pas jus atsitiktinai, apalpau, jūs mane nurengėte, radote knygas – suprantate?

– Mano mieloji, kuriam galui? – meiliai paklausė motina.

– Palaukite! – įsiklausydama tarė Sašenka. – Čia, rodos, Jegoras…

Tai buvo jis, šlapias ir uždusęs iš nuovargio.

– Aha! Virtuvėlis? – sušuko jis. – Tas už viską geriausia gyvenime, mamyte! Jūs jau čia, Sašenka?

Pripildydamas mažą virtuvę kimių garsų, jis iš lėto vilkosi sunkų apsiaustą ir be pertraukos kalbėjo:

– Štai, mamyte, nemaloni vyresnybei mergina! Kalėjimo prižiūrėtojo įžeista, ji pareiškė jam, jog nusimarins badu, jeigu jis neatsiprašys jos, ir aštuonias dienas nevalgė, vos dėl to neištiesė kojyčių. Neblogai? Ogi mano pilvelis koks?

Plepėdamas ir prilaikydamas trumpomis rankomis negražiai nudribusį pilvą, jis nuėjo į kambarį, užsidarė, bet ir ten kažką vis tebekalbėjo.

– Nejaugi jūs aštuonias dienas nevalgėte? – nustebusi paklausė motina.

– Reikėjo, kad jis mane atsiprašytų! – atsakė mergina, pašiurpusi gūžteldama pečiais. Jos ramumas ir griežtas atkaklumas motinos širdyje atsiliepė lyg kažkokiu priekaištu.

„Mat kaip!“ – pamanė ji ir vėl paklausė: – O jeigu būtumėte numirusi?

– Ką gi padarysi! – tyliai atsiliepė mergina. – Jis vis dėlto atsiprašė. Žmogus neturi atleisti skriaudos.

–  Ta-aip! – iš lėto atsiliepė motina. – O štai mūsų moteris visą gyvenimą skriaudžiama…

– Nusiėmiau krovinius! – pranešė Jegoras, atida-rydamas duris. – Virtuvėlis užvirė? Leiskite, aš jį įgabensiu…

Jis pakėlė virtuvą ir nunešė, sakydamas:

– Tikrasis mano tėvelis per dieną išgerdavo ne mažiau kaip dvidešimt stiklinių arbatos, todėl ir išgyveno šioje žemėje sveikas ir ramus septyniasdešimt trejus metus. Jis svėrė aštuonis pūdus ir buvo Voskresensko kaimo djačiokas…

– Jūs tėvo Ivano sūnus? – sušuko motina.

Taip. O iš kur jūs tai žinote?

– Aš juk iš Voskresensko!..

– Kaimynė? Kieno būsite?

– Jūsų kaimynai! Aš Seregina.

– Šlubio Nilo duktė? Asmuo man pažįstamas, nes ne kartą jis mane tampė už ausų…

Juodu stovėjo vienas priešais kitą ir, apiberdami vienas kitą klausimais, juokėsi. Sašenka šypsodamasi žiūrėjo į juodu ir užpylė arbatą. Indų barškėjimas sugrąžino motiną į dabartį.

– Oi, atleiskite, užsikalbėjau! Jau labai malonu matyti kaimyną…

– Tai jau man reikia prašyti atleidimo, kad aš čia šeimininkauju! Bet jau vienuolikta valanda, o man toli eiti…

– Kur eiti? Į miestą? – nustebusi paklausė motina.

– Taip.

– Ką jūs? Tamsu, šlapia, pailsote! Nakvokite čia! Jegoras Ivanovičius atsiguls virtuvėje, o mudvi čia…

– Ne, aš turiu eiti! – tiesiai pareiškė mergina.

– Taip, kaimynėle, reikia, kad panelę išnyktų. Ją čia daug kas pažįsta. Ir jeigu ji rytoj pasirodys gatvėje, bus negerai! – paaiškino Jegoras.

– Kaipgi ji? Viena eis?

– Eis! – tarė Jegoras nusišypsodamas.

Mergina įsipylė arbatos, pasiėmė riekutę ruginės duonos, pabarstė druska ir pradėjo valgyti, susimąsčiusi žiūrėdama į motiną.

– Ir kaip jūs vaikščiojate? Ir jūs, ir Nataša? Aš neičiau – baisu! – tarė Vlasova.

– Juk ir ji bijo! – tarstelėjo Jegoras. – Jūs bijotės, Saša?

– Žinoma! – atsakė mergina.

Motina pažiūrėjo į ją, į Jegorą ir tyliai sušuko:

– Kokie jūs… griežti!

Išgėrusi arbatos, Sašenka tylėdama paspaudė Jegorui ranką ir išėjo į virtuvę, o motina išlydėjo ją. Virtuvėje Sašenka tarė:

– Kai pamatysite Pavlą Michailovičių, perduokite jam mano linkėjimus! Labai prašau!

O paėmusi už durų rankenos, staiga atsigręžė ir negarsiai paklausė:

– Ar galima jus pabučiuoti?

Motina tylėdama apkabino ją ir karštai pabučiavo.

– Dėkui! – tyliai tarė mergina ir, linktelėjusi galvą, išėjo.

Sugrįžusi į kambarį, motina neramiai žvilgterėjo pro langą. Tamsoje sunkiai krito šlapi sniego dribsniai.

– O Prozorovus atsimenate? – paklausė Jegoras.

Jis sėdėjo plačiai išsižergęs ir garsiai pūtė į arbatos stiklinę. Jo veidas buvo raudonas, prakaituotas, patenkintas.

– Atsimenu, atsimenu! – susimąsčiusi tarė motina, skersa prieidama prie stalo. Atsisėdo ir, žiūrėdama liūdnomis akimis į Jegorą, iš lėto pratarė: – Ai, ai, ai! Sašenka! Kaip ji nueis?

– Pavargs! – sutiko Jegoras. – Kalėjimas ją smarkiai sukrėtė, anksčiau mergiotė tvirtesnė buvo… Be to, ji švelniai auklėta… Rodos, jau plaučius sau pagadino…

– Kas ji tokia? – tyliai pasiteiravo motina.

– Vieno dvarininko duktė. Tėvas – didelis niekšas, kaip ji sako. Ar jums, mamyte, žinoma, kad juodu nori susituokti?

– Kas?

– Ji ir Pavlas… Bet šiai vis nevyksta: jis laisvas, jinai kalėjime, ir atvirkščiai.

– Aš to nežinojau! – patylėjusi atsakė motina. – Paša apie save nieko nepasakoja…

Dabar jai dar labiau pagailo merginos, ir, nenoromis nebičiuliškai pažvelgusi į svečią, tarė:

– Turėjote ją palydėti!..

– Negalima! – ramiai atsakė Jegoras. – Aš turiu čia reikalų begalę ir rytoj visą dieną turėsiu vaikščioti, vaikščioti, vaikščioti. Nemalonus darbas, turint tokį dusulį…

– Ji gera mergina, – neaiškiai tarė motina, galvodama apie tai, ką jai pranešė Jegoras. Jai buvo skaudu išgirsti tą ne iš sūnaus, bet iš svetimo žmogaus, ir ji kietai sučiaupė lūpas, žemai nuleidusi antakius.

– Gera! – linktelėjo galvą Jegoras. – Aš matau jums gaila jos. Be reikalo! Jums neužteks širdies, jeigu pradėsite gailėtis mūsų visų, maištininkų. Visiems nelabai lengva gyventi, teisybę sakant. Štai neseniai grįžo iš ištremties mano draugas. Kai jis važiavo per Nižnį, žmona ir kūdikis laukė jo Smolenske, o kai jis atvyko į Smolenską, jie jau buvo Maskvos kalėjime. Dabar žmonos eilė važiuoti į Sibirą. Aš taip pat turėjau žmoną, puikų žmogų, penkeri metai tokio gyvenimo nuvarė ją į kapus…

Jis vienu mauku išgėrė stiklinę arbatos ir pasakojo toliau. Skaičiuodamas metus ir mėnesius, praleistus kalėjime ir ištrėmime, jis pasakojo apie visokias nelaimes, apie mušimus kalėjimuose, badą Sibire. Motina žiūrėjo į jį, klausėsi ir stebėjosi, kaip paprastai ir ramiai jis kalba apie tą gyvenimą, pilną kančių, persekiojimų, žmogaus niekinimo…

– Bet – pakalbėkime apie reikalą!

Jo balsas pasikeitė, veidas surimtėjo. Jis pradėjo klausinėti ją, kaip ji mano įnešti į fabriką knygeles, o motina stebėjosi, kaip gerai jis žino įvairiausias smulkmenas.

Aptarę reikalą, juodu vėl prisiminė savo gimtąjį sodžių; jis juokavo, o ji susimąsčiusi klaidžiojo savo praeityje, ir ji atrodė jai labai panaši į pelkę, vienodai nubarstytą kupstų, apaugusią plonomis, bailiai drebančiomis epušėmis, neaukštomis eglėmis ir tarp kupstų paklydusiais baltais beržais. Beržai augo iš lėto ir, pastovėję penketą metų ant netvirtos, perpuvusios dirvos, griuvo ir trūnijo… Ji žiūrėjo Į tą paveikslą, ir jai buvo kažko neapsakomai gaila… Priešais ją stovėjo griežto, atkaklaus veido merginos figūra. Ji dabar ėjo per šlapdribą, vieniša, pavargusi. O sūnus sėdi kalėjime. Gal jis dar nemiega, galvoja… Bet galvoja ne apie ją, motiną, – jis dabar turi žmogų, artimesnį negu ji. Kaip margas išdrikęs debesis užslinko ją sunkios mintys ir tvirtai glėbė širdį…

– Pavargote, mamyte! Na, tai eime gulti! – tarė šypsodamasis Jegoras.

Ji atsisveikino su juo ir skersa, atsargiai išėjo į virtuvę, nusinešdama širdyje aitrų, kartų jausmą.

Paryčiu, geriant arbatą, Jegoras ją paklausė:

– O jeigu jus sučiups ir paklaus, kur gavote visas tas eretiškas knygeles, ką jūs pasakysite?

– „Kas jums rūpi?“ – pasakysiu! – atsakė ji.

– Su tuo jie jokiu būdu nesutiks! – pasipriešino Jegoras. – Jie giliai įsitikinę, kad čia – kaip tik jiems rūpi. Ir klausinės atsidėję, ilgai!

– O aš nepasakysiu!

– Tai jus į kalėjimą!

– Na ir kas? Dėkui dievui, nors ten tiksiu! – tarė ji atsidusdama. – Kam aš reikalinga? Niekam! Bet nekankins, sako…

– Hm! – tarė Jegoras, atidžiai pažiūrėjęs į ją. – Kankinti – nekankins. Bet geras žmogus turi saugotis…

– To iš jūsų neišmoksi! – atsakė šypsodamasi motina.

Jegoras patylėjęs perėjo per kambarį, paskui priėjo prie jos ir tarė:

– Sunku, kaimynėle! Jaučiu – jums labai sunku!

– Visiems sunku! – mostelėjusi ranka, atsakė ji. – Gal tik tiems, kurie supranta, kiek lengviau. Tačiau ir aš šiek tiek suprantu, ko nori tie gerieji žmonės…

– O jeigu jūs tai suprantate, mamyte, vadinasi, jūs jiems visiems reikalinga, visiems! – rimtai tarė Jegoras.

Ji pažvelgė į ji ir tylėdama nusišypsojo.

Vidudienį ji ramiai ir stropiai apsiklojo krūtinę knygomis ir viską padarė taip sumaniai ir patogiai, jog Jegoras pasitenkinęs pliaukštelėjo liežuviu ir tarė:

– Zer gut! kaip sako geras vokietis, išgėręs kibirą alaus. Jūsų, mamyte, literatūra nepakeitė: likote gera, pagyvenusi moteris, pilna ir aukšto ūgio. Telaimina begalė dievų jūsų žygį!..

Po pusvalandžio, sulinkusi nuo sunkios naštos, rami ir pasitikinti, ji stovėjo prie fabriko vartų. Du sargai, darbininkų pašaipų erzinami, grubiai čiupinėjo visus įeinančius į kiemą, plūsdamiesi su jais. Nuošaliau stovėjo policininkas ir plonakojis žmogus raudonu veidu, greitomis akimis. Motina, perdėdama naščius nuo vieno peties ant kito, iš padilbų sekė jį, jausdama, kad jis šnipas.

Aukštas, garbanotas vaikinas, ant pakaušio nusmaukta kepure, rėkė sargams, kurie krėtė jį:

– Jūs, velniai, galvoje ieškokite, o ne kišenėje!

Vienas sargas atsakė:

– Tavo galvoje tik utėlės, daugiau nieko nėra…

– Tai utėlių ir ieškokit, o ne ešerius žvejokit! – atšovė darbininkas.

Šnipas permetė jį greitu žvilgsniu ir nusispjovė.

– Mane tai jau galėtumėt praleisti, – paprašė motina. – Matote, žmogus su našta, nugara lūžta!

– Eik, eik! – piktai riktelėjo sargas. – Irgi, mat, šneka…

Motina priėjo savo vietą, sustatė puodus ant žemės ir, šluostydamasi nuo veido prakaitą, apsižvalgė.

Prie jos tuojau priėjo šaltkalviai broliai Gusevai, ir vyresnysis, Vasilijus, suraukdamas antakius, garsiai paklausė:

– Pyragų turi?

– Rytoj atnešiu! – atsakė ji.

Tai buvo sutartas slaptažodis. Brokų veidai nušvito. Ivanas neiškentęs sušuko:

– O, kad tave dievai…

Vasilijus atsitūpė, žiūrinėdamas į puodą, ir tuo metu jo užantyje atsidūrė pluoštas lapelių.

– Ivanai, – garsiai prabilo jis, – namo neisim, pa-pietausime pas ją! – O pats vikriai kamšė knygeles į batų aulus. – Reikia paremti naująją pardavėją…

– Reikia, – sutiko Ivanas ir nusikvatojo.

Motina, atsargiai žvalgydamasi, šūkavo:

– Kopūstai, karšti lakštiniai!

Ir, nepastebimai traukdama knygas, ryšulėlį po ryšulėlio, bruko jas broliams į rankas. Kiekvieną kartą, kai knygos dingdavo iš jos rankų, priešais ją šmėstelėdavo geltona dėme, tarsi degtuko ugnis tamsiame kambaryje, žandarų karininko veidas, ir ji mintimis su piktu džiaugsmu sakė jam:

„Še tau, gerbiamasis…“

Perduodama kitą ryšulėlį, vis pridurdavo patenkinta:

„Še tau…“

Darbininkai ėjo su dubenėliais rankose; jiems prisiartinus, Ivanas Gusevas pradėdavo garsiai kvatoti, ir Vlasova, ramiai paliovusi dalinti literatūrą, pilstydavo kopūstus ir lakštinius, o Gusevai juokavo iš jos:

– Vikriai Nilovna darbuojasi!

– Bėda priverčia ir peles gaudyti! – niūriai pastebėjo kažkoks kūrikas. – Maitintoją atėmė! Bjaurybės! Nagi, už tris kapeikas lakštinių. Niekis, motin! Išsiversi.

– Dėkui už gerą žodį! – nusišypsojo ji jam.

Nueidamas jis murmėjo:

– Nebrangus man tas geras žodis…

Vlasova šūkavo:

– Karšti kopūstai, lakštiniai, putra…

Ir galvojo, kaip ji papasakos sūnui apie savo pirmąjį bandymą, o akyse vis stovėjo išgeltęs karininko veidas, suglumęs ir piktas. Sumišę krutėjo juodi jo ūsai, ir iš po viršutinės nervingai pakeltos lūpos spindėjo baltas tvirtai sukąstų dantų kaulas. Jos krūtinėje džiaugsmas it paukštė čiulbėjo, antakiai valiūkiškai krūpčiojo, ir ji, vikriai dirbdama savo darbą, pati sau pritarinėjo:

– O štai – dar!..

XVI

Vakare, jai begeriant arbatą, už lango pasigirdo arklių kanopų žliugsėjimas purvyne ir suskambėjo pažįstamas balsas. Ji pašoko, puolė į-virtuvę, prie durų. Kažkas skubiai ėjo per priemenę, jai aptemo akys, ir, atsirėmusi j staktą, ji pastūmė koja duris.

– Labas vakaras, motule! – pasigirdo pažįstamas balsas, ir jos pečius apglėbė išdžiūvusios, ilgos rankos.

Jos širdyje plykstelėjo nusivylimo maudulys ir – džiaugsmas, matant Andrejų. Plykstelėjo, susiliejo į vieną didelį, karštą jausmą; jis apglėbė ją įkaitusia banga, apkabino, pakėlė, ir ji įkniubo veidu į Andrejaus krūtinę. Jis tvirtai prispaudė ją, jo rankos drebėjo, motina tylėjo ir verkė, jis glostė jos plaukus ir kalbėjo tarsi dainuodamas:

– Neverkit, motule, nekamuokit širdies! Duodu jums garbės žodį – jį greit paleis! Jie neturi prieš jį jokių įrodymų – visi vyrai tyli kaip virtos žuvys…

Apkabinęs motinos pečius, jis įvedė ją į kambarį, o ji, glausdamasi prie jo, vikriu voverės judesiu šluostėsi nuo veido ašaras ir godžiai, visa krūtine, rijo jo žodžius.

– Pavlas siunčia jums linkėjimų, jis sveikas ir linksmas, koks tiktai gali būti. Ten ankšta! Žmonių – per šimtą prigrobstė, ir mūsiškių, ir miestiečių, vienoje kameroje ir po tris, ir po keturis sėdi. Kalėjimo vyresnybė nieko sau, gera, pavargo ir ji: tiek daug jai davė darbo tie velnio žandarai! Taigi ji. vyresnybė, ne taip jau griežtai elgiasi ir vis sako: „Jūs jau, ponai, tyliau, neįkiškite mūsų!“ Na ir viskas klojasi gerai! Kalbasi, vieni kitiems knygas perduoda, valgiu dalijasi. Geras kalėjimas! Senas jis, nešvarus, bet – švelnus toks, lengvas. Kriminaliniai taip pat šaunūs žmonės, mums daug padeda. Paleido mane, Bukiną ir dar keturis. Greitai ir Pavlą išleis, – tikras dalykas! Ilgiausiai turės pasėdėti Vesovščikovas, ant jo labai širsta. Jis visus plūsta be perstojo! Žandarai negali j jį žiūrėti. Ko gera, pateks į teismą arba sumuš jį vieną kartą. Pavlas jį atkalbinėja: „Liaukis, Nikolajau! Jie geresni nebus, nors tu juos išplūsi!“ O jis rėkia: „Nutrinsiu juos nuo žemės paviršiaus kaip šunvotes!“ Gerai laikosi Pavlas, vienodai, tvirtai. Jį greitai paleis, sakau jums…

– Greitai! – tarė motina, nusiraminusi ir meiliai šypsodamasi. – Aš žinau, greitai.

– Ir gerai, jeigu žinote! Na, pilkite man arbatos, pasakokite, kaip gyvenote.

Jis žiūrėjo į ją, visas šypsodamasis, toks artimas, puikus, ir apvaliose akyse spindėjo meili, truputį liūdna kibirkštėlė.

– Aš jus labai myliu, Andriuša! – giliai atsidususi, tarė motina, žiūrėdama į jo liesą veidą, juokingai apaugusį tamsiais plaukų kuokšteliais.

– Man nedaug tereikia. Aš žinau, kad jūs mane mylite – jūs visus galite mylėti, jūsų širdis didelė! – supdamasis kėdėje, kalbėjo ukrainietis.

– Ne, jus aš ypač myliu! – spyrėsi ji. – Jeigu jūs turėtumėte motiną, pavydėtų jai žmonės, kad jos toks sūnus…

Ukrainietis linktelėjo galvą ir tvirtai patrynė ją abiem rankomis.

– Kur nors yra ir mano motina… – tyliai pasakė jis.

– O žinote, ką aš šiandien padariau? – sušuko ji ir paskubomis, dusdama iš pasitenkinimo, truputį pagražindama, papasakojo, kaip ji įnešė į fabriką literatūrą.

Iš pradžių jis nustebęs išplėtė akis, paskui ėmė kvatoti, brūžuodamas kojomis, daužė sau pirštais per galvą ir džiaugsmingai rėkė:

– Oho! Na, čia ne juokai! Tai darbas! O kaip Pav- las džiaugsis, a? Tai gerai, motule! Ir Pavlui, ir visiems.

Jis gėrėdamasis spragsėjo pirštais, švilpavo ir visas suposi, spindėjo džiaugsmu ir žadino jai galingą, pilną atgarsį.

– Mielasis jūs mano, Andriuša! – prabilo ji, tarytum atsivėrė jos širdis, ir iš jos upeliu ištryško čiurlendami, pilni tylaus džiaugsmo žodžiai: – Mąsčiau aš apie savo gyvenimą – viešpatie Jėzau Kristau! Na ir kam aš gyvenau? Mušimai… darbas… nieko nemačiau, tik vyrą, nieko nežinojau, tik baimę! Ir kaip augo Paša – nemačiau, ir ar mylėjau jį, kol vyras buvo gyvas, – nežinau! Visi mano rūpesčiai, visos mano mintys sukosi tik apie tai, kad pašerčiau savo žvėrį sočiai, skaniai, laiku jam įtikčiau, kad jis neužsirūstintų, nebaugintų smūgiais, nors kartą pasigailėtų. Neatsimenu, jog kada nors būtų pasigailėjęs. Jis mane mušdavo, lyg ne žmoną muštų, o – visus, ant kurių pykdavo. Dvidešimt metų taip gyvenau, o kas buvo prieš ištekant, – išdilo. Prisimenu ir tartum akla nieko nematau! Buvo čia Jegoras Ivanovičius, – mudu iš vieno sodžiaus, – jis ir apie šį, ir apie tą kalbėjo, o aš, – namus atsimenu, žmones atsimenu, bet kaip žmonės gyveno, ką kalbėdavo, kas kur atsitiko, – pamiršau! Gaisrus atsimenu, – du gaisrai. Matyt, viskas iš manęs buvo išmušta; siela, aklinai užkalta, apako, nebegirdi…

Ji atsikvėpė ir, godžiai gaudydama orą kaip žuvis, ištraukta iš vandens, pasilenkė į priekį ir kalbėjo toliau žemesniu balsu:

– Numirė vyras, aš įsikibau į sūnų, o jis nuėjo šituo keliu. Čia man pasidarė sunku ir gaila jo… Pražus, kaip aš tuomet gyvensiu? Kiek baimės, nerimo patyriau, širdis plyšdavo, kai pagalvodavau apie jo likimą…

Ji nutilo ir, tyliai linguodama galvą, prasmingai tarė:

– Netyra ji, toji mūsų bobiška meilė!.. Mes mylime tai, ko mums reikia. O štai žiūriu aš į jus – motinos jūs ilgitės – kam ji jums? Ir visi kiti žmonės dėl liaudies kenčia, į kalėjimus eina ir į Sibirą, miršta… Jaunos merginos vaikščioja naktį, vienos, per purvyną, per sniegą, per lietų, – eina septynis varstus už miesto pas mus. Kas jas varo, kas stumia? Jos myli! Štai jos – skaisčiai myli! Jos tiki! Tiki, Andriuša! O aš – taip nemoku! Aš myliu tai, kas sava, artima!

– Jūs galite! – tarė ukrainietis ir, nusigręžęs nuo jos, stipriai kaip visuomet patrynė rankomis galvą, skruostą ir akis. – Visi myli tai, kas artima, bet didelėje širdyje ir tolima – arti! Jūs daug galite. Didis jūsų motiniškumas…

– Duok viešpatie! – tyliai tarė ji. – Juk aš jaučiu, – gera taip gyventi! Štai aš jus myliu, – gal aš jus labiau myliu negu Pašą. Jis – užsidaręs… Štai jis nori vesti Sašenką, o man, motinai, apie tai nesakė…

Netiesa! – prieštaravo ukrainietis. – Aš tą žinau. Netiesa. Jis myli ją, ir ji myli jį – tiesa. O tuoktis – to nebus, ne! Ji norėtų, bet Pavlas nenori…

– Šit kaip! – susimąsčiusi ir tyliai tarė motina, ir jos akys liūdnai sužiuro į ukrainiečio veidą. – Taip. Šit kaip? Žmonės atsižada savęs…

– Pavlas – retas žmogus! – patylomis pasakė ukrainietis. –   Geležinis žmogus…

– Dabar štai jis sėdi kalėjime! – susimąsčiusi kalbėjo ji toliau. – Tai neramu, baisu, bet ne taip jau! Visas gyvenimas nebe toks, ir baimė kitokia – dėl visų neramu. Ir širdis kitokia – siela akis pravėrė, žiūri: liūdna jai ir smagu. Aš daug ko nesuprantu, ir taip man skaudu, graudu, kad į viešpatį dievą netikite jūs! Na, bet čia jau nieko nepadarysi! Bet matau, – geri jūs žmonės, taip! Jūs pasiaukojote vargingam gyvenimui dėl liaudies, sunkiam gyvenimui dėl teisybės. Jūsų teisybę aš taip pat supratau: kol bus turtuoliai – liaudis nieko nepasieks, – nei teisybės, nei džiaugsmo, – nieko! Štai gyvenu aš jūsų tarpe, kartais naktį prisimenu praeitį, savo  jėgas, kojomis sutryptas, savo jauną, užguitą širdį, – gaila man savęs, graudu. Bet vis dėlto man geriau dabar gyventi. Vis daugiau pamatau save pačią…

Ukrainietis atsistojo, stengdamasis nebrūžuoti kojomis, pradėjo atsargiai vaikščioti po kambarį, – aukštas, liesas, susimąstęs.

– Jūs gerai pasakėte! – tyliai sušuko jis. – Gerai. Kerčėje gyveno toks jaunutis žydas, rašė jis eilėraščius ir kartą parašė taip:

Ir užmuštuosius nekaltai –
Jėga teisybės vėl prikels!..

Jį patį policija ten, Kerčėje, užmušė, bet tas nesvarbu! Jis žinojo teisybę ir daug jos pasėjo žmonėse. Ir jūs štai – nekaltai užmuštasis žmogus…

– Dabar aš kalbu, – šnekėjo toliau motina, – kalbu, pati savęs klausausi, pati savimi netikiu. Visą gyvenimą tegalvojau viena – kaip nors apeiti dieną užuolanka, išgyventi ją nepastebimai, kad tiktai niekas manęs neliestų? O dabar apie visus galvoju, gal ir ne taip suprantu jūsų reikalus, bet jūs visi man artimi, visų gaila, visiems gera trokštu. O jums, Andriuša, – ypač!..

Jis priėjo prie jos ir tarė:

– Dėkui!

Paėmė jos ranką į savąsias, stipriai suspaudė, pakratė ir skubiai nusigręžė į šalį. Jaudinimosi nuvarginta, motina neskubėdama plovė indus ir tylėjo, jos krūtinėje tyliai ruseno gaivus, širdį šildąs jausmas.

Ukrainietis vaikščiodamas jai kalbėjo:

– Kad taip, motule, jūs pamyluotumėt kuomet nors Vesovščikovą! Jo tėvas sėdi kalėjime – niekšingas toks seniokas. Nikolajus pamato jį pro langą ir keikia. Tas blogai! Jis, Nikolajus, geras – myli šunis, peles ir visokius gyvus padarus, o žmonių nemyli! Štai kaip galima pagadinti žmogų!

– Jo motina dingo, tėvas – vagis ir girtuoklis, – susimąsčiusi tarė motina.

Kai Andrejus nuėjo gulti, motina nepastebimai jį per-žegnojo, o kai jis atsigulė ir praėjo koks pusvalandis, ji patylomis paklausė:

– Nemiegate, Andriuša?

– Ne, o kas?

– Labanakt!

– Ačiū, mieloji, ačiū! – dėkingas atsakė jis.

XVII

Rytojaus dieną, kai Nilovna su savo našta priėjo fabriko vartus, sargai storžieviškai ją sustabdė ir, įsakę padėti puodus ant žemės, atidžiai viską apžiūrėjo.

– Ataušinsit man valgius! – ramiai pastebėjo ji tuo metu, kai jie grubiai čiupinėjo jos drabužius.

– Tylėk! – niūriai tarė sargas.

Kitas, lengvai stumtelėjęs ją į petį, įsitikinęs tarė:

– Sakau – per tvorą mėto!

Prie jos pirmasis priėjo senis Sizovas ir apsižvalgęs negarsiai paklausė:

– Girdėjai, motin?

– Ką?

– Lapeliai vėl pasirodė! Tiesiog kaip druskos ant duonos visur jų pribarstė! Še tau ir suėmimai, ir kratos! Mažiną, mano giminaitį, į kalėjimą paėmė, na ir kas gi? Paėmė tavo sūnų, o štai dabar matyti, kad ne jie!

Jis suėmė savo barzdą į saują, pažiūrėjo į ją ir nueidamas tarė:

– Kodėl neužsuki pas mane? Juk nuobodu, turbūt vienai…

Ji padėkojo ir, šaukdama valgių pavadinimus, akylai stebėjo nepaprastą pagyvėjimą fabrike. Visi buvo susijaudinę, rinkosi, skirstėsi, bėgiojo iš vieno cecho į kitą. Pilname suodžių ore buvo jaučiama dvelkiant kažkokį žvalumą, drąsą. Tai šen, tai ten buvo girdėti pagyrimo šauksmai, pašaipūs balsai. Pagyvenę darbininkai atsargiai šaipėsi. Vaikštinėjo susirūpinusi vyresnybė, lakstė policininkai, kuriuos pastebėję, darbininkai iš lėto skirstydavosi arba, pasilikdami vietoje, pertraukdavo pašnekesį ir tylėdami žiūrėdavo į įniršusius, susierzinusius veidus.

Visi darbininkai atrodė švariai nusiprausę. Šmėsčiojo aukšta vyresniojo Gusevo figūra; krypuodamas kaip antis, vaikštinėjo jo brolis ir kvatojo.

Pro motiną neskubėdamas praėjo stalių cecho meistras Vavilovas ir tabelininkas Isajus. Mažytis, liesas tabelininkas, užvertęs galvą, palenkė kaklą į kairę ir, žiūrėdamas į nejudrų, pasipūtusį meistro veidą, greitai kalbėjo, kratydamas barzdelę:

– Jie, Ivanai Ivanovičiau, kvatoja, jiems tai malonu, nors griaunama valstybė, kaip pasakė ponas direktorius. Čia, Ivanai Ivanovičiau, ne ravėti, bet arti reikia…

Vavilovas ėjo, sunėręs rankas užpakalyje, ir jo pirštai buvo stipriai sugniaužti…

– Tu ten spausdink, kalės vaike, ką nori, – garsiai tarė jis, – bet apie mane – nedrįsk!

Priėjo Vasilijus Gusevas pareikšdamas:

– O aš vėl pas tave pietausiu, skanu!

Ir, nuleidęs balsą, primerkęs akis, tyliai pridūrė:

– Gerai pataikė… Ech, mamyte, labai gerai!

Motina meiliai linktelėjo jam galva. Jai patiko, kad šitas vyrukas, pirmasis priemiesčio padauža, kalbėdamas su ja slapta, ją vadina „jūs“, patiko bendras sąjūdis fabrike, ir ji mąstė apie save:

„O juk – jeigu ne aš…“

Netoliese sustojo trejetas juodadarbių, ir vienas ne-garsiai, apgailestaudamas tarė:

– Niekur neradau…

– O reikėtų pasiklausyti! Aš neraštingas, bet matau, kad pataikyta jiems į pačią opiąją vietą!.. – pareiškė kitas. 

Trečias apsižvalgė ir pasiūlė:

– Eikime į katilinę…

– Veikia! – sušnibždėjo Gusevas mirkteldamas.

Nilovna parėjo namo linksma.

– Ten žmonės gailisi, kad nemoka skaityti! – tarė ji Andrejui. – O aš štai jauna mokėjau skaityti, bet pamiršau…

– Pasimokykite! – pasiūlė ukrainietis.

– Mano metuose? Kam žmones juokinti…

Bet Andrejus paėmė nuo lentynos knygą ir, rodydamas peilio galu raidę ant viršelio, paklausė:

– Kas čia?

– Er! – juokdamasi atsakė ji.

– O čia?

– A…

Jai buvo nesmagu ir skaudu. Pasirodė, kad Andrejaus akys juokiasi iš jos paslėptu juoku, ir ji vengė jo žvilgsnių. Bet jo balsas skambėjo švelniai ir ramiai, veidas buvo rimtas.

– Nejaugi jūs, Andriuša, iš tikrųjų manote mane mokyti? – paklausė ji, nejučiomis šypsodamasi.

– Ir kas gi? – atsiliepė jis. – Jei mokėjote skaityti, tai lengva atsiminti. Nebus stebuklo – nebus blogai, bus stebuklas – bus neblogai!

– Kaip sakoma: j paveikslą pažvelgęs, šventu netapsi!

– E! – linktelėjęs galvą, tarė ukrainietis. – Prie-žodžių yra daug. Mažiau žinosi, geriau miegosi, argi ne tiesa? Priežodžiais pilvas galvoja ir iš jų apinasrius sielai pina, kad geriau būtų ją valdyti. O čia kuri raidė?

– Liudi*! – tarė motina.

* „Liudi“ – sen. slavų kalbos abėcėlėje raidės „l“ vardas; taip pat reiškia – žmonės. – Red.

– Taip! Štai kaip išsižergę. Na, o šita?

Įįtempusi regėjimą, sunkiai judindama antakius, ji per dideles pastangas prisiminė pamirštas raides ir, nejučiomis pasiduodama savo pastangoms, įsitraukė. Tačiau greitai jos akys pavargo. Iš pradžių pasirodė nuovargio ašaros, o paskui viena po kitos ėmė riedėti liūdesio ašaros.

– Skaityti mokausi! – tarė ji kūkčiodama. – Keturiasdešimt metų, o aš dar tik pradėjau mokytis rašto…

– Nereikia verkti! – tarė ukrainietis švelniai ir tyliai. – Jūs negalėjote gyventi kitaip, o štai vis dėlto suprantate, kad blogai gyvenote! Tūkstančiai žmonių gali geriau už jus gyventi, o gyvena kaip gyvuliai, ir dar giriasi – gerai gyvena! O kas čia gera – ir šiandien žmogus dirbo ir pavalgė, ir rytoj – dirbs ir pavalgys, ir taip visą gyvenimą – dirba ir valgo? Be to, prisigimdo vaikų ir iš pradžių džiaugiasi jais, bet, kai vaikai taip pat pradeda daug valgyti, – pyksta, keikia juos – greičiau, besočiai, aukite, dirbti laikas! Ir norėtų savo vaikus paversti naminiais gyvuliais, bet jie pradeda dirbti savam pilvui ir vėl velka gyvenimą kaip vagis virvę! Tik tie tikri žmonės, kurie trauko žmogaus proto grandines. Štai ir jūs dabar, kiek pajėgiate, to darbo ėmėtės.

– O kaipgi? Tai lyg lietutis: kiekvienas lašelis grūdą girdo. O kai pradėsite skaityti…

Jis nusijuokė, atsistojo ir pradėjo vaikščioti po kambarį.

– Ne, jūs mokykitės!.. Sugrįš Pavlas, o jūs – oho!

– Ak, Andriuša! – tarė motina. – Jaunam – viskas paprasta. O kai pagyvensi – vargo daug, jėgos maža, o proto – visai nėra…

XVIII

Vakare ukrainietis išėjo, ji užsidegė lempą ir atsisėdo prie stalo kojinės megzti. Bet greitai atsistojo, neryžtingai perėjo kambarį, išėjo į virtuvę, užkabino duris ir, įtemptai judindama antakius, sugrįžo į kambarį,. Nuleido langų užuolaidas ir, paėmusi iš lentynos knygą, vėl atsisėdo prie stalo, apsidairė, pasilenkė prie knygos, jos lūpos sukrutėjo. Kai pasigirsdavo gatvėje triukšmas, ji krūptelėjusi uždengdavo knygą delnu ir atidžiai klausydavosi… Ir vėl čia užsimerkdama, čia atsimerkdama šnibždėjo:

– Žet, e, em, ė – žemė…

Kažkas pabeldė j duris, motina pašoko, įkišo knygą j lentyną ir neramiai paklausė:

– Kas ten?

– Aš…

Įėjo Rybinas, rimtai paglostė sau barzdą ir pastebėjo:

– Seniau neklausdama įleisdavai žmones. Viena? Taip. O aš maniau – ukrainietis namie. Šiandien aš jį mačiau… Kalėjimas žmogaus negadina.

Atsisėdo ir tarė motinai:

– Nagi, pasikalbėkime…

Jis žiūrėjo reikšmingai, paslaptingai, sukeldamas motinai baimingą nerimastį.

– Viskas atsieina pinigą! – pradėjo jis savo sunkiu balsu. – Už dyką negimsi, nenumirsi – štai kas! Ir knygelėms, ir lapeliams reikia pinigų. Ar žinai, iš kur knygelėms pinigai eina?

– Nežinau, – tyliai tarė motina, jausdama kažką pavojinga.

– Taip. Ir aš nežinau. Antra, kas parašo knygeles?

– Mokyti…

– Ponai! – tarė Rybinas, ir jo barzdotas veidas įsitempė, paraudo. – Vadinasi, ponai knygeles parašo, jie dalija. O šitose knygelėse rašoma prieš ponus. Dabar, sakyk, kas per nauda jiems leisti pinigus, kad liaudį prieš save sukeltų, a?

Motina, mirktelėjusi akimis, baimingai sušuko:

– Ką tu manai?..

– A-a! – tarė Rybinas ir sujudėjo kėdėje kaip lokys. – Taigi! Man taip pat, kai priėjau prie šios minties, šalta pasidarė.

– Sužinojai ką nors?

– Apgavystė! – atsakė Rybinas. – Jaučiu – apgavystė! Nieko nežinau, tik yra apgavystė. Štai kas! Ponai kažko gudrauja. O man reikia teisybės. Ir aš teisybę supratau. O su ponais neisiu. Jie, kai prireiks, pastums mane j priekį ir mano kaulais kaip tiltu nužingsniuos tolyn…

Niūriais žodžiais jis tartum surakino motinos širdį.

– Viešpatie! – gūdžiai sušuko motina. – Nejaugi Paša nesupranta? Ir visi, kurie…

Priešais ją ėmė šmėsčioti rimti, garbingi Jegoro, Nikolajaus Ivanovičiaus, Sašenkos veidai, jos širdis sudrebėjo.

– Ne, ne! – prabilo ji, purtydama galvą. – Negaliu patikėti. Jie – dėl sąžinės.

– Apie ką kalbi? – susimąstęs paklausė Rybinas.

– Apie visus… apie visus ligi vieno, kuriuos mačiau!

– Ne ten žiūri, motin, žiūrėk toliau! – tarė Rybinas, nuleidęs galvą. – Tie, kurie priėjo prie mūsų, jie gal patys nieko nežino. Jie tiki, kad taip reikia! O gal už jų kiti yra, kuriems – kad tik naudos būtų? Žmogus prieš save be reikalo neis…

Ir sunkiu valstiečio įsitikinimu jis pridūrė:

– Niekad nieko gera iš ponų nebus!

– Ką tu sugalvojai? – paklausė motina, vėl apimta abejonės.

– Aš? – Rybinas pažvelgė į ją, patylėjo ir pakartojo: – Nuo ponų reikia toliau laikytis. Štai kas!

Paskui vėl patylėjo paniuręs.

–  Norėjau aš prie vyrų prisidėti, kad su jais drauge… Tam darbui aš – tikęs, žinau, kas reikia sakyti žmonėms. Taigi! Na, o dabar aš pasitrauksiu. Negaliu tikėti, turiu pasitraukti.

Jis nuleido galvą, pamąstė.

– Eisiu vienas per miestelius, per sodžius. Pradėsiu kurstyti liaudį. Reikia, kad pati liaudis sukrustų. Jeigu ji supras, sau kelius atsivers. Štai aš ir stengsiuosi, kad suprastų: nėra jai kuo pasikliauti, tik savimi, nėra kuo vadovautis – tik savo išmintimi. Taip!

Jai pagailo jo, ji pajuto baimę dėl šito žmogaus. Visada jai nemalonus, dabar staiga pasidarė kažkaip artimesnis; ji tyliai tarė:

– Sugaus tave…

Rybinas pažiūrėjo į ją ir ramiai atsakė:

– Sugaus – paleis. O aš – ir vėl…

– Patys mužikai suriš. Ir sėdėsi kalėjime…

– Pasėdėsiu – išeisiu. Vėl eisiu. O dėl mužikų, tai kartą suriš, antrą, ir supras – ne rišti mane reikia, o manęs klausyti. Aš pasakysiu jiems: „Jūs manimi netikėkite, jūs tik klausykite.“ O paklausys – įtikės!

Jis kalbėjo iš lėto, tartum apčiupinėdamas kiekvieną žodį, prieš ištardamas jį.

– Pastaruoju metu aš čia daug ko prisirijau. Supratau ką-ne-ką…

– Pražūsi, Michailai Ivanovičiau, liūdnai linguodama galvą, kalbėjo ji.

Tamsiomis, giliomis akimis jis žiūrėjo į ją, klausdamas ir laukdamas. Jo tvirtas kūnas palinko į priekį, rankos atsirėmė į kėdės kraštus, apsiniaukęs veidas atrodė išblyškęs juoduose barzdos rėmuose.

– Ar esi girdėjusi, kaip Kristus apie grūdą yra pasakęs? Nenumirsi – neprisikelsi naujoje varpoje. Iki mirties man toli. Aš – gudrus.

Jis sujudo kėdėje ir neskubėdamas atsistojo.

– Eisiu į smuklę, pasėdėsiu ten tarp žmonių. Ukrainietis kažkodėl nepareina. Pradėjo darbuotis?

– Taip! – šypsodamasi tarė motina.

– Taip ir reikia. Tu jam papasakok apie mane…

Juodu iš lėto petys petin nuėjo į virtuvę, nežiūrėdami vienas į antrą, persitardami trumpais žodžiais.

– Na, sudie!

– Sudie. Kada pasitrauksi iš darbo?..

– Jau pasitraukiau.

– O kada išeini?

– Rytoj. Anksti rytą. Sudie.

Rybinas pasilenkė ir nenoromis, nerangiai išlindo j priemenę. Motina valandėlę stovėjo tarpduryje, klausydamasi sunkių žingsnių ir abejojimų, kilusių jos krūtinėje. Paskui tyliai apsigręžė, įėjo į kambarį ir, pakėlusi užuolaidą, pažiūrėjo pro langą. Už lango buvo nejudanti juoda tamsa.

„Gyvenu naktį!“ – pamanė ji.

Jai buvo gaila rimto valstiečio: jis toks platus, stiprus.

Parėjo Andrejus, pagyvėjęs ir linksmas.

Kai ji papasakojo jam apie Rybiną, jis sušuko:

– Na ir tegul eina per kaimus, teskambina apie teisybę, težadina liaudį. Su mumis jam sunku. Jo galvoje savos, mužikiškos, mintys išaugo, mūsiškėms – ankšta ten…

– Štai jis apie ponus kalbėjo – čia kažkas yra! – atsargiai pastebėjo motina. – Kad jie neapgautų.

– Jaudina? – juokdamasis sušuko ukrainietis. – E, motule, pinigai! Kad jų mes turėtume! Mes vis dar iš svetimos kišenės gyvename. Štai Nikolajus Ivanovičius gauna septyniasdešimt penkis rublius per mėnesį, penkiasdešimt atiduoda mums. Taip pat ir kiti. Ir alkani studentai kartais šiek tiek atsiunčia, surinkę po kapeiką. O ponų, žinoma, visokių esti. Vieni – apgaus, kiti – atsimes, o su mumis – geriausieji eis…

Jis pliaukštelėjo rankomis ir tvirtai kalbėjo toliau:

– Iki mūsų šventės – erelis nepriskris, o vis dėlto Gegužės Pirmąją nedidelę suruošim! Linksma bus!

Jo gyvumas sklaidė nerimą, kurį buvo pasėjęs Rybinas. Ukrainietis vaikščiojo po kambarį, trindamas ranka galvą, ir, žiūrėdamas į grindis, kalbėjo.

– Žinote, kartais širdyje gyvena kažkas nuostabu! Atrodo, visur, kur tik nueisi – draugai, visi dega viena ugnimi, visi linksmi, geri, puikūs. Be žodžių vieni kitus supranta… Visi gyvena choru, o kiekviena širdis dainuoja savo dainą. Visos dainos kaip upeliai plaukia liejasi j vieną upę, ir teka upė plačiai ir laisvai į naujo gyvenimo šviesių džiaugsmų jūrą.

Motina stengėsi nejudėti, bijodama jam sukliudyti, pertraukti jo kalbą. Ji visuomet jo klausydavosi su didesniu dėmesiu negu kitų, – jis kalbėdavo paprasčiau už visus, ir jo žodžiai labiau jaudindavo širdį. Pavlas niekuomet nekalbėdavo apie tai, ką mato ateity. O šis, atrodė jai, visuomet buvo ten savo širdies dalimi, jo žodžiuose skambėjo pasaka apie busimąją visų šventę žemėje. Toji pasaka motinai apšviesdavo sūnaus ir visų jo draugų gyvenimo ir darbo prasmę.

– O atsipeikėji, – kalbėjo ukrainietis, papurtęs galvą, – apsižvalgai aplinkui, – šalta ir nešvaru, visi pavargę, įpykę…

Su giliu liūdesiu jis kalbėjo toliau:

– Skaudu, bet reikia netikėti žmogumi, reikia jo bijoti ir net – neapkęsti! Žmogus dvilypis. Tu gi tik mylėti norėtum, argi taip, galima? Kaip atleisti žmogui, jeigu jis kaip plėšrus žvėris prieš tave eina, nepripažįsta tau gyvos sielos ir muša tavo žmogiškąjį veidą? Negalima atleisti! Ne dėl savęs negalima – aš pats iškęsiu visas skriaudas – bet pataikauti smurtininkams nenoriu, nenoriu, kad ant mano nugaros kitus mušti mokytųsi.

Dabar jo akys plykstelėjo šalta ugnimi, jis atkakliai nulenkė galvą ir kalbėjo tvirčiau.

– Aš neturiu atleisti jokios žalos, nors ji ne man kenktų. Aš ne vienas žemėje! Šiandien aš duosiuos nuskriaudžiamas ir gal tik pasijuoksiu iš skriaudos, ne- įgels ji manęs, bet rytoj, išmėginęs ant manęs savo jėgą, skriaudikas nueis kitam kailio nerti. Ir tenka įvairiai žiūrėti į žmones, tenka širdį laikyti griežtai, skirstyti žmones: čia –savi, čia – svetimi. Teisinga, bet nenuramina!

Motina kažkodėl prisiminė karininką ir Sašenką. Atsidusdama ji tarė:

– Ir kokia gali būt duona iš nesijotų miltų!..

– Čia ir bėda! – sušuko ukrainietis.

– Ta-aip! – tarė motina. Jos atmintyje dabar iškilo vyro figūra – niūri, sunki, tarytum didelis, samanotas akmuo. Ji įsivaizdavo ukrainietį Natašos vyru, o sūnų – vedusį Sašenką.

– O kodėl? – paklausė ukrainietis užsidegdamas. – Tas taip gerai matyti, kad net juokinga. Tik todėl, kad žmonės nelygūs. Tad imkime ir sulyginkime visus! Pa-dalinkime lygiomis viską, ką yra sukūręs protas, ką yra padariusios rankos! Nelaikykime vieni kitų baimės ir pavydo vergijoje, gobšumo ir kvailumo nelaisvėje!..

Juodu dažnai ėmė taip kalbėtis.

Nachodką vėl priėmė į fabriką, jis atiduodavo jai visą savo uždarbį, ir ji imdavo tuos pinigus taip pat ramiai, kaip kad imdavo juos iš Pavlo rankų.

Kartais su šypsena akyse Andrejus siūlydavo motinai:

– Paskaitysim, motule, a?

Ji juokais, bet atkakliai atsisakinėdavo, ją jaudindavo toji šypsena, ir, truputį užsigaudama, ji galvodavo:

„Jeigu tu juokiesi, – tai kam tatai?“

Ir vis dažniau klausinėdavo jį, ką reiškia vienas ar kitas jai svetimas knygos žodis. Klausdama ji žiūrėdavo į šalį, jos balsas skambėdavo abejingai. Jis suprato, kad ji slapta mokosi pati viena, suprato jos drovumą ir liovėsi siūlęs jai skaityti drauge. Netrukus ji jam pareiškė:

– Mano akys silpsta, Andriuša. Akinių reikėtų.

– Puiku! – atsiliepė jis. – Sekmadienį nueisime abudu į miestą, parodysiu jus daktarui, ir bus akiniai…

XIX

Tris kartus ji buvo nuėjusi prašyti leidimo pasimatyti su Pavlu, ir kiekvieną kartą žandarmerijos generolas, žilas seniokas tamsiai raudonais skruostais ir didele nosimi, mandagiai nesutikdavo.

– Po savaitėlės, mamyte, ne anksčiau! Po savaitėlės pažiūrėsime, o dabar – negalima…

Jis buvo apvalus, įsipenėjęs ir priminė jai nunokusią slyvą, šiek tiek užsigulėjusią ir jau apaugusią pūkuotais pelėsiais. Jis visuomet rakinėdavo smulkius baltus dantis smailu geltonu pagalėliu, jo nedidelės žalsvos akutės meiliai šypsodavosi, balsas skambėdavo maloniai, draugiškai.

– Mandagus! – susimąsčiusi sakė ji ukrainiečiui. – Vis šypsosi…

– Taip, taip! – tarė ukrainietis. – Jie.– nieko, meilūs, šypsosi. Jiems pasakys: „Nagi, štai išmintingas ir doras žmogus, jis pavojingas mums, pakarkite jį!“ Jie nusišypsos ir pakars, o paskui – vėl šypsosis.

– Tas, kuris pas mus darė kratą, paprastesnis, – sugretino motina. – Iš karto matyti, kad šuo…

– Jie visi – ne žmonės, o šiaip sau plaktukai žmonėms kurtinti. Įrankiai. Jais tašo mus, kad mes būtume patogesni. Jie patys jau yra patogūs mus valdančiai rankai, – gali dirbti viską, ką jiems palieps, negalvodami, neklausdami, kam to reikia.

Pagaliau jai leista pasimatyti, ir sekmadienį ji kukliai sėdėjo kalėjimo raštinės kampe. Be jos ankštame, nešvariame, žemame kambaryje buvo dar keli žmonės, laukią pasimatymo. Jie, turbūt, nebe pirmą kartą čia buvo atėję ir pažinojo vieni kitus; tarp jų tingiai ir iš lėto rezgėsi tylus ir lipnus kaip voratinklis pašnekesys.

– Girdėjote? – kalbėjo stora, apvytusio veido moteris, pasidėjusi ant kelių lagaminėlį. – Šiandien per rytines pamaldas soboro regentas vaikui giedotojui ausį nusuko…

Pagyvenęs žmogus su atsargos kario uniforma garsiai atsikosėjo ir tarė:

– Giedotojai – padaužos!

Raštinėje zujo mažutis, plikas, trumpomis kojomis, ilgomis rankomis ir atsikišusiu žandikauliu žmogiūkštis. Nenustodamas jis kalbėjo neramiu ir traškiu balsu:

– Pragyvenimas eina brangyn, todėl ir žmonės piktesni. Antros rūšies jautiena – keturiolika kapeikų svaras, duona vėl jau pustrečios…

Retkarčiais įeidavo suimtieji – pilki, vienodi, sunkiomis odinėmis kurpėmis. Įėję į apytamsį kambarį, jie mirkčiodavo akimis. Vienam ant kojų žvangėjo grandinės.

Visa buvo keistai ramu ir nemaloniai paprasta. Atrodė, kad visi iš seno yra pripratę, susigyvenę su savo būkle; vieni – ramiai sėdi, kiti – tingiai saugoja, treti – tiksliai ir pavargę lanko kalinius. Motinos širdį krėtė nekantrumo šiurpulys, ji abejingai žiūrėjo į viską aplinkui, šito sunkaus paprastumo nustebinta.

Šalia Vlasovos sėdėjo maža senelė, jos veidas buvo raukšlėtas, o akys jaunos. Sukinėdama ploną kaklą, ji klausėsi pašnekesio ir į visus žiūrėjo keistai, priekabiai.

– Kas jūsų čia? – tyliai ją paklausė Vlasova.

– Sūnus. Studentas, – atsakė senelė garsiai ir greitai. – O jūsų?

– Taip pat sūnus. Darbininkas.

– Kuo pavarde?

– Vlasovas.

– Negirdėjau. Seniai sėdi?

– Septinta savaitė…

– O maniškis – dešimtas mėnuo! – tarė senelė, ir Vlasova jos balse pajuto kažką keista, lyg pasididžiavimą.

– Taip, taip! – greitai kalbėjo plikasis senukas. – Kantrybės pritrūksta… Visi jaudinasi, visi rėkia, viskas brangsta. O žmonės atitinkamai pinga. Sutaikančių balsų negirdėti.

– Visiškai teisingai! – tarė kariškis. – Skandalas! Reikia, kad pagaliau pasigirstų tvirtas balsas – tylėt! Štai ko reikia. Tvirto balso…

Pašnekesys pasidarė bendras, gyvas. Kiekvienas skubėjo pasakyti savo nuomonę apie gyvenimą, bet visi kalbėjo pusbalsiu, ir visuose motina jautė kažką jai svetima. Namie buvo kalbama kitaip – suprantamiau, paprasčiau, garsiau.

Storas prižiūrėtojas kvadratine ruda barzda šūktelėjo jos pavardę, peržvelgė ją nuo kojų iki galvos ir šlubuodamas nuėjo, taręs jai:

– Eik paskui mane…

Ji žingsniavo ir norėjo stumtelėti į nugarą prižiūrėtoją, kad jis eitų greičiau. Mažame kambarėlyje stovėjo Pavlas, šypsojosi, tiesė ranką. Motina nutvėrė ją, nusijuokė, tankiai mirkčiodama akimis, ir, nesurasdama žodžių, tyliai kalbėjo:

– Sveikas… sveikas…

– Bet tu nusiramink, mama! – spausdamas jos ranką, kalbėjo Pavlas.

– Nieko…

– Motin! – atsidusęs tarė prižiūrėtojas. – Be to, išsiskirkite, kad tarp judviejų liktų tarpas…

Ir garsiai nusižiovavo. Pavlas klausinėjo ją apie sveikatą, apie namus… Ji laukė kažkokių kitokių klausimų, ieškojo jų sūnaus akyse ir nerado. Jis kaip visuomet buvo ramus, tik veidas išblyškęs, ir akys tartum padidėjusios.

– Linkėjimų nuo Sašos! – tarė ji.

Pavlo akių vokai virptelėjo, veidas švelnėjo, jis nusišypsojo. Aštrus kartėlis žnybtelėjo motinai širdį.

– Ar greitai jie tave paleis? – sušuko ji įsižeidusi ir susierzinusi. – Už ką pasodino? Juk ten štai tie lapeliai vėl pasirodė…

Pavlo akys džiaugsmingai sužibėjo.

– Vėl? – skubiai paklausė jis.

– Apie tokius dalykus kalbėti uždrausta! – tingiai pareiškė prižiūrėtojas. – Galima tik apie šeimyninius…

– O čia ar ne šeimyninis? – atšovė molina.

– Aš jau nežinau. Tik draudžiama, – abejingai spyrėsi prižiūrėtojas.

– Kalbėk, mama, apie šeimyninius, – tarė Pavlas. – Ką tu veiki?

Ji, pajutusi savyje kažkokį jaunatvišką įkarštį, atsakė:

– Nešioju visa tai į fabriką…

Stabtelėjo ir šypsodamasi kalbėjo toliau:

– Kopūstus, košę, visokius Marjos gaminius ir kitokius valgius…

Pavlas suprato. Jo veidas suvirpėjo nuo tramdomo juoko, jis papurtė plaukus ir meiliai tokiu balsu, kokio ji dar niekad iš jo nebuvo girdėjusi, tarė:

– Gerai, kad turi darbo, nenuobodžiauji!

– O kai tie lapeliai pasirodė, mane taip pat pradėjo krėsti! – ne be pasigyrimo pareiškė ji.

– Ir vėl tą patį! – tarė įsižeidęs prižiūrėtojas. – Aš sakau – negalima! Žmogui atėmė laisvę, kad jis nieko nežinotų, o tu – savo! Reikia suprasti, ko negalima.

– Na, liaukis, mama! – tarė Pavlas. – Matvejus Ivanovičius geras žmogus, nereikia jo pykinti. Mes su juo draugiškai gyvename. Jis šiandien atsitiktinai prie pasimatymo, šiaip čia būna viršininko padėjėjas.

– Pasimatymas baigėsi! – pareiškė prižiūrėtojas, žvelgdamas į laikrodį.

– Na, dėkui, mama! – tarė Pavlas. – Dėkui, balandėle! Tu nesirūpink. Mane greitai paleis…

Jis tvirtai apkabino ją, pabučiavo, ir ji, susijaudinusi, laiminga, apsiverkė.

– Išsiskirkite! – tarė prižiūrėtojas ir, lydėdamas motiną, suniurnėjo: – Neverk, paleis! Visus paleidžia… Ankšta pasidarė…

Namie ji kalbėjo ukrainiečiui, plačiai šypsodamasi ir gyvai judindama antakius:

– Vykusiai aš jam pasakiau – suprato!

Ir liūdnai atsiduso.

– Suprato! Būtų taip neapkabinęs, niekad jis šitaip nedarydavo!

– Ė, jūs! – nusijuokė ukrainietis. -– Kas ko ieško, o motina – visuomet glamonių…

– Ne, Andriuša! Ir žmonės gi, aš sakau! – staiga nustebusi sušuko ji. – Kaip jie apsiprato! Atplėšė nuo jų vaikus, pasodino į kalėjimą, o jie – nieko: atėjo, sėdi, laukia, kalbasi, – a? Jeigu jau mokyti taip pripranta, tai ką bekalbėti apie tamsuolius?..

– Tas suprantama, – tarė ukrainietis su jam būdingu pašaipumu, – jiems įstatymai vis dėlto švelnesni negu mums, ir reikalingi jie labiau jiems negu mums. Tad, nors ir raukosi, kai jie daužo jų kaktą, bet nelabai. Sava lazda švelniau muša…

XX

Vieną vakarą motina sėdėjo prie stalo, mezgė kojinę, o ukrainietis garsiai skaitė knygą apie Romos vergų sukilimą, kažkas smarkiai pasibeldė į duris, ir, kai ukrainietis jas atidarė, įėjo Vesovščikovas su ryšuliu po pažastimi, su kepure, atsmaukta ant pakaušio, iki kelių apsitaškęs purvais.

– Einu, žiūriu – pas jus žiburys. Užėjau pasisveikinti. Tiesiai iš kalėjimo! – pareiškė jis keistu balsu ir, nutvėręs Vlasovos ranką, smarkiai ją pakratė, sakydamas:

– Linkėjimai nuo Pavlo…

Paskui, neryžtingai atsisėdęs ant kėdės, peržvelgė kambarį miglotu, įtariu žvilgsniu.

Jis nepatikdavo motinai, jo kampuotoje, nukirptoje galvoje ir mažose akyse buvo kažkas, kas ją visada gąsdindavo, bet dabar ji apsidžiaugė ir maloni, šypsodamasi, gyvai pasakė:

– Sulysai tu! Andriuša, pavaišinkim jį arbata…

– Aš jau kaičių virtuvą! – atsiliepė ukrainietis iš virtuvės.

– Na, kaipgi Pavlas? Ar dar ką nors paleido, ar tik tave?

Nikolajus panarino galvą ir atsakė:

– Pavlas sėdi – kenčia! Paleido mane vieną! – Jis pakėlė akis į motinos veidą ir iš lėto, pro dantis pratarė: – Aš jiems pasakiau – užteks, leiskite mane į laisvę!.. Kitaip – aš užmušiu ką nors, taip pat ir save. Paleido.

– T-a-aip! – tarė motina, slinkdamasi nuo jo, ir nejučiomis mirktelėjo, kai jos žvilgsnis susitiko su jo siauromis, aštriomis akimis.

– O kaip Fedia Mazinas? – riktelėjo iš virtuvės ukrainietis. – Eilėraščius rašo?

– Rašo. Aš šito nesuprantu! – palingavęs galvą, tarė Nikolajus. – Kas jis – čirkšlys! Pasodino į narvą – čiulba! O aš tik viena suprantu – nenoriu eiti namo…

– Ir ką gi ten, namie, turi? – susimąsčiusi tarė motina. – Tuščia, krosnis nekūrenta, išaušę viskas…

Jis patylėjo, primerkęs akis. Išsiėmė iš kišenės pokelį papirosų, neskubėdamas užsirūkė ir, žiūrėdamas į pilką dūmų kamuolį, nykstantį priešais jo veidą, šyptelėjo pa-niurusio šuns šypsniu.

– Taip, šalta, turbūt. Ant grindų sušalę tarakonai timpso. Pelės ir tos sušalo. Tu, Pelagėja Nilovna, leisk man pas tave nakvoti, galima? – dusliai paklausė jis, nežiūrėdamas į ją.

– Na, žinoma, mielasis! – greitai tarė motina. Jai buvo nejauku, nepatogu su juo…

– Dabar tokie laikai, kad vaikai gėdinasi tėvų…

– Ko? – krūptelėjusi paklausė motina.

Jis pažvelgė į ją, užsimerkė, ir jo šlakuotas veidas liko aklas.

– Vaikai pradėjo gėdintis tėvų, sakau! – pakartojo jis ir garsiai atsiduso. – Tavęs Pavlas niekuomet nesi- gėdins. O aš štai gėdinsiuos tėvo. Ir į tuos jo namus… nebeisiu daugiau. Nėra man tėvo… ir namų nebėra! Pa: vedė mane policijos priežiūrai, kitaip – aš būčiau išvykęs j Sibirą… Aš ten tremtinius vaduočiau, rengčiau jų pabėgimus…

Jautria širdimi motina suprato, kad šitam žmogui sunku, bet jo skausmas nežadino jos pasigailėjimo.

– Taip, jeigu šitaip… tai geriau išvykti! – kalbėjo ji, kad neužgautų jo tylėjimu.

Iš virtuvės išėjo Andrejus ir juokdamasis tarė:

– Ką tu skelbi, a?

Motina atsistojo sakydama:

– Reikia ko nors paruošti valgyti…

Vesovščikovas įsmeigė akis į ukrainietį ir staiga pareiškė:

– Aš manau, kad kai kuriuos žmones reikia žudyti!

– Ūū! O kodėl? – paklausė ukrainietis.

– Kad jų nebūtų…

Ukrainietis, aukštas ir liesas, supdamasis ant kojų, stovėjo vidury kambario ir žiūrėjo į Nikolajų iš viršaus, susikišęs į kišenes-rankas, o Nikolajus tvirtai sėdėjo kėdėje, dūmų debesų apsuptas, ir jo pilką veidą išpylė raudonos dėmės.

– Isajui Gorbovui aš galvą nusuksiu, –pamatysi!

– Už ką? – paklausė ukrainietis.

– Nešnipinėk, nepranešinėk. Per jį tėvas pražuvo, per jį dabar žvalgybininku pasidaryti stengiasi, – niūriai, priešiškai žiūrėdamas į Andrejų, kalbėjo Vesovščikovas.

– Šit kaip! – sušuko ukrainietis. – Bet kas tave dėl to apkaltins? Kvailiai!..

– Ir kvailiai, ir išminčiai yra vieno plauko! – tvirtai tarė Nikolajus. – Štai tu išminčius ir Pavlas taip pat, o ar aš jums toks pat žmogus, kaip Fedka Mazinas ar Samoilovas, arba judu abu vienas kitam? Nemeluok, aš netikėsiu, vis viena… ir jūs visi stumiate mane į šalį, į atskirą vietą…

– Skauda tau širdį, Nikolajau! – tyliai ir meiliai tarė ukrainietis, sėsdamas šalia jo.

– Skauda. Jums taip pat skauda… Tiktai jūsų šunvotės jums atrodo tauresnės už mano. Visi mes niekšai vieni kitiems, štai ką aš pasakysiu. O ką tu man gali pasakyti? Na?

Jis įbedė savo aštrias akis į Andrejaus veidą ir, iššiepęs dantis, laukė. Jo raibas veidas nejudėjo, o storomis lūpomis prabėgo virpulys, lyg jis būtų jas kuo karštu nudeginęs.

– Nieko aš tau nepasakysiu! – prabilo ukrainietis, liūdna savo mėlynų akių šypsena šiltai glamonėdamas priešišką Vesovščikovo žvilgsnį. – Aš žinau – ginčysies su žmogumi tokią valandą, kada iš visų jo širdies žaizdų sunkiasi kraujas, tai tik nuskriausi jį; aš žinau, brolau!

– Su manimi ginčytis negalima, aš nemoku! – su-niurnėjo Nikolajus, nuleisdamas akis.

– Aš manau, – kalbėjo toliau ukrainietis, – kiek-vienas iš mūsų yra vaikščiojęs basas per aštrius stiklus, kiekvienas savo tamsią valandą alsavo taip, kaip tu…

– Nieko tu man negali pasakyti! – iš lėto pratarė Vesovščikovas. – Mano siela vilku staugia!..

– Ir nenoriu! Tiktai aš žinau – tau tas praeis. Gal ne visai, bet praeis!

Jis šyptelėjo ir, suplojęs Nikolajui per petį, kalbėjo toliau:

– Tai, brolau, vaikiška liga, nelyginant tymai. Mes visi ja sergame: stiprūs – lengviau, silpni – sunkiau. Ji tada apima mūsiškį, kada žmogus save suranda, bet gyvenimo ir savo vietos jame dar nemato. Tau atrodo, kad tik tu vienas žemėje toks agurkėlis ir visi tave nori suvalgyti. Paskui, praeis kiek laiko, tu pamatysi, kad geroji širdies kertelė ir kitose krūtinėse ne blogesnė – tau pasidarys lengviau. Ir šiek tiek susigėsi, kam į varpinę lipai, kai tavo varpelis toks mažas, kad jo nė negirdėti šventiško skambinimo metu. Vėliau pamatysi, kad chore tavo skambesys girdėti, o atskirai – senieji varpai skandina jį savo gaudesyje kaip musę svieste. Tu supranti, ką aš kalbu?

– Galbūt – suprantu! – linktelėjęs galvą, tarė Nikolajus. – Tik aš netikiu!

Ukrainietis nusijuokė, pašoko ant kojų, pradėjo triukšmingai vaikščioti.

– Aš taip pat netikėjau. Ak, tu, vežime!

– Kodėl – vežime! – niūriai nusišypsojo Nikolajus, žiūrėdamas į ukrainietį.

– O – panašus!

Staiga Vesovščikovas, plačiai prasižiojęs, garsiai nusijuokė.

– Ko tu? – nustebęs paklausė ukrainietis, sustojęs priešais jį.

– O aš pamaniau – tai kvailas bus tas, kuris tave įžeis! – pareiškė Nikolajus, linguodamas galvą.

– Bet kuo mane įžeisi? – ištarė ukrainietis, gūžčiodamas pečiais.

– Aš nežinau! – tarė Vesovščikovas, geraširdiškai, o gal atlaidžiai prasišiepdamas. – Aš tik apie tai, kad labai jau gėda turėtų būti žmogui po to, kai jis tave įžeistų.

– Štai kur tu nuvažiavai! – juokdamasis tarė ukrai-nietis.

– Andriuša! – šūktelėjo motina iš virtuvės.

Andrejus išėjo.

Likęs vienas, Vesovščikovas apsidairė, ištiesė koją, apautą sunkiu batu, pažiūrėjo į ją, pasilenkė, pačiupinėjo rankomis storą blauzdą. Pakėlė ranką prie veido, atidžiai apžiūrėjo delną, paskui apvertė kitą pusę. Ranka buvo stora, trumpais pirštais, apaugusi geltonais plaukais. Jis pamosavo ja ore, atsistojo.

Kai Andrejus įnešė virtuvą, Vesovščikovas stovėjo prie veidrodžio ir pasitiko jį tokiais žodžiais:

– Seniai aš savo snukį bemačiau…

Išsiviepė ir, linguodamas galvą, pridūrė:

– Bjaurus mano snukis!

– O kuo jis tau užkliuvo? – paklausė Andrejus, smalsiai žvilgterėjęs į jį.

– Juk štai Sašenka sako: veidas – sielos veidrodis! – iš lėto pasakė Nikolajus.

– Ir netiesa! – sušuko ukrainietis. – Jos nosis – kaip kabliukas, skruostų kaulai – kaip žirklių žiedai, o siela – kaip žvaigždė. .

Vesovščikovas pažvelgė į jį ir šyptelėjo.

Susėdo gerti arbatos.

Vesovščikovas paėmė didelę bulvę, gerokai apibarstė druska gabalėlį duonos ir ramiai, iš lėto kaip jautis ėmė kramsnoti.

– O kaip čia reikalai? – paklausė jis prikimšta burna.

Ir kai Andrejus linksmai papasakojo jam apie stiprėjančią propagandą fabrike, jis, vėl paniuręs, dusliai pastebėjo:

– Per ilgai tas viskas, per ilgai! Greičiau reikia…

Motina pažiūrėjo į jį, ir jos krūtinėje šitam žmogui tyliai sujudėjo priešiškas jausmas.

– Gyvenimas – ne arklys, botagu jo nepavarysi! – tarė Andrejus.

Vesovščikovas atkakliai papurtė galvą.

– Per ilgai! Man stinga kantrybės! Kas man daryti?

Jis beviltiškai skėstelėjo rankomis, žiūrėdamas į ukrainiečio veidą, ir nutilo, laukdamas atsakymo.

– Mums visiems reikia mokytis ir mokyti kitus, štai mūsų darbas! – pratarė Andrejus, nuleisdamas galvą.

Vesovščikovas paklausė:

– O kada mušimės?

– Iki to laiko mus ne kartą sumuš, tą aš žinau! – šypsodamasis atsakė ukrainietis. – O kuomet mums teks kariauti – nežinau! Pirma, matai, reikia galvą apšarvuoti, o paskui rankas, aš manau…

Nikolajus vėl pradėjo valgyti. Motina iš paniūrų ne-pastebimai apžiūrinėjo jo platų veidą, stengdamasi rasti jame ką nors, kas ją sutaikintų su sunkia, kvadratine Vesovščikovo figūra.

Ir, sutikdama dygų mažų akių žvilgsnį, ji baukščiai krutino antakius. Andrejus buvo neramus: staiga pradėdavo kalbėti, juoktis ir, netikėtai nutraukęs kalbą, imdavo švilpauti.

Motinai atrodė, kad ji supranta jo nerimą. O Nikolajus sėdėjo tylėdamas, ir, kai ukrainietis jį ko nors paklausdavo, jis atsakydavo trumpai, aiškiai nenoromis.

Mažame kambarėlyje dviem jo gyventojams darėsi tvanku, ankšta, ir jie -– čia vienas, čia kitas – protarpiais žvilgčiojo į svečią.

Pagaliau jis tarė atsistodamas:

– Aš eičiau gulti. Ten sėdėjau, sėdėjau, staiga paleido, išėjau. Pavargau.

Kai jis išėjo į virtuvę ir. kiek pasiknyburiavęs, staiga lyg numirė ten, – motina klausydamasi tylos, sušnibždėjo Andrejui:

– Apie baisius dalykus jis mąsto…

– Sunkus vyras! – sutiko ukrainietis, linguodamas galvą. – Bet tas praeis! Man irgi taip buvo. Kai širdis neskaidriai dega, daug suodžių joje susikaupia. Na, motule, jūs gulkite, o aš dar pasėdėsiu, paskaitysiu.

Ji nuėjo į kampą, kur stovėjo lova, uždengta kartūno užuolaida, ir Andrejus, sėdėdamas prie stalo, ilgai girdėjo švelnų jos maldų ir atodūsių šnibždesį. Greitai versdamas knygos lapus, jis trynė kaktą, suko ūsus ilgais pirštais, brūžavo kojomis. Tiksėjo laikrodžio švytuoklė, už lango dūsavo vėjas.

Pasigirdo tylus motinos balsas:

– Ak, viešpatie! Kiek daug žmonių pasaulyje, ir visi savaip dejuoja. O kurgi tie, kuriems linksma?

– Yra jau ir tokių, yra! Greitai daug jų bus, – oi, daug! – atsiliepė ukrainietis…

Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T. VI. V., 1955, pp. 57-118.