Redakcijos komentaras: Vincas Kapsukas (1880-1935) – vienas žymiausių XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo ir revoliucinės socialdemokratijos veikėjų; buvęs „varpininkas“, vėliau – socialdemokratas, bolševikas, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) kūrėjas, 1918-1919 metų Lietuvos Tarybų respublikos vadovas. Knyga „Caro kalėjimuos“ – tai revoliucionieriaus užrašai ir atsiminimai iš 1906-1913 metais trūkusio kalėjimo, katorgos ir ištremties. Jos puslapiai mums atveria ir tą epochą, ir joje gyvenusio, kančių kelius praėjusio, bet visgi nepalūžusio, kovotojo vidinį pasaulį.
* * *
PABĖGO
(Tikras atsitikimas iš caro laikų*)
* Čia mano paties aprašytas dar 1907 metais, sėdint man Vilniaus kalėjime, mano pabėgimas 1906 metų pradžioje iš Suvalkų kalėjimo. Pabėgimo organizatorius ir palydovas į užsienį buvo V. Požėla, kuris vėliau išdavė darbininkų klasės reikalus, tapo Lietuvos vidaus reikalų ministru ir smaugė revoliucinius darbininkus ir jų organizacijas.
Šalta kovo pradžios naktis. Upeliai, išsilaisvinę nuo žiemos pančių, linksmai šnekasi su pajuodusiomis dirvomis. Tik miške dar tebebaltuoja sniegas ir rodo, kad pavasaris dar vos tik prasidėjęs.
Miškas sunkiai miega. Negirdėti nė mažiausio medžių ošimo, nė paukščių balsų, tik retkarčiais subraška užminta išdžiūvusi medžio šakelė.
Penki vyrai atsargiai eina per girią, nuolat dairosi į šalis ir klausosi, ar ko neišgirs. Du iš jų jau pagyvenę žmonės, su maišeliais ant pečių, apsitaisę paprastais sodiečių švarkais – tai „vadovai“. Trys kiti– jauni vyrai, juodais apsitrynusiais apsiaustais apsivilkę. Eina jie, nė žodžio nepratardami kits kitam, tarytum bijodami išgąsdinti tą miško tylumą. Pagaliau vienas sodietis sustojo ir tyliu balsu tarė:
– Ką, rasi čia pasilsėsim?.. Vis tiek šiandien toli nenueisim: jau pradeda aušti, o mes dieną pliku lauku negalim eiti…
– Tai čia reikės „dienavoti“? – paklausė vienas keliauninkų.
– Kitaip nieko nepadarysi… Bet čia jau galima drąsiai – čia nieks neatsibels.
Pririnkę išdžiūvusių medžių šakų, sukūrė ugnį ir visi susėdo aplink ją. Greitai sunkus miegas prilenkė prie žemės nuvargusias jų galvas. Šaltas miško sniegas buvo jiems patalu, apšerkšnijusios medžių šakos – užklote. Bet neilgai taip išgulėjo: šaltas sniegas pradėjo pašones badyti, ir vienas po kito jie kėlėsi, rinko daugiau medžių šakų, klojosi sau po šonais, kūrė didesnę ugnį ir vėl kaip maišai virto, rietėsi nuo šalčio ir vėl kėlėsi.
Jau buvo išaušę, kai jie visi sukilo ir, susėdę ratu aplink ugnį, ėmė šildytis.
– Kad taip suėst ką gavus! – prasitarė vienas jaunųjų.
– Ne pro šalį būtų…– atsiliepė kitas.– Juk mes jau antra diena beveik nieko nevalgę. Bet dejuok ar nedejuok, vis tiek dabar nieko negausi.
– O rasi kas į miestą galėtų nueiti? Pasiklausytų, kas ten girdėti, šį tą užkąsti nupirktų…
– Teisybę sakai! – sutiko vienas vadovų.– Vis tiek čia mums visą dieną reikės išbūti, o į miestą netoliausia.
Neilgai trukus, vienas vadovų pakilo ir nuėjo miesto link, o kitas į pamiškę pasidairyti, ar nepasiseks ką nors surasti. Jis turėjo netoli gerų savo pažįstamų ir dargi giminių, bet šį kartą nenorėjo jiems rodytis.
Jaunieji liko vieni. Jų veidai buvo išblyškę ir susirūpinę, kūnai menkai teapdengti, liesi, rankos pamėlynavusios nuo šalčio. Tik akys ugningai žėrėjo ir rodė kažkokią nepaprastą vidujinę jėgą.
Du iš jų buvo prieš porą dienų paleisti iš kalėjimo, o trečiasis – jų vaduotojas. Sunkus tai buvo darbas, bet gerai pasisekė.
…Juodu, kaip sunkiai sergą, buvo perkelti iš kalėjimo į ligoninę. Jau buvo beveik visai pasitaisę, tik štai vieną vakarą apstoja ligoninę apsiginklavę vyrai, keli įsiveržia į vidų ir, revolverius atkišę, sušunka:
– Nė iš vietos! Mes atėjom politinių kalinių paleisti!.. Kas pasijudins, gaus kulką į kaktą!
Keli sargai ir felčeris akimirksniu buvo surišti. Išsigandę ligoniai, ypač moterys, šoko prie durų, bet sutiko atkištus revolverių vamzdžius ir išgirdo raminančius žodžius:
– Nesibijokit, nieks nieko jums nedarys! Mes atėjom politinių paleisti!.. Nekelkit triukšmo!..
Ligoniai tuoj suprato, koks reikalas, ir jau patys aiškino kitiems, kad triukšmo nekeltų. Ligoninės viršininko žmona norėjo pro langą išlįsti, bet ir ją sutiko revolveris.
– Aš nenoriu mirti! – sušuko ji persigandusi.
Jei nenori, tai nelįsk ir ramiai sau sėdėk! – išgirdo atsakymą.
Tuo tarpu įėjusieji vidun areštavo politinių kalinių sargus, pagaliau ir patį ligoninės užvaizdą ir priėjo prie tos kameros, kur jų draugai sėdėjo. Kelias minutes truko durų atidarymas, bet ir jos pasirodė kaliniams valandomis. Nebuvo raktų, o įrankiai, kuriuos atsinešė vaduotojai, pasirodė per menki spynai atplėšti.
Sunkios tai buvo minutės. Nejaugi taip ir nepasiseks? Juk taip arti jau laisvė!.. Kaliniai tarsi jautė, kaip jie eina laisvi tuščiomis miesto gatvėmis, kuo toliausiai bėga nuo tų kalėjimo urvų, susitinka su seniai matytais d raugais. Jau jiems rodėsi, kad jie vėl stovi jaunų, tvirtų kovotojų eilėse, o dabar… viskas prapuolė! Kiek laiko dar reikės kankintis ir be naudos leisti geriausias savo dienas?! Ten tiek darbo, taip reikia žmonių, o čia reikia gyvam pūti… Ne, to negalima pakęsti!..
Tuo tarpu vaduotojai privertė sargą atnešti raktus, ir kameros durys atsidarė.
Akimirksniu kaliniai persivilko atneštais drabužiais ir po valandėlės jau buvo gatvėje. Visur buvo tyku, ramu, tik gatvių žiburiai švietė ir tamsiai mėlyname danguje mirksėjo žvaigždės. Jos tarytum sveikino išlaisvintuosius. Bet jie vis dar negalėjo atsipeikėti ir įsitikinti, kad jau laisvi.
– Ar iš tikrųjų mes laisvi, ar tai tik sapnas? – tyliai paklausė vienas.
– Tik tylėk ir eik, kur veda! – atsakė kitas.
Po ketvirties valandos juodu jau buvo už miesto ir greitai važiavo pora gerų arklių. Vežė tie patys vadovai, su kuriais neseniai praėjo mišku. Dvi dienas jie praleido pas vieną ūkininką. Norėjo pasukti į kitą pusę, bet ten visur kareiviai ir policija budėjo, dėl to reikėjo Prūsų pusėn traukti.
Didžiausias pavojus dabar buvo praėjęs, bet tai dar ne viskas. Valdžios tarnai iš kailio nėrėsi, kad suimtų pabėgėlius. Iškrėtė visą miestą ir kelis aplinkinius miestelius, mušė į visas puses telegramas, didžiaisiais keliais pasiuntė kazokus, bet nieko nepelnė. Dabar įsakė stropiai daboti sieną. Dėl to mūsų keliauninkai ir buvo tokie atsargūs.
Likę vieni trys, jie tarytum atgijo. Prisiminė visas išlaisvinimo smulkmenas ir džiaugėsi kaip maži vaikai, kokį nors gražų daiktą iš mamos gavę. Užmiršo jie ir šaltį, ir alkį. Taip viskas puiku, taip gražu jiems atrodė: ir tie medžiai, aukštai aukštai ištiesę savo liemenis, ir pilki debesys, plaukiantieji ties jų galvomis, ir baltas sniego patalas, užklojęs žemę, ir ta ugnelė, ties jų kojomis besikūrenanti…
Greitai sugrįžo vienas vadovų, bulvėmis skverne nešinas. Visi pradėjo jas kepti ir valgyti. Kokios skanios jos buvo!.. Netrukus sugrįžo ir antrasis. Jis papasakojo, jog policija ir šnipai iš kailio neriasi, kad tik sugautų pabėgėlius, bet niekam nė į galvą neateina, kad jie galėtų čia būti. Linksma tai buvo naujiena. Tik valgio nesumetė daugiau nupirkti. Vienu kartu beveik viską suvalgė, o kelionė dar buvo ilga.
Pradėjus temti, jie pakilo eiti toliau. Šaltis vis tebesmarkavo. Šiurkštus vėjas drabužius perpūtė kiaurai. Kojos linko… Bet jie ėjo. Ėjo neatsilikdami nuo savo vadovų ir giliai traukdami į krūtinę šaltą orą. Ėjo valandą, kitą, trečią, o galo vis dar nebuvo. Keliauninkų burnos visai išdžiūvo. Vos galėjo kojas pavilkti. Silpniausias, eidamas pro vandenį, neiškentė ir pripuolęs atsigėrė, bet atsikėlęs vėl ėjo kartu su kitais.
Pagaliau jau iš tikrųjų nebe toli siena, reikia atsargiau eiti. Vienas vadovų eina pirma, kitas paskui. Paėjėję ant kalnelio, dairosi, prigulę prie žemės, klausosi, iš tolo lenkiasi šunų lojimo.
Sumirgėjo iš tolo žiburiai.
– Štai tie žiburiai, – paaiškino vienas vadovų,– tai jau Prūsų pusėj…
Visų akys smigo į tuos žiburius. Kaip malonu dabar būtų ramiai sau ten šiltam kambary sėdėti ir kavą gerti! Bet dar reikia kinų sieną pereiti!.. O ten kiti vanagai…
Priėjo didelį mišką, kuris tęsiasi iki pat sienos, ir pasinėrė jo tamsoje. Suradę didesnę užvėją, susėdo pasilsėti, sukūrė ugnį ir ėmė šildyti sustingusius savo sąnarius. Nusiavė batus, kojas sukišo prie pat ugnies, bet šaltis neatleido, dantis danties nesiekė. Šaltas vėjas varstė kiekvieną kūno dalelę. Bet greitai užsimerkė jų akys, ir visi parkniubo ant žemės.
Prašvitus atsirado vadovas, pasienio kareiviu vedinas. Tai buvo aukštas, tvirtas vyras. Kiti prieš jį paaugliais atrodė.
Neilgai trukus, visi patraukė sienos link. Kareivis ėjo pirma. Gavęs užmokestį, jis pradėjo bėgti. Sunku buvo kitiems suspėt su juo bėgti, bet, kiek galėdami, bėgo. Bėgo, nors jautė, kad tuoj tuoj ims ir sugrius, o vis dar galo tam bėgimui nebuvo. Silpniausiojo, neseniai dar nuo patalo atsikėlusio, veidas pamėlynavo. Jis pradėjo atsilikti. Ir kitam išlaisvintajam jau pradėjo kojos pintis. Draugas paėmė jo apsiaustą, bet ir tai nieko negelbėjo: jis jautė, kad tuoj kraujas prasimuš jam pro burną. Nesuspėjo bėgti su kareiviu ir patys vadovai: senesnysis jų atsiliko. Kareivis dar smarkiau pasispyrė, pradėjo mėtyti savo pėdas ir greitai visiems iš akių išnyko. Veltui jo ieškojo vadovai ir klausinėjo žmonių, su kuriais susitiko.
O siena buvo jau čia pat, vos keli šimtai žingsnių, bet vadovams viskas galvoj susimaišė; jie dargi nežinojo, kokioj vietoj atsidūrė.
– Dabar jau mes prapuolėm! – išsiveržė iš vieno jų krūtinės.
Veltui vaikščiojo vadovai po mišką ir klausinėjo žmonių, kas čia padarius,– tik dar didesnį pavojų sukėlė. Pagaliau atsipeikėjo, užtrynė daugelį pėdsakų ir visi sugulė po šakų krūva. Išgulėti ten reikėjo iki vakaro, ir tai, turbūt, buvo didžiausios kančios: nei ugnies susikurti, nei pabėgioti, nei dargi patrepsėti
čia nebuvo galima, nes kiekvienas pasijudinimas galėjo išduoti. Gulėjo išsitiesę ant šalto sniego ir klausėsi, kaip medžių šakos ošia.
– O ką, ar dar visai nesustingai? – klausia kits kito.
– Judink koją – ar dar juda?
– Nieko, juda!
– O ausys, nosis ar dar nenukrito?
– Ne, viskas dar savo vietoje!
– Na, tai gerai! – juokiasi draugai.
– O valgyt pusėtinai norisi – visą aviną suvalgytum… – vėl juokauja, truputį palūkėjęs, draugas.
– Jau aš visus trupinius iš kišenės surankiojau, – atsiliepė kitas.
Dabar jie buvo pasiryžę visam kam, kad tik greičiau pasibaigtų tos kančios: žūti ar būti!..
Sutemus visi patraukė sienos link. Vadovai rado spragą. Už tos spragos jau Prūsų pusė.
– Dabar reikia nusiauti, kad nebūtų girdėti, kai eisim,– tarė vadovas.
Visi nusiavė. Šaltis svilino padus, bet jie jau nebejautė jo, tik žiūrėjo į juoduojantį priešais miškelį ir savo mintimis jau buvo ten.
Vienas vadovas atnešė iš girininko truputį šiltos sriubos užsrėbti. Kokia ji buvo, nieks nežiūrėjo, tik valgė vienas už kito ir jautė, kad taip skaniai niekuomet nėra valgę. Tai valandėlei užmiršo ir basas savo kojas, ir laukiantį jų paskutinį, visų didžiausią pavojų.
Dar valandėlė, ir jie pakilo eiti. Ėjo pamažu, prie žemės prisilenkę. Pritūpę dairėsi, bet visur tylu. Tik jaunųjų keliauninkų širdys taip smarkiai plakė, kad jiems rodėsi, jog kas nors, pamatęs juos, vejasi. Kaip lapė, norėdama paukštelį sugauti, prišliaužė jie prie pat sienos, prie tos linijos, kuri skyrė Rusiją nuo Vokietijos. Dar akimirksnis, ir jie pasileido bėgti, o kai sustojo, tarytum koks sunkiausias akmuo nuo krūtinės nusirito: jau jie buvo Prūsuose! Didžiausias pavojus jau praėjo.
Pabėgėliai stipriai paspaudė savo vaduotojams rankas ir širdingai pasakė:
– Na, dabar mes laisvi… Mes niekuomet to neužmiršim… Prisiekiam, kad tol dirbsim darbininkų klasės išvadavimui, kol žemė mūsų akių neužklos.
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 68-75.
