Redakcijos komentaras: K. Boruta (1905-1965), daugumai tepažįstamas kaip „Baltaragio malūno“ autorius, kartu parašė daug kitų ir prozos, ir poezijos veikalų, o, kas svarbiausia – vos pradėjęs savo kūrybinį kelią, išsiskyrė kaip radikalus, kairiųjų pažiūrų nonkonformistas – neprisitaikėlis, ragavęs politkalinio „duonos“ tiek prie smetoninės, tiek prie tarybinės valdžios. Čia dalimis skelbsime vieną jo ankstyvųjų kūrinių, 1926-1935 metų laikotarpiu parašytą „Saulės ant savo pečių parnešti išėjo“ – tragišką pasakojimą apie maištingąjį kaimo mokytoją, Petrą Tylenį, ir jo kovą su profašistinio tuometės Lietuvos režimu. Itin užakcentuojama tikrosios inteligentijos rolė – tarnavimas liaudžiai, išgyvenant jos bėdas ir skaudulius, apskritai, šalies ir pasaulio sanklodos problemas, kaip savo asmenines, ir veikiant atitinkamai.
NERAMIOS ŽVAIGŽDĖS
I
Po Dviratinės kaimo laukus braidžiojo rasa, ir lengvose pavasario ūkanose snaudė prie žemės sužaliavęs vasarojus. Tylus ir žalsvas vakaras nusileido ant Dviratinės laukų ir sodybų.
Pro daržinės galą su apynasriais rankoje parėjo iš laukų Kirtiklis, tylus ir susirūpinęs kaip ūkininko diena. Pirmą naktį išvedė arklius į naktigonę, ir širdyje apmaudu buvo, kad pievos menkai prižėlę, o pašarą jau visai pabaigė. Praeidamas pro arklidę, pakabino ant vagio apynasrius ir pažiūrėjo į žvaigždėmis nubertą dangų. Pastovėjo ir pagalvojo, kad rytoj bus giedra, ir nuėjo į trobą vakarienės.
Ant gonkų sėdėjo Tylenis, pernai rudenį atsiųstas
į Dviratinės kaimą mokytojas, ir pro pašiūrės galą žiūrėjo kažkur į tolį.
– Tai ką, mokytojau, gražus vakaras, – pasakė Kirtiklis, pastebėjęs gonkose mokytoją.
– Gražus, – krūptelėjo lyg staiga prižadintas Tylenis ir pasislinko. – Prašom prisėsti.
– Kada čia sėdėsi? – suabejojo ūkininkas. – Gult reikia eiti. Rytoj – ne šventė. Pats darbymetis.
– Ar dar nebaigėte sėjos? – paklausė Tylenis.
– Kur čia baigsi, – mostelėjo ranka Kirtiklis. – Dar nė neįpusėjau. Bijausi, kad sėklų galiu pritrūkti.
Tylenis neatsakė. Neseniai jis dar pas Kirtikli gyvena, bet spėjo jau pažinti jo atkaklų darbo įniršį. O sėjos metu jis visas jėgas sukaupdavo. Duok, atrodė, jam tiktai sėklų, o jis visą žemę užsėtų.
Susirūpinęs sėklomis, užmiršo Kirtiklis vakarienę ir atsisėdo šalia Tylenio ant suolo.
Gluosnių viršūnėse snūduriavo tyla, ir du žmonės, susėdę ant vieno suolo ir po viena pastoge, tylėjo, abudu užimti savo mintimis ir rūpesčiais.
Kirtiklis, stora metų žieve apaugęs ūkininkas, į visa aplinkui žiūrėjo savo šiurkščiomis kaip jo delnai akimis ir buvo susirūpinęs žeme ir jos reikalais. Ir ta vakaro tyla, kurioje žvaigždės skambėjo, Kirtiklio galvą pripildė kasdieninių rūpesčių, o Tylenio mintis išsklaidė žvaigždynuose. Tarp kasdieninių rūpesčių ir svajonių toliau, negu tarp Dviratinės ligi žvaigždžių, bet ne visada žydrai akiai žvaigždės aukštai atrodo. Ir tą vakarą Tylenis vaikščiojo po žvaigždynus ir su žvaigždėmis kalbėjosi, bet tą jo kalbą pertraukė Kirtiklis, išsitraukęs pypkę ir kimšdamas į ją lapinį tabaką.
– Svajoji apie svieto marnastis? – pasakė, užsidegdamas pypkę.–Žinoma, ką veiksi nesvajojęs: jaunas Ir dykas.
– Kad aš ne visai dykas,– atsigrįžo Tylenis ir šyptelėjo, nes žinojo, kad jo darbo nelaiko kaimiečiai už darbą.
– Tai anava ir pasakei: koks gi čia tavo darbas? – patraukė Kirtiklį kalbėti Tylenio šypsena, kurios nematė tamsoje, bet išgirdo žodžiuose. – Pamokinai kiek vaikus ir dykinėji arba skaitai visokias istorijas. Būta čia darbo, viena zabova. O kad taip pavaikščiotum diena iš dienos paskui žagrę arba palinguotum su dalge, tai sužinotum, kas yra darbas.
– Žinau ir tą darbą, – atsakė Tylenis, – bet kas iš to? Ne visi žemę arsim, ne visi vaikus mokysim, kiekvienas turi dirbti savo darbą.
– Tai jau žinoma,– sutiko Kirtiklis,– kas silpnesnis, tas gali ir vaikus pamokyti, o kas darbininkas – turi žemę dirbti. Tiktai pasileido dabar žmonės. Ne taip, kaip mano laikais. Visokių niekų prasimanė. Kad ir tos mokyklos? Kam jų reikia? Vis puikybė žmonių, išdidumas. Kai aš mažas buvau, buvo kaime skerdžius, vasarą ganydavo, o žiemą vaikus mokydavo iš maldaknygės. Ir gerai buvo. Kuris su geresne galva būdavo, tas maldaknygę pats vienas ligi galo perskaitydavo, nes skerdžius tiktai pradžią mokėjo skaityti, o kuris kvailesnis, tam užtekdavo poterių. Daug čia žmogui darbininkui reikia? Nebuvo tada gazietų, ubagai, po žmones vaikščiodami, žinias išnešiodavo. Geriau gyveno žmonės, ką čia bekalbėti,– paleido iš burnos dūmų kamuolį ir papūtė. – O ką dabar gero gazietos rašo? – paklausė, žiūrėdamas į nykstančius dūmus.
Tylenis nenorėjo drumsti vakaro tylos daug kartų kalbėtomis kalbomis, kurios išsisklaidydavo kaip dūmai, tai atsakė trumpai:
– Nieko gero. Senos bėdos.
– Na, bėdas radom, bėdas paliksim, kitaip neišeina,– vakaro tyla sugundė Kirtiklį kalbėti, tarytum kažką naują pats sau turėtų pasakyti.– Kai dar jaunas buvau, tai visaip bandžiau jų atsikratyti, o paskui pamačiau, kad nėra kitos išeities: lupk kaklą atsisegęs, o ten padvėsi, na, ir po velėna pakiš.
Staiga pagautas nerimo Kirtiklis patraukė dūmą, bet pypkė tiktai sukliurkė. Porą kartų jis paptelėjo lūpomis ir išsitraukė pypkę iš dantų.
– Et,– nepatenkintas pasakė. – Ir pypkė užgeso, po galais…
Tylenis sujudo. Vakaro svaigulys praėjo. Jis atidžiai pažiūrėjo į Kirtiklį, krapštantį pypkę, ir susidomėjo, ko staiga prireikė tam – savimi patenkintam ūkininkui, kuris savo darbu sukūrė kaime geriausią ūkį ir juo didžiavosi? Kirtiklis tylėdamas atkakliai krapštė pypkę.
– Tai ką, dėde? – atsakė pagaliau Tylenis, norėdamas išsiaiškinti Kirtiklio staigų nerimą.– Kol pakiš po velėna, dar pagyvensime ir daug gera padarysime.
– Ką tu čia, žmogau, gera padarysi? – atkirto Kirtiklis, kišdamas į kišenių pypkę.– Ir aš maniau – kalnus nuversiu, o dabar, kai pažiūriu, kas iš to? Tu sakai, kad ir su dievu ne taip yra, kaip kunigas per pamokslus skelbia. Tada visai tuščias reikalas. Lupai, plėšei per visą gyvenimą, o ant galo nei dėkų, nei išgrau, nei pačiam kokios naudos, nei kitam malonumo. Nyku tiesiog, kai pagalvoji. Tai ir dirbi, akis prakaitu užsipildamas, kad viską užmirštum ir nieko nematytum.
Ta klaiki neviltis, prasiveržusi pro ūkininko lūpas, nupurtė visą Tylenį ir grasino sugriauti jo šviesų pasaulį, kurį matė tokiose skaidriose spalvose. O vakaras vis labiau temo, suliedamas su tamsa neramų Kirtiklio šešėlį. Susirūpinęs Tylenis paskubomis ieškojo atsparos savo giedrose ir trapiose mintyse, kad ne tik Kirtiklį apšviestų, bet ir pačiam šviesiau pasidarytų. Pritrūkęs vilties ką geresnio surasti, atsakė:
– O kam mums, dėde, kitas gyvenimas, kad mes ir šito nesusitvarkome? Pirma turime šitą gyvenimą taip sutvarkyti, kad visiems gera ir malonu būtų gyventi ir tokios mintys negraužtų…
Bet Kirtiklis nedavė Tyleniui baigti savo minties. Jis pertraukė:
– Tai anava ir pasakei: o kaip tu gyvenimą kitaip sutvarkysi, negi gyvenimas koks nors kiauliatvartis: čia pataisei, čia išmėžei ir suleidai kiaules… O ant galo ir žmonių gyvenimas ne geresnis. Tik ne aš šitą gyvenimą valdau, ne man jis ir sutvarkyti, o dievui, matyt, mažai mūs gyvenimas rūpi.
Tylenis apsidžiaugė, kad pagaliau po daugelio ne-pasisekusių kalbų kartą surado tą akimirką, kada galės ūkininkui nušviesti gražesnio pasaulio supratimą, bet nespėjo prasižioti, kai iš trobos pasigirdo piktas balsas:
– Tėvai, tėvai, ar eisi vakarienės? – šaukė Kirtiklienė. – Vėl tos amžinos kalbos prasidėjo.
– Nerėk, boba, – nepatenkintas atsišaukė Kirtiklis.– Vakarienė nepabėgs, o ir pakalbėti kartais reikia.
– Nusikalbėsi jau tu kada nors, nusikalbėsi! Lauk tiktai, dar ant senatvės imsi ir sukvailiosi! – nenusileido moteris, kažką piktai stumdydama troboje.
– Ot, pasiuto boba! –pakilo nuo suolo Kirtiklis.– Kitą kartą baigsime. Labanakt.
– Labanakt,– atsakė Tylenis, palydėdamas akimis Kirtiklį į trobą.
Troboje degė žibalinė spingsukė, mirguliuodama mažuose languose, į kuriuos žiūrėjo šviesios ir aiškios žvaigždės.
Tyleniui buvo gaila nebaigtos kalbos ir truputį gėda, kad greitai nesurado trumpų ir aiškių žodžių, kurie ūki-
ninką įtikintų naujojo gyvenimo tiesa. Nenoromis skverbėsi Į širdį abejonė, ar jis tinkamai pasiruošęs nešti į šitas spingsinčias trobas tą didžiąją šviesą, kurios spinduliuose jis buvo apakęs iš džiaugsmo ir nematė grubios ir šiurkščios kasdienybės.
Susirūpinęs pakilo nuo suolo ir norėjo eiti į antrą trobos galą, kur buvo mokykla, bet, eidamas pro langus, išgirdo, kaip olbija Kirtiklienė savo vyrą, o jį, Tylenį, bedievį, atnešusį į jų namus nerimastį, dėsto visokiais žodžiais. Išgirdęs save minint, Tylenis stabtelėjo, bet greitai susigriebė, apsisuko ir išėjo į vieškelį.
II
Medžiais apaugęs vieškelis skendo tamsoje, tiktai vežimų išmaltos vėžės mirguliavo, pro medžių šakas apšviestos žvaigždžių. Tomis vėžėmis nuėjo Tylenis.
Visas buvo sudrumstas, ir širdyje apmaudu buvo. Nepyko ant Kirtiklienės, žinojo, kad tai gera moteris, tiktai per darbus dienos nematanti ir visomis jėgomis ginanti tą mažą rūkstančią spingselę, kuri jai buvo visa paguoda. Todėl ji nekentė visų tų kalbų, kuriose paliesdavo dievą, nes jos užstodavo jai paskutinę šviesą ir sudrumsdavo sunkiai įgytą gyvenimo aiškumą. O ta aiškumą buvo tokia paprasta ir paranki: danguje – dievas, o ji – Kirtiklienė, ūkininkė, ant žemės, kad po didelių vargų ir darbų pasiektų amžinąją laimę – dangaus karalystę.
Dangus Kirtiklienei atrodė maždaug kaip bažnyčia, tiktai vietoje kunigo prie altoriaus – pats dievas, o aplink jį – angelų pulkai – tokių, kaip bažnyčios palubėje. Kai užsimerkdavo Kirtiklienė bažnyčioje, kada vargonai gausdavo, tai ir pamatydavo visą dangų su jo grožybėmis: neišpasakyta šviesa plieskia, dega daugybė žvakių, viskas blizga, žvaga begalybe auksinių spalvų, šimtai vargonų dūdų groja, visi džiaugiasi ir garbina dievą… Tokiais atvejais kartais apalpdavo Kirtiklienė, kniūbsčia parpuldavo ant purvinų bažnyčios grindų, o akyse pradėdavo suktis daugybė žiburių. Tai būdavo didžiausia Kirtiklienės gyvenime laimė, kuri nustelbdavo ne tik seniai užmirštą jaunystę ir mergautines svajones, bet ir kasdieninį vargą.
Tylenis visai nesikėsino atimti iš jos tą apgaulingą laimę, visų vargų užuomaršą,– jam rūpėjo patį vargą sunaikinti lietuviškame kaime, tada tikra laimė kaip saulė nušvistų ir išsklaidytų visas patamses. Todėl jis vengė, kiek galėjo, tuščiai kovoti su prietarais, o stengėsi atskleisti ateitį ir ja sužavėti.
Ir dabar, eidamas per sunykusį Dviratinės kaimą, matė šalia kelio ne išgeltusį vasarojų ir retai sužaliavusius žiemkenčius, bet plačias javų vilnis, kurios, skambėdamos prinokusių varpų auksu, ritasi per plačius laukus. Tų laukų begalybėje gražios sodybos su laimingais žmonėmis. Prakaitu apsiliedami, trata arimuose traktoriai, ir visas kaimas traktoriaus pasiryžimu plėšia savo laimę iš žemės.
Tylenis matė Dviratinės kaimą per dešimtmečius, ir dėl jo buvo pasiryžęs atiduoti visas savo jėgas ir sunkų gyvenimą, kuris nušvis būsimo gyvenimo laimės spinduliuose. Tas ateities paveikslas įkvėpdavo Tylenį, o jis – kaimo jaunimą, kurį išmokė drąsiai dainuoti ir svajoti, nes jaunimas, kaip ir pats mokytojas, gyvenimo pilką tikrovę mėgo išpuošti ateities vaivorinėmis svajonėmis.
Tos svajonės uždegdavo Tylenį, ir spinduliai, tokie, kaip šventųjų paveiksluose, apsukdavo jo galvą. Kartais Tylenis tiesiog jausdavo, kad jis spinduliuoja. Spinduliuoja savo svajones į aplinką, savo mintis ir troškimus. Taip jis suprasdavo liaudies mokytojo darbą. Atiduoti visą save aplinkumai, kad šviesiau pasidarytų ne tik kitiems, bet ir pačiam sau, nes šviesa apšviečia ne tik aplinką, bet ir tą, kuris šviečia.
Spinduliuojančių minčių pagautas, Tylenis nepasijuto, kad išeinąs iš savo kaimo. Ties paskutine perkrypusia troba šulu j o šuo, ir Tylenis apsidairęs nustebo, kad jis nejučiomis atsidūrė kaimo gale. Nebent todėl, kad dažnai čia užsukdavo subatvakariais arba šiaip laisva pavakare.
Ten gyveno Vaišnorai. Seimą didelė, suaugusi, keturi vyrai, trys merginos, o žemės turėjo vos porą hektarų. Ankšta buvo tėviškėje, bet nebuvo kur išeiti. Be dalių, be pasogų niekas nepriėmė nei į žentus, nei į marčias. Tai ir gyveno visi pas tėvus, nors seniai laikas buvo skirstytis ir pradėti savo gyvenimą. Dairėsi jaunimas, kur čia dingti, kaip susitvarkyti. Išeidavo į miestą ir vėl sugrįždavo, nerasdami pastovesnio darbo, samdydavosi pas ūkininkus ir padieniais dirbdavo.
Vaišnorų kieme rinkdavosi viso kaimo jaunimas. Nors ir ankšta buvo, užtat linksmiau drauge susirinkus. Vaišnorų Juozas, parėjęs iš darbų mieste, parsinešė armoniką ir plėšdavo ją pavakariais visu bernišku smarkumu. Kaime, išgirdę armoniką, susirinkdavo pas Vaišnorus jaunimas. Šokdavo ir dainuodavo, sklaidydami jaunystės nerimą ir ilgesį.
Tylenis, atvažiavęs į Dviratinę, tuojau pasidarė savas Vaišnorų kieme. Iš pradžių jaunimas jo kiek varžėsi, vis dėlto mokytojas ir svetimas, bet greitai apsiprato. Tylenis buvo paprastas ir draugiškas, drauge su visais šokdavo ir dainuodavo. O paskui, kai susigyveno, atsirado ir kitų reikalų.
Nutilus armonikai, jaunimas susispiesdavo apie Tylenį,– visokių klausimų kildavo, ir Tyleniui, kaip mokytojui, tekdavo juos aiškinti ir spręsti. Kartais iš tų klausimų ir atsakymų susidarydavo ištisos paskaitos su diskusijomis, kurios nusitęsdavo ligi vėlyvos nakties. Taip nejučiomis Tyleniui teko atsidaryti kaimo gale antrą mokyklą – subatvakario ir šventadienio pavakarių kursus jaunimui.
Tylenis apsidžiaugė tokia proga ir visu užsidegimu stvėrėsi darbo. Palaidus pašnekesius stengėsi paversti nuoseklesnėmis lavinimosi pratybomis, įsteigė mažą knygynėlį, už savo pinigus išrašė laikraščių ir Vaišnorų trobelę pavertė kaimo kultūriniu centru. Nesigailėjo nei laiko, nei menkos mokytojo algos, visas pasinėrė į darbą ir džiaugėsi, kad neapsiriko pametęs Kauną ir išėjęs mokytojauti.
Per metus, per kitus tikėjosi pakelti apleistą Dviratinės kaimą ir padaryti šviesiausiu visoje apylinkėje, kad jis toliau skleistų šviesą į lietuvišką žemę. Tada toks brangus jam pasidarydavo Dviratinės kaimas, kad jis į viską žiūrėdavo savo svajonės ir meilės akimis.
Tokiomis pat akimis sekdavo jį Dviratinės kaime ne viena mergina, tiktai širdyje puoselėdama kitokias viltis ir kitokias svajones. Tylenis net nepastebėjo, visas atsidavęs savo darbui, kad subatvakariais Vaišnorų troboje ne viena klausytoja domisi ne tiek jo paskaita, kiek juo pačiu, ir visą laiką seka jį kupinu meilės žvilgsniu. Tylenis, netyčiomis susitikęs tokį žvilgsnį ar išgirdęs nedrąsų žodį, krūpteldavo ir stengdavosi nukreipti kitur dėmesį. Bet ne visada tai pavykdavo, nes ir pats Tylenis buvo jaunas ir pasiilgęs meilės.
Patiko Tyleniui geltonkasė Julė, jauniausioji Vaišnoraitė, jos giedros ir linksmos akys, skambantis juokas, kaip sidabrinis varpelis,– su ja Tylenis ir žodį dažniau persimesdavo, ir šokti išeidavo, bet vengdavo ir su ja vienu du susitikti, nes jos akys be žodžių kalbėjo. O tų žodžių ir vengė Tylenis, kad neatitrauktų jo nuo darbo, kuriam buvo visą sielą atidavęs.
Bet atsitiko visai nelauktai Tyleniui ir Julei netikėtai. Visų žmonių akyse jie išdavė savo žvilgsnių paslaptį. Tą vakarą pasakojo Tylenis jaunimui apie žvaigždes, pasaulio begalybę. Troboje buvo taip tylu, kad Tylenis girdėjo tiktai susirinkusiųjų alsavimą ir savo žodžių aidą. Julė klausėsi pasakojimo, nenuleisdama nuo Tylenio akių, bet negirdėdama nė vieno žodžio. Ji matė Tyleni žvaigždynuose ir visa širdimi sekė kiekvieną jo judesį.
– Ko taip žiūri, Jule? – pertraukė Tylenis savo kalbą apie žvaigždes, jausdamas merginos įsmeigtą žvilgsnį, kuris pradėjo painioti jo mintis.
– Ar aš? – nukaito mergina ir apsidairė, lyg iš miego nubudusi.
Per susirinkusiųjų veidus nubėgo šypsena.
– Sužavėti nori, – kažkas iš kampo atsiliepė.
– Tai jau ir gana! – pašoko iš vietos dar labiau nukaitusi Julė ir išbėgo pro duris.
O kai išbėgo Julė iš trobos, Tylenis pasigedo jos žvilgsnio. Delsė paskaitą, žiūrėjo į duris, laukė jos sugrįžtant, bet nesulaukė. Mintys visai pradėjo pintis, nesurasdamos žodžių, ir Tylenis nelauktai užbaigė paskaitą.
Susirinkusieji vos buvo spėję susidomėti žvaigždynais, tai pasipylė daugybė klausimų. Tylenis į vieną kitą klausimą atsakė ir išėjo, prižadėdamas kitą kartą daugiau papasakoti.
Prietemoje už vartų sutiko Julę su pilnomis ašarų akimis.
– Kas yra, Jule? – paklausė susirūpinęs ir apsidžiaugęs Tylenis.
Mergina krūptelėjo, norėjo pabėgti, bet Tylenis spėjo nučiupti už rankos ir sulaikyti.
– Ar nepyksti? – negalėdama ištrūkti, paklausė Julė.
– Už ką gi? – nustebo Tylenis, žiūrėdamas į merginą, o ji akis panarino.
– Kad aš taip į tave žiūrėjau,– žvilgtelėjo pro akių kampą ir sumišusi vėl akis nuleido.
Tada Tylenis pats nežino, kaip tai atsitiko, patraukė merginą į save, apkabino ir pabučiavo.
Mergina aiktelėjo iš netikėtumo, ir jos giedros akys nušvito begaliniu džiaugsmu. O Tylenis pabučiavo ir pats lyg persigando. Nieko nepasakęs, paliko nustebusią merginą ir greitai nuėjo vienas kaimo gatve. Veltui Julė stovėjo ir laukė, kad atsigrįžtų ir bent porą žodžių pasakytų. Tylenis tiktai paspartino žingsnius ir dingo tamsoje.
– Ką aš padariau? – eidamas graužėsi. – Jeigu šitaip, tai iš mano darbo nieko neišeis.
Bet iš tikrųjų ne darbai tą kartą Tyleniui buvo galvoje. Jis dar neužmiršo savo jaunystės draugės Anės, kuri su ašaromis jį išlydėjo iš gimtinio kaimo ir kuriai prižadėjo sugrįžti. Dabar Anė susipainiojo su Jule širdyje, ir jis jautėsi kaip didžiausias nusikaltėlis.
– Ką aš darau? – piktinosi eidamas pats savimi, o pavasario žvaigždėta naktis su mėnuliu šaipėsi iš jo susigraužimo.
Parėjęs namo, nusiramino ir pats iš savęs nusijuokė. Didelio čia daikto, merginą pabučiavo! Užsižiebęs žiburį, pamatė ant stalo laišką. Iš pirmo žvilgsnio pažino brolio raštą ir, visai užmiršęs nuotykį su Jule, stvėrėsi skaityti laišką.
Brolis prikaišiojo, kad nesulaukia iš jo laiškų, kad motina jo labai pasiilgusi, tėvas susikrimtęs, gailisi savo pasikarščiavimo ir laukia jo parvažiuojant j tėviškę. Toliau brolis aprašinėjo kaimo naujienas ir tarp kitko rašė, kad Anė išteka už kaimyno Kadugio. Netikėdamas raidėmis, dar kartą perskaitė tą vietą ir sugniaužė laišką saujoje.
– Tegu teka, – pasakė, ir šaltas prakaitas išpylė kaktą. – Ką čia darysi?..
Bet staiga pasidarė tvanku, pritrūko oro, jis pakilo ir atidarė langą. Danguje plazdėjo neramios žvaigždės, tos pačios žvaigždės, apie kurias šį vakarą nebaigė paskaitos. Tylenis pažiūrėjo į tas žvaigždes ir atsirėmė ant palangės.
Paskui išsitiesė, atsikvėpė visa krūtine ir perėjo per kambarį. Rankoje turėjo suglamžytą laišką. Sustojo. Atgniaužė kumštį ir laišką perskaitė ligi galo.
Brolis rašė, kad Anė ne savo noru ištekanti, bet tėvų varoma. Buvo pas juos atbėgusi, apsiverkusi ir prašiusi parašyti jam laišką, kad nors į vestuves atvažiuotų, kurios bus per atvelykį.
– Per atvelykį? – garsiai pakartojo Tylenis ir rankas nuleido.– Poryt, juk sekminės…
Tarytum pajutęs tuščią erdvę, apsidairė aplinkui, nežinodamas, ką daryti ir kur dėtis. Žengė porą žingsnių ir sustojo prie stalo.
Ant stalo degė žiburys, o už lango plazdėjo žvaigždės, bet Tyleniui buvo taip tamsu akyse, kaip akliausią naktį. Jokios šviesos, jokio žiburėlio. Tik dabar pajuto, kaip jam gaila išsiskirti su Ane visam gyvenimui. Baisiai tuščia ir nyku pasidarė.
Per naktį prasėdėjo Tylenis už stalo, skirdamasis su savo jaunystės meile. Iš ryto buvo tylus ir išblyškęs. Kiek prablaivė susirinkę į mokyklą vaikai, o paskui jis vėl liko vienas su savo mintimis, kurių nepajėgė suvaldyti, Keletą dienų vaikščiojo vienas mokykloje kaip nesavas.
Julė, niekur nesutikdama Tylenio, prisimetusi kažkokiu reikalu, atėjo pas Kirtiklius. Bet ir čia jo niekur nematė. Pagaliau išdrįso įeiti į mokyklos galą.
Tylenis vaikščiojo pagal suolus ir negirdėjo, kaip įėjo Julė. Atsigrįžęs pamatė ją prie durų stovinčią ir į jį žiūrinčią.
– Ką pasakysi, Jule? – sustojo ir mėgino nusišypsoti.
Mergina pažiūrėjo į jį klausdama, paraudo ir akis nuleido.
Gaila pasidarė Tyleniui merginos.
– Nepyk, – pasakė. – Nežinau, kaip tada išėjo…
Sumišusi mergina žvilgtelėjo beviltiškai į Tylenį ir spruko pro duris. Ne, ji ne tokių žodžių laukė ir, parbėgusi namo, graudžiai apsiverkė.
Verkė ir Anė, ištekėjusi už nemylimo vyro. Bet kuo čia kaltas buvo Tylenis, kuriam svajonės užstojo gyvenimą ir meilė pro žvaigždes prabėgo.
III
Dabar, sustojęs prie Vaišnorų sodybos, Tylenis prisiminė nebaigtą savo paskaitą apie žvaigždes ir Julę, kurios staiga taip pasigedo, kad vos iškentė neužėjęs į klėtį ir nepasakęs jai tų žodžių, kurių seniai iš jo laukia. Bet susivaldė ir sugrįžo atgal.
Už kaimo pievose jau kilo rūkas ir slinko pažeme, apsemdamas medžius ir trobas. Lengvas drebulys per- bėgo per nugarą ir nupurtė visus sąnarius.
– Valkiojuos kaip panaktinis, –pyktelėjo ant savęs Tylenis ir paspartino žingsnius atgal į kaimą.
Pradėjo graužti kurčias nepasitenkinimas savimi, vesdamas kaip ant pavadžio nepasitikėjimą. Pats sau karčiai prikaišiojo išsiblaškymą, klaidžiojimą su savimi, neištesėjimą, perdėtą krovimąsi ant savęs pareigų ir nemokėjimą blaiviai gyventi. Suabejojo net savo pasirinkto kelio teisingumu, ir žiaurus beviltiškumas suspaudė širdį.
– Nieko aš čia nepadarysiu, – pats sau prikaišiojo širsdamas. – Įklimpsiu į balą ir ligi ausų apmaurosiu… To dar trūko – įsimylėti ir vesti… Ar to aš čia atvykau!..
Prisiminė kaimiečių abejingumą visokiai naujovei, kuri ne su gyvenimu ateina, nepasitikėjimą naujomis idėjomis, kurios kaip į akmenį atsimušdavo į surembėjusi kaimiečių užkietėjimą – taip mūsų tėvai gyveno, taip mes gyvenam, taip vaikai gyvens, ir nieko nauja čia neišgalvosi.
Vaikais ir atsiremdavo Tylenis ginčuose su kaimiečiais, nes priaugančioji karta buvo jo rankose, o su savo bendramečiais jis buvo susigyvenęs ir drauge kūrė ateities svajonę.
Tada supykdavo ramūs ūkininkai, kitas net pradėdavo prikaišioti vakarinius kursus, kuriuose, esą, visokių niekų pripasakoja ir tiktai bedievystę skleidžia.
– Jaunas esi, – kitas neiškentęs pamokydavo,– ir nemoki savo duoną valgyti.
Tylenis nusišypsodavo ir atsikirsdavo:
– Net šventam rašte pasakyta yra: „Ne viena duona žmogus gyvena”.
Bet prityrusį ūkininką neįtikindavo nė šventas raštas.
– Taip šventam rašte, – atsakydavo, – o gyvenime kitaip. Pagyvensi, pats pamatysi.
Tyleniui likdavo tiktai patraukti pečiais ir su atlaidžia šypsena baigti ginčą. Ne tik gyventi jis neatsisako, bet ir dėl to gyvenimo kovoti.
Apie Dviratinės mokytoją pasiekė gandas valdžią ir vietos kleboną, kuris iš pat pradžių neturėjo geros akies naujai atkeltam į jo parapiją mokytojui. Parapijoje klebonas jautėsi kaip savo karalystėje, ir pikta buvo, kad naujas mokytojas nė karto neužsuko į kleboniją ir nenusilenkė jam – parapijos valdovui ir tėvui.
Tai iš pradžių, sutikęs ką iš Dviratinės, klausdavo: – Na, to pane, kaip naujasis mokytojas?
– Nieko, klebonėli. Mokytojas – kaip mokytojas. Tik gal kiek per jaunas.
– To to, kad bloznas,– pastebėdavo klebonas. – Tvarkos dar nežino. Pasakyk, kad pas mane užeitų.
Žmogus pranešdavo Tyleniui klebono žodžius, bet tas tiktai pečiais patraukdavo:
– Ko aš ten eisiu pas jį?
Užubalių parapijoje, kur buvo Dviratinės mokykla, klebonija buvo valsčiaus ponų sueigos vieta ir kortų klubas. Ten rinkdavosi apylinkės nususę šlėktos, vienas kitas mokytojas, girininkas, valsčiaus sekretorius ir kiti vietos ponai. Dažnai prasėdėdavo naktis prie degtinės ir kortų.
Stengėsi įtraukti į tą kompaniją ir Tylenį, bet tas iš tolo lenkėsi klebonijos ir jos posėdininkų.
– Balta varna pas mus atsirado,– prisimindavo klebonijoje Tylenį.
– Reikėtų išrūkyti,– atsiliepdavo valsčiaus raštininkas, kirsdamas kortą.
Po kiek laiko išsišaukė Tylenį mokyklų inspektorius. Tai buvo mažas ir bailus žmogutis, gyvenimo mėtytas ir vėtytas, pagaliau supratęs gyvenimo išmintį ir prisitaikęs.
Sutiko Tylenį gana draugiškai, atsiprašinėjo, kad be svarbaus reikalo išsišaukęs, klausinėjo, kaip sekasi Dviratinėje, kurioje ilgiau joks mokytojas nepabūna, – ką gi, svieto galas, pelkės, kur ten žmogus gyvens? – žadėjo perkelti į geresnę mokyklą, patarinėjo vengti bet kokios politikos ir su visais gražumu sugyventi.
Nustebęs Tylenis žiūrėjo į inspektorių ir negalėjo suprasti, ko jam reiktų.
– Kad aš, rodos,– patraukė pečiais, bet kalbus inspektorius neleido toliau kalbėti.
– Taigi, pačiam rodos, o mane čia visokie gandai pasiekia… Kursus kažkokius Dviratinėje įsteigei, paskaitas skaitai, laikraščius išrašinėji ir dar kažką prasimanai.
– Tai kas gi čia blogo? – neiškentė Tylenis.
– Žinoma, nieko čia blogo, tiktai nereikia viso to, brolyti tu mano! Yra žmonių, kuriems nepatinka tokie dalykai, o mokytojas mažas žmogutis, kurį kiekvienas gali nuskriausti. Negali be veikimo, tai ir veik drauge su visais, yra tautiškų ir katalikiškų organizacijų, prisidėk, organizuok, kam čia vienam išsiskirti? Tada pasižymėti galėsi, iškelsiu į geresnę mokyklą. Reikia mokėti ne tik kitus mokyti, bet ir pačiam gyventi. Ak, jaunas esi, ir aš jaunas buvau, bet pagyvensi, pats suprasi, kad kitaip negalima.
Daug dar kalbėjo inspektorius, stengdamasis pamokyti Tylenį gyvenimo išminties, o Tylenis klausėsi, vos galėdamas suturėti pasibjaurėjimą visai tai kalbai. Išėjęs Tylenis visas nusipurtė, lyg būtų buvęs nešvarioje vietoje.
Ne, Tylenis ne tam atvažiavo į Dviratinę, kad prisitaikytų gyvenimo menkystei. Parvažiavęs iš inspektoriaus, su dviguba energija ėmėsi darbo.
Pagaliau susirūpino Tyleniu ir jo veikla apskrities saugumo viršininkas, kuriam rūpėjo laikas nuo laiko sudaryti bylas ir centre pasižymėti. Tai buvo žmogus iš prieškarinių laikų ir gerai prityręs savo tarnyboje. Uoste suuosdavo, ko valdžiai reikia, ir savęs neužmiršdavo. Kur galėdavo, paimdavo kyšius, o kur ne – tai bent pagyrimą iš savo vyriausybės gaudavo. Sužinojęs, kad į jo apygardą atsibastė kažkoks neramus studentas mokytojauti, net rankas iš džiaugsmo patrynė kaip žvejas, nujausdamas stambią žuvį. Per savo agentus pradėjo rinkti žinias ir prasimanymus, sudarė visą bylą ir pagaliau nutarė, kad metas išeiti į naktinę žūklę.
Tylenis nežinojo, kokios pinklės jam taisomos, nors, pagautas vienatvės nerimo, ir nujausdavo, kad neilgai jam teks būti Dviratinės kaime. Kartais, netekęs vilties ir pats savimi nusivylęs, norėdavo išnykti su pirma diena iš Dviratinės, bet pradėtas darbas ir įgimtas atsparumas užkirsdavo kelius pabėgti ir sutramdydavo akimirkos menkystę. Tada Tylenis ir vėl pasiryždavo nelyginant kareivis mirti arba laimėti ant laukų Dviratinės kaimo.
IV
Perėjęs per kaimą, Tylenis sugrįžo į Kirtiklio kiemą, ramus ir pavargęs. Prie tvartų sulojo šuo.
– Ša, Margi, – pakuždomis pasakė Tylenis, ir šuo, pažinęs savąjį, tamsoje sučerškėjo grandine.
Tylenis apsidairė aplinkui. Buvo vidurnakčio tyla. Visi miegojo. Viršum trobų ramiai plazdėjo aiškios žvaigždės ir tyliai šlamėjo medžiai.
Patylomis atskleidė priemenės duris ir apgraibomis nuėjo pro kubilus į antrą trobos galą, kur po žemomis lubomis buvo kaimo mokykla ir jo kambarėlis.
Pro mažučius langus krito žvaigždžių spinduliai, blankiai apšviesdami mokyklos aslą, kurios viduryje stovėjo keletas suolų ir stalas.
Dieną čia susirinkdavo trisdešimt su viršum kaimo vaikų. Kambaryje jautėsi tvankumas. Tylenis, užkliūdamas už suolų, priėjo prie lango ir atidarė, kad ligi ryto bent kiek prasivėdintų.
Paskui nuėjo į savo kambarėlį, kuris buvo nuo mokyklos atitvertas lentomis ir be durų, susiieškojo patamsėję degtukus ir užsižiebė žiburį.
Mirgančioje žiburio šviesoje nušvito ankšta, siaura pertvara, kurios pasienyje stovėjo lova, o gale – mažutis langas, prie kurio šliejosi stalelis. Ant stalo gulėjo keletas knygų ir viena knyga atversta.
Tylenis nusivilko švarką, pakabino ant sienos ir pažiūrėjo į lovą. Metas būtų gulti, bet miegas buvo kažkur išgaravęs. Ant stalo pradėjo rūkti lempa. Priėjo, įsuko knatą ir pasilenkė prie atverstos knygos.
– Apie žvaigždes, – pats sau pasakė, – o aš dar nebaigiau savo paskaitos.
Pervertė vieną kitą puslapį, o paskui, pasiėmęs į vieną ranką lempą, į kitą knygą, išėjo į mokyklos kambarį. Nenuleisdamas akių nuo puslapių, atsisėdo už stalo, padėjo lempą ir apsikniaubė ant knygos.
Pro atdarą langą krito žiburio šviesa ir susiliejo su žydraakės nakties mirgėjimu. Lengva vėjo srovė glostė snaudžiančias sodybas ir lengva ranka šiureno Tylenio plaukus.
Tyli žvaigždėta naktis atsirėmė ant Dviratinės kaimo mokyklos palangės ir savo svajingomis akimis žiūrėjo į sėdintį už stalo tuščioje mokykloje Tylenį, verčiantį knygos puslapius.
Ak, ta pavasario naktis! Ji buvo tokia pat svajotoja, kaip Tylenis, ir negalėjo naktį užmigti.
Tai ji, žydraakė, prarymojo po Dviratinės mokyklos šviesia palange, laukdama ir negalėdama sulaukti, kada Tylenis pakels nuo knygos pavargusias akis ir susitiks su jos akimis, pilnomis meilės ir svajonės.
Rytuose jau pavargusi diena pramerkė paraudusias nuo trumpo poilsio blakstienas, o ji vis dar negalėjo atsitraukti nuo mokyklos palangės, tyliai šypsodama gęstančių žvaigždžių šviesa ir nykdama sidabrinėse ryto miglose.
Neatsisveikinus ir be sielvarto atsiskyrė ji su savo draugu, nes buvo tikra, kad sekančią naktį ji vėl su juo susitiks, kai jis klaidžios po Dviratinės laukus ar sklaidys ligi aušros knygos puslapius.
Tylenis taip pat nepastebėjo, kaip išnyko naktis ir atėjo į mokyklą diena. Tiktai krūptelėjo, kai su saulės užtekėjimu pirštai neramiai subarbeno į langą. Tylenis pakėlė nuo knygos akis ir pamatė už lango neramų berniuką, dar pereitą žiemą buvusį jo mokinį.
– Kas tau, Vytai, yra, kad taip anksti beldiesi? – nustebo Tylenis ir priėjo prie atdaro lango.
Berniukas bailiai apsidairė į šalis ir uždusdamas skubinosi pranešti:
– …pas Vaišnorus krata. Nakčia užgriuvo. Tamstos klausinėja. Aš išgirdau ir atbėgau pakluonėmis pranešti. Slėpkitės.
Nustebęs Tylenis žiūrėjo į berniuką ir negalėjo suprasti jo skubios kalbos. Tiktai kai ryto šaltis vienmarškinį nupurtė ir pavargusios akys įsikirto į keistai persikreipusias ryto šviesoje trobas, Tylenis atsipeikėjo ir viską suprato iš nusigandusių berniuko akių.
– Dėkui, brolau, – pasakė. – O dabar bėk namo. Jei užklups, dar ir tau bus bėdos.
Norėjo uždaryti langą, bet berniukas įsikibo į langinę.
– O mokytojas? – išpūtęs akis, paklausė. – Argi neisi su manim? Skrinskų Antaną kaip išsivežė pernai, tai taip ligi šiol jokios žinios nėra…
– Žinau, mielas,– liūdnai nusišypsojo Tylenis.– Tu eik namo, o aš niekur neisiu.
Tuo laiku už vartų sudundėjo arklių kanopos. Berniukas žvilgtelėjo su sielvartu ir baime į Tylenį ir spruko į šešėlį, o Tylenis skubiai uždarė langą.
Sugrįžo prie stalo, užgesino žiburį ir užvertė knygą.
– Baigta, – pats sau pasakė, ir kažko baisiai pagailo.
Kieme pasigirdo garsi kalba, o vėliau daužymas durų.
V
Tylenis išėjo į priemenę atidaryti durų. Stūma sprūdo iš susinervinusių Tylenio rankų ir nenorėjo atsklęsti durų.
Iš lauko vertė duris.
– Palaukite! – šūktelėjo Tylenis. – Leiskite atsklęsti!
– Greičiau! – daužė duris su šautuvo kulbe.
Triukšmo prikelta, išbėgo į priemenę vienmarškinė Kirtiklienė.
– Kas čia yra? – nusigandusi pažiūrėjo į besiimantį su stūma Tylenį.
Tylenis nespėjo ūkininkei atsakyti, stūma atšoko, ir pro duris įvirto du uniformuoti ir vienas miestiškai apsirengęs.
– O Jėzus Marija, policija! – suriko Kirtiklienė ir atbula puolė atgal pro trobos duris.
– Stok! – suriko vienas policininkas. – Kur bėgi?
Kirtiklienė iš to išgąsčio ir skubumo atsimušė kakta į durų staktą ir dejuodama suklupo tarpduryje.
– Na, o čia dabar kas? – pasirodė Kirtiklis, užsimetęs ant pečių kailinius.
– Krata! – atsakė ponas už policininkų nugarų.– Stovėti vietoje ir nesijudinti! Padaryti asmens kratą!
Policininkai priėjo prie Kirtiklio ir Tylenio, nučiuožė rankomis per kišenius, pažiūrėjo į sukniubusią ant slenksčio vienmarškinę Kirtiklienę ir atsigrįžo į valdininką.
– Nereikia, – tas atsakė ir išsitraukė orderį kratai ir areštui. Parodė Tyleniui. Tylenis gūžtelėjo pečiais.
– Ką gi, kratykite! Gal surasite paslėptą savo kvailystę.
– Na, na! – išdidžiai atšovė valdininkas ir su policininkais įsibrovė į mokyklos būstą.
Tylenis nuėjo paskui.
Kirtiklienė, sušaukusi į pagalbą visus šventuosius, pasiliuosavo nuo slenksčio ir nubėgo į trobą pas vaikus, o nustebintas Kirtiklis buvo pakviestas prie kratos būti liudininku.
Jis ilgai negalėjo atsikvošėti, kokia čia krata gali būti jo namuose? Vokiečių okupacijos laikais, tiesa, buvo krata, ieškojo paskerstos kiaulės, bet dabar kiaules skersti nedraudžiama.
– Dabar draudžiama valdžiai priešintis, – piktai atsakė valdininkas.– Jeigu tamstai įsakau būti liudininku, tai tamsta turi būti liudininkas.
– Na tai dabar ir ganai – nesutiko Kirtiklis – Įsibrovei nakčia į mano namus, nepasakei, nei kas toks esi, o jau man įsakinėji, kuo man būti savo namuose. Dar piemeniu įsakysi kad būčiau?
– Be kalbų! – pyktelėjęs šūktelėjo valdininkas.
Tylenis pertarė Kirtiklį:
– Čia, dėde, vieni niekai. Nėra ko priešintis.
– Taigi,– nenusileido Kirtiklis,– dėl niekų nesi-priešinsi, tai ne po ilgo ir kuolus pradės ant tavo galvos tašyti. Ko jiems reikia? Valdžiai mokesčius užmoku, tai ir kvit, – valdžia sau, o aš – sau, ką noriu, tą darau.
Ilgai dar nenorėjo Kirtiklis nusileisti, bet Tylenio ir policijos bendromis pajėgomis buvo palaužtas – vėlesnei Tylenio nelaimei – Kirtiklio gaspadoriškas užsispyrimas, ir krata prasidėjo.
Nepatenkintas Kirtiklis išsižergęs atsistojo prie durų ir piktai dairėsi į nekviestus svečius, kurie nesivaržydami šeimininkavo jo namuose. Policininkai pradėjo griozti po visą mokyklą, o valdininkas atsisėdo prie Tylenio stalo, kur buvo sudėtos knygos, ir ėmė jas vartyti. Nors savo gyvenime nebuvo skaitęs jokios knygos be mokyklinio vadovėlio, bet versti svetimas knygas buvo prityręs dar iš anų cariškų laikų ir kratą atlikti pas kokį knyginį žmogų buvo jam tikras malonumas. Tada jis pasijusdavo, kad iš savo valdiškų aukštybių gali su panieka žiūrėti į tą knyginę trandę, kuri ryja knygą po knygos, bet dreba prieš jo galybę.
Tylenis, matydamas taip įpratusias rankas prie knygų, sukandęs dantis nusigrįžo į langą ir, atsirėmęs kakta į stiklą, žiūrėjo į kaimo gatvę. Liūdnas gailumas sėlino į širdį, ir galvoje kilo daug neramių minčių, dar labiau sugraudinančių ir erzinančių. Gaila buvo Tyleniui sunkiai pradėto ir dar neįpusėto darbo, bet gailiąją Tylenio mintį staiga nutraukė valdininko grubus kvatojimas.
Tylenis atsigrįžo.
Valdininkas skaitė jo dienoraštį, tas vietas, kur jis rašė mėlynomis nemigos naktimis apie mokytojo pašaukimą ir Dviratinę, tą kaimą, kuriame subrendo jo pasiryžimas ir pražydėjo svajonė, – ak, ta svajonė atidarė burną, kaip tvartą, kur keli eržilai žvengia.
Puolė Tylenis prie valdininko, ištraukė sąsiuvinį iš rankų, suglamžė, perplėšė ir išmetė pro langą.
Valdininkas, nelaukęs tokio staigaus puolimo, išpūtė akis, o burna taip ir liko prasižiojusi, tarsi garsiu kvatojimu užspringusi.
Kirtiklis, visą laiką piktai tylėjęs stovėdamas prie durų, neiškentė ir visa burna nusikvatojo.
Valdininkas pašoko iš vietos ir, gniauždamas kumštis, suriko:
– Tamsta!.. Tamsta neturi teisės taip daryti!
– O tamsta irgi ne arklių tvarte! – atšovė Tylenis.
– Tamstai tas dykai nepraeis!
– Ne tamstos reikalas,– nusigrįžo išblyškęs Tylenis į langą, o jo rankos nervingai drebėjo.
Policininkai išgriozdė visą mokyklą, suvertė suolus, pakėlė dulkes, laipiojo ant aukšto, vertė viduryje aslos visokias knygas ir popierius, kurie atrodė jiems įtartini. Daugiausia į tą krūvą pateko vaikų išrašytų sąsiuvinių.
Valdininkas, netekęs geros nuotaikos dėl nebaigto skaityti dienoraščio, batu spardė suverstas knygas ir sąsiuvinius, kai ką išsitraukdamas iš krūvos ir padėdamas ant stalo.
Tyleniui pritrūko kantrybės laukti ir neiškentęs vėl atsigrįžo:
– Ponai, užteks juokus krėsti. Atėjote areštuoti, tai ir areštuokite, kuriam galui visos šitos komedijos?
– Tamsta čia komedijas darai! Visą apylinkę per daug jau išmokslinai, ko reikia ir ko nereikia.
– Ne tamstai apie tai spręsti!
– Pažiūrėsime, kam čia spręsti! – pasididžiuodamas atsakė valdžios atstovas.
Tylenis neatsakė. Prisiminė lietuvišką priežodį apie durnių ir lūpą prikando.
Kieme pradėjo rinktis vaikai. Nedrįsdami eiti į vidų, jie dairėsi pro langus. Pastebėję Tylenį prie lango, visu spiečiu susimetė palangėje.
– Mokytojau? – kartojo visas būrys, ir plačios vaikiškos akys įsikirto Tyleniui į veidą. – Mokytojau, kas čia darosi?
– Nieko, vaikai! – atsakė Tylenis. – Eikite namo. Šiandien pamokų nebus.
– O kodėl? – vienas kitas susirūpino.
Tylenis nežinojo, ką atsakyti, ir nusigrįžo nuo lango, nepakeldamas vaikų susirūpinusių žvilgsnių.
Vaikai, nematydami mokytojo, lipo ant palangių, žiūrėjo pro langus, o drąsesnieji mėgino pro duris įsibrauti į vidų.
– Lauk, piemens! – riktelėjo valdininkas, pamatęs apspitusius vaikus.
Vaikai pabaidytų žvirblių būriu nuskrido į šalį.
– Tamsta bent vaikų negąsdintum! – neiškentė vėl Tylenis.
– Galas negriebs! – neatsigrįždamas atsakė valdininkas, lyg kažko ieškodamas suverstoje krūvoje.
– Ar ką pametei, ponas? – paklausė Kirtiklis, pastebėjęs per daug jau stropiai ieškantį valdininką.
– Mm,– numykė valdininkas, kažką traukdamas iš krūvos. – O čia kas?
– Kas? Ponas ir dar klausi: laikraščiai, kas gi kitas, – patraukdamas pečiais, atsakė Kirtiklis.
– Taigi, laikraščiai! Bet kokie laikraščiai?
– Kokie? Tokie, kaip visi, – nenusileido Kirtiklis.
– Taigi kad ne tokie, – atsakė pasigėrėdamas valdininkas. – Ponas Tyleni, malonėkite atkreipti dėmesį!
Tylenis, stebėjęs pro langą vaikus, išgirdo Kirtiklio pašnekesį su valdininku, atsigrįžo ir klausdamas pažiūrėjo į valdininką.
– Štai! – tas linksmai parodė į laikraščių pundą ant sąsiuvinių krūvos.
Tylenį lyg šaltu vandeniu būtų apipylę. Piktai žvilgtelėjo į valdininką. Tas su panieka šypsojosi.
– Ką tamsta gali pasakyti? – paklausė, pabrėždamas kiekvieną žodį.
– Nieko,– atsakė Tylenis. – Pirmą kartą matau šituos laikraščius.
– Pirmą kartą, te-te-te, – smagiai pliaukštelėjo liežuviu valdininkas. – O kas juos čia po kaimus platina? Gal aš, sakysite, o gal Kirtiklis? Žinome, kieno čia rankų darbas – tamstos ir Vaišnorų. Dabar jau neišsisuksite, balandėliai! Kur juos radote? – kreipėsi į policininkus.
– Ant aukšto, po palėpe, –atsakė policininkas, su-mušdamas kulnimis.
– Taigi, paslėpta buvo, – vėl pabrėžė valdininkas.– Nieko. Baigsime kratą ir rašysime protokolą.
Tylenis užprotestavo.
– Laikraščiai ne mano, ir aš pirmą kartą juos matau.
– Tai kieno jie? – pakeldamas balsą, riktelėjo valdininkas. – Gan mano, o gal Kirtiklio?
– Tamstos! – atsakė Tylenis, piktai žiūrėdamas į valdininką.
Valdininkas, lyg nustebintas staigiu Tylenio atsakymu, su nepasitikėjimu žvilgtelėjo į policininkus, tie patrepsėjo nuo kojos ant kojos, vienas išsitempė ir pakartojo:
– Tikrai ant aukšto radau, ponas valdininke!
– Na, negaišinsime laiko, – pasakė nusigrįždamas valdininkas. – Reikia atlikti savo pareigas.
Policininkai stovėjo nuleidę akis. Valdininkas atsisėdo už stalo ir išsitraukė protokolo popierių. Tylenis peržvelgė visus. Visi tylėjo. Tiktai Kirtiklis, nieko ne-suprasdamas, žvalgėsi čia į valdininką, čia į policininkus, čia į Tylenį.
– Tamstos vardas, pavardė, gimimo vieta ir metai? – pertraukė tylą valdininkas, kreipdamasis į Tylenį.
Tylenis neatsakė.
– Tamstos klausiu, eidamas savo pareigas!–pakartojo valdininkas.
Tylenis išblyškęs tylėjo ir žiūrėjo į valdininką. Kai tas pakėlė akis, Tylenis atrėmė žvilgsnį ir pasakė:
– Tamsta – niekšas.
Valdininkas, lyg gyvatės įgeltas, pašoko iš vietos.
– Tamsta, tamsta,– visas paraudęs grasino kumštimi. – Ar žinai tamsta, kad aš tamstą gyvą supūdysiu?..
Tylenis nieko neatsakė. Akys buvo griežtos ir pasiryžusios. Daugiau jis nepratarė nė žodžio.
VI
Taip išaušus rytui, užgesus paskutinėms žvaigždėms, pabaigė Tylenis savo mokytojo darbą Dviratinėje.
Kratos protokolas buvo surašytas. Po protokolu pasirašė abudu policininkai, o paskui pareikalavo Kirtiklį pasirašyti.
Kirtiklis pečiais patraukė.
– Raštininkas iš manęs menkas. Nepatropysiu dar.
Tada jam pirštu parodė, kur pasirašyti.
– Ale kad aš nežinau, po kuo čia turiu pasirašyti? Be to, ir laikraščių tokių niekada pas mokytoją nemačiau…
– Nematei, tai dabar matai. Ko čia burną aušini?
Kirtiklis dvejojo.
– Tai kad nežinau.
Pažiūrėjo į Tylenį, į valdininką, į policininkus. Visi tylėjo.
Tada atatupstas pasitraukė Kirtiklis atgal ir tarėsi.
– Ne, ponas, aš nepasirašysiu. Judas ir tas su savo trisdešimčia sidabrinių pasikorė.
Valdininkas Tylenį ir Kirtiklį areštavo. Suėmė taip pat ir Vaišnorą Juozą ir visus tris išvežė iš Dviratinės kaimo.
Dienojo rytas. Pakraščiais sklaidėsi rūkas. Neaiški saulė švietė pro ūkanas.
Trinksėdamas per duobes, vežimas išvažiavo iš kaimo su palydovais. Visi nejaukiai tylėjo. Kirtiklis, susmukęs vežime, atkakliai krimto ūsus, Vaišnora dairėsi į šalis, lyg kažką pamatyti norėdamas, o Tylenis žiūrėjo prieš saulę ir nieko nematė.
Kai buvo jau tiek nuvažiavę, kad nebuvo daugiau girdėti moterų verksmo ir vaikų klyksmo, Tylenis atsigrįžo į Dviratinę, ir taip gaila jam pasidarė, tarytum jis skirtųsi ne su kaimu, į kurį prieš metus atvažiavo, bet su savo svajone, kurios niekados negalės įvykdyti.
Kirtiklis pastebėjo Tylenio tą žvilgsnį, krankštelėjo ir pasakė:
– Tai ką?.. Galėsime baigti vakar pradėtą kalbą.
O jaunasis Vaišnora šyptelėjo ir prisiminė Tylenio paskaitos žodžius:
– Žvaigždžių šviesa pasiekia žemę net ir po tūkstančio metų, kai tos žvaigždės užgęsta…
Tylenis pažiūrėjo į jį ir nusišypsojo.
1929
Šaltinis: Saulės parnešti išėjo / Kazys Boruta. – Vilnius: Vaga, 1973. – pp. 140-166.
