Redakcijos komentaras: K. Boruta (1905-1965), daugumai tepažįstamas kaip „Baltaragio malūno“ autorius, kartu parašė daug kitų ir prozos, ir poezijos veikalų, o, kas svarbiausia – vos pradėjęs savo kūrybinį kelią, išsiskyrė kaip radikalus, kairiųjų pažiūrų nonkonformistas – neprisitaikėlis, ragavęs politkalinio „duonos“ tiek prie smetoninės, tiek prie tarybinės valdžios. Čia dalimis skelbsime vieną jo ankstyvųjų kūrinių, 1926-1935 metų laikotarpiu parašytą „Saulės ant savo pečių parnešti išėjo“ – tragišką pasakojimą apie maištingąjį kaimo mokytoją, Petrą Tylenį, ir jo kovą su profašistinio tuometės Lietuvos režimu. Itin užakcentuojama tikrosios inteligentijos rolė – tarnavimas liaudžiai, išgyvenant jos bėdas ir skaudulius, apskritai, šalies ir pasaulio sanklodos problemas, kaip savo asmenines, ir veikiant atitinkamai.
* * *
DOBILŲ ATOLAS
Nelaimingas Dviratinės kaimo mokytojas Tylenis daugiau nebegrįžo į Dviratinės kaimą, kur jo svajonė sužaliavo su pavasario gluosniais.
Nesugrįžtamai jis persiskyrė su savo svajonių drauge, žydraake Dviratinės pavasario naktimi, ir ji, apimta didelio sielvarto, suklupo pamėlynavusi po Dviratinės palangėmis.
O ir antra Tylenio draugė – geltonkasė Julė – graudžiai verkė mylimo ir nelaimingo Tylenio, išnešusio su savimi nepasakytus žodžius ir tą meilę, kurią mėlynų akių giedru žvilgsniu išdavė.
Susisielojusi naktis, drebėdama šilkiniais padangių pečiais, mirgėjo žvaigždžių begalybe, kurias paliko Tylenis, nebaigęs aiškinti Dviratinės kaimo jaunimui. Tas žvaigždes skaitė ligi aušros su ašaromis Julė, nes tose žvaigždėse mirgėjo jos meilė.
Po tom neramiomis žvaigždėmis tą naktį įtūžusi berniška širdis sugriaudėjo Vaišnorų kieme audringa neapykantos daina, tačiau nei bernų daina, nei Julės meilės ašaros, nei žvaigždėtas nakties rūpestis nesugrąžino Dviratinei svajonėse suklupusio Tylenio.
Ir kai mano neramios dienos nutempė mane į Dviratinės kraštą, aš neradau ten Tylenio, sutikau tiktai Kirtiklį, amžinai susirūpinusį ir nelemtai susirgusį neramia mintimi ūkininką.
Mudu susitikom turgaus aikštėje, kai aš ieškojau Dviratinės ūkininkų, kad mane pavėžėtų pas mano draugą, ir čia tarp vežimų, prikrautų ūkio gėrybėmis, žviegiančių kiaulių, baubiančių galvijų ir neramios turgaus minios pamačiau – ar jis mane pirma pamatė – Kirtiklį, ir kai aš apsidžiaugęs prie jo puoliausi, jis mane sutiko su liūdna ir perspėjančia šypsena.
– Tai pas mokytoją bene ponaitis? – paklausė jis mane, tarytum mano suglamžyta miestiška išvaizda duotų jam teisę mane ponaičiu vadinti.
– Taigi, dėde, – atsakiau jam linksmai.
– Ale kad mokytojo jau nėra pas mus,– atsakė jis man vėl tokiais pat susirūpinusiais žodžiais.
– Tai kurgi jis? – nustebęs paklausiau.
Kirtiklis nebeatsakė, tiktai, pakuždomis ir neramiai dairydamasis į šalis, papasakojo nelemtą atsitikimą su mano nelaimingu draugu.
Nors daug aš buvau panašių istorijų girdėjęs, bet šita istorija apie mano jaunystės draugą ir iš ūkininko susirūpinusių lūpų taip mane paveikė, kad aš lyg apkvaišęs atsilošiau prie ūkininko ratų, ir mintis, tokia gaili mintis apie mano nelaimingą tėvynę, kaip aštri vinis įsmigo į mano galvą. Ūkininkas pakuždomis dar man papasakojo apie nelemtus laikraščius, dėl kurių ir jį visą savaitę kankino, kol jis po protokolu pasirašė, kad tie laikraščiai rasti pas Tylenį, nors jis žinojo ir policininkas jam sakė, kad tuos laikraščius jie patys atsinešė.
Aš buvau jau bekaitinąs ūkininką, kad jis šiaudadūšis, bet pats ūkininkas, lyg būtų pajutęs tokį netikusį kaltinimą, pradėjo teisintis. Jis atsisegė marškinius ir parodė sužalotą krūtinę, o, be to, ūkis, ūkis paliktas be ūkininko. Man pasidarė sarmata dėl mano netikusio ir nepasakyto įtarimo, ir aš pasiteisindamas pasakiau ūkininkui:
– Tu, dėde, čia nekaltas.
– Kaltas nekaltas,– atsakė jis man,– o žmogų reikia gelbėti. Tu, ponaiti, pažįsti ten gal panstvą visokią, tai pasakyk tu jiems, kad žmogų nekaltą vargina.
– Ak, – atsakiau aš jam be vilties,– ak dėde, žinai, kad varnas varnui akies nekerta.
Ir ranka numojau, o jis, lyg su manim nesusikalbėjęs, abiem rankom orą perskyrė ir paniuręs nurimo ant vežimo.
Vėliau atėjo Kirtiklienė ir mane sutiko tarytum nelaimę atnešusį, nors aš stengiausi prisigerinti ūkininkei. Matyt, ne tiktai Tylenis, bet ir visi jo draugai buvo jos priskirti prie savo aiškumos priešininkų, o ta jos aiškumą sudrumsta buvo, ir ji turėjo pagrindo mane nesvetingai priimti.
Kirtiklis surado priežastį pasišalinti nuo vežimo, pa-likdamas ją vieną parduoti javus, ir aš, nežinodamas, kas man daryti, buvau beeinąs drauge su ūkininku. Mano bevališką žingsnį sustabdė piktas Kirtiklienės žvilgsnis, ir aš lyg užkluptas vaikas nusikaltimo vietoje nesmagiai išsiblaškęs pasiteisinau:
– Mes, dėdiene, neilgam. Taip sau. Porą stiklų alaus išgersime.
Kaip atgal pažiūrėjo Kirtiklienė, nemačiau, nes pasiskubinau nusigrįžti, o jos balsą, jei ji ką nors nepatenkinta sumurmėjo, nustelbė turgaus triukšmas su kiaulių žviegimu ir galvijų maurojimu.
Eidamas per turgų, galvojau apie tave, Kirtiklienė, apie tavo dangišką ir žemišką aiškumą ir, prisipažinsiu, pavydėjau tau tos žlibos aiškumos, nes ji vis dėlto geriau, negu pats su savim paklydęs.
Gal todėl juokais ir tiktai Kirtiklienei pasiteisinti pasakytą sumanymą mudu su Kirtikliu įvykdėme. Žodis stojosi kūnu, ir tu, miela dėdiene, gal nelemtai mane keikei, sėdėdama ant tuščio vežimo. Bet, dėdiene, tuščias vežimas geriau tuščio maišo, o ir dėl tuščio maišo nėra ko piktintis.
Mudu su Kirtikliu dar kartą aptarėme nelemtą atsitikimą su nelaimingu Tyleniu ir išbandėme visokius būdus jam pagelbėti. Tačiau pagelbėti mudu jam tiek galėjome, kiek su šiaudu skęstančiam arba dar mažiau. Todėl mudu vietoje dviejų stiklinių išgėrėme dvylika, ir mūsų kalba, pavargusi ant Tylenio, užkliuvo svieto neaprėpiamas marnastis.
Tada išgirdau pro susirūpinusias ūkininko lūpas žemės balsą ir krūptelėjau dėl nelauktos išvados.
– Jūsų teisybė, – jis man pasakė. – Ale kas iš to?
Pažiūrėjau į jį, nesuprasdamas, ko jis klausia, ir jis pasiskubino man paaiškinti:
– Po Tylenio šviesiau pasidarė Dviratinės kaime, bet žmogus pražuvo.
– Nepražuvo, – atsakiau, žiūrėdamas jam į akis. – Vietoje vieno Tylenio atsiras šimtai ir tūkstančiai.
Jis pažiūrėjo į mane netikėdamas, o paskui, lyg kažką prisiminęs, pradėjo pasakoti apie raudonuosius dobilus, kurie po žiaurios žiemos vis tiek su pavasariu atželia ir raudonuoja, – tada mano aptemusiose akyse prašvito, ir ta vinis, kuri į galvą įsmigusi buvo, ne taip skaudėjo.
1930
Šaltinis: Saulės parnešti išėjo / Kazys Boruta. – Vilnius: Vaga, 1973. – pp. 167-170.
