Ir vėl lapkritis – tikras, apsiniaukęs, melancholiškas ruduo. Ir vėl, šiam mėnesiui įpusėjus, lapkričio 17-ąją, lietuviai turi progą atsiminti tądien gimusią Salomėją Nėrį: vienų mylimą, kitų nekenčiamą, bet vis dėlto neginčytiną mūsų poezijos klasikę, o ir apskritai vieną ryškiųjų XX amžiaus Lietuvos nacionalinės kultūros simbolių.
Nesu šiai progai paruošęs nieko ypatingo: nei mokslinio straipsnio, nei juoba grožinės kūrybos (nors padirbėti ties tuo, kad Nėries kūryba taptų laisvai bei patogiai prieinama skaitmeninėje erdvėje – vis dėlto vertėtų; bet tai – atskiras projektas). Bet vis dėlto turiu ką pasakyti, atsižvelgiant į tai, ką matau aplinkui.
O tai yra, į dvi pagrindines, kone kiekvieną lapkričio 17-ąją išsiskiriančias jos minėtojų stovyklas:
a) gerbėjų ir mylėtojų stovyklą;
b) niekintojų ir nekentėjų stovyklą.
Su pastarosios atstovais, nežiūrint jų idėjiniais pakraipos – polemizuoti nesiruošiu. Mat, šiųjų požiūriu S. Nėries kūryba atmestina (o, vadinasi – šalintina iš mokyklinių programų!) vien dėl to, kad ji 1940 m. išstojo kaip karšta naujosios Tarybų valdžios, kaip Lietuvos įsijungimo į Tarybų Sąjungą, šalininkė. Kas, žinoma – kalbamosios stovyklos požiūriu tolygu tėvynės išdavystei, o tai, atitinkamai – nusveria bet kokius tokio asmens nuopelnus literatūrai, menui ar kultūrai apskritai.
Polemika čia, ją adresuojant šitokiems piliečiams – beprasmiška. Nes, kaip moko liaudies išmintis, – „su pliku nepasipešiosi“. O plikesnių už fanatikus – nėra ir būti negali. Daugių daugiausiai tegaliu priminti jiems kitą, tiesa, ne lietuvišką, o norvegišką, pavyzdį – Knutą Hamsuną: visame pasaulyje pripažintą literatūrinį genijų, 1941 m., nacistinei Vokietijai okupavus Norvegiją atvirai stojusį į hitlerininkų pusę ir iki gyvenimo pabaigos likusiam ištikimu Hitleriui, kaip tariamam Europos „gelbėtojui“…
Iš tiesų: Norvegijoje beveik niekas neištars šiltesnio žodžio apie Hitlerį ar jo norvegiškuosius kolaborantus (ne be reikalo gi „Kvislingas“ – norvegų fašistų lyderio pavardė, ten yra yra tapusi „išdaviko“ sinonimu). Taipogi, norvegai neteisins ir Hamsuno. Bet…
„Kažkodėl“ ir šiandien, XXI amžiuje, norvegiškai leidžiami Hamsuno raštų rinkiniai. „Kažkodėl“ ir šiandien, XXI amžiuje, Norvegijoje stovi jo paminklai. Mat, neigiamas politinis vertinimas nenubraukia kalbamo asmens nuopelnų norvegų nacionalinei kultūrai.
(Smalsu, kad ir Tarybų Sąjungoje, kurią itin mėgstama pateikinėti kaip tariamą „nelaisvės“ pavyzdį, K. Hamsuno kūryba taipogi buvo leidžiama tiek rusų, tiek kitų tarybinių tautų kalbomis).
Ir tai pažymiu dėl bendro konteksto, nes per paskutinius 30 metų Lietuvoje ir S. Nėriai, ir Petrui Cvirkai, ir Liudui Girai, ir daugeliui kitų mūsų kultūros kūrėjų priskiriamas „išdavikų“ vaidmuo. Tik juos, skirtingai nei Hamsuną Norvegijoje – siekiama visai paniekinti.
Bet veltui.
Nes:
1) net jei kalbami poetai ir rašytojai iš tikrųjų būtų buvę „kvislingais“ (kaip norvegas Hamsunas) – tai vis tiek nenubrauktų jųjų indėlio į lietuvių kultūrą;
2) tokiais jie, tai yra, ir S. Nėris, ir jos bendražygiai – nebuvo. Tai yra, tėvynės jie neišdavė. Niekaip. Niekada.
Ir kaip gi tai suprasti?
Štai šiuo klausimu ir kreipiuosi į pirmąją, tai yra – į S. Nėries gerbėjų bei mylėtojų, stovyklą…
O būtent: dauguma iš jų į Nėrį irgi žiūri kaip į „Hamsunę“: šalies kultūrai nusipelniusią, bet politiškai suklydusią sielą…
Ir čia prasideda spekuliacijos: tai, kad Nėris buvo „priversta“ ar „suklaidinta“, tai net kad ji vėliau prieš mirdama „gailėjosi“ savo ankstesniu apsisprendimu (tai yra, apsisprendimu už Tarybų Lietuvą ir komunistinę idėją).
Ir tai, pabrėžiu – tik spekuliacijos. Nes autentiškų, konkrečiai dokumentuotų įrodymų šioms versijoms nesama.
Tai yra: S. Nėris buvo už TSRS ir Lietuvos įsijungimą į ją. Beje, kitaip nei visokie prisitaikėliai bei komunistų „pakeleiviai“ – Nėries laikyseną lėmė nuoširdus, ilgametis įsitikinimas.
Antai, dar 1931 m. (kone dešimtmetį iki kalbamųjų įvykių!), rašydama į tada naujai pasirodžiusį kairiųjų lietuvių literatų žurnalą „Trečias frontas“, S. Nėris pareiškė:
„Visos kalbos apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesnius, – yra tušti žodžiai, o dažnai ir sąmoningas melas.
Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja?
Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam.
Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus.“[1]
Na, o tai – radikalus ir vienareikšmis, iš tiesų programinio pobūdžio pareiškimas. Tai yra, taip S. Nėris apibrėžė ir savąją poziciją, ir tolimesnės savo, kaip poetės, kūrybos kryptį. O kaip rodo toji kūryba – poetė šios krypties ir laikėsi.
Patinka ji ar nepatinka – kitas klausimas. Man asmeniškai – patinka. Ir ne vien dėl to, kad pats esu kairiųjų pažiūrų. Bet taip pat ir dėl to, kad esu lietuvis, neabejingas lietuvių – šalies, tautos, kalbos ir kultūros likimui. Mat, būdama komuniste (o tokia savo įsitikinimais – tiek žodžiais, tiek darbais, S. Nėris ir buvo!) S. Nėris niekaip neišdavė Lietuvos.
Atvirkščiai: S. Nėris priklausė tarptautiniam, pasauliniam judėjimui, be kurio ne tik neįsivaizduojamas humanizmas (tai yra, tikėjimas beribėmis žmogaus ir žmonijos augimo, tobulėjimo galimybėmis) XX amžiuje, kurį sveikino ir su kuriuo savąsias viltis siejo tokie šviesuliai kaip M. Gorkis, R. Rolanas, E. Hemingvėjus, A. Einšteinas ir N. Tesla – bet be kurio niekaip nebūtų buvęs nugalėtas juodasis fašizmo slibinas.
Ir būtent su šiuo judėjimu, su komunizmu, kaip XX amžiaus humanizmu, S. Nėris siejo Lietuvos ir lietuvių tautos tolimesnio vystymosi, jos materialinio bei dvasinio suklestėjimo perspektyvą.
Žinoma, viena buvo poetiška utopija. Ir visai kas kita – rūsti, „staliniška“ TSRS realybė. Tačiau ir šioji realybė, su visais jos trūkumais (kurie, atsižvelgiant į objektyvią padėtį: karą, apsuptį ir kone visuotinį nepriteklių – pasidaro visiškai suprantami, jei dargi ne pateisinami), konkrečiu kalbamo istorinio lūžio momentu, o taipogi ir po jo, tikrai nebuvo tokia juoda, kokią šiandien ją mums vaizduoja.
Tai yra: geruoju ar piktuoju, bet Lietuva turėjo rinktis tarp TSRS ir Vokietijos. Tarp tapimo trąša „Didžiajam Vokietijos reichui“ (kurio planuose Lietuvą turėję kolonizuoti vokiečiai – kartu su likusiu Pabaltiju), ir tarp tapimo tarybine respublika.
Paskesni, karą sekę tarybiniai metai tiktai parodė, kad toji perspektyva lietuvių tautai, jos kultūrai ir valstybingumui – tikrai nebuvo pražūtinga. Net galima argumentuoti, kad buvo priešingai (Tarybų Lietuvą suvokiant kaip antrą, smetoniniam alternatyvų, Lietuvos ir lietuvių tautos valstybingumo projektą).
Apie ekonominį, materialinį-techninį krašto pakilimą, kaip ir apie nemokamą švietimą, sveikatos apsaugą bei socialines garantijas – net nešneku.
Kaip tai vertinti – gerai ar blogai, teigiamai ar neigiamai, aišku – kiekvieno asmeninis reikalas. Bet jei jau gerbiame Poetę – gerbkime jos pažiūras ir nedarykime iš jos kažko, kuo ji nebuvo…
Tai yra: pagal įsitikinimus S. Nėris – idėjinė, galima sakyti, „romantinė“ komunistė. Tuo pačiu S. Nėris – Lietuvos, lietuvių tautos patriotė, tąjį patriotizmą, kaip tėvynės meilę, įrodžiusi (cituojant ją pačią): „Žygiais, o ne žodžiais“[2]…
Pasikartosiu: vertinkime tai, kaip norime, bet svarbiausia – pripažinkime. Neišsisukinėkime. Aš, tuo tarpu, šia proga teišreikšiu viltį, kad Nėries pavyzdys ir mane, ir mano draugus įkvėptų nors ir kukliai, bet realiai, praktinei tėvynės meilei, tai yra: žygiams ir darbams (žinoma, vykdomiems atitinkama idėjine kryptimi).
Tad jų ir imkimės.
Kristoferis Voiška
[1] Trečias frontas. 1931. Nr. 5, p. 6.
[2] S. Nėris. Raštai. T. 2. V., 1984, p. 150.
