Maksimas Gorkis. Motina. Pirmoji dalis. I-X skyriai

Redakcijos komentaras: Maksimas Gorkis (1868-1936), tarybmečiu aukštintas, paskui su purvais maišytas, o dabar Lietuvoje beveik užmirštas rašytojas. Bet iš tikrųjų, rusų literatūros klasikas vienoje gretoje su Dostojevskiu ir Tolstojumi – tik išsiskyręs savo radikalia kairiąja pasaulėžiūra, kūrybos ir veiklos revoliucingumu. Čia dalimis skelbsime pirmąkart 1906 m. Amerikoje išėjusį jo kūrinį, „Motina“ – realiais įvykiais paremtą apysaką apie į socialistinį pogrindį įsitraukusį jauną darbininką iš Sormovo, Pavlą Vlasovą, jo draugus ir motiną, Pelagėją Nilovną. Gorkio rašyta lyg savotiška judėjimo evangelija, „Motina“ – daugiau negu siaurai „politinis“ romanas, ar netgi tos epochos atspindys; tai – tikro žmonių, jaunų ir senų, mažų ir didelių dvasinio virsmo iš vieno veikiant, dirbant ir kovojant vardan kilnių idealų, paliudijimas.

* * *

MOTINA*

PIRMOJI DALIS

I

Kiekvieną dieną viršum nedidelio darbininkų priemiesčio, padūmavusiame, alyvos prisigėrusiame ore, virpėdavo ir kaukdavo fabriko sirena ir, paklusnūs šaukimui, iš mažų pilkų namų išbėgdavo į gatvę, lyg išgąsdinti tarakonai, paniurę žmonės, nespėję miegu atgaivinti savo raumenų. Šaltoje prieblandoje jie eidavo negrįsta gatve į aukštus mūrinius fabriko narvus, o jis šaltai ir pasitikėdamas laukdavo jų, apšviesdamas purviną kelią dešimtimis riebių kvadratinių akių. Purvynas žlagsėdavo po kojomis. Būdavo girdėti kimūs mieguistų balsų šūkavimai, grubūs keiksmai piktai draskydavo orą, o priešais žmones plaukdavo kitokie garsai – sunkus mašinų bruzdesys, garo niurzgėjimas. Niūriai ir rūsčiai dūlavo aukšti, juodi kaminai, iškilę viršum priemiesčio kaip storos lazdos.

Vakare, kai leisdavosi saulė ir namų stikluose pavargę žėrėdavo jos raudoni spinduliai, fabrikas išmesdavo žmones iš savo mūrinių vidurių lyg išnaudotą šlaką, ir jie vėl eidavo gatvėmis, suodini, juodais veidais, skleisdami ore glitų alyvos kvapą, blyksėdami alkanais dantimis. Dabar jų balsai skambėdavo gyvai ir net džiaugsmingai: šios dienos darbo katorga pasibaigė, namie laukia vakarienė ir poilsis.

Dieną prarijo fabrikas, mašinos iščiulpė iš žmonių raumenų tiek jėgų, kiek joms reikėjo. Diena buvo be pėdsakų išbraukta iš gyvenimo, žmogus dar vieną žingsnį priartėjo prie savo kapo, bet netoliese prieš save jis matė malonų poilsį, džiaugsmus pilnoje dūmų smuklėje ir – buvo patenkintas.

Šventadieniais būdavo miegama iki kokios dešimtos valandos, paskui solidūs ir vedusieji žmonės apsirengdavo geriausiais drabužiais ir eidavo klausyti mišių, pakeliui plūsdami jaunuomenę už atšalimą nuo cerkvės. Iš cerkvės grįždavo namo, valgydavo pyragus ir vėl guldavo miegoti – iki vakaro.

Per ilgus metus susikaupęs nuovargis atimdavo žmonėms apetitą, ir, kad galėtų valgyti, jie daug gerdavo, erzindami skilvį aštria degtine.

Vakare tingiai vaikštinėdavo gatvėmis ir, kas turėdavo kaliošus, užsimaudavo juos, nors būdavo ir sausa, o turįs skėtį nešiodavosi jį, nors šviesdavo saulė.

Susitikę vieni su kitais, kalbėdavo apie fabriką, apie mašinas, keikdavo meistrus, – kalbėdavo ir galvodavo tik apie tai, kas susiję su darbu. Neįgudusios bejėgės minties vienišos žiežirbos vos blyksėdavo liūdname dienų vienodume. Parėję namo, bardavosi su žmonomis ir dažnai mušdavo jas, nesigailėdami kumščių. Jaunuomenė sėdėdavo smuklėse arba ruošdavo vieni pas kitus vakaruškas, grodavo armonikomis, dainuodavo šlykščias, negražias dainas, šokdavo, blevyzgodavo ir gerdavo. Darbo nuvarginti žmonės greitai kvaisdavo, ir visų krūtinėse pabusdavo nesuprantamas, ligūstas susierzinimas. Jis veržte veržėsi. Ir, nusitvėrę kiekvieną progą šiam neramiam jausmui išgiežti, žmonės, įtūžę kaip žvėrys, dėl niekų šokdavo vienas ant kito. Prasidėdavo kruvinos muštynės. Kartais jos pasibaigdavo sunkiais sužalojimais, retkarčiais – užmušimu.

Žmonių santykiuose visų daugiausia buvo tykojančios pagiežos, ji buvo taip pat įsisenėjusi, kaip ir nepagydomas raumenų nuovargis. Žmonės gimdavo su šia dvasios ligai, paveldėję ją iš tėvų, ir ji tartum juodas šešėlis lydėdavo juos iki mirties, per visą gyvenimą versdama daryti eilę poelgių, bjaurių savo betiksliu žiaurumu.

Šventadieniais jaunuoliai pareidavo namo vėlyvą naktį suplėšytais drabužiais, purvini ir dulkini, sumuštais veidais, su piktu džiaugsmu girdamiesi primušę draugus, arba – nuskriausti, pikti ir apsiašaroję iš nuoskaudos girti ir verti pasigailėjimo, nelaimingi ir koktūs. Kartais jaunuolius namo parsivesdavo motinos, tėvai. Jie surasdavo juos kur nors gatvės patvoryje arba smuklėse sąmonės girtus, bjauriai plūsdavo, mušdavo kumščiais minkštus, nuo degtinės suglebusius vaikų kūnus, paskui daugiau ar mažiau rūpestingai suguldydavo miegoti, kad ankstų rytą, kai ore kaip tamsus upelis ims srūti piktas sirenos staugimas, pažadintų juos į darbą.

Keikdavo ir mušdavo vaikus smarkiai, tačiau jaunuoliu girtavimas ir muštynės seniams atrodydavo visiškai teisėtas reiškinys: kai tėvai buvo jauni, jie taip pat gėrė ir pešėsi, juos taip pat mušė motinos ir tėvai. Gyvenimas visada buvo toks, – jis lygiai ir lėtai tekėjo kažkur meti metais drumzlina srove ir visas buvo surištas tvirtais senais įpročiais galvoti ir daryti kasdien tą patį. Ir niekas neturėjo noro pamėginti jį pakeisti.

Retkarčiais į priemiestį atvykdavo iš kažkur pašaliniai žmonės. Iš pradžių jie atkreipdavo į save dėmesį tuo, kad buvo svetimi, paskui sukeldavo lengvą išorinį domėjimąsi pasakojimais apie vietas, kur jie dirbo, vėliau jų naujumas nublukdavo, žmonės prie jų priprasdavo, ir jie darydavosi nepastebimi. Iš jų pasakojimų būdavo aišku: darbininko gyvenimas visur vienodas. O jeigu taip – tai apie ką gi šnekėti?

Bet kartais kai kurie jų kalbėdavo kažką negirdėta priemiestyje. Su jais niekas nesiginčydavo, bet jų keistų kalbų klausydavosi nepasitikėdami. Tos kalbos vieniems keldavo aklą susierzinimą, kitiems miglotą nerimą, tretiems ramybę sudrumsdavo vos šmėstelėjusi kažkokia neaiški viltis, ir jie pradėdavo daugiau gerti, norėdami nuslopinti nereikalingą, kliudantį nerimą.

Pastebėję nepažįstamajame ką nors neįprasta, priemiesčio gyventojai ilgai negalėdavo to pamiršti ir į žmogų, nepanašų į juos, žiūrėdavo su instinktyvia baime. Jie tarytum bijodavo, kad žmogus svies į gyvenimą ką nors, kas sutrikdys liūdnai taisyklingą jo eigą, nors sunkią, bet ramią. Žmonės buvo pripratę, kad gyvenimas slėgtų juos visuomet vienoda jėga ir, nelaukdami jokių permainų į gera, manė, kad visos permainos tegali padidinti priespaudą.

Nuo žmonių, kalbančių apie naujoves, priemiesčio gyventojai tylėdami šalindavosi. Tuomet tie žmonės dingdavo, vėl kažkur išvykdami, o jei likdavo fabrike, gyvendavo nuošaliai, jeigu nemokėdavo susilieti į vieną visumą su vienoda priemiesčio mase…

Taip pagyvenęs kokį penkiasdešimt metų – žmogus numirdavo.

II

Taip gyveno ir Michailas Vlasovas, šaltkalvis, apžėlęs plaukais, niūrus, mažomis akimis; jos žiūrėdavo iš po tankių antakių įtariai, su negera pašaipa. Būdamas geriausias fabriko šaltkalvis ir pirmasis priemiesčio stipruolis, jis šiurkščiai elgdavosi su vyresnybe ir todėl mažai teuždirbdavo, kas šventadienį ką nors apkuldavo, ir niekas jo nemylėjo, bijojo. Jį taip pat kai kas mėgindavo mušti, bet nesėkmingai. Pamatęs, kad žmonės nori jį užpulti, Vlasovas nusitverdavo akmenį, lentą, geležgalį ir, plačiai išsižergęs, tylėdamas laukdavo priešų. Jo veidas, nuo akių ligi kaklo apžėlęs juoda barzda, ir plaukuotos rankos visiems įvarydavo baimės. Ypač visi bijodavo jo akių, – mažos, aštrios, jos gręždavo žmones lyg plieniniai grąžteliai, ir kiekvienas, sutikęs jo žvilgsnį, jausdavo priešais save laukinę jėgą, nieko nebijančią ir pasiruošusią smogti be pasigailėjimo.

– Na, šalin, rupūžės! – dusliai sakydavo jis. Pro lankius jo veido plaukus blyksėdavo stambūs, geltoni dantys. Žmonės išsiskirstydavo, plūsdami jį bailiai stūgaujančiais keiksmais.

– Rupūžės! – trumpu žodžiu jis palydėdavo juos, ir jo akys žibėdavo aštria kaip yla pašaipa. Paskui, iškėlęs galvą įžūliai ir tiesiai, jis eidavo paskui juos ir šaukdavo:

– Na, kas nori mirti?

Niekas nenorėdavo.

Jis kalbėdavo mažai, ir „rupūžė“ buvo mėgstamasis |u žodis. Taip vadindavo jis fabriko vyresnybę ir policiją, taip jis kreipdavosi į žmoną.

– Tu, rupūže, nematai: kelnės suplyšo!

Kai Pavlui, jo sūnui, buvo keturiolika metų, Vlasovas panoro patąsyti jį už plaukų. Bet Pavlas pasiėmė sunkų plaktuką ir trumpai tarė:

– Nelįsk…

– Ką? – paklausė tėvas, slinkdamas prie aukštos, laibos sūnaus figūros kaip šešėlis prie beržo.

– Pakaks! – tarė Pavlas. – Daugiau aš nesileisiu…

Ir užsimojo plaktuku.

Tėvas pažiūrėjo į jį, sunėrė už nugaros gauruotas rankas ir šaipydamasis ištarė:

– Gerai…

Paskui, sunkiai atsidusęs, pridūrė:

– Ak tu, rupūže…

Netrukus po to jis tarė žmonai:

– Pinigų iš manęs daugiau nebeprašyk, Paška tave išmaitins…

– O tu viską pragersi? –- išdrįso ji paklausti.

– Kas tau darbo, rupūže! Meilužę susirasiu…

Meilužės jis nesusirado, bet nuo to laiko, beveik dvejus metus, iki pat savo mirties, nežiūrėjo į sūnų ir nekalbėjo su juo. 

Jis turėjo šunį toki Pat dideli ir gauruotą, kaip jis pats. Šuo kasdieni palydėdavo ji į fabriką ir kas vakarą laukdavo prie vartų. Šventadieniais Vlasovas traukdavo per smukles Jis eidavo tylėdamas ir, lyg norėdamas ką nors surasti raižydavo akimis žmonių veidus. Ir šuo visą dieną sekiodavo paskui jį, nuleidęs didelę, papurusią uodegą Parijęs namo girtas, Vlasovas sėsdavo vakarienės ir šerdavo šunį iš savo dubens. Jis nemušdavo jo, neplūsdavo, bet niekad ir neglostydavo. Pavakarieniavęs nužerdavo indus nuo stalo ant grindų, jeigu žmona nespėdavo jų laiku nukraustyti, pasistatydavo prieš save butelį degtinės ir, atsirėmęs nugara į sieną, plačiai išsižiojęs ir užsimerkęs, dusliu, maudulį sukeliančiu balsu staugdavo dainą. Liūdni, negražūs garsai veldavosi jo ūsuose nukratydami nuo jų duonos trupinius, o šaltkalvis taisydavosi storais pirštais barzdą, ūsus ir – dainuodavo. Dainos žodžiai būdavo kažkokie nesuprantami, ištęsti melodija primindavo vilkų staugimą žiemos metu. Jis dainuodavo, kol butelyje būdavo degtinės, o paskui virsdavo šonu ant suolo arba dėdavo galvą ant stalo ir taip miegodavo iki sustaugiant sirenai. Šuo gulėdavo šalia jo.

Mirė jis nuo trūkio. Penketą dienų visas pajuodęs vartėsi lovoje stipriai sumerkęs akis, ir griežė dantimis. Kartais prabildavo į žmoną:

– Duok aršeniko, nunuodyk…

Gydytojas liepė dėti Michailui karštus kompresus, bet pasakė kad būtina operacija ir ligonį dar šiandien reikia vežti ligoninėn.

– Eik po velnių, aš pats numirsiu! Rupūže! – sušvokštė Michailas.

O kai gydytojas išėjo ir žmona su ašaromis akyse pradėjo jį įkalbinėti, kad duotųsi operuojamas, jis sugniaužė kumštį ir, pagrūmojęs jai, pareiškė:

– Pasveiksiu – tau blogiau bus!

Jis mirė rytą, tuo metu, kai sirena šaukė į darbą, Karste gulėjo pražiojęs burną, bet jo antakiai buvo piktai suraukti. Laidojo jį žmona, sūnus, šuo, senas girtuoklis ir vagis Danila Vesovščikovas, išvytas iš fabriko, ir keli priemiesčio elgetos. Žmona verkė tyliai ir nedaug, Pavlas – neverkė. Priemiesčio gyventojai, sutikę gatvėje karstą, sustodavo ir žegnodamiesi vieni kitiems sakė:

Turbūt, Pelagėja negali atsidžiaugti, kad jis mirė…

Kai kurie pataisydavo:

– Ne mirė, o padvėsė…

Karstą užkasus, žmonės išsiskirstė, o šuo pasiliko ir, tupėdamas ant šviežios žemės, tylėdamas ilgai uostinėjo kapą. Po kelių dienų kažkas jį nudėjo…

III

Praėjus dviem savaitėms po tėvo mirties, sekmadienį, Pavlas Vlasovas parėjo namo labai girtas. Svirduliuodamas jis nusikasė į užstalę ir, trenkęs kumščiu į stalą, kaip kad darydavo tėvas, riktelėjo motinai:

– Vakarienės!

Motina priėjo prie jo, atsisėdo šalia ir apkabino sūnų, glausdama jo galvą prie savo krūtinės. Jis, atsiremdamas ranka į jos petį, priešinosi ir rėkė:

– Mama, greičiau!..

– Kvailuti tu! – liūdnai ir meiliai tarė motina, nu-galėdama jo pasipriešinimą.

– Ir – rūkyt pradėsiu! Duok man tėvo pypkę… – vos apversdamas neklusnų liežuvį, murmėjo Pavlas.

Jis pasigėrė pirmą kartą. Degtinė nusilpnino jo kūną, bet neaptemdė sąmonės, ir galvoje tvinksėjo klausimas:

„Girtas? Girtas?“

Jį trikdė motinos glamonėjimas ir jaudino sielvartas jos akyse. Norėjosi verkti, ir, kad nuslopintų šį norą, jis stengėsi apsimesti girtesnis, negu buvo. 

O motina glostė jo prakaituotus, susivėlusius plaukus ir tyliai kalbėjo:

– Nereikėtų tau to…

Jam pasidarė bloga. Po smarkaus vėmimo motina paguldė jį į lovą ir ant išblyškusios kaktos uždėjo šlapią rankšluostį. Jis truputį prablaivėjo, bet viskas po juo ir aplink jį bangavo, suposi, akių vokai pasidarė sunkūs, ir, jausdamas burnoje bjaurų, kartų skonį, jis žiūrėjo pro blakstienas į didelį motinos veidą ir padrikai mąstė:

„Matyt, man per anksti. Kiti geria ir – nieko, o man darosi bloga…“

Kažkur iš tolo sklido švelnus motinos balsas:

– Koks tu būsi mano maitintojas, jeigu pradėsi gerti.

Visai užsimerkęs, jis tarė:

– Visi geria…

Motina sunkiai atsiduso. Jis buvo teisus. Ji pati žinojo, kad, išskyrus smuklę, žmonės neturi kur pasisemti džiaugsmo. Bet vis dėlto tarė:

– O tu – negerk! Už tave kiek reikia tėvas atgėrė. Ir mane jis prikankino užtektinai… tai nors tu jau pagailėtum savo motinos, ką?

Klausydamasis liūdnų, švelnių žodžių, Pavlas prisiminė, kad, tėvui gyvam esant, motina namie būdavo nepastebima, tyli ir visada gyveno neramiai laukdama smūgių. Vengdamas susitikti su tėvu, paskutiniu metu jis mažai būdavo namie, atprato nuo motinos ir dabar, pamažu blaivėdamas, žiūrėjo į ją neatitraukdamas akių.

Ji buvo aukšta, kiek sukumpusi, iškankinta ilgo darbo ir vyro smūgių, vaikščiojo tyliai ir kažkaip skersa, lyg visada bijodama kažką užkliudyti. Plačiame, ovaliniame veide, raukšlių išvagotame ir papurtusiame, švietė tamsios akys, neramiai liūdnos kaip ir daugumo priemiesčio moterų. Viršum dešiniojo antakio buvo gilus randas, jis šiek tiek kėlė antakį į viršų, atrodė, kad ir dešinioji jos ausis yra aukščiau negu kairioji; tas teikė josios veidui tokią išraišką tarytum ji visada būtų kažko baimingai klausiusis. Tankiuose tamsiuose plaukuose žibėjo žilos sruogos. Visa ji buvo švelni, liūdna, nuolanki…

Ir jos skruostais lėtai riedėjo ašaros.

Neverk! – tyliai paprašė sūnus. – Duok man gerti.

– Aš tau vandens su ledu atnešiu…

Tačiau, jai sugrįžus, jis jau miegojo. Ji valandėlę prie jo pastovėjo, kaušas drebėjo jos rankoje, ir ledas tyliai daužėsi į skardą. Pastačiusi kaušą ant stalo, ji tylėdama atsiklaupė prieš paveikslus. Į langų stiklus daužėsi girto gyvenimo garsai. Rudens vakaro tamsoje ir drėgmėje spiegė armonika, kažkas garsiai dainavo, kažkas keikėsi bjauriais žodžiais, neramiai skambėjo išerzinti, pavargę moterų balsai.

Gyvenimas mažame Vlasovų namelyje ėmė slinkti tyliau ir ramiau negu pirma ir šiek tiek kitaip negu visame priemiestyje. Namelis stovėjo priemiesčio pakrašty, ties neaukštu, bet stačiu šlaitu, kuris leidosi į balą. Trečdalį namelio buvo užėmusi virtuvė ir nuo jos plona sienele atskirtas mažas kambarėlis, kuriame miegojo motina. Kitus du trečdalius – kvadratinis kambarys su dviem langais; viename jo kampe – Pavlo lova, priekiniame – stalas ir du suolai. Kelios kėdės, komoda skalbiniams, aut jos mažas veidrodėlis, skrynia su drabužiais, laikrodis ant sienos ir dvi ikonos kertėje, – tai ir viskas.

Pavlas padarė visa, ko reikia jaunam vaikinui: nusipirko armoniką, marškinius krakmolinta krūtine, ryškų kaklaraištį, kaliošus, lazdą ir tapo toks pat, kaip ir visi jo metų jaunuoliai. Lankė vakaruškas, išmoko šokti kadrilį ir polką, šventadieniais namo pareidavo išgėręs ir visuomet sunkiai sirgdavo nuo degtinės. Rytą skaudėdavo galvą, kankindavo rėmuo, veidas būdavo išblyškęs, liūdnas.

Kartą motina jį paklausė:

– Tai ką, linksma tau vakar buvo?

Jis atsakė niūriai ir susierzinęs:

– Liūdna nežmoniškai! Geriau imsiu meškerioti. Arba – nusipirksiu šautuvą.

Jis dirbo stropiai, nepradykinėjo nė vienos dienos ir negaudavo pabaudų, buvo nekalbus, ir mėlynos, didelės kaip motinos jo akys žvelgė nepatenkintos. Jis nenusipirko šautuvo ir nepradėjo meškerioti, bet pastebimai pradėjo vengti visų praminto kelio: rečiau belankė vakaruškas, ir nors šventadieniais kažkur išeidavo, bet sugrįždavo blaivus. Motina, akylai jį stebėdama, matė, kad tamsus sūnaus veidas darosi griežtesnis, akys žvelgia vis rimčiau ir lūpos susičiaupė keistokai, rūsčiai. Atrodė, kad jis tylėdamas ant kažko pyksta arba jį graužia liga. Seniau pas jį ateidavo draugų, dabar, nerasdami jo namie, jie liovėsi lankę. Motinai buvo malonu matyti, kad jos sūnus darosi nepanašus į kitus fabriko jaunuolius, bet kai pastebėjo, kad jis susikaupęs ir atkakliai iriasi kažkur į šalį iš šitos tamsios gyvenimo srovės, – jos širdyje kilo neaiškios baimės jausmas.

– Gal tu, Pavluša, nesveikuoji? – kai kada ji pa-klausdavo.

– Ne, aš sveikas! – atsakydavo jis.

– Tu toks susibaigęs! – atsidususi sakydavo motina.

Jis ėmė nešiotis namo knygų ir stengdavosi jas skaityti nepastebimas, o perskaitęs kažkur paslėpdavo. Kartais jis kažką iš knygų nusirašydavo į atskirą popierėlį ir jį taip pat paslėpdavo…

Kalbėdavosi juodu mažai ir mažai matydavo vienas kitą. Rytą jis tylėdamas gerdavo arbatą ir išeidavo į darbą, vidudienį parvykdavo pietauti, prie stalo juodu persimesdavo keliais nereikšmingais žodžiais, ir vėl jis dingdavo ligi pat vakaro. O vakare stropiai nusiprausdavo, pavakarieniaudavo ir paskui ilgai skaitydavo savo knygas. Šventadieniais išeidavo rytą ir sugrįždavo vėlai naktį. Ji žinojo, kad jis eina į miestą, ten lanko teatrą, bet pas jį iš miesto niekas neateidavo. Jai atrodė, kad   kuo toliau, tuo sūnus mažiau kalba, ir drauge ji pastebėjo, kad jis kartais vartoja kažkokius naujus žodžius, kurių ji nesupranta, o jai įprasti, stačiokiški ir šiurkštūs posakiai – dingsta iš jo kalbos. Jo elgsenoje atsirado daug smulkmenų, kreipiančių į save jos dėmesį: jis nustojo puošęsis, pradėjo labiau rūpintis kūno ir drabužių švara, judėjo laisviau, vikriau ir, darydamasis paprastesnės, švelnesnės išvaizdos, žadino motinai neramų dėmesį. Ir santykiuose su motina buvo kažkas nauja: jis kartais iššluodavo kambarį, šventadieniais pats pasiklodavo lovą, apskritai stengėsi palengvinti jos darbą. Niekas priemiestyje to nedarė…

Kartą jis parsinešė ir pakabino ant sienos paveikslą, – trys žmonės kalbėdamiesi eina kažkur lengvai ir žvaliai.

– Tai prisikėlęs Kristus eina į Emausą! – paaiškino Pavlas.

Motinai patiko paveikslas, bet ji pagalvojo:

„Kristų gerbi, o į cerkvę nevaikštai…“

Vis daugėjo knygų lentynoje, kurią Pavlui gražiai padirbo jo draugas stalius. Kambarys pasidarė jaukus.

Motiną jis vadindavo „jūs“ ir „motut“, bet kartais daiga kreipdavosi į ją meiliai:

– Tu, motin, būk tokia gera, nesisielok, namo grįšiu vėlai…

Jai tas patikdavo, jo žodžiuose ji jautė kažką rimta ir tvirta.

Tačiau augo jos nerimas. Jis nesidarė aiškesnis, ir vis aštriau kuteno širdį nujautimas, kad artėja kažkas nepaprasta. Kartais motina būdavo nepatenkinta sūnumi ir galvodavo:

„Visi žmonės kaip žmonės, o jis – kaip vienuolis. Per daug jau griežtas. Ne pagal amžių…“

Kartais ji pagalvodavo:

„Gal jis susirado kokią merginą?“

Bet, norint trankytis su merginomis, reikia pinigų, o jis savo uždarbį atiduodavo jai beveik visą.

Taip slinko savaitės, mėnesiai, ir nepastebimai praėjo dveji metai keisto, tylaus gyvenimo, pilno neramių minčių ir vis didėjančios baimės.

IV

Kartą po vakarienės Pavlas nuleido lango užuolaidą, atsisėdo kampe ir ėmė skaityti, pasikabinęs ant sienos ties galva skardinę lempą. Motina nukraustė indus ir, išėjusi iš virtuvės, atsargiai priėjo prie jo. Jis pakėlė galvą, klausiamai pažvelgė jai į veidą.

– Nieko, Paša, aš tik taip sau! – paskubom tarė ji ir, sumišusi trūkčiodama antakius, išėjo. Bet valandėlę pastovėjusi nejudėdama vidury virtuvės, susimąsčiusi, susirūpinusi, ji švariai nusiplovė rankas ir vėl atėjo pas sūnų.

– Noriu tave paklausti. – tyliai tarė ji, – ką tu vis skaitai?

Jis užvertė knygą.

– Tu prisėsk, motut…

Motina sunkiai atsisėdo šalia jo ir išsitiesė, pasiruošė, laukdama kažko svarbaus.

Nežiūrėdamas į ją, negarsiai ir kažkodėl labai rūsčiai, Pavlas prabilo:

– Aš skaitau draudžiamas knygas. Jas draudžia skaityti todėl, kad jos kalba tiesą apie mūsų, darbininkų, gyvenimą… Jos spausdinamos patylomis, slapta, ir, jeigu pas mane jų ras, mane pasodins į kalėjimą, – į kalėjimą už tai, kad aš noriu žinoti tiesą. Supratai?

Staiga jai pasidarė sunku kvėpuoti. Išplėtusi akis, ji žiūrėjo į sūnų, jis rodėsi jai svetimas. Jo balsas buvo kitoks – žemesnis, storesnis ir skambesnis. Jis pešiojo pirštais plonus, papurusius ūsus ir keistai, iš paniūrų žiūrėjo kažkur į kampą. Ją apėmė baimė dėl sūnaus, ir buvo gaila jo.

– Kodėl gi tu taip, Paša? – prabilo ji.

Jis pakėlė galvą, pažiūrėjo į ją ir negarsiai, ramiai atsakė:

– Noriu žinoti tiesą.

Jo balsas skambėjo tyliai, bet tvirtai, akys žibėjo atkakliai. Jos širdis suprato, kad sūnus visam amžiui pasmerkė save kažkokiam slaptam ir baisiam darbui. Viskas gyvenime atrodė jai neišvengiama, ji buvo įpratusi nusilenkti negalvodama ir dabar vien tyliai apsiverkė, nerasdama žodžių sielvarto ir liūdesio suspaustoje širdyje.

– Neverk! – kalbėjo Pavlas meiliai ir tyliai, o jai rodėsi, jog jis atsisveikina. – Pagalvok, kaip mes gyvename? Tau keturiasdešimt metų, – o argi tu gyvenai? Tėvas tave mušė; aš dabar suprantu, kad į tavo šonus jis išgieždavo savo širdgėlą – savo gyvenimo širdgėlą; ji slėgė jį, o jis nesuprato, iš kur ji. Jis dirbo trisdešimt metų, pradėjo dirbti, kai visas fabrikas tilpo dviejuose korpusuose, o dabar jų – septyni!

Ji klausėsi jo su baime ir godžiai. Sūnaus akys plieskė gražiai ir tyrai; remdamasis krūtine į stalą, jis pa- i liuko arčiau jos ir tiesiai į veidą, drėgną nuo ašarų, sakė savo pirmąją kalbą apie tiesą, kurią jis suprato, kaip mokinys, kuris didžiuojasi savo žiniomis ir šventai tiki jų teisingumu, jis visomis savo jaunystės jėgomis ir įkarščiu kalbėjo tai, kas jam buvo aišku, – kalbėjo ne liek motinai, kiek tikrindamas pats save. Kartais jis nutildavo, nesurasdamas žodžių, ir tuomet matydavo priešais save susisielojusį veidą, kuriame blankiai žibėjo nuo ašarų aptemusios geros akys. Jos žiūrėjo su baime, abejodamos. Jam buvo gaila motinos, jis pradėjo vėl kalbėti, bet jau apie ją, apie jos gyvenimą.

Kokių džiaugsmų tu turėjai? – klausinėjo jis. – Kuo tu gali paminėti gyventas dienas?

Ji klausėsi ir liūdnai lingavo galvą, jausdama kažką nauja, jai nežinoma, graudu ir džiugu, – visa tai švelniai glamonėjo įskaudusią jos širdį. Tokias kalbas apie save, apie savo gyvenimą ji girdėjo pirmą kartą, ir jos žadino jai seniai užmigusias, blausias mintis, iš lėto įžiebdamos užgesusius neaiškaus nepasitenkinimo gyvenimu jausmus, – tolimos jaunystės mintis ir jausmus. Ji kalbėdavo apie gyvenimą su draugėmis, kalbėdavo ilgai, apie viską, bet visos – ir ji pati – tik skųsdavosi, niekas neaiškindavo, kodėl gyvenimas toks sunkus ir vargingas. O štai dabar priešais ją sėdi jos sūnus, ir tai, ką sako jo akys, veidas, žodžiai – tveria už širdies, liedami į ją pasididžiavimą sūnumi, kuris teisingai suprato savo motinos gyvenimą, kalba jai apie jos kančias, gailisi jos.

Motinų – negailima.

Ji tą žinojo. Viskas, ką sūnus kalbėjo apie moters gyvenimą, buvo karti, žinoma tiesa, ir jos krūtinėje tyliai ruseno daugybė pojūčių, kurie vis labiau šildė ją nepatirtu meilumu.

– Ką gi tu nori daryti? – paklausė ji, pertraukdama jo kalbą.

– Mokytis, o paskui – mokyti kitus. Mums, darbininkams, reikia mokytis. Mes turime sužinoti, turime suprasti, kodėl toks sunkus mums gyvenimas.

Jai buvo malonu matyti, kad jo žydros akys, visuomet rimtos ir griežtos, dabar žėrėjo švelniai ir meiliai. Jos lūpose pasirodė patenkinta, rami šypsena, nors skruostų raukšlėse dar tebevirpėjo ašaros. Joje svyravo dvejopas pasididžiavimas savo sūnumi, kuris taip gerai mato gyvenimo vargus, bet ji negalėjo pamiršti, kad jis jaunas ir kad jis kalba ne taip, kaip visi, kad jis vienas nutarė galynėtis su šituo gyvenimu, kuris visiems – ir jai pačiai – buvo toks įprastas. Ji norėjo jam pasakyti: „Mielasis, ką tu gali padaryti?“

Tačiau ji bijojo sukliudyti sau gėrėtis sūnumi, kuris staiga pasirodė jai toks išmintingas… nors šiek tiek svetimas.

Pavlas matė motinos lūpų šypseną, susikaupusį veidą, meilę jos akyse, jam atrodė, kad jis privertė ją suprasti savąją tiesą, ir jaunatviškas pasididžiavimas žodžio jėga didino jo pasitikėjimą savimi. Pagautas susijaudinimo, jis kalbėjo čia šypsodamasis, čia suraukdamas antakius, kartais jo žodžiuose aidėjo neapykanta, ir motina, girdėdama jo skambius, šiurkščius žodžius, baimindamasi lingavo galvą ir tyliai klausinėjo sūnų:

– Argi taip, Paša?

– Taip! – atsakydavo jis tvirtai ir griežtai. Ir pasakojo jai apie žmones, kurie, trokšdami liaudžiai gero, sėjo joje tiesą, o už tai gyvenimo priešai gaudė juos kaip žvėris, sodino į kalėjimus, trėmė į katorgą…

– Aš tokių žmonių mačiau! – karštai sušuko jis.– Tai geriausi žmonės pasaulyje!

Jai tie žmonės kėlė baimę, ji vėl norėjo paklausti sūnų: „Argi taip?“

Bet nesiryžo ir, užgniauždama kvapą, klausėsi pasakojimų apie žmones, jai nesuprantamus, išmokiusius jos šunų jam pačiam taip pavojingai kalbėti ir galvoti. Pagaliau ji tarė jam:

– Tuojau pradės aušti, eitum gulti, numigtum!

– Taip, aš tuojau gulsiu! – sutiko jis. Ir, pasilenkęs prie jos, paklausė: – Ar supratai mane?

– Supratau! – atsidususi pasakė ji. Iš jos akių vėl pabiro ašaros, ir kūkčiodama ji pridūrė: – Pražūsi tu!

Jis atsistojo, pavaikščiojo po kambarį, paskui tarė:

– Tai va, tu dabar žinai, ką aš darau, kur einu, aš tau viską pasakiau! Aš prašau tave, motin, jeigu tu mane myli – netrukdyk man!..

– Balandėli tu mano! – sušuko ji. – Gal būtų geriau man visai nieko nežinoti!

Jis paėmė jos ranką ir tvirtai suspaudė savosiose.

Ją sukrėtė žodis „motin“, pasakytas labai karštai, ir šitas rankos paspaudimas, naujas ir keistas.

– Nieko nedarysiu! – trūkčiojančiu balsu tarė ji.– Tiktai saugokis, saugokis!

Nežinodama, ko reikia saugotis, ji liūdnai pridūrė:

– Tu vis blogsti…

Ir, apmetusi tvirtą, liemeningą jo kūną glamonėjančiu, šiltu žvilgsniu, prabilo skubiai ir negarsiai:

– Dieve tau padėk! Gyvenk kaip nori, netrukdysiu tau. Tik vieno prašau – nekalbėk su žmonėmis be baimės! Žmonių reikia saugotis – jie visi neapkenčia vienas kito! Gyvena pilni godumo, pilni pavydo. Visi trokšta bloga padaryti. Kai pradėsi tu juos kaltinti ir teisti, – ims jie tavęs neapkęsti, pražudys!

Sūnus stovėjo tarpduryje, klausydamas liūdnos kalbos, o kai motina pabaigė, šypsodamasis tarė:

– Žmonės blogi, taip. Bet kai sužinojau, kad pasaulyje yra tiesa, žmonės pasidarė geresni!..

Jis vėl nusišypsojo ir kalbėjo toliau:

– Pats nesuprantu, kaip šitaip atsitiko. Iš mažens visų bijojau, paūgėjęs – pradėjau neapkęsti, vienų už niekšybes, kitų – nežinia už ką, taipsau! O dabar visi man pasidarė kitokie, – gaila visų, ar kas? Negaliu suprasti, bet širdis sušvelnėjo, kai sužinojau, kad ne visi kalti dėl savo purvo…

Jis nutilo, tarytum klausydamasis kažko savyje, paskui negarsiai ir paskendęs mintyse tarė:

– Štai kaip reiškiasi tiesa!

Ji pažiūrėjo į sūnų ir patylomis tarė:

– Pavojingai tu pasikeitei, o viešpatie!

Kai jis atsigulė ir užmigo, motina atsargiai atsikėlė iš savo lovos ir tyliai priėjo prie jo. Pavlas gulėjo aukštielninkas, ir baltame priegalvyje aiškiai išsiskyrė tamsus, atkaklus ir griežtas jo veidas. Prispaudusi rankas prie krūtinės, motina, basa ir vienmarškinė, stovėjo prie jo lovos, jos lūpos be žodžių krutėjo, o iš akių lėtai ir lygiai viena po kitos riedėjo didelės, drumstos ašaros.

Ir vėl juodu ėmė gyventi tylėdami, tolimi ir artimi vienas antram.

V

Kartą vidury savaitės, šventadienį, Pavlas, išeidamas iš namų, tarė motinai:

– Šeštadienį turėsiu svečių iš miesto.

– Iš miesto? – pakartojo motina ir staiga ėmė kūkčioti.

– Na ir ko gi, motut? – nepatenkintas sušuko Pavlas.

Ji, šluostydamasi veidą prijuoste, atsakė dūsaudama:

– Nežinau, taipsau…

– Bijai?

– Bijau! – prisipažino ji.

Jis pasilenkė prie jos veido ir piktai – visai kaip jo tėvas – pratarė:

– Dėl baimės visi mes ir žūstame! O tie, kurie mus valdo, naudojasi mūsų baime ir dar labiau mus baugina.

Motina ėmė gūdžiai raudoti:

– Nepyk! Kaipgi man nebijoti? Visą amžių baimėje pragyvenau, visa širdis baimės prikerojo!

Negarsiai ir švelniai jis tarė:

– Tu atleisk man, kitaip – negalima!

Ir išėjo.

Tris dienas jos širdis drebėjo, stingdama kiekvieną kartą, kai tik pamanydavo, kad į namus ateis kažkokie svetimi, baisūs žmonės. Tai jie parodė sūnui kelią, kuriuo jis eina…

Šeštadienio vakare Pavlas parėjo iš fabriko, nusiprausė, persirengė ir, vėl kažkur išeidamas, tarė, nežiūrėdamas į motiną:

– Jeigu ateis, pasakyk, kad aš tuojau sugrįšiu. Ir, susimildama, nebijok…

Ji be jėgų susmuko ant suolo. Sūnus niūriai pažvelgė j ją ir pasiūlė:

– Gal tu… išeisi kur nors?

Tas ją užgavo. Papurčiusi galvą, ji tarė:

– Ne. Kodėl gi?

Buvo lapkričio pabaiga. Dieną ant sušalusios žemės iškrito sausas, smulkus sniegas, ir dabar girdėjosi, kaip jis girgžda po išeinančio sūnaus kojomis. Į lango stiklus nejudėdama atsirėmė tiršta tamsa, kažko lyg priešas tykodama. Motina sėdėjo, pasirėmusi rankomis į suolą, ir, žiūrėdama į duris, laukė…

Jai atrodė, kad tamsoje iš visų pusių prie namų atsargiai sėlina susilenkę ir dairydamiesi į šalis žmonės, keistai apsirengę, negeri. Štai kažkas jau vaikščioja aplink namą, grabalioja rankomis sieną.

Pasigirdo švilpimas. Jis rangėsi tylumoje it plona, liūdna, melodinga srovelė, susimąstęs klajojo tamsos tyruose, kažko ieškojo, artinosi. Ir staiga dingo palangėje, tarytum Įsmigęs į sienos medį.

Priemenėje sušiūravo kažkieno kojos, motina krūptelėjo ir, įtemptai pakėlusi antakius, atsistojo.

Durys atsidarė. Pirmiausia į kambarį kyštelėjo galva su didele, gauruota kepure, paskui susilenkęs pamažu įlindo ilgas kūnas, išsitiesė, neskubėdamas pakėlė dešiniąją ranką ir, garsiai atsidusęs, storu krūtininiu balsu tarė:

– Labas vakaras!

Motina tylėdama nusilenkė.

– O Pavlo nėra namie?

Žmogus iš lėto nusivilko kailinukus, pakėlė vieną koją, nubraukė kepure sniegą nuo bato, paskui tą pat padarė su kita koja, numetė kepurę j kampą ir, svyruodamas ant ilgų kojų, įėjo į kambarį. Priėjo prie kėdės, apžiūrėjo ją, lyg įsitikindamas, ar ji stipri, pagaliau atsisėdo ir, pridengęs burną ranka, nusižiovavo. Jo galva buvo taisyklingai apvali ir trumpai nukirpta, skruostai nuskusti, ilgų ūsų galai nukarę žemyn. Atidžiai apžiūrėjęs kambarį didelėmis, iššokusiomis pilkos spalvos akimis, jis uždėjo koją ant kojos ir, supdamasis kėdėje, paklausė:

– Ar tai jūsų gryčia, ar nuomojate?

Motina, sėdėdama priešais jį, atsakė:

– Nuomojame.

– Ne kokia gryčia! – pastebėjo jis.

– Paša tuoj pareis, jūs palaukite! – tyliai paprašė motina.

– Bet aš jau ir laukiu! – ramiai atsakė ilgasis žmogus.

Jo ramumas, švelnus balsas ir veido paprastumas drąsino motiną. Žmogus žiūrėjo į ją atvirai, palankiai, jo skaidrių akių gilumoje spindėjo linksma kibirkštėlė, o visoje figūroje, kampuotoje, gunktelėjusioje, su ilgomis kojomis, buvo kažkas juokinga ir patrauklu. Jis buvo apsirengęs mėlyna palaidine ir juodomis kelnėmis, sukištomis į batus. Ji norėjo paklausti, kas jis, iš kur, ar seniai pažįsta jos sūnų, bet staiga jis visas pasviro ir pats paklausė ją:

– Kas gi jums kaktą pramušė, motule?

Jis paklausė meiliai, su šviesia šypsena akyse, bet moterį užgavo tas klausimas. Ji sučiaupė lūpas ir patylėjusi šaltai mandagiai pasiteiravo:

– O jums kodėl tai parūpo, mielasis?

Jis palinko į ją visu kūnu:

– Tik jūs nerūstaukite, kam gi! Aš todėl paklausiau, kad mano įmotės taip pat galva buvo pramušta, visiškai taip, kaip jūsų. Jai, matote, sugyventinis, batsiuvys, kurpaliu pramušė. Ji buvo skalbėja, o jis batsiuvys. Jinai jau mane įsisūnijusi kažkur rado jį, tą girtuoklį, savo didžiai nelaimei. Mušė ją, turiu jums pasakyti! Man iš baimės kraujas stingdavo…

Motina pasijuto visiškai nuginkluota jo atvirumo ir pamanė, kad Pavlas, turbūt, supyks ant jos už nemandagų atsakymą šitam keistuoliui. Kaltai šypsodamasi, ji tarė:

– Aš nesupykau, bet kad jūs taip staiga… paklausėte. Vyrelis mane taip pavaišino, dieve duok jam dangaus karalystę! Ar jūs tik ne totorius būsite?

Žmogus truktelėjo kojas ir taip plačiai nusišypsojo, kad jam net ausys pasislinko į pakaušį. Paskui jis rimtai tarė:

– Dar ne.

– Jūsų šneka lyg ne ruso, – paaiškino motina šypsodamasi, supratusi jo pokštą.

– Ji gražesnė už ruso! – linksmai linktelėjęs galvą, tarė svečias. – Aš ukrainietis, iš Kanevo miesto.

– Ar seniai čia?

– Mieste gyvenau apie metus, o dabar perėjau pas jus į fabriką, prieš mėnesį. Čia gerų žmonių radau – jūsiškį sūnų ir kitus. Čia – pagyvensiu! – kalbėjo jis, pešiodamas ūsus.

Jis patiko jai, ir, pasiduodama norui kuo nors atsilyginti jam už žodžius apie sūnų, ji pasiūlė:

– Gal arbatėlės išgersite?

– Kaipgi aš vienas vaišinsiuos? – atsakė jis, kilstelėjęs pečius. – Kai jau susirinks visi, jūs ir pavaišinkite…

Jis priminė jai jos baimę.

„Kad visi tokie būtų!“ – karštai palinkėjo ji.

Vėl pasigirdo žingsniai priemenėje, durys greitai atsidarė, motina vėl atsistojo. Bet ji nustebo, kai į virtuvę įėjo mergina, nedidelio ūgio, paprastu valstietės veidu, su stora šviesių plaukų kasa. Ji tyliai paklausė:

– Ar nepavėlavau?

– O ne! – atsakė ukrainietis, žiūrėdamas iš kambario. – Pėsčia?

– Žinoma! Jūs – Pavlo Michailovičiaus motina? Sveikos! Mano vardas – Nataša…

– O pagal tėvelį? – paklausė motina.

– Vasiljevna. O jūs?

– Pelagėja Nilovna.

– Štai mes ir pažįstamos.

– Taip! – tarė motina; ji lengvai atsiduso ir šypsodamasi apžiūrinėjo merginą.

Ukrainietis padėjo jai nusirengti ir klausinėjo:

– Šalta?

– Lauke – labai! Vėjas…

Jos balsas buvo sultingas, aiškus, burna mažytė, putli, ir ji visa buvo apvali, skaisti. Nusivilkusi ji stipriai patrynė rausvus skruostus mažomis, raudonomis nuo šalčio rankomis ir skubiai įėjo į kambarį, garsiai stuksendama kulnimis į grindis.

„Be kaliošų vaikščioja!“ – dingtelėjo motinai.

– Ta-aip, – tęsiamai tarė mergina tirtėdama. – Sušalau aš… oi kaip!

– Aš jums tuoj virtuvėlį užkalsiu! – sukruto motina, išeidama į virtuvę. – Tuojau…

Jai pasirodė, kad ji seniai pažįsta šitą merginą ir myli ją gera, gailestinga motinos meile. Šypsodamasi ji klausėsi pašnekesio kambary.

– Kodėl jūs liūdnas, Nachodka? – klausinėjo mergina.

– Taip sau, – negarsiai atsakė ukrainietis. – Našlės akys geros, aš ir pamaniau, kad mano motinos gal irgi tokios pat. Aš, žinote, dažnai mąstau apie motiną, ir man vis rodosi, kad ji gyva.

– Jūs sakėte – mirė?

– Tai įmotė mirė. O aš apie tikrąją. Rodosi, kad ji kur nors Kijeve elgetauja. Ir degtinę geria. O girtą ją policininkai per skruostus muša.

„Ak tu, vargšeli!“ – pamanė motina ir atsiduso.

Nataša pradėjo kažką kalbėti skubiai, karštai ir negarsiai. Vėl pasigirdo skambus ukrainiečio balsas:

– E, drauge, jūs dar jaunutė, mažai svogūnų teragavote! Gimdyti – sunku, išmokyti žmogų gero – dar sunkiau…

„Mat, koks tu!“ – mintimis sušuko motina ir panoro ukrainiečiui ką nors meiliai pasakyti. Tačiau pamažu atsidarė durys, ir įėjo Nikolajus Vesovščikovas, senojo vagies Danilos sūnus, žinomas visam priemiesčiui kaip paniurėlis. Jis visuomet niauriai vengdavo žmonių, ir už tai kiti jį pajuokdavo. Ji nustebusi paklausė jį:

– Tu ko, Nikolajau?

Jis nusišluostė plačiu delnu šlakuotą, išsišovusiais žandikauliais veidą ir nepasisveikinęs dusliai paklausė:

– Pavlas namie?

– Nėra.

Jis dirstelėjo į kambarį ir nuėjo ten, sakydamas:

– Sveiki, draugai…

„Ir šitas?“ – nebičiuliškai pamanė motina ir labai nustebo, matydama, kad Nataša duoda jam ranką meiliai ir linksmai.

Po to atėjo du berniokai, dar beveik vaikai. Vieną motina pažinojo – tai buvo seno fabriko darbininko Sizovo sūnėnas Fiodoras, smailaveidis, aukštakaktis ir garbanotais plaukais. Antrasis, lygiai susišukavęs ir kuklus, jai buvo nepažįstamas, bet taip pat nebaisus. Pagaliau parėjo Pavlas, o su juo dar du jauni žmonės; ji pažinojo juodu, abu – fabriko darbininkai. Sūnus jai meiliai tarė:

– Virtuvą užkaitei? Tai dėkui!

– Gal degtinėlės nupirkti? – pasiūlė ji, nežinodama, kaip išreikšti jam savo dėkingumą už kažką, ko dar pati nesuprato.

– Ne, to nereikia! – atsiliepė Pavlas, draugiškai jai šypsodamasis.

Ji staiga pamanė, kad sūnus tyčia perdėjo susirinkimo pavojų, norėdamas iš jos pasijuokti.

– Tai šitie ir yra draudžiamieji žmonės? – patylomis paklausė ji.

– Tie patys! – atsakė Pavlas, eidamas j kambarį.

– Ė, tu!.. – ji palydėjo Pavlą meiliai šūktelėjusi, o viena sau atlaidžiai pamanė: „Vaikas dar!“

VI

Virtuvas užvirė, motina įnešė jį į kambarį. Svečiai sėdėjo susispaudę aplink stalą, o Nataša, su knygele rankoje, įsitaisė kampe, po lempa.

– Norint suprasti, kodėl žmonės taip blogai gyvena… – kalbėjo Nataša.

– Ir kodėl jie patys blogi, – įterpė ukrainietis.

– …Reikia pažiūrėti, kaip jie pradėjo gyventi…

– Pažiūrėkite, mielieji, pažiūrėkite! – murmtelėjo motina, virindama arbatą.

Visi nutilo.

– Ką jūs, motut? – paklausė Pavlas, suraukdamas antakius.

– Aš? – Ji atsigręžė ir, matydama, kad visi žiūri j ją, sumišusi paaiškino: – Aš šiaip, pati sau, pažiūrėkite, sakau!

Nataša nusijuokė, ir Pavlas nusišypsojo, o ukrainietis tarė:

– Dėkui jums, motule, už arbatą!

– Negėrėte, o jau dėkojate! – atsiliepė ji ir, pažvelgusi į sūnų, paklausė: – Aš juk nekliudau?

Atsakė Nataša:

– Kaipgi jūs, šeimininke, galite sukliudyti svečiams?

Ir vaikiškai graudžiai paprašė:

– Balandėle! Duokite man greičiau arbatos! Visa drebu, baisiai nušalau kojas!

– Tuojau, tuojau! – skubėdama sušuko motina.

Išgėrusi puodelį arbatos, Nataša garsiai atsiduso, už-metė kasą už nugaros ir pradėjo skaityti knygą geltonu viršeliu, su paveikslėliais. Motina, stengdamasi netarškinti indų, pilstė arbatą ir klausėsi, kaip sklandžiai kalba mergina. Skambus balsas liejosi su švelnia, susimąsčiusia virtuvo daina, kambaryje dailia juosta vinguriavo pasakojimas apie laukinius žmones, kurie gyveno urvuose ir akmenimis užmušinėjo žvėris. Tai buvo panašu į pasaką, ir motina kelis kartus dirstelėjo į sūnų, norėdama jį paklausti, kas gi šitoje istorijoje draudžiama? Bet greitai ji pavargo sekdama pasakojimą ir pradėjo apžiūrinėti svečius, nepastebint nei sūnui, nei jiems.

Pavlas sėdėjo šalia Natašos; jis buvo visų gražiausias. Nataša, žemai pasilenkusi prie knygos, dažnai pasitaisydavo krintančius ant smilkinių plaukus. Atmesdama galvą ir nuleisdama balsą, ji kalbėjo kažką sava, nežiūrėdama į knygą, meiliai slinkdama akimis klausytojų veidais. Ukrainietis plačią krūtine buvo užsirėmęs ant stalo kampo, skersakiavo, stengdamasis pamatyti nupešiotus savo ūsų galus. Vesovščikovas sėdėjo ant kėdės tiesiai, tartum medinis, delnais atsirėmęs į kelius, ir jo rauplėtas veidas, be antakių, plonomis lūpomis, buvo nejudrus kaip kaukė. Nemirkčiodamas siauromis akimis, jis atkakliai žiūrėjo į savo veidą, atsimušusį, žvilgančiame virtuvo varyje, ir, atrodė, nekvėpavo. Mažasis Fedia, klausydamas skaitymo, be garso krutino lūpas, tartum kartodamas knygos žodžius, jo draugas susilenkė, padėjęs alkūnes ant kelių, ir, parėmęs delnais skruostus, susimąstęs šypsojosi. Vienas berniokas, atėjęs su Pavlu, buvo rudas, garbanotas, linksmų, žalių akių, jis, matyt, norėjo kažką pasakyti ir nekantriai bruzdėjo, kitas, šviesiaplaukis, trumpai apsikirpęs, glostė delnu sau galvą ir žiūrėjo į grindis, jo veido nesimatė. Kambaryje buvo kažkaip nuostabiai gera. Motina jautė tą. ypatingą, jai nežinomą nuostabumą ir, čiurlenant Natašos balsui, prisiminė triukšmingas savo jaunystės vakaruškas, šiurkščius žodžius berniokų, kurie visuomet dvokdavo perdegusia degtine, ir jų ciniškus pokštus. Prisiminė, pagailo pačios savęs, ir tas maudžiantis jausmas truputį graudino jai širdį.

Prisiminė, kaip pasipiršo velionis vyras. Vienose vakaruškose jis sugavo ją tamsioje priemenėje ir, prispaudęs visu kūnu prie sienos, dusliai ir piktai paklausė:

– Tekėsi už manęs?

Jai buvo skaudu ir užgaulu, o jis skaudžiai maigė jos krūtis, šniokštė ir alsavo jai j veidą, karštai ir drėgnai. Ji pamėgino išsprūsti iš jo rankų, puolė į šalį.

– Kur! – suriaumojo jis. – Tu – atsakyk, na?

Dusdama iš gėdos ir nuoskaudos, ji tylėjo.

Kažkas atidarė duris į priemenę, jis neskubėdamas

ją paleido, sakydamas:

– Sekmadienį piršlę atsiųsiu…

Ir atsiuntė.

Motina užsimerkė, sunkiai atsidususi.

– Man nereikia žinoti, kaip žmonės gyveno, bet kaip reikia gyventi! – pasigirdo kambaryje nepatenkintas Vesovščikovo balsas.

– Tikrai taip! – parėmė jį rudaplaukis atsistodamas.

– Nesutinku! – šūktelėjo Fedia.

Kilo ginčas, sužaibavo žodžiai lyg ugnies liežuviai lauže. Motina nesuprato, ko rėkauja. Visų veidus nuplieskė susijaudinimo raudonis, bet niekas nepyko, nesakė jai žinomų šiurkščių žodžių.

„Panelės gėdinasi!“ – nusprendė ji.

Jai patiko rimto veido Nataša, atidžiai stebinti visus, tarytum šie berniokai jai būtų vaikai.

– Palaukite, draugai! – staiga tarė ji. Ir jie visi nutilo, žiūrėdami į ją.

– Teisūs yra tie, kurie sako – mes viską turime žinoti. Mes turime patys save uždegti proto šviesa, kad tamsūs žmonės mus matytų, mes turime j viską atsakyti dorai ir teisingai. Reikia žinoti visą tiesą, visą melą…

Ukrainietis klausėsi ir lingavo galvą, pritardamas jos žodžiams. Vesovščikovas, rudaplaukis ir Pavlo atsivestasis fabriko darbininkas – visi trys sudarė glaudžią grupę ir kažkodėl nepatiko motinai.

Kai Nataša nutilo, Pavlas atsistojo ir ramiai paklausė:

– Argi mes norime būti tik sotūs? Ne! – pats sau atsakė jis, tvirtai žiūrėdamas į tų trijų pusę. – Mes turime parodyti tiems, kurie sėdi ant mūsų sprandų ir uždengia mums akis, kad mes viską matome, mes ne kvaili, ne žvėrys, ne tik valgyti norime, mes norime gyventi, kaip pridera žmonėms! Mes turime parodyti priešams, kad mūsų katorginis gyvenimas, kurį jie mums primetė, nekliudo mums susilyginti su jais protu ir net pakilti aukščiau už juos!..

Motina klausėsi jo, ir jos krūtinėje virpėjo pasididžiavimas – štai kaip jis sklandžiai kalba!

– Sočių nemaža, dorų nėra! – kalbėjo ukrainietis. – Mes turime nutiesti tiltelį per šito pūvančio gyvenimo balą į būsimą nuoširdaus gerumo karaliją, – štai mūsų darbas, draugai!

– Jei atėjo laikas muštis, tai nėra kada rankas gydyti! – dusliai atšovė Vesovščikovas.

Kai jie pradėjo skirstytis, buvo jau po vidunakčio. Pirmieji išėjo Vesovščikovas ir rudaplaukis, tai vėl nepatiko motinai.

„Matai, pasiskubino!“ – Nedraugiškai jiems nusilenkdama, pamanė ji.

– Jūs palydėsite mane, Nachodka? – paklausė Nataša?

– O kaipgi! – atsakė ukrainietis.

Kai Nataša rengėsi virtuvėje, motina jai tarė:

– Jūsų kojinėlės per plonos tokiam laikui! Jau jūs leisite man, aš jums vilnones numegsiu?

– Dėkui, Pelagėja Nilovna! Jos graužia, tos vilnonės! – atsakė Nataša juokdamasi.

– O aš jums tokias, kad negrauš! – tarė Vlasova.

Nataša žiūrėjo į ją truputį primerkusi akis, ir šitas įdėmus žvilgsnis motiną suglumino.

– Jūs atleiskite man už kvailumą, – aš juk iš širdies! – tyliai pridūrė ji.

– Kokia jūs nuostabi! – taip pat negarsiai atsakė Nataša, greit paspaudusi jos ranką.

– Labanakt, motule! – pažvelgęs į jos akis, tarė ukrainietis, pasilenkė ir išėjo į priemenę paskui Natašą.

Motina pažiūrėjo į sūnų: jis stovėjo prie kambario durų ir šypsojosi.

– Ko tu juokies? – paklausė ji sumišusi.

– Taipsau – linksma!

– Žinoma, aš sena ir kvaila, bet kas gera ir aš suprantu! – truputį užsigavusi, pastebėjo ji.

– Tai ir puiku! – atsiliepė jis. – Jūs gultumėte, metas!..

– Tuoj gulsiu!

Ji sukinėjosi aplink stalą, kraustydama indus, patenkinta, net išprakaitavusi nuo malonaus susijaudinimo: ji džiaugėsi, kad viskas buvo taip gera ir ramiai pasibaigė.

– Gerai tu sumanei, Pavluša! – kalbėjo ji. – Ukrainietis labai mielas! Ir panelė – ak, kokia išmintinga! Kas ji tokia?

– Mokytoja! – trumpai atsakė Pavlas, vaikščiodamas po kambarį.

Vargšelė! Prastai apsirengusi – ak, kaip prastai! Ar truks peršalti? O kurgi jos tėvai?..

Maskvoj! – tarė Pavlas ir, sustojęs priešais molina, rimtai, negarsiai prabilo:

Štai, žiūrėk, jos tėvas – turtingas, prekiauja geležimi, turi keletą namų. Už tai, kad ji nuėjo šituo keliu, jis išvarė ją. Ji augo šilumoje, ją paikino viskuo, ko tik ji norėjo, o dabar štai eis septynis varstus naktį, viena…

Tatai pribloškė motiną. Ji stovėjo vidury kambario, nustebusi judino antakius ir tylėdama žiūrėjo į sūnų. Paskui tyliai paklausė:

– Į miestą eis?

– Į miestą.

– Ai, ai! Ir nebijo?

– Taigi, kad nebijo! – šyptelėjo Pavlas.

– Ir kam? Būtų pernakvojusi čia, atsigulusi su manim!

– Nepatogu! Rytoj rytą ją gali čia pastebėti, o tai mums nereikalinga.

Motina susimąstė ir, pažvelgusi j langą, tyliai paklausė:

– Nesuprantu, Paša, kas čia pavojinga, draudžiama? Juk nieko bloga nėra, a?

Ji nebuvo tuo tikra, ji norėjo iš sūnaus išgirsti pa-tvirtinantį atsakymą. Jis, ramiai žiūrėdamas jai į akis, tvirtai pareiškė:

– Bloga – nėra. O vis dėlto visų mūsų laukia kalėjimas. Tu jau taip ir žinok…

Jos rankos sudrebėjo. Silpnu balsu ji pratarė:

– O, galbūt, duos dievas, kaip nors apsieis?..

– Ne! – meiliai tarė sūnus. – Aš tavęs apgaudinėti negaliu. Neapsieis!

Jis nusišypsojo.

– Gulk, juk pavargai. Labanakt!

Likusi viena, ji priėjo prie lango ir atsistojo prie jo, žiūrėdama gatvėn. Už lango buvo šalta ir ūkanota. Siautė vėjas, nešdamas sniegą nuo mažų miegūstų namelių stogų, daužėsi į sienas ir kažką skubiai šnibždėjo, krito ant žemės ir rito gatve baltus sausų snaigių debesis…

– Jėzau Kristau, pasigailėk mūsų! – tyliai sušnibždėjo motina.

Širdyje ėmė virti ašaros ir, tarsi naktinė peteliškė, aklai ir gailiai virpėjo lūkesys tos nelaimės, apie kurią taip ramiai, tvirtai kalbėjo sūnus. Prieš jos akis iškilo plyna sniego lyguma. Saitai ir plonai švilpaudamas, blaškosi vėjas, baltas, gauruotas. Viduriu lygumos vienų viena svyruodama kiūtina nedidelė tamsi merginos figūrėlė. Vėjas painiojasi jai po kojomis, plaiksto sijoną, kapoja jai veidą aštriomis snaigėmis. Eiti sunku, mažos kojos klimpsta sniege. Šalta ir baugu. Mergaitė palinksta priekį ir atrodo kaip šapelis vidury aptemusios lygumos, smarkiame rudens vėjo Žaisme. Į dešinę nuo jos, viršum balos, kaip tamsi siena dunkso miškas, ten gūdžiai ošia ploni, pliki beržai ir drebulės. Kažkur toli priekyje blausiai žybčioja miesto žiburiai…

– Viešpatie, pasigailėk! – sušnibždėjo motina, krūptelėjusi iš baimės…

VII

Dienos slinko viena po kitos kaip rožančiaus karoliukai, sudarydamos savaites, mėnesius. Kiekvieną šeštadienį pas Pavlą sueidavo draugai, kiekvienas susirinkimas buvo pakopa ilgų, nuožulnių laiptų, – jie vedė kažkur tolumon, iš lėto keldami žmones.

Ateidavo vis naujų žmonių. Mažame Vlasovų kambaryje pasidarydavo ankšta ir tvanku. Ateidavo Nataša, sušalusi, nuvargusi, bet visuomet be galo linksma ir guvi. Molina numezgė jai kojines ir pati užmovė ant mažų jos kojų. Nataša iš pradžių juokėsi, o paskui staiga nutilo, susimąstė ir tyliai pasakė:

Aš turėjau auklę – taip pat nuostabiai gera! Kaip l eisią, Pelagėja Nilovna, – darbo žmonių toks sunkus, toks skaudus gyvenimas, bet jie daugiau turi širdies, daugiau gerumo negu anie!

Ir mostelėjo ranka, rodydama kažkur tolumon, labai toli nuo savęs.

– Štai kokia jūs! – tarė Vlasova. – Tėvų netekote ir visko… – ji nemokėjo pabaigti savo minties, atsiduso ir nutilo, žiūrėdama Natašai į veidą, už kažką jausdama jai dėkingumą. Ji sėdėjo ant grindų priešais ją, o mergina palenkusi galvą, susimąsčiusi šypsojosi.

– Tėvų netekau? – pakartojo ji. – Tas – nieko! Mano tėvas toks šiurkštus, brolis taip pat. Ir girtuoklis. Vyresnioji sesuo – nelaiminga… Ištekėjo už daug vyresnio žmogaus… Labai turtingas, nuobodus, gobšus. Motinos – gaila! Ji tokia paprasta, kaip jūs. Mažytė tokia lyg pelytė, lygiai taip greitai bėgioja ir visų bijo. Kartais taip norisi ją pamatyti…

– Vargšele jūs mano! – liūdnai linguodama galvą, tarė motina.

Mergina greitai atmetė galvą ir ištiesė ranką, lyg kažką atstumdama.

– O, ne! Aš kartais jaučiu tokį džiaugsmą, tokią laimę!

Jos veidas išblyško, ir mėlynos akys skaidriai nušvito. Uždėjusi rankas ant motinos pečių, ji giliu balsu pasakė tyliai ir įtikinamai:

– Jeigu jūs žinotumėt… jeigu jūs suprastumėt, kokį didį darbą mes dirbame!..

Kažkas lyg pavydas palietė Vlasovos širdį. Atsistodama nuo grindų, ji liūdnai prabilo:

– Per sena aš jau tam, neraštinga…

…Pavlas kalbėdavo vis dažniau, daugiau, vis karščiau ginčydavosi ir – lyso. Motinai atrodė, kad, jam kalbantis su Nataša arba žiūrint į ją, jo griežtos akys žiba švelniau, balsas skamba meiliau, ir jis visas darosi paprastesnis.

„Duok viešpatie!“ – galvojo ji. Ir šypsojosi.

Susirinkimuose, kai tik ginčai pradėdavo darytis per daug karšti ir audringi, ukrainietis visuomet atsistodavo ir, siūbuodamas lyg varpo šerdis, savo skambiu, gaudžiančiu balsu sakydavo kažką paprasta ir gera, ir nuo to visi nusiramindavo ir surimtėdavo. Vesovščikovas nuolatos niauriai visus kažkur skatindavo, jis ir rudaplaukis, kurį vadino Samoilovu, pirmieji pradėdavo visus ginčus. Jiems pritardavo apskritagalvis, šviesbruvis, tarsi šarmu išpraustas, Ivanas Bukinas. Jakovas Somovas, gluotnas ir švarus, kalbėdavo mažai, tyliu, rimtu balsu, jis ir plačiakaktis Fedia Mazinas ginčijantis visada palaikydavo Pavlą ir ukrainietį.

Kartais vietoj Natašos iš miesto ateidavo Nikolajus Ivanovičius, žmogus su akiniais, su maža šviesia barzdele, kilęs iš kažkokios tolimos gubernijos; jis kalbėjo savotiškai, okuodamas. Jis apskritai visas buvo kažkoks tolimas. Pasakodavo jis apie paprastus dalykus: apie šeimyninį gyvenimą, apie vaikus, apie prekybą, apie policiją, apie duonos ir mėsos kainas, – apie viską, kuo žmonės kasdien gyvena. Ir visur jis iškeldavo apgaulę, painiavą, kažką kvaila, kartais juokinga, visuomet tai, kas aiškiai nenaudinga žmonėms. Motinai atrodė, kad jis atvyko kažkur iš toli, iš kitos karalystės, kur visi gyvena dorai ir lengvai, o čia – jam viskas svetima, jis negali priprasti prie šio gyvenimo, pripažinti jį esant būtiną, jis nepatinka jam ir žadina ramų, atkaklų norą viską savaip pertvarkyti. Jo veidas buvo gelsvas, aplink akis sklaidėsi plonos lyg spinduliai raukšlelės, balsas ramus, o rankos visada šiltos. Sveikindamasis su Vlasova, jis sugniauždavo visą jos ranką tvirtais pirštais, ir po tokio rankos paspaudimo širdyje darydavosi lengviau, ramiau.

Ateidavo iš miesto ir daugiau žmonių, dažniau už kitus – aukšta, liekna panelė su didelėmis akimis liesame, išblyškusiame veide. Jos vardas buvo Sašenka. Jos eisenoje ir judesiuose buvo kažkas vyriška, ji piktai suraukdavo tankius, juodus antakius, o kai kalbėdavo, plonos jos tiesios nosies šnirplės virpėdavo.

Sašenka pirmoji pasakė garsiai ir griežtai:

– Mes – socialistai…

Kai motina išgirdo šitą žodį, ji tylėdama išsigandusi įbedė akis į panelės veidą. Ji buvo girdėjusi, kad socialistai užmušę carą. Tas buvo jos jaunystės dienomis; tuomet žmonės kalbėjo, jog dvarininkai, norėdami atkeršyti carui, kad jis suteikė valstiečiams laisvę, pasižadėjo nesikirpti plaukų, kol jį užmuš, už tat juos ir pavadino socialistais. Ir dabar ji negalėjo suprasti, kodėl gi socialistas jos sūnus ir jo draugai?

Kai visi išsiskirstė, ji paklausė Pavlą:

– Pavluša, negi tu socialistas?

– Taip! – tarė jis, stovėdamas priešais ją tiesiai ir tvirtai kaip visuomet. – Tai kas?

Motina sunkiai atsiduso ir, nuleidusi akis, paklausė:

– Ar taip, Pavluša? Juk jie – prieš carą, juk jie užmušė vieną.

Pavlas perėjo per kambarį, paglostė ranka skruostą ir nusišypsojęs tarė:

– Mums to nereikia!

Jis ilgai kalbėjo jai kažką tyliu, rimtu balsu. Ji žiūrėjo jam į veidą ir mąstė:

„Jis nepadarys nieko blogo, jis negali!“

O paskui baisusis žodis ėmė kartotis vis dažniau, jo aštrumas nudilo, ir jis pasidarė jos ausiai toks pat įprastas, kaip ir dešimtys kitų anksčiau nesuprantamų žodžių. Bet Sašenka jai nepatiko, ir. kai ji ateidavo, motinai pasidarydavo neramu, nejauku…

Kartą ji pasakė ukrainiečiui, nepatenkinta sučiaupusi lūpas:

– Kažkodėl jau labai griežta Sašenka! Vis įsakinėja: jus ir tą turite padaryti, jūs ir šitą turite…

Ukrainietis garsiai nusijuokė.

– Teisingai pasakyta! Jūs, motule, pataikėte tiesiai į akį! Pavlai, a?

Ir, mirkčiodamas motinai, tarė su pašaipa akyse:

– Bajorija!

Pavlas sausai pastebėjo:

– Ji – geras žmogus.

– Tas teisybė! – patvirtino ukrainietis. – Tik nesupranta, kad ji – privalo, o mes – norime ir galime!

Jie ėmė ginčytis dėl kažko nesuprantamo.

Motina taip pat pastebėjo, kad Sašenka griežčiausiai elgiasi su Pavlu, kartais ji net aprėkia jį. Pavlas šypsodamasis tylėdavo ir žiūrėdavo į merginos veidą tokiu švelniu žvilgsniu, kokiu seniau žiūrėdavo į Natašos veidą. Tas taip pat nepatiko motinai.

Kartais motiną nustebindavo audringo džiaugsmo nuotaika, staiga ir iš karto apėmusi visus. Paprastai taip atsitikdavo tais vakarais, kai jie laikraščiuose skaitydavo apie užsienio darbo žmones. Tuomet visų akys žėrėdavo džiaugsmu, visi būdavo keistai, kažkaip vaikiškai laimingi, juokdavosi linksmu, skaidriu juoku, meiliai plekšnodavo vieni kitiems per pečius.

– Šaunūs draugai vokiečiai! – rėkdavo kuris nors, tartum apsvaigęs savo linksmumu.

– Tegyvuoja Italijos darbininkai! – šaukdavo kitą kartą.

Ir, siųsdami šituos šūksnius kažkur tolumon, draugams, kurie nepažinojo jų ir negalėjo suprasti jų kalbos, jie, rodosi, buvo įsitikinę, kad žmonės, jiems nežinomi, girdi ir supranta jų džiaugsmą.

Zybčiodamas akimis, kupinas visus apėmusio meilės džiaugsmo, ukrainietis sakydavo:

Būtų gera parašyti jiems ten, a? Kad jie žinotų, jog Rusijoje gyvena jų draugai, kurie tiki ir išpažįsta drauge su jais vieną religiją, gyvena bendrų tikslų žmonės ir džiaugiasi jų laimėjimais!

Ir visi svajingai, besišypsančiais veidais, ilgai kalbėdavo apie prancūzus, anglus ir švedus, kaip apie savo draugus, apie artimus širdžiai žmones, kuriuos jie gerina, gyvena jų džiaugsmais, jaučia jų sielvartą.

Ankštame kambaryje gimdavo visos žemės darbininkų dvasinio giminingumo jausmas. Šitas jausmas jungė visus į vieną sielą, jaudindamas ir motiną; nors jis buvo jai nesuprantamas, bet teikė jai žvalumo savo jėga, džiaugsminga ir jauna, svaiginančia ir pilna vilčių.

– Kokie jūs! Tarė ji kartą ukrainiečiui. – Visi jums draugai – ir armėnai, ir žydai, ir austrai, dėl visų sielojatės ir džiaugiatės.

– Dėl visų, motule, dėl visų! – sušuko ukrainietis. – Mums nėra nacijų, nėra genčių, yra tik draugai, yra priešai. Visi darbininkai – mūsų draugai, visi turtuoliai, visos vyriausybės – mūsų priešai. Kai apžvelgi geru žvilgsniu žemę, kai pamatai, kiek mūsų, darbininkų, daug, kokie mes galingi, – toks džiaugsmas apima širdį, tokia didžiulė šventė krūtinėje! Ir tą pat, motule, jaučia prancūzas ir vokietis, pažvelgę į gyvenimą, ir taip pat džiaugiasi italas. Mes visi – vaikai vienos motinos – nenugalimos minties apie visų žemės šalių darbo liaudies brolybę. Ji mus šildo, ji – teisingumo saulė danguje, o šitas dangus – darbininko širdyje, ir kas jis bebūtų, kaip besivadintų – socialistas – visuomet mūsų dvasios brolis, dabar ir visados, ir per amžių amžius!

Šitas vaikiškas, bet tvirtas tikėjimas vis dažniau reiškėsi jų tarpe, vis kilo ir augo jo galinga jėga. Ir motina, matydama jį, nenoromis jautė, kad iš tikrųjų pasaulyje atsirado kažkas didinga ir šviesu, tarytum dangaus saulė, kurią ji mato.

Dažnai jie dainuodavo. Paprastas, visiems žinomas dainas dainuodavo garsiai ir linksmai, bet kartais už-traukdavo naujas, kažkaip ypatingai darnias, bet nelinksmų ir neįprastų melodijų. Jas dainuodavo pusbalsiu, rimtai, lyg bažnytines giesmes. Dainininkų veidai blykšdavo, kaisdavo, ir skambiuose žodžiuose būdavo jaučiama didelė jėga.

Ypač viena iš naujų dainų vertė nerimauti ir jaudintis moteriškę. Toje dainoje nebuvo girdėti, kad į nuskriaustą ir tamsiais skaudžių abejonių šunkeliais klajojančią vienišą sielą skverbtųsi liūdnas susimąstymas, kad dejuotų skurdo užguita, baimės įbauginta, beveidė ir bespalvė siela. Ir neskambėjo joje gūdūs neaiškiai platybių trokštančios jėgos atodūsiai, verčią klykti pašėlusią narsą, pasiryžusią be atrankos sunaikinti ir blogį, ir gėrį.

Joje nebuvo aklo keršto ir skriaudos jausmo, kuris gali viską sugriauti, bet bejėgis ką nors sukurti, – šitoje dainoje nebuvo girdėti nieko iš senojo, vergiškojo pasaulio.

Griežti jos žodžiai ir rūsti gaida nepatiko motinai, tačiau žodžiai ir gaida slėpė kažką daugiau, tatai savo jėga stelbė garsus ir žodžius ir žadino širdyje nujautimą to, ko negali apimti mintis. Šitą „kažką“ ji matė jaunuolių veiduose, akyse, jautė jų krūtinėse ir, pasiduodama dainos jėgai, netilpusiai žodžiuose ir garsuose, visuomet klausydavosi jos ypač atidžiai, daug labiau nerimaudama, negu dainuojant visas kitas dainas.

Šią dainą jie traukdavo tyliau negu kitas, bet ji skambėdavo stipriau už visas kitas ir svaigindavo žmones kaip oras kovo mėnesio dieną, – pirmąją ateinančio pavasario dieną.

– Metas mums gatvėje .ją uždainuoti, – niūriai kalbėjo Vesovščikovas.

Kai jo tėvas vėl kažką pavogė ir atsisėdo į kalėjimą, Nikolajus ramiai pareiškė draugams:

– Dabar pas mane galima rinktis…

Beveik kas vakaras po darbo pas Pavlą sėdėdavo kuris nors draugas, ir jie skaitydavo, kažką išsirašinėdavo iš knygų, susirūpinę, nespėję nusiprausti. Vakarieniaudavo ir gerdavo arbatą su knygomis rankose, ir motinai vis labiau nesuprantamos buvo jų kalbos.

– Mums reikia laikraščio! – dažnai sakydavo Pavlas.

Gyvenimas darėsi skubrus ir karštas, žmonės vis markiau puldinėjo nuo vienos knygos prie kitos, tartum bitės nuo žiedo prie žiedo.

– Šneka apie mus! – pasakė kartą Vesovščikovas. – Esą, mes greitai turime žūti…

– Tam ir putpelės, kad į žabangas pakliūtų! – atsiliepė ukrainietis.

Jis vis labiau patiko motinai. Kai jis vadindavo ją „motule“, tas žodis tarsi glostydavo jos skruostus švelnia, vaikiška ranka. Sekmadieniais, jeigu Pavlas neturėdavo laiko, jis skaldydavo malkas; kartą atsinešė ant pečių lentą ir, pasiėmęs kirvį, greitai ir vikriai pakeitė supuvusį priebučio laiptelį, kitą kartą taip pat nepastebimai pataisė suirusią tvorą. Dirbdamas jis švilpaudavo, ir jo švilpavimas buvo gražiai liūdnas.

Kartą motina tarė sūnui:

– Ar nepriimtume ukrainietį įnamiu? Judviem bus geriau: nereikės bėgioti vienam pas kitą.

– Kam jums varžytis? – paklausė Pavlas, gūžtelėdamas pečiais.

– Tai tau! Visą gyvenimą varžiausi, nežinodama dėl ko, o dėl gero žmogaus galima!

– Darykite, kaip norite! – atsiliepė sūnus. – Jeigu jis persikels, aš džiaugsiuos…

Ir ukrainietis persikraustė pas juos.

VIII

Mažas namelis priemiesčio pakraštyje traukė žmonių dėmesį; jo sienas jau čiupinėjo dešimtys įtarių žvilgsnių. Viršum jo neramiai sklandė margi paskalos sparnai, – žmonės stengėsi išbaidyti, rasti kažką, slypintį už pakriūtės namo sienų. Naktimis dirsčiodavo pro langus, kartais kažkas pabelsdavo į stiklą ir greitai, baikščiai bėgdavo šalin.

Kartą gatvėje Pelagėją Vlasovą sustabdė smuklininkas Beguncovas, garbingos išorės seniukas, visada nešiojąs juodą šilkinę skarelę ant raudono, suglebusio kaklo, o ant krūtinės storą pliušinę lelijų spalvos liemenę. Ant jo smailios ir blizgančios nosies kabėjo vėžlio kaulo akiniai, todėl jis buvo vadinamas – Kaulinėmis Akimis.

Sulaikęs Vlasovą, jis vienu atokvapiu, nelaukdamas atsakymų, užvertė ją tratančiais ir sausais žodžiais:

– Pelagėja Nilovna, kaip sveikatėlė? Kaip sūnelis? Vesdinti neketinate, a? Jaunuolis visiškai pribrendęs santuokai. Vesdinsi sūnų anksčiau – tėvams ramiau. Šeimoje žmogus geriau išsilaiko ir siela, ir kūnu, šeimoje jis – kaip grybas acte! Aš, jūsų dėtas, jį vesdinčiau. Mūsų laikai reikalauja griežtai prižiūrėti žmogaus būtybę, jie pradeda gyventi savo galva. Mintys iškriko, ir poelgiai verti papeikimo. Jaunuomenė dievo namus aplenkia, viešųjų vietų šalinasi ir, susirinkusi slaptai, pakampėmis – šnibžda. Kodėl šnibžda, leiskite sužinoti? Kodėl vengia žmonių? Visa tai, ko žmogus negali pasakyti prie kitų – pavyzdžiui, smuklėje, – kas lai yra? Paslaptis! O paslapčiai vieta – mūsų šventoji, apaštališkoji cerkvė. O visos kitos paslaptys, atliekamos pakampėmis, – proto paklydimas! Linkiu jums geros sveikatos!

Įmantriai išlenkęs ranką, jis nusiėmė kepurę, mostelėjo ja ore ir nuėjo, palikęs suglumusią motiną.

Vlasovų kaimynė Marja Koršunovą, kalvio našlė, prie fabriko vartų prekiaujanti maisto produktais, susitikusi turgavietėje motiną, taip pat pasakė:

– Žiūrėk sūnaus, Pelagėja!

– Kas yra? – paklausė motina.

– Eina gandai! – paslaptingai pranešė Marja. – Negeri, mieloji tu mano! Sako, jis sudarąs tokią artelę, panašią į chlystus. Sektomis tai vadinama. Plaks vieni kitus kaip chlystai…

– Ką čia, Marja, niekus tauziji!

– Ne tas meluoja, kuris atraizgalioja, bet tas, kuris galus sumezgioja! – atšovė prekiautoja.

Motina papasakodavo visas tas kalbas sūnui, jis tylėdamas gūžčiodavo pečiais, o ukrainietis juokdavosi storu švelniu juoku.

– Mergos taip pat labai nepatenkintos jumis! – kalbėjo ji. – Jaunikiai jūs pavydėtini kiekvienai merginai ir darbininkai visi geri, negeriate, o į merginas nė nežiūrite! Kalba, kad pas jus iš miesto ateinančios nepadorios panelės…

– Na, žinoma! – paniekinamai suraukęs veidą, sušuko Pavlas.

– Pelkėje viskas puvenomis dvokia! – atsidusęs pratarė ukrainietis. – O jūs, mieloji, paaiškintumėt toms kvailutėms, kas yra santuoka, kad jos nesiskubintų laužyti sau kaulų.

– Ak, mano mielasis! – tarė motina. – Jos mato vargą, jos supranta, bet kurgi joms dingti, jei neištekės!

– Blogai supranta, o šiaip surastų kelią! – pastebėjo Pavlas.

Motina pažvelgė į jo griežtą veidą.

– O jūs – pamokykite jas!. Pasikviestumėt kai kurias protingesnes čia.

– Nepatogu! – šaltai atsiliepė sūnus.

– O jeigu pamėgintume? – paklausė ukrainietis.

Pavlas patylėjo ir atsakė:

– Pradės vaikštinėti porelėmis, paskui ištekės kai kurios, na – ir viskas!

Motina susimąstė. Vienuoliškas Pavlo rūstumas ją baugino. Ji matė, kad jo patarimų klauso net tie draugai, kurie, kaip ukrainietis, už jį vyresni, bet jai atrodė, jog visi jo bijo ir niekas nemyli dėl šito sausumo.

Kartą, kai ji buvo jau atsigulusi, o sūnus ir ukrainietis dar skaitė, ji nugirdo pro ploną pertvarą jų tylų pašnekesį.

– Patinka man Nataša, žinai? –  staiga negarsiai sušuko ukrainietis.

– Žinau! – ne iš karto atsakė Pavlas.

Buvo girdėti, kad ukrainietis pamažu atsistojo ir pradėjo vaikštinėti. Grindimis čežėjo basos jo kojos. Ir pasigirdo tylus, graudus švilpavimas. Paskui vėl sugaudė jo balsas:

– O ar ji tą pastebi? – nuleidęs balsą, paklausė ukrainietis.

– Pastebi! – atsakė Pavlas. – Todėl ir atsisakė pas mus darbuotis…

Ukrainietis sunkiai brazdino kojas grindimis, ir vėl kambaryje virpėjo tylus jo švilpavimas. Paskui jis paklausė:

– O jeigu aš pasakysiu jai…

– Ką?

– Kad aš, va… – tyliai pradėjo ukrainietis.

– Kuriam galui? – perkirto jį Pavlas.

Motina išgirdo, kad ukrainietis sustojo, ir pajuto, kad jis šypsosi.

– Aš, matai, manau, kad jeigu myli merginą, tai reikia jai ir pasakyti, kitaip – nebus nieko gero!

Pavlas garsiai užvertė knygą. Buvo girdėti jo klausimas:

– O kokio gero tu lauki?

Abudu ilgai tylėjo.

– Na? – paklausė ukrainietis.

– Reikia, Andrejau, aiškiai žinoti, ko nori, – iš lėto prašneko Pavlas. – Sakysime, ir jinai tave myli, – aš taip nemanau, bet, sakysim, myli! Ir judu susituoksite, įdomios vedybos – inteligentė ir darbininkas! Gims vaikai, tu turėsi dirbti vienas… ir – daug. Jūsų gyvenimas pavirs kova dėl duonos kąsnio, dėl vaikų, dėl Imto; o mūsų darbui jūsų jau nebebus. Abiejų nebebus!

Pasidarė tylu. Paskui Pavlas prabilo lyg švelniau:

– Tu geriau mesk visa tai, Andrejau. Ir netrikdyk jos…

Tylu. Garsiai tiksi laikrodžio švytuoklė, ritmingai kapodama sekundes.

Ukrainietis tarė:

– Pusė širdies – myli, pusė – neapkenčia, argi tai širdis, a?

Sušlamėjo knygos lapai – turbūt, Pavlas vėl pradėjo skaityti. Motina gulėjo užsimerkus ir bijojo pajudėti. Jai buvo iki ašarų gaila ukrainiečio, bet dar labiau sūnaus. Ji mąstė apie jį:

„Mielasis tu mano…“

Staiga ukrainietis paklausė:

– Vadinasi, tylėti?

– Taip garbingiau! – tyliai tarė Pavlas.

– Tuo keliu ir eisime! – tarė ukrainietis. Ir po kelių sekundžių tęsė liūdnai ir tyliai: – Sunku bus tau, Paša, kada tu pats, va taip…

– Man jau sunku…

Į namo sienas glaistėsi vėjas. Laikrodžio švytuoklė tiksliai skaitė bėgantį laiką.

– Iš to – nepasijuoksi! – lėtai pratarė ukrainietis.

Motina įsikniaubė į priegalvį ir tyliai pravirko.

Rytą Andrejus atrodė motinai žemesnis ir dar meilesnis. O sūnus kaip visuomet liesas, tiesus ir nekalbus. Anksčiau motina ukrainietį vadindavo Andrejum Onisimovičium, o šiandien, pati to nepastebėdama, tarė jam:

– Jums, Andriuša, batus pataisyti reikėtų: taip jūs kojas nušalsite!

– O aš, gavęs algą, naujus nusipirksiu! – atsakė jis, nusijuokė ir staiga, padėjęs jai ant peties savo ilgą ranką, tarė: – O, galbūt, jūs ir esate mano tikroji motina? Tiktai jūs nenorite prisipažinti žmonėms, nes aš labai negražus, a?

Ji tylėdama paplekšnojo jam ranka. Ji norėjo pasakyti jam daug meilių žodžių, bet jos širdį spaudė gailestis, ir liežuvis neapsivertė ištarti žodį.

IX

Priemiestyje buvo kalbama apie socialistus, kurie mėtą mėlynu rašalu parašytus lapelius. Šiuose lapeliuose piktai rašoma apie fabriko tvarką, apie Peterburgo ir pietų Rusijos darbininkų streikus, darbininkai raginami susivienyti ir kovoti už savo interesus.

Pagyvenę žmonės, gerai uždirbantieji fabrike, plūdo:

– Maištininkai! Už tokius darbus reikia snukius daužyti!

Ir nešė lapelius j kontorą. Jaunimas skaitė lapelius su įkarščiu:

– Teisybė!

Daugumas, darbo nukamuoti ir viskam abejingi, tingiai atsiliepdavo:

– Nieko nebus, argi galima?

Tačiau lapeliai jaudino žmones, ir, jeigu kokią savaitę jų nebūdavo, žmonės jau sakydavo vieni kitiems:

– Liovėsi, matyti, spausdinę…

O pirmadienį lapeliai vėl pasirodydavo, ir vėl darbininkai tyliai bruzdėdavo.

Smuklėje ir fabrike buvo pastebima naujų, niekam nepažįstamų žmonių. Jie klausinėjo, žvalgėsi, uostinėjo ir iš karto visiems krisdavo į akis: vieni – savo įtartinu atsargumu, antri – perdėtu įkyrumu.

Motina suprato, kad šitas triukšmas jos sūnaus darbas. Ji matė, kaip žmonės spietėsi aplink jį. Ir jos būkštavimai dėl sūnaus jungėsi su pasididžiavimu juo.

Vieną vakarą Marja Koršunovą iš gatvės pabarbeno į langą, ir, kai motina atidarė langą, ji ėmė garsiai šnibždėti:

– Laikykis, Pelagėja, priėjo liepto galą paukšteliai! Šiąnakt nutarta iškrėsti jus, Mažiną ir Vesovščikovą…

Storos Marjos lūpos paskubomis šlepsėjo viena į kitą, mėsinga nosis šnirpštė, akys mirkčiojo ir žvairavo į visas šalis, kažką sekdamos gatvėje.

– O aš nieko nežinau, ir nieko tau nesakiau ir net nemačiau šiandien tavęs – girdi?

Ji dingo.

Motina, uždariusi langą, iš lėto susmuko ant kėdės. Bet, suvokusi, kad sūnui gresia pavojus, ji skubiai pašoko, vikriai apsirengė, kažkodėl gerai apsivyniojo galvą šaliku ir išbėgo pas Fedią Mažiną – jis sirgo ir nėjo j darbą. Kai ji atėjo, jis sėdėjo prie lango, skaitydamas knygą, ir sūpavo kairiąja ranka dešiniąją, atkišęs nykštį. Išgirdęs naujieną, jis greitai pašoko, jo veidas išblyško.

– Še tau… – suniurnėjo jis.

– Kas gi reikia daryti? – drebančia ranka šluostydamasi nuo veido prakaitą, klausė Vlasova.

– Palaukit, jūs nebijokit! – atsakė Fedia, glostydamas sveikąja ranka garbiniuotus plaukus.

– Tai kad jūs patys bijote! – sušuko motina.

– Aš? – Jo skruostai plykstelėjo raudoniu, ir, sumišęs šypsodamasis, jis tarė: – Ta-aip, po velnių… Reikia, Pavlui pasakyti. Aš tuojau ką nors nusiųsiu pas jį. Jūs eikite, nieko! Juk nemuš?

Parėjusi namo, ji surinko visas knygeles ir, prispaudusi jas prie krūtinės, ilgai vaikščiojo po namus, pažvelgdama į krosnį, po krosnimi, net į rėčką su vandeniu. Jai rodėsi, kad Pavlas tučtuojau mes darbą ir pareis namo, o jo vis nebuvo. Galiausiai pavargusi ji atsisėdo virtuvėje ant suolo, pasidėjusi knygas, ir taip, bijodama atsistoti, išsėdėjo, kol iš fabriko parėjo Pavlas ir ukrainietis.

– Žinote? – sušuko ji neatsistodama.

– Žinome! – šypsodamasis tarė Pavlas. – Bijai?

– Taip bijau, taip bijau!..

– Nereikia bijoti! – tarė ukrainietis. – Tas nieko nepadeda.

– Net virtuvo neužkaitei! – pastebėjo Pavlas.

Motina atsistojo ir, rodydama knygas, kaltai paaiškino:

– Tai aš va, čia vis su jomis…

Sūnus ir ukrainietis nusijuokė, tas ją padrąsino. Pavlas atrinko keletą knygų ir išnešė į kiemą paslėpti, o ukrainietis, kaisdamas virtuvą, kalbėjo:

– Nieko baisaus nėra, motule, tik gėda, kad žmonės niekais užsiima. Ateis suaugę vyrai su kardais prie šono, su pentinais prie batų ir visur knisis. Pažvelgs po lova ir po krosnim, rūsys yra, – į rūsį įlįs, ant aukšto užlips. Ten jų snukiai apsivelia voratinkliais, jie čiaudo. Jiems liūdna, gėda, todėl jie apsimeta esą labai pikti ir širsta ant jūsų. Biaurus darbas, jie gi supranta! Kartą pas mane viską iškniso, susigėdo ir taip išėjo, o kitą kartą ir mane kartu išsivedė. Patupdė į kalėjimą, ketvertą mėnesių atsėdėjau. Sėdi sėdi, pasišaukia pas save, perveda gatve su kareiviais, ko nors paklausia. Žmonės jie neišmintingi, kalba kažkokias nesąmones, pakalbės – ir vėl liepia kareiviams į kalėjimą nuvesti. Taip ir vedžioja tai šen, tai ten, – juk reikia jiems savo algą pateisinti! O paskui paleidžia, – štai ir viskas.

– Kaip jūs visuomet kalbate, Andriuša! – sušuko motina.

Klūpodamas prie virtuvo, jis atsidėjęs pūtė į kaminėlį, bet tuoj pakėlė savo veidą, raudoną nuo įtempimo, ir, taisydamas abiem rankomis ūsus, paklausė:

– O kaipgi kalbu?

– Tarytum niekas niekad jūsų nėra skriaudęs…

Jis atsistojo ir, papurtęs galvą, šypsodamasis prakalbo:

– Argi yra kur nors žemėje nenuskriausta siela? Mane tiek skriaudė, jog aš atpratau užsigauti. Ką padarysi, jeigu žmonės kitaip negali? Nuoskaudos kliudo darbą dirbti, sustosi prie jų – veltui laiką sugaiši. Toks gyvenimas! Seniau aš pykdavau ant žmonių, o kai pagalvojau, matau –- neverta. Kiekvienas bijo, kad tik kaimynas nesuduotų, na ir stengiasi kuo greičiau pats kirsti antausį. Toks gyvenimas, motule mano!

Jo kalba liejosi ramiai ir stūmė kažkur tolyn kratos belaukiant kilusį nerimą, jo iššokusios akys šviesiai šypsojosi, ir jis visas, nors ir gremėzdiškas, buvo toks lankstus.

Motina atsiduso ir nuoširdžiai jam palinkėjo:

– Duok dieve jums laimės, Andriuša!

Ukrainietis žengė platų žingsnį prie virtuvo, vėl atsitūpė prie jo ir tyliai suniurnėjo:

– Duos laimės – neatsisakysiu, prašyti neprašysiu!

Atėjęs iš kiemo, Pavlas tvirtai tarė:

– Nesuras! – ir ėmė praustis.

Paskui, stipriai ir stropiai mazgodamas rankas, jis prašneko:

– Jeigu jūs, mamyte, išsiduosite, kad nusigandote, jie pagalvos: vadinas, šituose namuose kas nors yra, jeigu ji taip dreba. Juk jūs suprantate – mes bloga nenorime, su mumis teisybė, ir visą gyvenimą dėl jos dirbsime, – štai visa mūsų kaltė! Ko gi bijoti?

– Aš, Paša, susivaidysiu, – pažadėjo ji. Ir tuojau po to jai liūdnai išsiveržė: – Kad nors greičiau jie ateitų!

Bet jie tą naktį neatėjo, ir rytą motina, nenorėdama, kad būtų juokiamasi iš jos baimės, pati pirmoji pradėjo iš savęs juokauti:

– Dar negąsdinta išsigandau!

X

Jie atėjo praslinkus beveik mėnesiui po tos neramios nakties. Pas Pavlą sėdėjo Nikolajus Vesovščikovas, ir trise su Andrejumi jie kalbėjo apie savo laikraštį. Buvo vėlu, beveik vidunaktis. Motina jau buvo atsigulusi ir beužsnūsdama girdėjo susirūpinusius, tylius balsus. Štai Andrejus, atsargiai stypčiodamas, perėjo virtuvę, tyliai privėrė paskui save duris. Priemenėje subildėjo skardinis kibiras. Ir staiga durys plačiai atsivėrė, ukrainietis įžengė į virtuvę ir garsiai sušnibždėjo:

– Pentinai žvanga!

Motina šoko iš lovos, drebančiomis rankomis tverdama drabužius, bet kambario duryse pasirodė Pavlas ir ramiai tarė:

– Jūs gulėkite, jūs negaluojate!

Priemenėje buvo girdėti atsargus krebždesys. Pavlas priėjo prie durų ir, pastūmęs jas ranka, paklausė:

– Kas ten?

Pro duris stebėtinai greitai įsmuko aukšta, pilka žmogysta, paskui antra, du žandarai nustūmė Pavlą, atsistojo jam iš šonų, ir nuskambėjo aukštas, pašaipus balsas:

– Ne tie, kurių jūs laukėte, a?

Tai pasakė aukštas, laibas karininkas juodais, retais ūsais. Prie motinos lovos atsirado priemiesčio policininkas Fediakinas ir, pridėjęs vieną ranką prie kepurės, o antrąja rodydamas į motinos veidą, tarė, baisiai išvertęs akis:

– Štai čia jo motina, jūsų kilnybe! – Ir, mostelėjęs ranka į Pavlą, pridūrė: – O čia – jis pats!

– Pavlas Vlasovas? – paklausė karininkas, primerkęs akis, ir, kai Pavlas tylėdamas linktelėjo galvą, jis pareiškė, raitydamas ūsą: – Aš turiu padaryti pas tave kratą. Sene, kelkis! Ten – kas? – paklausė jis, žvelgdamas į kambarį, ir staigiai žengė prie durų.

– Jūsų pavardės? – suskambo jo balsas.

Iš priemenės įėjo du kviestiniai: senas liejikas Tveriakovas ir jo kambario nuomininkas kūrikas Rybinas, tvirtas, juodas vyriškis. Storu, garsiu balsu jis tarė:

– Sveika gyva, Nilovna!

Ji rengėsi ir, stengdamasi save padrąsinti, tyliai kalbėjo:

– Kaipgi čia taip? Ateina naktį, žmonės sugulę, o jie ateina!..

Kambaryje buvo ankšta ir kažkodėl smarkiai dvokė batų tepalu. Du žandarai ir priemiesčio pristavas Ryškinąs, garsiai trypdami kojomis, ėmė nuo lentynos knygas ir krovė jas ant stalo priešais karininką. Kiti du beldė kumščiais į sienas, žvilgčiojo po kėdėmis, vienas nerangiai lipo ant krosnies. Ukrainietis ir Vesovščikovas susispaudę stovėjo kampe. Šlakuotą Nikolajaus veidą išpylė raudonos dėmės, jo mažos pilkos akys visą laiką žiūrėjo j karininką. Ukrainietis raitė ūsus, o kai motina įėjo j kambarį, jis nusišypsojęs meiliai linktelėjo galvą.

Stengdamasi nuslopinti savyje baimę, ji ėjo ne šonu kaip visuomet, o tiesiai, atstačiusi krūtinę: tas teikė jos figūrai juokingo ir išpūsto rimtumo. Ji garsiai trepsėjo kojomis, o jos antakiai drebėjo…

Karininkas smarkiai graibstė knygas plonais baltų rankų pirštais, vartė jų lapus, purtė ir vikriu riešo judesiu mėtė į šalį. Kartais knyga minkštai šlepteldavo ant žemės. Visi tylėjo, buvo girdėti sunkus suprakaitavusių žandarų šniokštimas, žvangėjo pentinai, kartais pasigirsdavo prislopintas klausimas:

– Čia žiūrėjai?

Motina atsistojo šalia Pavlo prie sienos, susinėrė, rankas ant krūtinės, kaip kad ir jis buvo padaręs, ir taip pat žiūrėjo į karininką. Jos keliai drebėjo, ir akis vilko sausas rūkas.

Staiga tyloje pasigirdo ausį rėžiąs Nikolajaus balsas:

– O kam reikia mėtyti knygas ant grindų?

Motina krūptelėjo. Tveriakovas knaptelėjo galva, lyg kas būtų stuktelėjęs jam į pakaušį, o Rybinas sumykė ir atidžiai pažiūrėjo į Nikolajų.

Karininkas primerkė akis ir įsmeigė jas valandėlei į šlakuotą, sustingusį veidą. Jo pirštai dar smarkiau ėmė versti knygų lapus. Kartais jis taip plačiai atmerkdavo dideles, pilkas akis, tarytum jam darytųsi nepakenčiamai skaudu ir jis kone pasiryžęs garsiai bejėgiško pykčio balsu surikti iš šito skausmo.

– Kareivi! – vėl tarė Vesovščikovas. – Pakelk knygas…

Visi žandarai atsigręžė į jį, paskui pažiūrėjo į karininką. Sis vėl pakėlė galvą ir, permetęs stambią Nikolajaus figūrą tiriančiu žvilgsniu, sušnypštė pro nosį:

– N-na… pakelkite…

Vienas žandaras pasilenkė ir, šnairuodamas į Vesovščikovą, ėmė rankioti nuo grindų išdraikytas knygas…

– Bent tylėtų Nikolajus! – tyliai sušnibždėjo motina Pavlui.

Jis gūžtelėjo pečiais. Ukrainietis nuleido galvą.

– Kas čia skaito bibliją?

– Aš! – tarė Pavlas.

– O kieno visos šitos knygos?

– Mano! – atsakė Pavlas.

– Taip! – tarė karininkas, atsilošdamas j kėdės atkaltę. Grikštelėjo plonų rankų pirštais, ištiesė po stalu kojas, pasitaisė ūsus ir paklausė Nikolajų:

– Tai tu – Andrejus Nachodka?

– Aš! – atsakė Nikolajus, paeidamas į priekį. Ukrainietis ištiesė ranką, paėmė jį už peties ir atitraukė atgal.

– Jis suklydo! Aš – Andrejus!..

Karininkas, pakėlęs ranką ir grūmodamas Vesovščikovui mažuoju pirštu, tarė:

– Žiūrėk tu man!

Jis ėmė raustis savo popieriuose.

Iš gatvės pro langą bedvasėmis akimis žiūrėjo šviesi mėnesienos naktis. Kažkas iš lėto vaikščiojo palangėje, gurgždėjo sniegas.

– Ar tu, Nachodka, jau buvai kvočiamas už politinius nusikaltimus? – paklausė karininkas.

– Rostove buvau, ir Saratove… Tik ten man žandarai sakydavo „jūs“…

Karininkas mirktelėjo dešiniąja akimi, patrynė ją ir, prašiepęs smulkius dantis, prabilo:

– Ar nežinote jūs, Nachodka, kaip tik jūs, kas tie šunsnukiai, kurie mėto fabrike nusikalstamus atsišaukimus, a?

Ukrainietis susvyravo ant kojų ir, plačiai šypsodamasis, norėjo kažką pasakyti, bet – vėl suskambėjo erzinąs Nikolajaus balsas:

– Mes šunsnukius pirmą kartą matome…

Pasidarė tylu, visi akimirką nuščiuvo.

Randas motinos veide pabalo, ir dešinysis antakis pakilo aukštyn. Rybinui keistai suvirpėjo juoda jo barzda; nuleidęs akis, jis pradėjo iš lėto šukuoti ją pirštais.

– Išveskite lauk šitą galviją! – tarė karininkas.

Du žandarai paėmė Nikolajų už rankų ir grubiai išvedė į virtuvę. Ten jis sustojo, stipriai įsispyręs kojomis į grindis, ir riktelėjo:

– Palaukit… aš apsirengsiu!

Iš kiemo atėjo pristavas ir tarė:

– Nieko nėra, viską apžiūrėjom!

– Na, suprantama! – sušuko karininkas šaipydamasis. – Čia – prityręs žmogus…

Motina klausėsi jo silpno, drebančio ir traškaus balso ir, baimingai žiūrėdama į geltoną veidą, jautė, kad tas žmogus yra negailestingas priešas, o jo širdis kupina poniškos paniekos žmonėms. Ji mažai matė tokių žmonių ir buvo beveik pamiršusi, kad jų esama.

„Štai ką išgąsdino!“ – mąstė ji.

– Jus, ponas Andrejau Onisimovai Nachodka, pavainiki, aš suimu!

– Už ką? – ramiai paklausė ukrainietis.

– Tą jums vėliau pasakysiu! – su piktu mandagumu atsakė karininkas. Ir, kreipdamasis į motiną, paklausė:

– Tu raštinga?

– Ne! – atsakė Pavlas.

– Aš ne tave klausiu! – griežtai tarė karininkas ir vėl paklausė: – Sene, atsakyk!

Motina, nejučiomis užsidegdama neapykantos jausmu šitam žmogui, staiga, lyg įšokusi į šaltą vandenį, šiurpo krečiama, išsitiesė, jos randas tamsiai paraudo, ir antakis žemai nusileido.

– Jūs nerėkite! – prabilo ji, ištiesusi ranką į jį. – Jūs dar jaunas žmogus, jūs vargo nematėte…

– Nurimkit, mama! – sulaikė ją Pavlas.

– Palauk, Pavlai! – sušuko motina, verždamasi prie stalo. – Kam jūs žmones grobiate?

– Tai ne jūsų reikalas, tylėt! – sušuko atsistodamas karininkas. – Įveskite suimtąjį Vesovščikovą!

Ir pradėjo skaityti kažkokį popierių, prisikišęs jį prie veido.

Įvedė Nikolajų.

– Nusiimt kepurę! – riktelėjo karininkas, paliovęs skaityti.

Rybinas priėjo prie Vlasovos ir, kumštelėjęs ją petimi, tyliai pasakė:

– Nesikarščiuok, motin…

– Kaipgi aš nusiimsiu kepurę, jeigu mane už rankų laiko? – paklausė Nikolajus, nustelbdamas protokolo skaitymą.

Karininkas numetė popierių ant stalo.

– Pasirašyt!

Motina žiūrėjo, kaip pasirašo protokolą, jos įsikarščiavimas atvėso, širdis atslūgo, į akis plūdo skausmo, bejėgiškumo ašaros. Tokiomis ašaromis ji verkė dvidešimt savo vedybinio gyvenimo metų, bet pastaraisiais metais buvo beveik pamiršusi jų aitrų skonį; karininkas pažiūrėjo į ją ir, bjaurėdamasis suraukęs veidą, pastebėjo:

– Per anksti žliumbiate, gerbiamoji! Žiūrėkite, jums neužteks ašarų ateičiai!

Vėl įtūždama, ji tarė:

– Motinai viskam užteks ašarų, viskam. Jeigu jūs turite motiną, ji tai žino, taip!

Karininkas skubiai dėjo popierius j naujutėlį portfelį su žibančiu užraktu.

– Marš! – sukomandavo jis.

– Iki pasimatymo, Andrejau, iki pasimatymo, Niko-lajau, – šiltai ir tyliai kalbėjo Pavlas, spausdamas draugams rankas.

– Taigi tikrai – iki pasimatymo! – šaipydamasis pakartojo karininkas.

Vesovščikovas sunkiai šniokštė. Jo storas sprandas buvo pritvinęs kraujo, akys žaibavo nuožmia pagieža. Ukrainietis tik šypsojosi, linkčiojo galvą ir kažką sakė motinai, o ji žegnojo jį ir taip pat kalbėjo:

– Dievas mato teisiuosius…

Pagaliau būrys žmonių su pilkomis milinėmis išsigrūdo į priemenę ir, sužvangėję pentinais, dingo. Paskutinis išėjo Rybinas, jis apžvelgė Pavlą įdėmiu tamsių akių žvilgsniu ir susimąstęs tarė:

– N-na, likite sveiki!

Ir, kosčiodamas į barzdą, neskubėdamas išėjo į priemenę.

Sunėręs rankas užpakalyje, Pavlas iš lėto vaikščiojo po kambarį, žengdamas per knygas ir skalbinius, išdraikytus ant grindų, ir niūriai kalbėjo:

– Matai – kaip tas daroma?

Suglumusi, dairydamasi po išgrioztą kambarį, motina gūdžiai šnibždėjo:

– Kodėl Nikolajus buvo toks šiurkštus jam?..

– Išsigando, turbūt, – tyliai tarė Pavlas.

– Atėjo, suėmė, išvedė, – niurnėjo motina, skėsčiodama rankomis.

Sūnus liko namie, jos širdis pradėjo plakti ramiau, o mintis buvo nustėrusi, negalėdama šio fakto aprėpti.

– Šaiposi tas išgeltėlis, grasina…

– Gerai, motin! – staiga ryžtingai tarė Pavlas – linkime, sutvarkykime visa tai…

Jis pasakė jai „motin“ ir „tu“, kaip sakydavo tik tada, kai būdavo jai labiausiai artimas. Ji priėjo prie jo,, pažvelgė jam j veidą ir tyliai paklausė:

– Įžeidė tave?

– Taip! – atsakė jis. – Sunku! Geriau jau drauge su jais…

Jai pasirodė, kad jo akys ašarotos, ir, norėdama paguosti, neaiškiai jausdama jo skausmą, ji atsidususi tarė:

– Palauk, paims ir tave!..

– Paims! – atsiliepė jis.

Patylėjusi motina liūdnai tarė:

– Koks tu atšiaurus, Paša! Kad tu nors kai kada paguostum mane! O čia – aš pasakau baisiai, tu dar įtaisiau.

Jis pažvelgė į ją, priėjo ir tyliai pratarė:

– Aš nemoku, mama! Reikia tau prie to priprasti.

Ji atsiduso ir patylėjusi, sulaikydama šiurpą, pasakė:

– O gal jie kankina žmones? Drasko kūną, laužo’ kaulelius? Kai aš pamanau apie tai, mielasis Paša, įtaisu!..

– Jie sielą laužo… Dar labiau skauda, kai sielą purvinomis rankomis…

Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T. VI. V., 1955, pp. 5-57.

---

* Pirmą kartą „Motina“ išspausdinta 1906-1907 m. anglų kalba žurnale „Apelton megezin“. Atskirais leidiniais apysaka išėjo 1907 m.: rusų kalba – Berlyne, I. P. Ladyžnikovo leidykloje, anglų kalba – Niujorke ir Londone.

Rusijoje apysaka buvo išspausdinta su dideliais cenzūros išbraukymais – „Znanije“ bendrovės rinkinio XVI—XXI knygose 1907-1908 m.

Peterburgo komitetas spaudos reikalams tuomet uždraudė platinti tuos „Znanije“ rinkinius, kuriuose buvo spausdinama „Motina“, ir iškėlė M. Gorkiui baudžiamąją bylą. Kad galima būtų baigti spausdinti apysaką, teko praleisti pačias revoliucingąsias jos vietas.

Pilnas apysakos tekstas Rusijoje pirmą kartą buvo išspausdintas tik 1917 m. leidyklos „Žizn i znanije“ paruošto M. Gorkio raštų rinkinio XV-ame tome.

Rašyti „Motiną“ M. Gorkis ėmė rengtis dar prieš 1905 m. revoliuciją. 1933 m. kovo mėn. 28 d. jis rašė laiške V. A. Desnickiui: „Mintis parašyti knygą apie darbininkus man kilo dar Nižnyje, po Sormovo demonstracijos. Tuo pat metu ėmiau rinkti medžiagą ir daryti įvairias pastabas. Sava Morozovas man davė apie porą dešimčių labai įdomių jam adresuotų darbininkų laiškų ir papasakojo daug įdomių dalykų, pastebėtų fabriko gyvenime… Mano surinktoji medžiaga po 1905 m. sausio 9 kažkur dingo, turbūt, žandarai nesugrąžino…

…„Motiną“ aš rašiau Amerikoje, 1906 m. vasarą, neturėdamas medžiagos, „iš atminties“… Po „Motinos“ maniau parašyti „Sūnų“; turėjau Zalomovo laiškus, rašytus iš ištrėmimo, jo literatūrinius bandymus, turėjau pažinčių su abiejų partijų darbininkais ir su stambiausiais „gaponininkais“: Petrovu, Inkovu, Ceremochinu, Kardinu, turėjau įspūdžių iš Londono suvažiavimo, tačiau viso to pasirodė maža. „Vasarą“, „Mordvę“, „Romantiką“, „Sašką“ –galima laikyti apmatais „Sūnui“… (V. Desnickis M. Gorkis. Goslitizdat, 1940, 263 psl.)

Kaip matyti iš M. Gorkio laiškų, pirmąją „Motinos“ dalį jis pabaigė 1906 m. rugsėjo mėn., o antrąją – 1906 m. gruodžio mėn.

Apysakos rankraščio nėra išlikę. Iš atskirų leidimų matyti, kad M. Gorkis apysaką gerokai taisė ir redagavo, nuolat stiprindamas revoliucinę jos nuotaiką.

Parašyti „Motiną“ M. Gorkį paskatino, kaip matyti ir iš jo laiško, revoliuciniai įvykiai Sormovo priemiestyje, Balachnos apskr. Dabar šis priemiestis įeina į Gorkio miestą. Gyvendamas Nižnij-Novgorode, M. Gorkis pats buvo matęs daugelį apysakoje aprašytų įvykių, gerai pažinojo darbininkų gyvenimą ir daugelį revoliucinio judėjimo dalyvių: darbininką P. Zalomovą, Pavlo Vlasovo prototipą, jo motiną Aną Kirilovną Zalomovą, Pelagėjos Nilovnos Vlasovos prototipą, Nižnij-Novgorodo propagandininkus, dirbusius Sormove – L P. Ladyžnikovą, A. L Piskunovą ir kit.

Gegužės Pirmosios demonstracijos aprašyme atsispindi 1902 m. įvykiai Sormove. Laikraštis „Iskra“ 1902 m. birželio mėn. 1 d. (Nr. 21) išspausdino Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos Nižnij-Novgorodo komiteto atsišaukimą, aprašantį demonstraciją. Vėliavoje, kurią nešė demonstracijos priešakyje Piotras Zalomovas, buvo užrašyta: „Šalin patvaldystė! Tegyvuoja politinė laisvė!“

„Iskra“ nušvietė ir sormoviečių teismo bylą 1902 m. spalio 28—31 d. d.; laikraštyje buvo ištisai išspausdintos Zalomovo, Samylino, Bykovo ir Michailovo kalbos. Kai kurie demonstracijos dalyviai buvo nuteisti amžinam ištrėmimui į Sibirą, atimant visas turto teises. „Iskra“ aukštai įvertino agitacinę teisiamųjų kalbų reikšmę. 1903 m. kovo 1 d. (Nr. 35) buvo išspausdintas P. A. Zalomovo laiškas, parašytas dar kalėjime. Laiške Zalomovas išreiškė tvirtą įsitikinimą komunizmo pergale ir žadėjo atiduoti visas saro jėgas revoliucijos labui.

1902 m. gruodžio 1 d. „Iskroje“ (Nr. 29) buvo paskelbtos P. A. Zalomovo ir jo draugų kalbos teisme, ir V. L Leninas išspausdino savo straipsnį „Nauji įvykiai ir seni klausimai“.

1902 m. gegužės 5 d. M. Gorkis iš Nižnij-Novgorodo išvyko Į Arzamasą – į savo ištremties vietą – ir grįžo prieš pat sormoviečių teismą. Stebėdamas Arzamaso apskrities gyvenimą, revoliucinių nuotaikų valstiečių tarpe kilimą, M. Gorkis sėmėsi medžiagos tiems „Motinos“ puslapiams, kuriuose aprašyta Rybino veikla, Nilovnos ir Sofjos kelionė į kaimą. Jegoro Ivanovičiaus laidotuvių studento Riurikovo laidotuves, apie kurias taip pat

M. Gorkis aktyviai dalyvavo

 organizuojant sormoviečių gynimą. Ryšium su Sormovo demonstracijos dalyvių teismu 1902 m. spalio 14 d. jis parašė atsišaukimą „Į visuomenę“.

Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T. VI. V., 1955, pp. 771-775.

M. Gorkis ne kartą yra pabrėžęs savo veikėjų charakterių tipiškumą. Laiške Marijai Michailovnai Ceremcovai jis taip charakterizavo pagrindinius savo apysakos veikėjus: „Kai rašytojas daro knygą, jis joje pavaizduoja ne vieno ar kito pažįstamo jam žmogaus portretą, bet stengiasi viename žmoguje pavaizduoti daugelį, panašių į tą vieną žmogų…

Ar buvo Nilovna? Ruošiant revoliuciją, „pogrindiniame darbe“ dalyvavo ir motinos. Aš pažinojau vieną senutę, darbininko revoliucionieriaus motiną, kuri, dėdamas: maldininke, vežiojo po gamyklas ir fabrikus revoliucinę literatūrą.

Neretai motinos per pasimatymus su savo sūnumis revoliucionieriais perduodavo jiems raštelius „iš laisvės“, nuo draugų. Vieno nario, motina savo šukuosenoje saugojo

Komiteto antspaudą.

Žandarai du kartus krėtė butą, bet antspaudo nerado.

Tokių motinų buvo ne taip jau reta…

Pavlas Vlasovas – taip pat ne retas charakteris. Kaip tik tokie vaikinai sukūrė bolševikų partiją. Daugelis jų išliko sveiki kalėjimuose, ištremtyje, pilietiniame kare ir dabar atsistojo partijos priešakyje, pavyzdžiui, Klimas Vorošilovas ir kiti tokie pat talentingi žmonės.“ (A. M. Gorkio archyvas)

1910 m. M. Gorkis rašė N. I. Jordanskiui: „…Nilovna – Piotro Zalomovo, 1901 metais nuteisto už Gegužės 1-osios demonstraciją Sormove, motinos portretas. Ji dirbo organizacijoje, persirengusi maldininke, ji vežiojo literatūrą Ivanovo-Voznesenskio rajone ir t. t. Ji – ne išimtis. Atsiminkite Kadomcevų motiną, Ūloje teistą už tai, kad ji j kalėjimą sūnui atnešė bombų, kuriomis buvo susprogdinta siena pabėgant. Galėčiau suminėti apie dešimtį motinų, teistų kartu su vaikais ir iš dalies man asmeniškai pažįstamų.“ (A. M. Gorkio archyvas)

1907 m. gegužės mėn. RSDDP V-jame suvažiavime Londone M. Gorkis susitiko su V. I. Leninu. Kalbėdamas su rašytoju, Leninas aukštai įvertino apysaką kurią buvo perskaitęs dar rankraštyje. Atsiminimuose apie V. I. Leniną M. Gorkis rašė: „Aš pasakiau, kad skubėjau parašyti šią knygą, bet – nesuspėjau jam paaiškinti, kodėl skubėjau, – Leninas, patvirtinamai linktelėjęs galvą, pats tai paaiškino: labai gerai, kad aš pasiskubinau, knyga – reikalinga, daug darbininku įsitraukė į revoliucinę kovą nesąmoningai, gaivališkai, ir dabar jiems perskaityti „Motiną“ bus labai naudinga.

„Labai laiku parašyta knyga vertingas man jo komplimentas.“

„Motina“ didelį vaidmenį suvaidino ir Lietuvos revoliuciniame judėjime. Iš jos mokėsi daugelis Lietuvos revoliucinių kovotojų. Sėdėdamas Vilniaus kalėjime, šią knygą perskaitė V. Mickevičius-Kapsukas. Apysaka padarė jam labai didelį įspūdį.

Didelį poveikį M. Gorkio kūrinys darė pažangiesiems lietuvių rašytojams buržuazijos valdymo metais.

Lietuvių kalba M. Gorkio „Motina“ pirmą kartą buvo išspausdinta Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1930 m. 1934 m. revoliucinis poetas V. Montvila „Motiną“ išvertė iš naujo ir išleido dviem tomais. Vertimo uždavinius ir tikslus V. Montvila taip apibūdino viename savo straipsnyje: „Verčiau ne ponams, o darbininkų masėms.“

Lietuvių kalba išėjęs įžymusis Gorkio veikalas pasiekė plačius liaudies sluoksnius ir buvo su nepaprastu susidomėjimu skaitomas. Štai ką rašė dar buržuaziniais laikais P. Cvirka:

„Pernai kažkaip mano kaiman pakliuvo M. Gorkio „Motina“. Tai buvo nepaprastas įvykis. Vienas jaunuolis, geriau mokąs skaityti, šią knygą ketvertą kartų perskaitė savo draugams. Atsitiko taip, kad susirinkus klausytojams, kas vakarą atsirasdavo vis naujų, negirdėjusių pradžios.

Pagaliau klausytojai buvo paskirstyti grupėmis, ir skaitytojas, baigęs romaną, su didžiausiu pasitenkinimu jį čia pat vėl pradėjo Ir jokiu būdu nenorėjo užleisti kitiems to malonumo prie mažos žibalinės spinksulės.

Ką pergyveno jaunos jautrios širdys tą knygą skaitant, čia ir dešimtyje puslapių neapsakysi.“ (P. Cvirka Raštai, X t., 103-104 psl.)