Redakcijos komentaras: Vincas Kapsukas (1880-1935) – vienas žymiausių XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo ir revoliucinės socialdemokratijos veikėjų; buvęs „varpininkas“, vėliau – socialdemokratas, bolševikas, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) kūrėjas, 1918-1919 metų Lietuvos Tarybų respublikos vadovas. Knyga „Caro kalėjimuos“ – tai revoliucionieriaus užrašai ir atsiminimai iš 1906-1913 metais trūkusio kalėjimo, katorgos ir ištremties. Jos puslapiai mums atveria ir tą epochą, ir joje gyvenusio, kančių kelius praėjusio, bet visgi nepalūžusio, kovotojo vidinį pasaulį.
* * *
PABĖGIMAS IŠ KALĖJIMO
Tilžė, 1906 m. balandžio 3 d.*
* Laiškas, rašytas iš Tilžės, pabėgus man iš Suvalkų kalėjimo, veicarijos studentams „socialdemokratams“. Jiems priklausė tuomet Jurgis Šaulys, Šliogeris ir kiti, kurie dabar ir socialisto vardo bijosi. (1924 m. prierašas.) – Aut. past.
Draugai!.. Kaip jau būsit girdėję, mane išlaisvino draugai kovo 17 d. Iškeliavęs iš Kalvarijos kalėjimo (etapu į Suvalkų kalėjimą), aš nė valandėlės nepraleidau, nemanydamas apie pasmukimą; bandžiau viską daryti: ir papirkti, ir nugirdyti, ir taip kaip nors pasmukti, bet nieko neišėjo. Viena viltis beliko – draugas. Bet jis pasivėlino – per vėlai žinią gavo. Bevažiuodamas (jau už Cipliškių) visai susirgau, karštis pradėjo kamuoti ir versti vemti. Šiaip taip nuvažiavau į Suvalkų kalėjimą. Susitikau ten su draugais, bet kalbėtis beveik nebegalėjau, nes jau vos tik ant kojų bepastovėjau. Įėjęs į kamerą (buvo pilna prigrūsta mūsiškių ir lenkų), tuoj pargriuvau ant lovos ir jau nesikėliau. Pareikalavau daktaro, bet jis ilgai neatėjo. Tuomet draugai pradėjo triukšmą kelti ir kartu su manim reikalauti. Mano viduriai visai palaidi buvo, visas degte degiau… Pagaliau atėjo daktaras. Temperatūra – 39° su viršum; sako, reikės į ligoninę eiti. Aš to tik ir laukiau. Norint nesveikas buvau, bet ta mintis manęs niekuomet neapleisdavo. Į ligoninę kartu su manim nugabeno dar vieną Rusijos socialdemokratą[1]. Tuoj susipažinau su juo – ir jis taip pat manė bėgti. Greituoju susipažinau su ligoninės sąlygomis – pasirodo, ne taip jau sunku… Rašau tam vieninteliam draugui, kuris galėtų tai padaryti, laišką, kad kuo greičiausiai pas mane atvyktų. Išsiunčiau laišką, bet štai tuoj gaunu nuo jo laiškelį – jis vijęsis, kada mane gabeno, bet kokia 1-2 valandom pasivėlavęs; dabar jis Suvalkuose ir viską darysiąs, kad tik galima būtų mane išgelbėti iš tų budelių nagų. Rašau jam viską, kaip kas yra, raginu, kad kuo greičiausiai darytų, susipratęs su kitų organizacijų draugais, kad paskui jau gali būti per vėlu. Draugas sutinka su tuo, parsikviečia dar du elesdepiečius[2], susižino su PPS[3], bundiečiais[4] – iš viso prisirinko 14 žmonių. Jau prasidėjo mieste duslios kalbos apie tą sumanymą – kai kurie draugai dar labiau išsigando ir jau ėmė prikalbinėti kitus šiek tiek atidėti tą darbą. Draugas matė, kad atidėti – tai reiškia visą reikalą pagadinti, ir beveik spirte prispyrė kovo 17 d. vakare eiti ir darti.
Planas buvo puikiai parengtas, mažiausias daiktas numatytas. (Ligoninės Suvalkuos prie kalėjimo nėra– susirgus kalinius gabena į miesto ligoninę; ten taip pat geležimis aptraukti langai, prie durų nuolat stovi sargai, bet kareivių tuo tarpu dar nestovėjo.) Draugai apstatė visas duris ir langus; kiti, gal 8, įėjo į vidų. Ten tuoj areštavo porą sargų ir felčerį, pririšo juos prie kėdės; areštavo kelis daktarus – jiems liepė sėdėti ir nė iš vietos nesijudinti. Paskui nuėjo į viršų, kur buvo mūsų kamera, areštavo sargą, bet raktų pas jį nėra. Išgirdęs triukšmą, atbėgo ligoninės prižiūrėtojas – iš jo reikalauja draugai raktų; jis sakosi su savim neturįs. Bando versti duris ir laužti spyną, bet nieko iš to neišeina. Prispirtas sargas atneša raktą – tuomet jau buvome aš ir vienas Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys išleisti. Dar prieš mus išleidžiant išsiveržė du kriminaliniai – juodu ir kartu išėjo. Išvedė mudu draugai, o kiti vaduotojai dar liko. Visi areštuotieji buvo senose savo vietose. Iš pradžių buvo baisiai išsigandę, bet kai patyrė, koks dalykas, atsipeikėjo, Moterys bandė .pro duris bėgti – sutiko atstatytą revolverį; viena buvo belendanti pro langą – tas pats; paskui ir jos nurimo. Palūkėję dar valandėlę, ir kiti draugai išsiskirstė, užrakinėję visas duris. Aš tuo tarpu jau toli už miesto buvau. Tik už pusantros-dviejų valandų prasidėjo mieste didelis triukšmas; dragūnai tuoj buvo visais keliais išsiuntinėti; rytojaus ir į trečią dieną beveik visą miestą krėtė, bet nė vieno iš draugų nesuėmė. Aš tuo tarpu jau buvau kokią 10 varstų nuo Suvalkų – gulėjau kartu su dviem draugais 2 dienas ir naktis girioj ant sniego, beveik nieko neėdęs, ir tik paskui jau pasisekė savo tikslą pasiekti. Pavojus buvo didelis, bet pasisekė pereiti per sieną (į Prūsus). Pasienio miesteliuose buvo baisiai žiūrima, kai kur kratos daromos, bet niekur nieko nepešė. Dabar aš jau visiškai laisvas ir galiu imtis senojo savo darbo; ir imuosi… Kalėjime bent išmokau labiau save branginti. Tai nereiškia, kad aš rūpinsiuosi kuo toliausia būti nuo visokio pavojaus – ne, tik rūpinsiuosi kuo geriausiai savo jėgas suvartoti!
______
Bėgau ypač dėl to, kad buvo duomenų, jog jau susekta mano tikroji pavardė ir man gresia ilgi kalėjimo metai. Dalykas tas, kad tuomet Tilžėje mano bute buvo Prūsų policijos padaryta krata; paimta apie 42 pūdai įvairios revoliucinės literatūros lietuvių ir rusų kalba ir .daug rašinių; tarp jų buvo mano rašinių, šaukiančių į įginkluotą kovą. Lengva buvo susekti, jog tai mano butas. Prūsų policija tuomet labai bičiuliavosi su Rusijos šnipais ir lengvai galėjo visą tą medžiagą išduoti Rusijos prokuratūrai. Tai ir privertė mane bėgti, kad nereikėtų kalėjime bergždžiai savo jėgų eikvoti.
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 64-67.
[1] Kartu su V. Kapsuku į ligoninę buvo perkeltas politkalinys, RSDDP narys Kacelenbogenas, sėdėjęs Suvalkų kalėjime. Jo tikroji pavardė, kaip ir V. Kapsuko, tuomet žandarų nebuvo išaiškinta. Kacelenbogenas kalėjo svetima Giršmano pavarde. Pabėgęs 1906 m. kovo 4(17) d. iš Suvalkų kalėjimo ligoninės, jis emigravo į užsienį.
[2] Elesdepiečiai – Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) nariai.
[3] PPS (Lenkų socialistų partija) – reformistinė-nacionalistinė partija, įkurta 1892 m. Laikydama savo programos pagrindu kovą už nepriklausomą Lenkiją, PPS, vadovaujama J. Pilsudskio ir jo šalininkų, skleidė separatistinę bei nacionalistinę propagandą lenkų darbininkų tarpe ir siekė atitraukti juos nuo bendros su rusų darbininkais kovos prieš carinę patvaldystę ir kapitalizmą.
Per visą PPS veikimo istoriją partijoje buvo kairiųjų grupių. Kai kurios iš jų palaipsniui perėjo į nuoseklios revoliucinės kovos pozicijas. Antai 1905-1907 m. revoliucijos laikotarpiu partijoje susiformavo kairioji srovė, kuri 1906 m. atsiskyrė nuo dešiniųjų ir sudarė vadinamąją PPS-levicą. Pirmojo pasaulinio karo metais didesnioji PPS-levicos dalis laikėsi internacionalistinių pozicijų ir 1918 m. gruodžio mėn. susivienijo su Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija (LK ir LSD). Susivienijusios organizacijos įkūrė Lenkijos Komunistų darbininkų partiją, kuri 1925 m. pasivadino Lenkijos Komunistų partija.
Dešinioji PPS dalis pirmojo pasaulinio karo metais toliau vykdė nacionalšovinizmo politiką, o susikūrus buržuazinei Lenkijos valstybei, atsistojo prie valstybės vairo. Būdama valdančioji partija, PPS visokiais būdais skleidė antikomunistinę propagandą ir vykdė agresyvią politiką prieš TSRS. Tokią politiką ji vykdė ir Lietuvos atžvilgiu. Atskiros PPS grupės, nesutinkančios su tokia nacionalistine politika, simpatizavo Lenkijos Komunistų partijai ir įsiliedavo į jos eiles, ypač po fašistinio perversmo Lenkijoje (1926 m.).
Antrojo pasaulinio karo metais PPS vėl suskilo. Kairioji PPS dalis, pasivadinusi Lenkų socialistų darbininkų partija (LSDP) ir suartėjusi su 1942 m. įsikūrusia Lenkijos darbininkų partija (LDP), aktyviai kovojo prieš hitlerinius okupantus, už Lenkijos išvadavimą iš fašistinio pavergimo. Nuo 1944 m., kai buvo sukurtas Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetas, Lenkų socialistų darbininkų partija, vėl pasivadinusi PPS vardu, kartu su LDP dalyvavo Lenkijos liaudies demokratinės valstybės kūrimo darbe. 1948 m. gruodžio mėn. abi šios partijos susivienijo, pasivadindamos Lenkijos jungtine darbininkų partija.
[4] Bundiečiais V. Kapsukas vadina Bundo (Visuotinės žydų darbininkų sąjungos Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje) narius. Bundas buvo įkurtas 1897 m. Vilniuje. Jo eiles sudarė daugiausia pusiau proletariniai Rusijos vakarinių sričių žydų amatininkų elementai. Kurį laiką (nuo 1898 m.) Bundas veikė RSDDP sudėtyje kaip autonominė organizacija, savarankiška tik tais klausimais, kurie lietė vien žydų proletariatą. Kaip nacionalizmo ir separatizmo reiškėjas Rusijos darbininkų judėjime, Bundas nuolat rėmė oportunistinį RSDDP sparną („ekonomistus“, menševikus, likvidatorius), kovojo prieš bolševikus. Po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos Bundo vadovai susidėjo su kontrrevoliucinėmis jėgomis. Tuo pačiu metu eilinių Bundo narių tarpe sustiprėjo tendencija bendradarbiauti su komunistais ir Tarybų valdžia. 1921 m. kovo mėn. Bundas susilikvidavo, o dalis jo narių įstojo į RKP(b). Tais pačiais metais Bundo organizacijos susilikvidavo ir Lietuvoje, išskyrus Vilniaus kraštą, kuris buvo okupuotas Lenkijos. Dalis jo narių taip pat bendrais pagrindais buvo priimti į Lietuvos Komunistų partiją.
