Redakcijos komentaras: K. Boruta (1905-1965), daugumai tepažįstamas kaip „Baltaragio malūno“ autorius, kartu parašė daug kitų ir prozos, ir poezijos veikalų, o, kas svarbiausia – vos pradėjęs savo kūrybinį kelią, išsiskyrė kaip radikalus, kairiųjų pažiūrų nonkonformistas – neprisitaikėlis, ragavęs politkalinio „duonos“ tiek prie smetoninės, tiek prie tarybinės valdžios. Čia dalimis skelbsime vieną jo ankstyvųjų kūrinių, 1926-1935 metų laikotarpiu parašytą „Saulės ant savo pečių parnešti išėjo“ – tragišką pasakojimą apie maištingąjį kaimo mokytoją, Petrą Tylenį, ir jo kovą su profašistinio tuometės Lietuvos režimu. Itin užakcentuojama tikrosios inteligentijos rolė – tarnavimas liaudžiai, išgyvenant jos bėdas ir skaudulius, apskritai, šalies ir pasaulio sanklodos problemas, kaip savo asmenines, ir veikiant atitinkamai.
SUSITIKIMAS
I
Negi galiu užmiršti Dviratinės kaimo mokytoją Petrą Tylenį? Negi galiu užmiršti jo svajones, kurios su lengva ūkana klaidžiojo paryčiais po Dviratinės laukus ir su diena ištirpo? Bet negi praėjusi žiaurių dienų prieblanda gali man nustelbti jo žydras akis, tas nepataisomo svajotojo akis, kurios šviečia kaip iš šventinu paveikslų ir iš kurių kibirkštys trykšta kaip iš akių eiklaus kumelio, kai jis išbėga į pirmą pavasarinę žolę.
Vakar mačiau tas akis ir persigandau tų akių. Juodais užgesusiais angliais sustingo tos akys pilkame, išblėsusiame kaip pelenai veide. Dykuma pavirto tos dvi žalios žydinčios pievos, kuriose buvo tiek daug šviesos ir saulės.
Susitikau su tomis akimis ankštame ir niūriame Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo koridoriuje. Susitikau su jomis taip nelauktai, taip netikėtai, kad mano pavargusios akys sumišo iš netikėtumo ir nusigrįžo iš skausmo nuo tų dviejų užgesusių akių.
– Tylenis? – paklausiau ir krūptelėjau, susitikęs prie geležinės koridoriaus pertvaros kalinių būrį, varomą pasivaikščioti į ankštą kalėjimo kiemą, kai mane rustus mano palydovas varė į man paskirtą kamerą.
– Nejaugi Tylenis? – paklausiau dar kartą, netikėdamas savo akimis.
– Taip,–atsakė man pakuždomis išblyškęs kalinys su pilka miline, ir jo nuvytusiuose skruostuose sužėravo nedrąsus ir vos pastebimas rausvumas.
Kalinių būrys skubinosi praeiti pro užtvarą. Mudu stabtelėjome vienas prieš kitą, o tarp mūsų stovėjo geležinė tvora.
– Greičiau! – iš paniūrų žvilgtelėjęs, prižiūrėtojas suskambino raktais.
Pro pertvaros vartus mudu pasikeitėme vietomis. Praeidami vienas pro antrą, nesmagiai šyptelėjome, kad net patiems neaišku buvo – apsidžiaugėme ar nusiminėme taip netikėtai susitikę, ir čia pat persiskyrėme, nespėję ne tik žodžio vienas kitam pasakyti, bet nei pasisveikinti, nei atsisveikinti. Mane nuvedė į man paskirtą kamerą, o jį drauge su jo kameros draugais – pasivaikščioti į kalėjimo kiemą.
Netikėto susitikimo prislėgtas ir sukilusių minčių sujaudintas, ėjau pirma mano niūraus palydovo tamsiu ir dar niūresniu KSDK koridoriumi. Eidamas galvojau apie Tylenį ir negalėjau sutvarkyti savo pakrikusių minčių. Prieš mano akis stovėjo kaip gyvas buvusio Dviratinės kaimo mokytojo paveikslas su šviesiomis ir pilnomis svajonės akimis, ir tą paveikslą negailestingai griovė sunykęs žmogaus šešėlis, sutiktas prie kalėjimo koridoriaus pertvaros. Artimo žmogaus vaizdas maišėsi ir mainėsi mano mintyse kaip debesys, kada juos veja smarkus vėjas ir blaško į visas šalis. Nespėjau susivokti ir pats su savimi išsiaiškinti, kai užpakalyje savęs išgirdau:
– Stok!
Atsigrįžęs pamačiau savo palydovą, sustojusį prie kameros durų. Raktas čerkštelėjo duryse, ir geležimi apkaustytos durys girgždėdamos prasivėrė. Prižiūrėtojas, viena ranka prilaikydamas duris, piktai žvilgtelėjo į mane ir kryptelėjo galva:
– Eik! – trumpai pasakė.
Aš, vis dar neatsigavęs nuo sunkaus įspūdžio, kuris pritrenkė mane, susitikus Tylenį, pažiūrėjau į prižiūrėtoją, kuris buvo su šiurkščiomis ir kalėjimo koridorių patamsėję išblindusiomis akimis, ir, nieko neatsakęs, su apsunkusia širdimi peržengiau apytamsės kameros slenkstį.
Durys trinktelėjo už manęs, ir aš nenoromis atsigrįžau atgal, o kai, susidūręs su užtrenktomis durimis, vėl atsigrįžau į kamerą, pro mano akis tarsi miglose praėjo virtinė nukankintų veidų, ir akių daugybė įsikirto į mano veidą. Paskubomis perėjau sveikindamasis dvidešimtį bendros nelaimės naujų draugų ir pavargęs atsisėdau ant kietų kalėjimo narų krašto.
Kameroje nieko nepažinojau, ir manęs niekas nepažino. Su vienu kitu persimečiau pora žodžių ir sėdėjau vienas, stebėdamas naujus žmones. Ir jie, išsiskirstę po kamerą, žvilgčiojo į naujoką – vieni visiškai abejingai, kiti su aiškiu nepasitikėjimu. Aš žinojau tokio nepasitikėjimo priežastį ir nenorėjau pirmas jos sugriauti. Niekam nebuvo paslaptis, kad valdžia siųsdavo į kalėjimus savo šnipus, kad surastų medžiagos apkaltinti suimtiesiems ar susektų priešvalstybinio veikimo planus ir jų vykdytojus, likusius laisvėje. Tai aš taip pat gerai žinojau, kaip ir visi kiti kameroje, todėl ramiai pavedžiau laimingam likimui įtikinti kamerą, kad aš taip pat obuolys nuo bendros obelies.
Tas nesmagus nepasitikėjimas neilgai truko tarp manęs ir kameros. Šalia manęs ant narų briaunos atsisėdo ramus žmogelis ir, tyliai šypsodamasis, ėmė žiūrėti į mane. Paskui man draugiškai mirktelėjo ir pasakė, kad ir kalėjime vieni išeina, kiti ateina, žmonių niekada netrūksta, o kur žmonių yra, ten ir gyventi galima.
– Taip kad nėra ko nusiminti! – padrąsindamas sudavė man per petį ir gudriai, tarsi norėdamas dar kažką pasakyti, nusijuokė.
– Kad aš, dėde, visai nenusimenu, – atsakiau jam su šypsena. – Tiktai taip sau kiek nesmagu iš pradžių.
– Taigi, taigi, kad nesmagu,– pagavo jis mano žodį ir toliau pasakojo, kaip jis pirmą kartą pateko į kalėjimą, kaip buvo baisiai nejauku ir net gėda, tarytum jis butų ką negražaus padaręs ar patekęs į nepadorią vietą.– O dabar nieko. Beveik kaip namie. O tu kaip? Pirmą kartą čia?
– Ne, – atsakiau.
Jis žvilgtelėjo į mane, lyg nenorėdamas tikėti, o paskui pritardamas pridėjo:
– Na, žinoma, tampo dabar žmones iš kalėjimo į kalėjimą kaip tą poną Jėzusą nuo Kaipošiaus prie Ainošiaus. Ir galo jiems, neprieteliams, nėra,– susirūpino mano ramintojas, ir jo gyvos akys aptemo, o nuo lūpų dingo šypsena.
– Bus! – atsakiau aš jam tada, norėdamas jį paguosti.
– Sakai – bus? – šyptelėjo vėl jo lūpos.– Ir aš taip manau. Bus teisybė ant žemės, tiktai žmonės turi pirma ją suprasti. O suprasti ją nelengva. Pirma reikia dėl jos daug iškentėti.
Su nepasitikėjimo šešėliu vėl žvilgtelėjo į mane, lyg abejodamas, ar aš būsiu supratęs jo teisybę ir dėl jos kentėjęs, bet tą nepasitikėjimo šešėlį greitai nustūmė draugiška šypsena, ir jis pradėjo man pasakoti apie save ir savo sunkų gyvenimą, kurio vargo galo nematydamas, išėjo teisybės ieškoti.
II
Buvo jis, tas mano naujasis bičiulis ir draugas, smulkus ūkininkas nuo Žiežmarių, aklas žemės kurmis, kaip jis pats save vadino, – Antanas Padūmis. Gyveno tėvų protėvių ūkelyje ir niekaip negalėjo suvesti galo su galu. Amžinas nepriteklius smaugdavo, nors dirbdavo nuo aušros lig tamsos, nei savęs, nei šeimos nesigailėdamas. Niekaip negalėjo suprasti, kaip čia išeina, kad dirba kiek galėdamas, o pragyventi iš savo darbo negali, ir gana. Ar tas darbas niekais nueina, ar gyventi nemoka? Bet ir kaimynai taip pat gyveno, tiktai jie kantriai stūmė dieną iš dienos, o Padūmis negalėjo nu-
Biraminti. Pagaliau, iš mokytų žmonių išgirdęs, kad negalima senoviškai ūkininkauti, stvėrėsi su visa sparta naujai susitvarkyti. Įsitaisė porą pieningų karvių, pradėjo verstis pienu, šerti bekonus, juos penėdamas geriau, negu save ir visą šeimą, pastatė naujoviškus tvartus, nors pats lūšnoje gyveno, prasimanė skolų ir pateko j užburtą ratą. Sukosi žmogus, kaip mokėjo ir galėjo, bet išsisukti nepajėgė. Net kaimynai neužjausdavo, kai nepriimdavo bekono dėl kokios nors dėmės ant uodegos ar karvė nusprogo ant dobilienos išputusi, – norėjai gudriau už kitus gyventi, tai dabar žinokis. O skolos vis augo, vis labiau suverždamos kilpą, kol pagaliau neišlaikė – pardavė iš varžytynių senolių namus su naujais tvartais ir išvarė su lazda į žmones.
Po varžytynių pavakare išėjo Padūmis iš savo namų, o kur eiti – ir pats nežinojo. Namai ir visa skurdi manta, kurią iš kartos į kartą sutaupė, su antstolio plaktuko dužiais atiteko kitiems, ir Padūmis staiga pasijuto toks lengvas, kaip pūkelis, kurį kiekvienas vėjo pūstelėjimas gali nunešti nuo žemės. Toks keistas lengvumas pagavo, kad net galva svaigo, ir vienas rūpestis nustelbė visus kilus: kaip nors išsilaikyti ant žemės, atsispirti, kad į orą neiškiltų. Nebeiškentė ir beveik tekinas pasileido bėgti per laukus iš savo namų.
– Pablūdo žmogus, – susirūpino kaimynai, žiūrėdami į bėgantį Padūrnį, bet kuo pagelbėti tokioje didelėje bėdoje, – nežinojo. Palydėjo akimis su užuojauta ir išsiskirstė į savo namus, palikę išvaržytoje Padūmio sodyboje verkiančią žmoną su vaikais.
Per varžytynes nupirko Padūmio ūkelį toks ponelis iš Kauno, valdininkas, sako, patiko jam gražios apylinkės, bet ką veikti su nupirktu ūkeliu, matyt, ir pats nežinojo. Kai paklausė žmonės, ar pats ūkyje gyvens, ar išnuomos, tiktai pečiais patraukė ir numykė:
– Tai… nežinau…
Tada atsiliepė iš būrio Nausėda:
– Tai kuriam galui pirkai, žmogų iš namų išvarei?
Ponelis nieko neatsakė, tiktai visas susigūžė, ir akys sužibėjo kaip išgąsdinto kačiuko. Atatupstas pasitraukė į šalį ir išvažiavo drauge su antstoliu, niekam daugiau nieko nesakęs.
O Padūmis kaip išbėgo iš savo namų, taip ir bėgo protekiniais, tarsi kas jį vytųsi ar jis kažką pagauti norėtų.
Temstant susitiko ant kelio tokį senuką, elgetą ar šiaip pakeleivingą žmogų. Iš tolo Padūmis jį pamatė stovintį ant kelio ir laukiantį, tarsi ko paklausti norintį. Padūmis būtų ir pro jį prabėgęs, bet jis užkalbino.
– Kur bėgi, žmogau? – paklausė.
Sustojo Padūmis, ir visas lengvumas staiga dingo. Pats sau pagalvojo, kurgi iš tikrųjų jis bėga? Ir toks sunkumas užgulė, kad net baimė pagavo, jog kiaurai žemę neprasmegtų. O senelis stovi su lazda prieš jį ant kelio ir šypsosi, lyg viską žinotų ir suprastų.
– Nepabėgsi, žmogau, nuo savo vargo,– palingavo galva, atsiduso.– Atsigrįžk verčiau ir pasižiūrėk, kas už tavo nugaros darosi.
Atsigrįžo Padūmis ir nustebo: kaip ant delno pamatė savo kaimą ir savo namus, iš kurių pabėgo. Tiktai kokia daugybė žmonių sukinėjosi po jo namus ir laukus!
– Kas jie per vieni ir ko jiems reikia? – parūpo ir stengėsi įsižiūrėti.
Nors vakaro prieblanda buvo, bet aiškiai pažino,– kažkaip šviesu buvo, – ir tą ponelį iš Kauno, kuris jo namus iš varžytynių nupirko, ir žydelį iš miestelio, kuriam javus parduodavo, ir savo valsčiaus viršaitį su užriestais ūsais ir perkreipta iš mandrumo galva, ir savo parapijos kleboną, taip nutukusį, kad vos bekvėpuojantį, ir daugelį kitų matytų ir nematytų ponų. Tokia daugybė buvo, kad visi namai ir laukai knibždėjo.
Viduryje kiemo pamatė ir patį save. Nepatikėjo savo akimis, kad save būtų galima pamatyti,– pasitrynė akis, bet tikrai, nagi jis pats stovi ir rankomis skeryčioja, o ponai zuja po jo namus, čiumpa, ką gali, ir nešasi. O įlgininkų dvarininkas, tas išdidus ponas, kuris visada, atsirėmęs lazdele, su panieka į visus žiūrėdavo, dabar, užmiršęs visą puikybę, pasilenkęs prie žalmargės tešmenio, tiesiog kaip veršis žinda. Kitas nepažįstamas ponas, nučiupęs už uodegos, penimę žvigina. Klebonas, visas uždusęs, vos atgaudamas kvapą, vaikosi žąsiną, visas būrys špitolninkų ir vienuolių įsimetė į vištas, tos kudakindamos laksto po kiemą. Vienas jau nučiupo gaidį ir po pažastimi pasikišo.
– Kaip dabar gyvensime žiemą be gaidžio? – staiga susirūpino Padūmis. – Kas gaigystėmis prikels?
Nori paprašyti, kad bent gaidį paliktų, bet žiūri išplėtęs akis ir žodžio negali ištarti. O ponai, šluote iššlavę visą sodybą, kas raitas, kas važiuotas, kas pėsčias, jau sprunka pro vartus, o jis stovi viduryje savo kiemo be žado ir negali suprasti, kas darosi. Tiktai kai paskutinis – toks išdžiūvėlis ir ilgakojis – ponas bėgo per kiemą ir išplėšė vaikui iš rankų duonos plutą, ir vaikas pravirko, pašoko Padūmis iš vietos ir sušuko.
– Vagys! Plėšikai!
Nepasijuto Padūmis, kad tai jis pats šaukia. Apsidairė aplinkui – stovi viduryje kelio, ir nieko nematyti. Nei ponų, nei savų namų, nei senelio, kurį kelyje sutiko. Tamsu, tiktai žvaigždės padangėje plazda.
– Sapnavau ar kliedėti pradėjau? – perbraukė ranka per kaktą, o visa kakta buvo išpilta šaltu prakaitu. – Kas gi čia dabar – ir nesuprasi.
Sukaupęs visas jėgas, stengėsi atsiminti, kaip jis čia pateko nakčia ant kelio, bet nieko negalėjo atsiminti, tiktai antstolio plaktuko dužius, kurie ėjo kiaurai per galvą, ir senio paskutinius žodžius: „Nuo savo vargo nepabėgsi“. Dar kartą apsidairė, bet senio nė kvapo.
– Ne kitaip, kaip pasivaidino,– pagalvojo Padūmis, vis dar trindamas akis ir negalėdamas atsipeikėti.
Laukuose dvelkė vėjas, ir šnarėjo pakelėje javai. Tas šnarėjimas pažadino Padūmį iš sunkaus sapno, kurį matė atviromis akimis. Tylus ir susimąstęs, ranka šluostydamas suprakaitavusią kaktą, auštant parėjo namo. Vis tas keistas sapnas iš galvos nėjo. Tylėjo, lyg kažką sunkiai apgalvodamas ir suprasti negalėdamas. O kai suprato, negalėjo namuose nurimti. Visoks darbas krito iš rankų, ir į žmones traukė. O čia atvažiavo tas ponelis, kuris per varžytynes jo ūkį nupirko, ir pasiūlė Padūmiui nuomoti iš jo savo paties ūkį. Tada pažiūrėjo Padūmis siuntančiomis akimis į nusigandusį ponelį ir rėkte suriko:
– Nesulauktum, kad iš tavęs savo ūkį nuomočiau! Vagis! – ir puolė sugniaužtomis kumštimis.
Ponelis ir vėl pabėgo, o Padūmis ėmė aiškinti susi-rinkusiems kaimynams, kad visi ponai, kurie iš žmonių vargo ir prakaito gyvena,– vagys. Tai jie mus išvaro iš savo namų ir atima iš mūsų vaikų paskutinę duonos plutą. Prisiminęs savo keistą regėjimą, pradėjo pasakoti kaip tikrą tiesą.
Kaimynai klausėsi Padūmio kalbos ir vienas į kitą žvilgčiojo. Gaila jiems buvo pamišusio kaimyno, o Padūmiui pikta, kad jie nesupranta aiškios tiesos. Tai mostelėjo ranka ir nuėjo.
– Suprasite, kai iš namų išvarys!
Nuo to laiko ėjo Padūmis per žmones, ilgiau vienoje vietoje nesustodamas, tarytum jam žemė degtų po
kojomis. Visur, kur ėjo, pasakojo savo pasaką, skelbdamas, kad visoks ponas – vagis. Žmonės klausėsi, su užuojauta žiūrėjo į vargšą pamišėlį, dar labiau jį suerzindami, o Padūmis juo atkakliau skelbė savo tiesą, norėdamas įtikinti susirinkusius. Jeigu tai būdavo per turgų rinkose ar per šventę prie šventoriaus, susirinkdavo didžiausia minia, kurią net policijai būdavo sunku išskirstyti. Tampė policija Padūmį po dabokles, buvo uždarę į beprotnamį, bet jis vis tiek savo tvirtino, kol pagaliau neiškentė valdžia ir nuteisė jį ilgiems metams į kalėjimą kaip pavojingą agitatorių.
III
Ant kielų kalėjimo narų išklausiau Padūmio liūdnos pasakos. Klausiausi jo tyliai, nepertraukdamas jo kalbos, leisdamas jam išpasakoti visa, kas buvo jo širdį užgulę. Ir kai vienas kalinys, neiškentęs Padūmio pasakojimo, kurį šimtą kartų buvo girdėjęs, priėjo prie manęs ir, visai Padūmio nesivaržydamas, mirktelėjo ir pasakė:
– Neklausykite jo paistymų! Jis truputį pamišęs, – ir parodė dėl akivaizdumo pirštu į galvą.
Tada aš su užuojauta pažiūrėjau į protingąjį ir paprašiau:
– Būkite malonūs, netrukdykite!
O mano Padūmis su panieka žvilgtelėjo į priėjusį ir tarė:
– Kelinti metai sėdi, o proto vis dar neįgyja.
Ne vietoje įsikišęs į kalbą, traukydamas pečiais, nuėjo į šalį, o aš toliau klausiausi Padūmio gyvenimo istorijos. Vienu kitu žodžiu pritardamas, sekiau jo kalbą, perpindamas ją savo mintimis. Jo žodžiai, kartais tylūs ir ramūs, o kartais – aižūs ir pikti, pasiekdavo mano klausą tarsi iš tolo ir netrukdė man galvoti apie skaudų mano krašto likimą, apie nelaimingą tautą, kurią šimtmečiais engė savi ir svetimi ir kuri, kartą suradusi tiesą, nenori jos išsižadėti ir skelbia ją visiems, nors už tai ir į kalėjimą uždaro.
Vakaras jau merkėsi kalėjimo sukryžiuotuose languose, o aš vis dar klausiausi Padūmio pasakojimų ir negalėjau atsikratyti savo gailių minčių, kurios apsėmė mane kaip potvynis. Prietemoje, ūžiant kaip aviliui kamerai, kilo vienas po kito galvoje klausimai ir kankino savo neatmezgamu mazgu. Tą vakarą daug ką iš naujo pergalvojau ir supratau, ko anksčiau nepastebėjau ar neatkreipiau dėmesio. Padūmio liguistas regėjimas tarytum atidarė man akis, ir aš pamačiau kitoje šviesoje savo kraštą ir patį save, dažnai patamsėję ieškantį ir nerandantį išeities.
Nesuradau tos išeities ir tą naktį kalėjime, nors ir pragulėjau ant šiurkščių narų su atmerktomis akimis. Vos tik sudėdavau akis, tuojau pamatydavau liūdną Padūmio pasaką, kuri buvo žiauri tiesa mano krašte, ir prieš mano norą kumščios susigniauždavo ir keldavo iš kieto guolio. O kai pakeldavau degančią galvą, prie kameros durų pamatydavau pilką Tylenio šešėlį ir svajotojo nuliūdusias akis, kurios taip mane prislėgė, įeinant į kalėjimą.
Kitą dieną aš vėl susitikau su tomis akimis kalėjimo kieme, kai išvarė pasivaikščioti. Tylenis kosėdamas vaikščiojo po dulkiną kiemą, pritrukdamas oro ir sunkiai atsikrankšdamas. Staigus raudonumas užliedavo jo skruostus, ir čia pat nejaukus išblyškimas nutrindavo nuo veido bet kokį rausvumo ženklą.
Tas jo kosulys ir nejaukus atsimainymas sulaikydavo ant mano lūpų žodžius, bet netikėtas susitikimas ir klausimų daugybė, kuri mus rišo, neleido mums susilaikyti nuo kalbos, ir mes kalbėjome. Daug apie ką kalbėjome ir skubinome kalbėti. Per penkiolika trumpi) minučių, kurios mums buvo skirtos pasivaikščioti, mes spėjome paliesti visus mūsų krašto skaudžiausius klausimus, ir pro Tylenio nejaukų kosulį, kuris nutraukdavo jo kas antrą žodį, surasti tų klausimų išsprendimą. Jokios abejonės mums neliko, kad reikia sunaikinti su nepriklausomybe atsiradusią buržuaziją, mūsų krašto didžiausią nelaimę, kuri žvėrišku godumu plėšia visą kraštą, smaugia ir kankina buvusios caro imperijos kalėjimuose ir neleidžia šimtmečių išvargintai tautai laisvai atsikvėpti ir kurti laimingą gyvenimą.
Tai gal buvo vienintelis teisingas visų klausimų iš-sprendimas, ir Tylenis, buvęs ramus kaimo svajotojas, sudrebėjo visu savo sunykusiu kūnu ir sugniaužė pamėlynavusias kumštis:
Taip, aš žinau, aš seniai žinau, kas reikia daryti! Ir jeigu ne aš, tai kiti padarys! – pakilo jo balsas ir staiga nutrūko uždusintas staigaus kosulio, kad net visos gyslos išsitempė jo iškankintame ir pamėlynavusiame veide.
Štai, – pakuždomis pasakė, atgavęs kvapą,– nuo to laiko, kai sumušė mane per tardymą, kankina prakeiktas kosulys. Plaučius atkrėtė, ar kurį galą. Krauju pradėjau spjaudyti. Kalėjimo gydytojas ranka numojo – neverta vaistų gadinti. Iš pradžių tyčia į akis lindau, o paskui įgriso. Tegu pasikaria su savo vaistais, man jie vis tiek nieko nepadeda. Kad išeičiau į laisvę, gal ir galėčiau pasigydyti arba bent žmoniškai numirti. O dabar tai ką? – nutrūko jo gergždžiantis balsas, ir jis pažiūrėjo į mane savo iškankintomis akimis.
Aš neatsakiau. Nežinojau, ką atsakyti. Jis atsikosėjo ir nusispjovė juodu sukrekusiu krauju ant kalėjimo kiemo dulkių.
– Netoli galas, – paskui liūdnai pasakė.
– Taip,– nesmagiai atsakiau, tarytum pats būčiau atsikrankštęs krauju.
1930
Šaltinis: Saulės parnešti išėjo / Kazys Boruta. – Vilnius: Vaga, 1973. – pp. 170-182.
