Redakcijos komentaras: K. Boruta (1905-1965), daugumai tepažįstamas kaip „Baltaragio malūno“ autorius, kartu parašė daug kitų ir prozos, ir poezijos veikalų, o, kas svarbiausia – vos pradėjęs savo kūrybinį kelią, išsiskyrė kaip radikalus, kairiųjų pažiūrų nonkonformistas – neprisitaikėlis, ragavęs politkalinio „duonos“ tiek prie smetoninės, tiek prie tarybinės valdžios. Čia dalimis skelbsime vieną jo ankstyvųjų kūrinių, 1926-1935 metų laikotarpiu parašytą „Saulės ant savo pečių parnešti išėjo“ – tragišką pasakojimą apie maištingąjį kaimo mokytoją, Petrą Tylenį, ir jo kovą su profašistinio tuometės Lietuvos režimu. Itin užakcentuojama tikrosios inteligentijos rolė – tarnavimas liaudžiai, išgyvenant jos bėdas ir skaudulius, apskritai, šalies ir pasaulio sanklodos problemas, kaip savo asmenines, ir veikiant atitinkamai.
***
PASKUTINĖ VINIS
Daugiau man neteko matyti Tylenio. Iš jo kameros kalinių sužinojau, kad, parėjus po pasivaikščiojimo, staiga jį užpuolė smarkus kraujoplūdis ir jį perkėlė į kalėjimo ligoninę.
Kalėjimo gydytojas, gudrus ir bailus senis, kuris visas ligas gydydavo ricina ir kreidos milteliais, kad mažiau valdžiai kaštuotų kalinių gydymas, bet labai susirūpinęs, kad nebūtų kalėjime per didelis mirtingumas, pasiūlė Tyleniui rašyti malonės prašymą, kad išleistų į laisvę, ir tuojau važiuoti į džiovininkų sanatoriją, nes kalėjime nėra vilties išgyti.
Tylenis piktai pažiūrėjo į gydytoją ir papurtė galvą.
Tada gydytojas bejėgiškai skėstelėjo rankomis kaip sena višta sparnais ir pasakė:
– Tai ką, numirsi kalėjime… Numirsi… O galėtum dar pasveikti.
– Numirsiu tai numirsiu, o malonės mirti neprašysiu,– griežtai atsakė Tylenis, o jo akys ryžtingai sublizgėjo.
Sumišęs gydytojas nusigrįžo nuo džiovininko pasiryžusių akių ir sumurmėjo:
– Kaip sau nori, kaip sau nori… O aš nieko daugiau negaliu padėti.
– Man nereikia jokios pagalbos! – beveik šūktelėjo susierzinęs Tylenis, bet gydytojas jau ėjo pro duris.
Po to pasikalbėjimo Tylenis netrukus mirė. Mirė tyliai, ramiai, visą laiką kliedėdamas apie saulę. Ar apie tą, kurią jis buvo pasiryžęs ant savo pečių parnešti, ar apie tą, kuri apšviečia mūsų skurdžią ir tiek daug aukų reikalaujančią žemę, tiktai niūri kalėjimo ligoninės kamera dar labiau aptemo su jo šviesiu kliedėjimu.
– Saulės, saulės!.. – sušuko su paskutiniu atsikvėpimu ir amžinai nurimo, tiktai plačiai atmerktos akys švietė džiaugsmu, tarytum jos matė kameros prieblandoje tekančią saulę.
Atėję sanitarai išnešė Tylenį į kalėjimo lavoninę, kur žiurkės apgraužia dar nesustingusius kalinių lavonus. Po poros dienų išnešė Tylenio baltą grabą ir pastatė ant juodų morų viduryje akmenimis grįsto ir aukšta tvora aptverto kalėjimo kiemo.
Iš raštinės išėjo budintis kalėjimo valdininkas išbraukti Tylenį iš kalinių skaičiaus ir paskutinį kartą iššaukė Tylenio vardą ir pavardę.
Tylenis neatsiliepė iš grabo.
Tada valdininkas mostelėjo ranka, leisdamas užkalti grabą ir išvežti už kalėjimo vartų.
Prie grabo priėjo su ilgomis vinimis ir plaktuku storas, iškrypusiomis kojomis kalėjimo sargas, kuris nepasitikėdavo kaliniu net ir tada, kai jis grabe gulėdavo, ir, bijodamas, kad neištrūktų gyvas į laisvę, didelėmis vinimis prikalė grabą, o paskutinę vinį sukalė per grabą į Tylenio amžinai nurimusią šviesią kaktų.
Pro kalėjimo apkaustytą langą mačiau liūdnas Tylenio laidotuves, ir mano širdis sudrebėjo dėl paskutinės jam daromos žiaurios neteisybės. Ant lango štangų nukrito deginanti kaip ugnis ašara, kuri nesutirpdė geležies ir neleido man už Tylenį numirti ant žiauraus kalėjimo kiemo grindinio.
Tiktai todėl, turbūt, tamsiomis naktimis taip dažnai man vaidenosi Tylenio šviesus šešėlis, pripildydamas mano širdį klaikaus nerimo ir sielvartingo susirūpinimo tuo kraštu, kuriam ne vienas Tylenis buvo pasiryžęs saulę ant savo pečių parnešti ir buvo žiauriai nukankintas kalėjimo tamsoje.
Bet tą saulę mes dar parsinešime į savo kraštą.
1935
Šaltinis: Saulės parnešti išėjo / Kazys Boruta. – Vilnius: Vaga, 1973. – pp. 182-184.
