Redakcijos pastaba: Skaitytojo prašymu publikuojame jo paties rašytą tekstą. Tai – neilgi atsiminimai atgal, iš dabarties į praeitį žvelgiančio tarybinių laikų darbininko, ne be tam tikros nostalgijos lyginančio gyvenimą prie tuometės santvarkos su šiuolaikinės, kapitalistinės Lietuvos realijomis. Tai – konkretaus, dėl mūsų krašto ir pasaulio ateities nerimaujančio žmogaus žvilgsnis. Autoriaus ir redakcijos nuomonės nebūtinai sutampa.
* * *
Esu gimęs ir užaugęs kolūkiniame kaime rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų. Ten ir lankiau vidurinę mokyklą. Vėliau baigiau tuometinį Utenos politechnikumą. Mano įgyta specialybė vadinosi pramonės įmonių elektros įrengimai. Ateity galvojau mokytis toliau ir įgyti aukštąjį išsilavinimą, bet, deja, tai ir liko neįgyvendinta, dėl ko ne kartą gailėjausi ir tebesigailiu. Baigęs privalomąją karinę tarnybą, įsidarbinau Radviliškio žemės ūkio mašinų gamykloje baro meistru. Nuo čia prasidėjo mano savarankiškas gyvenimas. Vadovavau nedideliam mechaninio cecho darbininkų kolektyvui. Kiekvieną dieną bendraudavau su darbininkais, turėdavau jiems paskirstyti darbus taip, kad surinkimo cechas turėtų pakankamai mūsų, mechaninio cecho, pagamintų detalių žemės ūkio mašinoms surinkti. Susidraugavau su žmonėmis, žinojau kiekvieno džiaugsmus, rūpesčius, bėdas. Kartu švęsdavome šventes. Tuometės šventės būdavo: Nauji metai, Kovo 8-oji, arba Moters diena, Gegužės 1-oji, Gegužės 9-oji arba Pergalės diena, spalio 7-oji (Konstitucijos diena) ir Lapkričio 7-oji, Spalio revoliucijos metinės. Ir, patikėkit, didžioji dauguma žmonių jas šventė. Per Gegužės pirmąją ir Lapkričio septintąją paprastai būdavo organizuojamos darbo žmonių demonstracijos, į kurias kviesdavo visus ateiti. Didžiausią nesąmonę šneka tie kas tvirtina, kad į demonstracijas varydavo per prievartą ar mokėdavo po 10 rublių. Tai – visiški kliedesiai: aš gerai atsimenu tas šventes. Į spalio švenčių demonstracijas beveik visada eidavau, buvo paprasčiausiai įdomu visiems susirinkti ne darbo dieną, šventiškai apsirengusiems, linksmiems žinant, kad, pražygiavus pro tribūną, visi pasiskirstę grupelėmis, eis „padaryti po gramą“. Ir kas čia bloga? Lyg tai dabar visi blaivininkais tapo. Po to, vakare, vieni namuose ruošdavo stalą, kiti eidavo į svečius švenčių proga. Nuo Gegužės švenčių demonstracijų beveik visada „pasiplaudavau“ – važiuodavau pas tėvukus į kaimą bulvių sodinti. Dalį pasodindavom per gegužės 1-2 dienas, likusią, 9-ąją dieną.
Nesakau, kad visi buvo tokie idėjiniai ir per tas šventes vien tik garbindavo Tarybų valdžią, Komunistų partiją ar vadus. Bet ir jų nekeikdavo. Žmonės paprasčiausiai švęsdavo, lygiai kaip dabar švenčia iš kažkur atėjusį heloviną, nesusimastydami, kas tai per šventė, ar tai mūsų ji. Žmonės nelabai domėjosi politika: paprasčiausiai darydavo, kaip ir visi daro – gyveno, augino vaikus, rūpinosi buitiniais dalykais. Viskas buvo nusistovėję ir niekas tikrai nenorėjo jokių permainų. Tai buvo santvarka paprastiems žmonėms – daugumai, darbininkams. Jiems gyventi prie anos santvarkos tikrai buvo geriau. Kaip ir minėjau, bendravau artimai su darbininkais, pasikalbėdavom apie viską.
O dabartinė santvarka yra korumpuotų politikų, parsidavusių žurnalistų, visokio plauko valdininkų ir su jais susietų nesąžiningų pelno siekiančių ir neva „pelno nesiekiančių“ verslininkų, taip pat bankininkų, antstolių, teisėjų, advokatų ir prokurorų santvarka. Žodžiu, tų, kurie nei sėja, nei pjauna, bet gardžiausią pyragą valgo. O tie, kurie jiems tą pyragą gamina, yra prasčiokai, runkeliai, šunauja, mažas pajamas gaunantys, neišsilavinę…
Bet grįžkime į mano aprašomą laikotarpį…
Kažkaip tai neatsimenu aimanavimų apie tai, kaip sunku gyventi prie totalitarinės diktatūros: „kada galų gale visa tai baigsis, kada ateis demokratija? Kada pasibaigs okupacija ir išauš laisvė?“ Neteko to išgirsti nei iš vieno, įskaitant ir tuos, kurie dabar dergia anuos laikus ir socializmą. Dar suprasčiau tuos, kurie tikrai prasisuko, turi verslus, perka namus ir kotedžus, bet kad liaupsina dabartinę buržuazinę santvarką ir kai kurie nieko neturintys, tik privatizavę tarybiniais laikais gautus butus, išėję į pensiją vos ne dešimčia metų vėliau, negu būtų; kurių vaikai airijose ir anglijose, ir kurie su anūkais nebegali susikalbėti lietuviškai. Arba buvę tarybiniai mokytojai, mokę tarybinio patriotizmo ir ateizmo, surašinėję lankančius bažnyčią mokinius, o dabar balsuojantys už liberalus, nes jų smegenis plauna visokios panoramos, tėvėtrys žinios ir visokie trečio amžiaus universitetai. Pažįstu tokių ne vieną ir ne du, mano kartos ir net vyresnių. Tokių nesuprantu. Suprantu išverstaskūrius politikus ir žurnalistus, kurie piniguose maudosi ir parazituoja, bet nesuprantu paprastų buvusių tarybinių žmonių, netgi partinių, kuriems smegenis išplovė. Jaunus žmones iki 40 suprantu, nes jie neturi žalio supratimo kaip mes gyvenome, jie yra indoktrinuojami nuo pradinės mokyklos, kokie siaubingi buvo tarybiniai laikai ir kaip gerai, kad jie baigėsi.
Dar atsimenu, kaip greitai statėsi miestai. Kadangi iš Radviliškio pas tėvus važiuodavau pro Panevėžį ir Kupiškį arba Anykščius, matydavau tas statybas. Ypač greitai plėtėsi Panevėžys. Vieną kartą pravažiuodamas matydavau krūmus, sekantį kartą jau daugybę kranų toje vietoje, o dar sekantį – jau naują gyvenamų namų rajoną su mokyklomis. O kiek naujų fabrikų kartu buvo statoma. Jeigu, pasinaudoję palankia padėtimi (Gorbačiovo avantiūra) tarptautinis kapitalizmas nebūtų išardęs Tarybų Sąjungos, per vieną du dešimtmečius būtų buvę visi aprūpinti butais, o taip pat būtų išspręsta kai kurių prekių trūkumo problema. Lietuvoje gyventojų skaičius būtų išaugęs nuo 3,7 mln. iki galbūt 5 mln. Tuo tarpu dabar beliko 2,6 mln. Nei vienas karas, nei viena okupacija tiek nesumažino gyventojų, kaip 30 metų taip vadinamos „nepriklausomybės“…
