Redakcijos komentaras: Jūsų dėmesiui – dar vienas mums atsiųstas skaitytojo G. Burneikio tekstas. Šįkart – jo, kaip vyresniosios kartos atstovo, pamąstymai apie socializmą ir kapitalizmą, remiantis savo paties gyvenimišku patyrimu ir prieinant tam tikrų teorinių apibendrinimų. Autoriaus ir redakcijos nuomonės nebūtinai sutampa.
* * *
Man 62 metai. Esu darbininkas ir beveik visą savo darbingą gyvenimą dirbau fabrikuose, tiesiogiai prisidėdamas prie realaus produkto pagaminimo. Tarybiniais laikais mes, darbininkai, buvome vertinami, apie mus rašydavo laikraščiai, apie mūsų kasdienį darbą pranešdavo radijas, mus rodydavo televizija. Dabar vargu ar berasi kažką panašaus įvairiausiuose portaluose, pilnuose pigios politinės propagandos ir sensacingų straipsnių apie „elitą“ ir visokio plauko „įžymybes“, jų skandalingas istorijas su pikantiškomis detalėmis. Apie paprastą darbininką šiais laikais nebeužsimena, retas kuris susimąsto, kaip daugelis kasdieninių populiarių prekių atsiranda prekybos centruose, kas ir kaip juos pagamina. Žymiai įdomiau sužinoti, kelintą kartą išsiskiria garsi aktorė, kurią paskutinis vyras tik ką užtiko su penktu meilužiu. Arba kokia aktyviai žiniasklaidos stumiamo, sistemai palankaus kandidato į prezidentus, žmonos suknelė ir kokia jos kaina. Tokios šių dienų realijos.
(Daugelis nedirbančių gamyboje žmonių įsivaizduoja darbo vietą tiktai kaip kažkokį kabinetą arba biurą su stalais ir kompiuteriais prie kurių sėdi kostiumuoti žmonės ir tik retas supranta, kad nei vienas kabinetas su kompiuteriu neiškepė duonos, nepasiuvo drabužio ir nepastatė namo. Teko sutikti vieną individą, save laikantį labai protingu, išsilavinusiu, pažangiu ir išpažįstantį šiuolaikines abejotinas „vertybes“, kuris karštai įrodinėjo, kad dabartiniai ūkininkai sėdi prie kompiuterio ir juo valdo visą savo ūkio gamybinį procesą. Dėl to derlingumas ir produktyvumas yra dešimtį kartų didesnis, negu tarybinių laikų kolūkio. Tiesiog viskas kaip kompiuteriniame žaidime…
Nesakau, kad nereikalingi kabinetiniai darbuotojai, juk turi kažkas visa tai suprojektuoti, koordinuoti ir vadovauti. Bet kodėl tik jie yra parodomi?)
Savo gyvenime aš buvau liudininkas, kaip dvi skirtingos, netgi galima sakyti, dvi priešingos visuomeninės santvarkos pakeitė viena kitą. Turiu omeny, tarybinius laikus, arba socialistinę santvarką ir vėliau ją pakeitusią kapitalistinę arba buržuazinę, kurioje mes dabar gyvename. Tarybinė santvarka nesugriuvo per vieną naktį, tam prireikė kiek daugiau kaip 5 metų. Pradžia buvo 1985 metų pavasaris, kaip Tarybų Sąjungos vadovu tapo liūdnai pagarsėjęs M. Gorbačiovas. Man tada jau buvo dvidešimt ketveri, savarankiškai gyvenau ir dirbau nuo dvidešimt dvejų, kai grįžau iš karinės tarnybos. Taip kad manau turįs teisę lyginti socializmą ir kapitalizmą iš darbininko pozicijų.
Man, kaip darbininkui, žymiai lengviau ir paprasčiau buvo gyventi prie socializmo. Visų pirma: visi turėjome teisę į darbą. Netgi, kiekvienas turėjo teisę dirbti pagal specialybę. Ar dabar tas egzistuoja? Tikrai ne. Niekas dabar nėra užtikrintas dėl rytdienos: šiandien turi darbą, rytoj lengvai gali jo nebeturėti. Dėl daugelio priežasčių. Neatsargus žingsnis: padarei klaidą – ir tu gatvėje. Per paskutinius 7 metus, dirbdamas fabrike, buvau liudininku, kaip virš 10 žmonių buvo paprasčiausiai išmesti iš darbo. Dėl klaidų, kurias beveik kiekvienas galėtų padaryti. O kur dar atleidinėjimai dėl prastos įmonės padėties, dėl bankrotų. Nuo to nei vienas nėra apsaugotas. O įsidarbinti yra gana sudėtinga. Nesvarbu, kad pilna darbo pasiūlymų. Net į prastą, žemos kvalifikacijos ir mažai apmokamą darbą dažnai vietų nebūna. Ypač sunku, jei tu nebejaunas. Gauti kvalifikuotesnį darbą, sakykime, kaip mano, yra tikras iššūkis, darbdaviai ir jų atstovai turbūt savo sutuoktinių taip skrupulingai neieško, kaip kad darbuotojo. Būtinai turi būti taip vadinamas interviu, kur į vieną darbo vietą pasikvies mažiausiai -10 ar net 20 kandidatų Jeigu tiek kandidatų surinkti neišeina, tada per visus ruporus rėkiama, kad trūksta darbo jėgos ir kad būtina kviestis žmones iš kitų šalių. Jauno žmogaus iki 25 metų amžiaus niekas nenori, atseit patirties gali neturėti, o taip pat pagyvenusių, gali nebe taip greitai orientuotis ir dar sveikata gali būti prasta. Vienu žodžiu, kapitalizme samdomas žmogus yra grynai prekė, darbo įrankis, kurį reikia surasti kuo pigiau ir kuo geresnės kokybės. Niekas į tave nežiūri kaip į asmenybę; kaip į žmogų, turintį šeimą. Darbdaviai gali mėnesiais ir net metais ieškotis idealaus varianto, tuo tarpu trūkstamą darbo vietą užpildo esami darbuotojai, dirbdami viršvalandžius. Aš pats pora metų dirbau ne 40 valandų per savaitę, bet 48-52. Daugelis įmonių taiko 1,5 karto didesnį tarifą už viršvalandžius, todėl nesunkiai žmonės sutinka dirbti. Keistas dalykas: Anglijos darbo skelbimuose galimybė dirbti viršvalandžius pateikiama kaip privalumas. Ne veltui vienas iš kapitalizmo apibūdinimų yra tas, kad tai laisvanoriška vergovė. Tas liečia ne tik samdomuosius, bet ir daugelį smulkių verslininkų, įsivaizduojančių, kad dirba sau ir yra patys savo viršininkais, o iš tikrųjų dirba be išeiginių ir atostogų, vergaudami jo didenybei pinigui.
Kapitalizmo privalumai:
1. Efektyvi gamyba ir prekių bei paslaugų gausa.
2. Šiokia tokia žodžio laisvė, bet toli gražu ne tokia, kokia yra deklaruojama, o su didžiuliais apribojimais, kurie paskutiniu metu vis auga.
3. Didesnė judėjimo laisvė, galimybė išvykti gyventi ir dirbti į kitą šalį, taipogi su gausiais apribojimais.
4. Iš pirmo žvilgsnio atrodantys laisvi rinkimai į visus valstybės valdymo organus, kurie daugeliu atvejų tėra iliuzija.
5. Galimybė uždirbti labai didelius pinigus, ne visada legaliai ir beveik visada nesąžiningai.
Daugiau kapitalizmo privalumų prieš socializmą nelabai galiu įžiūrėti, nors daugeliui atrodo, kad pastarųjų metų technologiniai laimėjimai yra kapitalizmo nuopelnas. Atseit, jei Tarybų Sąjunga tebeegzistuotų, neturėtume nei kompiuterių, nei interneto, nei išmaniųjų telefonų, nei banko kortelių ir internetinės bankininkystės. Vietoj šiuolaikinių automobilių, būtų 1970 metų gamybos ir senumo… Deja yra taip galvojančių ir tarp mano artimai pažįstamų, kurie nesupranta, kad materialinis-techninis progresas ir visuomeninės santvarkos pakeitimas – visai skirtingi dalykai.
Vėliau išsamiau panagrinėsiu paminėtus privalumus kiekvieną atskirai.
Socializmo privalumai prieš kapitalizmą:
1. Visuotinai garantuota teisė į darbą. Ką reiškia bedarbystė, žinojome tik iš žinių pranešimų apie kapitalistines šalis.
2. Pensijinis amžius vyrams nuo 60 metų, moterims nuo 55. Dirbantiems kenksmingomis sąlygomis – vyrams nuo 55, moterims nuo 50. Daugiavaikėms motinoms, nuo 50 metų.
3. Nemokamai ir masiškai gaunami naujos statybos butai.
4. Socialinis teisingumas.
5. Esant planinei ekonomikai, nėra infliacijos ir kainų augimo.
6. Ekonominių krizių ir įmonių bankrotų negalimumas.
7. Garantuotas nemokamas gydymas.
8. Garantuotas nemokamas mokslas, įskaitant aukštąjį.
9. Vos ne simbolinės maisto, transporto, komunalinių paslaugų ir elektros kainos.
10. Narkomanijos, prostitucijos, prekybos žmonėmis ir šiuolaikinės vergovės buvimo negalimumas.
11. Palyginti nedidelis nusikalstamumas, ypač smurtinių ir žiaurių nusikaltimų mažas procentas ir labai didelis procentas išaiškintų.
Atsisakę socializmo, absoliučiai visų aukščiau paminėtų privalumų netekome. Bet užtat turime „laisvę“. Laisvę bet kada netekti pragyvenimo šaltinio. Man asmeniškai laisvė buvo tada, o ne dabar.
Kapitalizmo trūkumai
1. Jokios garantijos dėl rytdienos. Gali bet kada lengvai prarasti darbą. Neatsargus žingsnis ar nedidelė klaida, ir tu gatvėje. Net jei ir esi pasiturintis verslininkas, gali lengvai viską prarasti.
2. Bedarbystė. Net ir esant geriausiai tuo metu ekonominei situacijai, bedarbystė būna iki 5%. Ir tai laikoma norma!
3. Begėdiškai ilgas amžius, nuo kada mokama pensija, kuris dar vis ilginamas.
4. Infliacija ir pastovus kainų augimas.
5. Reguliariai, kas 10, 15 ar 20 metų užeinančios ekonominės krizės. Lietuvių kalboje jau yra ir sukurtas naujadaras: sunkmetis.
6. Brangiai kainuojantis gydymas. Aišku, kai kuriose šalyse yra taip vadinamas nemokamas gydymas, bet jis sunkiai prieinamas dėl didžiulių eilių. Pasitaiko, kad žmonės miršta eilėse, nesulaukę gydymo.
7. Brangiai kainuojantis aukštasis mokslas.
8. Didžiulės transporto, būsto, komunalinių paslaugų kainos.
9. Narkomanija, prostitucija, prekyba žmonėmis, netgi prekyba žmonių organais.
10. Įkyriai brukama ir visur persekiojanti reklama. Mane tai ypatingai erzina.
11. Gana dažni streikai, taip pat visuomeninio transporto, įskaitant geležinkelių ir oro linijų, dėl ko gali būti sunku planuotis keliones.
12. Žymiai didesnis nusikaltimų, tame tarpe ir smurtinių, skaičius.
Socializmo trūkumai:
1. Prekių ir paslaugų pastovūs deficitai.
2. Girtuokliavimas darbo vietose. Visuotinė tradicija naujai įsidarbinusiems daryti taip vadinamą „prirašymą“, t.y. naujokas turėdavo pavaišinti seniau dirbusius kolegas.
3. Dažnas pardavėjų, konduktorių ir kitų klientus aptarnaujančių darbuotojų nemandagumas ir grubumas.
4. Žodžio laisvės stoka.
5. Rinkimų imitacija, kai į visus renkamus postus būdavo vienas kandidatas.
6. Kai kurių darbų labai žemas atlyginimas, tokių kaip medicinos personalo, pardavėjų, paštininkų, valytojų. Jų alga buvo 85 rubliai per mėnesį. Be to specialistai su aukštuoju išsilavinimu, kaip kad inžinieriai, gaudavo 130 rublių. Tuo tarpu darbininkas prie staklių ar konvejerio gaudavo 200-300 rublių.
7. Valdančioji ir vienintelė partija buvo komunistų, į kurią priiminėjo masiškai vos ne bet ką. Todėl prilindo visokiausių savanaudžių ir karjeristų, kuriems kova dėl paprastų žmonių gerovės buvo nusišvilpt. Tai buvo galbūt pagrindinė TSRS žlugimo priežastis. Į komunistų partijos gretas lengvai pralindo ir mūsų prezidentai: Nausėda, Grybauskaitė, Paksas ir Brazauskas.
Melas ir mitai apie socializmą:
1. Buvo baisus prekių ir paslaugų trūkumas, žmonės badavo, vaikščiojo apiplyšę ir stovėdavo kilometrinėse eilėse.
2. Buvo lygiava, kitaip sakant, uždirbdavo vienodai vieni dirbdami, kiti tinginiaudami.
3. Nebuvo pasirinkimo laisvės.
4. Socializmo tikslas, kad nebūtų turtingų, kad visi būtų vargšai.
5. Ekonomiškai nepagrįsta sistema, todėl ji ir žlugo.
Melas ir mitai apie kapitalizmą:
1. Laisvė būti bet kuo, pasirinkimo laisvė, laisvė kur nori dirbti ir gyventi, kiek nori uždirbti.
2. Prekių ir paslaugų ypatingai gera kokybė.
3. Eilių nebuvimas.
4. Demokratija arba galimybė išsirinkti į visus valstybės valdymo organus norimus asmenis.
Kapitalizmo privalumai išsamiau:
1. Efektyvi gamyba ir prekių bei paslaugų gausa. To priežastis yra privati gamybos priemonių nuosavybė, o svarbiausia varomoji jėga yra GODUMAS. Būtent. Visas kapitalizmo blizgesys ir žavesys yra godumo, o taip pat egoizmo, arogancijos, pasipūtimo pasekmė. Žodžiu, pačių žemiausių žmogaus savybių. Rinkos ekonomikoje beveik visų įmonių veikla yra pagrįsta pelno siekimu. O pelno siekimas argi nėra godumas?
2. Žodžio laisvė. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad šiokia tokia žodžio laisvė Vakarų valstybėse egzistuoja. Tiksliau, egzistavo praėjusio amžiaus viduryje. Paskutiniu metu, ji yra gerokai susiaurinta ir siaurinama toliau. Atsirado įvairiausių apribojimų, kaip politinis korektiškumas, neapykantos kalba ir pan. Lietuvoje priimta aibė įstatymų, prieštaraujančių Konstitucijai ir žodžio laisvei, kriminalizuota viešai išreikšta alternatyvi nuomonė prieškario, karo metų, pokario ir sausio 13 tema. O taip pat šiuo metu vykstančio geopolitinio konflikto, kurio sudėtinė dalis yra Ukrainos įvykių interpretacija, besiskirianti nuo valdžios požiūrio. Argi čia žodžio laisvė? Argi čia demokratija? Aukščiausi valdžios atstovai ir ją palaikanti žiniasklaida be perstojo puola visokius „diktatorius“, o savęs nemato. Kiek jau žmonių nukentėjo Lietuvoje ir kitose „demokratijose“? Ar gali demokratinėje valstybėje būti politinių kalinių? O kas tada yra Ž. Asandžas arba A. Paleckis? Paminėjau tik du asmenis, o jų yra ne viena dešimtis. Aplinkui vien veidmainystė ir dvigubi standartai.
3. Didesnė judėjimo laisvė, gali išvykti gyventi ir dirbti į kitą šalį, taipogi su gausiais apribojimais. Su dideliais apribojimais yra tokia galimybė, bet kas iš to? Aš pats jau beveik du dešimtmečiai svetimoje šalyje uždarbiauju. Nesijaučiu čia puikiai, čia ne mano šalis, su mielu noru dirbčiau Lietuvoje tą patį darbą už perpus mažiau. Bet kai siūlo 4 kartus mažiau, tai ačiū, nusibodo galą su galu sudurinėti, ką „sėkmingai“ dariau nuo pat 1990-tųjų iki 2007-ųjų. Nematau tame nieko gero.
4. Laisvi rinkimai. Iš pirmo žvilgsnio gal ir gali taip atrodyti, bet iš tikrųjų tai tėra iliuzija. Dar Markas Tvenas yra pasakęs, kad jei balsavimas ką nors lemtų, jie seniai būtų uždraudę balsuoti. Juk iš tikrųjų balsuojama ne už ką nori, bet už sistemos žiniasklaidos pakištukus. Lietuvoje lyg ir buvo kažkiek laisvi rinkimai iki maždaug 2000-ųjų, kol žiniasklaidą galutinai užvaldė klanai, valdomi iš Vakarų, kaip kad Atviros Lietuvos fondas ir pan. Iš kur atsirado niekam iki tol nežinomi Grybauskaitė ir Nausėda? Juos paprasčiausiai išstūmė ir išreklamavo „nepriklausoma“ žiniasklaida. Ir vėlgi, visi valdantieji ir parsidavusi žiniasklaida žviegte žviegia apie esą nedemokratiškus rinkimus kaimyninėse šalyse, netgi nustato, kas turėjo laimėti, tą asmenį apskelbia „išrinktąja prezidente“, paskiria rezidenciją, apsaugą, išlaikymą, aišku mokesčių mokėtojų sąskaita. Ar gi tai nėra grubus kišimasis į kitos šalies reikalus? O patys savęs nemato. Nemato gėdingo stojimo į ES referendumo, nupirkto alumi ir skalbimo milteliais. Kaip jau minėjau, dvigubi standartai ir veidmainystė. Nesu religingas, bet Kristaus pamokymą evangelijoje žinau: „Kodėl tu pastebi krislą brolio akyje, o savojoje rasto nematai?“ Gėda man už tokią valstybę.
5 Galimybė uždirbti labai didelius pinigus, ne visada legaliai ir beveik visada nesąžiningai. Taip, ši galimybė yra, bet norint daug uždirbti legaliai ir sąžiningai, reikia įdėti nemažai pastangų. Tam reikia ruoštis beveik nuo vaikystės, mokytis ir įgyti paklausią specialybę, su kuria būtų nesunku rasti darbą, arba kurios pagrindu galėtum susikurti verslą. Bet viskas pastoviai keičiasi, kas šiandien atrodo naudinga ir perspektyvu, rytoj jau bus pasenę ir nepelninga Reikia visą gyvenimą būti aktyviam, pastoviai viską permastyti logiškai, laiku prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir mokytis naujų dalykų. Yra ir kitokių būdų prasigyventi – tai sukčiauti, verstis nelegaliu ar net nusikalstamu verslu, o taip pat ieškoti pažinčių su įvairiausio lygio politikais ir valdininkais, prisidengus legaliu verslu, grobti pinigus iš biudžeto, tai yra vogti mokesčių mokėtojų pinigus. Tai oficialiai vadinama korupcija. Deae, daugiau ar mažiau, tai yra plačiai paplitę visame kapitalistiniame pasaulyje. Neretai save garsiai vadinantys kovotojai su korupcija patys būna labiausiai korumpuoti. Melas, veidmainystė ir dvigubi standartai yra nuolatiniai kapitalizmo palydovai.
(Bus daugiau)
Ačiū autoriui už tekstą, tačiau daug kur netiesos, pvz kokia žodžiio laisvė kapitalizme. A. Paleckis gyvas tokios laisvės įrodymas. Yra ir daugiau pavyzdžių. Sakotgamyba efektyvesnė, na tai apsispręskit ar daug bedarbių, bet geresnis efektyvumo rodiklis ar visgi prioritetas visiems suteikti darbą, bet statistinis rodiklis ne toks aukštas, nes dirbtinai neišpūstas. Čia verta atkreipti dėmesį į Boing skandalą, kuriųlėktuvai pastaruoju metu krenta. Na prieš 6 metus boing didžiavosi kaip įdiegę LEAN efektyvumo metodiką sutaupė milijonus. Štai jums ir kapitalistinės gamybos efektyvumo rezultatas. Sakot didesnė judėjimo laisvė. Pabandykit nuvykt į kaimyninę Baltarusiją. Tiesiog judėjimo laisvės viršū ė, kuomet grįžtančius prie Merkinės stabdo policija ir tardo kokiu tikslu važiavai.